Suniekintas Viešpats
Mylintis Viešpats visada turi ką pasakyti savo tautai. Per pranašą Malachiją jis metė kaltinimą savo išrinktajai tautai, paskelbė apie teismą, bet pažadėjo šlovingą ateitį. Viešpats pasirinko dialogo formą, norėdamas perteikti žinią per savo pasiuntinį. Jo vardas Malachijas
1. Suniekinta Dievo meilė. „Mylėjau jus, - sako Viešpats. - Bet jūs klausiate: ‚Kaip mylėjai?' Argi Ezavas ne Jokūbo brolis? – tai Viešpaties žodis. –Tačiau aš mylėjau Jokūbą, o Ezavo nekenčiau. (Mal 1,2-3a). Mūsų Dievas yra mylintis, tačiau jo meilė yra sunkiai suvokiama. Dievas rodė savo meilę Izraeliui, tačiau kažkodėl jie abejojo. Dievas išrinko Jokūbą, bet Ezavą atstūmė. Nesuvokė Ezavas tokios Dievo meilės. Ir jo palikuonys (Edomas) tapo dar didesni nedorėliai. Dievui yra žinoma žmogaus ateitis. Jam paklūsta stichijos. Todėl ir mes patyrę Dievo meilę, niekada neabejokime Dievo meile.
2. Suniekinta Dievo garbė ir vardas. „Sūnus gerbia savo tėvą, tarnas – savo šeimininką. Taigi jei aš tėvas, tai kur man priklausanti garbė? Ir jei aš šeimininkas, tai kur man priklausanti pagarba? – sako Galybių Viešpats jums, kunigai, niekinantys mano vardą. (1,6) Viešpats Dievas sukūrė Izraelį. Jis pašaukė Abraomą, pagimdė Izaoką. Išaukštino Jokūbą ir padaugino jo palikuonis. Per amžius didis Jahve (Aš Esu) vedė ir saugojo maištaujančią tautą. Tikrai Viešpačiui priklauso garbė.
3. Suniekintas Viešpaties stalas. „Klausiate : ‚Kaip mes paniekinome tavo vardą?' Atnašaudami suterštą maistą ant mano aukuro. Klausiate: ‚Kaip mes jį suteršėme' Manydami, kad Viešpaties stalą galima niekinti. Kai atnašaujate aukai aklus gyvulius, ar tai nėra bloga? Kai atnašaujate raišą ar nesveiką gyvulį, ar tai nėra bloga? Pamėgink nunešti tai savo valdytojui. Ar patiksi jam, ar bus jis tau maloningas? – sako Galybių Viešpats." (1,6b-8). „Tebūna prakeiktas melagis, kuris turi kaimenėje gerą gyvulį ir pažada jį, bet aukoja Viešpačiui, kas niekam tikę, nes aš didis Karalius, - sako Galybių Viešpats, ir mano vardas įkvepia pagarbą tautoms" (1,14). Viešpats nekenčia tuščios religijos. Kartais žmonėms atrodo, kad tik ritualai svarbu. Svarbu aukoti, lankytis bažnyčioje, rituališkai perskaityti Bibliją. Giedoti giesmes ir .t.t Tačiau Dievui nereikia mūsų apeigų. Jis kviečia mus bendrauti. Aukojimo stalas gera iliustracija. Ateidami pas Viešpatį kviečiami atsinešti kažką. Izraelio bendruomenėje buvo viena sistema, krikščionių bendruomenėje kitokia. Tačiau Bendravimo tiesa išlieka. Dievui reikia mūsų visos asmenybės (su vidiniu ir išoriniu žmogumi) , ne kažkokios dalies. Dievas nori bendrauti su mumis atvirai, nuoširdžiai. Ar mes to norime. Apaštalas Paulius ragina: aukokime save kaip gyvą nepeiktiną auką. (Rom 12, 1-2)
4. Suniekinta protėvių sandora. „Argi ne vieną tėvą mes visi turime? Argi ne vienas Dievas mus sukūrė? Tad kodėl neištikimai elgiamės vienas su kitu, paniekindami mūsų protėvių Sandorą?" (2,10) Izraelis išniekino protėvių sandorą – sutartį. Jei vienas Dievas, vadinasi jo žmonės turi būti viena. Viena namuose, viena bendruomenėje. Ištikimas namuose, bus ištikimas bažnyčioje. Ištikimas savo žmonai, vyras bus ištikimas savo broliams ir sesėms Kristuje.
„...Viešpats buvo liudininkas, kai tu tapai neištikimas savo jaunystės žmonai, nors ji tavo draugė ir pagal Sandorą tavo žmona. Argi ne tas pat vienas Dievas ją sukūrė? Jo yra ir kūnas, ir dvasia. Ir ko trokšta tas vienas Dievas? Dievo duotų palikuonių. Taigi pažvelkite į save ir neleiskite nė vienam tapti neištikimam savo jaunystės žmonai. „Aš nekenčiu skyrybų, - sako Viešpats, Izraelio Dievas, - ir dangstymosi smurtu lyg drabužiu", - sako Galybių Viešpats. Taigi įsidėmėkite ir nebūkite neištikimi." (2,14-16).
5. Suniekinti moraliniai standartai. „Savo kalbomis jūs nuvarginote Viešpatį, tačiau klausiate: „Kaip mes jį nuvarginome?" Ogi sakydami: „Visi, kas daro pikta, yra geri VIEŠPATIES akyse; tokie jam patinka", - arba klausdami: „Kur teisingumo Dievas?"(2,17). Kalbos turi galią. Pasirodo žmogaus kalbas girdi Viešpats. Mus visiems pažįstamas nuovargis, kai esame mokiniai. Dėstytojas kalba, o mes pavargstame...
Kai Dievas kalba, žmogus atsigauna; kai Dievas kalba, žmogus išvaduojamas iš nuodėmių, jeigu jis priima Žodį tikėjimu. Žmogus vargina, niekina Dievą, jeigu priekaištauja vieninteliam, kuris yra teisus. Žmonės daro nuodėmes, vėliau ant jų galvų krinta įvairios nelaimės. Jie kaltina Dievą, tačiau atsiversi nenori.
Nuo pradžios velnias iškreipdavo Dievo žodžius. Saugokimės, kad netaptume jo suktybių aukomis.
6. Suniekinta šventykla. „Ar gali žmogus apsukti Dievą? Tačiau mane jūs apsukate. Bet jūs klausiate: „Kaip mes tave apsukame?" Savo dešimtinėmis ir atnašomis. Prakeikimą esate užsitraukę, nes mane apsukate, visa jūsų gentis. Atneškite visą dešimtinę į sandėlį, kad būtų maisto mano Namuose, ir taip mane išmėginkite, - sako Galybių Viešpats. – Aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus ir pilte apipilsiu jus visokeriopa palaima." (3,8-12). Izraelis suniekino šventyklą ir apiplėšė Viešpatį. Dievas buvo įvedęs tvarką kaip aprūpinti levitus ir kunigus, našles ir našlaičius. Kai žmonės atiduodavo visą dešimtinę, visa sistema gerai veikė. Žmonėms nustojus nešti kas priklausė, kunigams teko eiti prasimanyti duonos gyvenimui. Našlaičiai parsiduodavo vergijon, nuodėmė įsigalėdavo ir tauta užsitraukdavo prakeikimą. Todėl Viešpats ragino atnešti visą dešimtinę į sandėlį. Ne dalį, ne mažesnę, bet visą. Nežinomas autorius parašė:
„Likučiai - tai tokie niekingi dalykai, kurių neduodame, net svečiams,
Bet vis dėl to patiekiame juos Dievui, kuriam turėtų priklausyti kas geriausia.
Jam atiduodame mes laiko likučius, atsitiktines minutes tai šen tai ten;
Likučius pinigų mes atiduodam Jam, centus, kuriuos galėjom sutaupyt.
Pasauliui - pykčiui, geismui ir nesantaikai mes atiduodame jaunystę savo.
O Jam, savo gyvenimo saulėlydy tik šio gyvenimo trupiniukus..."
Davimas, aukojimas, šelpimas – dažnai sutinkamos temos Šventajame Rašte. Nori būti laimingas, privalai laiminti kitus. Jėzus sake: „Palaimingiau duoti negu imti". Tai auksinė tiesa. Naujojo testamento bažnyčios buvo mokomos reguliariai aukoti. Ir šių dienų bažnyčiose ši praktika neišnyko. Tačiau reikia pastoviai pasitikrinti ar ne likučiai tenka Dievui...
7. Suniekinta tarnystė Viešpačiui. „Ižuliai kalbėjote prieš mane", - taria Viešpats. – Tačiau jūs klausiate: „Ką mes kalbėjome prieš tave?" Jūs sakote: „Dievui tarnauti neapsimoka. Kokia mums nauda iš to, kad vykdome jo įpareigojimus ar vaikštinėjame kaip raudotojai Galybių Viešpaties akivaizdoje? (3,14-15). Baisu kai Dievo tarnai sako, kad neapsimoka tarnauti Viešpačiui. Kodėl Dievas taip smerkė tokias kalbas? Todėl, kad tai Dievo niekinimas. Tokio nepasitenkinimo kalba yra blogas liudijimas pasauliui. Tai netikėjimo ženklas.
Kiekvienas Dievo tarnas susiduria su pasipriešinimu. Taip, būna labai sunkių dienų, tačiau Viešpaties tarno užmokestis labai didelis. Juk viskas matuojama ne pasaulio standartais. Pasaulyje labai dažnai sėkmė matuojama finansiškai. Dievo karalystėje sėkmė matuojama ištikimybe Dievui ir jo sandorai. Ištikimas Dievo tarnas, nors ir ne visada supranta kodėl Viešpats daro taip ar anaip, lieka ištikimas iki galo ir neburnoja prieš Dievą bei jo surinkimą.
8. Kontrastas. „Jo akivaizdoje užrašyti atminimo knygoje tie, kurie bijojo Viešpaties ir pasitikėjo jo vardu. „Jie bus mano, - sako Galybių Viešpats, - ypatingas mano paveldas tą dieną, kurią aš veiksiu. Pasigailėsiu jų, kaip pasigaili tėvai vaikų, kurie jiems tarnauja. Tuomet vėl pamatysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp tarnaujančio Dievui ir jam netarnaujančiojo" (3,16b-18). Palaimintas, kurio pasigaili Viešpats, palaimintas, kuris bijo Viešpaties. Jis mato skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, nes jis pažįsta Viešpatį.
Malachijo knyga yra paskutinė Senajame Testamente. Joje girdime kaltinimo ir išteisinimo žinią. Apreiškimo knyga yra paskutinė Naujajame Testamente, joje girdimo tą pačią žinią. Vienai pirmojo amžiaus bažnyčių jis tarė:
„Laodikėjos Bažnyčios angelui rašyk: „Tai skelbia Amen, ištikimasis bei tiesusis Liudytojas, Dievo kūrybos Pradžia. Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas. Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu juk sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs ir nieko nebestokoju," – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas. Aš tau patariu pirkti iš manęs ugnyje išgryninto aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu; tad būk uolus ir atsiversk. Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste.' Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms." (Apr 3,14-22).
Mes girdime panašią žinią. Dievas myli ir nori, kad jo meilė žmonėms neštų daug gerų vaisių. Tad būkime uolūs, jei Viešpaties ką nors pakaltino asmeniškai, atsiverskime ir išgirsime Kristaus balsą. Amen
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą