Pamokslo santrauka

Leiskite mažutėliams ateiti pas mane

 

Mor 10,13-16 Žmonės jam nešdavo vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: "Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją. Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.

 

1)        Nešdavo vaikučius. „Žmonės jam nešdavo vaikučius, kad juos palytėtų." Kodėl žmonės nešė vaikelius Jėzui, kad juos paliestų? Mes žinome, kad Jėzaus prisilietimas nešė palaimą. Žmonės pagydavo, praregėdavo, atsiversdavo... Vaikams reikia Dievo artumo. Vaikeliams nuo mažens reikia šilumos, mokymo, drausmės. Juk žvelgdami į vaikus matome nuodėmes, kurias užaugę išmokstame slėpti. Vaikai atvirai demonstruoja savo negalias nuo pat mažens. Kokia atgaiva ir užsidegimas bei viltis užplūsta tėvus, kai VIEŠPATS duoda gerą patarimą sunkioje situacijoje. Galbūt Jėzaus dienomis tėvai taip pat turėjo problemų su auklėjimu. Todėl Jėzus kaip pranašas, gydytojas, maitintojas tikrai galėjo būti tas išgelbėjimo šaltinis tėvams.

Mes privalome nešti savo vaikučius pas VIEŠPATĮ nuo pirmų jo gyvenimo dienų. Netgi ruoštis nešti vaikelius jiems dar negimus. Kaip galima ruoštis? Ar reikia ruoštis? Mes visi žinome, kad daugumai žmonių nėra sunku padaryti vaikelį. Bet daug sunkiau jį užauginti, kad jis taptų doras žmogus. Tam, kad galėtume pakelti sunkias naštas reikia treniruotis. Kaip sportininkas pastoviai treniruoja savo kūną, kad vėliau galėtų nugalėti, panašiai ir mes turėtume ruoštis sunkioms naštoms ruošdamiesi. Aš mąstau apie jaunus žmones, kurie dar neturi šeimos. Ar jiems reikia ruoštis? Žinoma. Kiekvienas jaunas tikintis žmogus turėtų mokintis ką reiškia būti vyru, žmona, tėvu, mama. Nes nuo to priklausys mūsų ir vaikų gerovė.

Mes turime nešte nešti savo vaikus pas Jėzų. Padaryti viską kas yra mūsų galioje, o kur mūsų galia baigiasi, atiduoti Viešpačiui, kad jis neštų. Kas nors gali paklausti: „O kaip mes šiandien galime juos nešti Jėzui? Paskaitykime Raštą :„Jūs, žmonos, būkite klusnios vyrams, kaip dera Viešpatyje. O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs. Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes taip patinka Viešpačiui. O jūs tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų bugštūs." Kol 3,18-21 Viskas kas vyksta namuose daro įtaką mūsų vaikams. Tėvų tarpusavio santykiai taip pat mokina mūsų vaikus. Mes visi esame pavojuje įerzinti, išgąsdinti savo vaikus. „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tai yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį" (1 Tim 5,8)

 

2)        Draudimas. „mokiniai jiems draudė". Kodėl mokiniai draudė atnešti vaikus pas Jėzų? Todėl, kad jiems atrodė, kad Jėzus ir taip per daug užsiėmęs suaugusiais. Daugelis daro panašią klaidą. Mes suaugę linkę greitai pamiršti, kad buvome vaikai ir kaip mus reikėjo vyresniųjų dėmesio. Mes įsisukame į savo reikalus ir manome, kad tai pats svarbiausias dalykas pasaulyje. Užsidarome savo pasaulyje ir nenorime, kad visokios smulkmenos gadintų mūsų planus. Ar nedraudžiame mes vaikams ateiti pas Jėzų? Kaip galime? Kiekvieną sekmadienį ateiname švęsti Jėzaus prisikėlimo. Giriame VIEŠPATĮ, klausomės Jo žodžio. Esame palaiminti, kai būname savo Dievo namuose drauge su visais broliais ir seserimis. Mūsų vaikai yra palaiminti, kai drauge ateiname. Neateidami, neatsivedame savo vaikų, tokiu būdu jiems neleidžiame ateiti pas Jėzų. Jei net pastoviai lankome savo bažnyčią, bet namuose pasauliu kvepia, mes neleidžiame vaikams pamatyti, kad Jėzus yra ne tik bažnyčioje. Neapsirikime, labai lengva būti užsiėmus tik suaugusiais, bet pamiršti, kad vaikelių yra dangaus karalystė.

Kartais mes galvojame, kad svarbiausia vaikus aprengti pavalgydinti, pagydyti. Tačiau jiem reikia daug daugiau.

