Laimingi, gyvenantys Dievo namuose
Psalmė 84
- Palaimintas žavesys
1 Choro vadovui. Pagal gititą. Koracho sūnų psalmė.
2 Kokios mielos tavo buveinės, Galybių VIEŠPATIE! 3 Trokštu ir ilgiuosi VIEŠPATIES Šventyklos kiemų; mano kūnas ir širdis gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui. 4 Net žvirblis randa namus ir kregždė lizdą savo jaunikliams prie tavo aukurų, Galybių VIEŠPATIE, mano Karaliau ir mano Dieve.
Nuostabu kai tikintis žmogus žavisi Viešpaties buveinėmis. Senoji palapinė, vėliau šventykla buvo Dievo artumo simbolis. Viešpats sakė, kad joje gyvens ir čia susitiks su savo tauta per kunigus, aukas ir maldavimus. Dabar žemiškoji padangtė yra nugriauta. Dievas apsigyveno tarp žmonių, tapdamas žmogumi. Jėzus Kristus – tas žmogus. Žemiška , žmonių rankomis statyta šventykla sugriuvo, tačiau Dievo valia atsiradęs Jėzaus pavidalas gyvas per amžius. Laiške Hebrajams rašoma:
1 Tiesa, pirmoji Sandora irgi turėjo apeiginių nuostatų bei žemišką šventyklą. 2 Buvo pastatyta padangtė; priešakinė dalis, kur buvo žvakidė, stalas ir padėtinės duonos kepalai, vadinosi šventoji. 3 Už antrosios uždangos buvo padangtės dalis, vadinama šventų švenčiausioji. 4 Ten stovėjo auksinis smilkymo aukuras ir iš visų šonų auksu apmušta Sandoros Skrynia, kurioje buvo aukso ąsotis su mana, išsprogusi Aarono lazda ir Sandoros plokštės. 5 Viršum jos buvo šlovės kerubai, kurie gaubė permaldavimo dangtį. Apie tai dabar nėra reikalo smulkiau kalbėti.
6 Esant tokiai sąrangai, į priekinę dalį visuomet eina kunigai atlikti apeigų, 7 o į antrąją tik kartą per metus vienas vyriausiasis kunigas, ir tai ne be kraujo, kurį atnašauja už save ir už tautos paklydimus. 8 Šitaip Šventoji Dvasia nurodo, kad kelias į šventovę dar nėra atviras, kol tebestovi priekinė padangtė, 9 kuri yra dabartinio laikotarpio įvaizdis[i1]. Joje atnašaujamos dovanos ir aukos, kurios aukotojo negali padaryti sąžinėje tobulo, 10 bet apima tik valgius, gėrimus ir įvairius apiplovimus pagal išorinius potvarkius, tegaliojančius iki atnaujinimo meto.
11 Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, 12 taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą. 13 Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą, 14 tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, idant tarnautume gyvajam Dievui.
15 Ir todėl jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria jis atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusižengimus, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį paveldą. 16 Kur tik yra testamentas, ten būtina įrodyti testatoriaus mirtį. 17 Testamentas įgyja galią, mirus jo sudarytojui, o prie jo gyvos galvos testamentas negalioja. 18 Štai kodėl ir pirmoji Sandora nebuvo įsteigta be kraujo. 19 Paskelbęs tautai visus Įstatymo nuostatus, Mozė ėmė veršių bei ožių kraujo su vandeniu ir purpurinės vilnos su yzopu ir apšlakstė pačią knygą bei visą tautą, 20 tardamas: Tai yra kraujas Sandoros, kurią priimti įsakė jums Dievas! 21 Jis apšlakstė krauju ir padangtę bei visus apeigų indus. 22 Taip pat bemaž viskas pagal įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.
23 Taigi buvo būtina šitaip apvalyti dangiškųjų dalykų atvaizdus, o pačius dangaus dalykus - geresnėmis aukomis negu šitos. 24 Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventovę - tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą. 25 Ir įžengė ne tam, kad pakartotinai atnašautų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į šventąją vietą su svetimu krauju; 26 tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad save aukodamas sunaikintų nuodėmę. 27 Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, 28 taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad nuimtų visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui. (Heb 9)
Taigi, Jėzus Kristus yra yra bažnyčios Viešpats. Jis yra lyg vyriausiasis kunigas mums, kurie tikime. O mes esame lyg akmenys naujoje nesunaikinamoje šventykloje. Kristus yra Galva. Dievo buveinė yra mūsų džiaugsmas. Kaip Koracho sūnūs mėgavosi Dievo artumu šventovėje, taip ir Kristaus mokiniai gėrisi naująja buveine. O kad mes turėtume tokį požiūrį! O kad mes taip brangintume bendruomenę! O, kad mes visu kūnu ir širdimi girtume Viešpaties vardą čia – Dievo namuose!
Kada mes džiaugiamės - giedame. Kai liūdime – raudame. Kai Giedame bažnyčioje – šloviname gyvąjį ar mirusįjį Dievą? Ar nebūna taip, kad giedodami pamirštame kurį posmelį giedame? Gėda prisipažinti, bet būna visaip. Kartais žmonės gieda sau, kartais kitiems. Tačiau Dievo vaikai šlovina Gyvąjį Viešpatį Dvasia ir Tiesa. Visa kūrinija skelbia šlovę Gyvajam Dievui. Kada praveriame lūpas, giedokime ne žodžius, bet šlovę Viešpačiui. Jeigu net paukščiai randa prieglobstį prie Dievo aukurų, vadinasi bažnyčioje yra vietos visiems Dievo kūriniams. Bendruomenėje mes privalome mokintis mylėti Dievo pasaulį. Čia susipažįstame, tobulėjame, pasirengiame Dievo darbams. Jeigu klausomės ir mokomės, tada įgyjame reikalingus įgūdžius gyvenimui ir pamaldumui.
- Palaiminti gyvenantys Dievo namuose...
5 Kokie laimingi, kurie gyvena tavo Namuose, visada šlovindami tave giesme! Sela. 6 Koks laimingas žmogus, kuris randa užuovėją tavyje, kurio širdis pakeliui į Siono kalną. 7 Jie eina per Bakos slėnį, ir slėnis tampa jiems šaltinių vieta, tartum ankstyvieji lietūs būtų pripildę jį palaimos. 8 Eidami jie stiprėja; jie matys Dievą Sione.
Kodėl, gyvenantys Viešpaties namuose yra laimingi? Todėl, kad jie gali šlovinti Viešpatį giesme. Dievas sukūrė žmogų muzikalų. Todėl mes mėgstame muziką. Mes mėgstame klausytis, bet bažnyčioje esame kviečiami ir patys tapti naujos giesmės dalyviais. Giesmės kalba apie Viešpatį, jei dėmesingai įsiklausytume į psalmes, mes rasime teologinius lobius. Čia apstu informacijos, kuri yra gerai įsimenama. Mes dažnai pamirštame vieną ar kitą Biblijos vietą, tačiau giesmes lengviau įsiminti, nes jas pastoviai kartojame. Mums reikėtų pamąstyti kokią vietą bažnyčioje užima dainuojamoji Evangelija. Tikrai norėtųsi daugiau gyvybės šioje srityje.
Laimingas žmogus, kuris slepiasi pas Viešpatį. Kada užklumpa bėda, mes turime du pasirinkimus – arba šauktis pagalbos pas Viešpatį (Dievo bendruomenėje), arba pas pasaulį (Bedievių bendruomenėje). Kadangi bedievių bendruomenė populiaresnė, ne vienas visų pirma skuba pas ją. Tačiau Dievo vaikas nesiblaško. Jo širdis pakeliui į Sioną. Sionas simbolizuoja Dievo artumą, ten kur Sionas, ten Dievo Dvasia ir pagarbi baimė. Kai Mozė buvo Siono klane, visa žemė drebėjo, kai Mozė buvo klane, Viešpats davė įstatymą. Taigi, laimingas žmogus, kuris ilgisi Dievo įstatymo, įsakų ir pamokymų. Nes tada net mirties slėnis nėra baisus. Kelionė gyvenimo keliais nėra nuobodi, bet visada pilna iššūkių ir palaimos. Kelionėje Viešpats parūpina gyvybės vandens, laiku sustiprina ir atnaujina jėgas.
Kada slepiesi pas Viešpatį, kelionėje nenuvargsti, bet atvirkščiai - stiprėji. Eidami jie stiprėja; jie matys Dievą Sione. Paprastai keliaudami mes pavargstame, bet jeigu pasikliaujame Viešpačiu, tada stiprėjame. Nežinau kaip yra mūsų gyvenime, bet ši psalmė kviečia tikėti Galybių Viešpačiu. Ir Dievas Naujajame Testamente kviečia prie galybės, kuri nesikeičia. Mes turime augti Viešpaties Gelbėtojo pažinimu. Mes turime augti meile, gailestingumu, teisingumu, pamaldumu. Laikas turi būti ne priešas , o sąjungininkas. Kaip mes leidžiame laiką? Ar išmintingai?
- Palaiminti maldavimai...
9 O VIEŠPATIE, Galybių Dieve, išgirsk mano maldą; klausykis, Jokūbo Dieve! Sela. 10 Dieve, maloniai pažvelk į mūsų skydą, pasižiūrėk į savo pateptojo veidą! 11 Juk viena diena tavo kiemuose vertesnė už tūkstantį bet kur kitur. Verčiau gulėčiau prie Dievo Namų slenksčio, negu gyvenčiau nedorėlių palapinėse. 12 Juk VIEŠPATS Dievas yra ir saulė, ir skydas; jis teikia malonę ir garbę. VIEŠPATS nešykšti nieko tiems, kurie gyvena, dorai elgdamiesi. 13 Galybių VIEŠPATIE, koks laimingas žmogus, kuris tavimi pasitiki!
Kada randame džiaugsmą ir palaimą Dievo namuose ir Jo įstatymuose, tada mes meldžiamės, o Viešpats atsako. Kiek kartų Jėzus Kristus ragino mokinius prašyti Jo vardu ir tikėti, kad Tėvas parūpins kas reikalinga.
„Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį? Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi paduotų jam gyvatę? Tad jei jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo." (Mat 7,7-11)
Laimingas žmogus, kuris pasitiki Viešpaties artumu. Laimingi, kurie gyvena dorai elgdamiesi. Jiems tikrai nieko netrūksta. Kristus skelbia: „Duokite ir bus jums duodama". Palaimintas žmogus, kuris išmoksta branginti Viešpaties namus. Jam daug nereikia, jis mieliau gulės prie Dievo namų slenksčio, negu leis laiką nedorėlių artybėje. Kokie laimingi yra tokie žmonės. Jiems tiek nedaug reikia. Pažiūrėkime kaip brangina laiką Viešpaties namuose šios psalmės autorius. Ar ne tokį nusistatymą turėjo Hebrajams laiško autorius, ragindamas nepraleisti savųjų susirinkimų? Susirinkimų, kurie dažnai vykdavo net kasdien. Sekmadieniniai susirinkimai pirmojo amžiaus pasaulyje vykdavo labai anksti arba vėlai vakare. Juk sekmadienis buvo eilinė darbo diena žydų visuomenėje. Aišku mes gyvename kitokioje aplinkoje, bet jeigu mes visi mylėsime savo Dievą ir Jo bendruomenę, bei bandysime atnešti savo širdį, tada Viešpaties buveinė bus daug patrauklesnė ir noriai su ja susitiksime. Amen
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą