pamokslas trečiadienio vakarui

Apie tikėjimo malonę

 

Rom 10,13-17 Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaipgi išgirs be skelbėjo? O kas gi skelbs nesiųstas? Juk parašyta : Kokios dailios kojos skelbiančių gerąją naujieną! Bet ne visi pakluso Evangelijai. Antai Izaijas sako: Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu? Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis.

 

Mes esame tikintys, bet ar žinome kodėl? Kiekvienas turime liudijimą apie tai, kaip atėjome pas Dievą, ką supratome ir ką patyrėme. Pamename kaip meldėmės ir šaukėmės Dievo pagalbos. Tačiau labai lengva pamirši Dievą ir Jo darbą mūsų išganyme. Bėga laikas, mes visai kitomis akimis žiūrime į daugelį dalykų savo tikėjimo kelyje. Pasimokinome iš savo klaidų ir nežinojimo, daug ką suprantame kitaip šiandien. Tačiau Dievas niekada nesikeičia. Jis tas pats. Jo didis išgelbėjimas tas pats. Paklausykime ką sako Dievo Žodis mums:

Rom 9,15-18 Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti. Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo pasigailinčiojo Dievo. Juk Raštas faraonui sako: Aš tam išaukštinau tave, kad per tave parodyčiau savo galybę ir kad mano vardas būtų skalbiamas visoje žemėje. Vadinasi, ko jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina.

Kokios svarbios buvo šios eilutės Izraeliui. Kokios svarbios šios eilutės Kristaus bažnyčiai. Viskas priklauso ne nuo mūsų! Kas tas viskas? Kas tie trokštantys ir bėgantys? Tai kiekvienas, kuris ieško Dievo, kuris daro kažką, kad užsitarnautų Viešpaties palankumą. Viskas priklauso ne nuo mūsų maldų, viskas išgelbėjime priklauso ne nuo mūsų bažnyčios. Kartais žmonės kaltina vieną ar kitą brolį bažnyčioje, kad jis ar ji nepadarė kažko, nepasakė kažko, nesusiprotėjo laiku ir t.t. Viskas priklauso ne nuo kitų, bet NUO PASIGAILINČIO DIEVO. Niekada nepamirškime, kad Viešpats pasigaili to, kurio nori, kurį nori, tą užkietina. Neturėtume daryti didelių ir tolimų loginių išvadų, tiesiog su pagarba ir baimė įsiklausyti į šiuos žodžius. Viskas priklauso nuo Dievo.

Kokios svarbios šios eilutės netikintiesiems, kurie šiandien suteikta malonė išgirsti Kristaus Evangeliją. Taip malonė – dovana. Heb 4,1 Dar galioja pažadas leisti įžengti į jo atilsio šalį, todėl sergėkimės, kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų praradęs tą progą. Mes, kaip ir jie, esame gavę gerąją naujieną. Vis dėlto išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes jie tikėjimu nesijungė su kitais, kurie buvo girdėję. Hebrajams autorius rimtai perspėja ir ragina klausytojus susivokti ir įsitikinti savo pasirinkimu. Juk Viešpats nori, kad tikintieji žinotų, kad turi amžinąjį gyvenimą. Viešpaties Dvasia mus mokina, kad galima prarasti progą įtikėti, prarasti progą įžengti į atilsio šalį. Ir tai yra tiesa, nes Dievo Žodis yra be klaidos. Hebrajams autorius tiesiog perspėja: „saugokimės, kad nors iš jūsų nepasirodytų praradęs tą progą. Izraelis su Moze priešakyje turėjo progą įeiti į atilsio šalį, tačiau daugelis neįėjo, nes netikėjo.

Heb 2,1 Todėl mes turime kuo rūpestingiau apmąstyti, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį. Galima būti bažnyčios nariu, galima skaityti Bibliją ir melstis, tačiau būti toli nuo Kristaus. „Ne kiekvienas, kuris sako Viešpatie, Viešpatie įeis į Dievo karalystę"- sakė Jėzus. Ne kiekvienas, kuris laiko dievotumo pavidalą įeis į amžinąjį gyvenimą. Tik tas, kuris susimąsto apie didį išganymą ir savo nuodėmingumą, savo nesugebėjimą patikti Dievui ir sugeba tikėti, bei šaukiasi Viešpaties vardo, tik tas bus išgelbėtas.

Raštas sako Rom 10,13-17 Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaipgi išgirs be skelbėjo? Koks nuostabus pažadas. Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo bus išgelbėtas. Biblija liudija daugelio žmonių šauksmus, tačiau tas šauksmas nepasiekė Dievo ausies. Nes Jėzus sako Mat 7,21 „ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‚Viešpatie, Viešpatie!' – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią." Ką reiškia „vykdo Tėvo valią"? Pats Jėzus labai aiškiai atsako Mat 7,24 Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos... Tik tada suprasime Tėvo valią, jei klausysime ir vykdysime Tėvo žodžius. O Dievas kalba per Mozę, Pranašus, Psalmėse ir visose Šventojo Rašto knygose. Ir visur matome Dangiškojo Tėvo suverenią ranką. Tai Dievas skelbia, kad dabar išgelbėjimo diena. Tai jis aiškiai mokina, kad yra laikas tikėti ir yra laikas užkietinti širdį. Ar ne todėl daugelis negali patikėti, nes atmetė Dievo malonę?

Dievo Žodis aiškiai skelbia: Pirma Dievo pašaukimas, po to tikėjimas ir tik po to pagalbos šauksmas. Pirma Dievo veiksmas, po to mūsų atsakas. Paskaitykime Rom 8,28-30 Be to mes žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems. O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių. Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė, kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino, kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino.  Labai dėmesingai turėtume apmąstyti šias eilutes. Raštas labai aiškiai sako, kad Dievo valia pašauktiesiems viskas tik į gera. Mes dažnai girdime apie  žmones, gal net mūsų bažnyčioje, kad ištikus kokiai blogai situacijai jų gyvenime jie atsitraukia nuo tikėjimo. Mes stebimės kodėl? Ar ne todėl, kad jie buvo pašaukti ne Dievo valia?

„Ką reiškia ne Dievo valia pašaukti?" - kas nors pasipiktintų? Apaštalų darbų 8 skyriuje skaitome apie Simoną burtininką. Raštas sako, kad jis buvo tikintis žmogus!!! Paskaitykime Apd 8,9-13. Jis visur sekiojo paskui Pilypą, buvo pakrikštytas ir matė ženklus bei stebuklus. Ar ne tikras tikintysis? Juk Jėzus kartą savo tautiečiams sakė: Jei jūs nematysite ženklų ir stebuklų, jokiu būdu netikėsite. Štai šis žmogus matė stebuklus ir ženklus. Tačiau ar jis buvo teisus Dievo akyse? Jei Raštas daugiau nieko nebūtų apie jį pasakęs, gal ir galėtume taip pagalvoti, tačiau Dievas mums apreiškė šio burtininko sumanymus ir geismus, kad mes pasimokintume. Skaitykime toliau Apd 8,18-24... Kodėl Simonas pasiūlė apaštalams pinigų už Šventosios Dvasios Dovaną? Greičiausiai todėl, kad apaštalai kažkodėl nedėjo ant jo rankų ir nedavė Šventosios Dvasios dovanos. Atvykę apaštalai meldėsi už samariečius, kad šie gautų Dvasią. Viešpats per savo apaštalus atvėrė Jeruzalės, Samarijos, Galilėjos ir viso pasaulio duris tikėjimui. Jie turėdami artimą bendrystę su Viešpačiu buvo lyg raktas ir liudijimas tikintiesiems bei žydams, kurie žinojo, kad Dangaus Dievas darys ženklus ir stebuklus.

Kaip apaštalai galėjo žinoti ant ko dėti rankas ir ant ko nedėti? Jie meldėsi ir Dievas jiems apreiškė. Kaip ir Jonui Krikštytojui Viešpats aiškiai apreiškė kurie yra angių išperos ir veidmainiai. Ir šiandien Viešpats ragina ištirti dvasias. Taigi, Petras labai griežtai tarė tam Simonui (21-22): „Šitame dalyke tu negali turėti nė mažiausios dalies, nes tavo širdis Dievo akivaizdoje neteisi. Verčiau apgailėk šią savo nedorybę ir melsk Viešpatį; gal jis atleis tavo širdies paklydimą. Petras žinojo, kad jo širdis Dievo akivaizdoje neteisi. Viešpats aiškiai atskleidė apaštalui tikrąjį Simono veidą. Ir tada Petras pridūrė (23): „Kaip matau, esi pilnas tulžies ir surakintas nedorybės." Petras matė Simono tulžį, kartumą, pyktį. Greičiausiai jis niršo ir pyko ant apaštalų, kad jie nedėjo ant jo rankų, tada griebėsi pinigų... Iš vaisiaus mes galime pažinti bet kokį medį, jei tik pakankamai laiko praleidžiame sodininkystės kursuose, drauge su geriausiu sodininku. Ne Dievo valia pašauktas yra kiekvienas, kuris bando savo pastangomis patikti Kūrėjui. Savo pastangomis – tai ne Dievo Dvasios žodžiais paremtais veiksmais.

 

Rom 10,13-17 Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaipgi išgirs be skelbėjo? O kas gi skelbs nesiųstas? Juk parašyta : Kokios dailios kojos skelbiančių gerąją naujieną! Bet ne visi pakluso Evangelijai. Antai Izaijas sako: Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu? Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis. Koks nuostabus pažadas. Tiesiog šaukiesi Viešpaties vardo ir – išgelbėtas. Tad kodėl tiek daug besišaukiančių krikščionių yra mirę savo nusikaltimuose ir nėra gyvensi už prieš tūkstančius metų išnykusius dinozaurus? O todėl, kad pirma Dievo pašaukimas ir tik po to ateina tikėjimas. O po to – pagalbos šauksmas. Daugelis žmonių šaukėsi Dievo netikėdami. Aš mačiau tokius savo akimis. Yra daugelis tokių, kurie pasimels, jei pasiūlysi amžinojo gyvenimo dovaną. Yra daugelis, kurie padarys bet ką, kad tik jų nuodėmės būtų atleistos, tačiau nedaugelis patiki, kad yra nusidėjėliai, nedaugelis nuoširdžiai tiki, kad nieko negali padaryti, kad būtų išgelbėti. Žmogus turi patikėti skelbiamu Kristaus žodžiu. Netiki skelbiama žinia, negali būti išgelbėtas.

Keista, tai gąsdina, tačiau tikėjimui yra skirtas metas, ir Raštas aiškiai tai liudija. 2 Kor 6,2 Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną. Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena! Kodėl Dievas taip sako – „išklausiau tavęs priimtinu metu"... „štai dabar palankus metas?" Todėl, kad kiekvienam žmogui yra skirtas metas išganymui. Ir ne tam, kad žmogus pasakytų: „Man dar ne laikas." Daugelis taip sakė ir sako. Tačiau laikas yra tada, kai išgirsti tiesą. Laikas tada, kai supranti tiesą. Laikas tada, kada Dievas aiškiai apreiškia išganymo kelią per Jėzų Kristų, nes 2 Kor 5,19-21: „Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. Taigi Kristaus vietoje einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!" Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu." Greičiausiai Paulius skelbė Korinto bendruomenėje esantiems pašauktiems, tačiau dar netikintiems nusidėjėliams. Jeigu būtų kitaip, ar reikėtų apaštalui kviesti juo išganymui?

Taigi, baigiant norėjau padrąsinti visus, neimti Dievo malonės veltui. Apmąstyti ir studijuoti tai ką girdėjote. Dievas myli žmoniją, tačiau jis yra viską žinantis ir nuo jo priklauso mūsų gyvenimas. Nepraleiskime progos būti išsigelbėti ir jei esame išgelbėti, netrukdykime Dievui, bet bendradarbiaukime kartu ir skelbkime Evangelijos žinią žūstantiems. Amen.