Adresas

Algirdo g. 48, Vilnius

sekmadienis, balandžio 05, 2009

Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas

Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas

Ps 32

 

Kaip mes apibūdintume žmogų, kuris yra laimingas? Ką mes vadiname laime? Kiekvienas žmogus skirtingai supranta laimę. Tačiau kiekvienas žmogus kažko siekia gyvenime. Vieni turi didelių siekių, kiti mažų. Vieni bus laimingi jeigu užkariaus pasaulį, kitiems ir duonos riekė yra laimė. Jeigu dėmesingiau pažvelgtume į žmogaus gyvenimą, suprastume ką jis vadina laime. Gyvenimai kalba daugiau negu teorijos ir apibrėžimai. Tik aišku aš jokiu būdu neskatinu tirti kitų gyvenimų, nes tada nebus laiko ištirti savojo. Daugelis žmonių yra pasinešę tirti ir analizuoti kitų gyvenimus, tačiau savajam neranda laiko. Tačiau visų pirma Viešpats kviečia ištirti savo kelius. Dėl ko tu jautiesi laimingas? Ar nerandame savęs pasinėrusių į mintis: „o jeigu tik turėčiau: šį namą..., šį daiktą..., šį darbą..., šį vyrą..., šią moterį..., vaikučių..., sveikatą..., o jeigu būtų ... Tai mintys, kurias mes turime, svajonės, kurios daugeliui tampa gyvenimo tikslu. Tačiau ar tai yra laimė?

Kai atsiverčiame Bibliją, išgirstame Dvasią, kuri kviečia prie kitų vertybių. Laimingas ne tas, kuris pasiekia savo išgalvotą tikslą, bet tas, kuris atranda atleidimą ir artimai bendrauja su Viešpačiu. Paskaitykime 32 psalmę:

 

1 Dovydo maskilas. Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas, kuriam dovanota nuodėmė. 2 Laimingas žmogus, kurio VIEŠPATS nelaiko kaltu, kurio dvasioje nėra apgaulės. Kokia didelė malonė patirti atleidimą. Kokia laimė būti išteisintam Dievo akivaizdoje. Tik dievotas žmogus tai gali suprasti ir įvertinti. Ar tai yra mūsų laimė? Ar to mes siekiame labiausiai? Ar mūsų nusikaltimai atleisti? Prisiminkime vieną situaciją fariziejaus namuose:

 

36 Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. 37 Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, 38 verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.

39 Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, - kad ji nusidėjėlė!" 40 O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti." Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!"

41 „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas - penkiasdešimt. 42 Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?" 43 Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota." Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei."

44 Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. 45 Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. 46 Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. 47 Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli." 48 O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės." 49 Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!" 50 O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!" (Luk 7,36-50)

 

Čia mes matome moterį, kuri suprato, kas yra tikroji laimė. Ji buvo paliesta Jėzaus darbų ir mokymo. Ji buvo girdėjusiu apie tuos šlovingus įvykius vienoje ir kitoje vietoje. Juk pasaulis kalbėjo apie Mesiją. Ir ji ieškojo Jėzaus. Ji ieškojo VIEŠPATIES ne tam, kad pamatytų stebuklą. Ji ieškojo atleidimo ir žinojo, kur jį rasti. Kažkada ji brangino pinigus ir tai ką jie gali duoti. Bet kokia kaina siekė savo tikslo, tačiau Dievo Dvasia prabilo į jos širdį ir ji buvo pasirengusi paaukoti viską, kad tik rastų ramybę ir palaimą. Ji atėjo su tyra širdimi, jos dvasioje nebuvo apgaulės ir savanaudiškų siekių. Ji neturėjo ką pasakyti, bet jos ašaros ir brangiausias tepalas kalbėjo apie išpažintį ir meilę. Jėzus tai žinojo, jai atleido ir palaimino. Kas labai siekia atleidimo, tas visada jį ras. Jam bus atleista. Viešpats neatstums atgailojančios širdies.

 

3 Kol tylėjau, mano kaulai nyko nuo mano nuolatinių dejonių, 4 nes dieną naktį mane slėgė tavo ranka, mano jėgos išseko lyg nuo vasaros karščių. Sela. 5 Tada išpažinau tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės. Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus VIEŠPAČIUI", - ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę. Sela. Žmogus pamerkia save kančioms, kai užkietina širdį ir nesigaili dėl savo minčių ir darbų, kalbų ir veiksmų. Kiek žmonių šiandien skaudina ir naikina savo artimus. Kiek žmonių liepsnoja neapykanta vienas kitam. Didžiausios tautos paskelbusios karą viena kitai. Argi Dievas sukūrė mus karui? Argi mes atsiradome tam, kad naikintume? Kiek žmonių šiandien kamuojasi ir nežino kodėl. Viešpats skelbia, kad visi nusidėjo, tačiau tik nedaugelis tuo tiki. Tačiau čia paslėpta didžiausia išmintis.

 

„Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. 9 Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. 10 Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume jį melagiu, ir nebūtų mumyse jo žodžio." (1 Jono 1,8-10)

 

Šiuolaikinis pasaulis nenori girdėti apie nuodėmę. Dabar nemadinga apie tai kalbėti. Dabar tolerancijos ir taikos metas. Taip, bet kokios taikos? Taikos, kuri neduoda ramybės, ir tolerancijos, kuri nepakenčia Dievo ir jo žmonių. Vis dėlto mes nusidėjome, ir pasukome ne tuo keliu. Mums reikia Dieviško prisilietimo, mums reikia išgydymo. Tik tada, kada išpažįstame kaltę, tik tada, kada paliekame savo kreivus kelius, tik tada, kada atgailojame, tik tada, kada atsigręžiame į Viešpatį, tik tada ateis tas malonės metas, kai pagys mūsų dvasia ir atsigaus siela. Kol žmogus slepia savo kaltę, tol ir Dievas yra toli. Išpažintis yra raktas į Dievo pasaulį. Nuoširdi atgaila atveria kelią pas Viešpatį. Atgaila pakeičia charakterius. Kai daug atleista, tas daug myli. Mes stebimės, kodėl tas ar anas žmogus yra toks nemalonus ir bjaurus; neteisingas ir suktas. Jis niekada nepatyrė atleidimo džiaugsmo. Jis niekada nematė išganymo šviesos. Kaip jis gali džiaugtis ir sveikinti tave. Kaip jis gali būti ištikimas tau, jeigu niekada nebuvo priartėjęs prie Jėzaus kojų ir ašaromis nešluostė jų... Atleidimas yra didelė malonė ir laimė.

 

6 Užtat prireikus melsis tau kiekvienas ištikimas žmogus. Nors išsilies grėsmingi vandenys, jie nepasieks jo. 7 Tu mano pastogė, tu ištrauki mane iš vargo ir apgaubi džiugiais išganymo šūksniais. Sela. Laimingas (nuteisintas) žmogus žino pas ką kreiptis pagalbos. Jis šaukiasi Viešpaties, jis ištikimas savo geradariui. Jis žino, kad Dievas kaip Tėvas niekada neatstums ir pas jį bus išspręsta kiekviena byla. „O koks džiaugsmas tai, koks bendravimas, mielo Jėzaus rankų globoje..."

 

„Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nedarytumėte nuodėmių. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. 2 Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio". (1 Jono 2,1-2)

 

8 VIEŠPATS sako: „Mokysiu tave ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti; patarsiu tau, lydėdamas tave akimis. 9 Nebūk kaip arklys ar mulas, neturintis proto, kurio narsas tramdomas žąslais ir kamanomis, nes kitaip jis tau nepaklūsta." Žmogus, kuriam atleista yra mokinys. Jis nuolankiai seka savo mokytoju. Mokinys supranta, kad yra netobulas, bet siekia būti kaip mokytojas. Pakanka būti panašiam į mokytoją. Pakanka būti panašiam į Dievą. Pakanka laikytis Jo įsakymų.

 

3 Iš to patiriame, jog esame jį pažinę, kad laikomės jo įsakymų. 4 Kas sakosi jį pažinęs, bet jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos. 5 O kas laikosi jo žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą. (1 Jono 2,3-5)

 

Kiekvienas, kuris patiria VIEŠPATIES atleidimą bus laimingas tik tada, kada nebus užsispyręs. Nes užsispyręs žmogus, kaip asilas, kuris neturi proto. Gyvūnai turi smegenis, tačiau proto neturi. Šuo padarys bet ką, kad tik gautų tą kvapnų kąsnelį. Užsispyręs mulas ar arklys pasiduoda dėl skausmo. Akstinai reikalingi tik galvijams, kurie tavęs nesupranta. Laimingas žmogus nepanašus į gyvulį. Nuteisintas nusidėjėlis su džiaugsmu pasiduoda mokymui. Jis sveikina savo valdovą. Ir brangina jo patarimą. O kokia laimė tikėti, kad Jėzaus Kristaus kelias yra gyvenimo kelias. Tik reikia nepamiršti, kad kaip ir tada Dovydo dienomis, taip ir dabar Viešpats kalba ne asmeniškai į ausį, bet per savo Dvasią, kuri įkvėpė Biblijos autorius, kuri įkvepia brolius ir seseris bendruomenėje. Jėzus rodo kelią kiekvienam per bažnyčią, jis pataria, eidamas drauge su visais šventaisiais.

 

Man, iš visų šventųjų mažiausiajam, atiteko malonė skelbti pagonims nesuvokiamus Kristaus turtus 9 ir atskleisti visiems, kaip turi išsipildyti slėpinys, nuo amžių uždengtas Dieve - visų dalykų Kūrėjyje, - 10 kad dabar per Bažnyčią taptų žinoma kunigaikštystėms ir valdžioms danguje daugeriopa Dievo išmintis. (Ef 3,8-10)

 

10 Nedorėlis turės daug kentėti, o tą, kuris pasitiki VIEŠPAČIU, lydės ištikima meilė.

11 Būkite linksmi VIEŠPATYJE ir džiūgaukite, teisieji, šūkaukite iš džiaugsmo, visi doros širdies žmonės!

 

Taigi, kokia yra tavo širdis? Ar vis dar užkietėjusi? Jeigu neišpažinsi savo kaltės, žinok teks daug kentėti. Kentėti žemėje, bet baisiausia, kad ir amžinybė nieko gero neatneš. Viena kartą lemta mirti, o paskui teismas. Kokie tad mes esame? Ar laimingi? Jeigu mums atleista, tai bet kokia gyvenimo kančia yra malonė. Todėl galime būti linksmi ir džiūgauti. Jeigu esame teisūs Dievo akyse, tai kokie laimingi esame. Jeigu esame dori, tai sveikinkime pasaulį ir skelbkime išganymą Kristuje. Laikas yra trumpas, išnaudokime jį tinkamai. Amen.

 

1 komentaras:

regina rašė...

patiko,maitina dvasią,šaunu