visiems kas neabejingas Krikscionybei

-tinka ir baptistams pritaikyti-

Giedrė Kazlauskaitė. Septynios didžiosios Bažnyčios nuodėmės

2007-10-30

Siūlome provokuojantį Giedrės Kazlauskaitės komentarą, skaitytą „Mažojoje studijoje".

Kas gali versti apie tai kalbėti, jeigu ne puikybė. Anksčiau norėjosi apginti Bažnyčią nuo netikinčiųjų, dabar gi atvirkščiai – netikinčiuosius nuo Bažnyčios, afektyviai skelbiančios pasauliui savo sustiprėjusias katastrofizmo nuojautas. Vis pamirštančios išsiritinti iš akių savo rąstus, bet skrupulingai gvildenančios abstrakčiąsias visuomenės blogybes. Kokia vis dėlto šizofreniška jausena, kai jauties šiokia tokia ir Bažnyčios, ir visuomenės dalimi. Plukdai tų rąstų sielius pirmyn atgal, mirksi didelėmis mažutėlės blakstienomis, net išpažįsti savąją puikybę, tik niekam tai neįdomu: reikia kovoti su milžinišku, nematomu, net nelabai konkrečiu priešu, nes galbūt jis turi didesnę valdžią ir galią. Visuomenė, serganti ar tik ne maru ir kertanti Bažnyčiai kumštim geležinėm. Tiesiog kaip Skilė ir Charibdė šv. Petro laivui. Pirma didžiąja šių dienų Katalikų Bažnyčios nuodėme laikyčiau tikėjimą savo išskirtinumu. Galvojimą, kad esame geriausi – simptomas, deja, nėra nugvelbtas iš šių dienų visuomenės: Bažnyčiai jis galioja jau senokai. Tiesą sakant, su kitomis religijomis ji net negali lygintis, nes beveik nieko apie jas neišmano. Tik bendravardiklinti moka greitai. Antroji nuodėmė – diletantiški pliurpalai apie islamo baubą, rigoristinės skanduotės visais visuomenę stigmatizuojančiais klausimais, nežinančiojo neapykanta ir elementari kvailybė. Kovinė nuolat šventyklose budinčių davatkų parengtis. Tik ateik, ir mes tave bent jau dvasine prasme apipjaustysim. Trečioji blogybė būtų saugumo troškimas: hermetiškas šabo kultas, interesų ribotumas, savanoriškas atsisakymas pažinti ir patirti pasaulį, šiltas ir patogus bukumas. Dažnai klausausi įvairių kunigų pamokslų – su savo leksika jie pasirodo esą beviltiški į gyvenamojo laiko pėdas nepataikantys retrogradai. Net ir politiniai jų samprotavimai paprastai būna ne aukščiau kokio bulvarinio laikraščio skaitytojo sąmonės lygmens. Jėzuitai, įsteigę universitetą ir kelis amžius rūpinęsi švietimu, ar kitų kultūringų vienuolijų pajėgos jau nebeužmaskuoja statistinio kunigo antiinteligentiškumo. Ketvirtoji neganda - nenorėjimas iš naujo ir iš naujo skaityti Šventraštį, atmetant paauglystės atradimus ir atsisakant pretenzijos į išankstinę išmintį. Nesugebėjimas priimti jokios kritikos, apie savikritiką iš viso nekalbu. Nemokėjimas net deramai diskutuot. Arba tuščia ir veidmainiška klero retorika, prasilenkianti su elgesio praktikomis. Jiems visiškai įprasta viešosiose kalbose aukštinti Jėzaus gailestingumą, o reglamento neatitinkančius žmones išmesti iš klausyklų ir išvaryti iš bažnyčių. Penkta didžioji nuodėmė - nesusitvarkymas su seksualumo problemomis ir, regis, visam laikui išoperuota pasaulio nenuspėjamumo nuostaba. Fasadinės teletabių lytiškumo ir naivumo reprezentacijos. Šeštoji nuodėmė - pasauliečių pasyvumas. Arba priešingai – šiurkštus entuziazmas, kuriuo bet koks atsitiktinis Bažnyčion žengiantis žmogus gali tik pasibjaurėti. Ir galiausiai – tingėjimas labiau mylėti. Mylėti taip įnirtingai, kad neliktų laiko priekabiam krislų rankiojimui. Mylėti aklai ir skausmingai; nematant, ką myli, bet nešiojantis tai kaip akmenį bate. Neseniai autobuse mačiau du žmones, sergančius alkoholizmu, o gal net ir kažkurio laipsnio silpnaprotyste. Iš to, kaip jie elgėsi vienas su kitu, aš dar kartą laikinai patikėjau, kad meilė yra; ji egzistuoja daug labiau negu taisyklių laikymosi rezultatas, valingas gėris ar kantriai iškentėta viltis. Gaivališka, jokių konvencijų nepaisanti meilė, kuri sudegintų rąstus ją kūrenančiojo akyse. Gal net ne saldžiąja meile ji turėtų būti vadinama, o instinktu išlikti, patyrimo aistra, beatodairišku troškimu gyventi. Ji stipresnė už mus, sveikuosius ir skaisčiuosius, gyvenančius padorių valgomųjų stalų ir blizgančių altorių šešėly. Taip, mes liksim kartu, bet mus ves tie, kurie yra atskirai. Toli nuo mūsų. Anapus šventumo galimybių. 

„Mažoji studija"

Mintys

Kas gina savo tikėjimą argumentais, argumentais gali būti ir sukirstas. (Robert Hamerling)

Geros mintys

Meilė – tikėjimo vaisius, todėl menko tikėjimo žmogus mažai turi ir meilės. (Erich Fromm)

Mokslo metų pradžia mokykloje

Mokslo metų pradžia mokykloje...

Daina prisiminimui

pamokslas sekmadienio rytui

Įspėjimas (neimkit Dievo malonės veltui)

2 Kor 6,1-2

 

„Kaip Dievo bendradarbiai norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui. Jis sako: ‚Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną.' (Iz 49,8) Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!"

 

1.      Dievo bendradarbiai. „Kaip Dievo bendradarbiai norime jus įspėti:" Apaštalas Paulius ir jo bendražygiai buvo Dievo bendradarbiai. Jie ėjo koja kojon su Dievu. Jie dirbo drauge su Dievu. Jie gyveno drauge su Dievu. Jie žinojo, kad yra Dievo pusėje. Ta partnerystė yra garbinga ir kiekvienas žino savo vietą. Būti Dievo bendradarbiu jokiu būdu nereiškia būti lygiu Dievui. Taip kaip vaikus ir tėvus jungia nuostabus giminystės ryšys ir bendrystė, taip ir Dievą ir jo tarnus jungia giminystės ryšiai, bet Dievas yra galva ir jam priklauso valdžia, o mums, Dievo vaikams, tik belieka eiti paskui Viešpatį, vykdant Jo valią.

 

Tie, kurie yra Dievo bendradarbiai rūpinasi Viešpaties Dievo valia. Juk Viešpats yra tas, kuris pašaukia ir pasiunčia. Jis suplanuoja ką jo pasiuntinys turi daryti. Viešpaties Dievo darbininkas niekada nedaro kas jam pačiam patinka. Jis nedirba dėl tuščios žmogiškos garbės. Jis neieško žmonių pripažinimo. O kaip lengva dirbti dėl akių! Kaip lengva dirbti, kad tik pats gerai jaustumeis! Jėzus perspėjo: „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. Dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo užmokestį. Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins." (Mat 6,1-4)

 

Dievo bendradarbis turi būti pasirengęs įspėti, maldauti, raginti. Nėra lengva dalinti įspėjimus. Mūsų žemiškasis kūnas priešinasi bet kokiam suspaudimui. Kam patinka būti atstumtam, paniekintam, išjuoktam? Tačiau Viešpaties bendradarbis nesirūpina savo jausmais. Pranašams, kurie buvo Dievo pasiųsti perspėti Izraelį dėl ateinančių bausmių už jų nuodėmes ir netikėjimą, grėsė pavojus. Daugelis buvo užmušti. Taip buvo Samuelio, Elijo laikais, Eliziejaus, Izaijo ar Jeremijo laikais ir Apaštalų laikais. Taip yra visais laikais. „Aš karštai prašau dėl Dievo ir Kristaus Jėzaus, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, dėl jo apsireiškimo ir karalystės: skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas" (2 Tim 4,1-2). Dievo bendradarbio laukia sunkus darbas, nes tarnaujant reikia būti ištikimam Dievui ir jei reikia būti negailestingam!?. Paulius rašo: „Jau esu sakęs, antrukart lankydamasis pas jus, ir dabar, dar būdamas toli, vėl sakau anksčiau nusidėjusiems ir visiems kitiems, jog atėjęs būsiu negailestingas." (2 Kor 13,2)

 

Palaimintas tas, kuris išgirsta Dievo bendradarbių įspėjimus. Pauliaus pavyzdys ir patirtis Korinto bendruomenėje mus mokina, kad nėra lengva gerbti ir mylėti tuos, kurie moko, perspėja, ragina. Nėra lengva, nes jiems tenka ne tik gražiai kalbėti, bet ir pabarti. Tačiau Viešpats per Paulių ragina: „Mes prašome jus, broliai, gerbti tuos, kurie darbuojasi tarp jūsų, vadovauja Viešpatyje ir teikia jums pamokymų. Labai branginkite ir mylėkite juos dėl jų darbo! Taikiai sugyvenkite tarp savęs!" (2 Tes 5,12-13). Korintiečiams nebuvo lengva taikai sugyventi su Pauliumi, ir aišku, ne dėl apaštalo kaltės. Šėtonas visada išnaudoja žmogaus nuodėmingą prigimtį keldamas nesutarimus ir pasipriešinimą Dievo Žodžiui. Palaimintas, kuris sugeba priimti tėvišką perspėjimą.

 

2.     Įspėjimas. „neimkite Dievo malonės veltui". Koks brangs šis įspėjimas. Tačiau ir keistas. Ar galima priimti Dievo malonę veltui? Juk jei veltui, vadinasi jos apskritai nepriimi? Tačiau jei nebūtų įmanoma priimti Dievo malonės veltui, ar reikėtų Viešpačiui perspėti mus? Todėl labai rimtai apmąstykime ir įsiklausykime ką sako Viešpats.

Kada tikintieji girdi tokį paraginimą – jie susimąsto: „ar čia sako man ar netikintiesiems?" Mes žinome, kad skelbiamas Dievo Žodis kaip dviašmenis kalavijas gali perskrosti ir tikinčiojo ir netikinčiojo širdį bei mintis. Kaip šį laišką skaitė tikri ir netikri krikščionys, taip ir šiandien šiuos žodžius girdi skirtingi žmonės. Vieniems – viena žinia, kitiems – kita.

 

Kokia yra Dievo malonė? O kokia ji didi, neapsakoma ir gailestinga. Ji apima visas mūsų būties ir nebūties sritis. Tai regimojo ir neregimojo pasaulio dalis. Ji Dievo atributas. Žodis malonė – graikiškai „charis" kilęs iš žodžio „chairo" – džiaugsmas. Tai paslauga nesitikint užmokesčio. Tai dovana. Tokią dovaną visada lydi džiaugsmas. Juk gaudamas dovaną Dievo vaikas visada džiaugiasi. Kodėl tėvams ir seneliams (ypač seneliams) taip gera dovanoti savo vaikams dovanas? Todėl, kad jie moka džiaugtis. Net niekutį gavęs, vaikas taip džiaugiasi... Tik suaugę žmonės ne visada džiaugiasi Dievo dovanomis. Nes kartais Viešpaties dovanos būna labai liūdnos. Pavyzdžiui: „Tai malonė, jei kas, pažindamas Dievą, pakelia vargus, kuriuos nekaltai kenčia" (1 Pet 2,19-21). Net kentėjimai šiame pasaulyje yra Dievo malonė. Tačiau Dievo vaikas gali pakelti juos, tai taip pat yra Dievo malonė.

 

Jėzus Kristus atskleidė mus Dievo malonės esmę. Jonas apie jį liudija: „Tikrai iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų" (Jon 1,15-17). Žmogus gauna malonę po malonės. Žmonija patyrė malonę Nojaus Dienomis. Izraelis patyrė malonę Mozės dienomis. Pasaulis išvydo malonę Žmogaus kūne Jėzaus dienomis. Jėzus Kristus yra tiesos ir malonės įsikūnijimas. Jis skelbė Dievo Žodžius – vienintelę tikrąją Tiesą. Jis nebijojo žmonių, nes neieškojo jų garbės. Jis atėjo išgelbėti, todėl turėjo sakyti tiesą – „visi nusidėjote, atgailaukite ir atsiverskite." Jis atskleidė tiesą apie žmogų ir apie tikrąjį Dievą Tėvą. Jo žodžiai – malonės žodžiai.

 

Dievo malonė – tai sielų išgelbėjimas. „Šito išganymo ieškojo ir jį tyrinėjo pranašai, kurie ir pranašavo apie jums skirtąją malonę" (1 Pet 1,10) Dievo malonė – tai saugumas. Malonė – tai nusidėjėlio pasigailėjimas ir nuteisinimas: „Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo" (Rom 3,22-24). Akivaizdu, kad vieniems žmonėms reikia priimti Dievo išganymą – amžinojo gyvenimo dovaną, nes tai Dievo malonės dovana: „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų" (Ef 2,8-9).

 

Dievo malonė mus moko gyventi šventai. „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo..." (Tit 2,11). Dievo malonės gavėjo ir brangintojo gyvenimas yra pilnas gerų vaisių. Ta malonė mokina mus gyventi santūriai, teisingai ir maldingai. Tik užsispyręs pagonis – netikintis maištininkas nenori mokintis ir yra pasipūtęs. Tokiems nieko netrūksta, jie tariasi esą turtingi, tačiau nežino, kad yra skurdžiai. Turtingas juk tas, ,kuris sugeba krauti lobį danguje.

 

Dievo malonė duota visiems. „O kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą" (Ef 4,7). Brangieji, kiekvienam iš mūsų (tikintiesiems) yra duota malonė. Kiekvienam suteiktos dovanos, kuriomis galime tarnauti vieni kitiems, tik atsiminkime raginimą: „Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės prievaizdai sulig kiekvieno gautąją malone" (2 Pet 4,10). Tikrai Dievo malonė yra daugeriopa. Galėtume praleisti valandų valandas kalbėdami kaip ta malonė pasireiškia, tikiu tai ir darome kaskart kai klausomės Dievo Žodžio. Tepadeda mums Viešpats suvokti kokia didi ta malonė.

 

3.     Palankus metas ir išganymo diena. „Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną. (Iz 49,8) „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!" Paulius primena tikintiesiems Izaijo pranašystės žodžius. Tikrai šiandien dar laikas pasirinkti Dievo malonę, laikas įvertinti viską ką davė Dievas ir suprasti ką man reikia daryti. Žmogaus amžinam išganymui yra skirtas metas. Tad nelauki, šaukis Viešpaties ir būsi saugus per amžius. Amen.

 

Pamokslas sekmadienio rytui

Visų dalykų galas arti...

1 Pet 4,7-11

 

"Visų dalykų galas arti. Todėl būkite santūrūs ir blaivūs, kad galėtumėte melstis. Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę. Būkite tarpusavyje svetingi be murmėjimo. Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės prievaizdai sulig kiekvieno gautąja malone. Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žodžius; jei kas tarnauja, tegul tarnauja kaip Dievo apdovanotas jėgomis, kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų šlovė Dievui".

 

Visų dalykų galas arti. Mums gali iškilti klausimas: kodėl Petras kalba apie pabaigą, kai po jo mirties jau beveik 2000 metų neatėjo? Tikrai, pasaulio pabaiga dar neatėjo, tačiau ar Petras melavo sakydamas, kad galas arti? Ne, Viešpats nori, kad mes būtume pasiruošę galui. Kokiam galui? Tikrai viskas šiame pasaulyje praeina. Viskas kas materialu ir kas nematerialu. Vaikystė praeina, jaunystė praeina, senatvė praeina. Kas tada lieka? Žinojimas, kad galas arti kažkaip įtakoja mus. Žinojimas, kad kažkas baigsis priverčia mus imtis rimtų veiksmų.

Tai paraginimas tėvams, kad jie mylėtų savo vaikus ir atiduotų viską ką gali, kad tik jie užaugtų Dievoti ir pasirengę kovoti gerąją kovą. Juk vaikystė taip greitai praeina.

Tai paraginimas vaikams. Juk tėvai greitai pasensta. Klausykime savo tėvų, mokinkimės iš jų. Juk jie trokšta gero mūsų sieloms. Kol neatėjo galas, gerbkime juos.

Tai paraginimas sutuoktiniams. Laikas greitai bėga. Ar pragyvenimo rūpesčiai neatitolina jūsų vienas nuo kito? Vaikai užaugs, ateis pensijos metas. Ar jūs turėsite ką pasakyti vienas kitam? Ar dar mokėsite paimti vienas kitą už rankų ir pasakyti: 'Aš tave myliu'? Neleiskite, kad kas nors pasaulyje atitolintų jus vienas nuo kito.

Tai paraginimas jaunimui. Jaunystės galas arti. Ar ruošiatės gyvenimui, kuris reikalaus būti suaugusiais ir kūnu ir protu? Ar mokotės? Ar tuščiai leidžiate laiką? Jaunimas visada nori būti suaugęs. Reikalauja pagarbos ir laisvės kaip suaugusieji. Tačiau nenori pripažinti kad subrendimas turi savo atsakomybes.

Apaštalas Paulius taip pat sakė „Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip jūs elgiatės, kad nebūtumėte tartum neišmanėliai, bet kaip išmintingi, gerai išnaudojantys laiką, nes dienos yra piktos". (Ef 5,15-16) Tas, kuris suvokia, kad galas arti yra protingas žmogus. Tas supratimas įtakoja jo gyvenimo būdą, jo pasirinkimus ir sprendimus. Galas arti, todėl reikia susirūpinti ar esame santūrūs ir blaivūs, ar turime apsčiai meilės, ar esame svetingi, ar mūsų kalba yra dievota, ir ar turime jėgų tarnauti.

 

1)    Todėl būkite santūrūs ir blaivūs, kad galėtumėte melstis. Apaštalas žino, kad žmogus yra gundomas atsitraukti nuo Viešpaties. Todėl perspėja. Santūrumas ir blaivumas didelė vertybė. Šios savybės dabar reikalingos kaip niekada. Įkarštis pražudė daugelį. O puoselėjantis blaivumą žmogus visada galės išlikti ramus. Kaip lengva tapti neblaiviu. Ir ne tik alkoholis atima protą. Laiku nesustabdyta mintis ne mažiau pražūtinga. Todėl Jėzus perspėjo ne kartą, kad mes nebūtume susirūpinę ką valgysime ir kuo vilkėsime, bet svarbiausia rūpinkimės klausyti Viešpaties ir pasakoti jam savo vargus ir džiaugsmus. Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. ⁷ Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje. (Fil 4,6-7)

Santūrumas ir blaivumas padeda melstis. Jeigu mums sunku melstis, vadinsi trūksta blaivumo.

Kaip lengva mus atitraukti nuo maldos? Kiek svarbių dalykų dienoje. Visada nebus laiko melstis. Tačiau Viešpats ragina, kad būtume tokie blaivūs, galėtume melstis. Be bendravimo su Viešpačiu mūsų dienos bus neišmintingos. Mums reikia sustoti ir pamąstyti apie save, apie kitus, padėkoti Dievui ir išgirsti jo kalbą. Niekada neiškeiskime maldos į menkavertį užsiėmimą.

Jeigu būsime neblaivūs namie, negalėsime melstis. Kas turime žmonas, jos pasistengs, kad neturėtume ramybės. „O ir jūs, vyrai, supratingai gyvendami su moterimis, atsižvelkite, kad jos priklauso silpnesnei lyčiai, pagerbkite jas, kaip turinčias kartu su jumis paveldėti gyvenimo malonę; tada jūsų maldos nebus trikdomos". (1 Pet 3,7). Aš manau tą patį galima pasakyti ir apie vyrus.

 

2)    Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę. Visų dalykų galas arti, todėl - mylėkime vieni kitus. Ar pastebėjote, kad kai tapote krikščionimis, pradėjote matyti kiek daug blogio pasaulyje, kiek nuodėmių ir klastos? Taip, anksčiau taip pat matydavome, tik matymo kampas buvo kitas. Tačiau kai įtikėjime labai aiškiai pamatėme koks nuodėmingas yra pasaulis. Krislus lengva matyti, o rąstai tokie maži, nors jie ir pūpso mūsų akyse. Žmonės pasaulyje niekaip negali sutarti, nes visada mato kito klaidas. Tikinčiųjų bendruomenėje neturi taip būti.

Meilė yra atsakymas. Jei neturėtume meilės vienas kitam negalėtume gyventi drauge. Tikra meilė moka neįsižeisti. Tikra meilė moka užjausti. Tikra meilė moka kantriai laukti. Tikra meilė moka sukrauti žarijas ant priešo galvos neužkuriant laužo. Būkime tikri, jei mus erzina artimi bendruomenės tikintieji, mes neturime apsčiai meilės. Jei mūsų širdį be paliovos užlieja nepasitenkinimo jausmas, apsčiai meilės neturime. Jei esame abejingi vienas kitam, meilės neturime. Meilė padeda pamiršti kitų nusikaltimus prieš mus.

 

3)    Būkite tarpusavyje svetingi be murmėjimo. Kartais lengviau būti svetingam svetimam, nei artimam žmogui. Nepamirškime, kad esame karališkos giminės, todėl ir priimkime vienas kitą karališkai. Kas yra murmėjimas? Visi puikiai žinome. Murmėjimas tai nepasitenkinimas. Nepasitenkinimas artimo mintimis, kalbomis ir tarnyste. Tai kritika ir kartumas. Izraelis murmėjo dykumoje prieš Mozę, tačiau tai buvo murmėjimas prieš Viešpatį. Nemurmėkite, broliai, vieni prieš kitus, kad nebūtumėte teisiami. Štai teisėjas jau stovi prie slenksčio (Jok 5,9).

Kada paduodame vandens broliui ir esame nepatenkinti, kad per daug išgėrė, nusikalstame prieš Viešpatį. „Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti!" (Fil 4,5).

 

4)    Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės prievaizdai sulig kiekvieno gautąja malone. Ar patarnaujame vieni kitiems? Kaip patarnaujame? Esame raginami patarnauti kaip Dievo malonės prievaizdai. Dievas mums patikėjo daug dalykų. Tai kas priklauso mums mes saugome, branginame, prižiūrime. Čia neraginama patarnauti bet kaip, bet kaip Dievui. Nuplauti kojas, patepti aliejumi. Būti pasirengus atiduoti kas brangiausia. Kiekvienas iš mūsų gavome malonę. Kristus davė dovanas visiems. Nėra nei vieno bendruomenėje, kuris būtų nereikalingas.

 

5)    Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žodžius. Mes mokame kalbėti, ar visada galvojame ką kalbame? Krikščionis turi būti krikščionis visuose dalykuose. Pasaulyje pilna tuščių dalykų, Lengva nejučiomis įsitraukti į tuštybes. Laikas yra trumpas. Nėra laiko tuštybėms. Todėl išgirskime visa širdimi, protu ir jausmais šį paraginimą. Kaip kalba Dievas? Biblijos dėka mes žinome kaip jis kalba. Savaime suprantama, kad jei negirdime Biblijos mokslo, nežinosime kaip kalbėti Dievo žodžius.

„Tad, pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai". (Ef 4,25) „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams". Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai. ³¹ Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. ³² Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus. (Ef 4,29) Kaip svarbu kalbėti tiesą vienas kitam. Tiesa kartasi būna nepatogi, nemaloni, neskani, nelinksma. Tada ypač sunku ja sakyti. Dvasia ragina krikščionis kalbėti kaip Dievo Žodžius. Ne visi mūsų žodžiai yra Biblijos eilutės. Tačiau kiekvieną žodį reikia pasverti, neskubėti skelbti visko, kas šauna į galvą. Dvasia ragina kalbėti tokiais žodžiais, kurie duoda malonę klausytojams. Kada aš galvoju apie malonę, visų pirma mąstau apie laisvę, atleidimą, dovaną. Mūsų kalbėjimas tebūna dovana kitam. Juk Dievas viską sako, kad mus palaimintų. Ar nėra Biblijos Žinia Dievo palaiminimas žmonėms? Maloningoje kalboje nėra šiurkštumo, pykčio, riksmų ir piktų žodžių vienas kitam.

 

6)    Jei kas tarnauja, tegul tarnauja kaip Dievo apdovanotas jėgomis. Krikščionis yra tarnas. Kiekvienas, kuris pasirinko JĖZAUS kelią, pasirinko tarnystės kelią. Kaip Jėzus atėjo tarnauti ir savo gyvybės atiduoti dėl kitų, taip ir visi jo pasekėjai kviečiami tarnauti su atsidavimu. Argi Dievas neapdovanojo kiekvieno savo vaiko? Juk visiems suteikė malonę. Supratimas, kad galas arti verčia mus tarnauti Dievo suteikta jėga. Juk iš tiesų mūsų sugebėjimai yra Dievo dovana. Biblija kalba apie tarnavimą Dievo galybe. Paulius sakė, kad jis yra stiprus, kada yra silpnas savimi. Galingai, kai esi nuolankus ir pripažįsti, kad tavo tinkamumas nėra iš tavęs, bet iš Dievo. Jei dirbi savo jėgomis, turi pagrindo girtis.

Paulius sakė: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina" (Fil 4,13). Krikščionis gali būti blaivus ir santūrus, jis gali pasirinkti mylėti ir būti kantrus. Jėzaus tarnas atras jėgų laiminti ir nekeikti.

 

7)    kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų šlovė Dievui. Mes esame kviečiami gyventi taip, kad visuose dalykuose būtų šlovinamas Dievas. Visa ką sako Šventoji Dvasia per Petrą turi tikslą. Kai susirenkame į bendruomenės pamaldas sakome, kad renkamės šlovinti Dievą. Ir tai yra teisinga mintis. Tačiau klausantis Petro paraginimo, darosi aišku, kad Dievas yra šlovinamas visuose dalykuose, kai ta šlovė yra per Jėzų Kristų. Tas stebuklingas Biblijos raginiams viską daryti per Jėzų Kristų. Melstis, dirbti, mąstyti, kalbėti, ... gyventi per Jėzų Kristų. Dievas bus pašlovintas, kai tikintieji viską darys per Jėzų Kristų arba su Jėzaus Kristaus palaiminimu, arba Jėzaus Kristaus dvasioje, arba klausydami Jėzaus Kristaus. Per Jėzų Kristų Amen.

 

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu."

 

spalio 7 dienos pamokslas

Apie skyrybas ir santuokas

Mat 19,3-12, Mat 5,31-32

 

Tuomet pas jį atėjo fariziejų. Spęsdami pinkles, jie paklausė: „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?" ⁴ Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ⁵ ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. ⁶ Taigi jie - jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria." ⁷ Tada jie klausė: „O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?" ⁸ Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. ⁹ Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną - jei ne dėl ištvirkavimo - ir veda kitą, svetimauja."

 

Visose Evangelijose mes randame Jėzaus mokymą apie skyrybas ir pakartotinas santuokas. Per amžius tikintieji neranda bendro sutarimo šiuo svarbiu klausimu. Taip gimė įvairios tradicijos. Pagal vienas skirtis galima, todėl pakartotinai sukurti šeimą taip pat galima. Kitose tradicijose neleidžiama skirtis, aišku ir pakartotinai susituokti taip pat neleidžiama. Kokia buvo Jėzaus pozicija?

 

Skyrybų tikslas

 

Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną? Per amžius skyrybos buvo ir yra skausmingiausia žmonijos tragedija. Nuo pradžių žmogus gundo Dievą įvairiausiais nesutarimais, kurie baigiasi vienokiomis ar kitokiomis skyrybomis. Nieko nuostabaus, kad fariziejai gundė Jėzų užduodami tokį svarbų klausimą. Įsiklausykime į patį klausimą: „ar galima dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?" Čia nebuvo klausiama ar galima atleisti žmoną apskritai, bet klausiama ar galima dėl įvairiausių priežasčių.

Yra žinoma, kad tų dienų Izraelyje žmonės buvo susiskaldę šiuo svarbiu klausimu. Tuo metu vyravo dveji mokymai: Hilel'io ir Šamai'jo. Hilelis mokino, kad vyras gali paleisti žmoną dėl įvairiausių priežasčių, tuo metu Šamaijus mokino kaip parašytą Mozės įstatyme, kad atleisti žmoną galima nebent paleistuvystės atveju. Suprantama, kad didžioji Izraelio auditorija labiau klausėsi Hilelio mokymo ir mėgavosi „Dievo duota dovana" vyrui paleisti žmoną, jei ji blogai gamina valgyti, ar sudegino duonos paplotį, ar 10 metų nepagimdo vaikų, ar tiesiog pasidarė negraži.

Kodėl fariziejai uždavė tokį klausimą? Jie juk žinojo, kad Jėzus tikrai susipažinęs tų dienų Izraeliu ir liaudyje paplitusiais mokslais. Juk žinojo, kad jis visada vadovaujasi Dievo Žodžiu. Jie buvo labai gudrūs. Jei Jėzus būtų pritaręs Hilelio pozicijai, tada fariziejai būtų pakaltinę jį Mozės įstatymo laužymu. Jei Jėzus būtų pritaręs Šamajaus pozicijai, tada dauguma žmonių nuo jo tikrai nusisuktų. Fariziejai norėjo įtraukti Jėzų į atvirą diskusiją. Gal tada būtų pavykę išprovokuoti pasmerkti Herodą dėl jo paleistuvystės su brolio žmona? Jonas atvirai kaltino Herodą ir neteko galvos. Gal ir Jėzus tars kokį žodį prieš Herodą, tokiu būdu pats karalius susidoros su Jėzumi ir ramybės drumstėjas bus pašalintas, o fariziejų rankos bus švarios. O koks geras planas tai galėjo būti, jei Jėzus būtų buvęs tik žmogus valdomas nuodėmių. Tačiau Jėzaus nebuvo įmanoma suvedžioti ir išprovokuoti, nes jis visada vadovavosi Dievo Tėvo Dvasia.

 

Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria." Argi neskaitėte? Ar tai buvo priekaištas ar tiesiog priminimas tiems „Rašto žinovams" mes nežinome, tačiau aišku, kad mes galime dar kartą gauti užtvirtinimą, kad Jėzus visada vadovavosi Raštais, nes jis atėjo ne panaikinti, bet išbaigti Įstatymą. Visi atsakymai santuokos ir skyrybų klausimais yra Viešpaties apreiškimų knygoje. Raštas negali būti panaikintas. Joks žmogus negali užčiaupti Dievo burnos. Dieviška tvarka galioja amžiams. Ar neskaitėte? Galbūt jie ir skaitė, gal net kiekvieną šabą, tačiau nevykdė. Kokia nauda iš tokio skaitymo, kai skaitai ir nevykdai. Kokia nauda tau iš Viešpaties paraginimų, jei tu nesilaikai to, kad parašyta Gyvojo Dievo ranka? Va tada ir kyla panašūs klausimai.

Taigi ko jie neskaitė? O jie neskaitė, kad Dievas sujungė vyrą ir moterį. Tai Dievas nusprendė, kad žmogui negera būti vienam. Tai Dievas sukūrė pagrindą santuokai, tai Dievas davė santuokos apibrėžimą. Tai Dievas palaimino santuoką. Niekas neturi teisės mesti iššūkio Kūrėjui. Todėl Jėzus ir primena Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria. Dviejų žmonių santuoka yra labai brangi, ne apie ceremoniją kalbu, bet apie bendrą gyvenimą. Ji yra brangesnė už tėvų ir vaikų santykius. Žmogus privalo palikti savo tėvus dėl sutuoktinio. Na savaime aišku tai nereiškia nesirūpinti tėvais. Dievo įsakymas gerbti tėvą ir motiną negali būti panaikintas. Tačiau pasikeičia autoritetas ir atsakomybės. Santuokoje vyras tampa galva, o ne jo tėvas. Deja daug santuokų remiasi tėvais. Tokia santuoka yra pasmerkta nesavarankiškumui, nesaugumo jausmui. Sutuoktiniai gali neišmokti gyventi savo galva. Trūks atsakomybės ir jų vaikai nebus tinkamai auklėjami. Santuokoje žmona tampa tavo kūnu, ne tavo paties kūnas. Santuokoje vyras netenka nuosavybės į savo kūną. Jis priklauso žmonai, kaip ir žmona daugiau nebeturi teisės į savo kūną, tik vyras turi teisę į jį. Tokia jau yra Dievo valia.

 

Santuoka yra amžina, nes ji simbolizuoja Kristaus ir bažnyčios vienybę. Juk Kristus amžiams pamilo bažnyčią ir dėl jos atidavė savo gyvybę, kad padarytų ją sau garbingą, nesuteptą be raukšlės ar kokios nors dėmės. Čia yra didelė paslaptis ir atsakomybė tinkamai skelbti šia tiesą ne tik žodžiais, bet ir visais savo santykiais. „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, ²³ nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas. ²⁴ Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visa kame teklauso vyrų. ²⁵ Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, ²⁶ kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, ²⁷ kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. ²⁸ Taip ir vyrai privalo mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. ²⁹ Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią, ³⁰ kadangi esame jo Kūno nariai. ³¹ Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. ³² Tai didis slėpinys, - aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią. ³³ Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą. (Ef 5,22-33)

Niekas neturi teisės išardyti dviejų žmonių santuokos. Liūdna, kad šiandien mes remiamės daugiausia žmonių papročiais. Nueini teisman, parašai pareiškimą, kad nori skirtis nes neatitiko charakteriai ir viskas. Niekam nerūpi. Tačiau Dievui labai rūpi. Kartą jis tarė Izraeliui: „Aš nekenčiu skyrybų, - sako Galybių Viešpats. Taigi įsidėmėkite ir nebūkite neištikimi". (Mal 2,16)

 

Tada jie klausė: „ O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant?" Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną – jei ne dėl ištvirkavimo – ir veda kitą, svetimauja." Žmogus visada ieško legalaus būdo išsiskirti. Jei jis vadinasi krikščionis, tai bando naudoti Bibliją, kad patenkintu savo norus. Mozės patvirtintas skyrybų raštas niekada neturėjo būti išduotas dėl bet kokios priežasties. Visada tik vieninteliu ištvirkavimo atveju. Ir tai buvo dėl žmonių netikėjimo ir širdies kietumo. Jų širdys buvo kietos, nes jie nenorėjo pamatyti kokia Dievo valia santuokoje. Jie nenorėjo pamatyti santuokos prasmės. Juk jei santuoka yra kažkas daugiau nei seksas ir vaikų gimdymas, tada viskas keičiasi. Daugeliui santuoka yra tik geismų numalšinimas ir vaikų gimdymas. Tačiau tai labai klaidingas požiūris. Santuoka yra palaiminta dėl daugybės kitų dalykų.

Santuokos negali išardyti žmogus, todėl Jėzus ir sakė, kad kas atleidžia žmoną – jei ne dėl ištvirkavimo – ir veda kitą, svetimauja. Nieko nereiškia, jei tu sugalvojai skirtis. Nieko nereiškia jei Lietuvos Respublikos įstatymai palaimino tavo skyrybas, Dievo akyse tai yra nedorybė. Pakartotina sąjunga su kitu asmeniu ne pagal Dievo valią yra svetimavimas.

 

Santuokos tikslas

 

Taip pat buvo pasakyta: Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą. O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, jei ne ištvirkavimo atveju, skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda, svetimauja. (Mat 5,31-32)

 

Atrodytų, kad Jėzus šioje situacijoje tik atkartoja Mozės Įstatymo nuostatas ir kalba gana įstatymiškai. Tačiau turime prisiminti, kad ši Rašto vieta yra parašyta kontekste kito Jėzaus mokymo apie tyrumą. Prieš tai jis sakė, kad privalome vengti bet kokių pagundų ir jei reikia, turime akies ar rankos atsisakyti, kad tik neįpultume į svetimavimą ar paleistuvystę. Skyrybos tiesiogiai skatina svetimavimą. Nes žmogus nesukurtas būti vienas, ir paragavęs santuokos malonumų, žmogus vargu ar galės atsilaikyti gundomas. Tad komentuodamas Mozės žodžius Įstatyme, Jėzus nukreipia mūsų žvilgsnį kita linkme. Vietoj to, kad sukurtu naują „galima – negalima" sąrašą, Kristus kalba apie nuodėmes, kurios lydi žmones, sulaužusius duotus įžadus Dievui ir sutuoktiniui.

                      Juk santuoka yra Dievo įkurta ir turi Dieviškus tikslus. Ir Nesvarbu ar sutuoktiniai pripažįsta tai ar ne. Visi esame Dievo kūriniai Jo karalystėje. Juk žemė yra jo nuosavybė. Čia veikia Jo dėsniai, visi atsakingi prieš Kūrėją.

                 Atėjęs Jėzus Kristus nori atgręžti žmones į tiesos kelią į tikrą gyvenimą pagal Kūrėjo paveikslą. Kai jo klausė apie skyrybas, jis priminė istoriją kaip Dievas sukūrė žmogų. Todėl reiktų prisiminti kodėl Viešpats sukūrė vyrą ir moterį ir sudarė sandorą su jais. Tokia vyro ir moters partnerystė buvo skirta Dievo tikslų įgyvendinimui. Adomas su Ieva turėjo prižiūrėti žemę ir pripildyti pasaulį žmonija. Tokia santuoka yra stiprinama artimais vyro ir moters santykiais, ir seksualia sąjunga. Aišku, pagrindinis santuokos tikslas, kaip ir viso gyvenimo tikslas yra visų pirma ieškoti Dievo karalystės (Mat 6,33). Kristaus mokiniai turi gyventi ne sau, bet Dievui ir Dievo tikslams. Kaip ir įprastame gyvenime, krikščionis turi būti pasirengęs guldyti galvą dėl Dievo, aišku ir dėl savo sutuoktinio. Jie turi nešti savo kryžių Kristaus keliu ir pakelti visokiausius sunkumus, kad tik Dievo vardas būtų išaukštintas. Dievas yra visų santuokų liudininkas, ar sutuoktiniai tai pripažįsta ar ne. Visi pavaldūs Jo tvarkai.

 

Santuoka yra džiaugsminga vyro ir moters bendrystė viename kūne. Jėzus prabilo apie tai. Adomas su džiaugsmu sakė: „O žmogus ištarė: „Štai pagaliau kaulas mano kaulų  ir kūnas mano kūno.  Ji bus vadinama moterimi, nes iš vyro buvo paimta." Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu. Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau nejautė jokios gėdos. (Pr 2,23-25). Seksualiniai vyro ir moters santykiai santuokoje buvo numatyti Dievo planuose. Visa tai tarnauja ryšio sustiprinimui. Būti viename kūne, reiškia turėti intymius asmeniškus jaudinančius santykius ir nejausti jokios gėdos.

 

Santuoka yra pastovi ir ištikima sandora. Jėzus kalbėjo aiškiai ir suprantamai. Tvirtai ir užtikrintai: „Tegul niekas neišskiria". Dievas numatė, kad santuoka būtų visam gyvenimui, nebent viena pusė mirtų. (Rom 7,1-3; 1 Kor 7,10-11) Tačiau ji nesitęsia amžinybėje (Mat 22,30). Jėzus nukreipia mūsų dėmesį nuo įstatymiškų klausimų ar galima pakartotinai tuoktis? Ar gali pastoriai išsiskyrę tarnauti? Verčiau „Jis kviečia mus klausti: kaip mes galime dalyvauti drauge su DIEVU kuriant, ugdant, saugant santuokas, kurios atspindi Dievo tikslus Jo šventoje sandoroje ir kuri tęsiasi visą gyvenimą". (Gushee)

 

Visa tai mes girdime Jėzaus mokyme. Todėl Jėzus ir nukreipė visų dėmesį į pirmykštę santuokos paskirtį. Skyrybos skatina kitą svetimauti. Skyrybos aukština savanaudiškumą. Ištikima santuoka kalba apie Dievo ištikimybę, Kristaus bažnyčią, vienybę ir Dievo meilę žmonijai.

 

Brangieji, niekada nesuklupkime šiuo svarbiu klausimu. Neduokime vietos Velniui šiandien, nes rytojus gali baigtis skyrybomis, jei tik suabejosime Dievo Žodžiu ir nesikeičiančia tvarka šiame pasaulyje. Amen?

 

Kitos Biblijos vietos apie skyrybas. Iš 21,7-11. Pak 21,10-14. Pak 24,1-4. Jer 3,8. Mal 2,16. Mat 5,31-32. Mor 10,2-4. Lu 16,18. 1Kor 7,10-17.

 

pamokslas

Dievo vaikai Kristuje Jėzuje

Gal 3,26-28

 

„Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!"

 

1.     Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Daugelis šiandien šneka apie buvimą Dievo vaikais. Kai kurie sako, kad visi žmonės yra Dievo vaikai. Ir tam tikra prasme tikrai visi esame iš Jo giminės. Čia mūsų kilmės klausimas. Tačiau neužtenka tikėti (žinoti), kad esi sukurtas Dievo noru. Skaitant Bibliją mes sužinome, kad negalime būti ramūs turėdami tik paviršutinišką supratimą apie savo kilmę. Dar yra mūsų sukūrimo tikslo klausimas. „Kodėl esu šiame pasaulyje?" – turėtų paklausti kiekvienas žmogus. Ir nors daugelis šiandien ieško atsakymo, ne visi nori ieškoti Biblijoje. Ne visi nori ieškoti krikščionybėje. Ir tikrai šiandieninis krikščioniškas pasaulis yra toks margaspalvis, kad daugelis net minties neturi ieškoti pas tuos, kurie save vadina Dievo vaikais. Mes turime suprasti, kad Biblijos patrauklumas tiesiogiai susijęs su mūsų (krikščionių) etika ir morale. Kokius mus mato pasaulis yra kritiškai svarbu.

Štai Paulius sako galatams, kad jie visi yra tikėjimu Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Aišku šie žodžiai buvo pasakyti kontekste. Ir jei mes esame dėmesingi laiško skaitytojai, greitai pamatysime, kad tai barantis laiškas, taisomasis laiškas. Laiškas, kviečiantis pasikeiti mąstyme. Pirmojo amžiaus tikintieji išgyveno sunkų laiką, nes žydų tikintiesiems buvo be galo sunku suprasti įstatymo vietą krikščionių bendruomenėje. Taip gimdavo įvairūs klaidamoksliai. Žydai nenorėjo (sunku buvo) suprasti, kad Kristuje įstatymas užima kitokią vietą bendruomenėje. Krikščionys, kilę iš žydų, galėjo manyti, kad jie yra Dievo vaikai dėl ryšių su įstatymu. Tačiau tai negalėjo būti tiesa, nes tikintieji iš pagoniškų genčių nieko bendra neturėjo su įstatymu. Jie buvo „ne tauta", tačiau dabar Kristuje „Dievo tauta". Paulius laiške Efeziečiams rašė: „Todėl atsiminkite, kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys, kuriuos vadino neapipjaustytais vadinamieji apipjaustytieji kūno apipjaustymu, atliktu rankomis. ¹² Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje. ¹³ Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo." (Ef 2,11-13) Kaip Efeziečiams, taip ir Galatams, Paulius rašo, kad jie yra DIEVO vaikai ne dėl kraujo giminystės, nes dėl istorinės tapatybės su žydų tauta, bet dėl Jėzaus Kristaus kraujo. Galatijos žydams jis priminė apie pažadą Abraomui; laiške Efeziečiams paminėjo „pažado sandoras". Kadaise Dievas sudarė sandorą su Abraomu ir su juo palikuonimi. Dievas nuteisino Abraomą tikėjimu. Jis tapo Dievo vaiku ne dėl apipjaustymo, bet dėl tikėjimo Dievo pažadu.

Tokiu pat būdu šiandien yra nuteisinami visi, kurie šaukiasi Viešpaties. Dievo pažadas dėl Mesijo išsipildė. Emanuelis atėjo. Jis gimė, gyveno, praliejo kraują (mirė) ant kryžiaus, buvo palaidotas ir priskėlė, pasirodė daugeliui ir pakilo į dangų. Biblija skelbia, kad jis yra Gelbėtojas. Dabar visi privalome ateiti pas Jį ir tapti Jo mokiniais. Ir kiekvienas, kuris patiki Kristumi, gauna amžinojo gyvenimo pažadą. Taigi Dievo vaiku tampama tik tikėjimu. „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ⁹ ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų". (Ef 2,8-9) Kokiu tikėjimu? Abraomo tikėjimu. Tebūna jis pavyzdys mums, nes ir Galatams Paulius apie jį kalbėjo. Tačiau būtų gerai prisiminti ir Jokūbo laiške esančias pastabas:

„Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite", o neduotų, ko reikia jų kūnui, kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. Priešingai, kitas pasakys: „Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus." Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą." (Jok 2,14-18). Mes girdime, kad tikėjimas turi savo praktinę išraišką. Žmogaus tikėjimas matomas jo elgesyje ir darbuose.

Visi šie veiksmai išduoda žmogaus įsitikinimus. Įsitikinimas yra kažkas daugiau nei tikėjimas. Mes daug kuo tikime, tačiau nuo to mums nei šilta nei šalta. Dažnai mūsų tikėjimai neduoda jokios naudos nei mums, nei kitiems. Kiekvienas tikėjimas turi būti ištirtas. Kaip, kur jis bus ištirtas? Bendruomenėje, santykiuose su žmonėmis. Mes gyvename tik tuo, kuo esame įsitikinę. Įsitikinimai išduoda kas mes esame. O darbai ir veiksmai kalba apie mūsų įsitikinimus. Ar ne todėl Paulius rašo: „Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė." (Rom 14,22-23). Ar bet kokių įsitikinimų sulaužymas yra nuodėmė? Aišku ne. Tačiau Paulius kalba krikščionims, kurie patikėjo Kristumi ir yra Jo mokiniai. Romiečiai tikėjo, kad yra Dievo vaikai. Tikėjo, kad Dievas įsakė mylėti savo artimą kaip save patį. Tačiau jie suklupo, nes pamiršo savo tikėjimą suderinti su bendruomene, tai yra su broliais ir seserimis Kristuje. Pamiršo, kad bendruomenėje nėra vietos „kas man geriau", bet tik kaip kitam geriau. Paskaitykime ką daugiau sako Paulius Romiečiams:

„Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Kas šitaip Kristui tarnauja, tas mielas Dievui ir priimtinas žmonėms. Tad laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui. Taigi negriauk Dievo darbo dėl maisto! Nors viskas tyra, bet gali tapti bloga žmogui, kuris valgo, piktindamas kitus. Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę. Savo įsitikinimą pasilaikyk sau Dievo akivaizdoje. Laimingas, kam netenka smerkti savęs dėl savo sprendimų. O kas valgo abejodamas, tas smerktinas, nes elgiasi ne pagal tikėjimą. Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė. Paulius sako, jei tavo įsitikinimas nepasitarnauja bendruomenės (kitų) labui, pasilik jį sau ir tegul tik Dievas apie tai žino. Štai kokia yra nauja tvarka. Mums ir man dar daug reikia padirbėti, kad suprastume kaip svarbu gyventi dėl kito gerovės. Kaip svarbu augti tikra nesavanaudiška meile artimui. Jeigu tikėjimo praktika neskatina mylėti pasiaukojančiai, tai blogas tikėjimas, jį reikia palikti. Dievo vaikas privalo tarti sau ir kitiems: "laikysiuos to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui." O kaip mums reikia drąsos ir ryžto gyventi taip. Jeigu sakome, kad esame Kristaus, kito kelio neturime.

Taigi, jeigu mes esame Dievo vaikai, tai tik tikėjimu. Tikėjimas yra matomas praktikoje. Praktika kalba apie įsitikinimus. Įsitikinimai turi būti pastoviai ištiriami ir kritiškai vertinami bendruomenėje, Dievo Žodžio šviesoje. Todėl visi privalome būti pasirengę keistis, jeigu Viešpats apreiškia mums, kad įsitikinimai nėra naudingi kitiems. Čia vertėtų prisiminti Pauliaus mokymą apie kūną (1 Kor 12,12-26) Kiekvienas yra svarbus, kiekvienas turi būti gerbiamas ir jo labui, net dauguma turi keistis:

„Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi - žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio. Jei koja imtų ir pasakytų: „Kadangi aš ne ranka, tai nepriklausau kūnui" - tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? O jeigu ausis tartų: „Kadangi aš ne akis, tai aš nepriklausau kūnui" - tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? Jei visas kūnas tebūtų akis, tai kur pasidėtų klausa? O jei visas - klausa, tai kur uoslė? Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną jų, kaip panorėjo. Jei visuma tebūtų vienas narys, tai kur beliktų kūnas? Bet dabar narių daug, o kūnas vienas. Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia", ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia." Priešingai, tariamai silpnesni kūno nariai yra kur kas reikalingesni. Tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba, ir mūsų gėdingesnieji nariai gaubiami didesnio padorumo, kurio neprivalo mūsų padorieji nariai. Taigi, tvarkydamas kūną, Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems nariams, kurie jos stokojo, kad kūne nebūtų susiskaldymo ir patys nariai rūpintųsi vieni kitais. Todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai." (1 Kor 12,12-26)

 

Tačiau neužtenka kalbėti vien tik apie tikėjimą. Dar reikia kalbėti apie Pauliaus „Kristuje Jėzuje". Mes privalome gerai suprasti ką Paulius turi mintyje sakydamas „Kristuje Jėzuje". Todėl grįžkime prie laiško Galatams:

 

2.     Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Krikštas. Krikštu tikintysis prisijungia prie Dievo šeimos žemėje. Prisijungdamas prie bendruomenės, krikščionio laukai nuji patyrimai. Taip, nes bus linksmų dienų, bet bus ir liūdnų. Bus vargo ir skausmo. Tokia yra tikrovė. Tam, kad mylėtum visa širdimi, turi būti pasirengęs kentėti. Taigi, Paulius sako, kad panardinti Kristuje yra apsirengę Kristumi. Kiekvienas patikėjęs Kristumi privalo žengti į krikšto vandenis. Tokia yra Biblinė tikrovė. Biblija neduoda ramybės mums, jei tikime kažką klaidingai. Taip yra su krikštu.

Viešpats įsteigė krikšto praktiką, nes krikštas yra mūsų išgelbėjimas. Nebijokime vaizdingos kalbos. Nes Biblijos autoriai nevengė metaforų, palyginimų ir kt. Jėzus Kristus visada taip kalbėjo. Prisiminkime paskutinės vakarienės metu pasakytus žodžius: „Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas." Paskui, paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti." (Mat 26,26-28) Ar ta duoda ir vynas buvo Jėzus Kristus? Ne, bet duona ir vynas priminė Jėzų ir Jo išganymo darbą. Jo kūnas buvo sulaužytas kaip duonos kepalas ir kraujas išlietas, kaip vynas iš taurės. Dabar, kai mes kalbame apie krikštą, kaip Biblija (autoriai) kalba apie krikštą, nesistebėkime, kad girdime tokius žodžius: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas." (Mor 16,16).

Krikštas pasakoja apie išganymą Kristuje. Krikštas skelbia Dievo Evangeliją. Žmogus pasinerdamas į krikšto vandenis bendruomenės ir pasaulio akyse skelbia apie savo susitapatinimą su Kristumi. Susitapatinti su Kristumi, reiškia apsirengti Kristumi iš vidaus ir iš išorės. Iš vidaus tikėjimu, Dvasia, mąstymu. Iš išorės – gyvenimu, darbais. Apaštalas kviečia prisiminti koks yra Kristus. Jis kviečia būti kaip Jėzus. Nes pats Jėzus ragino valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują. Juk ne apie duoną ir vyną kalbėjo Jėzus žydams Jono 6 skyriuje: „„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną - gyvens per amžius." (Jono 6,53-58). Jėzus kviečia gyventi jo gyvenimą. Kristus kviečia apsirengti jo gyvenimu. Jis kviečia į kelią, nešant savo kryžių. Kristus nešė savo kryžių į Golgotą dėl mūsų nuodėmių. Jis pasirinko kelią, kad kiti būtų išgelbėti.

Taip ir mes turime gyventi. Ar ne apie tai kalba Paulius Romiečiams ir Galatams? Ir Romiečiai ir Galatai turėjo tas pačias problemas. Dėl savo praktikų jie griovė bendruomenės vienybę ir Kristaus atvaizdas buvo suterštas. Dėl savo įsitikinimų valgyti ir gerti jie griovė brolių ir seserų gyvenimą. Kristus taip nedarė. Apsirengti KRISTUMI, reiškia gyventi taip kaip Jis. Būti kaip Jis. Jėzus verkė dėl pasiklydusių avių. Jis gailėjosi nusidėjėlių. Jis buvo kantrus silpniesiems. Kiekvienas, kuris pasineria į Kristų, kiekvienas, kuris yra Kristuje, jis gyvena taip kaip Kristus (privalo, turi gyventi).

 

3.     Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! Štai kodėl nebesvarbu kokios tautybės esi. Nesvarbu kokia tavo socialinė padėtis, nesvarbu kokios lyties ir amžiaus. Visi surišti vieno Kristaus gyvenimu ir misija. Viena Kristuje – tai ne ideologija, tai praktika. Tai susitapatinimas su Jo biografija. Kristus mirė dėl nusidėjėlių. Apaštalai ir kiti krikščionys mirė dėl nusidėjėlių. Jie galėjo drąsiai žiūrėti mirčiai į akis, nes jiems rūpėjo Kristus ir jo misija. Jiems rūpėjo nusidėjėliai, dėl kurių KRISTUS buvo nukryžiuotas. Kristuje esame viena, bet tai nereiškia, kad visi galime daryti tą patį. Kristuje neišnyksta mūsų vyriškumas ir moteriškumas. Kristuje lieka mūsų Dievo duoti sugebėjimai. Ne visi apaštalai, ne visi evangelistai, ne visi stebukladariai... Vienybė – reiškia vienybė Kristaus Dvasioje ir mokyme...

Paulius rašė: „Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti" (Fil 3,10). Paulius norėjo panašiai kaip Jėzus numirti. Ar mes pasirengę numirti panašiai kaip Jėzus? Ar mes norime? Jeigu taip, tai pradėkime šiandien. Amen.

 

pamokslas

Brandumas ir nebrandumas

Heb 5,11-14

 

Laikas yra labai paslaptinga asmenybė. Laikas gali būti piktas, gali greitai bėgti, jį galima tariamai apgauti ir išnaudoti blogiems tikslams. Laikas gali būti gąsdinantis ir padrąsinantis. Tačiau vieną dieną laiko nebeliks. Kaip tada gyvensime? Todėl jei norime turėti atsakymus, kaip tada gyvensime , šiandien išnaudokime laiką kilniems tikslams. Paskaitykime ištrauką iš laiško Hebrajams 5,11-14... Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, ir sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti. ¹² Ir nors, žiūrint laiko jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų pagrindinių dalykų apie Dievo apreiškimus. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio. ¹³ Juk kiekvienas, kas minta pienu, dar neišmano teisumo mokslo, nes tebėra kūdikis. ¹⁴ Tik subrendusiems dera stiprus maistas - tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga.

 

 

1)    Nerangūs klausytojai. Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, ir sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti. Apaštalas Paulius kalba hebrajams apie šlovingus dalykus, apie apreiškimus, kurie parodo Viešpaties didybę ir Jėzaus Kristaus viršenybę. Visi Viešpaties Žodžiai yra labai svarbūs ir brangūs, kuo geriau žinai žodį, tuo laimingesnis būsi šiame piktojo valdomame pasaulyje.

Laikas ištiria ar esame geri klausytojai. Kada mus kažkas žavi ir jaudina, mes klausomės labai įdėmiai. Tačiau laikas parodo ar esame ištvermingi klausytojai. „Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo" (Jok 1,19-20) Taip, čia aiškiai girdime raginimą greitai klausytis. Nes be klausymosi nebus išsimokslinimo. Bet nepakanka vien klausyti, reikia išgirsti. Kodėl laiško hebrajams klausytojai pasidarė nerangūs klausyti? Greičiausiai todėl, kodėl ir mes pasidarome nerangūs klausytojai...Todėl, kad mes pradedame klausyti kito viešpaties. Tai gali būti mūsų pikta širdis, gali būti pikti laikraščiai, piktos knygos, pikti, Dievui priešiški, žmonės.

Labai gerai užkemša ausis tinginystė, abejingumas, pražūtingas išdidumas (gali būti girtinas išdidumas-pavyzdžiui savo Dievu arba artimu žmogumi); nepasitenkinimas. Vienas iš galingiausių velnio ginklų yra įvaryti žmogų į nepasitenkinimo savimi ir kitais būsena, kada įrodai sau, kad esi niekam nereikalingas ir nieko negali pakeisti.

Bažnyčioje labai dažnai klausytis trukdo natūralūs veiksniai: nuovargis, deguonies stoka, kaimynas iš dešinės, įvairūs rūpesčiai net pamokslininkas. Tegul niekas nesutrukdo mums klausytis, nes nuo to priklauso mūsų brandumas.

 

2)    Galėjo būti mokytojai. Ir nors, žiūrint laiko jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų pagrindinių dalykų apie Dievo apreiškimus. Yra laikas gimti, laikas būti vaiku ir laikas būti suaugusiu. Bėga laikas, mes augame, bręstame. Augdami išmokstame kažką veikti. Galime išmokti būti dorais, galime išmokti būti nedorais. Galime būti labai naudingi bažnyčiai, šeimai ,visuomenei. O glaime būti visai niekam nenaudingi. Bažnyčioje kiekvienas turi galimybę augti Kristaus pažinimu. Kiekvienas gali dalyvauti tikinčiųjų ugdyme. Ne visada toks ugdymas yra žodiniai pamokymai. Dažnai tai veiksmai, kuriais yra padrąsinamas artimas. Yra sustiprinamas jo tikėjimas. Štai Paulius rašo laišką Filemonui: Aš turėjau daug džiaugsmo ir paguodos iš tavo meilės, nes tu, brolau, atgaivinai šventųjų širdis. Žmogui reikia atsigauti. Dažniausiai mes galvojame, kad geriausia atgaiva yra atostogos, poilsis nuo kasdienės rutinos. Taip, poilsis reikalingas, bet šventųjų širdžių jis neatgaivina ir nesustiprina tikėjimo. Pamenu pernai keliavome ilsėtis į Kroatiją. Po kelių dienų kelionių ir bastimosi karštyje, numirė mano automobilis. Tiesiog pasakė: „Gana, pavargau ir užgeso..." Mes beveik puolėme į paniką, bet Dievas pasiuntė nepažįstamą brolį iš Vokietijos, kuris padėjo atgaivinti automobilį. Tačiau svarbiausia, jis atgaivino mūsų širdis....

Aš tikiu brandus krikščionis norės būti atgaiva kitų širdims, ieškos progos tarnauti šventiesiems. Su užsidegimu lankysis bažnyčioje, nes žinos, kad gali būti naudingas savo artimui.

Mūsų noras ir sugebėjimas taip mokyti kitus parodo mūsų brandumą. Tik čia turime būti atsargūs. Piktasis pastoviai rezga pinkles tiems, kurie nori daryti gerus darbus. Išdidumas, viešpatavimas, prievarta, kivirčai – dažnas reiškinys mokinių ir mokytojų santykiuose pasaulyje. Kristaus bažnyčioje to neturi būti. Viešpaties tarnui nedera kivirčytis, bet reikia su visais elgtis maloniai, stengtis pamokyti, būti kantriam, švelniai aiškinti prieštaraujantiems; rasi Dievas duos jiems atsiversti, pažinti tiesą (2 Tim 2,24-25

Suaugęs žmogus nebijo imtis įvairių atsakomybių. Taip ir tikėjime. Brandus žmogus imsis atsakomybės mylėti. O jei myli, degsi troškimu pasidalinti Evangelija. Nors bus baisu, sieksi kito gerovės - suprasi, atjausi. Mes turime prašyti Dievo, kad jis padėtų mums augti ir išdrįsti imtis atsakomybės būti mokytoju jaunesniems krikščionims. Raštas skelbia, kad negyvename sau. Visada gyvename kažkam kitam. Todėl labai svarbu savo gyvenimą atiduoti į tinkamas rankas.

Apaštalas Paulius mokė ir ragino Timotiejų: „Su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje laikyk sau taisykle sveikus pamokymus, kuriuos esi iš manęs girdėjęs. (2 Tim 1,13)  Mums reikia sveikų pamokymų. Mums reikia gerų taisyklių. Mums reikia tėvų atsakomybės. Be to nebus augimo. Jeigu krikščionys patys užaugę, atsisako mokyti kitus, argi jaunoji karta pažins Dievą?

 

3)    Bet dabar sunku būti net mokiniais. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio. Juk kiekvienas, kas minta pienu, dar neišmano teisumo mokslo, nes tebėra kūdikis. Kai kurie žmonės nori būti kūdikiais. Nerangus klausytojas panašus į kūdikį, kuriam tik pienas tinka. Tačiau kaip visame pasaulyje, taip ir Dievo karalystėje - mes turime augti... kūdikystė pagal Paulių – netikėjimo ženklas. Ar gali vadintis Dievo vaiku, jeigu neišmanai teisumo mokslo? Kažkaip nesuderinama. Kas turi ausis – teklauso. Čia perspėjimas, apie kurį turėtume ritmai pagalvoti.

Žmonės nenori augti nes myli kūniškus darbus Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje. ² Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti. Deja, ir dabar negalite, ³ nes esate kūniški. Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, tai argi nesate kūniški, argi nesielgiate grynai žmogiškai? ⁴ Kol vienas sako: „Aš ­ Pauliaus," kitas: „Aš - Apolo," - argi nesate vien žmogiški? (1 Kor 3,1-3)

Apaštalas Paulius rašė Timotiejui apie laikus, kai atsiras žmonių, kurie suvedžios: ⁶ Iš jų yra tie, kurie įsiskverbia į namus ir prisivilioja moterėles, pilnas nuodėmių ir blaškomas visokių įgeidžių, ⁷ nuolat besimokančias ir vis nesugebančias pažinti tiesos. (2 Tim 3,6-7) Matome, kad žmogus sugeba mokyti, tačiau negali pažinti tiesos. Jei būsime nerangūs klausytojai, kai Dievas kalba, velnias pasirūpins, kad atsirastų mokytojai, kurie pasigrobs...

Krikščionys neauga, nes jie nenori arba nežino kuria kryptimi reikia augti. Dievo kūrinijoje, net besmegeniai augalai žino, kuria kryptimi augti. Jie visada atsisuka į saulę. Ar mes neturėtume visada atsisukti į tikrąją Saulę – Jėzų Kristų?

 

4)    Netingėkime praktikuotis. Tik subrendusiems dera stiprus maistas – tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga. Būkite žodžio vykdytojai... (Jok 1) Taigi, broliai ir seserys, nebijokime mokytis, neaptinkime. Nepraleiskime progos būti su šventaisiais ir imtis atsakomybių, atneškime savo ausis ir širdis į bažnyčią Dievo akivaizdoje. Juk bažnyčia yra vieta, kur mes mokomės pažinti Viešpatį. Patys mokomės ir turime proga būti naudingi kitiems. Tokie manai labai svarbūs.

Timotiejui buvo pasakyta: „O tu laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs. ¹⁵ Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi. ¹⁶ Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, ¹⁷ kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui." (2 Tim 3,14-17) Mylėkime Raštą ir mokymą, siekime tobulumo, būkime pasirengę geriems darbams.

 

Taigi, atmetę visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas, lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno, kad nuo jo augtumėte išganymui, jei esate patyrę, koks meilus yra Viešpats. (1 Pet 2,1-3) Amen.