Sekmadienio pamokslas

Laimingi, gyvenantys Dievo namuose

Psalmė 84

 

1. Palaimintas žavesys

 

¹ Choro vadovui. Pagal gititą. Koracho sūnų psalmė.

² Kokios mielos tavo buveinės, Galybių VIEŠPATIE! ³ Trokštu ir ilgiuosi VIEŠPATIES Šventyklos kiemų; mano kūnas ir širdis gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui. ⁴ Net žvirblis randa namus ir kregždė lizdą savo jaunikliams prie tavo aukurų, Galybių VIEŠPATIE, mano Karaliau ir mano Dieve.

 

Nuostabu kai tikintis žmogus žavisi Viešpaties buveinėmis. Senoji palapinė, vėliau šventykla buvo Dievo artumo simbolis. Viešpats sakė, kad joje gyvens ir čia susitiks su savo tauta per kunigus, aukas ir maldavimus. Dabar žemiškoji padangtė yra nugriauta. Dievas apsigyveno tarp žmonių, tapdamas žmogumi. Jėzus Kristus – tas žmogus. Žemiška , žmonių rankomis statyta šventykla sugriuvo, tačiau Dievo valia atsiradęs Jėzaus pavidalas gyvas per amžius. Laiške Hebrajams rašoma:

 

¹ Tiesa, pirmoji Sandora irgi turėjo apeiginių nuostatų bei žemišką šventyklą. ² Buvo pastatyta padangtė; priešakinė dalis, kur buvo žvakidė, stalas ir padėtinės duonos kepalai, vadinosi šventoji. ³ Už antrosios uždangos buvo padangtės dalis, vadinama šventų švenčiausioji. ⁴ Ten stovėjo auksinis smilkymo aukuras ir iš visų šonų auksu apmušta Sandoros Skrynia, kurioje buvo aukso ąsotis su mana, išsprogusi Aarono lazda ir Sandoros plokštės. ⁵ Viršum jos buvo šlovės kerubai, kurie gaubė permaldavimo dangtį. Apie tai dabar nėra reikalo smulkiau kalbėti.

⁶ Esant tokiai sąrangai, į priekinę dalį visuomet eina kunigai atlikti apeigų, ⁷ o į antrąją ­ tik kartą per metus vienas vyriausiasis kunigas, ir tai ne be kraujo, kurį atnašauja už save ir už tautos paklydimus. ⁸ Šitaip Šventoji Dvasia nurodo, kad kelias į šventovę dar nėra atviras, kol tebestovi priekinė padangtė, ⁹ kuri yra dabartinio laikotarpio įvaizdis^[i1]. Joje atnašaujamos dovanos ir aukos, kurios aukotojo negali padaryti sąžinėje tobulo, ¹⁰ bet apima tik valgius, gėrimus ir įvairius apiplovimus pagal išorinius potvarkius, tegaliojančius iki atnaujinimo meto.

¹¹ Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, ¹² taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą. ¹³ Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą, ¹⁴ tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, idant tarnautume gyvajam Dievui.

¹⁵ Ir todėl jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria jis atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusižengimus, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį paveldą. ¹⁶ Kur tik yra testamentas, ten būtina įrodyti testatoriaus mirtį. ¹⁷ Testamentas įgyja galią, mirus jo sudarytojui, o prie jo gyvos galvos testamentas negalioja. ¹⁸ Štai kodėl ir pirmoji Sandora nebuvo įsteigta be kraujo. ¹⁹ Paskelbęs tautai visus Įstatymo nuostatus, Mozė ėmė veršių bei ožių kraujo su vandeniu ir purpurinės vilnos su yzopu ir apšlakstė pačią knygą bei visą tautą, ²⁰ tardamas: Tai yra kraujas Sandoros, kurią priimti įsakė jums Dievas! ²¹ Jis apšlakstė krauju ir padangtę bei visus apeigų indus. ²² Taip pat bemaž viskas pagal įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.

²³ Taigi buvo būtina šitaip apvalyti dangiškųjų dalykų atvaizdus, o pačius dangaus dalykus - geresnėmis aukomis negu šitos. ²⁴ Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventovę - tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą. ²⁵ Ir įžengė ne tam, kad pakartotinai atnašautų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į šventąją vietą su svetimu krauju; ²⁶ tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad save aukodamas sunaikintų nuodėmę. ²⁷ Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, ²⁸ taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad nuimtų visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui. (Heb 9)

 

Taigi, Jėzus Kristus yra yra bažnyčios Viešpats. Jis yra lyg vyriausiasis kunigas mums, kurie tikime. O mes esame lyg akmenys naujoje nesunaikinamoje šventykloje. Kristus yra Galva. Dievo buveinė yra mūsų džiaugsmas. Kaip Koracho sūnūs mėgavosi Dievo artumu šventovėje, taip ir Kristaus mokiniai gėrisi naująja buveine. O kad mes turėtume tokį požiūrį! O kad mes taip brangintume bendruomenę! O, kad mes visu kūnu ir širdimi girtume Viešpaties vardą čia – Dievo namuose!

Kada mes džiaugiamės - giedame. Kai liūdime – raudame. Kai Giedame bažnyčioje – šloviname gyvąjį ar mirusįjį Dievą? Ar nebūna taip, kad giedodami pamirštame kurį posmelį giedame? Gėda prisipažinti, bet būna visaip. Kartais žmonės gieda sau, kartais kitiems. Tačiau Dievo vaikai šlovina Gyvąjį Viešpatį Dvasia ir Tiesa. Visa kūrinija skelbia šlovę Gyvajam Dievui. Kada praveriame lūpas, giedokime ne žodžius, bet šlovę Viešpačiui. Jeigu net paukščiai randa prieglobstį prie Dievo aukurų, vadinasi bažnyčioje yra vietos visiems Dievo kūriniams. Bendruomenėje mes privalome mokintis mylėti Dievo pasaulį. Čia susipažįstame, tobulėjame, pasirengiame Dievo darbams. Jeigu klausomės ir mokomės, tada įgyjame reikalingus įgūdžius gyvenimui ir pamaldumui.

 

2. Palaiminti gyvenantys Dievo namuose...

 

⁵ Kokie laimingi, kurie gyvena tavo Namuose, visada šlovindami tave giesme! Sela. ⁶ Koks laimingas žmogus, kuris randa užuovėją tavyje, kurio širdis pakeliui į Siono kalną. ⁷ Jie eina per Bakos slėnį, ir slėnis tampa jiems šaltinių vieta, tartum ankstyvieji lietūs būtų pripildę jį palaimos. ⁸ Eidami jie stiprėja; jie matys Dievą Sione.

 

Kodėl, gyvenantys Viešpaties namuose yra laimingi? Todėl, kad jie gali šlovinti Viešpatį giesme. Dievas sukūrė žmogų muzikalų. Todėl mes mėgstame muziką. Mes mėgstame klausytis, bet bažnyčioje esame kviečiami ir patys tapti naujos giesmės dalyviais. Giesmės kalba apie Viešpatį, jei dėmesingai įsiklausytume į psalmes, mes rasime teologinius lobius. Čia apstu informacijos, kuri yra gerai įsimenama. Mes dažnai pamirštame vieną ar kitą Biblijos vietą, tačiau giesmes lengviau įsiminti, nes jas pastoviai kartojame. Mums reikėtų pamąstyti kokią vietą bažnyčioje užima dainuojamoji Evangelija. Tikrai norėtųsi daugiau gyvybės šioje srityje.

                 Laimingas žmogus, kuris slepiasi pas Viešpatį. Kada užklumpa bėda, mes turime du pasirinkimus – arba šauktis pagalbos pas Viešpatį (Dievo bendruomenėje), arba pas pasaulį (Bedievių bendruomenėje). Kadangi bedievių bendruomenė populiaresnė, ne vienas visų pirma skuba pas ją. Tačiau Dievo vaikas nesiblaško. Jo širdis pakeliui į Sioną. Sionas simbolizuoja Dievo artumą, ten kur Sionas, ten Dievo Dvasia ir pagarbi baimė. Kai Mozė buvo Siono klane, visa žemė drebėjo, kai Mozė buvo klane, Viešpats davė įstatymą. Taigi, laimingas žmogus, kuris ilgisi Dievo įstatymo, įsakų ir pamokymų. Nes tada net mirties slėnis nėra baisus. Kelionė gyvenimo keliais nėra nuobodi, bet visada pilna iššūkių ir palaimos. Kelionėje Viešpats parūpina gyvybės vandens, laiku sustiprina ir atnaujina jėgas.

                 Kada slepiesi pas Viešpatį, kelionėje nenuvargsti, bet atvirkščiai - stiprėji. Eidami jie stiprėja; jie matys Dievą Sione. Paprastai keliaudami mes pavargstame, bet jeigu pasikliaujame Viešpačiu, tada stiprėjame. Nežinau kaip yra mūsų gyvenime, bet ši psalmė kviečia tikėti Galybių Viešpačiu. Ir Dievas Naujajame Testamente kviečia prie galybės, kuri nesikeičia. Mes turime augti Viešpaties Gelbėtojo pažinimu. Mes turime augti meile, gailestingumu, teisingumu, pamaldumu. Laikas turi būti ne priešas , o sąjungininkas. Kaip mes leidžiame laiką? Ar išmintingai?

 

3. Palaiminti maldavimai...

 

⁹ O VIEŠPATIE, Galybių Dieve, išgirsk mano maldą; klausykis, Jokūbo Dieve! Sela. ¹⁰ Dieve, maloniai pažvelk į mūsų skydą, pasižiūrėk į savo pateptojo veidą! ¹¹ Juk viena diena tavo kiemuose vertesnė už tūkstantį bet kur kitur. Verčiau gulėčiau prie Dievo Namų slenksčio, negu gyvenčiau nedorėlių palapinėse. ¹² Juk VIEŠPATS Dievas yra ir saulė, ir skydas; jis teikia malonę ir garbę. VIEŠPATS nešykšti nieko tiems, kurie gyvena, dorai elgdamiesi. ¹³ Galybių VIEŠPATIE, koks laimingas žmogus, kuris tavimi pasitiki!

 

Kada randame džiaugsmą ir palaimą Dievo namuose ir Jo įstatymuose, tada mes meldžiamės, o Viešpats atsako. Kiek kartų Jėzus Kristus ragino mokinius prašyti Jo vardu ir tikėti, kad Tėvas parūpins kas reikalinga.

 

„Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį? Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi paduotų jam gyvatę? Tad jei jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo." (Mat 7,7-11)

 

Laimingas žmogus, kuris pasitiki Viešpaties artumu. Laimingi, kurie gyvena dorai elgdamiesi. Jiems tikrai nieko netrūksta. Kristus skelbia: „Duokite ir bus jums duodama". Palaimintas žmogus, kuris išmoksta branginti Viešpaties namus. Jam daug nereikia, jis mieliau gulės prie Dievo namų slenksčio, negu leis laiką nedorėlių artybėje. Kokie laimingi yra tokie žmonės. Jiems tiek nedaug reikia. Pažiūrėkime kaip brangina laiką Viešpaties namuose šios psalmės autorius. Ar ne tokį nusistatymą turėjo Hebrajams laiško autorius, ragindamas nepraleisti savųjų susirinkimų? Susirinkimų, kurie dažnai vykdavo net kasdien. Sekmadieniniai susirinkimai pirmojo amžiaus pasaulyje vykdavo labai anksti arba vėlai vakare. Juk sekmadienis buvo eilinė darbo diena žydų visuomenėje. Aišku mes gyvename kitokioje aplinkoje, bet jeigu mes visi mylėsime savo Dievą ir Jo bendruomenę, bei bandysime atnešti savo širdį, tada Viešpaties buveinė bus daug patrauklesnė ir noriai su ja susitiksime. Amen

 

Sekmadienio pamokslas Galatams 5 skyrius

^{PAŠAUKTI LAISVEI}

 

¹ Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!

² Štai aš, Paulius, sakau jums: jeigu leisitės apipjaustomi, Kristus jums nebebus naudingas. ³ Aš pakartotinai įspėju kiekvieną, kuris leidžiasi apipjaustomas: jis tampa įpareigotas laikytis viso įstatymo. ⁴ Jūs, ieškantys nuteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę. ⁵ O mes, Dvasios vedami, iš tikėjimo laukiame ir tikimės nuteisinimo. ⁶ Juk Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, o vien tikėjimas, kuris veikia meile.

⁷ Jūs taip gražiai bėgote! Kas gi jums sukliudė laikytis tiesos? ⁸ Ne tasai, kuris jus šaukia, šitaip prikalbėjo. ⁹ Truputis raugo įraugina visą maišymą. ¹⁰ Aš pasitikiu jumis Viešpatyje, kad nepriimsite kitokių pažiūrų; o jūsų drumstėjas, kad ir kas jis būtų, susilauks pasmerkimo. ¹¹ Jei aš, broliai, iki šiol skelbiu apipjaustymą, tai kodėl gi esu persekiojamas? Juk tuomet kryžiaus papiktinimas būtų pašalintas. ¹² O kad jūsų kurstytojai visiškai nusipjautų!

¹³ Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. ¹⁴ Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. ¹⁵ Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, tai žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!

¹⁶ Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. ¹⁷ Mat kūno geismai priešingi Dvasiai, o Dvasios  kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte. ¹⁸ Bet jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jūs nebesate įstatymo valdžioje. ¹⁹ Kūno darbai žinomi; tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, ²⁰ stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai,²¹ pavydai^[i1], girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.

²² Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, ²³ romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. ²⁴ Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais.

²⁵ Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią. ²⁶ Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems! (Gal 5)

 

Pamokslo audio įrašas

Sekmadienio pamokslas

Dangaus karalystė panaši į šeimininką

Mat 20,1-16

 

Dangaus karalystė panaši į šeimininką, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. ² Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. ³ Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. ⁴ Jis tarė jiems: 'Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!' ⁵ Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. ⁶ Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir sako jiems: 'Ko čia stovite visą dieną be darbo?' ⁷ Tie atsako: 'Kad niekas mūsų nepasamdė.' Jis taria jiems: 'Eikite ir jūs į vynuogyną.' ⁸ Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: 'Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas paskutiniais ir baigdamas pirmaisiais!' ⁹ Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. ¹⁰ Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. ¹¹ Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ¹² ir sakė: 'Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą.' ¹³ Bet jis vienam atsakė: 'Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? ¹⁴ Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. ¹⁵ Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!' ¹⁶ Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji - paskutiniai."

 

Šiame vaizdingame pasakojime Jėzus sugretino dangaus karalyste su žmonėms gerai žinoma kasdienybe. Dangaus karalystę įkūnija Šeimininkas. Šeimininkas yra turtingas ūkininkas, kuriam reikia pagalbos, kad būtų nuimtas derlius. Klausytojas nesunkiai supras, kad šeimininkas yra Viešpaties Dievo provaizdis.

Dangaus karalystė yra panaši į šeimininką. Jėzus nori, kad dėmesys būtų sutelktas į tą geraširdį šeimininką. Visas Dievo žodis pritraukia mūsų dėmesį ir nustebina Šeimininko darbais ir veiksmais. Šio pasaulio šeimininkas – Kūrėjas ir karalius Dievas nusprendė duoti gyvybę žmogui ir apgyvendino jį nuostabioje aplinkoje. Jis viską parūpino. Tačiau žmonės nenorėjo pasitikėti šeimininku. Jie vis klaidžiojo savo protavimuose ir patys sau kenkė. Tačiau kiekvienas, kuris patiki ir gerbia Kūrėją, bus palaimintas ir gaus gerą užmokestį.

 

Štai ir dabar, mes matome šeimininką, kuris rūpinasi ne tik savo derliumi, bet ir žmonėmis, kurie neturi darbo. Tikrai, Biblijos Dievui nieko nereikia iš žmonių. Jam nereikia patarnavimo, jam nereikia aukų. Jokios pamaldos nedaro Jam įspūdžio. Apaštalas Paulius labai tiksliai nupiešė Dievo paveikslą graikams. „Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose ²⁵ ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors trūktų. Jis juk pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. ²⁶ Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, ²⁷ kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apčiuopomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. ²⁸ Juk mes jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai: 'Mes esame iš jo giminės.'" (Apd 17,24-28). Kūrėjas Dievas yra šio pasaulio šeimininkas ir jo karalystėje viešpatauja tiesa, malonė ir gailestingumas. Ten kur šios dorybės netrūksta džiaugsmo. Kūrėjui nieko netrūksta. Jis yra suverenus viska valdantis Dievas – Dvasia. Jam patinka daryti gera. Jis kviečia žmones prisijungti prie jo karalystės. Tapęs žmogumi, Kūrėjas paskelbė tiesą aiškiai ir nedviprasmiškai. Kiekvienas gali ateiti ir tapti tos karalystės piliečiu. Dievas yra labai arti kiekvieno. Nėra sudėtinga jį rasti. Ji šalia, kad išgirstų sužeistojo dejonę, jis šalia, kad ištiestų išgelbėjimo dešinę. Jis šalia, kad jo vaikai visada galėtų gauti Jo patarimą.

                

Gerasis šeimininkas pakvietė Adomą sugrįžti ir darbuotis jo vynuogyne. Jis pakvietė Nojų ir per jį išgelbėjo žmogaus giminę. Jis pašaukė Abraomą ir pašaukė Jokūbą. Užaugino Izraelį ir ieškojo tautos kai ši bėgiojo nuo jo. Per visą žmonijos istoriją Dievas elgėsi panašiai kaip šis šeimininkas JĖZAUS pasakojime. Jis vis išeina į sceną ir suranda žmones, kurie ieško darbo. Kažkodėl žmonės pastoviai vėluoja ieškoti gyvenimo? Kodėl žmonės per vėlai susigriebia? Bet Geraširdis šeimininkas suteikia progą kiekvienam. Jis vis eina į aikštę ir ieško kiekvieno. Gerasis šeimininkas nepriekaištauja. Jis nepanašus į žmogų, kuris pastoviai nepatenkintas kitais.  „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta." (Jok 1,5)

 

Kiekvienas, kuris ieško Dievo, suras Jį. Dievas nepriekaištaus kai tu  ateini pas jį. Jis nesakys kur buvai taip ilgai, oi nežinau ar tave priimsiu? Svarbu, kad ateini ir nori darbuotis. Kaip ir tie darbininkai. Kur jie buvo pirmą valandą? Didžiausia tikimybė rasti darbą tomis dienomis buvo anksčiausias rytas. Įdienojus darbas darydavosi nepakeliamas dėl per didelio karščio. Todėl tie, kuriems tikrai rūpėjo uždarbis keldavosi anksčiau ir siūlydavo savo paslaugas. Tačiau mes matome, kad atsirado tokių, kurie ateidavo vėliau. Šeimininkas vis ėjo ir ėjo ir vis kvietė į darbą naujus žmones. Jo laukai greičiausiai buvo labai dideli ir darbo užtektinai. Tikrai Viešpaties karalystėje yra darbo visiems. Ir tiems, kurie atėjo ankstyvoje jaunystėje ir tiems, kurie panoro ieškoti Dievo senatvėje. Dangaus karalystėje yra vietos visiems. Visiems čia atsiras ką veikti.

Aš stebiuosi kaip kartais vaikai ateina pas mane ir sako: „nėra ką veikti, mums nuobodu..." Vaikystėje tiek daug ką galima nuveikti, ypač kai gyveni beveik kaime. Vaikų vaizduotė neleidžia jiems nuobodžiauti. Tačiau, kai jie nori tik TV žiūrėti arba kompiuteriu žaisti, jie išjungia savo vaizduotę ir pradeda nuobodžiauti, jei negauna to ko nori.

Daugelis žmonių šiandien galėtų darbuotis Dievo garbei, tačiau jiems nuobodu. Krikščionybė yra nuobodi, nes jie neįsivaizduoja, kad Dievo pasaulyje gali būti nuostabiai gera ir smagu. Krikščionys gali pasmerkti save nuoboduliui, kai jie stovi be darbo. Tačiau gerasis šeimininkas ateina ir kviečia vėl ir vėl. O kad mes atsilieptume! Tada gautume užmokestį ir nesvarbu, kad pradėjome vėlokai. Nesvarbu, kad galbūt jau leidžiasi gyvenimo žemėje saulė. Dangaus karalystės darbininkai visis užmokestį gauna. Ir gauna po lygiai.

 

Šioje istorijoje Šeimininkas užmokėjo visiems po lygiai. Vieni buvo labai nepatenkinti. Jie galvojo, kad jiems priklauso privilegijos, juk jie daugiau dirbo. Tačiau šeimininkas gali nuspręsti kiek nori užmokėti. Mes turime išmokti nešnairuoti į kitų daržus ir pinigines. Dievas turi teisę tavo artimą palaiminti.

 

 

Sekmadienio pamokslas

Fanatizmas

 

Žmonės pasaulyje mėgsta mus ir kitus Gyvojo Dievo tikinčiuosius vadinti fanatikais. Kas yra fanatizmas?[1] Fanatizmas naikina žmones ir skaldo bažnyčias. Ar mes esame fanatikai? Kaip atrodo tikri fanatikai gali atsakyti tik Dievas. Paklausykime ką sako Biblija, vienintelis patikimas šaltinis.

 

1)   Fanatikai kankina save dėl stabo. Baalio pranašai  „Jie šaukė garsiai ir, kaip buvo įpratę, raižėsi peiliais iki kraujo" (1Kar 18,28). Aklas religingumas pražūtingas pačiam žmogui. Kaip tie stabmeldžiai Elijo dienomis, taip ir šiandien. Žmonės gali ryžtis baisiausiems darbams, kai tiki. Rugsėjo 11 JAV, traukinių susprogdinimas Ispanijoje. Pasaulyje egzistuojantis terorizmas yra fanatikų vaisius. Teko skaityti apie žmogų, kuris numirė badu bemedituodamas, mat neturėjo laiko pavalgyti.

Fanatikai netiki gyvuoju Dievu, todėl suniekėja savo mąstymu ir aptemusiomis širdimis kankina save ir kitus. „Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili ir išmainė nenykstančio Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus (Rom 1,22). Galbūt daugelis žmonių nėra pavojuje garbinti kūrinius taip kaip garbino senovės civilizacijos. Tačiau stabmeldystė įsiveržia kitokiomis formomis. Bet kokia stabmeldystė baigiasi fanatizmu – aklatikyste. „Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės. (Ef 5,5) Bet koks savanaudiškumas virsta fanatiškumu. Godumas – stabmeldystė. Godumas –savanaudiškumas. Kada mąstai tik apie save, tapsi fanatiku. Aklu ir negailestingu, nejautriu ir išdidžiu savo „religijos" gynėju.

 

Bažnyčia yra pavojuje tapti fanatiška religinių praktikų vykdytoja. Ne tik Jėzaus dienomis, bet ir vėliau, žmonės kovojo dėl religinių įsitikinimų. Apaštalas Paulius ragino bažnyčią Kolosuose: „Niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jaunačių ar šabų. Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė priklauso Kristui. Tegul niekas neneigia jums vainiko, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, įsigilinęs į regėjimus ir be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais, nesilaikydamas vienybės su Galva, iš kurios visas kūnas, sąnariais ir gyslomis aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu. Jei su Kristumi esate mirę pasaulio pradmenims, tai kam gi, tarsi tebegyvendami pasaulyje, leidžiatės apkraunami nuostatais: „Neliesk! Neragauk! Neimk!"? Visa tai vartojama dingsta, ir tai tėra žmonių priesakai bei pamokymai. Tie nuostatai, beje, atrodo išmintingi dėl prasimanyto pamaldumo, nusižeminimo ir kūno varginimo, tačiau yra beverčiai ir tarnauja kūnui patenkinti" (Kol 2,16-23). O kiek daug prasimanyto pamaldumo yra mūsų dienomis. Kiek visokiausių praktikų bažnyčiose?! ir kas liūdniausia, žmonės įtiki, kad Dievas laimina tas beprotiškas praktikas. Fanatizmas, tai savanaudiškas aklumas. Tai užsidarymas savo religijoje, tai baimė prarasti savo dievą, kuris visai ne žemės ir dangaus Viešpats, bet žmonių rankomis sukurtas stabas.

