Meilės bei ramybės Dievas bus su jumis
2 Kor 13,11-12
„Galiausiai, broliai, džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis".
Apaštalas Paulius baigdamas 2 laišką korintiečiams linki jiems artimos draugystės su Viešpačiu. Kaip mylintis tėvas jis linki jiems, kad Dievas būtų su jais ir išvardina penkis dalykus, kuriuos puoselėjant žmogus gali būti tikras, kad Dievas yra su juo.
1) Džiaukitės. Kas apsakys iš ko susideda džiaugsmas? Kokia yra tikra džiaugsmo formulė? Džiaugsmas yra neapsakomas dalykas. Ir aišku viena, kad visi mes norime būti džiugūs. Tik klausimas kas mus džiugina?
Apaštalas Paulius sako, kad džiaugsmas yra Dvasios vaisius: „Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas." (Gal 5,22-23) Dvasinis džiaugsmas savaime aišku yra susijęs su Dievo Dvasia. Patikėjusį Jėzumi Kristumi mokinį Viešpats pažymi savo Dvasia. „Juk Dievas mus ir jus sutvirtino Kristuje ir patepė, pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą" (2 Kor 1,21-22). Dvasia yra laidas ir garantas, kad mes pažįstame Viešpatį ir esame Jo nuosavybė. „Kas laikosi jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame. O kad jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Dvasios, kurią jis mums davė." (1 Jon 3,24) Dievo Dvasia veikia mus per Dievo Žodį. Todėl Jonas paaiškina kaip atskirti Dvasią (1Jon 4,1-6).
Daugelis šiandien tiki, kad Dvasios buvimą liudija ženklai ir stebuklų darymas. Taip, Naujasis Testamentas liudija, kad tikintieji kalbėjo svetimomis kalbomis, gydė ir turėjo galią išvaryti demonus. Kalbos buvo ženklas netikintiesiems (1 Kor 14,22) Tačiau šiandien dar neteko girdėti apie tokių kalbų praktikavimą. Abejoju ar patyrimas, kurį sekmininkai ir charizmininkai vadina kitomis kalbomis, tikrai yra ne tos tikros kalbos, kuriomis kalbėjo apaštalai Sekminių dieną.
Taigi, jeigu save vadiname Kristaus mokiniais ir esame patikėję juo kaip Gelbėtoju ir Viešpačiu, mes turime Dvasią. „O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo" (Rom 8,9). Būti krikščionimi – reiškia turėti tą pačią Dvasią. Jeigu turime Dvasią, ji mums vadovauja. „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai." (Rom 8,14)
Kristaus Evangelija yra džiaugsmo Žinia „Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. 18 Kas šitaip Kristui tarnauja, tas mielas Dievui ir priimtinas žmonėms.. Ten kur Šventoji Dvasia – ten džiaugsmas. Bet ne bet koks džiaugsmas, o džiaugsmas Dvasioje. Žmogus sugeba džiaugtis dėl daugelio dalykų. Mes džiaugiamės, kai baigiame sunkų darbą. Džiaugiamės galėdami ką nors nusipirkti. Džiaugiamės kai išsipildo mūsų svajonės. Džiaugiamės kai darome tai kas mums patinka ir t.t. Visa tai dar neapibūdina džiaugsmo Šventojoje Dvasioje. Kada žmogus yra pasinėręs į Dvasios reikalus, jis ne tik džiaugiasi, bet ir liūdi Dvasioje. Jis mąsto dvasiškai. Mąstyti dvasiškai –reiškia mąstyti taip kaip mąsto Kristus. Štai kaip kalba Paulius apie Dvasinį mąstymą: „Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes. 11 Kuris žmogus žino kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia. 12 O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas. 13 Apie tai ir kalbame ne žmoniškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus. 14 Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai. 15 Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį. 16 Kas gi yra suvokęs Viešpaties mintį, kad galėtų jį pamokyti? O mes turime Kristaus išmonę." (1 Kor 2,10-16) Turėti Kristas išmonę, reiškia turėti Kristaus mąstymą. Žodis išmonė kitaip išvertus reiškia protą. Mes negalėtume mąstyti dvasiškai, jeigu širdies ir proto neužpildytume Dievo pasauliu, aprašytu Biblijoje.
Jėzus kalbėjo, mokė ir darė darbus. Visu savo elgesiu rodė kelią į džiaugsmo pilnatvę. „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų" (Jon 15,11) Ką kalbėjo Jėzus Kristus? Paskaitykime Jono 15,1-10.
Džiaugsmas Jėzaus Dvasioje bus tik tada įmanomas, kada gyvensime Dvasia. Kai Dvasia džiaugiasi, būkime tikri, kad ir mes džiaugsimės. Dvasia džiaugiasi Kristaus teisumu. Todėl Kristaus mokinys visada džiaugsis galėdamas gyventi teisų gyvenimą. Net persekiojamas, užgauliojamas - jis džiaugsis, nes pildosi Kristaus žodžiai. „Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise buvo persekiojami ir pranašai" (Mat 5,11-12) Taip pat Dvasia veda į atgailą. Vadinasi dvasios žmogus džiaugsis kiekvienu žmogumi, kuris supratęs savo kaltę, gręžiasi į Viešpaties kelią. Palaimintas žmogus, kuris džiaugsmą Šventojoje Dvasioje brangina. Neabejotinai jo gyvenime bus daug tokio džiaugsmo.
Nuodėmė liūdina Dvasią: „Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai." (Ef 4,30). Todėl Kristaus mokinys bėga nuo nuodėmės, kovoja ir priešinasi seniems įpročiams, kad neliūdintų Dvasios ir turėtų daug džiaugsmo Viešpatyje.
2) Tobulinkitės. Krikščionis yra mokinys. Jam skirta mokytis visą gyvenimą. Viešpats ragina mus augti. Tobulinimasis nevyktų, jeigu mes nedėtume pastangų. Laiške Hebrajams girdime: „Todėl, palikę pradinį Kristaus mokslą, kilkime į tobulumą, užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų, iš tikėjimo Dievu, iš mokymo apie krikštus, rankų uždėjimo, mirusiųjų prisikėlimo ir amžinojo teismo." (Heb 6,1-2). Toks raginimas kilti į tobulumą yra būtinas. Mes visi pradedame gyvenimą kaip kūdikiai, tačiau nepasiliekame tokiais visą gyvenimą. Privalu augti. O tam, kad augtum reikia tinkamai maitintis, nesirgti ir būti pasirengus daug ko išmokti. Toks tobulėjimas būtų neįmanomas, jeigu vaikas nesimokintų. Taip ir parašyta „Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, ir sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti. Ir nors, žiūrint laiko jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų pagrindinių dalykų apie Dievo apreiškimus. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio." (Heb 5,11-12)
„Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė. 18 Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas".(2Kor 3,17-18). Krikščionis neaugtų ir nesitobulintų, jeigu neveiktų Šventoji Dvasia. Dievo Dvasia keičia mus, kai atsiduodame jos vadovavimui ir kai klausome Kristaus Dvasios – Jo mokymo, kai sekame Jo pavyzdžiu, kai maitinamės juo. Jėzaus kūnas tikrai yra valgis, ir jo kraujas – tikrai yra gėrimas. Kitais žodžiais tariant: Jo gyvenimas kūne - yra mūsų gyvenimas, jo kraujas – tikrai yra mūsų nuodėmių atleidimas. Mes negalėtume tobulėti, jeigu Kristuje negautume atleidimo ir jeigu neturėtume pavyzdžio kaip gyventi. Mes nesuprastume atsivertimo, nežinotume dėl ko mums reikia atgailauti ir pasikeisti, jeigu neturėtume Kristaus Jėzaus pavyzdžio. Būtent taip ir kalba Paulius „daromės panašūs į jo atvaizdą".
3) Vienas kitą guoskite. Koks nelengvas šis paraginimas. Kas yra sąžiningas, turbūt pripažins, kad nėra paprasta paguosti artimą žmogų. Tačiau tai yra būtina. Kristaus mokinys gyvena bendruomenėje kartu su kitais mokiniais. Tokiame kūne kiekvienas turime asmeninį gyvenimą, tačiau esame surišti vieno tikslo, vieno tikėjimo, vieno krikšto, Vienos Dvasios ir vieno Dievo. Mūsų didžiausias tikslas ne savo poreikius patenkinti, nes Dievas puikiai rūpinasi mumis, bet gyventi dėl artimo ir būti palaiminimu jam.
Ar mes sugebame guosti? Tam, kad mes sugebėtume paguosti vienas kitą, mums reikia didelio jautrumo ir meilės. Reikia kantrumo ir ištvermės. Tam, kad mes galėtume guosti vienas kitą, privalome puoselėti kasdieninę draugystę. Privalome džiaugtis vieni kitais. Privalome mąstyti vienas apie kitą. Kaip mes guosime artimą savo, jei nešiojame širdyje blogas mintis? Ar norėsime nešti kito naštas, jei širdyje tik pasmerkimas ir nepasitenkinimas? Mūsų sugebėjimas guosti ką nors labai priklauso nuo to kokios mintys sukasi mūsų galvoje kasdieną.
„Juk Dievas paskyrė mus ne tam, kad užsitrauktume rūstybę, bet kad įgytume išganymą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris numirė už mus, kad mes ir budėdami, ir miegodami gyventume su juo. Todėl guoskite ir stiprinkite vieni kitus, ką jūs ir darote. (1 Tes 5,9-11). Mums reikia visada prisiminti, kas mūsų laukia ateityje. Išganymas yra didelis turtas. Tikrai Dievas paskyrė mus gyvenimui ir pašaukė į misiją. Nėra didesnio pašaukimo pasaulyje, kaip būti pašauktam į Viešpaties misiją - Evangelijos misiją. Pasaulis gąsdina mus, bet kartu padrąsindami vienas kitą, mes galime atsilaikyti. Todėl niekada nebus per daug paraginimo būti kartu: „Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas tas, kuris yra davęs pažadus; sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. Nepraleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau įžvelgiate besiartinančią dieną." (Heb 10,23-25) O kaip mums reikia sergėti vienas kitą! Piktasis darys viską, kad mes taptume šalti ir užsisklendę savyje, bet mes privalome priešintis jam. „Žiūrėkite, broliai, kad kurio jūsų širdyje neužsimegztų netikėjimo piktybė, atitolinanti nuo gyvojo Dievo. Verčiau raginkite vieni kitus kasdien - kol dar tebėra šiandien, - kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta. Juk mes esame tapę Kristaus dalininkais, jei tik išlaikysime iki galo tvirtą pirmykštį pasitikėjimą." (Heb 3,12-14).
Ir aišku, tam kad sugebėtume paguosti prislėgtuosius, mes privalome išsiugdyti gerus maldos įpročius. Jeigu pastoviai melsimės vieni už kitus, neabejotinai tai pasitarnaus paguodai.
4) Būkite vieningi. Kristaus artybėje, jo mokinių būryje, esame palaiminti ir kupini džiaugsmo, jeigu esame vieningi Dvasioje. Kiek kartų apaštalas Paulius ragina brolius ir seseris gyventi vienybėje?! Kiek kartų Naujasis Testamento autoriai ragina puoselėti vienybę?! „Tad laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui" (Rom 14,19). –sakė Paulius. Labai natūralus kvietimas vienybei, nes Kristus nėra padalintas. Jame įmanoma tobula vienybė. Jame dingsta visi skaldantys įsitikinimai. Kai žmogus gyvena jame, jau nesvarbu, kokiame kūne esi. Nesvarbu ar esi vyras ar moteris, nesvarbu kokius mokslus esi baigęs ir kokia kalba kalbi. Visi gali būti tobulai suvienyti. Tačiau ir šioje srityje reikia pastangų. Reikia išmokti gyventi vieningai. Nes be vienybės nebus taikos. Juk atėjus tikėjimui kas tik yra Kristuje – tapo viena: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!" (Gal 3,28) Tam, kad būtume vieningi, privalome dirbti ta linkme. „uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiu. 4 Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. 5 Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. 6 Vienas Dievas ir Tėvas visiems, virš visų, per visus ir visuose. 7 O kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą...(Ef 4,3-7). Kiekvienas privalome prisidėti prie šio vienybės sergėjimo darbo.
5) Taikiai gyvenkite. Šiandien išskirtinis daugelio bažnyčių bruožas yra kova. Tačiau ne tokie turi būti tikri krikščionys – Kristaus mokiniai. Mes privalome kovoti, bet ne su broliais. Juk mūsų kova vyksta su kunigaikštytėmis ir valdžiomis, su tamsybės pasauliu, o ne su šviesa ir žemės druska.
Štai kaip perteikia Kristaus Dvasią Paulius, kalbėdamas romiečiams „Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, - sako Viešpats. Verčiau, jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu. (Rom 12,17-21) Čia girdime raginimą gyventi taikoje su žmonėmis pasaulyje. Tai labai svarbus paraginimas. Nes mūsų santykiuose su pasauliečiais atsiskleidžia įvairūs įpročiai. Jeigu savo namuose kovojame, kovosime ir pasaulyje. Jeigu savo bažnyčioje kariaujame – kariausime ir pasaulyje. Tačiau vargu ar į tokią misiją esame pašaukti.
Taika yra nuostabus palaiminimas. Taika yra Dvasios vaisius. Jeigu augame ir tobulėjame, tai auga ir mūsų taikingas bendravimas. Jei bendruomenė auga Viešpaties pažinimu, tai augs ir sutarimo ir vienybės dvasia. Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais". (Mat 5,9).
...ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis. Dažnai žmonės kalba, kad su jais yra Dievas, tačiau prisimenant šiuos Pauliaus žodžius, būtų galima pasakyti ką kitą. Džiaugsmas, augimas pažinimu, paguoda, vieningumas ir taikus gyvenimas dažnai yra tik svečias daugelio namuose ir širdyje, tačiau jei norime, kad Dievas būtų su mumis, privalome šias dorybes padaryti kasdieniu gyvenimu. Amen
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą