Fanatizmas
Žmonės pasaulyje mėgsta mus ir kitus Gyvojo Dievo tikinčiuosius vadinti fanatikais. Kas yra fanatizmas?[1] Fanatizmas naikina žmones ir skaldo bažnyčias. Ar mes esame fanatikai? Kaip atrodo tikri fanatikai gali atsakyti tik Dievas. Paklausykime ką sako Biblija, vienintelis patikimas šaltinis.
1) Fanatikai kankina save dėl stabo. Baalio pranašai „Jie šaukė garsiai ir, kaip buvo įpratę, raižėsi peiliais iki kraujo" (1Kar 18,28). Aklas religingumas pražūtingas pačiam žmogui. Kaip tie stabmeldžiai Elijo dienomis, taip ir šiandien. Žmonės gali ryžtis baisiausiems darbams, kai tiki. Rugsėjo 11 JAV, traukinių susprogdinimas Ispanijoje. Pasaulyje egzistuojantis terorizmas yra fanatikų vaisius. Teko skaityti apie žmogų, kuris numirė badu bemedituodamas, mat neturėjo laiko pavalgyti.
Fanatikai netiki gyvuoju Dievu, todėl suniekėja savo mąstymu ir aptemusiomis širdimis kankina save ir kitus. „Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili ir išmainė nenykstančio Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus (Rom 1,22). Galbūt daugelis žmonių nėra pavojuje garbinti kūrinius taip kaip garbino senovės civilizacijos. Tačiau stabmeldystė įsiveržia kitokiomis formomis. Bet kokia stabmeldystė baigiasi fanatizmu – aklatikyste. „Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės. (Ef 5,5) Bet koks savanaudiškumas virsta fanatiškumu. Godumas – stabmeldystė. Godumas –savanaudiškumas. Kada mąstai tik apie save, tapsi fanatiku. Aklu ir negailestingu, nejautriu ir išdidžiu savo „religijos" gynėju.
Bažnyčia yra pavojuje tapti fanatiška religinių praktikų vykdytoja. Ne tik Jėzaus dienomis, bet ir vėliau, žmonės kovojo dėl religinių įsitikinimų. Apaštalas Paulius ragino bažnyčią Kolosuose: „Niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jaunačių ar šabų. Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė priklauso Kristui. Tegul niekas neneigia jums vainiko, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, įsigilinęs į regėjimus ir be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais, nesilaikydamas vienybės su Galva, iš kurios visas kūnas, sąnariais ir gyslomis aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu. Jei su Kristumi esate mirę pasaulio pradmenims, tai kam gi, tarsi tebegyvendami pasaulyje, leidžiatės apkraunami nuostatais: „Neliesk! Neragauk! Neimk!"? Visa tai vartojama dingsta, ir tai tėra žmonių priesakai bei pamokymai. Tie nuostatai, beje, atrodo išmintingi dėl prasimanyto pamaldumo, nusižeminimo ir kūno varginimo, tačiau yra beverčiai ir tarnauja kūnui patenkinti" (Kol 2,16-23). O kiek daug prasimanyto pamaldumo yra mūsų dienomis. Kiek visokiausių praktikų bažnyčiose?! ir kas liūdniausia, žmonės įtiki, kad Dievas laimina tas beprotiškas praktikas. Fanatizmas, tai savanaudiškas aklumas. Tai užsidarymas savo religijoje, tai baimė prarasti savo dievą, kuris visai ne žemės ir dangaus Viešpats, bet žmonių rankomis sukurtas stabas.
Tačiau Biblija kalba ir apie dabartį. Šventoji Dvasia per apaštalą Paulių pranešė Timotiejui apie laikus kai žmonės, atkritę nuo tikėjimo pasiduos klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams. „Dvasia aiškiai sako, kad paskučiausiais laikais kai kurie žmonės atkris nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams, veidmainingiems melo skelbėjams, kurių sąžinė paženklinta įdagu, draudžiantiems tuoktis, liepiantiems susilaikyti nuo maisto, kurį yra sukūręs Dievas, kad jį su padėka priimtų tikintieji ir pažinusieji tiesą. Kiekvienas Dievo tvarinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka, nes tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda!" (1 Tim 4,1-5). Ir jei šiandien pažvelgtume į pasaulį, mūsų akyse vyksta Pauliaus pranašauti dalykai. Žmonės kankina save įvairiais dalykais, galvodami, kad Dievui tai patinka. Arba apskritai negalvodami.
Ir kokių tik kankinimo būdų nesugalvoja demonų mokslų pertekę žmonės. Vieni bando kasmet nusiplauti nuodėmes nusikryžiuodami, kiti keliais šimtus kartų šliaužioja aplink stabmeldyklas. Kankina save nevalgydami normalaus maisto, nesirengdami šiltai. Fanatikas gali ryžtis beprotiškiems žygiams. Ir kas liūdniausia, žmonės patys būdami 100 % fanatikai, tikrus Gyvojo Dievo vaikus vadina fanatikais, eretikais, sektantais, liberaliais ir .t.t. O savo tikrojo fanatiškumo nemato. Tepadeda jiems Dievas praregėti.
Šiandien sutinkamas ne tik religinis fanatizmas. Galima būtų išskirti dar Pojūčių fanatizmą, kai žmogus apsėstas manijos patirti įvairiausius ekstremalius pojūčius. Turėtume pastebėti ir vartojimo bei malonumų fanatizmą, kai žmogus gyvena tik tam, kad patirtų daugiau malonumų, kuriuos teikia daiktai, kelionės, pramogos, pasilinksminimai. Ir .t.t Apaštalas Petras rašė: „Gana, kad praėjusį laiką buvote pasidavę pagonių valiai, gyvendami begėdystėmis, geiduliais, girtavimu, pokyliavimu, išgėrimais ir neleistinomis stabmeldystėmis. 4 Todėl jiems stebėtina, kad jūs nebebėgate kartu su jais pasinerti į tą patį palaidumo verpetą, ir jie piktžodžiauja." (1 Pet 4, 2-4)
2) Fanatikai dėl žmonių baimės nusigrežia nuo tikrojo Dievo. Yra fanatiška baimė. Žydai atsigręžė prieš savo Mesiją Kristų. „Jis (Pilotas) tarė žydams: "Štai jūsų karalius". Tie ėmė šaukti: "Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!" Pilotas paklausė: "Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų karalių?" Aukštieji kunigai atsakė: "Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių." (Jon19,14-15). Tikri fanatikai bijo žmonių, nes nenori prarasti savo valdingos padėties. Dėl valdžios ir savo gerovės gali imtis net kraštutinių veiksmų. ...Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė... (Jono 1,11). Jėzus atėjo pas saviškius, žmones, kurie šimtus metų girdėjo apie ateinantį Mesiją. Jis atėjo pas Gyvojo Dievo tarnus, bet jiems labiau rūpėjo žmonių garbė nei VIEŠPATS. Fantizmas - tai baimė išduoti savo tradicijas. Fariziejai aklai tikėjo savo teologija. Tačiau jų teologjija buvo demonologija, kurios vedami jie nekentė gyvybės kunigaikščio ir visos Dievo kūrinijos. Jie negalėjo pasikeisti, nes buvo labai pamilę savo įsitikinimus. Šiandien tai labai aktualu. Jėzus Kristus galėtų Viešpatauti krikščioniškuose kraštuose, bet žmonės susižavi savo šimtametėmis tradicijomis ir nebenori nieko keisti, kad būtų išaukštinta Dievo karalystė, kuri yra ne valgymas ir ne gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.
3) Fanatikai persekioja tikrus tikinčiuosius. Fanatikai paprastai negali pakęsti kitus įsitikinimus turinčių žmonių. Jie juos persekioja visais įmanomais būdais. Vieni , kurie turėjo galią, žudė. Kiti, kurie neturėjo galios žudyti, nekentė ir šmeižė, melavo ir niekino. Nors pagal Jėzų, neapykanta irgi yra žudymas širdyje...
Fariziejus Saulius fanatiškai persekiojo Kristaus mokinius. „Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę (Apd 9,1).
Apaštalų darbuose pasakojama apie žydų neapykantą Pauliui Apd 21,30-36. Jie buvo gatavi sudraskyti jį į gabalus. „Žmonės spraudėsi iš paskos, šaukdami: "Mirtis jam!" „Jie klausėsi jo iki šitų žodžių, o čia ėmė garsiai rėkti: „Nušluoti nuo žemės tokį! Nepalikti jo gyvo!" Jie klykė, mosavo drabužiais ir svaidė į orą smėlį". (Apd 22,22-23)
Fanatizmas yra įsiskverbęs į visas gyvenimo sritis. Nes ten kuri nuodėmė, ten velnias, kur velnias ten demonai ir fanatizmas. Šiandien mūsų pasaulyje yra daug fanatikų, kurie bet kokiomis priemonėmis siekia savo tikslų. Juos dažnai vadina politikais. Fanatizmas yra politika, ideologija.
4) Fanatikai nekenčia Dievo Žodžio. Fanatizmas yra pražūtingas. Jeigu būtų leista, ir šiandien akmenimis būtų svaidomasi.
Žydai užmušė Steponą akmenimis. „Tada baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, ištempė už miesto ir užmušė akmenimis." (Apd 7,57) Kodėl žydai užmušė Steponą? Todėl, kad jis skelbė Dievo žodį savo tautiečiams. Po paskutinių tiesos žodžių, visi įniršo ir daugiau nebegalėjo klausyti. Kokie gi žodžiai suerzino žydus? Paskaitykime: „Jūs, kietasprandžiai, pagonių širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų protėviai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai. Argi buvo pranašas, kurio nebūtų persekioję jūsų tėvai? Deja, jie žudydavo pranašaujančius Teisiojo atėjimą. Ir jūs dabar esate jo išdavėjai ir žudikai! Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte." (Apd 7,51-53). Sunkūs žodžiai, bet tai buvo Dievo Dvasios žodžiai.
Fanatikai negali priimti tiesos, jie yra teisūs savo akyse ir pasirengę pašalinti kiekvieną, kuris nepritaria jų "tiesai". Per visą Izraelio istoriją buvo periodai, kai Izraelis ir Judėja pamiršdavo savo Gyvąjį Dievą ir užsikimšdavo ausis pranašų žodžiams. Vietoj atgailos užsiliepsnodavo neapykanta Dievo pranašams, juos kankindavo ir žudydavo.
Pamąstykime apie tai su malda. Visi yra gundomi tapti fanatikais, budėkime tad ir padėkime vieni kitiems garbinti Gyvąjį Dievą, kuris gali apsaugoti mus nuo mirties darbų ir aklatikystės. Dievo malonė tebūnie su visais jo vaikais. Amen.
[1] Fanatikas - radikalių rel., ideologinių įsitikinimų žmogus, netoleruojantis kitokio įsitikinimo žmonių; aklatikis; žmogus, aistringai atsidavęs kuriai nors idėjai, kuriam nors reikalui, pomėgiui.
„Fanatizmas - perdėtas, beatodairiškas atsidavimas ar aistra, dažnai pasireiškianti ekstremumais religijos ar politikos atžvilgiu. Fanatizmas gali pasirekšti viską nustelbiančiu gyvenimo užsiėmimu.
Pagal filosofą Džordžą Santaną (George Santayana) „Fanatizmas susideda iš stiprėjančių pastangų, kai pamirštamas pats tikslas." Pagal Vinstoną Čerčilį (Winston Churchill) „fanatikas yra tas, kuris negali pakeisti mąstysenos ir tikslo".
Pagrindinis skirtumas tarp fanatiko ir fano yra tas, kad nors abu yra atsidavę savo objektui, fanatiko elgesys peržengia socialines normas, nors fanatiko garbinamas objektas niekuo to neskatina." (Wikipedia)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą