Sekmadienio pamokslas

Apie Išmintį

Jok 1,5-8; 3,13-17

 

Ar mums trūksta išminties? Aišku trūksta. Kiek kartų mes abejojame ir blaškomės, nežinodami kaip elgtis, nežinodami kaip padėti kitam sunkią valandą. Dažnai gyvenimas tiesiog išmuša iš vėžių? Paklausykime ką sako Viešpats per Jokūbą:

 

Kas tarp jūsų išmintingas ir patyręs? Teparodo savo kilnų elgesį išmintingo švelnumo darbais. Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavyduliavimą ir savanaudiškumą, tai nesigirkite ir nemeluokite tiesai. Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiškas, gyvuliškas ir demoniškas gudrumas. Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai. Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, nuoširdi. Jok 3,13-17

 

Pasaulis turi savo apibrėžimus kas yra išmintis. Tačiau mes nesame neteisybės pasaulio pasekėjai. Apaštalas Paulius rašė Korinto bendruomenei: "Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas tarp jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas. Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė, nes parašyta,: "Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje". Ir vėl: "Viešpats žino išminčių mintis, kad jos tuščios" (1Kor 3,18-20) Taigi mes girdime, kad pasaulio išmintis yra kvailystė. Ano meto pasaulyje buvo išminčių, kurie Dievo akyse – kvaili. Įdomu ar mūsų pasaulyje yra tokių kvailių? Matyt. Apie kokią kvailystę kalba Viešpats? Manau apie tai Jokūbas ir rašo.

 

Kas nėra išmintis?

 

Mes privalome atskirti kas yra išmintis iš Deivo, o kas ne. Jokūbas kalbėdamas bendruomenei norėjo padėti žmonėms nepasiklysti. Žmogus gali atrodyti išmintingas savo kalbomis, tačiau darbais užsiginti Viešpaties. Štai ką jis sako: „Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavyduliavimą ir savanaudiškumą, tai nesigirkite ir nemeluokite tiesai. Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiškas, gyvuliškas ir demoniškas gudrumas. Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai." Kartus pavyduliavimas ir savanaudiškumas nėra išmintis. Tai demoniškas gudrumas. Tai pasaulio išmintis. Pavydas yra įrodymas, kad vienas iš Dievo įsakymų yra sulaužytas. Pavydas yra geismo pasekmė. Dievas įsakė: negeisi nei savo artimo turto, nei žmonos, nei gyvulio... Vieni žudo, kad gautų tai ką turi kitas. Kiti ne tokie „blogi", tai jie pavydi ir nekenčia širdyje. Štai ką sako Jokūbas: „Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. ² Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. ³ Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote - tik savo įnoriams patenkinti." (Jok 4,1-3) Ar toje bendruomenėje tikintieji žudė vienas kitą ginklais, smaugė, skandino, korė? Ne. Jie žudė savo širdyse, kankino žodžiais, smaugė neapykanta ir panieka... Pavydas yra geismo nuodėmės pasekmė. Jei nepasitenkinimas užlieja širdį sutikus artimą, tai ženklas, kad sulaužei Dievo meilės įstatymą. Jei širdį aplanko pyktis, pagalvojus apie artimo turtus – tai pavydas. Jei žvelgdamas į svetimą žmoną ar vyrą supyksti ant savo – tai žudančio pavydo viešpatijos ženklas. Saugokime savo širdį.

 

Kas yra išmintis?

 

. Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, nuoširdi.

 

Išmintis iš aukštybės, išmintis iš Dievo yra tyra. Išmintis yra tiesa. Dievo tiesą mes suprantame per Jėzų Kristų. Jo dėka ir jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo iš Dievo kylančia išmintimi, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu. (1 Kor 1,31) Jėzus Kristus yra didesnis už bet kurį kitą pranašą ar mokytoją. Jis gimė iš Dvasios, todėl buvo be nuodėmės. Jis buvo gundomas, tačiau nepasidavė įkalbinėjamas. Jis gyveno kaip mes visi ir buvo mūsų kailyje. Jis supranta kaip mes jaučiamės. Jis šalo ir alko. Iš jo tyčiojosi žmonės, valdžia ir prastuomenė. Tie kuriuos jis gelbėjo atsuko jam nugarą. Tačiau jis liko ištikimas iki pat mirties. Aišku jis negalėjo likti kape, nes Gyvasis tarp mirusiųjų nepritampa. Apie Saliamoną buvo kuriamos legendos dėl jo išminties, tačiau  Luk 11,31 sakoma, kad Jėzus ..."daugiau negu Saliamonas"...Be Jėzaus neįmanoma turėti dieviškos išminties. Be Jėzaus Kritaus mokymo, jo pavyzdžio, ir be Jo Dvasios negalime turėti išminties apie kurią kalba Biblija – Šventasis Raštas.

Išmintis yra tyra arba skaidri. Jokio melo nėra ir negali būti išmintyje. Petras gražiai rašė: Klusnumu tiesai nuskaidrinę savo sielas neveidmainiškai brolių meilei, karštai iš širdies mylėkite vieni kitus. ²³ Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu. ²⁴ Mat kiekvienas kūnas - tartum žolynas, ir visa jo garbė - tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir žiedas nubyra; ²⁵ tik Viešpaties žodis išlieka per amžius. Toks yra žodis, paskelbtas jums kaip geroji naujiena. (1Pet 1,22-25) Tyrumas – tai sielos skaidrumas įgalinantis mylėti. Tyrumas visada baigsis neveidmainiška meilė. Tyrumas – tai tiesa. Ne bet kokia tiesa, bet TIESA iš Dievo. Tai Dievo Žodžio tiesa. Tyrumas tai teisingi santykiai. Tyrume nėra geismo. Pasaulis šaiposi iš ištikimo tyrumo. Pasaulis niekina santuokos tyrumą. Todėl šiandien tiek daug neapykantos, geismų ir visokios neteisybės. Išmintis visų pirma yra tyra ir tik paskui...

                      Išmintis yra taikinga. Taika yra išmintis. Jėzus Kristus yra mūsų taika, kuris sutaikino žmogų ir Dievą. Taika yra mūsų siekiamybė. Raštas kviečia mus gyventi taikoje su visais žmonėmis. Kiek nuo mūsų priklauso. Bažnyčioje neturi būti net minimas joks karas. Išmintis užuodžia nesantaiką ir iš karto slopina ugnį. Kvailas žmogus įžūlumu sėja vaidus, o išmintis atitenka priimantiems patarimą. Pat 13,10

                      Išmintis yra maloninga. Išmintis yra dovanojanti. Išmintis mėgsta dovanas. Bet ne gauti, o duoti. Malonė – labai paslaptingas žodis ir sąvoka. Išgirdęs žodį malonė, aš iš karto pagalvoju apie Dievo malonę, kurią jis parodė žmonėms. Malonė kalba paie išgelbėjimą ir atleidimą. Išmintis yra išgelbstinti. „Juk jūs esate išgelbėti malone..." (Ef 2,8) Maloninga išmintis yra atleidžianti. Išmintis daro žmogų malonų.

                      Išmintis yra klusni. Išmintingas žmogus yra klusnus. Be klusnumo Dievui nebūsime išmintingi. Be klusnumo Dievo nustatytai tvarkai nebūsime išmintingi. Mes mokomės nuo pat gimimo būti išmintingi. „Išmintingas vaikas brangina tėvo pamokymą, o pašaipūnas nesiklauso, kai būna baramas." Pat 13,1. Išmintingas žmogus turi gerus klusnumo įgūdžius. Kas yra klusnumas? Tai sugebėjimas priimti pamokas iš kito. Dievas yra mūsų mokytojas. Tačiau jis paskyrė savus žmones, kad jie tarnautų kitiems mokydami Viešpaties tiesas. Išminčiaus mokymas - gyvenimo šaltinis, įgalinantis išvengti mirtinų pinklių. Pat 13,14

                      Išmintis yra pilna gailestingumo. Dievas yra gailestingas, todėl iš jo ateinanti išmintis negali būti kitokia. Religingi žmonės gali užsimiršti ir manyti, kad tarnavimas Dievui, visokios apeigos, ritualų laikymasis yra tai ko nori Dievas. Tačiau Jėzus sako, kad Dievas nori gailestingumo, ne aukos.

                      Išmintis yra pilna gerų vaisių. Kalbant apie išmintį labai sunku parašyti kelis apibrėžimus. Joje tiek daug gero, kad sunku nusakyti. Bet viena aišku: Išmintingas žmogus neša tik gerus vaisius. Jo gyvenimas yra palaiminimas kitam. Iš jo širdies liejasi gyvenimo upės. Jo lūpos klaba kas tyra. Rankos moka apkabinti, o kojos greitos skelbti gerąją naujieną. Išmintis yra pilna gerų dalykų. Paulius apie vaisius rašė: Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, ²³ romumas, susivaldymas. (Gal 5,22-23)

                      Išmintis yra nešališka. Išmintis neserga žvaigždžių liga. Ji myli vienodai visus. Visada bus žmonių, kuriuos mes labiau mėgsime, nes jie panašūs į mus. Bet matyt daugiau yra žmonių, kurie nėra panašūs į mus. Yra žmonių, kurie mąsto kitaip, rengiasi kitaip, klauso kitokią muziką, valgo keistą maistą... Išmintingas žmogus myli visus vienodai. Jis neserga šališkumo virusu. Jokūbas rašo: „Mano broliai, nesutepkite mūsų šlovingojo Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimo atsižvelgimu į asmenis. ² Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus, auksiniais žiedais apsimaustęs, puikiais drabužiais pasipuošęs, taip pat įžengia vargdienis apskurusiu apdaru. ³ Jūs šokinėjate apie tą, kuris puošniai apsirengęs, ir sakote: „Atsisėsk čia patogiai", o vargdieniui tariate: „Pastovėk ten", arba: „Sėskis prie mano kojų." ⁴ Argi jūs nesate šališki, argi netampate kreivais sumetimais besivadovaujančiais teisėjais?" (Jok 2,1-4) Šališkumas sako: „Aš Pauliaus, Kefo, Apolo, Alfredo, Henriko ar Irmanto" klausysiu. Šališkumas kelia susiskaldymą. Šališkumas turi įvairių pražūtingų pasekmių.

 

Kaip žmogus gali gauti išminties?

 

Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo. Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties – toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus. Jok 1,5-8

 

Prašyti ‑ ieškoti. teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Taip paskaitykime Pat 2,1-10 Dar paskaitykime Luko 11,5-13 ...juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo. Tai yra tai, ko labiausiai reikia. O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes ju nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. (Rom 8,26) Kur ieškoti? Dievo žodyje. Mes žinome, kad Biblija yra Dvasios žodis, todėl išmintis ateina per šį žodį.

 

Tikėti Dievu, neabejoti. Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo. Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties – toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus. Jok 1,8 Tikėjimas yra gyvenimo sąlyga. Be tikėjimo negalima patikti Dievui (Heb 11,6). Čia nekalbama apie stiprų tikėjimą, bet apie nedvejojantį tikėjimą. Kalbama apie tikėjimą, kuris nukreiptas į Dievą, kuris kyla iš Dievo, apie tikėjimas kipa pasitikėjimą Dievo Žodžiu ir Jo asmeniu. Abejonės - tai patarimų ieškojimas neteisybės pasaulyje. Dievo žmogus užuovėjos ieško pas Viešpatį, Nes Jis gali patari ir išgelbėti. Jis vienintelis pažįsta mus geriau negu mes patys. Juk Dievas sukūrė mus. Jis gali išspręsti visas tavo ir mano problemas. Tik neabejokime tuo ir iškokime Jo visa širdimi. Artinkimės prie Dievo ir jis artinsis prie mūsų.

 

Prašykime išminties mielieji, melskime jos, ieškokime ir neiškeiskime į nieką kitą pasaulyje.

Amen.

pamokslas trečiadienio vakarui

Apie tikėjimo malonę

 

Rom 10,13-17 Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaipgi išgirs be skelbėjo? O kas gi skelbs nesiųstas? Juk parašyta : Kokios dailios kojos skelbiančių gerąją naujieną! Bet ne visi pakluso Evangelijai. Antai Izaijas sako: Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu? Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis.

 

Mes esame tikintys, bet ar žinome kodėl? Kiekvienas turime liudijimą apie tai, kaip atėjome pas Dievą, ką supratome ir ką patyrėme. Pamename kaip meldėmės ir šaukėmės Dievo pagalbos. Tačiau labai lengva pamirši Dievą ir Jo darbą mūsų išganyme. Bėga laikas, mes visai kitomis akimis žiūrime į daugelį dalykų savo tikėjimo kelyje. Pasimokinome iš savo klaidų ir nežinojimo, daug ką suprantame kitaip šiandien. Tačiau Dievas niekada nesikeičia. Jis tas pats. Jo didis išgelbėjimas tas pats. Paklausykime ką sako Dievo Žodis mums:

Rom 9,15-18 Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti. Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo pasigailinčiojo Dievo. Juk Raštas faraonui sako: Aš tam išaukštinau tave, kad per tave parodyčiau savo galybę ir kad mano vardas būtų skalbiamas visoje žemėje. Vadinasi, ko jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina.

Kokios svarbios buvo šios eilutės Izraeliui. Kokios svarbios šios eilutės Kristaus bažnyčiai. Viskas priklauso ne nuo mūsų! Kas tas viskas? Kas tie trokštantys ir bėgantys? Tai kiekvienas, kuris ieško Dievo, kuris daro kažką, kad užsitarnautų Viešpaties palankumą. Viskas priklauso ne nuo mūsų maldų, viskas išgelbėjime priklauso ne nuo mūsų bažnyčios. Kartais žmonės kaltina vieną ar kitą brolį bažnyčioje, kad jis ar ji nepadarė kažko, nepasakė kažko, nesusiprotėjo laiku ir t.t. Viskas priklauso ne nuo kitų, bet NUO PASIGAILINČIO DIEVO. Niekada nepamirškime, kad Viešpats pasigaili to, kurio nori, kurį nori, tą užkietina. Neturėtume daryti didelių ir tolimų loginių išvadų, tiesiog su pagarba ir baimė įsiklausyti į šiuos žodžius. Viskas priklauso nuo Dievo.

Kokios svarbios šios eilutės netikintiesiems, kurie šiandien suteikta malonė išgirsti Kristaus Evangeliją. Taip malonė – dovana. Heb 4,1 Dar galioja pažadas leisti įžengti į jo atilsio šalį, todėl sergėkimės, kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų praradęs tą progą. Mes, kaip ir jie, esame gavę gerąją naujieną. Vis dėlto išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes jie tikėjimu nesijungė su kitais, kurie buvo girdėję. Hebrajams autorius rimtai perspėja ir ragina klausytojus susivokti ir įsitikinti savo pasirinkimu. Juk Viešpats nori, kad tikintieji žinotų, kad turi amžinąjį gyvenimą. Viešpaties Dvasia mus mokina, kad galima prarasti progą įtikėti, prarasti progą įžengti į atilsio šalį. Ir tai yra tiesa, nes Dievo Žodis yra be klaidos. Hebrajams autorius tiesiog perspėja: „saugokimės, kad nors iš jūsų nepasirodytų praradęs tą progą. Izraelis su Moze priešakyje turėjo progą įeiti į atilsio šalį, tačiau daugelis neįėjo, nes netikėjo.

Heb 2,1 Todėl mes turime kuo rūpestingiau apmąstyti, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį. Galima būti bažnyčios nariu, galima skaityti Bibliją ir melstis, tačiau būti toli nuo Kristaus. „Ne kiekvienas, kuris sako Viešpatie, Viešpatie įeis į Dievo karalystę"- sakė Jėzus. Ne kiekvienas, kuris laiko dievotumo pavidalą įeis į amžinąjį gyvenimą. Tik tas, kuris susimąsto apie didį išganymą ir savo nuodėmingumą, savo nesugebėjimą patikti Dievui ir sugeba tikėti, bei šaukiasi Viešpaties vardo, tik tas bus išgelbėtas.

Raštas sako Rom 10,13-17 Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaipgi išgirs be skelbėjo? Koks nuostabus pažadas. Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo bus išgelbėtas. Biblija liudija daugelio žmonių šauksmus, tačiau tas šauksmas nepasiekė Dievo ausies. Nes Jėzus sako Mat 7,21 „ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‚Viešpatie, Viešpatie!' – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią." Ką reiškia „vykdo Tėvo valią"? Pats Jėzus labai aiškiai atsako Mat 7,24 Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos... Tik tada suprasime Tėvo valią, jei klausysime ir vykdysime Tėvo žodžius. O Dievas kalba per Mozę, Pranašus, Psalmėse ir visose Šventojo Rašto knygose. Ir visur matome Dangiškojo Tėvo suverenią ranką. Tai Dievas skelbia, kad dabar išgelbėjimo diena. Tai jis aiškiai mokina, kad yra laikas tikėti ir yra laikas užkietinti širdį. Ar ne todėl daugelis negali patikėti, nes atmetė Dievo malonę?

Dievo Žodis aiškiai skelbia: Pirma Dievo pašaukimas, po to tikėjimas ir tik po to pagalbos šauksmas. Pirma Dievo veiksmas, po to mūsų atsakas. Paskaitykime Rom 8,28-30 Be to mes žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems. O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių. Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė, kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino, kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino.  Labai dėmesingai turėtume apmąstyti šias eilutes. Raštas labai aiškiai sako, kad Dievo valia pašauktiesiems viskas tik į gera. Mes dažnai girdime apie  žmones, gal net mūsų bažnyčioje, kad ištikus kokiai blogai situacijai jų gyvenime jie atsitraukia nuo tikėjimo. Mes stebimės kodėl? Ar ne todėl, kad jie buvo pašaukti ne Dievo valia?

„Ką reiškia ne Dievo valia pašaukti?" - kas nors pasipiktintų? Apaštalų darbų 8 skyriuje skaitome apie Simoną burtininką. Raštas sako, kad jis buvo tikintis žmogus!!! Paskaitykime Apd 8,9-13. Jis visur sekiojo paskui Pilypą, buvo pakrikštytas ir matė ženklus bei stebuklus. Ar ne tikras tikintysis? Juk Jėzus kartą savo tautiečiams sakė: Jei jūs nematysite ženklų ir stebuklų, jokiu būdu netikėsite. Štai šis žmogus matė stebuklus ir ženklus. Tačiau ar jis buvo teisus Dievo akyse? Jei Raštas daugiau nieko nebūtų apie jį pasakęs, gal ir galėtume taip pagalvoti, tačiau Dievas mums apreiškė šio burtininko sumanymus ir geismus, kad mes pasimokintume. Skaitykime toliau Apd 8,18-24... Kodėl Simonas pasiūlė apaštalams pinigų už Šventosios Dvasios Dovaną? Greičiausiai todėl, kad apaštalai kažkodėl nedėjo ant jo rankų ir nedavė Šventosios Dvasios dovanos. Atvykę apaštalai meldėsi už samariečius, kad šie gautų Dvasią. Viešpats per savo apaštalus atvėrė Jeruzalės, Samarijos, Galilėjos ir viso pasaulio duris tikėjimui. Jie turėdami artimą bendrystę su Viešpačiu buvo lyg raktas ir liudijimas tikintiesiems bei žydams, kurie žinojo, kad Dangaus Dievas darys ženklus ir stebuklus.

Kaip apaštalai galėjo žinoti ant ko dėti rankas ir ant ko nedėti? Jie meldėsi ir Dievas jiems apreiškė. Kaip ir Jonui Krikštytojui Viešpats aiškiai apreiškė kurie yra angių išperos ir veidmainiai. Ir šiandien Viešpats ragina ištirti dvasias. Taigi, Petras labai griežtai tarė tam Simonui (21-22): „Šitame dalyke tu negali turėti nė mažiausios dalies, nes tavo širdis Dievo akivaizdoje neteisi. Verčiau apgailėk šią savo nedorybę ir melsk Viešpatį; gal jis atleis tavo širdies paklydimą. Petras žinojo, kad jo širdis Dievo akivaizdoje neteisi. Viešpats aiškiai atskleidė apaštalui tikrąjį Simono veidą. Ir tada Petras pridūrė (23): „Kaip matau, esi pilnas tulžies ir surakintas nedorybės." Petras matė Simono tulžį, kartumą, pyktį. Greičiausiai jis niršo ir pyko ant apaštalų, kad jie nedėjo ant jo rankų, tada griebėsi pinigų... Iš vaisiaus mes galime pažinti bet kokį medį, jei tik pakankamai laiko praleidžiame sodininkystės kursuose, drauge su geriausiu sodininku. Ne Dievo valia pašauktas yra kiekvienas, kuris bando savo pastangomis patikti Kūrėjui. Savo pastangomis – tai ne Dievo Dvasios žodžiais paremtais veiksmais.

 

Rom 10,13-17 Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaipgi išgirs be skelbėjo? O kas gi skelbs nesiųstas? Juk parašyta : Kokios dailios kojos skelbiančių gerąją naujieną! Bet ne visi pakluso Evangelijai. Antai Izaijas sako: Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu? Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis. Koks nuostabus pažadas. Tiesiog šaukiesi Viešpaties vardo ir – išgelbėtas. Tad kodėl tiek daug besišaukiančių krikščionių yra mirę savo nusikaltimuose ir nėra gyvensi už prieš tūkstančius metų išnykusius dinozaurus? O todėl, kad pirma Dievo pašaukimas ir tik po to ateina tikėjimas. O po to – pagalbos šauksmas. Daugelis žmonių šaukėsi Dievo netikėdami. Aš mačiau tokius savo akimis. Yra daugelis tokių, kurie pasimels, jei pasiūlysi amžinojo gyvenimo dovaną. Yra daugelis, kurie padarys bet ką, kad tik jų nuodėmės būtų atleistos, tačiau nedaugelis patiki, kad yra nusidėjėliai, nedaugelis nuoširdžiai tiki, kad nieko negali padaryti, kad būtų išgelbėti. Žmogus turi patikėti skelbiamu Kristaus žodžiu. Netiki skelbiama žinia, negali būti išgelbėtas.

Keista, tai gąsdina, tačiau tikėjimui yra skirtas metas, ir Raštas aiškiai tai liudija. 2 Kor 6,2 Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną. Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena! Kodėl Dievas taip sako – „išklausiau tavęs priimtinu metu"... „štai dabar palankus metas?" Todėl, kad kiekvienam žmogui yra skirtas metas išganymui. Ir ne tam, kad žmogus pasakytų: „Man dar ne laikas." Daugelis taip sakė ir sako. Tačiau laikas yra tada, kai išgirsti tiesą. Laikas tada, kai supranti tiesą. Laikas tada, kada Dievas aiškiai apreiškia išganymo kelią per Jėzų Kristų, nes 2 Kor 5,19-21: „Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. Taigi Kristaus vietoje einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!" Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu." Greičiausiai Paulius skelbė Korinto bendruomenėje esantiems pašauktiems, tačiau dar netikintiems nusidėjėliams. Jeigu būtų kitaip, ar reikėtų apaštalui kviesti juo išganymui?

Taigi, baigiant norėjau padrąsinti visus, neimti Dievo malonės veltui. Apmąstyti ir studijuoti tai ką girdėjote. Dievas myli žmoniją, tačiau jis yra viską žinantis ir nuo jo priklauso mūsų gyvenimas. Nepraleiskime progos būti išsigelbėti ir jei esame išgelbėti, netrukdykime Dievui, bet bendradarbiaukime kartu ir skelbkime Evangelijos žinią žūstantiems. Amen.

Pamokslo santrauka

Suniekintas Viešpats

Malachijo knyga

 

Mylintis Viešpats visada turi ką pasakyti savo tautai. Per pranašą Malachiją jis metė kaltinimą savo išrinktajai tautai, paskelbė apie teismą, bet pažadėjo šlovingą ateitį. Viešpats pasirinko dialogo formą, norėdamas perteikti žinią per savo pasiuntinį. Jo vardas Malachijas

 

1.    Suniekinta Dievo meilė. „Mylėjau jus, - sako Viešpats. - Bet jūs klausiate: ‚Kaip mylėjai?' Argi Ezavas ne Jokūbo brolis? – tai Viešpaties žodis. –Tačiau aš mylėjau Jokūbą, o Ezavo nekenčiau. (Mal 1,2-3a). Mūsų Dievas yra mylintis, tačiau jo meilė yra sunkiai suvokiama. Dievas rodė savo meilę Izraeliui, tačiau kažkodėl jie abejojo. Dievas išrinko Jokūbą, bet Ezavą atstūmė. Nesuvokė Ezavas tokios Dievo meilės. Ir jo palikuonys (Edomas) tapo dar didesni nedorėliai. Dievui yra žinoma žmogaus ateitis. Jam paklūsta stichijos. Todėl ir mes patyrę Dievo meilę, niekada neabejokime Dievo meile.

 

2.    Suniekinta Dievo garbė ir vardas. „Sūnus gerbia savo tėvą, tarnas – savo šeimininką. Taigi jei aš tėvas, tai kur man priklausanti garbė? Ir jei aš šeimininkas, tai kur man priklausanti pagarba? – sako Galybių Viešpats jums, kunigai, niekinantys mano vardą. (1,6) Viešpats Dievas sukūrė Izraelį. Jis pašaukė Abraomą, pagimdė Izaoką. Išaukštino Jokūbą ir padaugino jo palikuonis. Per amžius didis Jahve (Aš Esu) vedė ir saugojo maištaujančią tautą. Tikrai Viešpačiui priklauso garbė.

 

3.    Suniekintas Viešpaties stalas. „Klausiate : ‚Kaip mes paniekinome tavo vardą?' Atnašaudami suterštą maistą ant mano aukuro. Klausiate: ‚Kaip mes jį suteršėme' Manydami, kad Viešpaties stalą galima niekinti. Kai atnašaujate aukai aklus gyvulius, ar tai nėra bloga? Kai atnašaujate raišą ar nesveiką gyvulį, ar tai nėra bloga? Pamėgink nunešti tai savo valdytojui. Ar patiksi jam, ar bus jis tau maloningas? – sako Galybių Viešpats." (1,6b-8). „Tebūna prakeiktas melagis, kuris turi kaimenėje gerą gyvulį ir pažada jį, bet aukoja Viešpačiui, kas niekam tikę, nes aš didis Karalius, - sako Galybių Viešpats, ir mano vardas įkvepia pagarbą tautoms" (1,14). Viešpats nekenčia tuščios religijos. Kartais žmonėms atrodo, kad tik ritualai svarbu. Svarbu aukoti, lankytis bažnyčioje, rituališkai perskaityti Bibliją. Giedoti giesmes  ir .t.t Tačiau Dievui nereikia mūsų apeigų. Jis kviečia mus bendrauti. Aukojimo stalas gera iliustracija. Ateidami pas Viešpatį kviečiami atsinešti kažką. Izraelio bendruomenėje buvo viena sistema, krikščionių bendruomenėje kitokia. Tačiau Bendravimo tiesa išlieka. Dievui reikia mūsų visos asmenybės (su vidiniu ir išoriniu žmogumi) , ne kažkokios dalies. Dievas nori bendrauti su mumis atvirai, nuoširdžiai. Ar mes to norime. Apaštalas Paulius ragina: aukokime save kaip gyvą nepeiktiną auką. (Rom 12, 1-2)

 

4.    Suniekinta protėvių sandora. „Argi ne vieną tėvą mes visi turime? Argi ne vienas Dievas mus sukūrė? Tad kodėl neištikimai elgiamės vienas su kitu, paniekindami mūsų protėvių Sandorą?" (2,10) Izraelis išniekino protėvių sandorą – sutartį. Jei vienas Dievas, vadinasi jo žmonės turi būti viena. Viena namuose, viena bendruomenėje. Ištikimas namuose, bus ištikimas bažnyčioje. Ištikimas savo žmonai, vyras bus ištikimas savo broliams ir sesėms Kristuje.

„...Viešpats buvo liudininkas, kai tu tapai neištikimas savo jaunystės žmonai, nors ji tavo draugė ir pagal Sandorą tavo žmona. Argi ne tas pat vienas Dievas ją sukūrė? Jo yra ir kūnas, ir dvasia. Ir ko trokšta tas vienas Dievas? Dievo duotų palikuonių. Taigi pažvelkite į save ir neleiskite nė vienam tapti neištikimam savo jaunystės žmonai. „Aš nekenčiu skyrybų, - sako Viešpats, Izraelio Dievas, - ir dangstymosi smurtu lyg drabužiu", - sako Galybių Viešpats. Taigi įsidėmėkite ir nebūkite neištikimi." (2,14-16).

 

5.    Suniekinti moraliniai standartai. „Savo kalbomis jūs nuvarginote Viešpatį, tačiau klausiate: „Kaip mes jį nuvarginome?" Ogi sakydami: „Visi, kas daro pikta, yra geri VIEŠPATIES akyse; tokie jam patinka", - arba klausdami: „Kur teisingumo Dievas?"(2,17). Kalbos turi galią. Pasirodo žmogaus kalbas girdi Viešpats. Mus visiems pažįstamas nuovargis, kai esame mokiniai. Dėstytojas kalba, o mes pavargstame...

Kai Dievas kalba, žmogus atsigauna; kai Dievas kalba, žmogus išvaduojamas iš nuodėmių, jeigu jis priima Žodį tikėjimu. Žmogus vargina, niekina Dievą, jeigu priekaištauja vieninteliam, kuris yra teisus. Žmonės daro nuodėmes, vėliau ant jų galvų krinta įvairios nelaimės. Jie kaltina Dievą, tačiau atsiversi nenori.

Nuo pradžios velnias iškreipdavo Dievo žodžius. Saugokimės, kad netaptume jo suktybių aukomis.

 

6.    Suniekinta šventykla. „Ar gali žmogus apsukti Dievą? Tačiau mane jūs apsukate. Bet jūs klausiate: „Kaip mes tave apsukame?" Savo dešimtinėmis ir atnašomis. Prakeikimą esate užsitraukę, nes mane apsukate, visa jūsų gentis. Atneškite visą dešimtinę į sandėlį, kad būtų maisto mano Namuose, ir taip mane išmėginkite, - sako Galybių Viešpats. – Aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus ir pilte apipilsiu jus visokeriopa palaima." (3,8-12). Izraelis suniekino šventyklą ir apiplėšė Viešpatį. Dievas buvo įvedęs tvarką kaip aprūpinti levitus ir kunigus, našles ir našlaičius. Kai žmonės atiduodavo visą dešimtinę, visa sistema gerai veikė. Žmonėms nustojus nešti kas priklausė, kunigams teko eiti prasimanyti duonos gyvenimui. Našlaičiai parsiduodavo vergijon, nuodėmė įsigalėdavo ir tauta užsitraukdavo prakeikimą. Todėl Viešpats ragino atnešti visą dešimtinę į sandėlį. Ne dalį, ne mažesnę, bet visą. Nežinomas autorius parašė:

 

„Likučiai - tai tokie niekingi dalykai, kurių neduodame, net svečiams,

Bet vis dėl to patiekiame juos Dievui, kuriam turėtų priklausyti kas geriausia.

Jam atiduodame mes laiko likučius, atsitiktines minutes tai šen tai ten;

Likučius pinigų mes atiduodam Jam, centus, kuriuos galėjom sutaupyt.

Pasauliui - pykčiui, geismui ir nesantaikai mes atiduodame jaunystę savo.

O Jam, savo gyvenimo saulėlydy tik šio gyvenimo trupiniukus..."

 

Davimas, aukojimas, šelpimas – dažnai sutinkamos temos Šventajame Rašte. Nori būti laimingas, privalai laiminti kitus. Jėzus sake: „Palaimingiau duoti negu imti". Tai auksinė tiesa. Naujojo testamento bažnyčios buvo mokomos reguliariai aukoti. Ir šių dienų bažnyčiose ši praktika neišnyko. Tačiau reikia pastoviai pasitikrinti ar ne likučiai tenka Dievui...

 

7.    Suniekinta tarnystė Viešpačiui. „Ižuliai kalbėjote prieš mane", - taria Viešpats. – Tačiau jūs klausiate: „Ką mes kalbėjome prieš tave?" Jūs sakote: „Dievui tarnauti neapsimoka. Kokia mums nauda iš to, kad vykdome jo įpareigojimus ar vaikštinėjame kaip raudotojai Galybių Viešpaties akivaizdoje? (3,14-15). Baisu kai Dievo tarnai sako, kad neapsimoka tarnauti Viešpačiui. Kodėl Dievas taip smerkė tokias kalbas? Todėl, kad tai Dievo niekinimas. Tokio nepasitenkinimo kalba yra blogas liudijimas pasauliui. Tai netikėjimo ženklas.

Kiekvienas Dievo tarnas susiduria su pasipriešinimu. Taip, būna labai sunkių dienų, tačiau Viešpaties tarno užmokestis labai didelis. Juk viskas matuojama ne pasaulio standartais. Pasaulyje labai dažnai sėkmė matuojama finansiškai. Dievo karalystėje sėkmė matuojama ištikimybe Dievui ir jo sandorai. Ištikimas Dievo tarnas, nors ir ne visada supranta kodėl Viešpats daro taip ar anaip, lieka ištikimas iki galo ir neburnoja prieš Dievą bei jo surinkimą.

 

8.    Kontrastas. „Jo akivaizdoje užrašyti atminimo knygoje tie, kurie bijojo Viešpaties ir pasitikėjo jo vardu. „Jie bus mano, - sako Galybių Viešpats, - ypatingas mano paveldas tą dieną, kurią aš veiksiu. Pasigailėsiu jų, kaip pasigaili tėvai vaikų, kurie jiems tarnauja. Tuomet vėl pamatysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp tarnaujančio Dievui ir jam netarnaujančiojo" (3,16b-18). Palaimintas, kurio pasigaili Viešpats, palaimintas, kuris bijo Viešpaties. Jis mato skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, nes jis pažįsta Viešpatį.

 

Malachijo knyga yra paskutinė Senajame Testamente. Joje girdime kaltinimo ir išteisinimo žinią. Apreiškimo knyga yra paskutinė Naujajame Testamente, joje girdimo tą pačią žinią. Vienai pirmojo amžiaus bažnyčių jis tarė:

 

„Laodikėjos Bažnyčios angelui rašyk: „Tai skelbia Amen, ištikimasis bei tiesusis Liudytojas, Dievo kūrybos Pradžia. Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas. Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu juk sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs ir nieko nebestokoju," – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas. Aš tau patariu pirkti iš manęs ugnyje išgryninto aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu; tad būk uolus ir atsiversk. Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste.' Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms." (Apr 3,14-22).

 

Mes girdime panašią žinią. Dievas myli ir nori, kad jo meilė žmonėms neštų daug gerų vaisių. Tad būkime uolūs, jei Viešpaties ką nors pakaltino asmeniškai, atsiverskime ir išgirsime Kristaus balsą. Amen

 

Kvietimas į seminarą Kaune

Būk ištikimas!

Bendruomenių tarnautojų ir narių padrąsinimo bei lavinimo seminaras

 

Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas Tas, kuris pažadėjo.

(Hebrajams 10, 23)

 

Penktadienis, Spalio 10 d. Kauno „Kristaus misijos" baptistų bažnyčia, Žemaičių pl. 43

10.00 – 13.00 Seminaras pastoriams, misionieriams, pamokslinkams. Pirma dalis: Kaip kurti tarnysčių                      komandas bendruomenėje/Building Ministry Teams in the Church. Pastorius Brian Ford

13.00 – 14.00 Pietūs, vaišina FLF

14.00 – 17.00 Seminaras pastoriams, misionieriams, pamokslinkams. Antra dalis: Kaip kurti tarnysčių                      komandas bendruomenėje. Vyrų lavinimas tarnystei bendruomenėje. Pastorius Brian Ford

17.00 – 18.00 Pertrauka

18.00 – 18.45 Lengvi užkandžiai seminaro klausytojams

18.45 – 19.00 Įvadas į seminarą. Didžioji salė.

19.00 – 21.00 Seminaras bendruomenių tarnautojams ir visiems norintiems. Pirma dalis. (Pastoriai     patys pasirenka kokiose paskaitose dalyvauja)

                      --Ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų Biblijos mokykla. Mokytoja Sharon Land

                      --Paauglių/Jaunimo tarnystė bendruomenėje. Pastorius Jerry Frazier

                      --Suaugusiųjų evangelizavimas ir mokymas bendruomenėje. Pastorius Brian Ford 

 

Šeštadienis, Spalio 11 d.

10.00 – 13.00 Seminaras bendruomenių tarnautojams ir visiems norintiems. Antra dalis.

13.00 – 14.00 Pietūs, vaišina FLF.

14.00 – 17.00 Seminaras bendruomenių tarnautojams  ir visiems norintiems. Trečia dalis.

 

Sekmadienis, Spalio 12 d.

11.00 – 13.00 Garbinimas Kauno baptistų bendruomenėse.

17.00 – 20.00 Seminaras bendruomenių tarnautojams ir visiems norintiems. Ketvirta dalis.