Ef 3,14-21
Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą, kad iš savo šlovės lobio suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia sutvirtinti jumyse vidinį žmogų, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės.
Įvadas. Ef 1,15-18 eil. Paulius meldėsi, kad Dievas duotų Efeziečiams išminties ir apreiškimo Dvasią...idant apšviestų jų širdies akis, kad pažintų Dievą ir garbingą viltį, bei visus šventųjų paveldo turtus, visą galybę suteiktą tikintiesiems. Tačiau dabar Paulius prašo, kad tikintieji būtų sustiprinti iš vidaus:
Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą. Paulius klaupiasi prieš Tėvą. Ką tai reiškia? Kodėl tikintysis klaupiasi? Todėl, kad galėtų melstis. Ar reikia atsiklaupti kai meldiesi? Biblija liudija ne vieną atvejį, kai tikintieji melsdavosi. Saliamonas, pašventinant šventyklą (1 Kar 8,54); Steponas, prieš mirtį (Apd 7,60); Petras išgydant Tabitą (Apd 9,40); apaštalas Paulius (20,36; 21,5); Jėzus Getsemanės sode (Lk 22,41) Taigi, Paulius žino į ką kreiptis. Jis lenkiasi su visu nuolankumu ir nuoširdžiu tikėjimu prieš tą, kuris atsiuntė savo Sūnų Jėzų Kristų.
O kaip svarbu ateiti su malda pas tikrąjį Dievą Tėvą. Daugelis mūsų maldų nepasiekia tikslo, nes mes ieškome ne to tėvo. Tik tada kada esame patyrę gimimą iš aukšto, tai yra tampame Dievo vaikais, tik tada galime vadinti Kūrėją Tėvu. Kokia nauda man, jei aš kažkieno kito Tėvą vadinsiu savo Tėvu. Aš nieko iš jo negausiu, būsiu nesuprastas. Taigi apaštalas kreipiasi į Tėvą danguje prašydamas to kas svarbiausia jo vaikams tikėjime. Tik tas iš kurio kiekviena tėvystė turi savo vardą gali padaryti nepalyginamai daugiau negu prašome. Bet mes grįžkime prie Pauliaus prašymų.
1) Stiprybės. kad iš savo šlovės lobio suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia sutvirtinti jumyse vidinį žmogų. Viešpats Dievas yra turtingas, nes Jam viskas priklauso. Tėvo šlovė yra lobis. Dievo spindesys yra pats didžiausias turtas.
Galbūt ir keistai skamba mūsų ausims, bet mes turime nepamiršti kaip sunku apibūdinti Viešpaties didybę žmogiškais sakiniais, teiginiais ir žodžiais. Tačiau Paulius bando jį apibūdinti, kad tikintieji būtų padrąsinti ir sustiprinti. Taip, Dievo šviesa yra pats didžiausias turtas. O kad mes tai suvoktume visa širdimi! O kad aš tai suvokčiau! Daugelis nesupranta nei protu, nei širdimi, nei jausmais koks didelis lobis yra Dievo šlovė, spindesys, skaistybė ir šviesa.
Taigi, Dievas gali suteikti žmogui stiprybės. Kiekvienas suprantame, kad esame silpni. Net pats stipriausias žmogus giliai širdyje žino, kad yra silpnas vienoje ar kitoje vietoje. Aišku yra žmonių, kurie galvoja, kad labai stiprūs yra. Tačiau užtenka suvalgyti ką nors ne tą ir pilvo skausmai išsklaido pasididžiavimo miglą. Tiesa yra aiški: mes esame silpni visapusiškai. Mums reikia jėgų. Tačiau turime nepamiršti, kad tikra stiprybė sklinda iš vidaus, nes Viešpats nori sustiprinti vidinį žmogų Dvasios galia. Ne žmogiškojo intelekto galia. Ne mokslo laipsnių galia. Ne išorinio grožio galia. Ne pinigų galia, bet Dvasios galia. Juk kiekvienas gimęs iš aukšto turi Dievo Dvasią. Tokia yra tiesa Kristuje. Jėzus žadėjo, Dvasia atėjo, Ji nusileido į kiekvieną tikinčią širdį. Ne tik apaštalų Sekminių dieną, ne tik į sekmininkų - prieš 150 metų, bet į kiekvieną, išpažįstančią Jėzų esant Viešpačiu ir Gelbėtoju. Ir tegul užsičiaupia visi, kurie bando pakrikštyti Dvasia tuos, kurie paties Kristaus asmeniškai buvo panardinti į Dvasia. Niekada nepamirškime to fakto, kad stiprūs būsime tik Dvasios galia. Todėl neliūdinkime Dvasios (Ef 4,30), bet aukime Dievo pažinimu.
Brangieji, kiek laiko mes praleidžiame stiprindami savo kūną? Kiek laiko užima mūsų valgymo procedūra, kūno švarinimo, gydimo procedūros, jausmų sužadinimas filmų, muzikos, žūklės ir visokių aštrių pojūčių pagalba? Mes apsikrovę visokiausiais darbais, veiksmais ir mintimis, kurios tarnauja tik kūno išorei, ne vidui. O kiek gi laiko lieka pamąstyti apie vidinio žmogaus poreikius? Dievo žodyje girdime apie žmones, kurie tarnauja gerais darbais ir išmaldomis, maldomis dieną ir naktį, pasninkais ir maldavimais. Kas jie tokie? Antžmogiai? Ar ta sesuo Gazelė (Apd 9,40), kuri darbais ir išmaldomis buvo gerai žinoma, skyrėsi nuo mūsų seserų? Ar tikros našlės (1 Tim 5,3-5), kurios vylėsi Dievu, dieną naktį maldaujančios ir besimeldžiančios turėjo būti gerbiamos ir įrašomos našlių sąrašus gyveno tik pirmajame amžiuje? Ne, šie ir kiti tikintieji ir tikinčiosios buvo stiprūs Dvasios galia, nes buvo maldos žmonės. Mums net baisu pagalvoti, jei reikėtų priversti šį kūną dirbti naktį. Taip dirbti, nes malda yra darbas. Patyręs Dvasios galią, žmogus norės vis labiau ir labiau melstis, maldauti, dėkoti, todėl dienos jam gali ir neužtekti. Jokiu būdu savo jėgomis nesimelsime naktį. Bet bent jau nuo dienos pradėkime. Pradėkime nuo maldos susirinkimo, kur išgirstame kaip Dievas atsako į maldas ir būname padrąsinti, pradėkime nuo padėkos maldos prie stalo, prieš miegą, prieš darbą, prieš Biblijos skaitymą. Žiūrėk ir dangus atsivers.
Broliai, melskimės vieni už kitus, kaip Paulius, kad būtume sustiprinti. Kad būtume drąsūs, kad mylėtume ir Kristus gyventų mumyse.
2) Kad Kristus gyventų širdyje. kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse. Ar įmanoma, kad žmogus tikėtų, bet Kristus negyventų širdyje? Teologiškai neįmanoma, tačiau praktiškai įmanoma. Juk įmanoma nupulti ir nusidėti. O kas yra nuodėmė? Ar ne apakimas, užsimiršimas ir atsiskyrimas nuo Dievo?
Paulius meldė ir troško, kad Efeziečiai gyventų tikėjimu į Dievo Sūnų, troško, kad Dvasia sustiprintų juos praktiškai gyventi galybėje. Dvasios veikimas niekada negali būti atskirtas nuo Kristaus veikimo. Kartais krikščionis užsimiršta ir visus nuopelnus priskiria Dvasiai, tačiau nepamirškime, kad Dvasia yra žadėtas Guodėjas, kurį atsiuntė Jėzus Kristus. Tikėjimas yra ta reikalaujama priemonė, jei galima būtų taip pasakyti, kuriuo patiriame Kristaus ir Dvasios artybę. O kaip ateina ta patirtis? Juk ne be apreiškimo pagalbos. Kas yra apreiškimas? Tai Dievo žodis. Paskaitykime ką sako Jėzus. Jon 14,23-26 Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, nes mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs. Aš jums tai pasakiau būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, - jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. Dvasia primena mums ką pasakė Jėzus. Mes gyvename sunkiais laikais. Kartais susitikę mes klausiame vienas kito: „Kaip gyveni?" Koks dažniausiai būna atsakymas? -„Sunkiai". Sunkiai gyvename todėl, kad turime daug rūpesčių, iššūkių, darbuose nesiseka, arba sekasi (kartais ir sėkmė yra „sunkiai"), visoje toje rutinoje gali nelikti laiko pasimelsti, paskaityti Bibliją... Gal todėl ir sakome „sunkiai gyvename", jei esame nuoširdūs. Tačiau mes galime būti padrąsinti, jeigu tik turime gerus įpročius ateiti į bendruomenės sueigą. Čia skaitomas Dvasios Žodis. Čia Dievo Dvasia turi ką priminti. Čia dalinasi broliai ir seserys, kurie pasaulyje patiria panašius vargus.
Taigi, matome, kad Jėzus kalba apie tai, kad Dievas apsigyvens žmoguje. Paulius taip kalba apie Kristaus gyvenimą širdyje (viduje). Mes juks žinome, kad tikėjimas ateina klausantis žodžio. Rom 10,17 Taigi tikėjimas iš klausymo, o klausymas kai skelbiamas Kristaus žodis. Todėl galime drąsiai padaryti išvadą, kad Dievo žodžio klausymas per pamokslą ar asmenines Rašto studijas, padeda pagrindą tikėjimui. Juk negali tikėti tuo ko negirdėjai. Neįmanoma tikėti be žinios. PVZ. Šiandien daugelis tiki ateiviais iš kosmoso? Kodėl, todėl, kad kažkas davė tokią mintį. Tačiau ar ta mintis tiesa? Ne, nes prieštarauja Raštui, Dievo minčiai, kuris yra tiesa, absoliuti tiesa. Todėl būkime tikri, galybė ir stiprybė ateina ne tik per maldą, bet ir per Dievo Žodį.
Dar vieną faktą norėčiau priminti. Jei Kristus gyvena širdyje, tai būtinai matysis mūsų elgesyje. Tėvas buvo Sūnuje, todėl Sūnus darė darbus. Jon 5,36-40 Aš turiu aukštesnį liudijimą negu Jono: tie darbai, kuriuos man skyrė nuveikti Tėvas, patys darbai, kuriuos aš darau, liudija apie mane, kas mane yra siuntęs Tėvas.
3) Meilėje... ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, Tikinčiojo tikėjimas ir praktika, stiprybė nėra kažkoks neregimas dalykas. Ta vidinė stiprybė būtinai baigsis meile. Meilė tai jėga. Agapė - meilė apie kurią kalbėjo Paulius 1 Kor 13 atveria naujo matavimo duris. Čia girdime tokią formulę. Meilė + šventieji = Dievo gelmė. Mūsų tikėjimas, jei jis nesustiprina mūsų, jei gyvasis Kristus negyvena mumyse praktiškai, ko jis vertas? Galbūt tik filosofinė knyga išeitų. Paulius meldė, kad tikintieji praktiškai būtų suleidę šaknis meilėje. Kad jie būtų pasigrindę meilėje. Juk tik dėl meilės artimui įmanoma vienybė Kristaus kūne.
Atkreipkite dėmesį į šiuos žodžius: galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais. Įsišakniję meilėje galime suvokti su visais šventaisiais.. Kas tie visi šventieji? Ar tie kuriuos minime per numirėlių dieną lapkričio 1 dieną? Ar čia tie šventieji, kuriems meldžiasi tamsybėse sėdintys? Juk aišku, kad Paulius kalba apie gyvus šventuosius bendruomenėje. Tik drauge būdami mes patirsime tai ką Paulius vadina pločiu, ilgiu, aukščiu ir gyliu. Ar tai ne Dievo gelmė, ne Dievo esybė ir turtai? Apaštalas meldėsi, kad broliai ir sesės mylėdami vienas kitą suprastų koks didis yra Viešpats. Kodėl velnias taip puola mus šioje srityje, kodėl nuodėmė taip griauna mus? Todėl, kad nekęsdami vienas kito mes prarandame Dievo gyli, ilgį ir plotį. Apaštalas Jonas savo laiške kalbėjo apie tai: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. 8 Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė". (1 Jon 4,7-8) Be meilės, nesuvoksime Dievo gelmės. Neužtenka būti bažnyčios nariu, kad suvoktume Dievo gelmes. Privalome mylėti vienas kitą kaip Kristus mylėjo. Apie tai Paulius taip pat meldžiasi.
4) Kristaus meilė. ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą. Yra broliška meilė, tačiau yra ir Kristaus meilė. Mes negalėtume suprasti Dievo meilės, jeigu nebūtų Kristaus. Akivaizdu, kad be Kristaus meilės mes negalėtume turėti tarpusavio meilės. Tai Kristus mums pirmas pamilo. Jis paaukojo save, kaip gyvą nepeiktiną auką. Jis praliejo savo kraują, kad mes galėtume pamilti Dievą ir vienas kitą. „O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. 10 Meilė ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes". (1 Jon 4,9-10)
Tačiau Paulius čia pabrėžia dar ir tai, kad tos meilės negalima suprasti protu. Ją suprantame tik Dievo Dvasioje. Juk pažinimas išpučia, o meilė ugdo (1 Kor 8,1) Kristaus meilė yra aukštesnė už mūsų meilę, jos negalima suprasti protu, tik tikėjimu. Paulius tai gerai išdėstė Rom 5,6-8 Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius. Vargu ar kas suriktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. Jėzus kvietė ir tebekviečia mokinius mylėti kaip jis. Jeigu norime suvokti Dievo meilę, turime ateiti pas Kristų ir sekti jo pėdomis.
5) Dievo pilnatvė. idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės. Ir pagaliau, visa tai Paulius prašo todėl, kad kiekvienam tikinčiajam geriausia dovana būti pripildytam visos Dievo pilnatvės. Ar tai įmanoma? Ji Paulius meldžia to, vadinasi įmanoma. Bet nepamirškime ko meldė Paulius, nes čia yra atsakymas kaip būti pripildytam visos Dievo pilnatvės. Tai Tikėjimas, kurio dėka Kristus gyvena mumyse, ir Dvasia suteikia galia stiprėti viduje, per maldą ir Dievo Žodį; Meilė, kuri yra pagrindas šventųjų bendruomenėje
Paulius meldžia ant kelių, kad tik Efeziečiai būtų pilni Dvasios, kuri ištiria Dievo gelmes. 1 Kor 2,10 nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes,... nes to kas yra Dieve niekas nežino, tik Dievo Dvasia. Galime būti tikri, kad tai tikras kelias į Dievo pilnatvės pažinimą.
Pabaigai. O tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome, jam tebūna šlovė Bažnyčioje ir Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais. Amen. Argi gali būti kas nors daugiau kaip pažinti Kristaus meilę, būti stipriais Dvasioje, pažinti Dievo gelmę ir būti pripildytam Viešpaties? Deja gali. Nei vienas krikščionis negali pilnai apibūdinti to, kas yra Dieve. Nei vienas iš mūsų nesugebėsime paprašyti net mažos dalies to ką gali mums duoti arba padaryti Dievas. Tad būkime ištikimi. Melskimės. Tikėkime. Mylėkime ir būkime mylimi. Amen
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą