Pamokslas 1 Tim 5,1-22

Ar mes rūpinamės savaisiais? 1 Tim 5,1-22

 

 „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tai yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!" (1 Tim 5,8)

 

Kokie rūstūs šie apaštalo žodžiai, tačiau kokie tikri ir nepakeičiami. Mes privalome rūpintis savaisiais. Mūsų elgesys namuose parodo kas esame. Juk Dvasia per apaštalą  Paulių aiškiai sako, kad žmogus, kuriam nerūpi bendruomenės broliai ir seserys, ypač namuose drauge gyvenantys namiškiai (tai gali būti vaikai, žmona, tėvai ir kiti) yra pirma - užsigynęs tikėjimo, antra - blogesnis už netikintį. Kodėl taip sakoma? Todėl, kad tikėjimas visada turi darbus.

„Taigi, mano mylimieji, kaip visuomet klausydavote manęs, kai būdavau tarp jūsų, o dar labiau dabar, man su jumis nesant, taip darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami, nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!" (Fil 2.12-13) Žmogus turi su baime ir drebėdamas Dievo akivaizdoje neimti Dievo malonės veltui. Jei Evangelijos tiesa buvo atverta tavo akims, jei Viešpaties Dvasia persmelkė tave ir visa savo esybe supratai, kad esi nusidėjėlis, jei sugebėjai patikėti, kad Jėzus Kristus numirė už tave ir kviečia tave amžinajam gyvenimui, ŠAUKIS Dievo, prašyk atleidimo, maldauk pasigailėjimo ir bus tau atleista, nes Dievas nori išgelbėti kiekvieną, kuris tiki Sūnų. „Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą." (Jon 5,24) Ir gavęs iš Viešpaties amžinojo gyvenimo pažadą, darbuokis, įrodyk sau ir pasauliui, kad esi tikras tikintysis, nes šiandien lengva apsigauti. Šiandien po pasaulį pasklido daug tuščiakalbių netikrų pranašų ir antapaštalių, kurie iškreipia Kristaus Evangeliją, apraizgo žmones filosofijomis ir pasakomis. Todėl Dievas per apaštalą Petrą ragina: „Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe – pažinimą, pažinimu – susivaldymą, susivaldymu – ištvermę, ištverme – maldingumą, maldingumu- brolybę, o brolybe – meilę. Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių. Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada neapsigausite. Šitaip dar plačiau atsivers jums vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę" (2 Pet 1,5-11). Tikėjimas turi ugdyti dorybę, pažinimą, susivaldymą, ištvermę, maldingumą, brolybę ir meilę. Tokie dalykai neleidžia apsileisti, aptingti, suglebti, pavargti. Ir žiūrėkite kaip griežtai kalba Petras: „O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių". O kaip skausmingai kalba Dvasia. Tačiau neturėtume nusiminti, bet uoliau stengtis sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Mes žinome, kad negalime savo darbu ir pastangomis įtakoti Dievo kvietimo ir išrinkimo, negalime papirkti, negalime duoti kyšio. Tačiau mes galime asmeniškai turėti tvirtesnę poziciją, būti įsišakniję tiesoje ir neabejoti Dievu. Ar mes patys galime atverti amžinojo gyvenimo duris? Ne, tačiau mes galime turėti plačiai atvertą tikėjimą ir drąsą Kristuje Jėzuje. Dangiškasis tėvas nori, kad mes žinotume, kad turime amžinąjį gyvenimą. Štai tas triūsas padeda turėti plačiai atvertas duris į žinojimą.

                 Raštas aiškiai sako, kad tikėjimas be darbų yra bevaisis. „Kas iš to, mano broliai, jie kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų? Argi gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite", o neduotų, ko reikia jų kūnui, kas iš tų žodžių? Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs." (Jok 2,14-16) „Argi ne darbais buvo nuteisintas mūsų tėvas Abraomas, aukodamas savo sūnų Izaoką ant aukuro? Matai, tikėjimas veikė kartu su jo darbais, ir darbai tikėjimą padarė tobulą. Taip išsipildė Rašto posakis: Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta teisumu, o jis pramintas Dievo bičiuliu." (Jok 2,21-23)

Taigi, neturėtume stebėtis tokiais griežtais Pauliaus žodžiais Timotiejui. Bet norint likti ištikimam tiesai, privalu aiškinti šią Rašto vietą (1 Tim 5,8) visų pirma artimiausiame kontekste. O čia Apaštalas Paulius ragina Timotiejų deramai elgtis Dievo bendruomenėje. „Senesnio žmogaus aštriai nebark, bet graudenk kaip tėvą, o jaunesniuosius – kaip brolius, vyresniojo amžiaus moteris – kaip motinas, o jaunesnes – kaip seseris, laikydamasis tobulo skaistumo". (1 Tim 5,1-2) Taigi, Dievo bičiulis, Dievo vaikas, Dievo bendradarbis, tas, kurias pavesti kiti žmonės, privalo sugebėti pasirūpinti tikėjimo namiškiais. Jėzus Kristus sugebėjo tai padaryti, vadinasi Viešpaties pasiuntinys taip pat privalo sugebėti. „Viešpats Dievas davė man iškalbų liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys." (Iz 50,4) Dievo tarnas  privalo išmokti bendrauti su skirtingos lyties ir amžiaus žmonėmis skirtingai. Ypač, kai bendraujant tenka pabarti. Jei mes ką nors giriame, tai pagirtas vaikas, jaunuolis ar senas žmogus jausis vienodai gerai. Tačiau, jei pabartas vaikas per daug nepergyvens kai vyresnis jį barą, tai senesnis už tave gali sureaguoti labai skaudžiai ir gauti infarktą jei tu draskysi jam akis norėdamas pabarti. Taip, pabarti reikia net senesnį žmogų, juk suklumpa visi. Bažnyčioje nėra uždrausta barti vyresnį, bet tai reikia daryti pagraudenant: „Senesnio žmogaus aštriai nebark, bet graudenk kaip tėvą". Paulius mokina Timotiejų pastoracinio darbo. Ganytojas privalo rūpintis namiškiais ir nebijoti pabarti, bet tai turi daryti graudendamas kaip Tėvą namie. Čia netiesiogiai gauname pamoką apie tai kaip vaikai turi barti savo Tėvus. Vaikams leidžiama pabarti tėvus, netgi būtina tai daryti, nes tėvai taip pat nusidėjėliai ir daro klaidų. Tačiau vaikai pasieks tėvų, ypač tėvo, širdį tik tada, kada išmoks barti pagraudendami su pagarbia baime ir meile...

Atitinkamai mes turime išmokti barti mūsų bendraamžius: „jaunesniuosius – kaip brolius... o jaunesnes – kaip seseris, laikydamasis tobulo skaistumo". Ar matot, kad skirtingai bendraujame ne tik su skirtingo amžiaus, bet ir su skirtingos lyties žmonėmis? Mūsų pasaulis, ypač feminizmo judėjimas skelbia, kad visi žmonės yra tokie patys. Taip, žmogus buvo sukurtas kaip vyras ir moteris. Tačiau vyras yra kitoks nei moteris. Jie skiriasi kūnu ir savo paskirtimi pasaulyje. Vyras ir moteris skirtingai mąsto ir skirtingai reaguoja į sėkmę ir nesėkmę. Taip pat skirtingai reaguoja barami. Barant seseris, vyras yra pavojuje nusidėti širdyje. Todėl apaštalas ragina barti jaunesnes laikantis tobulo skaistumo. Tai yra tyrumo ir nenusidėti geiduliais. Jobas sakė: „Sudariau sandorą su savo akimis, kad gašliai nežvelgsiu į mergelę" (Job 31,1). Bendraudamas su seserimi Kristuje, privalai bendrauti taip kaip bendrauji su savo kūno seserimi namie. Netgi, jeigu jauti simpatiją kokiai seseriai bendruomenėje brolau, privalai prisiminti kaip bendrauju su savo sese namie. Negi žiūri kas yra po jos sijonėliu? Negi turi netyrų minčių? Argi bandai paliesti gašliai jos kūną? Aš visada sakau jauniesiems, jei simpatizuojate kokiai mūsų visų seseriai bažnyčioje, negalvokite kad turite teisę gašliai, geidulingai į ją žiūrėti ir liesti. Jūsų bendravimas su ja turi niekuo nesiskirti nuo vedusio brolio bendravimo su kokia nors seserimi bendruomenėje.

Taigi, mes privalome rūpintis namiškiais tinkamai. Skaitykime toliau. „Gerbk našles, kurios yra tikros našlės. Jei kuri našlė turi vaikų ar vaikaičių, jie tegu pirmiausia išmoksta maldingai tvarkyti savo namus ir deramai atsilyginti gimdytojams, nes tai malonu Dievui." (1 Tim 5,3-4) Kaip matome ankstyvoji Kristaus bendruomenė žinojo, kad reikia rūpintis nuskriaustaisiais. Juk tyras pamaldumas reikalauja gailestingumo našlėms ir našlaičiams. „Jei kas mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias. Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu" (Jok 1,26-27). Taigi Dievo valia šiuo klausimu yra aiški. Deja bendruomenėse atsirasdavo veidmainių našlių ir našlaičių, kurie norėjo paramos ir lengvo gyvenimo. Viešpaties negalima apgauti. Šventoji Dvasia mokino bendruomenę būti išmintinga ir atsargia. Į našlių sąrašą turėjo būti įtrauktos tik tikros našlės. Tos, kurios neturi vaikų ar kitų artimųjų, kurie jomis pasirūpintų. „Jei kuri tikinti moteris turi pas save našlių, tegul jas aprūpina, kad nebūtų apsunkinama Bažnyčia ir įstengtų padėti tikrosioms našlėms" (5,16) Tos, kurios turi vaikų, privalo išmokinti vaikus ja pasirūpinti: Jei kuri našlė turi vaikų ar vaikaičių, jie tegu pirmiausia išmoksta maldingai tvarkyti savo namus ir deramai atsilyginti gimdytojams, nes tai malonu Dievui." (5,4) Ir toliau:

Vaikai turi išmokti maldingai tvarkyti namus ir deramai atsilyginti savo mamai. Čia taip pat netiesiogiai gauname pamoką visi, kurie turime tėvus. Mes privalome atsilyginti gimdytojams. Nesvarbu, gal mūsų tėvai patys gali pragyventi ir jiems nereikia maisto bei drabužių. Tačiau pagarba ir atsilyginimas tėvams žengia daug toliau. Juk kiekvienam patinka, kai įvertina tavo darbą ir tu žinai, kad esi kažkam naudingas. Žmona laukia, kad vyras ir vaikai padėkotų už skanius pietus. Laukia, gal ir nesąmoningai, kad brangintų sutvarkytus namus ir palaikytų tvarką. Pamenu kaip mano žmona visada primindavo man apie paliktas spintų ir spintelių duris, drabužius nevietoje ir t.t. Panašiai jaučiasi tėvai, užauginę vaikus. Jie juk nori, kad vaikai pasakytų: „Ačiū tau, kad išmokinai skaityti, rašyti, kad padėjai pasirinkti mokslus, kad ... tiek daug dalykų mums duoda tėvai."   Brangieji, Dievui yra malonu matyti tokius vaikus, kurie deramai atsilygina savo gimdytojams. O kai Dievui malonu ir mums bus labai malonu.

Tačiau netikros našlės neturi galvoti, kad bažnyčia yra vieta kur galima pasipelnyti ir apgauti naivius krikščionis. Bendruomenė turi žinoti kas yra tikros našlės ar našlaičiai: „Tikra našlė, palikusi viena, sudėjo viltis į Dievą ir dieną naktį maldauja bei meldžiasi. Bet našlė malonumų ieškotoja, dar gyva būdama, jau yra mirusi. Todėl įspėk dėl šito, kad jos būtų be priekaišto. Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tai yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį! Į našlių sąrašą įtrauk tokią našlę, kuriai sukako bent šešiasdešimt metų, kuri buvo tik kartą ištekėjusi, jeigu ji pasižymėjo gerais darbais: jei išauklėjo vaikus, jei buvo svetinga, jei plaudavo šventiesiems kojas, jei pagelbėdavo vargstantiems, jei stengdavosi dirbti visokį gerą darbą." (1 Tim 5,9-10) Kaip matome ankstyvojoje bažnyčioje nebuvo lengva patekti į našlių sąrašą. Nelengva veidmainiams, bet tikintiesiems lengva. Juk augdami Kristuje ir metams bėgant, mūsų tikėjimas auga, ištikimybė ir ištvermė didėja. Taigi, reikalavimai aukšti. Trumpai apžvelkime juos: Našlės amžius – 60 metų. Amžiaus apribojimas greičiausiai tiesiogiai susijęs su darbingumu. Vieno vyro žmona. Kodėl toks sunkus reikalavimas? Juk pastoriai ir diakonai turi būti vienos žmonos vyrai? Tai suprantama. Tačiau pastoriai ir diakonai nėra kažkokie išskirtiniai. Skaistumas privalomas visiems, nes esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Bendruomenė turi remti ir sekti šventais vyrais ir moterimis. Visa ką daro bendruomenė turi aukštinti Dievą. Negali būti nei šnekos apie paramą visokiems girtuokliams, svetimautojoms, tinginiams ir veltėdžiams. Tomis ankstyvosios bažnyčios dienomis, visuomenė žinojo, ką daro tikintieji. „Jūs – pasaulio šviesa," sakė Jėzus, „- Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno." (Mat 5,14) Parama našlėms ir našlaičiams taip pat buvo žinoma. Pasaulis turėjo žinoti, kad Dievas laimina šventuosius, o ne nusidėjėlius. O jei bendruomenė suklys ir pradės išlaikyti netinkamus žmones gali atsitikti štai taip, kaip parašyta:

„Jaunesnių našlių nepriimk. Pasidavusios gašlumui, jos atsitolina nuo Kristaus ir geidžia ištekėti, o tuo užsitraukia kaltinimą, jog pametusios pirmuosius pažadus. Be to, jos išmoksta dykinėti bei landžioti svetimus namus, ir ne tik dykinėti, bet plepėti bei užsiiminėti niekais, taukšti, kas nedera. Taigi, aš norėčiau, kad jaunesnės ištekėtų, turėtų vaikų, šeimininkautų ir neduotų priešininkui jokios progos jas koneveikti. Kai kurios jau nuklydo paskui šėtoną" (5,11-15).

                      Mielieji, mes neturime nukrypti paskui šėtoną, būkime ištikimi ir darbštūs, tinkamai atsilyginkime gimdytojams, rūpinkimės vieni kitais, jei reikia barkime, girkime, visada laiminkime, dėkokime vieni kitiems, branginkime vienas kitą, nebūkime abejingi. Ir nepamirškime – artima meilė dorybės artimui neleis apsileisti ir prarasti tikėjimą. „Šitaip dar plačiau atsivers jums vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę" Amen.