Dievas išrinko mus palaiminti
Laiškas Efeziečiams, tai apaštalo Pauliaus gyriaus giesmė Viešpačiui. Tik galime stebėtis kiek daug galima pasakyti apie Viešpatį ir jo teikiamą išganymą. Viešpats atskleidžiamas kaip niekad aiškiai ir šlovingai. Kas gali prilygti Viešpačiui? Tačiau kaip nuostabu, kad tas šlovingas Dievas šventas Dievas panoro matyti žmones šalia savęs. Visa pagoniška kultūrinė aplinka mokė ko kito. Efeziečiai buvo užaugę pagoniškame mokyme, kad Dievybė negali turėti nieko bendra su purvinu žmogumi. Viskas kas kūniška yra bjauru, o viskas kas dvasiška yra tyra. Deja toks mokymas buvo labai toli nuo tiesos. Ir štai Paulius rašo krikščionims, kuriuos surado Dievas ir išgelbėjo, nuplovė Kristaus krauju ir paskyrė daryti Dievo darbus. Apaštalo žodžiai tikrai labai keisti tiems, kurie buvo pratę manyti, kad kūniški darbai neįtakoja dvasinio, nepaliečia dangaus ir amžinojo žmogaus likimo. Tačiau Dievas išsirinko žmones kad jie suvoktų visai kitus dvasinius dėsnius. Taigi Dievas išsirinko mus, kad...
1) Kad būtume šventi. „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. (Ef 1,4) Viešpats pasirinko išgelbėti žmogų. Dievas panoro sugrąžinti žmogų iš tamsos į šviesą. Tai Jis sumanė kaip tai padaryti. Paulius garbina Dievą, kuris yra palaiminamo šaltinis žmogui. Nedaugelis šiandien pasaulyje mato Dievą kaip tą, kuris laimina žemėje. O kam dar reikalingas palaiminimas danguje? Mes norime čia būti laimingi. Ir ne kažkokia dvasine palaima, bet apčiuopiama materialine, sveikatos, sėkmės palaima. Tai labai keistas mokymas kai netiki. Bet mums, tikintiems, tai yra vilties ir džiaugsmo žodžiai. Tikintis žmogus yra palaimintas tik Kristuje Jėzuje. Su kokia pagarba ir nuotaika apaštalas šlovina Dievą?! Mes skaitome ir stebimės kaip galima garbinti Dievą už nematomus palaiminimus? „Kokie čia dar nematomi palaiminimai" - galima klausti? Tai visokeriopa Dvasinė palaima danguje. Iš dangaus ateina viskas kas reikalinga gyvenimui. Malonė ir ramybė tegausėja jums su Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus pažinimu.
3 Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui pažinimu to, kuris pašaukė mus savo šlove ir jėga. 4 Drauge jis mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai. (2 Pet 1,2-4) Jėzus Kristus apie kurį klabama yra danguje dabar. Ir jį vis dar galima pažinti. Dievą galima pažinti! Tai šlovinga žinia. Tai palaiminimas iš dangaus
Daugelis svajoja apie gyvenimą po mirties, apie gyvenimą amžinybėje, bet ta amžinybė nebus patraukli, jei joje nebus Kristaus. Palaimintas žmogus, kuris gali būti Dievo vaiku ir tiki Viešpačiu. Palaimintas išrinktasis, kuris žino kodėl Dievas išrinko ir išgelbėjo iš pasaulio geidulių, bei pasmerkimo pragare.
O Dievas išsirinko su tikslu: kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Kadangi Dievas yra šventas, natūralu, kad visi kurie bus šalia jo taip pat privalo būt šventi. Atskirtas Viešpačiui indas negalėjo būti naudojamas kitiems tikslams. Pagonys Izraelyje negalėjo naudotis Viešpaties šventyklos indais. Taip ir krikščionis yra paskirtas būti šventu ir švariu indu, kurį Dievas pripildo Dvasia, kad gyvendamas žemėje jis garbintų didingą Viešpatį. Tas garbinimas yra matomas kasdieną. To indo negalima pripildyti pasaulio geiduliais visą savaitę, po to šeštadienį išplauti po kranu, eiti sekmadienį į bažnyčią ir pakišti jį Dievui sakant: „še pripildyk mane dvasia, jei nori." Jokūbas toje pačioje dvasioje sakė, kad šaltinis negali būti ir kartus ir saldus. Geras medis negali būti kartais blogas. Kiekvienas indas žemėje turi savo paskirtį. Jei esame šventyklos indai, privalome būti vartojami šventoms apeigoms. Jei esame pasaulio indai būsime naudojami nešventiems darbams.
2) Kad būtume Jo didingos malonės šlovei. Iš meilės, palankios savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei." (1,5) Dievas paskyrė mus būti šventais ir nesuteptas, kad galėtume šlovinti Jį už kilnią malonę. Tik patikėjęs Dievo malone, nusidėjėlis gali šlovinti Dievą. Tik šventas indas, gali būti naudojamas šventame darbe. Paulius dažnai vartoja žodį „įsūnis". Toks žodis geriau suprantamas. Metafora kalba apie tai, kad kažkada pagonys buvo svetimi Dievo šeimai. Kiekvienas nusidėjėlis yra svetimas Dievo pasauliui. Tačiau Dievas pamilo nusidėjėlius iš visų tautų ir panoro pakviesti juos pas save per Jėzų Kristų, kad kiekvienas, kuris patikės niekada nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą dabar ir per amžius naujame pasaulyje po mirties. Dievas įvaikina visus, kurie atsiliepia. Šeimoje ir tėvams gimę vaikai ir įvaikai turi tas pačias teises. Jis gauna vardą, padėtį, ir palikimą. Tai buvo svarbus žodis iš žydų kilusiems krikščionims. Nes jie buvo Dievo vaikai, o atsivertę iš pagonių – lyg įvaikiai. Tačiau visi gauna tą patį palaiminimą Kristuje: „Jame esame tapę paveldėtojais, iš anksto paskirti sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą, kad būtume jo didybės šlovei mes, kurie nuo seno turėjome viltį Kristuje. (Ef 1,11). Dievas sako, kad tikintis žmogus yra tapęs paveldėtoju Dievo didybės šlovei. Viešpats įsūnijo mus, kad skleistume jo karalystės grožį. Viešpats iš anksto numatė kokie turime būti ir ką turime daryti. Tai malonės žinia. Tas, kuris buvo užaugęs graikiškojoje kultūroje žinojo, kad purvinas žmogus negali būti panaudotas Dievo grožio išaukštinimui. Tačiau krikščionybė paskirta išaukštinti ir pagarbinti tikrąjį Dievą, kuris myli ir dovanoja amžinąjį gyvenimą. Ir aišku, kad tikintis žmogus niekada negalėtų aukštint ir girti Dievo už malonę, kurios jis nepatyrė. Todėl Dievas išgano, kad parodytų savo malonės lobius.
3) Kad parodytų savo malonės lobį. Taigi Dievas išsirinko mus, kad parodytų savo malonės lobį. „Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi – jūs juk esate išgelbėti malone, - prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje." (Ef 2,7). Dievas nori parodyti savo malonės lobį savo vaikams. Bet tie malonės turtai apsireiškia tik per Jėzų Kristų. Nuo šiol, tas, kuris tiki Jėzų yra pasodintas danguje. Ne tik, kad jam atleista ir jis gali gyventi ramybėje, bet daug labiau, jis yra perkeltas Dvasia į patį dangų. Ką reiškia būti danguje? Visų pirma dangus mums kalba apie Dievo artybę. Dangus – nematomo pasaulio, kuriame Viešpatauja Dievas, metafora. Dangus kalba apie Kristų. Taip ir sakoma: danguje Kristuje Jėzuje...
Taigi būdamas arti Dievo, matydamas, pažindamas Jį turėsi už ką šlovinti dangaus DIEVĄ, nes esi jo artybėje ir žinai ką jis daro. Jėzus kalbėjo apie tai, kad jis mato ką daro Tėvas ir jis daro tą patį. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą, nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. (Jon 5,19)
Mes galime daug ką papasakoti apie žmones, kurių akivaizdoje esame. Mes juos pažįstame. O jei dar bendraujame ir leidžiame laiką drauge, tai dar daugiau sužinome. Panašiai, kai esame arti DIEVO mus apšviečia, pašventina Dievo šviesa ir mes gyvendami žemėje sugebame parodyti Jo turtus pasauliui, kuris žūsta svajodamas apie olimpą, kuriame yra tariama dievų palaima. Jei esame išgelbėti malone, tai sugebėsime būti maloningi pasauliui, sugebėsime perteikti malonės žinią kitiems. Gyvensime šventai ir šlovinsime, garbinsime, girsime Dievą, kuris išsirinko mus, kad būtume jame šventi ir nesutepti. Gyvensime kaip indai skirti Dievo garbei, ne savo tuštybei.
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą, nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. 20 O Tėvas myli Sūnų, ir parodo jam visa, ką pats daro. Ir jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės. 21 Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs. 22 Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui, 23 kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia jį siuntusio Tėvo. 24 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą. (Jon 5,19-24) Amen
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą