Apie atleidimą - pamokslo santrauka

Apie atleidimą

 

Šiandien norėjau užduoti kelis klausimus: Ar mūsų nuodėmės yra atleistos? Ar patyrėme Dievo atleidimo malonę? Ar supratome koks jis gailestingas? Ar visos nuodėmės yra atleidžiamos? Ar mes skelbiame nuodėmių atleidimą pagal Jėzų? Ar skelbiame išlaisvinantį atleidimą vieni kitiems? Ar gyvename atleisdami? Ar galima užrūstinti Dievą taip, kad jis daugiau nebeatleistų?

 

Kokia Evangelijos pagrindinė tema? Nuodėmių Atleidimas. Kas yra Evangelijos žinios pagrindas? Jėzus Kristus. Apaštalai skelbė: „jame mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą" Kol 1,14.

 

BE ATLEIDIMO NĖRA IŠGANYMO

 O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; ⁷⁷ tu mokysi jo žmones išganymą pažinti per nuodėmių atleidimą. Luk 1,77 Be nuodėmių atleidimo negalima turėt išganymo. Kam nebuvo atleista, tas negali suprasti amžinojo gyvenimo paslapties. Kas nepriima nuodėmių atleidimo, tas negali suprasti išganymo.

 

SKELBIAMAS ATLEIDIMAS

„Taigi žinokite, broliai, kad jums skelbiamas nuodėmių atleidimas per Jėzų. Ir kiekvienas jį tikintis nuteisinamas jo dėka nuo viso to, ³⁹ nuo ko nepajėgė jūsų išteisinti Mozės Įstatymas." Apd 13,38 Evangelijos skelbimas - tai nuodėmių atleidimas. Žydams nereikėjo įrodinėti, kad jie nusidėjo. Dauguma žinojo apie nuodėmės doktriną. Jeigu mūsų laikais laisvamaniškam pasauliui reikia įrodinėti, kad visi nusidėjo, tai žydams to nereikėjo primint. Jie turėjo Mozės įstatymą, kuris visas spindėjo atleidimo šviesa. Visi ritualai, aukojimai kalbėjo apie atleidimą. „Be kraujo praliejimo – nėra atleidimo" – rašoma laiške Hebrajams. Taip autorius apibendrino Mozės įstatymo žinią. Taip, labai dažnai mes matome Įstatymą kaip kaltintoją, tačiau tas pats Įstatymas daug garsiau skelbė apie atleidimą, nei pakaltinimą. Šiandien pasaulyje yra daug bažnyčių, kurios skelbia visokias žinias. Kas garsiau skamba? Ar atleidimo ar kaltinimo dvasia? O kokia turėtų būti skelbiama?

 

Jėzus sakė Sauliui, kai sutiko jį kelyje į Damaską: „kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono galybės - į Dievą ir, tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei dalį su pašventintaisiais". (Apd 26,18)

 

ATGAILA

persiplėškite širdis, o ne drabužius." Grįžkite pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasirengęs atleisti, o ne bausti. Joelio 2,13. Viešpats visus kviečia atgailauti ir atsiversti. Tai darė jonas Krikštytojas, tai darė Jėzus, apaštalais ir visi iki mūsų gyvenę krikščionys.

 

Paties žmogaus kvailumas veda į pražūtį, / tačiau jo širdis niršta ant VIEŠPATIES. (Pat 19,3)

 

BESĄLYGIŠKAS ATLEIDIMAS, AR MIRTINA NUODĖMĖ?

„Sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas. ³² Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime". Mat12,31 Manau daug kas užduodą šį klausimą? Ar Dievas visada atleidžia? Ar galima prarasti Dievo malonę? Diskusijoje apie tai ar galima prarasti amžinąjį gyvenimą, ištiktųjų mes girdime tą vieną klausimą: ar  yra mirtina nuodėmė? Paskaitykime dar vieną vietą:

 

Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangaus dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, ⁵ patyrė gerąjį Dievo žodį bei būsimojo amžiaus galybę ⁶ ir nupuolė, tų nebeįmanoma iš naujo atgaivinti atsivertimui, nes jie sau kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato jį paniekai. ⁷ Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos prasikala želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaimos, ⁸ bet jeigu ji teželdo erškėčius bei usnis, tai ji niekam tikusi, ant jos krinta prakeiksmas, ir galiausiai ji bus išdeginta. Heb 6,4-8

 

O jeigu, gavę aiškų tiesos pažinimą, mes sąmoningai darome nuodėmes, tuomet jokios aukos už nuodėmes nebelieka, ²⁷ ir tėra kažkoks baisus laukimas teismo ir naikinančios ugnies, kuri prarys priešininkus. ²⁸ Kas pamina Mozės Įstatymą, tas be jokio pasigailėjimo turi mirti, dviem ar trim liudytojams paliudijus. ²⁹ Tik pagalvokite, kokios dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypia Dievo Sūnų, išniekina Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidžia malonės Dvasią! ³⁰ Juk žinome, kas yra pasakęs: Mano kerštas, ir aš atsilyginsiu. Ir vėl: Viešpats teis savo tautą. ³¹ Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas! Heb 10,26-30

 

Taigi mes privalome gyventi su šiuo mokymų ir kaskart skaitant pasidaro neramu. Raštas skelbia apie situaciją, kai neįmanoma iš naujo atsiversti (Heb 6,26). Ir rašo, kad sąmoningai nusidedant, nebelieka aukos už nuodėmes (Heb 10,26-27) Tikrai grėsmingi žodžiai. Kas yra mokoma čia? Visų pirma aišku, kad kalbama apie tai, jog įmanoma nusidėti ir daugiau nesugebėt pasikeist. Taip pat sakoma, kad sąmoningai nusidedant panaikinama auka už nuodėmę.

Manau svarbu neskubėti su išvadomis, bet prisiminti visą Dvasios mokymą apie atleidimą ir bausmę. Pabandykime rasti atsakymą Skaitydami visą Raštą, ne tik vieno autoriaus mintis, pasakytas konkrečiame kontekste.

 

 

DIEVIŠKO ATLEIDIMO PAVYZDYS

²¹ Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?" ²² Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau ­ iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.

²³ Todėl dangaus karalystė panaši į karalių, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. ²⁴ Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. ²⁵ Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. ²⁶ Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu.' ²⁷ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. ²⁸ Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: 'Atiduok skolą!' ²⁹ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu.' ³⁰ Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. ³¹ Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. ³² Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: 'Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau nes mane maldavai. ³³ Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!' ³⁴ Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. ³⁵ Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui." (Mat 18,21-35)

 

Kiek kartų mus atleidžia Viešpats? Turbūt esame nusidėję ne kartą. Ar nusidėjome sąmoningai ar ne? Sunku pasakyti kas vyksta kai darai nuodėmę. Bet kokia neteisybė yra nuodėmė – sako Raštas. Tačiau po nusikaltimo ateina pažeminimas. Kai mes suprantame, kad nusidėjome pasijuntame tokie niekingi... Taigi, kiek kartų mums atleidžia Viešpats? Manau, kad jis atleidžia tol, kol mes norime atleidimo...

