Paskutinio trečiadieno pamokslas

Kas protingas, o kas kvailas?

2 Kor 11,16-21

 

Aš kartoju: nelaikykite manęs kvailiu! O jeigu jau laikote, tai pasiklausykite manęs kaip kvailo, kad galėčiau bent truputį pasigirti. ¹⁷ Ką pasakysiu, pasakysiu ne Viešpaties valia, bet tartum kvailiodamas ir manydamas galįs pasigirti. ¹⁸ Kadangi daug kas giriasi kūno dalykais, tai pasigirsiu ir aš. ¹⁹ Juk, būdami protingi, jūs mokate mielai pakęsti paikuosius. ²⁰ Beje, jūs ir pakenčiate, kai jie jus pavergia, kai apryja, kai apiplėšia, kai prieš jus puikuojasi, kai užgauna per veidą. ²¹ Savo gėdai sakau, kad mes buvome per silpni taip su jumis elgtis...

 

Apaštalui Pauliui tenka kovoti dėl savo vaikų. Jis kalba griežtai. Jo prašymas nelaikyti kvailiu toks keistas. Tačiau kažkas jį tokiu laikė. Paulius daugelio akyse buvo kvailas, nes pasirinko Kritaus kelią. Tačiau į bendruomenę įsibrovę suvedžiotojai buvo protingi, nes elgėsi kūniškai ir troško viešpatauti.

 

Aš kartoju: nelaikykite manęs kvailiu! (16a) Kaip sunku pasakyti žmonėms, kad nesi kvailas, kai tave tokiu laiko. Tačiau Kristaus mokiniui dėl Evangelijos lemta pakęsti visokiausius kvailinimus. Daugelis tikinčiųjų, patikėję Kristumi, rimtai susimąsto apie visą savo gyvenimą. Jie patiki Jėzumi ir nori laikytis visų jo žodžių. O juk taip ir turėtų būti. Ar gali būti krikščionis, nesilaikantis Kristaus žodžių? „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu." Judas - ne anas Iskarijotas - paklausė: „Viešpatie, kaipgi čia ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?" Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs." (Jon 14,21-24). Taigi, patikėję Jėzaus Evangelija, daugelis supranta, kad turi būti šviesa. Supranta, kad viskas gyvenimas turi keistis pagal Jėzų. Todėl jie su džiaugsmu atsisako visokiausių praktikų, kurios trukdo paklusti Jėzui. Krikščionys atsisako pavergiančių praktikų, žalingų įpročių ir kt. Pasauliui taip keista, daugelis pradeda tave niekinti ir kvailinti, jeigu nerūkai ir nevartoji svaiginančių gėrimų. O kiek Kristaus mokinių yra kvailinami už tai, kad sekmadienius praleidžia bažnyčioje? Kiek patyčių tenka pakęsti už tai, kad skaitai Bibliją ir pagal ją gyveni? Nedoras pasaulis nesupranta Evangelijos ir niekina visa, ko nesuvokia. Kristaus mokiniai neturi taip elgtis, nors taip norėtųsi įgelti atgal, kai tave menkina ir kvailina. Tačiau mes žiūrime į savo Viešpatį, kuris negrasė ir ne kovojo, bet nuolankiai vykdė Tėvo valią: ...kaip avis vedam pjauti...

 

„O jeigu jau laikote, tai pasiklausykite manęs kaip kvailo, kad galėčiau bent truputį pasigirti. Ką pasakysiu, pasakysiu ne Viešpaties valia, bet tartum kvailiodamas ir manydamas galįs pasigirti. Kadangi daug kas giriasi kūno dalykais, tai pasigirsiu ir aš. (16b-18). Paulius kalba gana griežtai ir sarkastiškai. Jis kalba drąsiai, nes korintiečiai buvo įpratę prie netikrų mokytojų kalbų. Kodėl nepaklausius Pauliaus kaip kvailio. Juk anie netikri apaštalai kvailioja jų akivaizdoje ir žmonės juos pakenčia. Kaip kvailioja? Paklausykime:

 

Juk, būdami protingi, jūs mokate mielai pakęsti paikuosius. ²⁰ Beje, jūs ir pakenčiate, kai jie jus pavergia, kai apryja, kai apiplėšia, kai prieš jus puikuojasi, kai užgauna per veidą. (19-20) Oi kaip skaudžiai kalba apaštalas. Bet argi netenka tėvams skaudžiai barti savo vaikų, kai jie daro blogus pasirinkimus? Paulius turi teisę taip kalbėti, nes myli juos. Ji kalba jų kalba. Įdomu ar žmogus labai protingas, jeigu pakenčia kvailuosius? Kuria prasme pakenčia?

„Beje, jūs ir pakenčiate, kai jie jus pavergia". Tai kaip gi atrodo tie protingieji? Tie protingi naujieji vadai, vyresnieji, pamokslininkai, kelio mokytojai turėjo mokyti laisvės Kristuje, bet iš tiesų pavergdavo žmones. Jie pavergdavo žmones savo iškalbingumu. Savo gražia išvaizda. Paulius negalėjo prilygti jiems (kūno akimis) Tačiau tokio kūniško vertinimo pasekmė – vergystė. Daugelis ir mūsų pasaulyje pakliuvo į panašius spąstus, nes susižavėjo ne Viešpaties Dvasia, bet žmonėmis. Kas patraukia žmones sekti kitais žmonėmis? Tai gali būti išvaizda. Tai gali būti piniginė. Gali būti geri darbai. Gražios kalbos. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, į mūsų šalį pradėjo veržtis visokio plauko misionieriai. Jie buvo kitokie: gražūs, išsilavinę, mokėjo šypsotis, džiaugtis gyvenimu. Lengva buvo patraukti žmones paskui save. Todėl daugelis nesuprasdami tapdavo vergais ir nieko dėl to nedarydavo, manydami, kad taip ir turi būti, nes jie buvo įpratę būti kitų valdžioje.  Kartais gali atrodyti, kad esi saugus, laikydamasis griežtų taisyklių, kai nereikia nieko mąstyti, bet tik vykdyti įsakymus.

Kaip siaubinga, kai krikščionys tampa žmonių vergais. Juk Kristus atėjo išlaisvinti – išvaduoti iš nuodėmės ir suteikti galybę gyventi Dievo Dvasia, o ne žmonių dvasele. Paulius jau anksčiau sakė, kad jie taip nesielgia. „Mes juk nesame jūsų tikėjimo viešpačiai, bet tik jūsų džiaugsmo talkininkai, nes tikėjime jūs stovite tvirtai" (2Kor 1,24). Pagal Jėzų, pašaukimas į tarnystę niekada neturėjo tapti viešpatavimo įrankiu. Jei turime kokį tarnavimą bendruomenėje, tai malonė ir jokiu būdu ne įrankis valdyti kitą. „Tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu. Bet Jėzus jiems pasakė: „Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais. Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas. Katras yra vyresnis - kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi?! O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja." (Luk 22,24-26). Jėzus parodė pavyzdį, kokie mes turime būti. Kodėl korintiečiai pamiršo Jėzaus žodžius? Todėl, kad kai susižavi netiesa, greitai pamirši kas yra tiesa. Jei žmogus suprastų, kad yra vergas, greitai panorėtų išsivaduoti. Aš mąstau, kaip galėjo būti, kad tikintieji nusigręžė nuo savo apaštalo? Greičiausiai nusigręžė tie, kurie nepažino Dievo. Tie, kurie pažinojo Jėzų, negalėjo atstumti brolio, kuris skelbė Kristaus žodžius. Jų tarpe buvo raugių, kurių karčios šaknys savu metu pradėjo augti ir nepasitenkinimo medis davė savo vaisių.

Paulius turėjo sunkių žodžių ir Galatams. „Kitados, dar nepažindami Dievo, jūs vergavote dievams, kurie iš tikro jokie dievai. Bet dabar, pažinę Dievą arba, geriau sakant, Dievo pažinti, kaipgi jūs galite grįžti prie menkų ir vargingų pradmenų, kuriems ir vėl norite vergauti?! Jūs laikotės dienų, mėnesių, laikotarpių, metų... Aš tikrai baiminuosi dėl jūsų: kad kartais nebūčiau veltui triūsęs jūsų labui. (Gal 4,8-11). Žmonės yra gundomi gyventi pagal seną tvarką. Pagal taisykles, kurių išmoko iš savo tėvų ir protėvių. Žydams buvo sunku atsisakyti fariziejiškų įpročių. Taip kaip ir mums sunku atsisakyti savo praeities ir pomėgių, kurie nėra ugdantys ir naudingi artimui statydinti.

 

„Beje, jūs ir pakenčiate, kai jie jus apryja. Kai tampi žmonių vergu, būk tikras, kad badausi. Jėzus yra tikra gyvenimo duona, jame trykšta gyvybės versmė. Tačiau kai žmogus pasuka kreivu keliu, kai žmogus dievina ką kitą, bet ne Tiesą, jis pradės badauti. Biblijoje apstu nepaklusnumo pavyzdžių. Koks galas buvo tų, kurie nepakluso Mozei ir buvo pasmerkti klaidžioti dykumoje 40 metų? Kaip baigė savo gyvenimą karalius Saulius? Mes turime būti budrūs. Ir tokie būsime, jeigu tik pažinosime tikrąjį Kristų. Jeigu mūsų Dievas bus tikrasis Jėzus, tai tikrai būsime saugūs. Nepakęskime dvasios, kuris nori atimti mūsų laisvę Kristuje. Nebadaukime, kai gyvybės duona yra šalia.

Kokie ženklai liudija apie tai, kad badauji? Jei esi nepavalgęs, pradėsi kusti. Numesi svorį. Neturėsi jėgų. Dings džiaugsmas, atsiras baimė, nepasitikėjimas, įtarumas, pyktis ir visokios kitokios blogybės. Ar ne taip yra dvasiniame gyvenime? Kai vergauji, badausi dvasioje. Neturėsi džiaugsmo kitais broliais ir sesėmis. Nenorėsi būti jų draugėje. Negalėsi klausyti patarimo ir pabarimo, tik iš savo dievų norėsi išgirsti pamokymus. Nes vergystė žmonėms neleidžia matyti tikrojo gyvojo Jėzaus.

Kiekvienas, kuris neleidžia matyti ir girdėti tikrojo Jėzaus, yra tas, kurio reiktų saugotis. Mes turime keturias Evangelijas, kuriose matome Jėzų iš visų pusių. Jis yra mūsų pavyzdys. Tačiau šiandien mes rasime tiek daug mokymų, kurie iškreipia Jėzaus paveikslą ir Jo žodžiams suteikia visai kitą prasmę. Savo mokymams paremti cituoja kokią vieną eilutę, o kitas ignoruoja. Turime saugotis tokių vėjų.

 

„Beje, jūs ir pakenčiate, kai jie jus apiplėšia. Korintiečiai buvo kantrūs, kai juos apiplėšinėjo. Kai esi vergas, tu savo nieko neturi. Kai Paulius sakė, „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja" jis nenorėjo pasakyti, kad dabar turi pamiršti savo tapatybę, savo papročius ir gyventi pagal Amerikos ar kitos užsienio šalies (priklausomai iš kur yra misionierius) tradicijas. Tačiau dažnai taip atsitinka. Mes neturime netekti savo tapatybės. Tiesiog atrasti savo naują vietą Dievo pasaulyje. Krikščionimi gali būti bet kokios tautybės žmonės. Kristaus mokslas universalus. Mes nerasime Biblijoje Jėzaus griaunančio tai, kas yra gražu ir gera. Pasaulyje yra daug nuostabių dalykų. Jėzus neatėjo sugriauti žydų papročių ir naikinti ne žydų kultūros. Jis atėjo kviesti į tiesos kelią. O žmonės patys pakeis kas reikalinga, kad pasaulyje būtų vietos nuskriaustiems, kad pasaulyje būtų puoselėjamas teisingumas. Kiekvienas žmogus yra turtingas. Kiekvienas turi dovanas ir sugebėjimus, kurie yra brangūs Viešpatyje. Tačiau vergvaldžiams neįdomu ką gali kiti, svarbu, ko jie nori. Dievo bendruomenėje visi turi tas pačias teises. Bet kokia mintis turi būti ištirta Jėzaus Dvasioje. Jeigu visi esame bendradarbiai, vadinasi augame Dvasioje vienas kitam padėdami. Kiekvienas turi teisę kritiškai mąstyti ir įvertinti pamokslininkų žodžius. Neturime pakęsti tokių mokslų, kurie mokina tapti vergu. Niekas neturi tiesės atimti iš mūsų tai, ką branginame Kristuje.

 

„Beje, jūs ir pakenčiate, kai prieš jus puikuojasi. Netikri apaštalai puikavosi savimi, taip kaip puikavosi fariziejai. Jie manė esą geresni už kitus. Jie tikėjo, kad yra šventesni už kitus. Jie daugiau žinojo, daugiau skaitė ir ilgiau meldėsi. Jie daugiau aukojo. O kokie tikintys jie buvo. Dievui nedarė tai jokio įspūdžio. Jėzus sakė jiems, kad jie yra pagailėtini vargetos.

Kuo didžiuojamės mes? Mes turime didžiuotis Jėzumi. Turime gėrėtis Dievo mokslu. Privalome džiaugtis Viešpačiu. Jis buvo nuolankus ir neišdidus. Jis nebandė jėga įvesti tvarkos. Jis leido mokinimas būti mokiniais. Jis suprato, kad jie ne viską gali pakelti dabar, todėl siuntė Dvasią, kuri įves į visą tiesą. Ne tokie buvo Korinte apsigyvenę antapaštaliai. Jie puikavosi savo sugebėjimais, jie puikavosi savo pasiekimais. Jie didžiavosi savo laipsniais ir iškalbingumu. Jie elgėsi kaip norėjo ir niekas negalėjo jiems sutrukdyti, nes žmonės buvo patikėję, kad jie dievai. Kiek žmonių šiandien pasaulyje, kurie seka tokiais dievais?!

 

„Beje, jūs ir pakenčiate, kai užgauna per veidą. Korinto antapaštaliai elgėsi grubiai, jie netgi smurtavo. Nežinome ar fiziškai ar dvasiškai. Ir turbūt nėra jokio skirtumo. Nes Jėzus sakė, kad nebūtina smurtauti kumščiais, užtenka nekęsti širdyje ir būsi kaltas žmogžudyste Dievo akyse. Kada vergaujama žmonėms, lengva tapti labai kantriu blogiui. Jėzus sakė, kai tave užgauna per vieną skruostą, atsuk kitą. Jis mokė nesipriešinti piktam. Tačiau bendruomenėje negali būti nei kalbos apie prievartą. Bendruomenėje visi esame tarnai. Kristaus tarnai. Todėl privalome elgtis pagal Kristų. Jeigu mes sąmoningai įžeidinėjame vienas kitą, kokį liudijimą turime savyje? Ar tai amžinojo gyvenimo liudijimas?

 

„Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio. Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius. Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, tai kaip jame pasiliks Dievo meilė? Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa". (1 Jon 3,15-18).

 

Kokiu keliu eisime mes? Ar sugebėsime būti bendradarbiai? Ar sugebėsime būti broliais ir sesėmis? Ar sugebėsime išlikti tarnais iki galo? Krikščionybė yra ne minties religija, bet kasdienė gyvenimo praktika. Jie kasdien ieškosime Dievo teisumo, tiria netapsime vergvaldžiais ir apsisaugosime nuo bet kokios vergystės. Amen.

 

 

Pamokslo audio įrašas

Viską darykite be murmėjimų ir svyravimų

Sekmadienio pamokslo santrauka

Be murmėjimų ir svyravimų

Fil 2,14-18

 

„Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų, kad būtumėte nepeiktini ir nekalti, nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje. Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio, kad Kristaus dieną galėčiau pasigirti ne veltui bėgęs ir ne veltui vargęs. O jei turės būti pralietas mano kraujas, kaip jūsų tikėjimo auka ir atnaša Dievui, aš džiaugiuosi ir esu linksmas kartu su jumis visais. Taip pat ir jūs būkite linksmi ir džiaukitės kartu su manimi."

 

1)   Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų[1]. Žmogus gyvendamas žemėje rūpinasi daugeliu dalyku. Kasdien kažką veikiame, dirbame, ilsimės, žiūrime televiziją, rūpinamės vaikais ir savimi, klausomės muzikos, bendraujame ir t.t. Daug ką darome. Tačiau kiekvieną darbą lydi nuotaika. Mes galime dirbti pakilia nuotaika ir galime dirbti subjurusia nuotaika. Yra didelis skirtumas tarp nuolankios širdies ir išdidžios širdies. Murmėjimai ir abejonės yra blogis. Raštas sako „Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo" (1 Kor 10,10). Nuodėmės alga – mirtis. Jei murmėjimas nebūtų nuodėmė, niekas jos nebaustų mirtimi. Prisiminkime, kad šie įvykiai yra užrašyti mums, kad mus pamokytų ir įspėtų.

Kodėl žmonės tampa murmėtojais? Todėl, kad nusideda nepaklusdami Viešpačiui ir pasipriešindami teisėtai tvarkai. Vaikai prieštaraujantys tėvams greitai tampa murmėtojais. Tarnautojai besipriešinantys darbdaviams tampa murmėtojais. Žmonos nepasiduodančios vyrams, pasidaro murmėtojos. Vyrai, nemylintys žmonų, pasidaro murmėtojais.

Murmėjimas yra viešas tikėjimo išpažinimas. Jėzus sakė „O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų. Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, ištvirkavimai, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai." (Mat 15,18-19)

Nedėkingumas visada iššaukia murmėjimus ir nepasitenkinimą. Būna dienų, kai viskas krenta iš rankų, tada lengva tapti murmekliu. Tai Šėtonas gundo mus pamiršti Dievo pažadus ir paraginimus, jis visa traukte mus traukai klausyti kūniškų geidulių ir dejonių. Taip atsitiko Izraeliui, taip gali atsitikti ir mums. „Atsitiko taip, kad žmonės pradėjo karčiai murmėti prieš Viešpatį dėl savo nelaimių" (Sk 11,1). Visokios nelaimės, suspaudimai, išgyvenimai aptemdo mūsų protą ir tada piktasis randa kelią prie mūsų, ... jeigu nebudime.

Kas yra abejonės, svyravimai? Abejonės yra nepasitikėjimas tiesa. Čia nekalbama apie geras abejones, bet blogas. Jei abejoji savo teisumu yra gerai, bet daug geriau niekada neabejoti, bet tvirtai žinoti kas yra teisu. Daug geriau kuo greičiau išsiaiškinti , kad žinotume kaip elgtis. Viešpats šaukia mus gyventi be abejonių, nes tada mes esame saugūs.

Tai velnias nori, kad mes pastoviai abejotume. Visų pirma jis nori, kad mes abejotume savo Dievo ištikimybe. Ir jei mes pasiduodame gundymui, greitai pradėsime abejoti Dievo žodžiais apreikštais Biblijoje. Viena iš didžiausių blogybių yra abejojimas Viešpaties Dievo išganomuoju darbu. Tai abejonė, kuri menkina Dievo galybę ir Kristaus auką bei jo neapsakomą dovaną. Piktasis gundo, kad mes abejotume pamokslininkais – Dievo Žodžio skelbėjais. Netgi Jėzaus dienomis, Jam prisikėlus mokiniai abejojo Kristaus tikrumu." Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo"(Mat 28,17). Mes jau tokie esame. Mes linkę abejoti, net tada kada matome savo akimis, tad ką jau kalbėti apie tikėjimą neregint?!

Mes gundomi abejoti (nepasitikėti) savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais. Kiek skausmo gimsta šeimose, kur vyrai abejoja savo žmonomis, žmonos – savo vyrais. Tėvai – vaikais, o vaikai – savo tėvais. Tokios šeimos pasmerktos baisiam nesaugumui, barniams, netgi smurto išpuoliams.

 

2)   Kad būtumėte nepeiktini (nepakaltinami), nekalti (nesumaišyti, neklastingi), nesutepti. Apaštalas Paulius ragina būti tvirtiems, nes žino, kad tai raktas į tyrumą. Mums reikia tvirto pagrindo, jeigu norime būti nepeiktini, nekalti ir nesutepti. Niekada nepasirinksi tiesos, jeigu pastoviai svyruosi. Tokia yra Viešpaties valia- tikinčiojo tyrumas, nekaltumas. Kristus numirė už mus, kad mes būtume nepeiktini teismo dieną. Dievas išsirinko mus, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje[2]. Labai svarbūs yra šie žodžiai. Dievas išgelbėjo mus šventumui. Ir šventumas visų pirma bus Jo akivaizdoje, tik po to kitų akivaizdoje. Visų pirma vidumi šloviname Viešpatį, po to išore.

Murmėjimai ir abejonės sutepa mus. Kas gali sutepti tikintįjį? Nuodėmė. Nepasitenkinimai, abejonės, prieštaravimai yra nuodėmė. Niekada nepamirškime Izraelio dykumoje ir bausmių, kurios krito ant jų dėl nepaklusnumo.

 

3)   Sugedusioje ir iškrypusioje kartoje, kur spindite tarsi žiburiai pasaulyje. Paulius  gyveno sugedusioje ir iškrypusioje kartoje. Kokioje kartoje gyvename mes? Dievas pašaukė mus gyventi tarp žmonių, kurie nepažysta Viešpaties. Nuodėmę mylintys žmonės Biblijoje vadinami sugedusiais ir iškrypusiais. Ir mes tokie buvome, bet Dievas buvo mums gailestingas. Galbūt krikščionių yra nemažai, tačiau ar visi yra žiburiai pasaulyje? Kiek tokių žiburių nemato šviesos per savo tuščiagarbiškumą ir kietasprandiškumą? Kiek yra aklų savo religijos fanatikų, nesutariančių ar moterims galima nešioti kelnes ir kirptis trumpai plaukus? Gerai žinančių kokiu automobilių turi važinėtis krikščionys. Kiek „žiburių", kurie duoda dešimtines nuo mėtų ir krapų, bet apleidžiančių teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę... Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. (Mat 23,23) Aš manau tai didžiausia mūsų laikų rykštė. Kai įvairiausios tradicijos tampa svarbesnės už Kristaus kelią ir mokymą. Ir tik nereikia pirštais rodyti į kitų konfesijų krikščionis. Pakanka rąstų ir pas baptistus.

Tikintieji yra matomi. Krikščionys turi būti matomi. Jie yra pašaukti būti šviesa. „Jūs – pasaulio šviesa" sako mūsų Viešpats. Todėl ir mes turėtume branginti Dievo pašaukimą būti šventais, kad taptume kuo geresniu liudijimu žūstančiam pasauliui. Kokiu spindesiu spindėsime savo kaimynams, jei pastoviai liesime savo tulžį ant politikų ir pardavėjų. Kritikuosime kitas bažnyčias, apkalbinėsime savo brolius ir seseris? Kokiu spindesiu blizgėsime murmėdami ant savo žmonos ir vaikų? Ar nepradės iškrypusi karta drauge sakyti „amen" tokiam mūsų „dievui"? Pasauliui reikia šviesos. Pasauliui reikia taikos, kuri prasideda žmogaus širdyje. Jei mes nesėsime taikos, tai kas gi sės? Jėzus sakė: „Palaiminti taikdariai, jie bus vadinami Dievo vaikais". Taikdariai bus vadinami Dievo vaikais. Kas gi juos taip vadins? Argi ne žmonės, kurie matys jų tyrumą?

 

4)   Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio. „Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio, kad Kristaus dieną galėčiau pasigirti ne veltui bėgęs ir ne veltui vargęs". Viešpats ragina mus visada tvirtai laikytis Viešpaties Žodžio, kuris tikrai yra gyvenimo žodis. Mes niekada nesvyruosime ir nemurmėsime, jei viską darysime pagal Gyvenimo Žodį. Į pasaulį yra išėję daug žmonių garbę besivaikančių žmonių, kurie niekina Žodį, o aukština kažkokius nebūtus santykius su Dievu. Dievas pašaukė mus gyventi su Dievu per klusnumą Tiesai – Alfai ir Omegai. „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, ² o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. ³ Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse" (Heb 1,1-3) Gyvenimo žodis – tai Kristus Jėzus.

 

5)   būkite linksmi ir džiaukitės kartu su manimi. O jei turės būti pralietas mano kraujas, kaip jūsų tikėjimo auka ir atnaša Dievui, aš džiaugiuosi ir esu linksmas kartu su jumis visais. Taip pat ir jūs būkite linksmi ir džiaukitės kartu su manimi. Viešpats kviečia džiaugtis kartu... Su kuo mes džiaugiamės šiandien? Yra žmonių su kuriais gerai laiką praleisti galima. Yra džiaugsmas, kuris pasibaigia. Tačiau mes esame kviečiami džiaugtis Kristaus Dvasioje. Džiaugtis kartu su apaštalu, kuris nebijo kankinio mirties.

Tik tada kada mes nebranginsime savo gyvybės galėsime būti visai laisvi nuo murmėjimų ir abejonių, tik tada bus lengvas kiekvienas Viešpaties įsakymas ir apreiškimas. Paulius džiaugėsi artėjančia mirtimi dėl Kristaus liudijimo ir ragina kitus taip pat džiaugtis. Bet kaip tu džiaugsies žmogau, jei drebi dėl kiekvieno menkniekio ir abejoji tik papūtus klaidamokslio vėjeliui? Tad, mylimi broliai ir seserys, būkime drąsūs, laikykimės Viešpaties Žodžio, būkime klusnūs vieni kitiems ir būsime džiaugsmingi amžiams. Amen.

 

---

[1] Dialogismos. NT tik negatyvi reikšmė. Piktas mąstymas, svarstymas,

[2] Ef 1,4

Sekmadienio pamokslas

Kalbos galia

Jokūbo 3,1-12

 

¹ Mano broliai, nesistenkite daugelis būti mokytojais. Žinokite, kad mūsų laukia griežtesnis teismas. ² Juk mes visi dažnai nusižengiame. Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną. ³ Jei mes įbrukame žąslus arkliams į nasrus, kad mums paklustų, mes suvaldome ir visą jų kūną. ⁴ Štai kad ir laivai: nors jie tokie dideli ir smarkių vėjų genami, mažytis vairas juos pakreipia, kur nori vairininkas. ⁵ Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ⁶ ir liežuvis yra ugnis, nedorybės visetas. Liežuvis glūdi tarp mūsų narių, suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo ratą, patsai pragaro padegtas. ⁷ Kiekvieną žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų padermę tramdo ir sutramdo žmonių padermė. ⁸ O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. ⁹ Juo šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie sutverti panašūs į Dievą. ¹⁰ Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti! ¹¹ Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį? ¹² Argi gali, broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas? Taip pat ir sūrus vanduo negali duoti saldaus.

 

Kalba turi galią:

 

1.    Valdyti kūną (1,1-4) Mano broliai, nesistenkite daugelis būti mokytojais. Žinokite, kad mūsų laukia griežtesnis teismas. Juk mes visi dažnai nusižengiame. Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną. Jei mes įbrukame žąslus arkliams į nasrus, kad mums paklustų, mes suvaldome ir visą jų kūną. Štai kad ir laivai: nors jie tokie dideli ir smarkių vėjų genami, mažytis vairas juos pakreipia, kur nori vairininkas.

Kodėl Jokūbas ragina daugeliui netapti mokytoju? Todėl, kad jis puikiai žinojo, kad mokytojas daug kalba ir turi didelę atsakomybę. Visi žmonės apsirinka kalboje, o mokytojai neturėtų apsirikti kalboje. Mokytojai privalo nenusidėti kalboje. Kaip nenusidėti kalboje? Reikia mokinti tiesą. Jei nori kitą pamokinti Dievo Žodžio tiesų, privalai gerai jas išmanyti. Deja labai dažnai mes nebijome aiškinti tai, ko nelabai suprantame. Mes juokiamės, kai TV laidoje „Klausimėlis žmonės aiškina, kad Pentagonas yra prezidentas arba valstybė, teleskopai seime sėdi, Kalėdos - Mindaugo karūnavimo diena. Tačiau patys panašiai elgiamės aiškindami, kad Marija yra nekaltai pradėta, kad kūdikius reikia krikštyti, kad skaistykloje būsime apvalyti nuo nuodėmių, kad Turino drobulėje yra Kristaus atvaizdas, kad krikštas panardinimu nėra būtinas.. Kiek klaidamokslių mes atnešėme į pasaulį. Čia juokas nebeima jau. Aišku tokių erezijų galbūt ir nėra mūsų bendruomenėje, tačiau Dievas žino kaip dažnai paskaitome Bibliją ir aiškiname ją nekreipdami dėmesio nei į kontekstą, nei į autoriaus tikslus, nei visą teologiją. O savo emocine būsena pasitikime labiausiai. Negi pamiršome perspėjimo žodžius? Aš pareiškiu kiekvienam, kuris klauso šios pranašystės žodžių: „Jeigu kas prie jų ką pridės, Dievas jam pridės aprašytų šioje knygoje negandų. Ir jeigu kas atims ką nors nuo šios pranašystės knygos žodžių, Dievas atims jo dalį nuo gyvybės medžio ir šventojo miesto, kurie aprašyti šitoje knygoje. (Apr 22,18-19). Patikėkite, kai blogai išaiškiname Raštą sau, kentėsime patys. Kai blogai išaiškiname kitiems, pakenksime jiems. Tada nusikalsime meilės įstatymui.

Tie, kurie nesuklumpa savo kalboje yra tobuli. Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną. Didelė vertybė yra sugebėjimas valdyti savo kalbą. Didelis užmokestis skirtas tam, kuris tai sugeba padaryti. Jis galės valdyti savo kūną. Jėzus sakė, kad mūsų kūnai silpni, nors dvasia ir nori.

Kaip galima pažaboti savo kūnus, kaip nenusidėti kalboje? Daug kas galima tiems, kurie tiki ir kurių širdys yra Dievo rankose. Mat 12,34 Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis

Juk burna kalba tuo, kuo pripildyta širdis. Taigi gydyti reikia širdį. Mes kartais stebimės, kaip gali kas nors bendruomenėje grubiai su mumis kalbėti, įžeidinėti. Tačiau stebėtis nereikia, reikia suprasti tikrąją padėtį. Nes toks piktaburnis žmogus yra valdomas kūno, ne Dvasios. Ir tik Dievas žino ar Kristaus išgananti malonė palietė tokią širdį. Mūsų kalba yra vaisius. Iš to vaisiaus pažįstame gerą širdį ir blogą. Labai dažnai, kada negaluoja širdis, mes neturime jėgų skaityti Bibliją, neturime jėgų melstis, neturime jėgų pasakyti gerą žodį savo artimui.

 

2.    Girtis, Naikinti, uždegti (1,5-8) Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ir liežuvis yra ugnis, nedorybės visetas[1]. Liežuvis glūdi tarp mūsų narių, suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo ratą, patsai pragaro padegtas. Kiekvieną žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų padermę tramdo ir sutramdo žmonių padermė. O, liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. Liežuvis, gali sugadinti mūsų reputaciją, sugadinti pamaldas, sugriauti šeimas. Liežuvis moka girtis didžiais dalykais. O kas nemoka girtis? Kartais žmogus sako: „aš nemoku girtis, man tai neįprasta." Tačiau tiesa yra kita. Liežuvis suteršia kūną, sugadina visą gyvenimą. Liežuvis yra panašus į vairą laive. Į žąslus arklio burnoje. Mažas sąnarys, bet gali daug ką nuveikti. Kiekvienas laivas susiduria su pasipriešinimu: srovės, vėjo bangų. Reiškia, kad vairą turi laikyti stipri ranka. Ir Mums panašiai reikia išmokti valdyti savo liežuvį. Todėl, jei esame Dievo rankoje, tikrai sugebėsime suvaldyti liežuvį. Nes parašyta O, liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; Žmogus negali, bet Dievas tai gali. Patikėkite, jei klausysime Viešpaties, mūsų kalba bus maloni ir druska pasūdyta. Todėl Fil 4,8 Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga. Jei tokie dalykai darosi mūsų širdyje, tikrai nereikės raudonuoti, kai praversime savo lūpas kalbai.

 

3.    Palaiminti arba prakeikti (1,9-12) Juo šloviname Viešpatį, savo Tėvą. Liežuvis mums labai reikalingas. Juk negalėtume šlovinti Viešpaties, jei neturėtume liežuvio. Liūdniausia, kad mes šloviname Viešpatį tik liežuviu, tačiau tikrasis šlovinimas prasideda nuo širdies. Daugelis krikščionių šiandien negalėtų šlovinti Dievo, jei prarastų kalbą. Tačiau tikrieji krikščionys šlovina Dvasia ir Tiesa.

ir juo keikiame žmones, kurie sutverti panašūs į Dievą. Pavojinga keikti žmones. Nes  visi sukurti panašūs į Dievą. Nesvarbu, kad vieni elgiasi visai nedievotai, niekas mums nedavė įsakymo ką nors keikti. Tačiau liūdna ties yra, kad mes keikiame žmones. Pradedant politikais baigiant savo artimiausiais namiškiais, net vaikais. Mūsų burnos daug ką gali. Jos lyg veidrodis, kuris atspindi tikrą mūsų veidą.

Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti. Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį? Argi gali, broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas? Taip pat ir sūrus vanduo negali duoti saldaus. Tai žodžiai susimąstymui. Tik žmogus sugeba lieti ir kartų ir saldų vandenį iš tos pačios versmės. Tačiau Dievo Kūrinijoje taip nėra. Dievas nesukūrė žmogaus būti karčiu, bjauriu, kerštingu, nemandagiu. Viešpats sukūrė mus iš naujo, kad lietume tik saldų naudingą vandenį. Jei esame Dvasios žmonės, neškime vaisių amžinam gyvenimui, ne pražūčiai. Mirtis ir gyvenimas – liežuvio galioje. Pat 18,21

 

Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, ²³ romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. ²⁴ Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais. Gal 5,22-24

 

Žodžiai,kurie gali pakeisti mūsų gyvenimus: Prašau, ačiū, atsiprašau, atleisk, aš myliu tave, telaimina tave Dievas.

 

Ps 141,3-4 Viešpatie, prie mano burnos pastatyk sargybą, saugok mano lūpų duris"

 

 

---

[1] Visetas, visuma, totalumas, visybė

Vis šilčiau ir šilčiau

 

Pamokso audio įrašas

Atsisiųsti iš čia

Pamokslo santrauka

Linksmas davėjas ir Dievo malonė

2 Kor 9,7-15

 

Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją. ⁸ O Dievas gali jus apipilti visokeriopomis malonėmis, kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio gero darbo, ⁹ kaip parašyta: Jis pažėrė, padalijo vargdieniams; jo teisumas amžiais išlieka. ¹⁰ Tasai, kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, parūpins jums sėklos, padaugins ją ir padės subręsti jūsų geradarybės vaisiams. ¹¹ Jūs tapsite visokeriopai pasiturintys ir galėsite būti dosnūs, kad mes turėtume už ką dėkoti Dievui. ¹² Šis paslaugus tarnavimas ne tik pagelbės šventiesiems skurde, bet ir paskatins gausias padėkos maldas Dievui. ¹³ Patyrę tokias paslaugas, jie šlovins Dievą už jūsų klusnumą išpažįstamai Kristaus Evangelijai ir už nuoširdų dosnumą jiems ir visiems kitiems. ¹⁴ Jie melsis už jus ir ilgėsis jūsų dėlei visa pranokstančios Dievo malonės jumyse. ¹⁵ Dėkui Dievui už jo neapsakomą dovaną!

 

1)      Kiekvienas skatinamas dalyvauti. „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs". Vienas svarbus faktas neturėtų būti nepaminėtas kalbant apie aukojimą. Visi privalome dalyvauti. Nėra nei vieno, kuris negalėtų dalyvauti aukojime. Visi kažką turime, ką galime duoti. Netgi tie, kurie yra išlaikomi (našlės, našlaičiai, pensininkai, invalidai) vienu ar kitu būdu gali aukoti. Apaštalas Paulius ragina kiekvieną aukoti. Galbūt netiesiogiai, bet tokią tiesą galime išgirsti ne kartą Biblijos puslapiuose. Aukojimas yra svarbi dvasinio gyvenimo praktika. Aukojimas kalba apie meilę, apie išganymą, apie Evangeliją.

Todėl kiekvienas yra raginamas mąstyti. Kiekvienas raginamas aukoti „kaip yra širdyje nutaręs". Mes privalome mąstyti ką galime paaukoti. Mes privalome mąstyti ko galime atsisakyti, kad galėtume aukoti. Nėra negalinčių aukoti, yra tik nenorinčių kažko atsisakyti savo gyvenime, kad galėtų kažką atiduoti.

 

2)      Su kokiu nusistatymu turime aukoti? „ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją". Dievo vaikas aukoja negailėdamas ir neverčiamas. Gailėjimas kalba apie godumą. Godumas kalba apie stabmeldystę. Stabmeldystė kalba apie mirtį. Tikintis Dievo vaikas neturėtų būti įtakojamas stabų. Krikščionis nebijo aukoti, nes žino, kad juo rūpinasi Viešpats. Jeigu mes darome viską gerai apmąstę, nėra reikalo gailėtis. Jeigu mes žiūrėsime į Viešpatį dažniau, mes nematysime aukojimo indo sekmadieniais kaip prievartos, bet matysime kaip malonę dalyvauti Dievo palaiminimuose. Dievas neverčia nei vieno aukoti. Kaip Dievas neverčia nei vieno ateiti pas jį. Dievas siūlo išgelbėjimą tiems, kurie suvokia, kad skęsta. Dievas myli linksmą davėją. Kodėl dievas myli linksmą davėją? Todėl, kad toks žmogus turi Dievo prigimtį. Dievas yra davėjas ir jis su džiaugsmu duoda, kad tik išgelbėtų mylimuosius.

Kaip mes galime su džiugia širdimi aukoti? Jeigu gailestis ir įtarinėjimai slegia širdį, apie jokį linksmumą negali būti nei kalbos. Mes aukosime su džiaugsmu tik tada, kada išsivaduosime iš savanaudiškumo minčių ir jausmų. Kada nepasitikėjimas ir įtarinėjimai neviešpataus mūsų sąnariuose. Kada atprasime mąstyti visų pirma apie save. O koks palaimintas linksmas davėjas.

 

3)      Dievas gali apipilti visokeriopomis malonėmis. „O Dievas gali jus apipilti visokeriopomis malonėmis, kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio gero darbo, ⁹ kaip parašyta: Jis pažėrė, padalijo vargdieniams; jo teisumas amžiais išlieka." Viešpats Dievas yra duodantis Dievas. Jis nėra tas, kuriam reikia ko nors iš mūsų. Atvirkščiai - Jis nori duoti mums. Kada mes aukojame, kada mes duodame, Viešpats apiberia mus visokeriopomis malonėmis. Viskas kas ateina iš Dievo rankų yra malonė. Ir Viešpats tai daro su dvejopu tikslu: „kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio gero darbo". Viešpats nori, kad mes būtume aprūpinti visais atžvilgiais. Liūdna, kad žmonėms atrodo, kad visais atžvilgiais apsirūpinti, reiškia turėti daug drabužių, susidėti naujus dantis, turėti gerą automobilį, saugius namus, gerai apmokamą darbą, garantuotą pensiją, bei daug kitų žemiškų dalykų. Tačiau Viešpats nori mus aprūpinti dar ir nematomais turtais. Turtais, kurių dėka mes sugebame būti dosnūs. Pasaulyje pilna apsirūpinusių žmonių, kurie yra šykštūs ir nei cento neatiduodantys kito palaiminimui. Pakankamai turėti, dar nereiškia - gausiai aukoti.

Viešpats duoda malonę, kad mūsų širdys taptų didelės, kad mes galėtume imtis bet kokio gero darbo. Kiek visokių blogų darbų daro žmones, kad tik praturtėtų. Kiek sudaužytų šeimų, dėl to, kad vyras išlekia ieškoti gero atlyginimo už jūs marių... Kada tikslas pateitina priemones, kiek sužalotų gyvenimų ir pažeistų sąžinių?. Pasaulyje yra daug blogų darbų, į kuriuos neturėtume kelti kojos. Bet dažniausiai tie blogi darbai yra gerai apmokami, va čia ir pakliūna daugelis. Jeigu tikslas – geri pinigai, tada bet koks darbas yra geras ir jau tada nebesvarbu jo legalumas klausimas, ar kokią žalą jis daro kam nors (tabako, alkoholio pramonė, azartinių lošimų industrija, amorali aktorystė ir t.t.) Viešpats perspėja: „Žinoma, maldingumas yra didelis pelnas, kai pasitenkinama tuo, ką turi. ⁷ Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime. ⁸ Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti. ⁹ Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. ¹⁰ Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių." (1 Tim 6,6-10)

Tačiau pas Viešpatį yra palaiminti vargdieniai dvasioje. Vargdieniai, tai tie, kurie laukia Viešpaties. Tie, kurie atiduoda paskutinius skatikus į aukojimo indą. Tie, kurie ieško teisumo Viešpatyje. O Viešpats apipila juos visokeriopomis malonėmis.