 

3)        Jėzaus rūstybė. „Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino" Gerai, kad Jėzus užsirūstino, įtūžo. Mes taip pat turėtume užsirūstinti, matydami ką nors trukdant vaikams ateiti pas Jėzų. Biblija aiškia skelbia mums, kad Dievas nepatenkintas, kada tikintieji neleidžia vaikeliams ateiti pas Jėzų. Jėzus rūstinosi tada ir rūstinasi dabar.

Nenustebkit, jei koks brolis ar sesuo užsirūstins, matydami jūsų aplaidumą savo vaikų atžvilgiu. Ką reiškia aplaidumą? Apie ką čia kalbame? O kodėl nepakalbėti apie suaugusiųjų kvailumą? Kodėl nepakalbėti apie suaugusių tingumą Dievo reikalų atžvilgiu? Vaikai, Dievo dovana, nėra lengva juos užauginti Viešpaties baimėje. Tačiau jei mes patys bijosime Dievo, vaikai taip pat išmoks bijoti. Nepamirškime „Kas daro neteisybę, susilauks bausmės už savo neteisumą." (Kol 3,22)

 

4)        Padrąsinimas. „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė." Pasirodo tokių yra  Dievo karalystė! Koks padrąsinimas tėvams, atnešusiems vaikelius. Kartu buvo ir įsakymas mokiniams: „Leiskite ir netrukdykite."

Kaip galime leisti? Mes leidžiame vaikučius mokindami teoriškai ir praktiškai. Namų, bažnyčios ir mokyklos aplinkoje. Kažkas pasakė: „Namai, bažnyčia ir mokykla – Kristus yra šie trys dalykai – tai dieviškas idealas." Ši kombinacija panaši į kėdę su trimis kojomis. Jei vienos trūksta, kėdė nestovės.

Jei mes mokiname savo vaikus namuose, ta pati programa turi būti bažnyčioje ir mokykloje. Jei mes norime leisti vaikus į mokyklą, taip pat turime norėti leisti juos eiti į bažnyčią. Vaikams reikia sekmadienio mokyklos, reikia pamokslaujamo Dievo Žodžio ir šventų draugų. „Namai, bažnyčia ir mokykla turėtų judėti ta pačia kryptimi visuose tiksluose. Mokykla į kurią eina jūsų vaikai turėtų būti jūsų namų mokymo programos tęsinys, o ne valstybės ar valdžios programa" (Paul A. Kienel) Juk mes, tėvai atsakingi už savo vaikus. Ilgą laiką mums buvo peršama, kad vaikai yra valstybės nuosavybė. Biblija aiškiai sako, kad tėvai, ne valstybė, atsakingi už savo vaikus. Tačiau ačiū Dievui, kad mūsų valstybė ryžtasi globoti pamestus vaikus. Bet tai nėra idealas. Vis dėlto vaikams būtų geriau užaugti šeimoje. Gaila, kad dauguma nesiryžta įsivaikinti tų mielų vaikelių.

Mes gyvename laisvoje Lietuvoje, sovietmetis praėjo. Mums teko garbė patikėti Dievu, ir nugriauti Lenino stabą. Leninas buvo persmelkęs visas gyvenimo sritis. Taip pat ir visą išsilavinimo sistemą. Ir kartais atrodo, kad valstybės teikiamas vidurinis išsilavinimas yra pats idealiausias šiandien. Deja taip nėra. Mums reikėtų ne tik dvasinius, bet ir visus praktinius klausimus peržiūrėti.

Jau greitai leisime savo vaikus į mokslus. Daugelis net nesusimąsto ar saugu toje valstybinėje mokykloje? Kokia dvasia ten viešpatauja? Mes žinome, kad ne visur pati geriausai dvasia valdo. Todėl krikščionys jau seniai mąsto apie kitokią mokymo sistemą. Taip kuriamos mokyklos, kurios stengiasi eiti koja kojon su krikščionių tėvų namų mokymo programa. Tik čia gal kam nors kamba keistai mano žodžiai. Nes daugelis neturi jokios mokymo programos. Stumia dienas kaip išeina, bet po to stebisi, kad vaikai maištauja, rūko, tampa girtuokliais, paleistuviais ar visiškais bedieviais. Vaikai automatiškai tampa tik nusidėjėliais. Jei norime ateities savo vaikams, rimtai turime pagalvoti ką darome, kad jie turėtų ateitį.

Mes trukdome vaikams ateiti kada gyvename negalvodami apie savo vaikus. Kuria prasme? Viešpats yra įsakęs nekelti papiktinimų nei žydams, nei graikams, nei Dievo bažnyčiai (1 Kor 10,31-33) Taip pat vaikams. Rimtai apgalvokime ką žiūrime per TV, PC (kompiuteriai, internetas) patys ir ką rodome vaikams. Žinokime su kuo draugauja mūsų vaikai. Klausykime ką jie klauso. Būkime užsidegę VIEŠPAČIU, tada ir jie bus užsidegę. Tegul vaikai žino kas gali užnuodyti jųs gyvenimą. „O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje" (Mato 18,6)

 

5)        Amžinybės pažadas. „Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją." Kiekvieną situaciją Jėzus išnaudoja pamokymui ir Evangelijos skelbimui. Tai kas čia sakoma yra be galo svarbu. Kur mes galime rasti informaciją apie Dievo karalystę? Juk svarbu žinoti, nes tas, kuris jos nepriima kaip kūdikis, neįeis į ją. Čia turime žinoti kas yra Dievo karalystė, ką reiškia priimti ją kaip kūdikiui ir ką reiškia įeiti? Oi, kiek daug klausimų? Tačiau tai svarbiausi klausimai. Daugelis šiandien ateina į bažnyčias, bet taip ir lieka toli nuo tikrosios Dievo karalystės.

Bet atsakykime į klausimą kas yra Dievo karalystė? Jei paprastai - Dievo karalystė yra Viešpaties valdos. Karalystė kur veikia Jo įstatymai, o jo karalystės piliečiai paklūsta savo karaliui. Ne visi save vadinantys krikščionimis yra tos karalystės piliečiai. Tie, kurie neklauso savo karaliaus jie išpažįsta, kad yra kitos karalystės vaikai. Tad, kada mes klabame apie įėjimą į Dievo karalystę, turime suprasti, kad Viešpaties karalystėje veikia Jo įstatymai. Kodėl daugeliui tie įstatymai per sunkūs? Todėl, kad nepriima jos kaip kūdikiai. Tik tokiu būdu įmanoma įeiti į  Dievo Karalystę. Galbūt jūs esate arti Dievo, bet niekaip negalite įeiti? Ir neįeisite, jei netapsite kaip vaikeliai, kurie viskuo tiki. Vaikai yra tokie nuostabūs. Jie visada pasitiki savo tėvais. Štai tik su tokiu nusistatymų galima įeiti į amžinąją karalystę.

 

6)        „Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas." VIEŠPATS ir šiandien nori apkabinti ir palaiminti. Kiek šilumos ir meilės matome Jėzaus elgesyje. Jis visada turėjo laiko savo vaikams. Nors savo kūno vaikų neturėjo, nes buvo nevedęs, tačiau viso pasaulio vaikeliai buvo ir yra Jo.

Kaip dažnai žmonės tiesiog nemėgsta vieno ar kito vaiko. Suaugusiųjų akimis būna bjaurių berniūkščių ir mergaičių. Taip, nusidėjėliai gali būti bjaurūs. Vaikai taip pat nusidėjėliai. Jie gali prikrėsti tokių šunybių, ypač berniukai. Tačiau tikra meilė sugeba apkabinti, pabučiuoti kiekvieną net ne savo vaikelį. Savo juk nesunku apkabinti ir bučiuoti?

O kad mes sugebėtume pamatyti kiekvieną vaiką Jėzaus širdimi. Ne tik akimis, bet širdimi. Pajausti, suprasti, suvokti, išgirsti. Kaip dažnai mes negirdime mūsų vaikų širdies šauksmo. Taip, jų norus tai girdime. Jų reikalavimus ir maištavimus kasdien nešiojame širdyje. Tačiau vaikams reikia palaiminimo. Jiems reikia tikros laimės, kuri randama arti Jėzaus. Nebijokime apkabinti mažųjų. Todėl mes, tėvai privalome patys būti arti Jėzaus, kad sugebėtume apšviesti juos Dievo šviesa. Kad sugebėtume pasūdyti juos ta druska, apie kurią kalbėjo Jėzus. O, kaip jiems reikia tikros druskos. Dagelis šiandien eina lengvu keliu. Atiduoda vaiką netikinčiųjų pasaulio globon ir galvoja, kad vaikas taps krikščionis būdamas arti pagonių vaikų, klausydamas pagonių muzikos, žiūrėdamas pagoniškas televizijos laidas . Vaikams reikia saugumo. Jėzus Kristus gali duoti amžiną saugumą. Tad veskime mažuosius pas Kristų, kad jis palaimintų. Amen