Sekmadienio pamokslas „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“

„Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“ 

Audio

„Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalėlį. ¹⁵ O Jėzus juos įspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo.“ ¹⁶ Jie pradėjo kalbėtis neturį duonos. ¹⁷ Tai patyręs, Jėzus tarė: „Kam jūs tariatės neturį duonos? Ar vis dar nieko neišmanote ir nesuprantate, ir vis dar esate be nuovokos? ¹⁸ Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?! Argi neatsimenate, ¹⁹ jog penkis kepalėlius aš sulaužiau penkiems tūkstančiams?! O kiek pilnų pintinių likučių jūs pririnkote?“ Jie atsakė: „Dvylika.“ ²⁰ „O kai septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pririnkote pilnų krepšių likučių?“ Jie atsakė: „Septynis.“ ²¹ Tada jis tarė: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“ (Mor 8,14-21)

„Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalėlį.

Mokiniai buvo pamiršę pasiimti maisto kelionėje, o Jėzus prabilo apie raugą... Kartais mes vykstame į svarbią kelionę ir pamirštame pasiimti tai kas svarbiausia. Tada mes pergyvename, jaudinamės, pykstame. Krikščioniškoje kelionėje būna panašiai. Kartais mes labai rūpinamės ir pamirštame tai kas svarbiausia. O svarbiausia yra tikroji duona iš dangaus. Labai lengva pradėti gyventi tik regėjimu. Pradėti džiaugtis tik žemiškais daiktais ir matomais stebuklais ir pamiršti, kas svarbiausia. Kartais mes tarnaujame Dievui ir pamirštame kas svarbiausia. Kiekvienas gali pamiršti kažką, kas yra būtina tarnystėje. Kas gi svarbiausia tarnystėje? Pamąstykime. Gal tarnavime yra svarbiausia išsilavinimas? Taip, tai labai svarbu, tačiau istorija matė krikščionių, kurie buvo menkai išsilavinę ir galingi Dievo darbais. „Matydami Petrą ir Joną drąsiai kalbant ir patyrę, kad tai paprasti, nemokyti žmonės, jie labai stebėjosi; jie atpažino juos buvus kartu su Jėzumi, bet, žiūrėdami į stovintį su apaštalais išgydytąjį, neturėjo ką sakyti priešais.“ (Apd 4,13,14). Išsilavinimą vertino žydų vyresnieji. Tačiau jie stebėjosi apaštalų drąsa ir per juos daromais darbais. Taigi išsilavinimas nėra svarbiausia. Dievas gali naudoti bet ką.

Kas gi svarbiausia tarnystėje? Gal svarbiausia gera bažnyčia? Kartais žmonės ieško bažnyčios, kuri atitiktų jų įsitikinimus. Įdomu ar galima rasti tokią bažnyčią, kuri tobulai įkūnytų tikinčiojo svajas? Istorija matė bažnyčių, kurios buvo labai apgailėtinos. Tik prisiminkime Apreiškimo knygoje aprašytas bažnyčias. Kiek netyrumo, korupcijos, baimės, net šėtoniškumo galima jose rasti. Tačiau Jėzus turėjo savo žmones tenai, juos mylėjo ir perspėjo, duodamas nurodymų ką jie turėtų daryti, kad išvengtų bausmės ir pražūties.

Kas gi svarbiausia tarnystėje? Manau, kad Jėzus Kristus atsako į šį klausimą šioje istorijoje. Tereikia gerai klausytis. Paanalizuokime įvykius valtyje. Jėzus žinojo, kad mokiniais neturėjo duonos. Jis juk galėjo priimti jiems apie tai, bet jam svarbiau buvo pamoka, kurią turėjo gauti jo išrinktieji apaštalai, o ne pilnas pilvas po sunkios darbo dienos. Čia mes matome kas svarbiau Viešpačiui. Kartais mums atrodo, kad svarbiausia būti sočiam, gerai apsirengusiam ir saugiam šiame pasaulyje. Deja Biblija atskleidžia kitokią prioritetų skalę. Štai ką pasakė Jėzus, supratęs mokinių mintis:

O Jėzus juos įspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo.“ Viešpats visada išnaudodavo tokias situacijas ir paversdavo jas puikiausia praktinės teologijos pamoka. Mokiniai buvo alkani, sunerimę, kad liks be vakarienės. O Jėzus nukreipia jų mintis prie dvasinio mokymo. Kai mes turime poreikių, mes ieškome kas galėtų juos patenkinti. Jei esame alkani, norime pavalgyti. Visi žmonės yra alkani dvasiškai. Kaip Izraelis tomis dienomis, taip ir šiuolaikinis pasaulis yra alkanas. Alksta dvasia, ir niekas apart Dievo negali numalšinti to alkio ir troškulio, kuris yra žmogaus viduje. Tam, kad žmogus gyventų, jis privalo ne tik valgyti, bet ir mokytis. Be mokslo neišmoksime gyventi ir užsigyventi duonos. Nuo to kokius mokytojus pasirinksime, priklausys mūsų visas gyvenimas žemėje ir danguje. Jėzus puikiai tai žinojo, todėl prabilo apie fariziejų ir Erodo raugą. Raugas yra naudojamas užmaišant tešlą. Raugas priverčia tešlą kilti. Taigi nuo raugo priklausys ir duonos skonis. Panašiai ir žmonių mokymas turi galią paveikti mūsų įsitikinimus, pagal kuriuos mes gyvensime. Apaštalas Paulius taip pat kalbėjo apie raugą: „Jūsų gyrimasis niekam tikęs. Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą? ⁷ Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti, nes jau paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus. ⁸ Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona.“ ( 1 Kor 5,6-8). Mes privalome būti labai atsargūs priimdami tai ką girdime pasaulyje. Pasaulyje yra daug religingų žmonių ir įtakingų politinių lyderių, kurie gali suvedžioti. Blogybė ir nelabumas viešpatauja pasaulyje. Fariziejai buvo veidmainiai. Jie dėjosi tarnaują Dievui, tačiau jų darbai buvo tušti. Jėzus kritikavo kiekvieną jų žingsnį. Fariziejai buvo prasimanę tokių beprotiškų taisyklių, kad dauguma žmonių nekentė Dievo religijos. Religija fariziejams buvo įrankis patenkinti kūniškus geidulius. Garbės troškimas, valdžia ir turtai buvo vienintelis tikslas. Dauguma fariziejų Dievo visai nebijojo ir ne nežinojo ką tai reiškia. Jie buvo akli ir jų pasekėjai buvo akli. Jėzus taip ir sakė: „Palikite juos; jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris.“ (Mat 15,14) Savaime aišku, kad akliesiems reikia gydytojo. Jėzus galėjo pasiūlyti tobulą gydymą. Jis galėjo suteikti fizinį regėjimą, bet svarbiausia, jis galėjo dovanoti dvasinį matymą. Jei žmogus klauso netikrų pranašų, jis maitinasi prastu maistu, anksčiau ar vėliau jo gyvenimas pavirs pragaru. Tačiau jei žmogus pamilsta Gyvojo Dievo Žodį ir tikrąjį mokymą, jo gyvenimas anksčiau ar vėliau pavirs dangumi. Tačiau privalu atsisakyti nedorybės ir neteisumo raugo.

Kristus skelbė mokymą, kuris turėjo padaryti žmogaus širdį tyrą, fariziejai bandė būti tyri išorėje. Tačiau ritualinis tyrumas niekada nebuvo pakankamas. Kristus skelbė Dievo tiesą be iškraipymų ir interpretacijų; fariziejai viską aiškino per savo tradicijas ir papročius. Žmogiško proto pasiekimai yra menkaverčiai, jeigu jie netarnauja aukščiausiajam tikslui – žmogaus išganymui iš amžinosios mirties. Be tiesos nei vienas negali būti tyras ir šventas. Jėzaus maldos žodžiai: „Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa.“ (Jono 17,17) yra be galo svarbūs ir atspindi VIEŠPATIES mokymą apie tikrą išganymą. Jei žmogus priima Dievo tiesą, jo širdis taps tyra ir tai atsispindės jo gyvenime. Todėl Jėzus ir perspėjo savo mokinius. Jis žino, kad tai kas praktikuojama daugumos visada labai patrauklu. Ne veltui Jis prabilo: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda.“ (Mat 7,13-14). Tikrai koks siauras kelias ir kokie siauri vartai... Kokie laimingi atradę tuos vartus ir įėję į gyvenimą!

Taigi, kai Jėzus pasakė sergėtis fariziejų raugo, mokiniai akivaizdžiai nesuprato. Jie galvojo, kad reikia nevalgyti duonos, kurią valgo fariziejai. Mokiniai mąstė fariziejiškai. Jie galvojo, kad juos suteps tų veidmainių valgoma duona. Jie mąstė toje pačioje dvasioje. Bet Jėzus kalbėjo apie kitą raugą.

„Jie pradėjo kalbėtis neturį duonos.“ ¹⁷ Tai patyręs, Jėzus tarė: „Kam jūs tariatės neturį duonos? Ar vis dar nieko neišmanote ir nesuprantate, ir vis dar esate be nuovokos? ¹⁸ Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?! Argi neatsimenate, ¹⁹ jog penkis kepalėlius aš sulaužiau penkiems tūkstančiams?! O kiek pilnų pintinių likučių jūs pririnkote?“ Jie atsakė: „Dvylika.“ ­ ²⁰ „O kai septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pririnkote pilnų krepšių likučių?“ Jie atsakė: „Septynis.“ ²¹ Tada jis tarė: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“

O kaip užsidegė Viešpats. Kaip susijaudino. Jis uždavė jiems kelis klausimus, klausimus, kuriuos užduoda jis ir mums šiandien. Įsiklausykime: „Kam jūs tariatės neturį duonos?“ Sprendžiant tik žmogiškai, galime pagalvoti, kodėl Jėzus juos bara, kas čia tokio pasikalbėti apie tai, kad neturi duonos? - Kas čia tokio? Juk valtyje Jėzus, visatos kūrėjas ir maitintojas! Kodėl jie nerimauja? Jėzus kaltino mokinius. Kodėl jūs nieko nesuprantate? Kodėl esate be nuovokos? Kur jūsų atmintis? Jėzus priminė jiems duonos padauginimo stebuklus. Gal jie pamiršo? Ne, jie prisiminė net smulkiausias detales. Jie suskaičiavo pintines trupinių, tačiau nesuprato pagrindinės pamokos.

Tokie jau mes žmonės esame. Mes mokame atmintai daug Rašto eilučių, atsimename biblines istorijas, bet nesugebame jomis naudotis praktikoje. Tikrai, mes labai dažnai nemokame naudotis Biblija. Juk Biblija yra pamokymų, padrąsinimų, perspėjimų ir įsakymų knyga. Juk Biblija mums apreiškia Viešpatį Dievą. Tad kodėl mes kartais pykstame, kai kas nors įsakmiai mus paragina arba pabara, primindamas Viešpatį ir jo daromus stebuklus?! O gal niekada nepykstame? Būkime sąžiningi, broliai ir seserys. Ar niekada nepykote ant savo tėvų? Ar niekada nepykote ant savo pamokslininkų? Ar niekada nepykote ant artimo savo, kuris ragino tikėti?... O kad mus dažniau kas nors pabartų taip kaip bara Jėzus. Tada drąsesni būtume.. O kad mus kas dažniau paklaustų: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“ Tada daugiau suprastume. Deja dažnai mes ieškome bendrijos tų, kurie nieko neklausia, nebara, nepriekaištauja ir aišku nepadrąsina Jėzaus pavyzdžiu.

Ko gi nesuprato mokiniai? Jie nesuprato kad Jėzus Kristus yra gyvybės duona; kad Jėzus Kristus gali aprūpinti viskuo kas reikalinga gyvenimui ir tarnavimui. O kaip greitai mokiniai pamiršo minias, kurios buvo pamaitintos. Kaip greitai tikintieji pamiršta Viešpatį, nors jis yra taip arti. Jėzus sėdėjo valtyje, o mokiniai nesugebėjo būti drąsūs. Jis buvo arti, o jie baiminosi kad liks alkani. Ir visa tai tik todėl, kad jie nepasimokė iš stebuklo. Ar nebūna taip ir mūsų gyvenime? Pamąstykime kiek kartų mes pergyvenome, jaudinomės, pykome. Jėzus buvo šalia, bet mes užsispyrę neturėjome ramybės dėl kažkokios duonos. Kiek kartų Dievas aprūpindavo mus, aprengdavo, pamaitindavo? Ar mes tikime kad tai padarė Jėzus? Kieka kartų per brolių, tėvų, draugų rankas Viešpats įrodė, kad yra ištikimas? Ar mes turime tikėjimą šiandien, kad Viešpats išgelbės iš sunkumų ir parūpins kas reikalinga? Juk tiek daug pažadų mes turime Jėzuje. Dėl ko tu šiandien jaudiniesi? Gal dėl mokslų, dėl darbo, dėl šeimos, dėl vaikų? Nebijok, bet būk ištikimas Viešpačiui. Rūpinkis savo širdimi, saugokis nelabumo ir melo raugo ir išvysi Viešpatį visoje galybėje. Tik nenuleisk rankų, nepamiršk jo nuostabių darbų. Galbūt Jėzus Kristus tave bara šiandien už netikėjimą, nesipriešink, nusižemink ir tikėk Juo. Kas gi svarbiausia tarnavime? Juk svarbiausia gyvenime, svarbiausia tarnavime – pasitikėti Viešpačiu. Jis nemeluoja, jis negali nuvilti. Jis visada šalia, kad apgintų ir vestų pergalės eisenoje. Amen.

„O mano Dievas iš savo turtų gausos Kristuje Jėzuje šlovingai patenkins visas jūsų reikmes. Mūsų Dievui ir Tėvui šlovė per amžių amžius! Amen“. (Fil 4,19-20)

Sekmadienio pamokslas: Kas mes esame pirmiausia?

Pamokslo audio įrašas.

O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę. (1 Pet 2,9-10)

Sekmadienio pamokslas "Viešpaties vakarienė" 2010 05 30

Laužti duoną Viešpaties atminimui

Audio įrašas

„Ir, paėmęs duonos, jis padėkojo, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22,19-20).

Ar mes savo bendruomenėse laužiame duoną Viešpaties atminimui? Toks klausimas turi gyventi širdyje, kad išliktume budrūs ir pasirengę duoti atsakymą kiekvienam. Mums labai svarbu suprasti, o jei suprantame, nepamiršti, ką Jėzus norėjo pasakyti tada. Nes Jėzaus „tada“ yra „dabar ir rytoj“. Ką darė pirmieji krikščionys, kai jie laužė duoną? kaip mes turėtume keistis, kad liktume klusnūs Evangelijai ir ištikimai skelbtume gyvąjį Jėzų Kristų ir jo karalystę?

Mes suprantame, kad šie įvykiai buvo „Paskutinės vakarienės“ metu. Nors iš tikrųjų tai nebuvo paskutinė vakarienė su Jėzumi. Juk Jis prisikels ir drauge su mokiniais dar susės prie bendro stalo. Tačiau dabar tai yra Paschos (Velykų) stalas. Kasmet žydai švęsdavo šią šventę, kad prisimintų išėjimą iš Egipto ir didį Viešpaties Dievo Jahves suteiktą išgelbėjimą.

Jėzus įsakė: „Tai darykite mano atminimui“. Ar Viešpats sakė, kad tai reikia daryti kasmetinės Velykų vakarienės metu? Tokia vakarienė buvo valgoma vieną kartą metuose. Tačiau mokiniai, kaip žinome, dalyvaudavo joje dažniau. Jie „tai darydavo“ kiekvieno valgymo drauge metu. Iš Naujojo Testamento Raštų matome, kad toks valgymas buvo labai svarbi tikinčiųjų gyvenimo dalis. Po Jėzaus prisikėlimo mokiniai, kurie keliavo į Emausą, nepažino Jėzaus tol, kol jis nelaužė ir nepalaimino duonos (Lk 23,30). Evangelijose kalbama, kad kiekvieną kartą, kai Jėzus po prisikėlimo pasirodydavo mokinių tarpe, jie valgydavo drauge. Lk 23,41-43 pasakojama, kaip išsigandę mokiniai nurimsta, pamatę Jėzaus žaizdas ir įsitikinę, kad Jis valgo ir geria kaip anksčiau. (Jie mat manė, kad Jis – tik šmėkla). Apie duoną ir žuvį  skaitome ir Jono aprašyme (Jn 21,9-13). Mokiniai rasdavo ramybę, kai susėsdavo valgyti kartu su Jėzumi. Tai natūralu: šeimos galva vietoje, visi broliai šalia. Viskas kaip anksčiau... Pažįstami jausmai? Visos pasaulio šeimos turi panašias tradicijas. Sueina tėvai, seneliai, vaikai ir vaikaičiai. Dalinamasi maistu, prisimenama praeitis, kalbama apie ateitį...

Po Sekminių Kristaus mokiniai pratęsė geras valgymo kartu tradicijas. Apie tai rašoma:

„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužimo ir maldų. Nuostaba ėmė kiekvieną, nes apaštalai darė daug stebuklingų ženklų. Visi tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“ (Apd 2,42-47).

Mokiniai ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo, tai yra KRISTAUS mokslo. Tikras Kristaus mokinys privalo laikytis Mokytojo mokymo. Jėzus sakė: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane “ (Jn 10,27). Mokiniai ištvermingai laikėsi bendravimo. Jie buvo draugai dėl Jėzaus. Viešpats subūrė juos, ir jie suprato, kad tai amžina draugystė ir kad niekas negali jų išskirti. Jie meldėsi kartu. Meldėsi visur. Ir namuose, ir prie jūros, ir šventykloje. Nebuvo svarbu kur, nes Viešpats yra ten, kur du arba trys sutarę šaukiasi Jo vardo. Viešpats yra ten, kur vienišas mokinys dejuoja skausmuose. Mokiniai laužė duoną kartu, kitaip sakant, valgė kartu. Mokiniai dalijosi viskuo, kaip prie stalo dalijamasi visu maistu. Juk atsisėdęs prie bendro stalo niekas nesako, kad valgys tik šį ar kitą patiekalą, o kitus tegul valgo kiti. Prie bendro stalo nėra vietos savanaudiškumui, visi dalijasi viskuo. Taip ir kituose gyvenimo klausimuose mokiniai dalijosi viskuo. Tai buvo „natūralus bendro stalo draugystės pratęsimas“ (J.H. Yoder).

Mintis valgyti kartu neatsirado po Sekminių. Mokiniai trejus metus gyveno su Jėzumi. Jie buvo išplėšti iš namų situacijos ir vaikščiojo su Jėzumi. Jie pusryčiavo kartu, pietavo ir vakarieniavo drauge su Jėzumi. Kaip žydui kiekvienas valgymas buvo šventė ir Dievo šlovinimo metas, taip ir mokiniams buvimas su Jėzumi prie bendro stalo buvo šventė. Ar mes taip pat valgydami namuose ir svečiuose garbiname Dievą valgydami?

Kleopas ir jo draugas susitiko Jėzų kelyje į Emausą, bet Mokytojas buvo atpažintas tik valgymo metu. Kodėl? Todėl, kad Jėzaus laiminimo malda ir pagarba Viešpačiui buvo tokie gerai pažįstami mokiniams! Juk Jėzus  nuolat kartodavo Dievą šlovinančius žodžius: „Būk palaimintas, Dieve, Visatos Karaliau, nes dėl tavo gerumo mes galime dalytis šia duona!“ Kiekvienos žydų šeimos galva bendro valgymo metu taip laimindavo Viešpatį. Ir Jėzus tapo naujos šeimos galva. Jis dėkodavo už duoną, kaip kiekvieno izraelito namuose būdavo dėkojama už maistą bendrų vaišių metu. Tad nenuostabu, kad mokiniai laikėsi „duonos laužimo“ (valgymo) kartu.

Apaštalų darbuose skaitome, kad dėl maisto dalijimo problemų Bažnyčiai reikėjo padaryti pakeitimų netgi organizacijos - vadovavimo struktūroje. Turėjo būti užtikrinta, kad graikiškai kalbančios našlės gautų vienodą maisto dalį prie bendro stalo. Taip buvo pašaukti tarnystėn pirmieji diakonai.

O ar ne dėl valgymo su pagonimis buvo sušauktas vyresniųjų susirinkimas, apie kurį skaitome Apaštalų darbų 15 skyriuje? Mozės įstatymas liepė nesėsti prie vieno stalo su nusidėjėliais; fariziejų mokymas  iškraipė šį įsakymą, ir žydams buvo sunku apskritai sėdėti prie vieno stalo su ne žydu. (Tarsi tautybė rodo, kad esi nusidėjėlis!) Tapę Kristaus mokiniais, visi tapo nauja kūrinija, nauja šeima naujame pasaulyje. Visi pakluso naujai tvarkai, kurios šerdis - meilė artimui. Ir prie tokio bendro stalo galėjo sėsti kiekvienas ne dėl tapatybės su žydų tauta, bet dėl naujos tapatybės su Jėzumi.

Daug visokių išbandymų laukė bendruomenių prie bendro stalo. Paskaitykime, ką sako apaštalas Paulius:

„Todėl, mano mylimieji, sergėkitės stabmeldystės! Aš kalbu kaip nuovokiems; apsvarstykite patys, ką sakau. Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužiame, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas, nes mes visi dalijamės viena duona. Pažiūrėkite į žemiškąjį Izraelį: argi tie, kurie valgo aukas, nėra aukuro bendrininkai? Ką gi sakau? Ar kad stabams paaukota mėsa šį tą reiškia? ar kad ir stabas yra šis tas? Ne, aš sakau, kad, aukodami atnašas, pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams. O aš nenoriu, kad jūs taptumėte demonų bendrininkais. Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės. Negalite būti Viešpaties vaišių dalyviai ir demonų vaišių dalyviai. Nejaugi kurstysime Viešpaties pavydą? Gal esame už jį stipresni? „Viskas valia!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas valia!“ Bet ne viskas ugdo! Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam“ (1Kor 10,14-23).

Prie bendro stalo negalėjo būti kalbos apie stabmeldystę. Pirmojo amžiaus bendruomenės buvo apsuptos pagoniškų tradicijų. Žydams buvo sunku valgyti viską, ką valgydavo pagonys. Ar stabams paaukota mėsa buvo suteršta? Juk ji tik mėsa. Tačiau tikram žydui tai nebuvo tik mėsa. Mozės Įstatymo nuostatos tvinksėjo tikro žydo kraujyje. Kaip apaštalas Petras turėjo problemų, taip ir daugelis kitų tomis dienomis negalėjo ramiai valgyti visko, ką valgo iš pagonių tautų kilę mokiniai. Tačiau jiems reikėjo suprasti, kad tikroji stabmeldystė tūno kiekvieno širdyje. „Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės“ (Ef 5,5). „Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė (Kol 3,5). Prie bendro stalo nėra vietos godumui, kur kiekvienas skuba suvalgyti, kas jam labiau patinka. Godumas – mirties ženklas. Godumas – stabmeldystė. Korinto bendruomenėje buvo tokių problemų:

„Duodamas šiuos nurodymus, aš jūsų negiriu, nes jūsų susirinkimai išeina ne į gera, bet į bloga. Pirmiausia man teko girdėti, kad jums susirinkus kaip Bažnyčiai, tarp jūsų esama skilimų, ir aš iš dalies tuo tikiu. Juk turi pas jus būti atskalų, kad išeitų aikštėn, kurie iš jūsų yra išmėginti žmonės. Taigi jūs susirinkę draugėn nebevalgote Viešpaties vakarienės, nes kiekvienas pirmiausia ima valgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria. Argi neturite savo namų pavalgyti ir išgerti? O gal norite paniekinti Dievo Bažnyčią ir sugėdinti nepasiturinčius? Kas man belieka sakyti? Pagirti? Ne! Už šitai nepagirsiu“ (1 Kor 11,17-22).

Duonos laužimas kartu turėjo atspindėti tikinčiųjų tikėjimą Jėzumi Kristumi. Tačiau kai sėdintys prie bendro stalo tikintieji rūpinasi tik savo skrandžiu, jie paniekina Jėzų, kuris visada rūpinosi vargdieniais. Daugelis tradicijų šiandien pakliūva į panašius spąstus nesutardami, kiek taurių turėtų būti, kokią duoną vartoti (raugintą ar neraugintą), laužti ją ar jau sulaužytą dalyti. Visos šios kovos kursto savanaudiškumą ir atitolina nuo tikrosios duonos laužimo praktikos prasmės.

Sugrįžkime prie Luko aprašytų įvykių Apaštalų darbų knygoje. Pirmieji krikščionys ištvermingai laikėsi bendravimo (koinonia). Jie leisdavo laiką kartu. Jie atverdavo vienas kitam širdis. Jie išpažindavo nuodėmes ir spręsdavo pačius svarbiausius klausimus kartu. Jie darė tai natūraliai, nes taip buvo įpratę, sekdami Jėzumi trejus metus. Visi tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi (Apd 2,44-47a). Tai buvo žodžio „bendravimas“ įsikūnijimas. Mes daug kalbame apie bendravimą, tačiau turime būti tikri, kad kalbame apie tą patį biblinį bendravimą. Biblinis bendravimas visada pagimdys džiaugsmą, patenkins poreikius, atsakys į klausimus, ugdys ir laimins.

Vienas  didžiausių krikščionių priešų bendruomenėje yra vienišumo manija. Velnias gundo tikinčiuosius atsiskirti nuo kitų (įsitikinimais, darbais, kalbomis) ir gyventi sau. Kristus kviečia prie savęs per bendruomenės gyvenimą. Šėtonas skaldo ir supriešina. Jis sukelia situacijas, kurios dažnai baigiasi tragedija, jeigu tikintieji nebudi. Kristaus mokiniai ištvermingai laikosi bendravimo. Aš tikiu, kad jei tikintis žmogus ištvermingai laikysis apaštalų mokslo, tai jis ištvermingai laikysis bendravimo bažnyčioje. Sušlubuoja gyvenimas pagal Kristaus pavyzdį – sušlubuoja sugebėjimas bendrauti su kitais broliais ir seserimis bendruomenėje.

Taigi, tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra. Kristus pakeitė jų požiūrį į gyvenimą. Jis pakeitė jų mąstymą apie medžiaginius dalykus. Jie žiūrėjo, kaip gali būti naudingi kitiems. Visa, ką turėjo, nelaikė savo nuosavybe. Jie buvo užsidegę ir pasirengę radikaliems veiksmams dėl brolių ir seserų bendruomenėje. Tokioje bendruomenėje negalėjo būti nė minties, kad kažkokiais veiksmais ar darbais galima išnaudoti brolius ir seseris savanaudiškiems (šėtoniškiems) tikslams. Toks bendravimas buvo draugiškas, padrąsinantis, patenkinantis socialines, taip pat ir emocines reikmes. Bendruomenėje buvo jautriai atsiliepiama į bet kokias brolių ir seserų reikmes.

Ištvermingai laikėsi duonos laužimo. Duonos laužimas buvo bendravimo dalis. Tačiau evangelistas Lukas paminėjo šią praktiką kaip Kristaus bendruomenės fundamentinį bruožą. „Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi“. Tai nebuvo Paschos šventės tradicijos pratęsimas. Paskutinės vakarienės su Jėzumi metu jie dalyvavo tradicinėje Paschos puotoje. Tačiau krikščionių duonos laužimo praktika drauge tikrai nebuvo pakartotinas kasdienis Paschos šventimas, nors būtinai turėjo panašių elementų.

Paulius rašo: „Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną, padėkojęs laužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas už jus. Tai darykite mano atminimui.“ Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui.“ Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11,23-26).

Kokia duonos laužimo kartu prasmė? Kodėl Viešpats įsakė tai daryti? Dalyvavimas prie bendro vaišių stalo liudijo „nuodėmių atleidimą, vienybę su Kristumi ir vieno su kitu, tai buvo padėkos maistas (padėkojęs Jis laužė duoną), puota, susijusi su ateitimi (tai darykite, kol Jis ateis)“ (McClendon Jr. „Doctrine. Systematic theology“ p.401). Tai buvo Kristaus atminimo šventė.

Vienybė Kristuje. Viešpaties vakarienė yra vienybės su Kristumi ženklas. Tai atminimo ženklas. Valgymas ir gėrimas yra neatsiejama puotos dalis. Kai tikintieji susėda prie vieno stalo, jie dalijasi viskuo, kas ant jo padėta. Kai Jėzus laužė ir padalijo duoną, kai gėrė iš taurės ir davė mokiniams, jis elgėsi kaip šeimos galva. Žydų šeimoje puota prie bendro stalo buvo šventė. Austinas M. Farreris rašė, kad kai šeimos galva ištardavo padėkos žodžius ir dalydavo duoną sakydamas: „Tai mano kūnas“, -  pirmojo amžiaus žydai nesistebėjo tokiais žodžiais, nes tokia tradicija buvo įprasta. Šeimininko duona buvo jo kūnas, tai yra, suvalgyta bus jo kūnas. Juk duona skirta kūno gyvybei palaikyti. Pagal žydų tradiciją buvo dėkojama ne tik už savo duoną, bet ir už kitų. Taigi kiekvienas lauždavo ir priimdavo su dėkingumu šeimininko duoną.

Ar neturėtume savo namuose išnaudoti kiekvieno valgymo Dievo šlovei? Tai, kas vyksta bendruomenėje, kai mes sueiname kartu, yra atspindys to, kas vyksta namuose. Jei namuose nelaiminamas Viešpats, nebus Jis laiminamas ir bendruomenėje.

Bažnyčioje ant stalo padedame duoną ir vynuogių gėrimą. Kieno jie yra? Turbūt kažkas nuėjo į parduotuvę ir nupirko. Tačiau padėta ant stalo duona ir vynas yra Kristaus. Mes meldžiamės ir laiminame. Mes tikime, kad Jėzus yra su mumis, tikime, kad Jis dalyvauja mūsų susitikime. Todėl imdami duoną ir vyną (vynuogių sultis) mes priimame tai iš paties Jėzaus Kristaus rankų-šeimininko rankų. Lukas rašo: „Paėmęs taurę, jis padėkojo ir tarė: „Imkite ir dalykitės. Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dievo karalystė.“ Ir, paėmęs duonos, jis padėkojo, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.“  (Lk 22,17-25). Taip dalyvaudami mes prisimename Jėzų. Ir ne tik valgydami ir gerdami prisimename Jėzų, bet turbūt bendraudami ir kalbėdami, ką Jis daro mūsų gyvenimuose. Mokiniai, kurie vaikščiojo su Jėzumi trejus metus, turėjo apie ką kalbėti. Tikiu, kad  ir mes turime apie ką. Prie tokio stalo neturėtų būti sprendžiamos verslo problemos, bet dalijamasi liudijimu, kaip sekėsi, sekasi ir seksis gyventi su Jėzumi. Toks bendravimas prie bendro stalo yra padrąsinimas broliams ir sesėms bendruomenėje.

Nuodėmių atleidimas. Tokia puota yra susijusi su nuodėmių atleidimu. Taurė Jėzaus rankoje buvo ir yra nuodėmių atleidimo ženklas. Jo kūnas buvo sulaužytas ir taurė išlieta. Jo kraujas buvo pralietas, kad mums būtų atleista. Taigi prie Viešpaties stalo yra liudijimas apie nuodėmių atleidimą. Tikintieji kartais suklumpa, nusideda, bet imdami taurę į rankas visada galime prisiminti, kad Kristus praliejo savo brangų kraują už mūsų ir mano nuodėmes. Todėl prie šio stalo yra vietos nusidėjėliams. Juk visi nusidėjome ir stokojome Dievo garbės... Netgi Judui buvo vietos prie Viešpaties stalo. Tačiau jis pasirinko mirtį, o ne Kristaus teikiamą gyvenimą per nuodėmių atleidimą. Tai pats Kristus Jėzus pakvietė nusidėjėlius savo draugijon, pasodino prie savo stalo ir ištiesė išganymo taurę į jų rankas. Jis prisiliečia prie puolusiojo ir pagydo kiekvieną, kuris to nori. Prie tokio stalo visada prisimename, kad mūsų nuodėmės yra atleistos. Todėl taip išeina, kad nedalyvaudami prie bendro stalo mes liudijame, kad Kristus neatleidžia nuodėmių! Kartais tikintieji atsisako dalyvauti atminimo vakarienėje ir tokiu būdu liudija, kad nenori priimti Kristaus atleidimo. Nedalyvaudami ir nesėsdami prie bendro stalo mes liudijame broliams ir sesėms, kad nusidėjome, o Kristus neatleido mūsų nuodėmių. Brangieji, nesuklyskime ir nebūkime apgauti klaidamokslių, mokančių, kad negali dalyvauti tokioje šventėje, jei mėnesio bėgyje nusidėjai ar šiaip jautiesi blogai, ar nėra nuotaikos susitikti su broliais ir sesėmis. Prie vaišių stalo mes visų pirma susitinkame su Kristumi ir prisimename, kad Jis atleido mūsų nuodėmes. Todėl drąsiai ir su pasitikėjimu galime dalytis viena duona ir vynu. O jei kas nusidėjo, tai reikėtų prisiminti: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1,9). Toks įsitikinamas skatina mus pagarbiai bijoti Viešpaties, sėsti drauge su nuolankia ir nusižeminusia širdimi, kad neužsitrauktume teismo, nekreipdami dėmesio į bendruomenę ir Kristų (į Kristaus Kūną ir Galvą)

Padėka. Duonos laužimas kartu yra padėkos šventė. Mes dėkojame Viešpačiui už Jo kūną ir kraują. Mes dėkojame Viešpačiui vienas už kitą. Mes dėkojame Dievui už gyvenimą. Kiekvienos žydų šeimos galva bendro valgymo metu taip laimindavo Viešpatį. O Jėzus tapo naujos šeimos galva. Jis dėkodavo už duoną, kaip kiekvieno žydo namuose buvo dėkojama už maistą bendrų vaišių metu. Kai šeima susirenka prie vieno stalo, ką ji veikia valgydama? Prie vieno stalo iškyla įvairūs atsiminimai, bendraujama ir juokiamasi. Kartu prisimenami seni laikai ir planuojama ateitis. Mes mėgstame šeimos šventes. Tokių švenčių metu tėvai perduoda jaunajai kartai svarbią informaciją apie gyvenimą. Kaip žydai Paschos šventės metu skaitė Raštą apie išėjimą, taip ir bet kurioje kitoje šeimoje prie bendro stalo perteikiama informacija vaikams. Kokia bus ta informacija, priklauso nuo šeimos tikėjimo. Dalyvavimas tokiose vaišėse yra padėka. Padėka Dievui už visas gėrybes. Dalyvavimas prie bendro stalo su Viešpačiu buvo malonė. Toks stalas skirtas dalyvauti – susivienyti, o ne atsiskirti ar išsiskirti. Prie karaliaus stalo galėjo sėdėti tik išrinktieji tautos didžiūnai. Prie Viešpaties Jėzaus Kristaus stalo buvo vietos visiems nusidėjėliams. Netgi Judui atsirado ten vietos. Tai malonė – dalyvauti naujos žmonių bendruomenės vaišėse. Naujos tautos, kuri sukurta ne žmonių dėka, bet paties Dievo surinkta paprastų žmonių tauta – krikščionys.

Viešpaties atminimo šventė – duonos laužimas – nėra magiškas ritualas, kaip kai kurie mano. Taip, mes privalome ištirti patys save, su kokia širdimi ateiname prie šio stalo, bet nepadarykime tokio stalo magiško. Kai sakau magiškas, turiu mintyje mokymą, kad jei nusidėjai ir dalyvausi Vakarienėje, tai DIEVAS baus. Tai neteisinga Pauliaus žodžių interpretacija. „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas nusikals Viešpaties Kūnui ir Kraujui. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria, to Kūno nepaisydamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių. Jei mes patys savęs paisytume, tai nebūtume teisiami. O kai Viešpats mus teisia, tai ir pabaudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu. Taigi, mano broliai, kai renkatės Vakarienės, palaukite vieni kitų. Jei kas išalkęs, tepavalgo namie, kad nesirinktumėte pasmerkimo užsitraukti“ (1 Kor 11,30-33).

Korinte kai kurie žmonės bendruomenėje buvo pabausti ligomis ir mirtimi, nes atsisakė gyventi pagal Kristaus pavyzdį, o ne dėl to, kad nusidėję dalyvavo duonos laužime. Kai kurie buvo godūs savanaudžiai ir tokiu elgesiu neskelbė Jėzaus gailestingumo ir malonės Evangelijos. Paulius barė tuos, kurie susirinkdavo tik prisiryti ir prisigerti. Brangieji, mums suteikta malonė dalyvauti Karaliaus puotoje, o jei nusidėjome, prie šio stalo galime rasti atleidimą. Pamenate kaip Judui buvo suteiktas paskutinis šansas Paschos vakarienės metu? Jėzus aiškiai parodė, kad žino apie išdavystę. Tačiau Judas neklausė Šventosios Dvasios pakaltinimo, užkietino širdį, nes buvo kaltas amžina nuodėme. Jis galėjo rasti atleidimą ir atsiversti, tačiau pasirinko mirtį.

Ateities Vakarienė. Evangelijose rasime, kad Vakarienės aprašymas glaudžiai susijęs su Jėzaus mokymu apie paskutinius laikus. Vakarienė žvelgia atgal prisimindama Kristaus gyvenimą žemėje, Vakarienė žvalgia į ateitį, laukdama Šeimininko pasirodymo šlovėje. Krikščionys laukia Šeimininko ir tos akimirkos, kai kartu valgys vakarienę naujoje aplinkoje. Tokiu būdu Duonos laužimas skelbia ateitį, kuri dar laukia tikinčiųjų bendruomenių. Vieną dieną mes visi sėsime prie  stalo su Kristumi. Visi kada nors gyvenę tikintieji bus suvienyti Kristuje ir dalyvaus Avinėlio vestuvių puotoje.

Taigi Duonos laužimas, Atminimo vakarienė yra šlovinga žinia. Joje atsispindi Kristus ir jo įvykdytas atpirkimas. Joje bendruomenė prisimena dienas, kai valgė ir gėrė drauge su Jėzumi, kai Jis buvo žemėje. Tokia vakarienė primena, kad Jėzaus kraujas nuplauna nuodėmes. Tokia vakarienė ugdo dėkingumo dvasią ir laukia šlovingo Viešpaties pasirodymo ateityje.

Kada tikintieji valgo ir geria Kristaus atminimui? Ar tada, kai paima duoną ir vyną į rankas? Kada skelbia Viešpaties mirtį? – ar tada, kai suvalgo gabalėlį duonos ir atsigeria vynmedžio vaisiaus sulčių? Kažin. Mokiniai skelbia Viešpatį, kai jie sugeba valgyti ir gerti kartu. Kai jie sugeba rūpintis vieni kitais, kai jie sugeba susikalbėti ir sutarti Viešpatyje. Kai mokiniai džiugia ir tauria širdimi vaišinasi prie bendro stalo. Tas „bendras stalas“ yra ilgas stalas. Ant jo dedamos visokios vaišės, už kurias dėkojama Viešpačiui. Tai ir gailestingumo darbai, ir susitaikymo tarnystė. Tai duona, kuri užgydo kraujuojančias širdis, tai vynas, kuris pradžiugina nuliūdusiųjų sielą. Toks yra bendras stalas – platus, ilgas ir nukrautos visokiomis vaišėmis. Ką atsinešėme šiandien? Ką padėsime ant jo? Ar daug skanaus maisto ir gėrimo, ar kartėlio vyną ir supelijusią duoną, kad kiti paspringtų? Tai galima ištirti, bet tik prie bendro stalo. Amen.

Sekmadienio pamokslas Sekminės 2010

Pamokslo apie Šventąją Dvasią audio įrašas.

2010-05-09 Sekmadienio pamokslas

2010-05-09 Sekmadienio pamokslas

Pamokslauja svečias iš Baltarusijos.

2010-05-02 Sekmadienio pamokslas

2010 - 04 - 25 Sekmadienio pamokslas

Sekmadienio pamokslas: Praėjęs išgelbėjimo laikas

Praėjęs išgelbėjimo laikas

 

...Pjūtis jau praėjo, vasara pasibaigė, bet mes tebesame neišgelbėti... (Jer 8,1-23)

 

Koks liūdnas žodis? Kodėl Dievo žmonės taip dejavo? Todėl, kad žmonės, palikę Viešpaties artumą, užsitraukė bausmę. Jeruzalė buvo nuniokota, Judos karalystė ištemta į Babiloną. Izraelis nusidėjo jau anksčiau ir buvo ištremtas, dabar atėjo Judos eilė. Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad žmonės gyveno kaip nori, garbino stabus, elgėsi nedorai, keršavo, svetimavo, žudė nekaltuosius. Taip teršė Viešpaties vardą. Jie nenorėjo atsiversti - atgailauti. Jie neorėjo palikti savo kelių ir atsigręžti į tiesos kelią. Todėl Viešpats juos baudė.

 

Ar galėtume mes kažko pasimokyti iš pranašo Jeremijo pranašavimų? Ar Žodis, kuris pasiekė tada yra veiksmingas ir šiandien? Ar galima išgirsti perspėjimą ir atsiversti. O gal jau yra praėjęs išganymo laikas? Kas žino kada lemta mūsų gyvenimui nutrūkti? Vienas miršta jaunas, kitas vyresnis. Kas žino, kada išmuš ta paskutinioji valanda? Todėl Dievas ir šiandien kviečia išgirsti. Mes visi esame pavojuje atpulti, kaip atpuolė Izraelis ir Juda. Jie pažinojo Viešpatį, bet nusigręžė nuo Jo. Mūsų šalyje žmonės kažką žino apie Gyvąjį Dievą, bet daugelis nusigręžė nuo jo. Kas žino kas laukia mūsų ir mūsų vaikų bei vaikaičių. Šiandieninis pasirinkimas gali būti kritiškai svarbus. Paklausykime Jeremijo knygos Žodžių:

 

„Taip kalba VIEŠPATS: „Kokią ydą manyje rado jūsų tėvai, kad atsitraukė taip toli nuo manęs? Eidami paskui beverčius stabus, jie patys pasidarė beverčiai." (Jer 2,5)

 

Stabai. Iš karto matome, kad stabai griauna tikėjimą. Visada kelią pastoja stabai. Kas yra stabai? Ar jie gresia mums, gyvenantiems moderniame pasaulyje? Juk tai praeitis, - kas nors pasakytų. Tačiau Apaštalas Jonas perspėja: „Vaikeliai, sergėkitės stabų! (1 Jon 5,21). O kaip mes turime sergėtis stabų. Jie įgavo naujas formas. Naujus pavadinimus. Jie tapo nematerialūs. Jie – idėjos sklandančios ore. Kai tik papučia netikėjimo vėjas, jos tuoj atlekia ir pripildo mintis ir širdis. Tereikia nusigręžti bent sekundei nuo gyvybės knygos, tereikia bent akimirkai suabejoti amžintuoju Dievu ir klastingi stabai su savo filosofijomis užvaldys protus ir jausmus. Todėl apaštalas Jonas perspėjo: „Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų." (1 Jon 4,1) Pasaulyje daug netikrų mokytojų ir melo tarnų. Nedaug buvo išsilavinusių tomis 6 amžiaus prieš Kristų dienomis, nedaug buvo išsilavinusių pirmajame amžiuje po Kristaus. Su išsilavinimu ateina galimybė skaityti, išgirsti naujų minčių. Su išsilavinimu ateina daug nuostabių dalykų, jeigu žmogus nuoširdžiai tiki Gyvuoju Dievu. Tačiau su išsilavinimu – sugebėjimu mąstyti ateina daug pagundimų. Tu susipažįsti su naujais mokslais, taip netikros dvasios skverbiasi pasąmonę. Jeigu laiku nepaimi į nelaisvę tų minčių, jos užvaldo ir tu nieko negali padaryti.

Tu įtiki taip stipriai į tai ką sugalvojai. Ką supratai ir nori išbandyti tą naują religiją, nors greičiausiai jos taip nevadini. Tu pasirengęs palikti viską, kad tik paragautum kažko naujo. O kaip mes mėgstame naujienas! Mums patinka nauji daiktai. Mums patinka nauja tvarka. Mums patinka laisvė, kurią žada tos naujienos. Gal todėl taip lengva išduoti net mylimą Dievą? Kažkokia didelė jėga yra mūsų sąnariuose. Kažkokia didelė jėga traukia žmogų daryti nedorybę ir pamiršti Dievo įsakymus. Kaip dažnai krikščionys sako: „Neturiu jėgų, negaliu, nesugebėsiu." Kodėl? Gal todėl, kad pamilo beverčius stabus ir patys pasidarė beverčiai?

 

Nukeliaukite į Kitimų pajūrį ir pasižvalgykite, pasiųskite ką nors į Kedarą ir atidžiai apsvarstykite, ar buvo kur kas nors panašaus į tai padaryta? Ar pakeitė kuri nors tauta savo dievus? Nors iš tikrųjų jie nėra jokie dievai! O mano tauta išmainė mano Šlovę į bejėgius stabus! Išsigąskite dėl to, dangūs, drebėkite iš siaubo, - tai VIEŠPATIES žodis! (2,10-12)

 

Viešpats primena pasiklydusiai tautai, kad pagonių tautos nekeičia savo dievų, nors jie nėra jokie dievai. O gyvojo Dievo tauta taip lengvai palieka savo Galybių Viešpatį – Šlovingąjį Dievą į medį ir akmenį, auksą ir sidabrą. Argi auksas ir sidabras buvo tokie patrauklūs? Ne, kiekviena statula simbolizavo mokymą, filosofiją, mintį, kelią bei gyvenimo būdą. Visos aplinkinių tautų filosofijos tenkindavo nuodėmingus geismus. Visų stabų religijos niekino VIEŠPATIES dešimties įsakymų nuostatas. Jei Dievas sakė švęsk šabą, daryk taip, mylėk artimą savo. Tai Stabų filosofijos sakė, nešvęsk šabo, daryk ką nori. Jei Gyvasis Dievas sakė, nesvetimauk, tai stabai skelbė garbink dievą su prostitutėmis šventykloje. Jei Dievas sakė, nežudyk, tai stabai skelbė, jeigu tau reikia kaimyno sklypo, nužudyk jį ir bus tavo. Jei pavydu, gali smurtu pašalinti pavydo objektą.

O ko tik nepadarys šiandien žmogus dėl savanaudiškų tikslų. Melas, šmeižtas, apkalbos, niekinimas, piktžodžiavimas nevaldomai viešpatauja daugelio širdyse. Ir nemažai tų šmeižikų save vadina krikščionimis. Daugeliui derėtų išgirsti Jeremijo žodžius. Bet klausimas ar jie skaito Bibliją? Kada jūs paskutinį kartą skaitėte Jeremijo knygą?

 

„Juk mano tauta nusikalto dvigubai: mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas, kiauras talpyklas, nelaikančias vandens" (Jer 2,13). Iš tiesų, kažin ar įmanoma gyventi be dievo? Jeigu palieki tikrąjį Dievą, būtinai susirasi kitą. Tuštumos negali būti. Visi keliai, kurie nėra Jėzaus Kristaus mokymas yra vandens talpyklos nelaikančios vandens. Tau gali atrodyti kurį laiką, kad tai geras kelias, tačiau laikas parodo kas tikra, o kas ne. Jėzus sakė „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus." (Mat 7,24-27) Tik gyvenimo audros parodo ant kokio pamoto stovi mūsų tikėjimo namai. O kiek daug religijų savinasi Kristaus mokslą. Aiškina Jo žodžius kaip nori, suvedžioja daugelį. Tačiau reikia žiūrėti į Jėzų ir atskirsi kas tikra kas ne. Klausyti Jo Dvasios ir tada lengvai atskirsi tikrąjį gyvybės vandenį nuo stabų surogato.

 

Tavo paties nedorumas nubaus tave, tavo atsimetimas nuo manęs pasmerks tave. Taigi apsvarstyk ir praregėk, kaip baisiai kartu tau palikti VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir neturėti mano Baimės, - tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis. (2,19) O kaip baisu ir nenaudinga žmogui palikti gyvybės kelią. Ar pastebėjote, kad bėgantis nuo Viešpaties žmogus kaltina kitus dėl savo atpuolimo? Adomas taip darė, Ieva taip elgėsi. Kiekvienas, pamilęs stabus, taip elgiasi. Toks žmogus kaltina ir šmeižia. Nori išlipti sausas iš vandens. Tačiau niekas nepasaldins gyvenimo be Dievo. Baisiai kartu palikti Viešpatį...

 

Nors tu ir šarmu šveistumeisi, ir muilo nešykštėtum, tavo kaltės dėmė dar vis mano akyse, - tai Viešpaties DIEVO žodis. (2,22) Jokios mūsų pastangos negali padėti pašalinti žmogaus nuodėmės, tik Dievas gali tai padaryti. Kartais žmogui atrodo, kad jis bando būti geresnis, bando kažkaip atsikratyti blogio, bando melstis, skaityti Šventuosius Raštus, tačiau visa tai tik bergždžias darbas, negalintis pašalinti kaltės. Juk tik malone galime būti išgelbėti...

 

²⁶ Kaip sučiuptas vagis susigėsta, taip bus sugėdinti Izraelio žmonės: jie patys, jų karaliai ir didžiūnai, kunigai ir pranašai. ²⁷ Tie, kurie sako medžio gabalui: 'Tu - mano tėvas!' ir akmeniui: 'Tu mane pagimdei!', man atgręžė nugarą, o ne veidą, tačiau, bėdai užėjus, šaukia: 'Ateik ir gelbėk mus!' ²⁸ Kurgi tie tavo dievai, kurių prisidirbai? Tegu jie ateina! Ar išgelbės jie tave, kai tu bėdoje? Juk kiek tavo miestų, tiek tavo dievų, Judai! Kiek gatvių Jeruzalėje, tiek aukurų pasistatėte Baalui. ²⁹ Kaip galite dar maldauti manęs? Jūs visi maištavote prieš mane, - tai VIEŠPATIES žodis. (Jer 2,26-29) Šie žodžiai yra tokie reikalingi šiandien. Žmogus nepasikeitė. Kai jam viskas gerai, jis neieško Dievo pagalbos ir Jo patarimo. Gyvena kaip jam patinka, kaip patogu. Jis nesimeldžia, per daug nemąsto apie Dievo žmones. Negalvoja kaip padėti artimui. Nesirūpina ką mąsto ir kuo maitina savo akis. Nesidrovi, krapštydamas artimo krislus akyse, nors rąsto savojoje nemato. Tačiau tik atsitinka kokia bėda, tuoj puola ant kelių melstis ir skaito Bibliją, gal Dievas bus geras ir malonus, padės ir išgelbės. Ir visa tai yra tik išorinis pamaldumas. O Dievas juk mato širdį. Kadangi Viešpats yra mylintis, jis padeda net blogiesiems, nes nori jų atsivertimo. Tačiau toks bedievis, patyręs malonę, greitai pamiršta savo įžadus ir vėl eina savo keliais niekindamas Dievo tvarką ir Viešpaties Mokymą.

 

⁶ Karaliaus Jošijo dienomis VIEŠPATS sako man: „Ar matei, ką padarė maištingoji Izraelio karalystė? Ji lipo ant kiekvieno aukšto kalno ir ten po bet kokiu kupliu medžiu elgėsi kaip ištvirkėlė! ⁷ Aš maniau: 'Po to, kai visa tai padarė, galop ji sugrįš pas mane.' Bet ji negrįžo. Ana neištikimoji jos sesuo, Judo karalystė, tai matė. ⁸ Dar ji matė, kad Izraelį, tą maištingąją karalystę, paleidau kaip tik dėl svetimavimo, duodamas skyrybų raštą. Tačiau tai neištikimosios Judo karalystės neišgąsdino; ji ėjo sau ir elgėsi kaip ištvirkėlė. ⁹ Iš tikrųjų savo palinkimu ištvirkauti ji suteršė kraštą, svetimaudama su akmenimis ir medžio gabalais. ¹⁰ Viso to nepaisydama, ta neištikimoji sesuo, Judo karalystė, grįžo pas mane ne iš tikros širdies, o apsimetusi," - tai VIEŠPATIES žodis. (3,6-10) Kai skilo vieninga Jokūbo karalystė. Tauta pasidalino į Šiaurinę ir Pietinę. Izraelį ir Judą. Dievas baudė Izraelį už jos nuodėmes. Tai turėjo atgrasyti Judos gyventojus, tačiau jie neatsivertė. Ji grįžo ne iš tyros širdies. Jie vykdė ritualus, šventė Įstatymo nustatytas šventes, bet širdimi netikėjo, neklausė mokslo ir nemylėjo savo artimo kaip savęs pačių. Stabai viešpatavo įvairiausiose formose.

O kaip lengva šiandien apsimesti. Lengva  apslankyti pamaldose. Lengva palenkti galvą, apsimesti kad meldiesi. Lengva skaityti Bibliją ir atrodyti labai dvasiniu, tačiau pasišalinus iš Viešpaties artybės, (bendruomenės akių) daryti ką nori. Todėl Viešpats gerai tai žinodamas, šiandien parūpino naują, gyvą kelią. Jėzus tapo mūsų išgelbėjimo priežastimi ir pamatu. Jis tapo mūsų atleidimo garantu, nes buvo nukryžiuotas už mūsų nuodėmes. Dangus atleidžia mūsų kaltes kai šaukiamės jo žemėje. Tačiau mūsų įprotis gyventi pagal nuodėmę ne taip greitai pasitraukia, todėl Dievas buria tikinčiuosius į bendruomenes – bažnyčias. Čia Viešpats suteikė galią surišti ir atrišti. Jis paliepė nešti vieni kitų naštas ir skatinti vienas kitą į meilę ir gerus darbus. Čia išsitiria tikėjimo nuoširdumas. Čia Dievas kviečia atsiversti ir nešti vaisių. Tokia Kristaus mokinių bendruomenė nepasitenkina išoriniu pamaldumu, bet ragina mylėti Jėzaus pavyzdžiu. Kiekvienas žodis yra ištiriamas. Abraomas patikėjo Dievu ir tai jam buvo įskaityta teisumu, bet Abraomas žengė žingsnį ir dar daug kitų žingsnių eidamas į kraštą apie kurį nieko nežinojo. Jis pasidavė Dievo vedimui, todėl buvo nuteisintas ir pramintas Dievo bičiuliu.

Kai žmogus atėjęs į bendruomenę sako: „aš nusidėjėlis ir noriu gyveni pagal Kristų", bendruomenė klausia to ko klausė Jėzus vaikščiodamas žemėje: „Ar esi pasirengęs nešti savo kryžių? Ar pasirengęs palikti tėvą ir motiną dėl Jėzaus? Ar pasirengęs visko netekti dėl Jėzaus? Ar pasirengęs gimti iš naujo? Ar priimsi Dievo tvarką ir būsi klusnus? Ar šeimoje, darbe, visuomenėje ir vienas namuose būsi Kristaus mokinys? Ar visada išpažinsi Jėzų žmonių akivaizdoje? Ir dar daugelį kitų klausimų užduoda bendruomenė. Ir tai vyksta ne narių susirinkimo metu. Tai daroma kiekvienai daliai veikiant savaip. Kai kiekvienas mąsto apie tai, meldžiasi ir bando padėti artėjančiam prie Dievo. Bando aiškiai parodydami kelią. Taip pasimato vaisius.

 

¹ „Jei nori sugrįžti, Izraeli, - tai VIEŠPATIES žodis, - turi sugrįžti pas mane. Jei pašalintum tavo šlykštybes iš mano akivaizdos ir neišklystum iš doro kelio, ² ir prisiektum: 'Kaip gyvas VIEŠPATS!' pagal teisybę, teisingumą ir teisumą, tautos jo vardu linkėtų sau palaimos ir pačios juo didžiuotųsi." ³ Taip kalba VIEŠPATS Judo vyrams ir Jeruzalei: „Išarkite dirvonus, nesėkite tarp erškėčių! ⁴ Apipjaustykite savo širdis VIEŠPAČIUI, pašalinkite iš savo širdžių surambėjimą, Judo vyrai ir Jeruzalės gyventojai, idant mano pyktis neprasiveržtų kaip ugnis ir nedegtų neužgesinamas dėl jūsų nedorų darbų. (Jer 4,1-4)

 

Jeigu nori sugrįžti... Neužtenka pasakyti kelis žodžius. Neužtenka sukalbėti nusidėjėlio maldelę. Viešpats kviečia sugrįžti pas jį. Grįžti pas Gyvąjį Dievą ir tapti Jo tarnu. Tai Viešpats sakė Judai. Taip jis kalba šiandien Jėzuje. Pašalinti šlykštynes iš Dievo akivaizdos. Kas yra šlykštu Viešpačiui? Bet koks stabas yra pasibjaurėjimas. Galbūt tai pasididžiavimas savo tautybe. Gal pasigėrėjimas savo išvaizda. Galbūt gyvenimo puikybė. Galbūt koks nors hobi. Puikavimasis savo išmintimi.

Kas nori sugrįžti, privalo daryti teisybę, teisingumą ir teisumą. Gyventi pagal Dievo standartus. Sakyti tiesą savo artimui. Puoselėti teisingumą įvairiausiose bylose ir tarpusavio santykiuose. Gyventi Dievo teisumu - tai yra vadovautis Jėzaus Kristaus malone ir tiesa. Sugretinti savo elgesį ir mintis su Jėzaus pavyzdžiu. Jeigu jos neatitinka, atgailauti ir atsiversti. Išpažinti ir palikti.

Dievas kvietė Judą išarti dirvonus, nesėti tarp erškėčių. Erškėčiai visada nustelbs gerą želmenį. Negalima augti tikėjime, neįmanoma grįžti pas Viešpatį, paskendus pasaulio rūpesčiuose. Erškėčiai pagal Jėzų - tai mamona, lėbavimai, rūpesčiai ir žmonių baimė. Negalima su senu drabužiu patekti į vestuvių puotą, reikia naujų drabužių. Privalu palikti visa, kas sena. Nepasitikėti savo senomis filosofijomis.

Jeigu kas negims iš aukštybės negalės regėti Dievo karalystės. Neapipjaustytomis širdimis negalima matyti ir suprasti DIEVO pasaulio. Nesuprasi savo artimo, nesuprasi Dieviškos meilės, nesuvoksi dvasinių dalykų. Jei nori grįžti pas Viešpatį – turi pašalinti širdies surambėjimą. „Šiandien, kai išgirsite Viešpaties balsą neužkietinkite savo širdžių" - girdime Dvasios balsą.

Jonas krikštytojas kvietė atgailai ir šaukė fariziejams atėjusiems krikštytis: „Duokite atsivertimą liudijančių vaisių! ⁹ Ir nemėginkite ramintis: 'Juk mūsų tėvas - Abraomas.'" (Mat 3,8-9) Tegul nemėgina ir šiandien žmogus ramintis mintimi, kad yra pakrikštytas, priklauso gerai bažnyčiai, turi gerus protėvius ir atsivertimo atsiminimus. Šiandien, šiandien parodyk kuo tiki ir kaip gyveni. Šiandien išgelbėjimo diena, ne vakar buvo. Nei vienas negalės pateisinti savo nuodėmių praeities išpažintimis ir atsivertimais. Koks esi šiandien? Ar neši vaisių pagal Jėzų, ar seki Juo? Ar palikai savo geidulius ir stabus? Ar sunaikinai tai kas šlykštu Dievo akyse? Ko delsi? Stokis ir nešk savo patalą, nes Jėzus atleidžia nuodėmes, jeigu tik jas išpažinsi.

 

„Pjūtis jau praėjo, vasara pasibaigė, bet mes tebesame neišgelbėti... Galbūt laikas pakeisti metų laikus?

 

LEBBS BIBLIJOS MOKYKLA

kviečia į seminarą

“Jono evangelijos studija”

2010 m. balandžio 23-24 d.,

Vilniaus Naujojo Testamento baptistų bažnyčioje (Algirdo g. 48)

Seminaro lektorius:

Parušas R. Paruševas

(Prahos tarptautinė baptistų seminarija)

Seminaras prasideda penktadienį 16:00, kava. Pageidaujančius dalyvauti prašom pranešti žemiau nurodytu LEBBS adresu iki balandžio 20 d.

Seminaro mokestis – 22 Lt (vienai dienai – 11 Lt).

Dėmesio: Nakvynės vietų skaičius ribotas!

Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjunga

Neakivaizdinė Biblijos Mokykla

Vytauto 38a, 92127 Klaipėda

Tel: 46-314475

Email:office@baptist.lt

Sekmadienio pamokslo santrauka

Prisikėlimas

Jon 11,25; Rom 6,1-11; Rom 4,18-25; 2Kor 5,14; 1Pet 1,3-4; Rom 10,9

 

Šiandien mes minime Jėzaus Kristaus prisikėlimo dieną. Penktadienį prisiminėme Jo šlovingą mirtį, paskutinius jo žodžius. Pailsėjome ir šiandien vėl susirinkome, kad išgirstume žinią, kad susitiktume su savo draugais ir nedraugais. Todėl šiandien norėjau priminti Viešpaties Žodį, kuris ragina mus tikėti prisikėlimu. Nes toks tikėjimas pakeičia mus.

 

Jėzus KRISTUS yra prisikėlimas

Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. (Jon 11,25) Vienas iš Viešpaties Jėzaus vardų yra Prisikėlimas ir Gyvenimas. Ne tik prisikėlimo faktas, bet ir gyvenimas. Prisikėlęs Jėzus yra gyvas. Su juo galima bendrauti, tartis, derėtis. Kokia mums iš to nauda, kas ji yra Prisikėlimas ir gyvenimas?

 

Tikėjimas Prisikėlimu yra mūsų nuteisinimas.

Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu, kaip pasakyta: Tokia bus tavoji ainija. ¹⁹ Jis nesvyruodamas tikėjo, nors regėjo savo kūną jau apmirusį - jam buvo arti šimto metų - ir Saros įsčias apmirusias. ²⁰ Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet įsitvirtino tikėjime, teikdamas Dievui garbę ²¹ ir būdamas tikras, jog, ką šis pažadėjo, tai įstengs ir įvykdyti. ²² Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu. ²³ Tačiau ne vien apie jį parašyta: Jam buvo įskaityta, ²⁴ bet ir apie mus, nes turės būti įskaityta ir mums, tikintiems tą, kuris prikėlė iš numirusių mūsų Viešpatį Jėzų, ²⁵ paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums nuteisinti. (Rom 4,18-24) Kaip matome, abstraktus tikėjimas nieko neduoda. Daugelis šiandien tiki Dievu, tačiau jiems iš to jokios naudos. Ir svarbiausia, kitiems iš to jokios naudos. Abraomas patikėjo pažadu ir kantriai laukė pažado išsipildymo. Jis buvo nuteisintas –jam buvo įskaitytas teisumas. Apaštalas Paulius duoda jo pavyzdį visiems, kurie patikėjo Kristumi. Tikintiems Dievu, kuris prikėlė Jėzų garantuojamas teisumas. Ir čia girdime svarbią tiesą: Jėzus buvo paaukotas dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltas mums nuteisinti. Jėzaus mirtis – bausmė už mūsų nuodėmes. Prisikėlimas – mūsų nuteisinimui. Jėzus Kristus yra gyvas, kad nuteisintų mus. Negyvas dievas negalėtų nei vieno išgelbėti. Stabas neturi jokios įtakos gyvam žmogui. Tačiau Jėzus yra gyvas ir gali išteisinti kiekvieną, kuris tiki. Kas yra nuteisinimas? Tai yra nusikaltėlio išteisinimas. Išvadavimas nuo bausmės. Išlaisvinimas. Tai nėra tik sausa teologija. Be nuteisinimo negali būti išgelbėjimo.

Kodėl daugelis tikinčiųjų šiandien nėra išgelbėti? (Koks keistas klausimas?) Todėl, kad pamiršo tikėti, kad Jėzus yra gyvas ir jam turėsime duoti apyskaitą. Kaip gali tikintis būti neišgelbėtas? Jeigu tikintis žmogus vargsta savo nuodėmėse, ar jis yra išgelbėtas? Jeigu skęstantis neartėja prie kranto ir neturi vilties, ar jis išgelbėtas? Žmogaus išgelbėjimas turi praeitį, dabartį ir ateitį. Praeitis paslėpta Kristaus aukoje. Dabartis mūsų tikėjime. Ateitis Dievo rankose, kuris teis kiekvieną pagal darbus. Teisiuosius, pagal teisumo darbus, neteistuosius pagal neteisybės saiką. Kiekvienam bus užmokėta teisingai. „Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti. ¹⁰ Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs ­ gera ar bloga" (2 Kor 5,9-10)

Jėzaus Kristaus prisikėlimas ragina mus eiti išgelbėjimo keliu. Ne teorinio išgelbėjimo, bet praktinio, matomo, jaučiamo ir apčiuopiamo išganymo taku. Gyvasis Jėzus Kristus nori išvaduoti kiekvieną skurdžių, palaiminti kiekvieną nuskriaustąjį, atgaivinti ir pasotinti kiekvieną alkstantį ir ištroškusįjį. Suteikti paveldą kiekvienam, kuris pasidavė jo valdžiai. Gyvasis Jėzus Kristus gali tai padaryti. Jis nori išgelbėti.

 

Tikėjimas prisikėlimu yra mūsų išgelbėjimas

Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų Kristų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. ¹⁰ Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas - į išganymą. ¹¹ Raštas juk sako: Kas tik jį tiki, neliks sugėdintas. ¹² Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi: ¹³ Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas (Rom 10,9-13) Apaštalai buvo įsitikinę, kad tikėjimas Jėzaus prisikėlimu turi nuostabiausias pasekmes. Štai Paulius kalba apie ateitį. Jis kalba krikščionims. Tai nebuvo evangelisto raginimas pagonims. Tai buvo žodžiai skirti tikintiesiems Romoje. Jie buvo pasiklydę, susiskaldę ir priešiškai nusiteikę. Jų darbai liudijo, kad jiems reikia išvadavimo. Taip, jie tikėjo, kad Jėzus yra Mesijas, tikėjo amžinuoju Dievu, tačiau nemokėjo mylėti brolių ir seserų Viešpatyje. Jiems reikėjo pilno išgelbėjimo. Jie buvo išgelbėjimo kelyje, tačiau pažino Dievą netobulai. Paulius ragino juos atsiversti. Jis kvietė žmones gyventi pagal Jėzaus mokymą. Ragino juos tikėti širdimi. Nes kada širdis pripildoma tikėjimo, lūpos prabyla apie tai. Juk žmogus iš savo širdies kalba. Jeigu joje yra lobiai, jis kalbės apie lobius; jeigu širdyje yra purvas, žmogus savo purvu terlios kitus. Tradicija sumenkino šiuos Dievo žodžius. Viešpats ragina žmones gyventi pastovia išpažintimi ir nesigėdyti Viešpaties žodžių. „Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais." (Mor 8,38) Tas, kuris gėdijasi Jėzaus žodžių liudija, kad netiki ir netobulai pažįsta Viešpatį. Tokio žmogaus nelaukia šviesi ateitis. Tačiau jis neturėtų nusiminti, juk šiandien yra išgelbėjimo diena, jis gali atsiversti, šauktis VIEŠPATIES ir rasti stiprybės būti kaip Mokytojas. Išpažintis liudija apie išgelbėjimą ir tikėjimą. Prisiminkime Jėzaus žodžius:

 

„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. ³² Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. ³³ Avis jis pastatys dešinėje, ožius - kairėje. ³⁴ Ir tars karalius stovintiems dešinėje: 'Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! ³⁵ Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, ³⁶ buvau nuogas - mane aprengėte, ligonis - mane aplankėte, kalinys - atėjote pas mane.' ³⁷ Tuomet teisieji klaus: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? ³⁸ Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? ³⁹ Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?' ⁴⁰ Ir atsakys jiems karalius: 'Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.' ⁴¹ Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: 'Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! ⁴² Juk aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, ⁴³ buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas - neaprengėte, ligonis ir kalinys - ir jūs manęs neaplankėte.' ⁴⁴ Tuomet jie atsakys: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?' ⁴⁵ Tuomet jis pasakys jiems: 'Iš tiesų sakau jums: kaskart, kai taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte.' ⁴⁶ Ir eis šitie į amžinąjį nubaudimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą." (Mat 25,31-46)

 

Prisikėlimas kviečia gyventi nesavanaudiškai.

Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas (2Kor 5,14) Kaip matome prisikėlimas kviečia mus gyventi kitaip. Tikėjimas prisikėlusiuoju Jėzumi ragina mus gyventi ne sau, bet tiems mažiausiems, nuskriaustiems ir iškankintiems. Jėzus vadina teisiaisiais tuos, kurie vykdo teisumo darbus. O teisumo darbas yra tarnavimas tiems, kurie yra nuskriausti. Bažnyčios – tikinčiųjų misija yra tarnavimas pasaulyje, kuriame tiek daug tamsos ir skausmo. Neprarandant sūrumo, šviesti tamsybėse. Gyventi Jėzui tai ne giesmes giedoti ir mokintis Bibliją mintinai. Gyventi Jėzui – ne religija.

 

Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė? ² Nieku būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi toliau gyventume joje? ³ Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? ⁴ Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. ⁵ Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, tai būsime suaugę ir su prisikėlimo. ⁶ Mes žinome, jog mūsų senasis „aš" yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. ⁷ Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės. ⁸ Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. ⁹ Mes žinome, kad prikeltas iš numirusių Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. ¹⁰ Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena - gyvena Dievui. ¹¹ Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje. (Rom 6,1-11)

 

PRISIKĖLIMAS - DRĄSOS ŠALTINIS. "Nebijok, Aš esu Pirmutinysis ir paskutinysis bei Gyvasis; Aš numiriau, ir štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu Mirties bei Mirusiųjų Pasaulio raktus!" Apr 1,18

 

Prisikėlimas garantuoja mums šlovingą ateitį.

„Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris laikomas jums danguje." (1Pet 1,3-4)

 

Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus: kai kurie – amžinajam gyvenimui, kiti – gėdai ir amžinajai negarbei. Išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius. Dan 12,2

 

 

Artinosi žydų Velykos - pamokslo santrauka

Jon 2,13-23; Jon 6,4; Jon 11,55

 

Artėja Velykos, daugeliui didelė šventė, nes jos metu prisimename mūsų Viešpatį, kuris nugalėjo mirtį. Taigi krikščionims tai Jėzaus Kristaus prisikėlimas. Žydams išėjimo iš vergovės šventė. Jie ją vadina Pascha. Pascha, tai aukos šventė, Pascha tai stebuklų metas. Pascha – naujo gyvenimo viltis. Biblija kalba apie Paschas, kuriose dalyvavo Jėzus. Pastudijuokime tas Naujojo Testamento vietas.

 

1)       Jėzus Kristus yra Šventykla. Jon 2,13-23. artėjant Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo Namų nedarykite prekybos namų! Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo Namų sugrauš mane.(Ps 69,9) Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?" Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!" Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventykla statyta, o tu atstatysi ją per tris dienas?" Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštus.

1. Jėzus rūpinasi šventykla. Jon 2,15 Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos. Šis įvykis jau buvo išpranašautas. Jonas krikštytojas sakė Luk 3,17 Jo rankoje — vėtyklė : jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi." Jėzus Kristus rūpinosi Dievo šventykla, nes ji turėjo savo paskirtį. Jokiu būdu neturėjo tapti plėškų lindyne. Šventykloje apsireikšdavo Dievas, visa aukų sistema buvo tikrosios šventyklos įvaizdis - šešėlis. Heb 9,9 kuri yra dabartinio laikotarpio įvaizdis (parabolė)... tegaliojančius iki atnaujinimo meto (Heb 9,10b). Žydai nesuprato Rašto, todėl taip pasipiktino kai Jėzus paskelbė, kad gali atstatyti šitą šventyklą per tris dienas. Tikrai žemiškoji padangtė (palapinė dykumoje), vėliau Saliamono ir Erodo atstatyta šventykla simbolizavo Jėzų Kristų. Ji buvo Jėzaus nuosavybė, ne žydų. Šventykla buvo Tėvo nuosavybė ir turėjo atlikti savo paskirtį iki nustatyto atnaujinimo meto. Tačiau Jėzaus dienomis ji jau seniai nekalbėjo žmonėms apie Dievo didybę ir nepranašavo Kristaus atėjimo.

2. Jėzus Viešpatauja Dievo namuose. Heb 3,6 O Kristus viešpatauja jo namuose kaip Sūnus, ir tie namai esame mes, jeigu išlaikysime tvirtą pasitikėjimą ir pasididžiavimą viltimi. Jėzus yra Dievo namų Viešpats žemėje ir danguje. Ne tik danguje, bet ir žemėje. Kokie brangūs yra šie žodžiai. Mes esame Dievo namai, tačiau privalome likti ištikimi. Kodėl? Todėl, kad kartą žydai turėjo Dievo namus savo žemėje ir neliko ištikimi. Jie neišlaikė tvirto pasitikėjimo ir pasididžiavimo viltimi iki galo. Mūsų tikslas — amžina ištikimybė ir ištvermė.

3. Mes esame Jėzaus šventykla. 1 Kor 6,15-20 Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs! Didelė tiesa ir paslaptis atskleista mums šiandien. Mes esame Dievo šventykla, kuria rūpinasi pats Jėzus Kristus! Drauge, kaip bendruomenė, esame šventykla. Taip pat kiekvienas atskirai esame šventa šventykla. Toks Rašto apreiškimas mums kalba apie asmeninio ryšio su Dievu svarbą. Tačiau nepamirškime Luk 3,17 Jo rankoje — vėtyklė : jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi. Dievas žino savuosius. Mes galime apsimesti tikinčiaisiais, tačiau Kristaus neapgausime, mes galime užsidėti krikščionybės kaukę, tačiau Dievas mato širdis. Vieną dieną jis išvalys savo bendruomenę, atskirs pelus nuo grudų ir surinks į amžiną klėtį. Ar jus pateksite į tą grudų krūvą?

 

2)       Jėzus Kristus — gyvybės duona. Jon 6,4 Artinosi žydų Velykos. Taigi, artinasi Pascha. Jėzus nuvyksta anapus Galilėjos ežero. Pas jį susirenka minios žmonių. Jon 6,5-15 eilutėse skaitome, kaip Jėzus, panaudojęs berniuko 5 miežinės duonos kepalėlius ir dvi žuvis pamaitina didžiausią minią žmonių (Pagal Luką 5000 vyrų Lk 9,10-17). Šis stebuklas, kaip ir visi kiti turėjo tikslą, bet ne tokį, kurį suprato žmonės. Sočiai pavalgę, jie nusprendė, kad jis pranašas ir jau norėjo jį paskelbti karaliumi (Jon 6,14-15), bet Jėzus pasitraukė pats vienas į kalną (Jon 6,15). Visi norėjo karaliaus, kuris sočiai pamaitina, bet tikrasis saugumas, ne kūno sotume. Jėzus sakė 6,26-27 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs, ne dėl to, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos iki soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinam gyvenimui. Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs.

Ir šiandien daugelis vergauja pilvui. Tačiau sotumas nepadeda gyventi žemėje. Jėzus sakė,kad daug svarbesnis didesnis sotumas, ateinantis iš dangaus. Štai ką norėjo pasakyti Viešpats žmonėms. Duonos padauginimo ženklas buvo skirtas tautai, kad ši pamatytų Jėzuje gyvenimą su pertekliumi, nes Jis žadėjo duoti gyvenimo gausybę. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų. Jon 10,10

Ir štai Jon 6,35 atvirai sako aš esu gyvybės duona. Jon 6,35 Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš..." 51 Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę. 63 Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Jei kas nors šiandien dar abejoja ar gali paragauti dangiškosios duonos, tai neabejokite, nes ta duona prieinama kiekvienam. Ji yra čia, Biblijoje, nes Jėzaus mokslas yra gyvenimo duona.

Būkime nerauginti – atskirti nuo nuodėmingo gyvenimo. 1 Kor 5,6-8 Jūsų gyrimasis niekam tikęs. Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą? Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti, nes jau paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus. Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona. (skait. Kun 23,5-8)

 

3)       Dievo avinėlis ruošiasi mirčiai. Jon 11,55 Artinosi žydų Velykos. Daug žmonių iš viso krašto prieš Velykas traukė į Jeruzalę apsivalyti. Kaip liūdna, kad dauguma tautos, nors ir atlikdavo apsivalymo apeigas, likdavo širdyje purvini, nes išorinis apsivalymas nieko neduodavo, jei širdis nebuvo teisi prieš Dievą. Kaip ir šiandien, daugelis pasninkauja net visą mėnesį. Nors alkio taip ir nepajaučia, tik mėgaujasi nekasdieniu gurmanišku maistu - Silkutėmis ir kitokiais nemėsiškais patiekalais. Tačiau tai nepadeda priartėti prie Dievo, jei širdis toli nuo Jo.

Tuo metu, kai žmonės mano, kad savo aukomis apsivalys ir perka tuos karvelius ir avis, Jėzus Kristus išvalo šventyklą. (Mat 21,12-17. Mor 11,12-19. Luk 19,45-48). Jis nebijo, nes per tuos tris metus, niekas nepasikeitė. Jis liko šventyklos priežastis. Jis liko jos Viešpačiu. Juk Sūnus ir Tėvas yra viena.

Jon 12,1 Vaišės pas Lozorių – pasiruošimas laidotuvėms. Paėmusį svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais. Nors Judas prieštaravo, Jėzus pasakė,: Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai.

Jon 12,12-18 Palmių diena. Rytojaus dieną gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: „Osana. Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu, - Izraelio Karaliui. (Smulkiau Mat 21) Čia jie šaukė Osana, o kitą dieną, „ant kryžiaus Jį". Čia jie keliavo apsivalyti, o kitą dieną apsivalė nuo Jėzaus.

Jon 13,1 Kristaus bendruomenės (ekklezijos)– šventyklos apvalymas. Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Kokiu būdu jis parodė savo meilę? - mazgodamas mokiniams kojas. Paprastai turtingo žmogaus namuose kojas plaudavo vergai. Kas neturėdavo vergų, galėjo pats nuplauti svečiui kojas, parodydamas pagarbą ir nuolankumą. Žmonių kojos, turėjo daug daugiau darbo, nei šiandien. Jie keliavo ir vaikščiojo daugiausia pėstute. Dulkės ir purvas veikdavo pėdas kurioms reikėjo priežiūros. Nusiplauti kojas ir jei dar įmanoma pasitepti aliejumi buvo didelis atgaivinimas. Jėzus mylėjo savuosius, todėl parodė jiems pavyzdį kokie jie turi būti. Keista kodėl mokiniai neapiplovė Jėzaus kojų prieš vakarienę, tokiu būdų būtų parodę savo pagarbą. O gal jie buvo labai draugiški? Neabejotinai Jėzus ir mokiniai buvo geri draugai, o jei draugai,vadinasi lengva pamiršti pagarbą ir patarnavimą vienas kitam. Tikiuosi taip nebuvo su Jėzaus mokiniais. Mūsų bendruomenės yra panašiame pavojuje. Nariai taip suartėja, kad pradeda pyktis, bartis, įžeidinėti ir įsižeidinėti. Tačiau Jėzus sako: Jon 13,12-16 Ar suprantate ką jums padariau <...> Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką, ir pasiuntinys ne didesnis už- savo siuntėją.

Ar mes suprantame ką dėl mūsų padarė Jėzus Mesijas? Jis nusižemino iki galo, jis mirė už mus ant kryžiaus, kad mes galėtume švęsti amžinojo gyvenimo šventę. Kad mes gyventume šventai ir lauktume Jėzaus Kristaus pasirodymo.

Artinasi Velykos ir pas mus. Nepamirškime Jėzaus ir nesirūpinkime ką valgysime ir gersime per šventes. Nes Dievo karalystė ne valgymas ir gėrimas. Amen

 

Sekmadienio pamokslo įrašas

Pamokslo audio įrašas, atsisiųsti iš čia

kovo 7 d pamokslas

norejau ideti komentara, bet kaip visada nepavyko....

"Užmokestis už pamaldumą" pamoklso santrauka

Mat 6,1-18

 

„Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje."

 

Kada mes kalbame apie užmokestį, mes taip pat turime kalbėti ir apie tikėjimą. Kiekviename darbe mums reikia tikėjimo ir pasitikėjimo, kad darbdavys užmokės. Be pasitikėjimo negalėtume dirbti. Panašiai yra ir Dievo karalystėje – mums reikia praktinio pasitikėjimo Dievu visose gyvenimo sferose, jeigu mes laukiame užmokesčio ateities pasaulyje.

 

Šioje Rašto dalyje mes girdime Jėzaus mokymą apie pamaldumą. Jokūbas rašė: Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu. (Jok 1,27). Mums gali atrodyti, kad čia visai nekalbama apie pamaldumą, tačiau būtent apie tai ir yra kalbama. Ir mums taip atrodo todėl, kad esame pamokyti kitaip. Tačiau Jėzus prabilo apie žydų pamaldumą: „tai yra trys pagrindiniai žydų pamaldumo stulpai – Malda, pasninkas ir teisumo darbai" (Gudry, Matthew, 101). Nors pats Jėzus ir jo mokiniai buvo puolami dėl šių praktikų (Luk 5,33. Mat 9,14-17), dabar pats Viešpats meta iššūkį tradiciniam žydų pamaldumo pamatui.

                  O Koks yra tradicinis mūsų tikėjimo pamaldumo modelis? Ar kada nors susimąstėme? Man atrodo, kad tradicinis evangelikų (bent jau baptistų) modelis susideda mažiausiai iš keturių dalių: Biblijos skaitymas, malda, bažnyčios lankymas, pasakojimas apie savo tikėjimą kitiems. Jeigu šias praktikas galima rasti žmogaus gyvenime, tada galima būti ramiam – žmogus yra pamaldus (išgelbėtas). Mes turėtume būti atsargūs mąstydami, kad su mumis viskas tvarkoje, jeigu tik yra šios keturios religingumo dalys. Taip, būtent religingumo. Nes Biblijos skaitymas, malda, bažnyčia ir liudijimas greičiau kalba apie religingumą, o ne pamaldumą. Kiekvienas gali skaityti Bibliją, gali melstis, gali vaikščioti į bažnyčias ir gali pasakoti apie savo religiją. Tokių yra pilnas pasaulis. Todėl mes ir turime žiūrėti ir įsiklausyti į Jėzų Kristų (tikrą žydą), kuris kalba hebrajiškame kontekste. Ir tik tai turėdami mintyje galėsime suprasti Jo mokymą.

                 Jėzus pakvietė ir tebekviečia visus susimąstyti kam mes tarnaujame ir ko siekiame darydami teisumo darbus. Ar trokštame to, ko trokšta pasaulis (savanaudiškas pasitenkinimas, žmonių pagarba ir finansinis saugumas) ar siekiame Dievo pripažinimo, Jo garbės ir pasitikime, kad jis aprūpins mus gyvenimui? Jėzus mokė, kad Dangaus Tėvu galima pasitikėti, juo privalome pasitikėti, ir turėtume pasitikėti dabar, o ne atidėlioti vėlesniam laikui.

Jėzus pasitikėjo Tėvu ir buvo žinomas kaip tas, kuris pasitiki Juo. Jėzui kabant ant kryžiaus, žmonės su panieka užgauliojo: „Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi...(Mat 27,43). Pasaulis suprato, kad Jėzus pasitikėjo Dievu.

Viešpats Jėzus pakvietė mokinius tapti tokio pasitikėjimo dalininkais. Būkime tikri, kad jis kviečia visus, visame pasaulyje, tame tarpe ir mus. Juk pasaulį galima būtų padalinti į dvi grupes: tuos, kurie pasitiki Dievu ir tuos, kurie tiki, bet nepasitiki. Kuriai grupei priklausome mes? Jėzus pakvietė ir tebekviečia pasitikėti Dievu visose gyvenimo situacijose. Tik tada , kada pasitikime, mes sugebėsime būti kantrūs varge, persekiojimuose ir atsilaikyti gundomi. Kada pasitikėsime Dievu, mes būsime susivaldantys ir neieškosime krislo brolio akyje, bet verčiau pasistengsime surasti rąstą savojoje. Kada pasitikėsime Dievu, mes išdrįsime būti teisingi ir kalbėsime tiesą su meile. Mūsų taip bus taip ir ne – ne. Mes tada nepratrūksime nevaldomu pykčiu ir šauksmai bus toli nuo mūsų. Tik pasitikėdami Dievu, mes galime atsisakyti pasmerkimo ir apkalbų dvasios ir laukti Viešpaties. Ir aišku tik pasitikėdami Dievu, mes galime atsilaikyti pagundai praktikuoti teisumo darbus viešumoje, kad kiti matytų ir įvertintų.

 

¹ Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. ² Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. ³ Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, ⁴ kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.

 

Jėzus perspėja, kad vengtume daryti teisumo ar gailestingumo darbus , kad būtume matomi. Tikras pamaldumas yra slaptas pasišventimas tarnauti Dievui. Tikras pamaldumas slypi giliai širdyje ir ieško tik Dievo pripažinimo. Nuteisintas žmogus, rodo gailestingumą nuskriaustiesiems ir nenori, kad kiti jį laimintų dėl to. Teisusis yra nuteisintas Jėzaus tikėjimu, o ne žmonių pagarba. Nes jeigu žmogus daro gera ir aukoja kitiems dėl akių, jis jau atsiėmė savo užmokestį. Kada mes aukojame vargšams, ar aukojame bažnyčioje, ar duodame artimui, mes turime prisiminti, kad privalome pamiršti ką davėme ir kam davėme. Nes jeigu mes nepamiršime ką gero padarėme, mes anksčiau ar vėliau tuo pasinaudosime primindami apie savo gerumą tam, kuriam padėjome. Jeigu esame nuteisinti Jėzaus Kristaus tikėjimu, žinokime, jeigu aukojame, kuo greičiau pamirškime. Nes jeigu nepamiršime, tai velnias būtinai pasinaudos tuo. Dangaus Tėvas mums atlygins tik tada, kada sugebame vykdyti teisingumą slaptoje. Nėra nieko geresnio kaip atlygis iš dangaus Tėvo. Amen?

 

⁵ Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. ⁶ Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. ⁷ Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. ⁸ Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia.

 

Taip pat ir maldoje, esame kviečiami susitelkti ne prie žodžių, kuriuos sakome, bet prie nematomo Dievo. Dangaus Tėvui nereikia mūsų ilgų prašinių. Jam nerūpi vaizdingi eiliuoti posakiai. Jeigu mes kažko norime, tai prašykime, o ne įkalbinėkime. Kalbėkime trumpai. Nedarykime to, kad būtume kitų matomi. Kada esame viešoje vietoje, nebijokime melstis tyliai, kad nebūtume kitų pastebėti. Nesuterškime VIEŠPATIES vardo savo teisumu. Bet pasikliaukime Jėzaus teisumu, kuris reikalauja neieškoti pripažinimo ir netrimituoti dėl savo tikėjimo pagonių akyse. Mes esame kviečiami melstis slaptai. Esame žadinami atsiskirti ir pagalvoti apie Dievą, prisiminti Jį ir Jo karalystę. Bei surasti savo vietą toje karalystėje. Jėzus kristus siūlo melstis paprastai:

 

⁹ Todėl melskitės taip: 'Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, ¹⁰ teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. ¹¹ Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ¹² ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. ¹³ Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto.' ¹⁴ Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. ¹⁵ O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.

 

Netgi tada, kada ateiname melstis slaptoje, mes nepamirštame, kad dangaus Tėvas yra mūsų tėvas. Dievas nėra kažkoks mano tėvas, bet mūsų. Jėzus Kristaus Evangelija nėra savanaudiška geroji žinia individui. Kristus atnešė žinią apie karalystę, kurioje visi yra viena, kurioje mes esame kartu. Tokioje karalystėje negali būti: „mano valia", bet daugelio. Kada mes meldžiamės, mes turime mąstyti apie Tėvą, kuris turi planų ne tik man, bet mums.

 

¹⁶ Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai; jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. ¹⁷ O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, ¹⁸ kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.

 

Jėzus pasitraukė į dykumą keturiasdešimčiai dienų, kad galėtu melstis ir pasninkauti (Mat 4,1-11). Jis meldėsi prieš pašaukdamas Dvylika (Luk 6,12-16). Jis atsitraukdavo į nuošalias vietas ir kalnus, kad galėtų melstis. Tikras pasninkas yra slaptas pamaldumas. Mes nesirenkame pasninkauti kai einame į šventes, gimtadienius ir vestuves. Nes tada visi sužinos. Dievo vaikas pasirenka laiką, kai gali netrukdomai pasninkaudamas melstis ir niekas apie tai nežino. Tikras pamaldumas visada prasideda slaptoje.

Kada mes pasninkaujame? Kas mums yra pasninkas? Ar mokame be reklamos pasninkauti ir tyliai ieškoti Tėvo valios? Ar pasitikime Tėvu kaip pasitikėjo Jėzus? Natūralu, kad mes esame netobuli, bet eikime keliu, kuriuo ėjo Jėzus, o Tėvas užmokės savu laiku. Amen.

 

Arnoldo pamokslas

http://www.mediafire.com/file/wmmndcnnllu/Wma formatu Pamokslas Arno 20100307.WMA