 

4)      Dievas parūpins kas reikalinga sėjai. „Tasai, kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, parūpins jums sėklos, padaugins ją ir padės subręsti jūsų geradarybės vaisiams." Tiems, kurie turi aukojančią širdį, Viešpats parūpina sėklos. Jeigu tikintieji nori dalyvauti gerame šalpos darbe, Viešpats parūpins visa, kas reikalinga. Viešpats padaugins sėją. Dievas duoda davėjui. Jis duoda vis daugiau ir daugiau.

Jeigu Viešpats palaimino jus geru atlyginimu kokios mintys užplūdo jūsų širdį? Mintys apie pirkinius, ar mintys apie žūstančius? Dievo vaikas visų pirma galvoja apie tai ką gali atiduoti kitam. Nes jis dėkingas Viešpačiui.

 

5)      Naudinga mums. „Jūs tapsite visokeriopai pasiturintys ir galėsite būti dosnūs, kad mes turėtume už ką dėkoti Dievui." ... Akivaizdu, kad Paulius gerai suprato Jėzaus mokymą apie davimą. „Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta." (Luk 6,38) Tas, kuris dosniai duoda, tas dosniai gauna. Kas nors pasakytų: „Koks keistas tai mokslas, koks neracionalus, koks neprotingas." Tačiau būtent toks yra kelias į visapusišką turtingumą. Būti pasiturinčių, reiškia būti daugiau duodančiu. Jeigu Dievas palaimino jus sugebėjimu sukurti gerą verslą, išnaudokite jį kaip kanalą per kurį Viešpats lies savo malonę kitų išgelbėjimui ir pagelbėjimui.

„Šio pasaulio turtuoliams įsakyk, kad nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į nepatikimus turtus, bet viltųsi Dievu, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui. ¹⁸ Tegul jie daro gera, lobsta gerais darbais, esti dosnūs, dalijasi su kitais. ¹⁹ Šitaip jie susikraus lobį - gerus pamatus ateičiai, kad pasiektų tikrąjį gyvenimą." Štai koks žodis turtuoliams. Jie turi daug, dalinkis. Aišku, turtuolis gali sakyti , kad visai nedaug turi. Pagal Bibliją „daug" yra tai ką turime viršaus po būtinų reikmių patenkinimo. „Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti." (1 Tim 6,8).

 

6)      Išaukštintas DIevas. „Šis paslaugus tarnavimas ne tik pagelbės šventiesiems skurde, bet ir paskatins gausias padėkos maldas Dievui. Patyrę tokias paslaugas, jie šlovins Dievą..." Aukojimas yra stebuklingas tuo, kad jis ne tik naudingas stokojantiems, bet tampa padrąsinimu maldingiesiems. Jos iššaukia gausias padėkos maldas ir Viešpats yra garbinamas. Kai Dievo vaikai gauna, jie džiūgauja Viešpačiu. Jie visą garbę atiduoda Jam. Kada stokoji, užplūsta baimės, nepasitikėjimas, depresija. Tačiau šis paslaugus tarnavimas sužadina tikėjimą, padrąsina ir paguodžia. Kodėl taip yra? Todėl, kad tai yra klusnumas Evangelijai.

 

7)      Klusnumas Evangelijai. „Patyrę tokias paslaugas, jie šlovins Dievą už jūsų klusnumą išpažįstamai Kristaus Evangelijai ir už nuoširdų dosnumą jiems ir visiems kitiems. Jie melsis už jus ir ilgėsis jūsų dėlei visa pranokstančios Dievo malonės jumyse. ¹⁵ Dėkui Dievui už jo neapsakomą dovaną!" Jėzus Kristus atėjo į šį pasaulį, kaip Dievo avinėlis, kuris buvo paaukotas dėl mūsų nuodėmių. Tėvas uždėjo viso pasaulio nuodėmes ant jo. Jėzus Kristus mirė, buvo palaidotas ir prisikėlė. Jis pakilo į dangų ir siuntė savo Dvasią, Jis pažėrė dovanas savo mokiniams, kad jie galėtų dalinti kitiems tai ką turi. Kada mes aukojame, mes skelbiame Evangeliją. Padėti kitiems, tai skelbti Evangeliją. Daryti gerus darbus, tai skelbti Evangeliją. Kokia nauda iš evangeliškų žodžių, jeigu jie be jėgos? O kas yra jėga? Dvasios jėga yra matoma bendruomenėje, kuri duoda, kad kiti būtų palaiminti. Duoda saiką gerą prikimštą, sukratytą. Duoda ne tam, kad gautų, bet tam, kad kiti būtų išgelbėti. Išgelbėti, vadinasi gauti atleidimą už nuodėmes. Išgelbėjimas – tai amžinojo gyvenimo viltis. Tai Dievo malonė mumyse. Išgelbėjimas – tai Jėzus Kristus mumyse. Tai ta neapsakoma dovana. „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana,  ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų." (Ef 2,8-9) Viešpats Jėzus Kristus yra neapsakoma dovana pasauliui. To biblinio Jėzaus reikia visiems. Jėzaus, kuris duoda. Jeigu turime Jėzų, turime gyvenimą pilną gerų dovanų.

 

Sekmadienio pamokslas

Niekas tegul neniekina tavo jaunystės

 

1 Tim 4,12 Niekas tegul neniekina tavo jaunystės. Tiktai pats būk tikintiesiems pavyzdys žodžiu, elgesiu, meile, tikėjimu, skaistumu.

 

Įvadas. Niekas tegul neniekina tavo jaunystės. Tai įsakymas Timotiejui. Argi įmanoma apsisaugoti nuo paniekos? Taip.

Kada esi jaunas, visada atsiras vyresnių, kurie niekins jaunystę. Kodėl? Todėl, kad kada esame jauni, mes dažnai nusišnekame ir per daug neimame į galvą. Mes elgiamės kitaip nei vyresnieji. dažniausiai negalvojame apie šeimą ir nesirūpiname kitais, tik savimi. Jaunimas trokšta šiandien to kas geriausia ir ateitis visai nesvarbi. Jaunystėje nuodėmiaujama ir maištaujama. Tai yra pagrindiniai dalykai kodėl vyresnieji niekina jaunimą. Tačiau krikščionybėje netgi pagyvenę suaugusieji vėl tampa jaunais ir susiduria su tais pačiais iššūkiais kaip kažkada jaunystėje. Tik dabar dvasinėje sferoje. Kiekvienas tikintysis gimsta į Dievo šeima kūdikiu, auga, tampa jaunuoliu ir subrendusiu Kristuje Jėzuje. Todėl Pauliaus žodžiuose galime rasti atsakymą kaip išvengti paniekos, kai esi jaunas. Nesvarbu ar esi jaunas kūnu ar tikėjimu.

"Būk pavyzdys", sako Paulius. Tai tikri žodžiai. Nes gyvendami tarp žmonių mes visada įtakojame kitus. Juk neveltui sakoma: "Šitas man visus nervus baigia ištampyti J" Mes žmonės imame pavyzdį vieni iš kitų. Toks jau gyvenimas. Todėl be galo svarbu, kad būtume gerais pavyzdžiais. Tad neleiskime, kad kas nors mus niekintų savo gyvenimu.

 

I.    Būk pavyzdys žodžiu. Pirma Paulius prabilo Timotiejui apie kalbą. Jaunimo kalba stipriai skiriasi nuo vyresniųjų. Jie mėgsta mėgdžioti visokius žargoninius žodelius ir tuo labai didžiuojasi. Graikiškasis žodis originale yra "Logos", kuris visada reiškia aiškią prasmingą kalbą. Kaip padaryti, kad mūsų kalba būtų aiški ir naudinga? Mums reikia išmokti kalbėti. Kaip? Dievo žodis yra tas vaistas. Kuo daugiau esame pasinėrę į VIEŠPATIES Žodį, tuo labiau jis paveiks mūsų žodžius. Jis paveiks mūsų žodžių turinį. Juk svarbu, kad mokėtume klabėti, nes Jėzus sako: Mat 12,36 Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas. Ar visada galvojame ką kalbame? Juk Dievo Žodžiu buvome išgelbėti. 1 Pet 1,23

Ką kitos Biblijos vietos sako. 1 Pet 2,2 lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno, kad juo augtumėte išganymui, jei esate patyrę, koks meilus yra Viešpats. Tit 2,7-8 Pats visais atžvilgiais rodyk gerų darbų pavyzdį: mokymo grynumą, rimtumą sveiką ir be priekaištų mokslą, kad priešininkas liktų sugėdintas, neturėdamas apie mus pasakyti nieko blogo. Kol 3,8 Bet dabar visa tai pameskite‑piktumą, nirtulį, nelabumą, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų.. Jok 3,2-12. Apie liežuvį. Ef 4,15 Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva. Ef 4,25 Tad, pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai. 29 Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams. Kol 4,6 jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kas žinotumėte, kaip kiekvienam atsakyti. Ef 5,4 Taip pat begėdystė, kvaila šneka ar juokų krėtimas jums netinka, verčiau tebūna dėkojimas. Ef 5, 19 Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais...Galėtume skaityti ir skaityti kitas Biblijos vietas apie kalbą. Tačiau sustokime ir pamąstykime, ar esame pavyzdys savo žodžiais kitiems? Ir svarbu koks pavyzdys?

 

II.    Būk pavyzdys elgesiu.  Kaip reikia elgtis, kad kiti neniekintų tavo jaunystės? Jaunas žmogus dažnai elgiasi neapgalvotai. Nusiperka ką nors, o kitą dieną griaužiasi, kam pirko. Susipyksta su draugais, bet už valandos nežino kodėl. Valandas praleidžia prie televizoriaus ar kompiuterio ir neparuošia pamokų. Neklauso patarimų ir pridaro visokių kvailysčių. Jaunystė = greitumas, nemąstymas, nepatyrimas. Paulius nekalba, kad reikia elgtis kaip elgiasi vyresnieji, bet elgtis kaip elgiasi šventieji. Jis visada sakė: Sekite manimi, kaip aš seku Kristumi. Fil 1,27 Tiktai elkitės, kaip dera besilaikantiems Kristaus Evangelijos...O kaip mums dera elgtis? Ef 5,15-17 Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip jūs elgiatės, kad nebūtumėte tartum neišmanėliai, bet kaip išmintingi, gerai naudojantys laiką , nes dienos yra piktos. Nebūkite neprotingi, bet supraskite kokia yra Viešpaties valia. Paulius sako, kad rūpestingai žiūrėtume kaip elgiamės. Tai nereiškia, jei esate amžiumi vyresnis, kad viskas yra gerai jūsų gyvenime. Prisiminkime Kristuje visi gimstame kūdikiais. Ir galima įmanoma juo likti visą gyvenimą jei nebudėsime. 1 Pet 2,12-16 Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna pavyzdingas, kad, nors dabar jie šmeižia jus kaip piktadarius, pažinę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną. Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties: tiek karaliui, kaip vyriausiajam, tiek valdytojams, kaip jo pasiųstiems bausti piktadarių, išaukštinti gerųjų. Mat tokia Dievo valia, kad gerais darbais nutildytumėte neprotingus ir neišmanančius žmones. Kol 4,5 Išmintingai elkitės su svetimaisiais; išnaudokite laiką.

 

III.    Būk pavyzdys meile. Agape. Neveidmainiška, nesavanaudiška meilė. Ne tik emocinė, bet pasirinkta meilė žmonėms dėl Kristaus, o ne dėl jų išvaizdos, elgesio ar kitų kriterijų. Ši meilė skamba 1 Kor 13 skyriuje kaip himnas: Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekuomet nesibaigia. Kaip mūsų meilė atrodo? Ar augame joje?

 

IV.    Būk pavyzdys tikėjimu. Tikėjimas. Koks didelis žodis. Tikėjimu suvokiame, kad pasaulis yra Dievo sukurtas. Tikėjimu esame pateisinti ir tikėjimu šiandien gyvename. Bet kaip būti pavyzdžiu tikėjimu? Tikėjimas visada yra matomas. Jei tikėjimas nėra matomas, kažkas netvarkoje. Jok 2,14-26 Dvasia per Jokūbą paaiškino ką reiškia turėti tikėjimą. Tikėjimas yra matomas per darbus. Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas. Geras pavyzdys buvo apaštalas Petras, kartą paklusęs Jėzui ir užmetęs tinklus pagavo daug žuvies (Jon 5,4-6). Vėliau pagal Jėzaus žodį ėjo vandens paviršiumi. Mat 14,28 Petras atsiliepė: "Viešpatie, jie čia tu liepk man ateiti pas tave vandeniu". Jis atsakė: "Eik!" Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Tikėjimas girdi VIEŠPATIES balsą ir paklūsta Jam. Tikėjimas matomas, nes Dievo įsakymai priešingi pasaulio įsakymams. Kartaisi Viešpaties įsakymai gali būti net priešingi gamtos įstatymams.

 

V.    Būk pavyzdys skaistumu. Ef 5,3.5 Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip dera šventiesiems;...Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės. 1 Tes 4,3-5 Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo svetimavimo! Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo…Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui.

Kaip aš galiu būti pavyzdžiu skaistumu? Tiesiog gyvendamas skaistų, šventą gyvenimą. Kas mus sutepa? Pasaulio purvas. Tai ne tik sekso klausimai. Tai viskas kas Dievo žodyje vadinama pasauliu. Jėzus sakė: Mor 7,20-23 Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, iš tvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtas, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų. Mūsų širdys lyg kempinės, jos taip greitai sugeria į save pasaulio dvasią. Todėl turime budėti ir nepamiršti kieno nuosavybė esame. Nei vienas negyvename sau. Mūsų širdys ir protas, dvasia ir siela priklauso Gelbėtojui. Esame pašaukti būti amžinai jauni Gyvybės Kunigaikščiui. Jeigu kas nors mus niekina už tai, kas esame, neliūdėkime, tai darė ir mūsų protėviams. Tačiau jei kas nors mus niekina už mūsų piktus darbus, sukluskime ir laiku atsiverskime. Geriau Būkime pavyzdžiu pasauliui, kad jis atsiverstų...

 

 

Pastatėlis šiltėja...