Ateikite pas mane visi...

Ateikite pas mane visi...

Mat 11,25-30

 

„Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko.

Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.

Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva." (Mat 11,25-30)

 

Viešpats nekenčia viso kas šėtoniška. Žmogus nebuvo sukurtas išdidus, tai nuodėmė jį tokiu padarė. Velnias (apgavikas) panoro viešpatauti danguje, kada jam tai nepavyko, jis užsigeidė valdžios žemėje. Apgaudamas žmogų (Adomą ir Ievą) jis tapo šėtonu (naikintoju), kuris griauna Dievo karalystę. Jo didybė pavertė jį žemės šliužu ir kiekvieną žmogų nuodėmė pažemins iki pačių pragaro gelmių.

                 Atėjęs Jėzus Kristus skelbė Dievo karalystę, jis kvietė žmones išsivaduoti iš šėtono vergijos ir ateiti pas Jėzų Kristų, nes jis garantuoja laisvę ir išaukštinimą danguje. Fariziejai ir Rašto žinovai, tie, kurie tautoje buvo laikomi labai garbingi, aukštuomenės atstovai, nenorėjo ir negalėjo priimti Jėzaus, nes mylėjo šėtonišką valdžią, savanaudišką garbę ir laikiną šlovę. Nenuostabu, kad Jėzus prabilo:

„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams." Dievas Tėvas paslėpė Evangelijos šviesą nuo piktojo valdomų žmonių, nes jie mylėjo tamsą. Kiekvienas, kuris myli tamsą neina į šviesą. Kurmis yra tamsos gyventojas, jis nebūną šviesoje. Jūs jį ištraukite į dienos šviesą, jis ilgai neišgyvens. Jūroje knibžda žuvų, kurios gyvena pačiose giliausiose ir tamsiausiose vietose, jos niekada neiškyla į paviršių kur prasismelkia saulės šviesa. Jos tamsos karalystės gyventojos. Panašiai ir žmonės, kurie gėrisi savo išmintimi ir aukšta padėtimi visuomenėje negali priartėti prie Jėzaus, kuris yra pasaulio šviesa. Kodėl? Todėl, kad myli save ir turtus, myli valdžią ir jėgą, smurtą ir pramogas. Jėzus sakė: „Kaipgi jūs galite įtikėti, jeigu vienas iš kito priimate garbę, o tos garbės, kuri iš vieno Dievo ateina, jūs neieškote" (Jon 5,44). Tie išmintingieji ir gudrieji (bent taip save laikantys) Dievo akyse buvo kvaili ir niekingi. Fariziejams ir Rašto žinovams atrodė, kad jie labai kilmingi ir gerai išmanantys Raštą. O Jėzus džiūgavo ir dėkojo Dievui, ką Tėvas apreiškė mažutėliams.

Kas gi tie mažutėliai? Kas galėtų geriausiai paaiškinti? Aišku pats Jėzus Kristus. Jis pats buvo tas mažutėlis, tas nuolankus tarnas (vergas), kuris buvo pasirengęs nuplauti mokiniams kojas ir prisiimti pasaulio nuodėmę. Jėzus Kristus yra tas, kuriuo sekame, kad suprastume kokie turime būti. Tik pas jį galime gauti nuolankumo ir romumo pamokas. Jokie pasaulio psichologai ir dvasiniai rašytojai nepadės tapti nuolankiais ir palaimintais mažutėliais, turinčiais kelialapį į Dievo karalystę...

Evangelijose girdime kaip Jėzus sugretina dangaus karalystę ir mažutėlius vaikus. „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir neapsidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi, kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje" (Mat 18,3). Nėra kito būdo patekti į karalystę, kaip tik nusižeminti ir tapti kaip vaikai. Tie vaikai turi pačia didžiausią ir brangiausią apsaugą. Ir vargas tam, kuris papiktins mažutėlį. „žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą" (Mat 18,10-11). Kiekvienas Dievo vaikas turi pačią geriausią sargybą. Pasaulio lyderiai samdo apsaugą, bet net pati geriausia apsauga neapsaugos žmogaus nuo Dievo bausmės. O kiekvienam Dievo vaikui suteikta garbė būti amžinai saugiam. Vargas tam, kuris piktina mažutėlius, bejėgius, silpnus vaikelius; kaip kūne, taip ir dvasioje, nes jiems pasamdyta pati geriausia apsauga - angelai. Angelai nuo amžių buvo Dievo pasiuntiniai ir sargai. Žydai tai suprato, mes taip pat galime suprasti. Viešpats saugo savo vaikus. Niekas negali jiems pakenkti. „Kas gi jums pakenks, jei stropiai darysite gera? Bet jeigu jums ir tektų kentėti už tiesą, jūs palaiminti!" (1 Pet 3,13-14). Mes suprantame, kad galime kentėti dėl tiesos, tačiau tik iš šalies žiūrint kas nors gali pagalvoti, kad kenčiame, iš tikrųjų Dievo vaikas džiaugiasi ir šlovina Tėvą, kad jam teko garbė kentėti dėl Jėzaus vardo. Tai ne kančia, tai palaiminimas.

Mūsų dangaus Tėvas nenori, kad mažutėliai pražūtų: „Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios? Ir jei surastų – iš tiesų sakau jums, - jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo nuklydusios. Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas šitų mažutėlių" (Mat 18,12-14). Jėzus atėjo pas Izraelio namų avis ir surado visas, kurios buvo pasirengusios juo sekti. Kodėl tiek nedaug juo sekė? Todėl, kad daugelis avių turi kitą piemenį – šėtoną, kuris yra antikristas, tas kuris mėgdžioja ir bando apsimesti tikruoju Kristumi. Jei niekas netrukdytų, daugelis ir šiandien pasektų Jėzumi, daugelis išgirstų Dievo Žodį ir atsilieptų. Tačiau tuo kas regima lengviau sekti, nei tuo kas neregima.

Taigi, matome, kad Dievas rūpinasi mažutėliais ir panoro jiems apreikšti Sūnų, tačiau mažutėlius kamuoja abejonės, prisiminimai traukia atgal į Egiptą. Nedorybės sūnus bando praryti, slampinėdamas aplinkui, todėl Kristus perspėja ir mokina mus rūpintis vieni kitais. Skaitykime Mato 18,15-18: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk Bažnyčiai. O jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas. Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje." Viešpats žino kokiu būdu geriausia padėti mažutėliams, kurie panoro tapti didžkiais pasaulyje. Jei mes vadovausimės šiais nurodymais, būsime palaiminti ir jei žmogus neatsivers mes nebūsime teisiami. Todėl turime su visu pamaldumu ieškoti paklydusių ir žinoti, kad sutarus meldžiant, ateina pagalba iš aukštybės: „Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susitarę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų." (Mat 18,19-20)

Tačiau gali būti ir taip, kad pakaltintas brolis atgailauja, jis buvo laimėtas Dievui, bet tu nenori jam atleisti. Šėtonas nenori paleisti žmonių, kurie atgailauja ir smogia tiems, kuriuos Dievas naudoja sugrąžinti paklydusius mažutėlius. Todėl Rašte užrašytas Petro klausimas: „Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?" Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septinių (ribotai) , bet iki septyniasdešimt septynių kartų" (Mat 18,21-22). Gali būti, kad žmogus įžeis tave kartą ir kitą ir trečią, gal net dešimtą, tačiau atsiprašys ir gailėsis. Fariziejiška kūno dvasia mumyse gali nenorėti atleisti, o verčiau smerkti, tačiau mes turėtume atleisti, kaip dangaus Tėvas mums atleido. Juk Dievas žino kiek kartų mes nusikaltome ta pačia nuodėme Dievui ir gailėjomės, išpažinome jam, o jis atleido. Juk malda bus atsakyta tada, kada mes sugebėsime atleisti kaip ir dangaus Tėvas mums atleido: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų" (Mat 6,14-15). Tik patyręs nuostabų atleidimą žmogus gali sugebėti atleisti kitam, tačiau dažnai žmonės būna panašūs į tarną, kuriam karalius dovanojo skolą, o šis pasičiupo tarnybos draugą ir įgrūdo į kalėjimą už menką skolelę (paskaitykite Mat 18,23-35) Įsidėmėkime 35 eilutę: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui."

Žmonėms reikia atleidimo, nes kiekvienas esame kaltas prieš Dievą, juk dėl tų kalčių ir esame nuvargę ir slegiami įvairiausių naštų. Todėl Jėzus ir kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva." (Mat 11,28-30) Viešpats Jėzus nori atleisti nuodėmes, jis nori suteikti poilsį. Jis nori duoti gyvenimą, tačiau tas gyvenimas prieinamas tik mažutėliams, tiems, kuriems Dievas apreiškė Jėzų. Tiems, kuriems Jėzus atleido nuodėmes. „Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti." Nepamirškime, kad išgelbėjimas – Dievo malonės dovana. Yra laikas išganymui ir tikėjimui. Jei Dievas leido patikėti, kad Jėzus yra tas pasaulio Gelbėtojas, nedvejokime, bet palikime savo tinklus ir pasaulio siekius, ateikime pas Jėzų ir imkime Kristaus jungą, nes tas jungas švelnus, kaip ir Viešpats yra švelnus. Jėzus yra romus, juo pasikliauti dera. Tik Jėzus gali mums apreikšti Tėvą. Pilypas kartą prašė, kad Jėzus parodytų Tėvą ir jiems tada bus gana. „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana" (Jon 14,8) Mokiniai žinojo,kad pažinties su Tėvu pakanka, kad turėtumei gyvenimo pilnatvę, tačiau senoji prigimtis netiki ir ieško kažkokių patyrimų. O „Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti!" (Jon 14,8-9). Jėzus pasirinko apreikšti Tėvą savo apaštalams, tačiau jie tikėjosi kažko kito, kažko ypatingesnio. Taip būna ir su mumis. Mes prieš akis turime Jėzų, tačiau ieškome ko kito. Mes galime būti sotūs savo bažnyčioje, tačiau ieškome žalesnių ganyklų ir galime baigti vilkų glėbyje.

Tad mokykimės iš Jėzaus, jei paėmėme tą švelnų jungą, neklaidžiokime, bet pasilikime Jo meilėje, jo vynmedyje, jo karalystėje ir nepamirškime, kad esame saugūs tik Tėvo glėbyje. Amen