 

Tačiau Biblija kalba ir apie dabartį. Šventoji Dvasia per apaštalą Paulių pranešė Timotiejui apie laikus kai žmonės, atkritę nuo tikėjimo pasiduos klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams. „Dvasia aiškiai sako, kad paskučiausiais laikais kai kurie žmonės atkris nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams, veidmainingiems melo skelbėjams, kurių sąžinė paženklinta įdagu, draudžiantiems tuoktis, liepiantiems susilaikyti nuo maisto, kurį yra sukūręs Dievas, kad jį su padėka priimtų tikintieji ir pažinusieji tiesą. Kiekvienas Dievo tvarinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka, nes tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda!" (1 Tim 4,1-5). Ir jei šiandien pažvelgtume į pasaulį, mūsų akyse vyksta Pauliaus pranašauti dalykai. Žmonės kankina save įvairiais dalykais, galvodami, kad Dievui tai patinka. Arba apskritai negalvodami.

Ir kokių tik kankinimo būdų nesugalvoja demonų mokslų pertekę žmonės. Vieni bando kasmet nusiplauti nuodėmes nusikryžiuodami, kiti keliais šimtus kartų šliaužioja aplink stabmeldyklas. Kankina save nevalgydami normalaus maisto, nesirengdami šiltai. Fanatikas gali ryžtis beprotiškiems žygiams. Ir kas liūdniausia, žmonės patys būdami 100 % fanatikai, tikrus Gyvojo Dievo vaikus vadina fanatikais, eretikais, sektantais, liberaliais ir .t.t. O savo tikrojo fanatiškumo nemato. Tepadeda jiems Dievas praregėti.

Šiandien sutinkamas ne tik religinis fanatizmas. Galima būtų išskirti dar Pojūčių fanatizmą, kai žmogus apsėstas manijos patirti įvairiausius ekstremalius pojūčius. Turėtume pastebėti ir vartojimo bei malonumų fanatizmą, kai žmogus gyvena tik tam, kad patirtų daugiau malonumų, kuriuos teikia daiktai, kelionės, pramogos, pasilinksminimai. Ir .t.t Apaštalas Petras rašė: „Gana, kad praėjusį laiką buvote pasidavę pagonių valiai, gyvendami begėdystėmis, geiduliais, girtavimu, pokyliavimu, išgėrimais ir neleistinomis stabmeldystėmis. ⁴ Todėl jiems stebėtina, kad jūs nebebėgate kartu su jais pasinerti į tą patį palaidumo verpetą, ir jie piktžodžiauja." (1 Pet 4, 2-4)

 

2)   Fanatikai dėl žmonių baimės nusigrežia nuo tikrojo Dievo. Yra fanatiška baimė. Žydai atsigręžė prieš savo Mesiją Kristų.  „Jis (Pilotas) tarė žydams: "Štai jūsų karalius". Tie ėmė šaukti: "Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!" Pilotas paklausė: "Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų karalių?" Aukštieji kunigai atsakė: "Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių." (Jon19,14-15). Tikri fanatikai bijo žmonių, nes nenori prarasti savo valdingos padėties. Dėl valdžios ir savo gerovės gali imtis net kraštutinių veiksmų. ...Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė... (Jono 1,11). Jėzus atėjo pas saviškius, žmones, kurie šimtus metų girdėjo apie ateinantį Mesiją. Jis atėjo pas Gyvojo Dievo tarnus, bet jiems labiau rūpėjo žmonių garbė nei VIEŠPATS. Fantizmas - tai baimė išduoti savo tradicijas. Fariziejai aklai tikėjo savo teologija. Tačiau jų teologjija buvo demonologija, kurios vedami jie nekentė gyvybės kunigaikščio ir visos Dievo kūrinijos. Jie negalėjo pasikeisti, nes buvo labai pamilę savo įsitikinimus. Šiandien tai labai aktualu. Jėzus Kristus galėtų Viešpatauti krikščioniškuose kraštuose, bet žmonės susižavi savo šimtametėmis tradicijomis ir nebenori nieko keisti, kad būtų išaukštinta Dievo karalystė, kuri yra ne valgymas ir ne gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.

 

3)   Fanatikai persekioja tikrus tikinčiuosius. Fanatikai paprastai negali pakęsti kitus įsitikinimus turinčių žmonių. Jie juos persekioja visais įmanomais būdais. Vieni , kurie turėjo galią, žudė. Kiti, kurie neturėjo galios žudyti, nekentė ir šmeižė, melavo ir niekino. Nors pagal Jėzų, neapykanta irgi yra žudymas širdyje...

Fariziejus Saulius fanatiškai persekiojo Kristaus mokinius. „Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę (Apd 9,1).

Apaštalų darbuose pasakojama apie žydų neapykantą Pauliui Apd 21,30-36. Jie buvo gatavi sudraskyti jį į gabalus. „Žmonės spraudėsi iš paskos, šaukdami: "Mirtis jam!" „Jie klausėsi jo iki šitų žodžių, o čia ėmė garsiai rėkti: „Nušluoti nuo žemės tokį! Nepalikti jo gyvo!" Jie klykė, mosavo drabužiais ir svaidė į orą smėlį". (Apd 22,22-23)

Fanatizmas yra įsiskverbęs į visas gyvenimo sritis. Nes ten kuri nuodėmė, ten velnias, kur velnias ten demonai ir fanatizmas. Šiandien mūsų pasaulyje yra daug fanatikų, kurie bet kokiomis priemonėmis siekia savo tikslų. Juos dažnai vadina politikais. Fanatizmas yra politika, ideologija.

 

4)   Fanatikai nekenčia Dievo Žodžio. Fanatizmas yra pražūtingas. Jeigu būtų leista, ir šiandien akmenimis būtų svaidomasi.

Žydai užmušė Steponą akmenimis. „Tada baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, ištempė už miesto ir užmušė akmenimis." (Apd 7,57) Kodėl žydai užmušė Steponą? Todėl, kad jis skelbė Dievo žodį savo tautiečiams. Po paskutinių tiesos žodžių, visi įniršo ir daugiau nebegalėjo klausyti. Kokie gi žodžiai suerzino žydus? Paskaitykime: „Jūs, kietasprandžiai, pagonių širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų protėviai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.  Argi buvo pranašas, kurio nebūtų persekioję jūsų tėvai? Deja, jie žudydavo pranašaujančius Teisiojo atėjimą. Ir jūs dabar esate jo išdavėjai ir žudikai!  Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte." (Apd 7,51-53). Sunkūs žodžiai, bet tai buvo Dievo Dvasios žodžiai.

Fanatikai negali priimti tiesos, jie yra teisūs savo akyse ir pasirengę pašalinti kiekvieną, kuris nepritaria jų "tiesai". Per visą Izraelio istoriją buvo periodai, kai Izraelis ir Judėja pamiršdavo savo Gyvąjį Dievą ir užsikimšdavo ausis pranašų žodžiams. Vietoj atgailos užsiliepsnodavo neapykanta Dievo pranašams, juos kankindavo ir žudydavo.

 

Pamąstykime apie tai su malda. Visi yra gundomi tapti fanatikais, budėkime tad ir padėkime vieni kitiems garbinti Gyvąjį Dievą, kuris gali apsaugoti mus nuo mirties darbų ir aklatikystės. Dievo malonė tebūnie su visais jo vaikais. Amen.

 

---

[1]  Fanatikas - radikalių rel., ideologinių įsitikinimų žmogus, netoleruojantis kitokio įsitikinimo žmonių; aklatikis; žmogus, aistringai atsidavęs kuriai nors idėjai, kuriam nors reikalui, pomėgiui.

„Fanatizmas - perdėtas, beatodairiškas atsidavimas ar aistra, dažnai pasireiškianti ekstremumais religijos ar politikos atžvilgiu. Fanatizmas gali pasirekšti viską nustelbiančiu gyvenimo užsiėmimu.

Pagal filosofą Džordžą Santaną (George Santayana) „Fanatizmas susideda iš stiprėjančių pastangų, kai pamirštamas pats tikslas." Pagal Vinstoną Čerčilį (Winston Churchill) „fanatikas yra tas, kuris negali pakeisti mąstysenos ir tikslo".

Pagrindinis skirtumas tarp fanatiko ir fano yra tas, kad nors abu yra atsidavę savo objektui, fanatiko elgesys peržengia socialines normas, nors fanatiko garbinamas objektas niekuo to neskatina." (Wikipedia)