Meilės bei ramybės Dievas bus su jumis - sekmadienio pamokslas

 

Meilės bei ramybės Dievas bus su jumis

2 Kor 13,11-12

 

„Galiausiai, broliai, džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis".

 

Apaštalas Paulius baigdamas 2 laišką korintiečiams linki jiems artimos draugystės su Viešpačiu. Kaip mylintis tėvas jis linki jiems, kad Dievas būtų su jais ir išvardina penkis dalykus, kuriuos puoselėjant žmogus gali būti tikras, kad Dievas yra su juo.

 

1)    Džiaukitės. Kas apsakys iš ko susideda džiaugsmas? Kokia yra tikra džiaugsmo formulė? Džiaugsmas yra neapsakomas dalykas. Ir aišku viena, kad visi mes norime būti džiugūs. Tik klausimas kas mus džiugina?

Apaštalas Paulius sako, kad džiaugsmas yra Dvasios vaisius: „Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas." (Gal 5,22-23) Dvasinis džiaugsmas savaime aišku yra susijęs su Dievo Dvasia. Patikėjusį Jėzumi Kristumi mokinį Viešpats pažymi savo Dvasia. „Juk Dievas mus ir jus sutvirtino Kristuje ir patepė, pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą" (2 Kor 1,21-22). Dvasia yra laidas ir garantas, kad mes pažįstame Viešpatį ir esame Jo nuosavybė. „Kas laikosi jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame. O kad jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Dvasios, kurią jis mums davė." (1 Jon 3,24) Dievo Dvasia veikia mus per Dievo Žodį. Todėl Jonas paaiškina kaip atskirti Dvasią (1Jon 4,1-6).

Daugelis šiandien tiki, kad Dvasios buvimą liudija ženklai ir stebuklų darymas. Taip, Naujasis Testamentas liudija, kad tikintieji kalbėjo svetimomis kalbomis, gydė ir turėjo galią išvaryti demonus. Kalbos buvo ženklas netikintiesiems (1 Kor 14,22) Tačiau šiandien dar neteko girdėti apie tokių kalbų praktikavimą. Abejoju ar patyrimas, kurį sekmininkai ir charizmininkai vadina kitomis kalbomis, tikrai yra ne tos tikros kalbos, kuriomis kalbėjo apaštalai Sekminių dieną.

Taigi, jeigu save vadiname Kristaus mokiniais ir esame patikėję juo kaip Gelbėtoju ir Viešpačiu, mes turime Dvasią. „O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo" (Rom 8,9). Būti krikščionimi – reiškia turėti tą pačią Dvasią. Jeigu turime Dvasią, ji mums vadovauja. „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai." (Rom 8,14)

 Kristaus Evangelija yra džiaugsmo Žinia „Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. ¹⁸ Kas šitaip Kristui tarnauja, tas mielas Dievui ir priimtinas žmonėms.. Ten kur Šventoji Dvasia – ten džiaugsmas. Bet ne bet koks džiaugsmas, o džiaugsmas Dvasioje. Žmogus sugeba džiaugtis dėl daugelio dalykų. Mes džiaugiamės, kai baigiame sunkų darbą. Džiaugiamės galėdami ką nors nusipirkti. Džiaugiamės kai išsipildo mūsų svajonės. Džiaugiamės kai darome tai kas mums patinka ir t.t. Visa tai dar neapibūdina džiaugsmo Šventojoje Dvasioje. Kada žmogus yra pasinėręs į Dvasios reikalus, jis ne tik džiaugiasi, bet ir liūdi Dvasioje. Jis mąsto dvasiškai. Mąstyti dvasiškai –reiškia mąstyti taip kaip mąsto Kristus. Štai kaip kalba Paulius apie Dvasinį mąstymą: „Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes. ¹¹ Kuris žmogus žino kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia. ¹² O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas. ¹³ Apie tai ir kalbame ne žmoniškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus. ¹⁴ Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai. ¹⁵ Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį. ¹⁶ Kas gi yra suvokęs Viešpaties mintį, kad galėtų jį pamokyti? O mes turime Kristaus išmonę." (1 Kor 2,10-16) Turėti Kristas išmonę, reiškia turėti Kristaus mąstymą. Žodis išmonė kitaip išvertus reiškia protą. Mes negalėtume mąstyti dvasiškai, jeigu širdies ir proto neužpildytume Dievo pasauliu, aprašytu Biblijoje.

Jėzus kalbėjo, mokė ir darė darbus. Visu savo elgesiu rodė kelią į džiaugsmo pilnatvę. „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų" (Jon 15,11) Ką kalbėjo Jėzus Kristus? Paskaitykime Jono 15,1-10.

Džiaugsmas Jėzaus Dvasioje bus tik tada įmanomas, kada gyvensime Dvasia. Kai Dvasia džiaugiasi, būkime tikri, kad ir mes džiaugsimės. Dvasia džiaugiasi Kristaus teisumu. Todėl Kristaus mokinys visada džiaugsis galėdamas gyventi teisų gyvenimą. Net persekiojamas, užgauliojamas - jis džiaugsis, nes pildosi Kristaus žodžiai. „Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise buvo persekiojami ir pranašai" (Mat 5,11-12) Taip pat Dvasia veda į atgailą. Vadinasi dvasios žmogus džiaugsis kiekvienu žmogumi, kuris supratęs savo kaltę, gręžiasi į Viešpaties kelią. Palaimintas žmogus, kuris džiaugsmą Šventojoje Dvasioje brangina. Neabejotinai jo gyvenime bus daug tokio džiaugsmo.

Nuodėmė liūdina Dvasią: „Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai." (Ef 4,30). Todėl Kristaus mokinys bėga nuo nuodėmės, kovoja ir priešinasi seniems įpročiams, kad neliūdintų Dvasios ir turėtų daug džiaugsmo Viešpatyje.

 

2)    Tobulinkitės. Krikščionis yra mokinys. Jam skirta mokytis visą gyvenimą. Viešpats ragina mus augti. Tobulinimasis nevyktų, jeigu mes nedėtume pastangų. Laiške Hebrajams girdime: „Todėl, palikę pradinį Kristaus mokslą, kilkime į tobulumą, užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų, iš tikėjimo Dievu, iš mokymo apie krikštus, rankų uždėjimo, mirusiųjų prisikėlimo ir amžinojo teismo." (Heb 6,1-2). Toks raginimas kilti į tobulumą yra būtinas. Mes visi pradedame gyvenimą kaip kūdikiai, tačiau nepasiliekame tokiais visą gyvenimą. Privalu augti. O tam, kad augtum reikia tinkamai maitintis, nesirgti ir būti pasirengus daug ko išmokti. Toks tobulėjimas būtų neįmanomas, jeigu vaikas nesimokintų. Taip ir parašyta „Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, ir sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti. Ir nors, žiūrint laiko jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų pagrindinių dalykų apie Dievo apreiškimus. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio." (Heb 5,11-12)

„Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė. ¹⁸ Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas".(2Kor 3,17-18). Krikščionis neaugtų ir nesitobulintų, jeigu neveiktų Šventoji Dvasia. Dievo Dvasia keičia mus, kai atsiduodame jos vadovavimui ir kai klausome Kristaus Dvasios – Jo mokymo, kai sekame Jo pavyzdžiu, kai maitinamės juo. Jėzaus kūnas tikrai yra valgis, ir jo kraujas – tikrai yra gėrimas. Kitais žodžiais tariant: Jo gyvenimas kūne - yra mūsų gyvenimas, jo kraujas – tikrai yra mūsų nuodėmių atleidimas. Mes negalėtume tobulėti, jeigu Kristuje negautume atleidimo ir jeigu neturėtume pavyzdžio kaip gyventi. Mes nesuprastume atsivertimo, nežinotume dėl ko mums reikia atgailauti ir pasikeisti, jeigu neturėtume Kristaus Jėzaus pavyzdžio. Būtent taip ir kalba Paulius „daromės panašūs į jo atvaizdą".

 

3)    Vienas kitą guoskite. Koks nelengvas šis paraginimas. Kas yra sąžiningas, turbūt pripažins, kad nėra paprasta paguosti artimą žmogų. Tačiau tai yra būtina. Kristaus mokinys gyvena bendruomenėje kartu su kitais mokiniais. Tokiame kūne kiekvienas turime asmeninį gyvenimą, tačiau esame surišti vieno tikslo, vieno tikėjimo, vieno krikšto, Vienos Dvasios ir vieno Dievo. Mūsų didžiausias tikslas ne savo poreikius patenkinti, nes Dievas puikiai rūpinasi mumis, bet gyventi dėl artimo ir būti palaiminimu jam.

Ar mes sugebame guosti? Tam, kad mes sugebėtume paguosti vienas kitą, mums reikia didelio jautrumo ir meilės. Reikia kantrumo ir ištvermės. Tam, kad mes galėtume guosti vienas kitą, privalome puoselėti kasdieninę draugystę. Privalome džiaugtis vieni kitais. Privalome mąstyti vienas apie kitą. Kaip mes guosime artimą savo, jei nešiojame širdyje blogas mintis? Ar norėsime nešti kito naštas, jei širdyje tik pasmerkimas ir nepasitenkinimas? Mūsų sugebėjimas guosti ką nors labai priklauso nuo to kokios mintys sukasi mūsų galvoje kasdieną.

„Juk Dievas paskyrė mus ne tam, kad užsitrauktume rūstybę, bet kad įgytume išganymą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris numirė už mus, kad mes ir budėdami, ir miegodami gyventume su juo. Todėl guoskite ir stiprinkite vieni kitus, ką jūs ir darote. (1 Tes 5,9-11). Mums reikia visada prisiminti, kas mūsų laukia ateityje. Išganymas yra didelis turtas. Tikrai Dievas paskyrė mus gyvenimui ir pašaukė į misiją. Nėra didesnio pašaukimo pasaulyje, kaip būti pašauktam į Viešpaties misiją - Evangelijos misiją. Pasaulis gąsdina mus, bet kartu padrąsindami vienas kitą, mes galime atsilaikyti. Todėl niekada nebus per daug paraginimo būti kartu: „Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas tas, kuris yra davęs pažadus; sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. Nepraleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau įžvelgiate besiartinančią dieną." (Heb 10,23-25) O kaip mums reikia sergėti vienas kitą! Piktasis darys viską, kad mes taptume šalti ir užsisklendę savyje, bet mes privalome priešintis jam. „Žiūrėkite, broliai, kad kurio jūsų širdyje neužsimegztų netikėjimo piktybė, atitolinanti nuo gyvojo Dievo. Verčiau raginkite vieni kitus kasdien - kol dar tebėra šiandien, - kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta. Juk mes esame tapę Kristaus dalininkais, jei tik išlaikysime iki galo tvirtą pirmykštį pasitikėjimą." (Heb 3,12-14).

Ir aišku, tam kad sugebėtume paguosti prislėgtuosius, mes privalome išsiugdyti gerus maldos įpročius. Jeigu pastoviai melsimės vieni už kitus, neabejotinai tai pasitarnaus paguodai.

 

4)    Būkite vieningi. Kristaus artybėje, jo mokinių būryje, esame palaiminti ir kupini džiaugsmo, jeigu esame vieningi Dvasioje. Kiek kartų apaštalas Paulius ragina brolius ir seseris gyventi vienybėje?! Kiek kartų Naujasis Testamento autoriai ragina puoselėti vienybę?! „Tad laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui" (Rom 14,19). –sakė Paulius. Labai natūralus kvietimas vienybei, nes Kristus nėra padalintas. Jame įmanoma tobula vienybė. Jame dingsta visi skaldantys įsitikinimai. Kai žmogus gyvena jame, jau nesvarbu, kokiame kūne esi. Nesvarbu ar esi vyras ar moteris, nesvarbu kokius mokslus esi baigęs ir kokia kalba kalbi. Visi gali būti tobulai suvienyti. Tačiau ir šioje srityje reikia pastangų. Reikia išmokti gyventi vieningai. Nes be vienybės nebus taikos. Juk atėjus tikėjimui kas tik yra Kristuje – tapo viena: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!" (Gal 3,28) Tam, kad būtume vieningi, privalome dirbti ta linkme. „uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiu. ⁴ Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. ⁵ Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. ⁶ Vienas Dievas ir Tėvas visiems, virš visų, per visus ir visuose. ⁷ O kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą...(Ef 4,3-7). Kiekvienas privalome prisidėti prie šio vienybės sergėjimo darbo.

 

5)    Taikiai gyvenkite. Šiandien išskirtinis daugelio bažnyčių bruožas yra kova. Tačiau ne tokie turi būti tikri krikščionys – Kristaus mokiniai. Mes privalome kovoti, bet ne su broliais. Juk mūsų kova vyksta su kunigaikštytėmis ir valdžiomis, su tamsybės pasauliu, o ne su šviesa ir žemės druska.

Štai kaip perteikia Kristaus Dvasią Paulius, kalbėdamas romiečiams „Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, - sako Viešpats. Verčiau, jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu. (Rom 12,17-21) Čia girdime raginimą gyventi taikoje su žmonėmis pasaulyje. Tai labai svarbus paraginimas. Nes mūsų santykiuose su pasauliečiais atsiskleidžia įvairūs įpročiai. Jeigu savo namuose kovojame, kovosime ir pasaulyje. Jeigu savo bažnyčioje kariaujame – kariausime ir pasaulyje. Tačiau vargu ar į tokią misiją esame pašaukti.

Taika yra nuostabus palaiminimas. Taika yra Dvasios vaisius. Jeigu augame ir tobulėjame, tai auga ir mūsų taikingas bendravimas. Jei bendruomenė auga Viešpaties pažinimu, tai augs ir sutarimo ir vienybės dvasia. Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais". (Mat 5,9).

 

...ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis. Dažnai žmonės kalba, kad su jais yra Dievas, tačiau prisimenant šiuos Pauliaus žodžius, būtų galima pasakyti ką kitą. Džiaugsmas, augimas pažinimu, paguoda, vieningumas ir taikus gyvenimas dažnai yra tik svečias daugelio namuose ir širdyje, tačiau jei norime, kad Dievas būtų su mumis, privalome šias dorybes padaryti kasdieniu gyvenimu. Amen

Apie mus rašo...

http://religare.ru/article51296.htm

Ar esame pripildyti visos Dievo pilnatvės? pamokslo santrauka

Audio įrašas čia: Ar esame pripildyti visos Dievo pilnatvės?

Ef 3,14-21

Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą, kad iš savo šlovės lobio suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia sutvirtinti jumyse vidinį žmogų, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės.

Įvadas. Ef 1,15-18 eil. Paulius meldėsi, kad Dievas duotų Efeziečiams išminties ir apreiškimo Dvasią...idant apšviestų jų širdies akis, kad pažintų Dievą ir garbingą viltį, bei visus šventųjų paveldo turtus, visą galybę suteiktą tikintiesiems. Tačiau dabar Paulius prašo, kad tikintieji būtų sustiprinti iš vidaus:

Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą. Paulius klaupiasi prieš Tėvą. Ką tai reiškia? Kodėl tikintysis klaupiasi? Todėl, kad galėtų melstis. Ar reikia atsiklaupti kai meldiesi? Biblija liudija ne vieną atvejį, kai tikintieji melsdavosi. Saliamonas, pašventinant šventyklą (1 Kar 8,54); Steponas, prieš mirtį (Apd 7,60); Petras išgydant Tabitą (Apd 9,40); apaštalas Paulius (20,36; 21,5); Jėzus Getsemanės sode (Lk 22,41) Taigi, Paulius žino į ką kreiptis. Jis lenkiasi su visu nuolankumu ir nuoširdžiu tikėjimu prieš tą, kuris atsiuntė savo Sūnų Jėzų Kristų.

O kaip svarbu ateiti su malda pas tikrąjį Dievą Tėvą. Daugelis mūsų maldų nepasiekia tikslo, nes mes ieškome ne to tėvo. Tik tada kada esame patyrę gimimą iš aukšto, tai yra tampame Dievo vaikais, tik tada galime vadinti Kūrėją Tėvu. Kokia nauda man, jei aš kažkieno kito Tėvą vadinsiu savo Tėvu. Aš nieko iš jo negausiu, būsiu nesuprastas. Taigi apaštalas kreipiasi į Tėvą danguje prašydamas to kas svarbiausia jo vaikams tikėjime. Tik tas iš kurio kiekviena tėvystė turi savo vardą gali padaryti nepalyginamai daugiau negu prašome. Bet mes grįžkime prie Pauliaus prašymų.

1) Stiprybės. kad iš savo šlovės lobio suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia sutvirtinti jumyse vidinį žmogų. Viešpats Dievas yra turtingas, nes Jam viskas priklauso. Tėvo šlovė yra lobis. Dievo spindesys yra pats didžiausias turtas.

Galbūt ir keistai skamba mūsų ausims, bet mes turime nepamiršti kaip sunku apibūdinti Viešpaties didybę žmogiškais sakiniais, teiginiais ir žodžiais. Tačiau Paulius bando jį apibūdinti, kad tikintieji būtų padrąsinti ir sustiprinti. Taip, Dievo šviesa yra pats didžiausias turtas. O kad mes tai suvoktume visa širdimi! O kad aš tai suvokčiau! Daugelis nesupranta nei protu, nei širdimi, nei jausmais koks didelis lobis yra Dievo šlovė, spindesys, skaistybė ir šviesa.

Taigi, Dievas gali suteikti žmogui stiprybės. Kiekvienas suprantame, kad esame silpni. Net pats stipriausias žmogus giliai širdyje žino, kad yra silpnas vienoje ar kitoje vietoje. Aišku yra žmonių, kurie galvoja, kad labai stiprūs yra. Tačiau užtenka suvalgyti ką nors ne tą ir pilvo skausmai išsklaido pasididžiavimo miglą. Tiesa yra aiški: mes esame silpni visapusiškai. Mums reikia jėgų. Tačiau turime nepamiršti, kad tikra stiprybė sklinda iš vidaus, nes Viešpats nori sustiprinti vidinį žmogų Dvasios galia. Ne žmogiškojo intelekto galia. Ne mokslo laipsnių galia. Ne išorinio grožio galia. Ne pinigų galia, bet Dvasios galia. Juk kiekvienas gimęs iš aukšto turi Dievo Dvasią. Tokia yra tiesa Kristuje. Jėzus žadėjo, Dvasia atėjo, Ji nusileido į kiekvieną tikinčią širdį. Ne tik apaštalų Sekminių dieną, ne tik į sekmininkų - prieš 150 metų, bet į kiekvieną, išpažįstančią Jėzų esant Viešpačiu ir Gelbėtoju. Ir tegul užsičiaupia visi, kurie bando pakrikštyti Dvasia tuos, kurie paties Kristaus asmeniškai buvo panardinti į Dvasia. Niekada nepamirškime to fakto, kad stiprūs būsime tik Dvasios galia. Todėl neliūdinkime Dvasios (Ef 4,30), bet aukime Dievo pažinimu.

Brangieji, kiek laiko mes praleidžiame stiprindami savo kūną? Kiek laiko užima mūsų valgymo procedūra, kūno švarinimo, gydimo procedūros, jausmų sužadinimas filmų, muzikos, žūklės ir visokių aštrių pojūčių pagalba? Mes apsikrovę visokiausiais darbais, veiksmais ir mintimis, kurios tarnauja tik kūno išorei, ne vidui. O kiek gi laiko lieka pamąstyti apie vidinio žmogaus poreikius? Dievo žodyje girdime apie žmones, kurie tarnauja gerais darbais ir išmaldomis, maldomis dieną ir naktį, pasninkais ir maldavimais. Kas jie tokie? Antžmogiai? Ar ta sesuo Gazelė (Apd 9,40), kuri darbais ir išmaldomis buvo gerai žinoma, skyrėsi nuo mūsų seserų? Ar tikros našlės (1 Tim 5,3-5), kurios vylėsi Dievu, dieną naktį maldaujančios ir besimeldžiančios turėjo būti gerbiamos ir įrašomos našlių sąrašus gyveno tik pirmajame amžiuje? Ne, šie ir kiti tikintieji ir tikinčiosios buvo stiprūs Dvasios galia, nes buvo maldos žmonės. Mums net baisu pagalvoti, jei reikėtų priversti šį kūną dirbti naktį. Taip dirbti, nes malda yra darbas. Patyręs Dvasios galią, žmogus norės vis labiau ir labiau melstis, maldauti, dėkoti, todėl dienos jam gali ir neužtekti. Jokiu būdu savo jėgomis nesimelsime naktį. Bet bent jau nuo dienos pradėkime. Pradėkime nuo maldos susirinkimo, kur išgirstame kaip Dievas atsako į maldas ir būname padrąsinti, pradėkime nuo padėkos maldos prie stalo, prieš miegą, prieš darbą, prieš Biblijos skaitymą. Žiūrėk ir dangus atsivers.

Broliai, melskimės vieni už kitus, kaip Paulius, kad būtume sustiprinti. Kad būtume drąsūs, kad mylėtume ir Kristus gyventų mumyse.

2) Kad Kristus gyventų širdyje. kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse. Ar įmanoma, kad žmogus tikėtų, bet Kristus negyventų širdyje? Teologiškai neįmanoma, tačiau praktiškai įmanoma. Juk įmanoma nupulti ir nusidėti. O kas yra nuodėmė? Ar ne apakimas, užsimiršimas ir atsiskyrimas nuo Dievo?

Paulius meldė ir troško, kad Efeziečiai gyventų tikėjimu į Dievo Sūnų, troško, kad Dvasia sustiprintų juos praktiškai gyventi galybėje. Dvasios veikimas niekada negali būti atskirtas nuo Kristaus veikimo. Kartais krikščionis užsimiršta ir visus nuopelnus priskiria Dvasiai, tačiau nepamirškime, kad Dvasia yra žadėtas Guodėjas, kurį atsiuntė Jėzus Kristus. Tikėjimas yra ta reikalaujama priemonė, jei galima būtų taip pasakyti, kuriuo patiriame Kristaus ir Dvasios artybę. O kaip ateina ta patirtis? Juk ne be apreiškimo pagalbos. Kas yra apreiškimas? Tai Dievo žodis. Paskaitykime ką sako Jėzus. Jon 14,23-26 Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, nes mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs. Aš jums tai pasakiau būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, - jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. Dvasia primena mums ką pasakė Jėzus. Mes gyvename sunkiais laikais. Kartais susitikę mes klausiame vienas kito: „Kaip gyveni?" Koks dažniausiai būna atsakymas? -„Sunkiai". Sunkiai gyvename todėl, kad turime daug rūpesčių, iššūkių, darbuose nesiseka, arba sekasi (kartais ir sėkmė yra „sunkiai"), visoje toje rutinoje gali nelikti laiko pasimelsti, paskaityti Bibliją... Gal todėl ir sakome „sunkiai gyvename", jei esame nuoširdūs. Tačiau mes galime būti padrąsinti, jeigu tik turime gerus įpročius ateiti į bendruomenės sueigą. Čia skaitomas Dvasios Žodis. Čia Dievo Dvasia turi ką priminti. Čia dalinasi broliai ir seserys, kurie pasaulyje patiria panašius vargus.

Taigi, matome, kad Jėzus kalba apie tai, kad Dievas apsigyvens žmoguje. Paulius taip kalba apie Kristaus gyvenimą širdyje (viduje). Mes juks žinome, kad tikėjimas ateina klausantis žodžio. Rom 10,17 Taigi tikėjimas iš klausymo, o klausymas kai skelbiamas Kristaus žodis. Todėl galime drąsiai padaryti išvadą, kad Dievo žodžio klausymas per pamokslą ar asmenines Rašto studijas, padeda pagrindą tikėjimui. Juk negali tikėti tuo ko negirdėjai. Neįmanoma tikėti be žinios. PVZ. Šiandien daugelis tiki ateiviais iš kosmoso? Kodėl, todėl, kad kažkas davė tokią mintį. Tačiau ar ta mintis tiesa? Ne, nes prieštarauja Raštui, Dievo minčiai, kuris yra tiesa, absoliuti tiesa. Todėl būkime tikri, galybė ir stiprybė ateina ne tik per maldą, bet ir per Dievo Žodį.

Dar vieną faktą norėčiau priminti. Jei Kristus gyvena širdyje, tai būtinai matysis mūsų elgesyje. Tėvas buvo Sūnuje, todėl Sūnus darė darbus. Jon 5,36-40 Aš turiu aukštesnį liudijimą negu Jono: tie darbai, kuriuos man skyrė nuveikti Tėvas, patys darbai, kuriuos aš darau, liudija apie mane, kas mane yra siuntęs Tėvas.

3) Meilėje... ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, Tikinčiojo tikėjimas ir praktika, stiprybė nėra kažkoks neregimas dalykas. Ta vidinė stiprybė būtinai baigsis meile. Meilė tai jėga. Agapė - meilė apie kurią kalbėjo Paulius 1 Kor 13 atveria naujo matavimo duris. Čia girdime tokią formulę. Meilė + šventieji = Dievo gelmė. Mūsų tikėjimas, jei jis nesustiprina mūsų, jei gyvasis Kristus negyvena mumyse praktiškai, ko jis vertas? Galbūt tik filosofinė knyga išeitų. Paulius meldė, kad tikintieji praktiškai būtų suleidę šaknis meilėje. Kad jie būtų pasigrindę meilėje. Juk tik dėl meilės artimui įmanoma vienybė Kristaus kūne.

Atkreipkite dėmesį į šiuos žodžius: galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais. Įsišakniję meilėje galime suvokti su visais šventaisiais.. Kas tie visi šventieji? Ar tie kuriuos minime per numirėlių dieną lapkričio 1 dieną? Ar čia tie šventieji, kuriems meldžiasi tamsybėse sėdintys? Juk aišku, kad Paulius kalba apie gyvus šventuosius bendruomenėje. Tik drauge būdami mes patirsime tai ką Paulius vadina pločiu, ilgiu, aukščiu ir gyliu. Ar tai ne Dievo gelmė, ne Dievo esybė ir turtai? Apaštalas meldėsi, kad broliai ir sesės mylėdami vienas kitą suprastų koks didis yra Viešpats. Kodėl velnias taip puola mus šioje srityje, kodėl nuodėmė taip griauna mus? Todėl, kad nekęsdami vienas kito mes prarandame Dievo gyli, ilgį ir plotį. Apaštalas Jonas savo laiške kalbėjo apie tai: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. 8 Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė". (1 Jon 4,7-8) Be meilės, nesuvoksime Dievo gelmės. Neužtenka būti bažnyčios nariu, kad suvoktume Dievo gelmes. Privalome mylėti vienas kitą kaip Kristus mylėjo. Apie tai Paulius taip pat meldžiasi.

4) Kristaus meilė. ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą. Yra broliška meilė, tačiau yra ir Kristaus meilė. Mes negalėtume suprasti Dievo meilės, jeigu nebūtų Kristaus. Akivaizdu, kad be Kristaus meilės mes negalėtume turėti tarpusavio meilės. Tai Kristus mums pirmas pamilo. Jis paaukojo save, kaip gyvą nepeiktiną auką. Jis praliejo savo kraują, kad mes galėtume pamilti Dievą ir vienas kitą. „O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. 10 Meilė ­ ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes". (1 Jon 4,9-10)

Tačiau Paulius čia pabrėžia dar ir tai, kad tos meilės negalima suprasti protu. Ją suprantame tik Dievo Dvasioje. Juk pažinimas išpučia, o meilė ugdo (1 Kor 8,1) Kristaus meilė yra aukštesnė už mūsų meilę, jos negalima suprasti protu, tik tikėjimu. Paulius tai gerai išdėstė Rom 5,6-8 Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius. Vargu ar kas suriktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. Jėzus kvietė ir tebekviečia mokinius mylėti kaip jis. Jeigu norime suvokti Dievo meilę, turime ateiti pas Kristų ir sekti jo pėdomis.

5) Dievo pilnatvė. idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės. Ir pagaliau, visa tai Paulius prašo todėl, kad kiekvienam tikinčiajam geriausia dovana būti pripildytam visos Dievo pilnatvės. Ar tai įmanoma? Ji Paulius meldžia to, vadinasi įmanoma. Bet nepamirškime ko meldė Paulius, nes čia yra atsakymas kaip būti pripildytam visos Dievo pilnatvės. Tai Tikėjimas, kurio dėka Kristus gyvena mumyse, ir Dvasia suteikia galia stiprėti viduje, per maldą ir Dievo Žodį; Meilė, kuri yra pagrindas šventųjų bendruomenėje

Paulius meldžia ant kelių, kad tik Efeziečiai būtų pilni Dvasios, kuri ištiria Dievo gelmes. 1 Kor 2,10 nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes,... nes to kas yra Dieve niekas nežino, tik Dievo Dvasia. Galime būti tikri, kad tai tikras kelias į Dievo pilnatvės pažinimą.

Pabaigai. O tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome, jam tebūna šlovė Bažnyčioje ir Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais. Amen. Argi gali būti kas nors daugiau kaip pažinti Kristaus meilę, būti stipriais Dvasioje, pažinti Dievo gelmę ir būti pripildytam Viešpaties? Deja gali. Nei vienas krikščionis negali pilnai apibūdinti to, kas yra Dieve. Nei vienas iš mūsų nesugebėsime paprašyti net mažos dalies to ką gali mums duoti arba padaryti Dievas. Tad būkime ištikimi. Melskimės. Tikėkime. Mylėkime ir būkime mylimi. Amen

Paskaita jaunimo konferencijoje

Apie skaistumą, geismą, susilaikymą ir gerai praleistą laiką

 

Kaip gali jauni žmonės nepalūžti savo kelyje? - Laikydamiesi tavo žodžių. (Ps 119,9)

 

1. Nepaskelbtas karas. Kartais pasaulyje valstybės pakyla į karą. O gal ir ne kartais. Kartais karas yra paskelbiamas, o kartais ne. Viešpaties Žodyje girdime, kad Piktasis sukilo prieš visa kas yra Viešpaties. Mes randame piktąjį Rojaus sode, nuo pat sukūrimo pradžios. Galime matyti jo veikimą Jėzaus gimimo dienomis. Jis gundė Kristų dykumoje, sugebėdavo įsikūnyti nusidėjėliuose. Apreiškimo knygos puslapiuose skaitome apie ateities laikus, kai piktasis pakils į mūšį, kurio pabaigi aiški Dievo žmonėms... Velnias nepaskelbė karo oficialiai, nes jis yra gudrus ir landus kaip žaltys... Jis nekalba aiškiai, bet šnypščia kaip angis. Jis kužda giliai žmonių širdyse. Pagrindinė kova vyksta būtent čia.

 

Apaštalas Paulius rašė laiške efeziečiams: „Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. ¹² Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose". (Ef 6,11-12). Taigi, kova vyksta nematomose srityse, bet anksčiau ar vėliau įgauna regimą išraišką. Nuo pat mažumės esame gundomi pakliūti į spąstus. Neveltui Viešpats įrašė akmens plokštėse: Gerbk tėvą ir motiną... Naujojo Testamento autoriai antrina: Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. ² Gerbk savo tėvą ir motiną - tai pirmasis įsakymas su pažadu: ³ Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje. (Ef 6,1-3). Tėvai turi didelę atsakomybę prieš Viešpatį – perteikti jaunajai kartais svarbias dvasines tiesas ir įgūdžius. Jie žino kokių kėslų turi piktasis ir laiku perspėja savo atžalas. Protingas vaikas klausosi savo tėvo drausminančio mokymo ir motinos pagraudenimų. Dievotiems tėvas rūpi vaikų skaistumas, šventumas, pasišventimas, ištikimybė bei teisumas. Taip Dievas Tėvas rūpinasi visais žmonėmis.

 

2. Piktojo gerai apgalvotas planas. Šio pasaulio dievaitis turi gerai apgalvotą planą. Jis panaudoja tai, ką Dievas sukūrė ir paverčia pasibjaurėjimu. Jis iškraipo kas tyra. Apgauna žmones nuo pat gimimo.

Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį, kad jie džiaugtųsi vienas kitu, gimdytų vaikus, rūpintųsi pasauliu, džiaugtųsi Dievo artybe... Gundytojo dėka žmonės iškraipė savo teisius kelius visose srityse. Juk Dievas sukūrė mus su tikslu. Piktasis iškraipo tuos tikslus. Dievas sukūrė mus, kad mes tarnautume kitiems, velnias gundo žmogų tarnauti tik sau. Tačiau Dievo Meilė pasiaukojo dėl mūsų. Agapės triumfas – nesavanaudiška meilė žmogui. Dievas kviečia mus tapti jo meilės nešėjais, jis moko mus pralinksminti kitus, pradžiuginti nuskriaustuosius, aukoti save dėl kitų. O velnias kviečia mąstyti tik apie save.

Brangieji, čia slypi svarbi tiesa, netgi Evangelijos pamatas. Kokią evangeliją skelbia pasaulis?: -Gyvenk linksmiau. Gerai praleisk laiką šiandien. Jeigu žmogus įtiki į šia žinią, jo viso gyvenimo tikslas gali tapti gerai praleisti laiką... Žmogus išmoksta jausti kur gali gerai pasilinksminti, o kur ne. Jeigu žmogus pasiduos tai „evangelijai" visos gyvenimo sritys bus paveiktos ir visų pirma intymių santykių sritis. Šio pasaulio dievaitis apakina protus ir įteigia, kad seksas yra tik viena iš priemonių pasilinksminti ir patirti nuostabius jausmus. Kadangi pasilinksminti svarbiausia, tokie žodžiai kaip ištikimybė, skaistumas, tyrumas, šventumas, susilaikymas, santuoka - tampa atgyvenusiais reiškiniais. „Man gera, man patinka, man norsi ..." Taip nuodėmė šnibžda giliai širdyje... Gerai praleisti laiką nėra nuodėmė, nuodėmė, kai to siekiama laužant Viešpaties tobulą planą.

Joshua Harris rašė: „Kurtas Kobainas gerai pagavo mūsų laikmečio dvasią viename dainos posme: „Štai mes. Linksminkit mus! Man atrodo, kad net tikintis jaunimas šiuos žodžius pavertė savo draugysčių priedainiu. Iš tikrųjų mūsų kultūros pamišimas dėl pasilinksminimo yra tik savanaudiškumo išraiška. Pasilinksminimo tikslas nėra duoti kažką kitiems, bet suteikti malonumą sau. Todėl nenuostabu, kad vaikino ir merginos santykiai, pagrįsti savęs patenkinimo ir malonumų ieškojimo nuotaikomis, greitai tampa egocentriškais santykiais. Kai nukreipiame savo santykius nuo pasilinksminimo į tarnystę, atrandame tikrą draugystę bendroje veikloje. Pasakysiu labai svarbų dalyką: geriausius žmones atrandame tarnaudami. Ir draugus geriausiai pažįstame tarnaudami. Pagalvok apie tai. Ką gali sužinoti apie tą žmogų, kuris sėdi šalia tavęs kino teatre? Palygink tai su galimybe pažinti tą žmogų bendroje veikloje. Peržengę pasilinksminimo kultūros ribotumą, mes tarnaujame, augame tikėjime ir turime progos patirti visavertę draugystę tarp dviejų ar daugiau žmonių, žengiančių viena kryptimi. Aš nesakau, kad niekada nereikia linksmintis. Tačiau manau, kad tarnavimo turėtume siekti visų pirma. Kitaip sakant, pirmiausia  reikia patarnauti vargšams, dalijant sriubą, o po to žiūrėti filmą. Pabūkite su penktaklasiais krikščioniškoje grupėje, o kelionę į vandens parką organizuokite po to. Užuot vaikščioję į koncertus, suburkite muzikos grupę garaže. Pirmiausia kurkite, paskui naudokite; pirma tarnaukite, paskui linksminkitės. Galbūt kada nors dainuosime taip: „Štai ir mes; ką galime padaryti?"[1]

 

3. Geismas. Seksas šiandien daugeliui asocijuojasi su ypač gerai praleistu lauku. Pasaulyje kalbama apie gerą ir blogą seksą. Seksas yra stabas. Šio pasaulio dievas. Dėl sekso karalystės kariavo. Kartais pasaulis vadina tai meile, tačiau meilė, kurios tikslas greičiau paguldyti kitą į lovą kažin ar galima vadinti meile. Taip, ne visi tokie drąsūs, ne visi gali „pakabinti" panų ar bernų. Bet visi gali savo fantazijose, giliai širdyje daryti tai ko niekas niekada nesužinos... Yra vienas žodis visam tam: GEISMAS.

Yra du Dievo įsakymai, kurie buvo įrašyti akmens plokštėse, įsakymai, kuri turi gyventi giliai kiekvieno Dievo vaiko širdyje. Tai NESVETIMAUSI ir NEGEISI. Geismas yra savanaudiškumo įrankis. Nepažabotas geismas baigiasi svetimavimu. Geismas baigiasi vagyste, geismas veda net į žmogžudystę. Ar pamenate Dovydo istoriją ir jo „romaną" su Batšeba. Kaip ištikimas piemuo tapo svetimautoju, o nuskriaustųjų gynėjas žmogžudžiu? Tokių pavyzdžių Biblijoje ir gyvenime yra daug. Nevaldomas geismas nusineša gyvybes, suvedžioja, naikina ir tyčiojasi iš visų, kurie pasiduoda.

 

Dievo Dvasia kalba per Patarlių išmintį. Viešpats kviečia mus mąstyti apie tyrumą ir ištikimybę nuo jaunų dienų. Šių dienų pasaulyje kaip ir anomis dienomis velnias gundo ne tik suaugusius. Ar žinote tai? Juk visi nusidėjo ir stokoja Dievo garbės.

 

Mano vaike, laikykis savo tėvo įsakymo ir neatmesk savo motinos mokymo. ²¹ Laikyk juos pasirišęs prie širdies, pasikabink ant kaklo. ²² Kad ir ką darysi, jie tau padės; kai gulsiesi miego, jie tave saugos, kai atsibusi, su tavimi bendraus. ²³ Juk įsakymas yra žiburys, mokymas - šviesa, o drausmės pamokymai - gyvenimo kelias; ²⁴ jie apsaugos tave nuo palaidos moters, nuo svetimautojos vilionių. ²⁵ Negeisk jos grožio savo širdyje, nesileisk užburiamas jos žvilgsnių, ²⁶ nes kekšei atlyginti užtenka duonos kepalo, o svetima žmona yra spąstai žmogaus gyvasčiai.²⁷ Argi gali žmogus užsikurti ugnį sterblėje, nesudegindamas savo drabužių? ²⁸ Argi gali jis vaikščioti žarijomis, nenusvildamas kojų? ²⁹ Taip nutinka žmogui, kuris miega su savo kaimyno žmona; kas ją paliečia, tas neliks nenubaustas. ³⁰ Žmonės neniekina vagies, kuris būdamas alkanas vagia, kad numalšintų alkį. ³¹ Tačiau pagautas jis turi atmokėti septyneriopai ir atiduoti visą savo namų turtą. ³² Bet žmogus, kuris svetimauja, sveiko proto neturi; tai darydamas, jis žudo patį save. ³³ Jis susilauks antausių ir nemalonės, niekada nebus ištrinta jo gėda, ³⁴ nes pavyduliavimas sukelia vyro įtūžį, ir keršto pagautas jis nesivaldo. ³⁵ Išpirkos jis nepriims, o kyšio, net didžiausio, atsisakys. (Pat 6,20-35)

 

Geismas veda į svetimavimą. Kas gi yra svetimavimas? Tai geidimas to, kas tau nepriklauso. Tai neteisėtas kito nuosavybės pasisavinimas. Pasaulis pamišęs dėl visokių draugysčių. Jaunimas poruojasi nuo vaikystės. Atrodo turėti paną ar berną yra norma. Ankstyvi lytiniai santykiai nieko nestebina. Tačiau ar tokai Dievo valia? Ne. Tyrumas, susilaikymas širdyje ir veiksmuose yra dorybės, kurių turi siekti kiekvienas DIEVO vaikas. Viešpats sako: Negeisk jos grožio širdyje...

 

Mano vaike, klausyk mano iš minties, palenk savo ausį mano supratimui, ² kad brangintumei apdairumą, ir tavo lūpos saugotų išmanymą. ³ Juk palaidūnės lūpos laša medumi, o jos burna slidesnė už aliejų. ⁴ Bet iš tikrųjų ji karti kaip metėlė, aštri kaip dviašmenis kalavijas. ⁵ Jos kojos žengia į mirtį, jos žingsniai veda į Šeolą. ⁶ Į gyvenimo taką ji nekreipia dėmesio, jos keliai kreivi, ir ji to nežino. ⁷ Tad, vaikai, klausykitės manęs ir nenuklyskite nuo mano žodžių. ⁸ Laikykis kuo toliau nuo jos, neik arti jos namų durų, ⁹ kad neatiduotumei savo garbės kitiems, o savo metų - negailestingajam, ¹⁰ kad svetimieji nesurytų tavo turto, o tavo triūsas neitų į svetimus namus, ¹¹ kad gyvenimo gale neapverktum likimo, kai būsi sunaikinęs savo jėgas bei kūną, ¹² ir nesakytum: „O, kaip priešinausi pamokomas, kaip mano širdis nekentė perspėjimų! ¹³ Nei savo auklėtojų balso klausiau, nei lenkiau ausį savo mokytojams, ¹⁴ tad esu arti visiškos žūties viešame bendrijos sambūryje."  (Pat 5,1-14)

 

Pasaulyje visada bus tų, kurie gyvens bedieviškai. Visada, kol neateis paskutinė valanda, piktasis priešinsis ir kariaus su Dievo pasauliu. Tačiau mes neturime būti pralaimėjusiųjų pusėje. Mes galime apsisaugoti, jeigu budėsime. Šiuose Patarlių knygos puslapiuose galime išgirsti pamokymus vyrams ir moterims, vaikinams ir merginoms, berniukams ir mergaitėms. Viešpats sukūrė kiekvieną lytį su skirtingais jausmais. Vyra ir moterys skirtingai žiūri į priešingą lytį. Vyrai nori užkariauti širdis, moteris nori būti dėmesio centre. Dievas sukūrė vyrus stiprius, o moteris gražias. Kiekvienas turi savo ginklus ir priemones, kuriomis siekia kito dėmesio. Moterys turi galingą ginklą - savo žavesį. Jos gali apakinti, suvilioti, išnaudoti, pavergti. Ginklai, kurie yra naudojami dievotai, atneš gerus vaisius. Tačiau velnias gundo juos naudoti ne pagal paskirtį. Pat 5 skyriuje apie tai ir kalbama.

Kokia mūsų vyriškumo ar moteriškumo paskirtis? Labai paprasta: saugoti savo dovanas žmonai arba vyrui. Vieniems būsimam sutuoktiniui (-ei), kitiems jau esamai. Merginos, saugokite savo žavesį būsimam vyrui. Vyrai, branginkit save tai vienintelei. Toks yra Dievo tikslas – vienas vyras ir viena žmona. Ne vyras ir dvi meilužės; ar žmona ir jos keturi vyrai. Skaistumas yra dorybė, kuri turi didelį užmokestį.

 

4. Dievo planas vyrui ir moteriai.

 

¹⁵ Gerk vandenį iš savo talpyklos, šviežią vandenį iš savo šaltinio. ¹⁶ Nejau tavo šaltiniai turėtų lietis laukan, o vandens srovės - į gatves? ¹⁷ Tebūna jie tau vienam, o ne dalyboms su svetimaisiais. ¹⁸ Tebūna palaimintas tavo šaltinis; džiaukis savo jaunystės žmona, ¹⁹ žavia gazele, grakščia stirnaite! Jos krūtys tedžiugina tave visada, būk nuolat apsvaigęs jos meile. ²⁰ Kam gi turėtumei alpti dėl palaidūnės, mano vaike, ir glamonėti svetimautojos krūtinę? ²¹ Juk kur eina žmonės, VIEŠPATS aiškiai mato; jis stebi visus jų kelius. ²² Nedorą žmogų pasivys jo kaltės, jis bus pagautas savo nuodėmės pinklėmis. ²³ Jis turės mirti nesudraustas, jis pražus per savo didelį kvailumą. (Pat 5,1-23)

 

Viešpats sako, kad tavo seksualumas, tavo intymus gyvenimas yra skirtas ne tau pačiam gerai praleisti laiką. Aišku seksas santuokos patale tikrai bus gerai praleistas laikas, jeigu tu išmoksi pamokas, kurios užrašytos šiuose Patarlių knygos žodžiuose. 15-16 eilutės kalba apie intymius santykius ir malonumus. Saugok savo jausmus, sako Žodis. Neieškok pasitenkinimų kitur kaip tik savo žmonos ar vyro artybėje. Neleisk savo mintims pasiduoti fantazijoms, kurios baigsis masturbacija ar seksualine prievarta. Tavo šaltinis skirtas žmonai. Tebūna palaimintas tavo šaltinis; džiaukis savo jaunystės žmona, žavia gazele, grakščia stirnaite! Jos krūtys tedžiugina tave visada, būk nuolat apsvaigęs jos meile Tu turi žinti kuo džiaugtis. Turi lavintis tame džiaugsme. Negi išmoksi džiaugtis žmona, vaikščiodamas pas svetimautojas? Negi išmoksi gėrėtis žmonos krūtimis, jeigu vėpsosi į svetimas krūtis pornografinėse juostose? Ar žavėsies nuostabiais Dievo dovanotais santykiais santuokoje, jei savo jaunystę parduosi nuolatiniam flirtavimui ir „draugių" kaitaliojimui? Ar tu jaunuoli pasiruoši Dievo dovanotai santuokai geisdamas to kas tau nepriklauso? Ne... Nepamirškime, piktasis kariauja su mumis nepaskelbęs karo... Jis tyko tavęs kaip liūtas grobio, jeigu nebudėsi, tapsi dar viena jo auka.

          Tačiau čia kalbama ne tik vyrams, bet ir moterims, merginoms. 19 eilutė: būk nuolat apsvaigęs jos meile. Žmonos meilė vyrui svaigina. Dievas ragina moterį mylėti savo vyrą taip stipriai, kad jis būtų lyg apsvaigęs. Taip, moteris turi tokio žavesio, kad gali padaryti vyrus kvailiais. Todėl piktasis taip galingai ir išnaudoja moteriai duotas Dievo savybes. Merginos, saugokite savo žavesį savo vyrui. Ar esamam ar būsimam. Saugokit ir neduokit preteksto kam nors suklupti. Biblija rašo apie tai, kaip turime elgtis, kaip kalbėti, kaip rengtis, kad piktasis nepasinaudotų. Jūsų drabužis neturi patraukti vaikino (vyro) dėmesio prie jūsų kūno formų. Jeigu ieškote sau vyro, bandydamos suvilioti kūno grožiu, galite smarkiai nusivilti ateityje. Jūs turite žinoti, kad galite nesąmoningai tapti piktojo įrankiu, jeigu rengsitės netinkamai. Tegul jūsų drabužiai kalba apie grožį, bet neišryškina jūsų seksualumo, nes jis skirtas ne visiems, tik tavo vieninteliam, kuri turi svaiginti. Biblija kalba apie tai. Visų tų vietų nėra dabar laiko cituoti.

 

Brangieji kovokime gerą kovą ir nugalėkime. Nepasiduokime ir neatiduokime savo kūno narių kaip neteisybės ginklų piktam. Saugokime savo skaistumą ir seksualumą, kad būtų įgyvendinti Dievo tikslai mūsų gyvenymuose.

 

Pastorius I.Pinkoraitis

2007.02.15

 

---

[1] Joshua Harris „Atsisveikinimo bučinys pasimatymui" 133-134 psl.