 

DIEVUI MALONU ATLEISTI

„Kur yra toks Dievas, kaip tu, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą savo paveldo likučiui? Jo pyktis netveria amžinai, nes jam malonu būti gailestingam. ¹⁹ Jis vėl mūsų pasigailės, kojomis sutryps mūsų kaltes. Tu įmesi į gelmes visas mūsų nuodėmes. ²⁰ Tu parodysi ištikimybę Jokūbui, ištikimą meilę Abraomui, kaip esi prisiekęs mūsų protėviams senovės dienomis". Mich. 7,18-20. Turime niekada nepamiršti, kad mūsų Dievui malonu atleisti. Izraelis nusidėjo sąmoningai ar ne? Tačiau Dievas žada atleidimą. Kol yra atgaila, tol yra ir atleidimas. Kol gyvas Viešpats, tol gyvas ir atleidimas ir išlaisvinimas.

 

ATLEIDIMAS – DRAUGYSTĖS GARANTAS

Kas atleidžia nuoskaudą, tas puoselėja draugystę, o kas vis primena ginčą, tas atstumia draugą. (Pat 17,9) Yra žmonių, kurie yra labai vieniši, nes neturi draugų. O kodėl jie neturi draugų? Gal todėl, kad negali atleisti? Viešpaties dvasia sako, kad draugystės garantas – atleidimas. Kai mes įsižeidžiame, visada prisimename tą situaciją. Ne visada kalti kiti, kad mes įsižeidžiame, kartais mes kalti, kad leidžiam sau įsižeisti ir užpykti ant brolio.

 

Sumanus žmogus negreitas pykti, o atleisti įžeidimą – jam garbė (Pat 19,11)

 

ASMENINIO ATLEIDIMO PAMATAS

Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams Mat 6,12. Išmintingas žmogus ieško atleidimo. Tikintis Dievo vaikas negali gyveni ramiai nekęsdamas artimo. Šventasis neužmiega, neradęs atleidimo pas Viešpatį. „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite". Kol 3,13. Jėzus Kristus labai aiškiai mokė, kad užkietinta širdimi negalėsi gyventi su kitais žmonėmis. Negali gyventi pastoviuose karuose ir konfliktuose.

 

PRIIMTO ATLEIDIMO PASEKMĖ

³⁶ Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. ³⁷ Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, ³⁸ verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu. ³⁹ Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, ­ kad ji nusidėjėlė!" ⁴⁰ O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti." Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!" ⁴¹ „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas ­ penkiasdešimt. ⁴² Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?" ⁴³ Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota." Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei."⁴⁴ Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. ⁴⁵ Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. ⁴⁶ Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. ⁴⁷ Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli." ⁴⁸ O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės." ⁴⁹ Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!" ⁵⁰ O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!" Luk 7,36-50

 

Bažnyčioje nusidėjėliai turi prisiminti, kad galima gauti visų nuodėmių atleidimą. Bažnyčia yra Dievo artumo vieta, kur žmonės gali patirti išlaisvinantį pasigailėjimą. Tik supratę koks maloningas yra Viešpats, galėsime skleisti malonę kitiems. Tad kokį kelią pasirinksime? Ar išmoksime atleisti ir gyventi atleidime? Ateidami į bažnyčios sueigą sutinkame vienas kitą ir sveikiname. Kas vyksta mūsų širdyje? Kokie jausmai užplūsta? Ar laiminame vienas kita atleidimu? Namuose, grįžę po dienos darbų, ar sugebame atleisti užsirūstinusiam alkanam vyrui? Ar gailestingi žmonai, kuri neskaniai paruošė pietus? Ar išsisuks nuo nuožmaus pykčio vaikelis, sudaužęs geriausią mamos indų rinkinį? Ar ras atleidimą žmogus, sąmoningai ar nesąmoningai įžeidęs tave?

 

Pasveikinkite vieni kitus šventu pabučiavimu.1 Kor 16,20

 

Ištirkite Dvasias - pamokslo santrauka

 

Ištirkite Dvasias

1Jon 3,24b-4,6

 

Kas laikosi jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame. O kad jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Dvasios, kurią jis mums davė. ¹ Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų. ² Iš to pažinsite Dievo Dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo, ³ ir kiekviena dvasia, kuri Jėzaus neišpažįsta, nėra iš Dievo. Tokia dvasia iš Antikristo, apie kurį esate girdėję, jog jis ateisiąs. Jis jau dabar yra pasaulyje. ⁴ Jūs esate iš Dievo, vaikeliai, ir nugalėjote juos, nes tasai, kuris jumyse, didesnis už tą, kuris pasaulyje. ⁵ Jie yra iš pasaulio, todėl kalba apie pasaulio reikalus, ir pasaulis jų klauso. ⁶ Mes esame iš Dievo. Kas pažįsta Dievą, tas mūsų klauso, o kas ne iš Dievo, tas mūsų neklauso. Iš to mes pažįstame tiesos Dvasią ir klaidos dvasią.

 

 

1)    Dievo Dvasia parodo, kad Dievas gyvena mumyse 1 Jon 3,24b o kad jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Dvasios, kurią jis mums davė. Kaip gera, kad šiandien mes galime žinoti ar esame Dievo šeimos nariais. Jonas, kaip mylintis tėvas ragina patikrinti savo tikėjimą ir vaikščiojimą, kad tikrai žinotume kur esame, kur einame ir kur nueisime. Ir dabar jis (tiksliau Dievo Dvasia) kalba apie dar vieną svarbų asmenį, kuris padeda mums žinoti, kad Dievas gyvena mumyse. Tai Dievo Dvasia. Nepamirškime, kad mes esame pažymėti Dvasia Juk Dievas mus ir jus sutvirtino Kristuje ir patepė, pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą. 2 Kor 1,21-22. Kadangi Dievo Dvasia yra tokia svarbi mūsų gyvenime, Šėtonas visomis galimomis priemonėmis bando apgauti žmones pasiūlydamas kitą dvasią. Nemanykime, kad piktojo dvasia pasireiškia tik demonų išpuoliais ir visiems aiškiai suprantamu blogiu. Jis yra daug gudresnis už žmones. Jis gali apsirengti šviesos angelu, gali cituoti Bibliją daug geriau nei mes. Jis gali paskelbti kitą dvasią net Biblijos žodžiais. Todėl Dievas įkvėpė Joną užrašyti šiuos perspėjimo žodžius savo mylimiems vaikams.

 

2)    Perspėjimas: Yra pavojus tikėti ne ta dvasia. „Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, ir pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų" 4,1. Ne Dievo Dvasia ateina ne iš Kristaus ir jo apaštalų, bet netikrų apaštalų ir netikro Kristaus. Jėzus aiškiai sakė, „dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas" Jon 6,63. Jėzaus žodžiai yra Dvasia ir gyvenimas. Taigi nieko nuostabaus jei antikristas ir jo antapaštaliai bei antpranašiai skelbdami žodį, skelbia antidvasią. Korintiečiai įsileido ne tą dvasią į savo tarpą. Mat jei kas užklydęs ima skelbti kitą Jėzų, negu mes paskelbėme, arba jei jūs priimate kitą dvasią, kurios nebuvote priėmę, ar kitą evangeliją, kurios nebuvote gavę, tai jūs ramiausiai tatai pakenčiate2 Kor 11,4. Pasirodo tikintieji nuo pat pradžių buvo linkę turėti ne tą ramybę. Nereikia stebėtis, kad šiandien tiek daug "ramių" krikščionių, kurie tiki melu. Tiek daug "bažnyčių", kuriose Kristaus Dvasios nei su žiburiu nerasi. Jau tada pirmame amžiuje Judas rašė : Jud 1,3-4 „…jaučiu reikalą rašyti jums raginimą, kad kovotumėte už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems. Mat vogčiomis įsiskverbė tarp jūsų žmonių, kuriems nuo seno surašytas toks kaltinimas: jie bedieviai, nes mūsų Dievo malonę iškreipia į palaidumą ir neigia mūsų vienintelį Valdovą ir Viešpatį Jėzų Kristų". Ačiū Dievui, kad Jis išsaugojo savo žodį ir Jėzaus Dvasia vis dar veikia. Ačiū Viešpačiui, kad mūsų brolių kraujas suteikė galimybę gerti gyvybės vandenį ir kasdieną maitintis gyvybės duona iš dangaus.

 

3)    Kaip pažinti netikrą dvasią?

 

1. Dvasia, kuri neišpažįsta Jėzaus kūne (2-3) Iš to pažinsite Dievo Dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo, ³ ir kiekviena dvasia, kuri Jėzaus neišpažįsta, nėra iš Dievo. Tokia dvasia iš Antikristo, apie kurį esate girdėję, jog jis ateisiąs. Jis jau dabar yra pasaulyje. Dvasia, kuri neišpažįsta Jėzaus tokio, koks jis yra, nėra iš Dievo. Kas yra Jėzus Kristus? Iz 7,14; 9,6; Mat 10,32 Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą aš išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. 1 Jon 2,23 kiekvienas, kuris neigia sūnų, neturi ir Tėvo.

 

2. Dvasia, kurią mes esame nugalėję. (4) Jūs esate iš Dievo, vaikeliai, ir nugalėjote juos, nes tasai, kuris jumyse, didesnis už tą, kuris pasaulyje. Tikinčiojo gyvenimas, tai kova. Ef 6,12. Nepamirškime to. Ar pažįstame priešą? Jei norime kažką nugalėti, turime aiškiai žinoti su kuo kovojame. Mes esame nugalėtojų pusėje, jei tikime Jėzumi ir gyvename su juo. Jis yra mūsų pergalė prieš mirtį, baimę, tamsą ir nuodėmę. Velnias daro viską, kad apgautų tikinčiuosius ir tikintieji pradėtų kovoti dėl dalykų, kurie visiškai nėra svarbūs tikėjime. Todėl prasideda karai tarpusavyje. Ir pasaulis sako: žiūrėkite į tuos, kurie niekaip negali sutarti koks Biblijos vertimas geriausias, kokios giesmės geriausios ir drabužiai švenčiausi. Tikintieji kovoja dėl nieko, o Velnias vis daugiau ir daugiau sielų atitolina nuo Viešpaties išgelbėjimo. Prisiminkime, mes esame nugalėję visas piktojo dvasias, nes esame Kristaus armijoje. Izraeliui Dievas sakydavo: Aš jau atidaviau priešą į jūsų rankas. Dar prieš kovą, Dievas pranešdavo savo tautai, kad kova jau laimėta.

 

3. Dvasia, kalbanti apie pasaulio reikalus. (5) Jie yra iš pasaulio, todėl kalba apie pasaulio reikalus, ir pasaulis jų klauso. kokie yra pasaulio reikalai? Jonas jau anksčiau sakė: nemylėkite pasaulio, nei to kas yra pasaulyje. Nes „akių pageidimas, kūno geismai ir gyvenimo puikybė nėra iš Dievo, bet iš pasaulio". Pasaulis rūpinasi kaip gerai atrodyti kitų žmonių akivaizdoje. Kaip turėti sėkmę, kaip kilti karjeros laiptais, kaip geriau pasilinksminti. Pasaulis mąsto apie tai, kas regima ir laikina. Pasaulis skelbia: gyvenk patogiai, nesirūpink kas bus kai mirsi, rūpinkis savimi. Savanaudiškumas arba godulystė yra didžiausias žmonijos priešas. „Kiekvienas mūsų tesirūpina būti artimui malonus jo labui ir pažangai". (Rom 15,2)

 

4. Dvasia, nesiklausanti apaštalų žodžių. (6) Mes esame iš Dievo. Kas pažįsta Dievą, tas mūsų klauso, o kas ne iš Dievo, tas mūsų neklauso. Iš to mes pažįstame tiesos Dvasią ir klaidos dvasią.

Neapsigaukime mąstydami, kad jei žmones manimi neseka, tai jie ne iš Dievo. Kas tie mes, apie kuriuos kalba Jonas? Tai apaštalai. Tikri Jėzaus Kristaus apaštalai. Nes jie skelbė Jėzaus mokslą. Todėl mes galime ištirti kiekvieną dvasią ir žmogų tik per šį gyvybės Žodį. Štai kodėl velnias visomis išgalėmis bando įtikinti tikinčiuosius, kad Dievo Žodis neišbaigtas, kad dar yra apaštalų ir pranašų, kurie turi naujus Dievo apreiškimus. Sutinku turi naujus apreiškimus ir tikrai dievo, bet ne tikrojo Dievo, ne Visatos Kūrėjo ir atpirkėjo Dievo žodžius, bet Šėtono, šio žūstančio pasaulio dievo žodžius.

 

 

„Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų". (Luk 4,18)

 

 

 

 

"Vaikų Kalėdos" Traupyje

"Vaikų Kalėdos" Traupyje

Šaltas šeštadienio rytas. Su „Samariečių krepšio“ dovanomis keliavome į Traupį Anykščių rajone. Rytas šaltas, laukai pabalę... Panašūs žodžiai vėliau nuskambės Alfredo kalboje. Tačiau širdyse šilta, nes vežame ne tik dovanėles, bet ir giesmę, ir žinią iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus.

Pasitiko mus Traupio bendruomenės moterys ir ... tuščia ir šalta salė. Ant scenos teko lipti, įsisupus į kailinius ir megztinius, su pirštinėmis ir kepurėmis. Tačiau greit salė prisipildė žmonių šurmulio, vaikų klegesio. Pamažu darėsi šilčiau...

Programą pradėjo Saulė ir Karenas su giesme „Šią dieną mums“. Išties, šią dieną mums davė Viešpats. Tai Jis leido mums atvykti čia, kur „laukai pabalę pjūčiai“, kad skelbtume Gerąją Naujieną kaimo žmonėms, padėtume jiems suprasti tikrąją Kalėdų prasmę.

Alfredas pasakojo palyginimą apie gailestingąjį samarietį, apie jaunuolį, kuriam tereikėjo vykdyti savo žodžius (jis gerai pažinojo Dievo įsakymus). Tačiau būti gailestingu, pasirūpinti savo artimu, (gerai suvokiant, kas gi yra mūsų „artimas“) ne taip jau paprasta. Gal padėtų tai suprasti, klausantis giesmės žodžių: „Atmerk akis - nepabijok, pažvelk širdin - nesumeluok, ką rasi ten - neišsigąsk, nes viskas jau praeityje“. Juk Jėzus tam ir atėjo, kad padėtų gyventi kitaip, atraskime Jį savo širdyje...

Gera buvo matyti dainuojančias ir šokančias miestelio merginas. Malonu, kad jaunimas nori dalyvauti renginiuose. Juk tai Dievo dovanos, kurias galime panaudoti, džiuginant susirinkusius.

Dar keleta šlovinimo giesmių giedojo mūsų jaunimo grupė bei mažieji dainininkai. Delnai sušilo nuo plojimų. Ar palietė susirinkusių žmonių širdis, ar sušildė jas ištarti žodžiai ir sugiedotos giesmės? O gal dovanėlės batų dėžutėse, knygelės „Pati didžiausia dovana“, kurias gavo atėję vaikučiai, padės suprasti, kad juos kažkas myli ir jie kažkam yra svarbūs... Vienas Dievas tai težino, nes Jam tai tikrai rūpi...

Gedrita

Rašto ir Tradicijos santykis

Rašto ir Tradicijos santykis 

07-10-08   Roger Olson

Kaip ir daugelis evangelikų, užaugau bažnyčioje, kuri nemėgo "tradicijų", kurias mes siejome su mirusia ortodoksija. Kai naujas ir jaunas antrasis bažnyčios pastorius pasiūlė sekmadienio lankstinuke atspausdinti ir trumpą tarnavimo tvarką, bažnyčios raštinėje kilo triukšmas.

Garbinimo tarnavimuose mes buvome paniekinę formalumą ir pasirinkę Dvasios spontaniškumą,- bent jau taip mąstėme. Antrojo pastoriaus siūlymas buvo atmestas, aiškinant, kad užrašyta garbinimo tvarka ves prie liturgijos, o liturgija yra tradicija. Jaunas tarnautojas nusileido, bet paaiškino, jog jis pasidavė jų tradicijai - atmesti liturgiją ir laisvai, iš anksto nieko neplanuojant garbinti. Kadangi mūsų garbinimo tarnavimai vyksta pagal pakankamai nusistovėjusią tvarką, jis vis dėlto siūlė padėti bažnyčios lankytojams ir atspausdinti įprastą tvarką, o tada paklusti Šventajai Dvasiai.

Antrojo pastoriaus argumentai neįtikino bažnyčios, bet taip mano prote gimė naujų minčių apie tradiciją. Gal mes suformavome savo pačių tradicijas, įskaitant ir tradiciją atmesti viską, ką mes supratome kaip kitų, ne "visos evangelijos" (taip mes vadinome savo bažnyčią), bažnyčių tradicijas?

Daug evangelinių bažnyčių, kaip ir bažnyčia, kurioje augau, galvojo, jog tradicija yra lyg Dvasią slopinantis gesintuvas. Bet tradicijos klausimas yra kur kas sudėtingesnis, nei įsivaizdavo mano bažnyčia tuo metu, ir mes pripažinome daug tradicijų, kurias perėmėme iš bažnyčios praeities.

Nepraraskime atminties

Būsiu sąžiningas: pripažįstu, jog visiškai tradicijų neturinti krikščionybė pridaro daugiau problemų bažnyčiai nei jų išsprendžia.

Visiškas nepasitikėjimas viskuo, kas "tradiciška", įsigalėjo po Didžiųjų Prabudimų (XVIII a.), ypač Amerikoje.

Dabar daugelis evangelikalų žodį tradicija vartoja kaip Rašto eilutės "turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos" sutrumpinimą.

Evangelikalai visiškai pamiršo apie Didžiąją krikščionybės tradiciją, kurią turėjo dar prieš prasidedant prabudimams ir jų pačių, kaip laisvų bažnyčių (kai mažiau pabrėžiami įsitikinimai ir liturgija) judėjimą.

Mes esame panašūs į žmones, kurie pamiršo savo šeimos medį ir savo kultūrinę praeitį - esame lyg klajūnai, neturintys šaknų ir jokių orientyrų iš praeities, kuriais galėtume vadovautis. Tad kodėl stebimės, jog tiek daug mūsų pamokslų bei mokymų yra seklūs ir mes tebekartojame praeities klaidas?<...> Pernelyg daug evangelikalų prisitaiko prie tik į savo poreikius nukreiptos kultūros mąstysenos ir nesirūpina tikru savęs ugdymu. Krikščionybė per daug prisitaiko prie kultūros ir praranda savo išskirtinumą. Evangelikalizmui iškilo pavojus tapti liaudies religija, kuri, turėdama labai didelį intelektinį paveldą, labai mažai ar apskritai nieko neturi pasakyti pasauliui.

Populiarėja naujas protestantų požiūris į tradiciją, kuris žada autentiškos krikščionybės atstatymą bažnyčiose, kurias susilpnino daugelio požiūrių toleravimas ir kultūrinis prisitaikymas. Jungtinės Metodistų bažnyčios teologai Thomas Odenas ir Williamas Abrahamas, kaip ir kiti konservatyvieji protestantai, pranašauja prabudimą tarp protestantų, jei gersime iš gilių Bažnyčios Tėvų šulinių, ištikimai laikysimės ankstesniųjų įsitikinimų ir paklusime nesusiskaldžiusios bažnyčios ekumeninės tarybos deklaracijoms.

Baptistų teologas Danielis H.Williamsas ragina ir evangelikalus protestantus naujai atrasti senas krikščioniškas tradicijas ir taip patirti prabudimą. Episkopalinės bažnyčios teologas Robertas Webberis prašo postmodernistų naujai pažvelgti į krikščioniškąją bendruomenæ senovės Bažnyčios Tėvų raštuose. Kitas episkopalinės teologas Christopheris Hall ragina evangelikalus skaityti Bibliją ir mokytis teologijos iš Bažnyčios Tėvų bei vengti eretiškų naujovių, kurios yra svetimos Bažnyčios Tėvų apaštališko liudijimo supratimui. <...> Ne visada Raštas aiškinamas teisingai. Kai kurie aiškinimai yra nepagrįsti, kai kurie prieštarauja tam, kuo bažnyčia visuomet tikėjo.

Tradicija kaip doktrina

Egzistuoja ir pavojus, beveik toks pat didelis kaip ir grėsmė netekti atminties, kurį galima vadinti griežtu kategorijų nustatymu - tradicionalizmu. Istorikas Jaroslavas Pelikanas pašmaikštavo: "Tradicija yra gyvas mirusių tikėjimas, o tradicionalizmas yra miręs gyvųjų tikėjimas". Tačiau teologijoje tradicionalizmas turi kiek kitokį atspalvį. Tai - teologijos metodas, kuris traktuoja tradiciją kaip autoritetingą šaltinį ir normą krikščionio tikėjimui bei praktikai šalia Šventojo Rašto arba net iškeliant tai virš Rašto. Skirtingai nuo Romos katalikų tradicionalizmo, protestantų reformatoriai skelbė, kad jie remiasi "tik Raštu" (sola scriptura). Daug žmonių tai suprato klaidingai, manydami, kad krikščionys neturėtų kreipti dėmesio į jokį kitą šaltinį, išskyrus Bibliją, bet iš tikrųjų Liuteris ir Kalvinas kurdami bažnyčios reformavimui skirtas programas dažnai rėmėsi Bažnyčios Tėvų raštais. Sola scriptura iš tikrųjų reiškia ne "tik Raštas", bet "Raštas virš visko". "Pirmiausia Raštas" (prima scriptura) būtų geresnis motto protestantų požiūriui į Raštą, kaip į pagrindinį krikščionio tikėjimo ir praktikos šaltinį bei standartą. Tačiau kalbant apie Šventojo Rašto ir tradicijos lygybę ar abipusę priklausomybę, tradicionalizmas atmeta netgi prima scriptura.

Rytų ortodoksų bažnyčios žavisi aiškios tradicijos autoritetu. Didžioji bažnyčios tradicija (skirtingai nuo atskirų liaudiškų pamaldumo

tradicijų) jiems yra pagrindinis šaltinis ir standartas, o Raštas yra tos Didžiosios tradicijos dalis.

Pagal katalikų supratimą tradicija auga, plečiasi, kai bažnyčia susiduria su naujomis problemomis, bet Didžioji tradicija nepriima naujovių. Kiekvienas papildymas yra mintis, pripažįstanti seną tiesą nauju būdu. Ir ortodoksų, ir katalikų tradicionalistai tiki, jog egzistuoja tam tikri esminiai įsitikinimai, kurių nėra aiškiai mokoma Šventajame Rašte. Jie pripažįsta visuotinų susirinkimų nutarimus ir kai kuriuos bendrus Dievo žmonių įsitikinimus kaip esminius krikščionio įsitikinimus, netgi jei jie ir nėra tiesiogiai paremti Raštu.

Pavyzdžiui, ortodoksų tradicijoje ikonų garbinimas yra būtina krikščioniškojo garbinimo ir pamaldaus gyvenimo dalis, o Romos katalikų tradicija pripažįsta nekalto Marijos prasidėjimo ir jos kūno paėmimo į dangų tikėjimo dogmas.

Protestantai per istoriją susiklosčiusius įsitikinimus ir praktiką, kurie nebuvo tiesiogiai paremti Raštu, geriausiu atveju laikė laisvai pasirenkamu dalyku ir dažnai klaidingu pasirinkimu. Šventasis Raštas yra vienintelis ir aukščiausias visų krikščionių tikėjimo tiesų ir praktikos šaltinis bei standartas, todėl tradicija turi būti vertinama pagal Šventąjį Raštą. Tai yra evangelinio tikėjimo dalis dėl trijų priežasčių:

todėl, kad Jėzus prieštaravo tradicijai, bet niekada neprieštaravo Raštui; tai - pagrindis protestantų principas, paremtas Reformacijos patirtimi; ir trečia, tai svarbu tęsiant pranašiškas bažnyčios reformas.

Evangelikalai iš principo sutinka su protestantais, jog bažnyčia turi būti "reformuota ir visada reformuotis". Papildomų kanoninių tiesų prilyginimas Šventajam Raštui stabdo reformą. Istorija rodo, jog bažnyčiai, kad ir kokia žmogiška ji būtų, reikia vadovautis aukštesniais standartais, ir tie standartai yra Šventasis Raštas.

Tačiau vėliau kai kurie evangelikalai, užmiršę evangelinę ir pagrindinę Didžiąją krikščionybės tradiciją, pasidavė tradicionalizmo formai. Tai retai kada įgauna aiškią sola scriptura (vien Raštas) nepripažinimo formą, bet dažnai tvirtinama, kad senovės visuotiniai Bažnyčios Tėvų sutarimai, įsitikinimai ir pasitarimai, ankstyvosios bažnyčios "tikėjimo taisyklė" ar "apaštališka tradicija", kurią perdavė Bažnyčios Tėvai, liudija nepaneigiamai patikimą Raštų aiškinimą.

Bėda, kad griežtų tradicijų šalininkai teologinius senovės nesusiskaldžiusios bažnyčios sutarimus (ar kai kuriuos jų aiškinimus) yra linkę prilyginti Šventajam Raštui. Tai pakerta bažnyčios gebėjimą reformuotis remiantis Dievo žodžiu. Tradicija turi turėti balsą, bet niekada negali turėti veto teisės. Šventasis Raštas yra tie auksiniai standartai, pagal kuriuos turi būti tikrinami visi supratimai, įskaitant ir tuos, kurie susiformavo tradicijos viduje. Evangelikalams tradicionalistams reikia pripažinti, jog Šventoji Dvasia iki šiol darbuojasi tarp ištikimų Dievo žmonių, padėdama jiems giliau suprasti Dievo žodį, ir kartais tai gali pakoreguoti senovės, viduramžių ar netgi Reformacijos įsitikinimus ir praktiką. Suprantama, kad toks pripažinimas tarsi atveria Pandoros skrynią - atpalaiduoja ir naujas eretiškas Rašto interpretacijas. Tačiau, nežiūrint į šią riziką, tai neturi būti atmesta. Nuo to priklauso, ar bus tęsiamos reformos.

Kelio vidurio paieškos

Šiandien svarbu atrasti kelio vidurį tarp sola scriptura ir tradicionalizmo, kuris tvirtai pripažintų vienintelį ir nepranokstamą Šventojo Rašto autoritetą, net kalbant apie tradicijas, ir tuo pačiu reikalautų pagarbos Didžiajai Biblijos supratimo tradicijai bažnyčioje.

Evangelikalai turėtų ginti Raštą ir tradiciją kaip Martynas Liuteris, kuris iškviestas atsižadėti savo "naujo" mokymo apie išteisinimą,

pasakė: "Jei manęs neįtikins Šventojo Rašto žodžiais arba aiškiais argumentais, kad klystu, nes popiežiai ir susirinkimai dažnai klysdavo ir patys sau prieštaraudavo, tuomet negalėsiu atsisakyti savo žodžių, nes paklūstu Šventajam Raštui, kurį citavau. Mano sąžinė yra Dievo Žodžio belaisvė. Nesaugu ir pavojinga veikti prieš savo sąžinę. Čia aš stoviu ir kitaip negaliu. Tepadeda man Dievas.". Liuteris tikėjo, kad jo naujai atrastos - išteisinimo malone tik per tikėjimą - doktrinos nebuvo galima atrasti Bažnyčios Tėvų raštuose ir nutarimuose. Jis tvirtino, kad Bažnyčios Tėvai mažai žinojo apie tikėjimą ir net kritikavo vieną iš savo mėgstamų bažnyčios tėvų, Augustiną, už tai, kad šis nesuprato, jog išteisinimas įgyjamas tik per tikėjimą.

Tačiau Liuteris, anabaptistai ir Veslis brangino Didžiąją krikščioniško mokymo tradiciją ir griežtai priešinosi racionalistams, kurie norėjo atmesti paslaptingas bažnyčios paveldo doktrinas, tokias kaip doktrina apie Trejybę ir Įsikūnijimą. Liuteris dažnai cituodavo Bažnyčios Tėvus (nors kai kuriuos iš jų jis niekino). Veslis žavėjosi graikų kilmės Bažnyčios Tėvais ir laikė juos ištikimais bei patikimais apaštališkosios krikščionybės aiškintojais.

Evangelikalai, reformatorių pėdomis, turėtų žiūrėti į Didžiąją tradiciją kaip į dinamišką ir atvirą korekcijoms bei pokyčiams Rašto šviesoje, ir branginti ankstyvosios bažnyčios tėvų pasiekimus, viduramžių teologus ir protestantų reformatorius.

Evangelikalai turėtų studijuoti tradiciją, nes mes nesame pirmieji, kurie ieškome atsakymų į sudėtingus teologinius klausimus ir problemas.

Tačiau mes neturime iškelti tradicijos ir laikyti ją neliečiamu ir aukščiausiu autoritetu.

Studijuodamas Didžiąją krikščionių tikėjimo tradiciją, aš suvokiau, jog turiu gilesnes šaknis nei narystė mano bažnyčioje ir pats evangelikalizmas. Dabar noriu, kad mano laisva bažnyčios tradicija ir evangelikalizmas priartėtų prie gilių ortodoksinio ir katalikiško krikščioniško mąstymo šulinių, kaip ir prie Reformacijos, puritonų, pietistų ir prabudimo šalininkų šaltinių. Visais amžiais krikščionių tikėjimo sutarimas buvo lyg kompasas, padedantis perplaukti dažnai apgaulingus šiuolaikinės ir postmodernios religinės painiavos vandenis.

Jis taip pat atstoja inkarą, kai evangelikalizmo laivas pradeda dreifuoti užplaukęs ant rinkos valdomo ir tik į žmogaus poreikius nukreipto, raminamo pamokslavimo seklumų.

Esu labai dėkingas protestantų tradicijų šalininkams už šį Didžiosios tradicijos vertės atskleidimą. Tačiau mes turėtume priešintis bet kokiai tendencijai pažeminti Raštą iki tradicijos lygio. Evangelinis autoritetas turi tvirtai stovėti ant sola (prima) scriptura pamato. Kai tarp evangelikalų iškyla nauja teologinė mintis, pirmas ir svarbiausias klausimas turi būti "Ką sako Raštai?", o ne "Ar tai atitinka tradiciją?". Panašiai kaip Liuteris, mes turime būti atviri priimti, jei Šventoji Dvasia naujai apšviestų Raštą.

Roger E. Olson, baptistas, yra teologijos profesorius Truett Teologijos Seminarijoje, Teksaso valst., JAV.

Iš žurnalo "Christianity Today" (2003 10 29)

Šaltinis: "Ganytojas", Nr 17, 2007  

Pamokslas Naujiesiems metams artėjant

Užsidegusios širdys?

 

Štai ir praėjo dar vieni metai. Artėja Naujieji metai. Kokie jie bus? Gal sutiksime naujų žmonių? Gal gausime geresnį darbą? Galbūt įvyks kas nors netikėto? O gal net Kristus mūsų Viešpats sugrįš mus pasiimti? Kartą taip jau buvo. Du vyrai keliavo savo reikalais ir sutiko... Jėzų

 

Perskaitykime Luk 24,13-35

 

Ir štai tą pačią dieną du [mokiniai] keliavo į kaimą už šešiasdešimt stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. ¹⁴ Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. ¹⁵ Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. ¹⁶ Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. ¹⁷ O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate, eidami keliu?" Tie nuliūdę sustojo.

¹⁸ Vienas jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!" ¹⁹ Jėzus paklausė: „O kas gi?" Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. ²⁰ Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. ²¹ O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. ²² Be to, kai kurios mūsiškės moterys mus sutrikdė. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ²³ ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. ²⁴ Kai kurie mūsiškiai buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė."

²⁵ Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! ²⁶ Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!" ²⁷ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

²⁸ Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. ²⁹ Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti..." Tuomet jis užsuko pas juos. ³⁰ Įsitaisęs su jais prie stalo, paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė jiems. ³¹ Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. ³² O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?"

³³ Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, ³⁴ kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui." ³⁵ O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.

 

1)    Migla aptrauktos akys (13-16). Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo.

Kodėl šių mokinių akys buvo aptrauktos migla? Gal buvo kažkokia antgamtinė priežastis, gal Jėzus po prisikėlimo atrodė visai kitaip, nei prieš nukryžiavimą? Taip, Jėzus buvo kitoks, bet dažniausiai problema slypi mumyse, mūsų širdyje, giliai viduje, kur gimsta mąstymas, pasirinkimai ir veiksmai. Šie mokiniai greičiausiai buvo girdėję Jėzaus balsą, matė jį tarnaujant, pažinojo jį, bet vis dėlto nepažino, kai jis prisiartino kelyje.

Mūsų širdys niekada nebus užsidegusios Viešpačiui, jei akys bus aptrauktos migla. Tada taip pat negalėsime matyti Viešpaties. Kodėl mūsų akys kartais apsiblausia ir nemato džiaugsmo Viešpaties Žodyje, Viešpaties bažnyčioje, tarnystėje Viešpačiui ir visame kas yra iš Viešpaties? Nieko nuostabaus jei ir šiandien tikintys į Jėzų Kristų kartais nepažįsta savo Viešpaties. Visi mes esame pavojuje apsiblausti savo tikėjime. Tai perspėjimas. Pabandykime pamąstyti kodėl šių mokinių akys buvo aptrauktos migla.

 

2)    Liūdesys (17). Jėzus paklausė: "Apie ką kalbate, eidami keliu?" Tie nuliūdę sustojo. Mokiniai buvo nuliūdę. Negalėsime liepsnoti meile Viešpačiui jei liūdėsime. Supraskite teisingai. Yra natūralus liūdesys – emocija, kuri yra neišvengiama įvykus nelaimei. Bet yra pasaulio liūdesys, kuris veda į mirtį. 2 Kor 7,10-11 Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis, o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį. Ir štai kaip tik tas nuliūdimas pagal Dievo valią kokį pažadino jums susirūpinimą, kokį teisinimąsi, apmaudą, baimę, ilgesį, uolumą ir bausmę! Yra liūdesys pagal Dievo valią ir liūdesys pagal pasaulio valią. Padarius nuodėmę, bus liūdna. Pagal Dievo valią liūdesys atves į atgailą, tada bus džiaugsmo. Pasaulio liūdesys ragins graužti save ir bėgti nuo Dievo. Kleopas su savo bičiuliu buvo nuliūdę, nes nenorėjo tikėti, kad Jėzus mirs kaip parašyta Raštuose ir prisikels. Atrodo jų liūdesys buvo pateisinamas dėl artimo netekties. Tačiau šis liūdesys neleido jiems pamatyti Jėzaus. Nes jei jie būtų tikėję, būtų nekeliavę į kažkokį Emausą su reikalais, bet drauge su kitais lauktų Jėzaus Kristaus pasirodymo. Ar nebūna ir mums taip? Ar nesame ir mes pakeliui į savo Emausą šiandien?

 

3)    Neišsipildę lūkesčiai (18-21). O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį... O mes tikėjomės. Per visus tris Jėzaus tarnavimo metus, jo mokiniai niekaip negalėjo suprasti kodėl Jėzus atėjo į šį pasaulį. Ar Jėzus neaiškiai kalbėjo? Anaiptol. Jis labai aiškiai sakė ir kartojo, kartojo. Tačiau mokiniai ir kiti izraelitai ilgėjosi karalystės panašios į Dovydo karalystę. Vieningos, didingos, grėsmingos ir savaime aišku laisvos nuo priešų jungo. Tas lūkestis buvo toks didelis, kad jie negalėjo pamatyti kitos nematomos karalystės. Jėzus sakė: "Štai Dievo karalystė yra jūsų viduryje." Ar nebūna tai pat su mumis? Mes išgirstame Evangeliją, išgirstame kokį pamokslą apie Dievo laiminimus ir mąstome: "Galbūt ir man vertėtų tapti krikščionimi, jei Dievas taip laimina..." Tada tapę tokiais „krikščionimis" greitai nusiviliame, jei Dievas nepadaro mums taip kaip mes norime. Mes turime būti atsargūs ir įsitikinti ar mūsų lūkesčiai atitinka Viešpaties Žodį. Jei Viešpats kalba, tada galime tikėtis. Jei tik mes patys kažko tikimės, neliūdėkime, jei mūsų lūkesčiai nepasiteisins. Būkime tikri, nebus ugnies širdyje, jei gyvensime tik savo nepagrįstose svajonėse.

 

4)    Moterys sutrikdė (22-24). Be to, kai kurios mūsiškės moterys mus sutrikdė.

Taigi, mokiniai buvo nuliūdę, jų akys buvo apsiblaususios, jie turėjo netikrą viltį, o čia dar moterys pranešė, kad dingo Jėzaus kūnas. Dabar jie laužė galvą kur galėjo dingti kūnas. Matyt mokiniai jau buvo susitaikę su mintimi, kad Jėzus mirė, viskas baigta, bet čia pildosi Raštai ir Jėzaus pažadas prisikelti. Mokiniai to dar nesupranta ir negali patikėti.

Kaip dažnai mes nesame užsidegę Viešpačiu ir nesame karštos dvasios todėl, kad mums kažkas trukdo. Žodis sutrikė išvertus tiesiogiai reiškia išmušti iš pusiausvyros, pajudinti iš vietos. Viešpats, kaip mylintis tėvas trokšta mūsų gerovės ir pasistengs išmušti mus iš pusiausvyros, kurią patys susikuriame. Mes turime tvirtai stovėti Viešpatyje, o ne savo sukurtame pasaulyje.

Kaip liūdna, kad šie du mokinai, nežiūrint kiek giliai buvo paliesti Kristaus mokslo, vis dėlto turėjo svarbesnių klausimų nei žinia apie tuščią kapą. Juos sutrikdė moterų žinia, bet kažin ar labai stipriai. Tačiau Viešpačiui rūpi kiekvienas, todėl Jėzus apsireiškė šiems mokiniams ir pakreipė jų mintis tinkama linkme. Jis tarė:

 

5)    Neišmanančios ir nerangios tikėti širdys (25-27). O jūs, neišmanėliai^[1]! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!.. Jėzus buvo sujudintas dvasioje ir pradėjo aiškinti jiems, ko jiems trūksta. Kristus pavadino juos neišmanėliais. Tai labai stiprus žodis. Jis turėjo sukrėsti, priversti susimąstyti. Taip ir įvyko. Kaip mes būsime karštos širdies, jie būsime neišmanėliai ir nerangūs tikėti Dievo pažadais ir pranašystėmis? Juk vidinis užsidegimas priklauso nuo to kaip mes reaguojame į paskelbtą žodį. Žmonės sako, kad Biblija yra nuobodi, tai ne Biblija yra nuobodi, bet mūsų širdys nuobodžios. Galbūt jūs nesakote, kad Biblija yra nuobodi, bet jei nebranginate jos, vadinasi išpažįstate gyvenimu, kad Dievo Žodis yra nuobodus. Nebūkime panašūs į šiuos mokinius. Jie liūdėjo, pergyveno, tačiau Dievo pažadas apie Kristaus prisikėlimą neužžiebė jų širdyse liepsnos, kuri būtų tikrai pakreipusi mokinių žingsnius prie tuščio kapo, o ne į Emausą. Ačiū Dievui, kad jis yra maloningas ir kantrus su mumis, kaip jis buvo kantrus su šiais neišmanėliais. Jėzus paskyrė laiko išaiškinti kas Raštuose apie jį pasakyta. Ir pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

 

6)    Atvertos akys (28-31). Įsitaisęs su jais prie stalo, paėmė duoną, palaimino laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. Jėzus paėmė duoną ir laužė...ir o stebukle, Kleopas su draugu suprato, kad tai Jėzus, bet buvo vėlu, Jėzus dingo. Kaip keista, kad mokiniai atpažino Jėzų valgydami. Matyt tokie jau mes žmonės esame, kad maistas mums labai svarbus, prie maisto stalo net stebuklai įvyksta. Ir tikrai, mūsų bendravimas būtų daug skurdesnis, jei mes nevalgytume kartu.

 

7)    Degančios širdys (32-35). "Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?" Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: "Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui." Du mokiniai prisiminė kaip jų širdys buvo užsidegusios, girdint Viešpaties Jėzaus žodžius. Ar mūsų širdys yra užsidegusios Viešpaties žodžiui? Ar su nekantrumu laukiame Viešpaties apsireiškimo per pamokslą ir kasdieninius Biblijos skaitymus? Ar mes prisimename paraginimą Žodyje Rom 12,11 Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Labai lengva apsileisti, nuleisti rankas, pasiduoti ir aptingti. Labai lengva priprasti prie stebuklų, kuriuos Dievas daro mūsų gyvenime.

Mokinių akys atsivėrė ir jie suprato kodėl taip liepsnojo širdys klausantis Jėzaus žodžių. Tikro mokinio širdis visada liepsnoja girdint Viešpaties Žodžius. Ji negali būti abejinga. Nebent ji serga. Kada tiki Viešpačiu, tu myli jo patarimus ir pabarimus. Tu myli kiekvieną garsą išeinantį iš jo lūpų.

Ir tik dabar mokiniai nuoširdžiai susidomėjo prisikėlusiu Jėzumi. Supratę, kad Jėzus gyvas, ką jie daro? Jie tuoj pat pakyla ir nepaisant pavojų naktyje išvyksta atgal į Jeruzalę. Dabar jau nerūpi reikalai, kuriuos turėjo Emause.

Mūsų gyvenime būna taip pat. Kada mes tikrai užsidegame Viešpačiu ir jo nesudrebinama karalyste, tada viskas kas laikina nublanksta ir mes galime turėti neapsakomą džiaugsmą ir ryžtą nuveikti net pačius pavojingiausius ir sunkiausius darbus. Tad Rom 12,11 Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui.

 

1 Kor 15,58 Tad, mano mylimieji broliai, būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas neveltui Viešpatyje. AMEN

 

---

^[1] 453 Anoetos. Žmogus, kuriam trūksta proto, supratimo.

Kalėdos, arba kas mums yra Kristus Jėzus

1 Kor 1,30

 

Kalėdos – tai Jėzus Kristus. Galbūt kam nors tik atostogos, bet krikščionims jos primena Jėzaus gimimą, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Todėl pakalbėkime apie Kristų. Kažkas pasakė, kad Krikščionybės esmė ne Jėzaus Kristaus mokymas, bet pats Jėzus Kristus. Krikščionybė –tai gyvųjų artimi santykiai su gyvybės Kūrėju.

 

Jo dėka jūs esate Kristuje (30) Jo dėka ir jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo iš Dievo kylančia išmintimi, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu, Amen. Jo dėka. Ne mūsų dėka, ne didžiūnų dėka, ne pastorių dėka, ne Pauliaus dėka, ne išmintingųjų dėka, bet Dievo. Amen. Tai Dievas taip mylėjo šitą pasaulį, jog atsiuntė savo sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Tai Dievas buvo kantrus mūsų nusikaltimams. Tai jis padarė viską, kad mes pamatytume, kad Jis myli mus. Šiandien pasaulis skelbia apie žmogaus stiprybę, apie tai, kad žmogus viską gali pats padaryti. Tačiau išgelbėti savęs niekada negalėjo ir negalės. Todėl Dievas pasirinko gimti žmogaus kūne, kad išgelbėtų pasmerktuosius kūne. Jis gimė kūdikiu.

 

1)   Išmintimi. Pas Saliamoną atėjo Pietų karalienė. Gimus Jėzui – išminčiai iš rytų šalies. Kodėl? Todėl, kad Jėzus yra tikra išmintis. Kažkas sakė, kad Jėzus kristus nesimokęs moka kalbėti. Bet jis buvo išmintingas. Niekas negalėjo atsispirti jo atsakymams.

Kas yra išmintis? Tarkim išmintis yra geras išsilavinimas. Šiandien žmonės vertina išsilavinimą, nes tai jų manymu yra išminties pradžia. Geras išsilavinimas, reiškia gausi gerą darbą. Turėsi gerą darbą, reiškia turėsi pakankamai pinigų ir t.t.. Pat 1,1-7 Išmintis, kuri tik naudinga gauti gerą darbą arba pakankamai pinigų, yra labai menka ir neturi pasiliekančios vertybės. Luk 12 rašo apie vieną tokį "išminčių". Tarkim išmintis yra sugebėjimas gražiai kalbėti. Šiandien žmonės tai laiko išmintimi. Ar tai naudinga gyvenimui? Taip galbūt kiti jus girs, kad mokate gražiai kalbėti, bet tai jums nepadės. Dievo baimė yra išminties pradžia.

Dievas pasiuntė Jėzų kaip Dievo žodį. Heb 1,1. Jon 1,1 Kol 2,3 visi pasiektų supratimo pilnatvės turtus ir galėtų pažinti Dievo slėpinį – Kristų, kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai. Jėzus yra išmintis, jo gyvenimas, mokymas, viską ką matome jame yra Dievo išmintis. Jis yra visa Dievo pilnybė. Kol 2,9. Juk Kristuje kūniškai gyvena visa Dievystės pilnatvė. Išmintis pasireiškia teisumu, šventumu ir amžinąja garbe – atpirkimu.

 

2)   Teisumu. Dievas atsiuntė savo Sūnų kaip tiesos standartą. Jėzus buvo teisus, yra teisus, gyveno teisiai, išliks teisus per amžius. Ką reiškia teisus? Jeigu yra kažkokie įstatymai, tai teisus yra tas, kuris jų laikosi. Mes dažnai sakome: "Aš esu teisus" Ir kiekvienas turi savo teisumą. Teisėjų laikais Izraelis elgėsi kiekvienas pagal savo teisumą. Ir mes matome į ką pavirto tauta. Šiandien žmonės gyvena pagal savo supratimą ir ką mes turime? Ar tai padeda? Daugiau kaip pusė santuokų Lietuvoje išyra, nes visi turi savo teisumą. Galime didžiuotis, kad pirmaujame savižudybių skaičiumi pasaulyje? Vaikai žudo savo tėvus, nepagarba vyresniesiems įsigalėjo. O mes norime uždrausti tėvams fiziškai drausminti savo vaikus. Rykštės reikia už nedrausmingumą ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Ačiū Dievui, kad jis myli ir tobulai drausmina. Ir tai mūsų teisumo padariniai. Štai kur veda mūsų teisumas. Žmonės kalba apie vienybę, bet jos neieško. Dievas nemeluoja. Jis sako Rom 3,10-12 Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi nuklydo, visi nuėjo vėjais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno. Dievo akyse mes esame neteisūs. Tokia yra teisa. Tačiau Dievas mylėjo mus tokius ir atsiuntė Jėzų ‑ mūsų teisumą. Rom 3,20-24 nes įstatymo darbais jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę. Bet dabar be įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.

 

3)   Pašventinimu. Heb 12,14 Siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties. Jei įdėmiai skaitome Bibliją, mes matome, kad visi tikintieji vadinami šventaisiais. Ne todėl, kad visi buvo mirę tikintieji (kai kurie šventaisiais skelbia po mirties), bet todėl, kad Dievas pašventino juos savo Dvasia. Šventas –atskirtas Dievui. Jon 17,17 Jėzus meldė: Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa. Fariziejai šventino išorę. Rituališkai plaudavosi rankas prieš valgį, indus ir kitokius daiktus. Jie smerkė Jėzų, kad jo mokiniai to nedaro. Mat 25,25-28 Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai. Jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesivaldymo. Aklasai fariziejau. Pirmiau išvalyk taurės vidų, tai bus tikrai švari ir išorė! Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs panašūs į pabalintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo. Šiandien daug tokių religingų žmonių, gal net jūs esate vienas iš jų?

 

4)   Atpirkimu. Pats žodis 'atpirkimas' mums kalba apie pakartotiną nuosavybės išpirkimą. Tarkim jūs pametėte savo laikrodį. Po kurio laiko pamatėte jį ant kito žmogaus rankos. Tas žmogus jokiu būdu jo jums neatiduos, tad jūs pasiūlote jam pinigų ir vėl nusiperkate savo laikrodį. Tai atpirkimas.

Taip, mes buvome Dievo nuosavybė, bet parsidavėme piktojo vergovėn. Todėl Jėzus savo auka įvykdė amžiną atpirkimą, sumokėjo kainą, kad mes būtume išlaisvinti ir taptume tikro Viešpaties nuosavybe. Šiandien Jėzus yra mūsų dvasios atpirkimas, bet ateityje mes laukiame ir mūsų kūno atpirkimo. Rom 8,23 Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pirmuosius vaisius, ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo. Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Taip pirma dvasia, po to kūnas. Ar norite sulaukti savo kūno atpirkimo? Ar norite drauge su miriadų miriadais garbinti Viešpatį danguje ir naujojoje žemėje? Tada kreipkitės į Viešpatį dabar.

 

Kad kas giriasi, girtųsi Viešpačiu. Viešpats trokšta, kad mes visi girtumėmės tik Viešpačiu, nes jis yra mūsų išgelbėjimo šaltinis. Jis mūsų gerbuvio šaltinis. Nieko negalime patys iš savęs. Negalime savęs išgelbėti. Negalime jokiais gerais darbais išgelbėti, nes tada galėtume pasigirti prieš Dievą. Tačiau Viešpats aiškiai skelbia, kad be jo negalime išsigelbėti. Juk Raštas sako, kad Jon 1,3 Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Kūrėjas myli jus ir laukia kol jūs sugrįšite pas jį. Ateikite pas Jėzų dabar. Prašykite jo atleidimo ir amžinojo gyvenimo dovanos. Jėzus kviečia šiandien Apr 3,20 štai aš stoviu prie durų ir beldžiuos: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. Atverkite savo širdies duris Kristui, nes tik jis vienintelis gali atleisti nuodėmes ir atvesti jus į dangų.