Užsidegusios širdys?
Štai ir praėjo dar vieni metai. Artėja Naujieji metai. Kokie jie bus? Gal sutiksime naujų žmonių? Gal gausime geresnį darbą? Galbūt įvyks kas nors netikėto? O gal net Kristus mūsų Viešpats sugrįš mus pasiimti? Kartą taip jau buvo. Du vyrai keliavo savo reikalais ir sutiko... Jėzų
Perskaitykime Luk 24,13-35
Ir štai tą pačią dieną du [mokiniai] keliavo į kaimą už šešiasdešimt stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. 14 Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. 15 Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. 16 Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. 17 O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate, eidami keliu?" Tie nuliūdę sustojo.
18 Vienas jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!" 19 Jėzus paklausė: „O kas gi?" Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. 20 Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. 21 O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. 22 Be to, kai kurios mūsiškės moterys mus sutrikdė. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo 23 ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. 24 Kai kurie mūsiškiai buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė."
25 Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! 26 Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!" 27 Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.
28 Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. 29 Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti..." Tuomet jis užsuko pas juos. 30 Įsitaisęs su jais prie stalo, paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė jiems. 31 Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. 32 O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?"
33 Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, 34 kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui." 35 O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.
1) Migla aptrauktos akys (13-16). Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo.
Kodėl šių mokinių akys buvo aptrauktos migla? Gal buvo kažkokia antgamtinė priežastis, gal Jėzus po prisikėlimo atrodė visai kitaip, nei prieš nukryžiavimą? Taip, Jėzus buvo kitoks, bet dažniausiai problema slypi mumyse, mūsų širdyje, giliai viduje, kur gimsta mąstymas, pasirinkimai ir veiksmai. Šie mokiniai greičiausiai buvo girdėję Jėzaus balsą, matė jį tarnaujant, pažinojo jį, bet vis dėlto nepažino, kai jis prisiartino kelyje.
Mūsų širdys niekada nebus užsidegusios Viešpačiui, jei akys bus aptrauktos migla. Tada taip pat negalėsime matyti Viešpaties. Kodėl mūsų akys kartais apsiblausia ir nemato džiaugsmo Viešpaties Žodyje, Viešpaties bažnyčioje, tarnystėje Viešpačiui ir visame kas yra iš Viešpaties? Nieko nuostabaus jei ir šiandien tikintys į Jėzų Kristų kartais nepažįsta savo Viešpaties. Visi mes esame pavojuje apsiblausti savo tikėjime. Tai perspėjimas. Pabandykime pamąstyti kodėl šių mokinių akys buvo aptrauktos migla.
2) Liūdesys (17). Jėzus paklausė: "Apie ką kalbate, eidami keliu?" Tie nuliūdę sustojo. Mokiniai buvo nuliūdę. Negalėsime liepsnoti meile Viešpačiui jei liūdėsime. Supraskite teisingai. Yra natūralus liūdesys – emocija, kuri yra neišvengiama įvykus nelaimei. Bet yra pasaulio liūdesys, kuris veda į mirtį. 2 Kor 7,10-11 Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis, o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį. Ir štai kaip tik tas nuliūdimas pagal Dievo valią kokį pažadino jums susirūpinimą, kokį teisinimąsi, apmaudą, baimę, ilgesį, uolumą ir bausmę! Yra liūdesys pagal Dievo valią ir liūdesys pagal pasaulio valią. Padarius nuodėmę, bus liūdna. Pagal Dievo valią liūdesys atves į atgailą, tada bus džiaugsmo. Pasaulio liūdesys ragins graužti save ir bėgti nuo Dievo. Kleopas su savo bičiuliu buvo nuliūdę, nes nenorėjo tikėti, kad Jėzus mirs kaip parašyta Raštuose ir prisikels. Atrodo jų liūdesys buvo pateisinamas dėl artimo netekties. Tačiau šis liūdesys neleido jiems pamatyti Jėzaus. Nes jei jie būtų tikėję, būtų nekeliavę į kažkokį Emausą su reikalais, bet drauge su kitais lauktų Jėzaus Kristaus pasirodymo. Ar nebūna ir mums taip? Ar nesame ir mes pakeliui į savo Emausą šiandien?
3) Neišsipildę lūkesčiai (18-21). O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį... O mes tikėjomės. Per visus tris Jėzaus tarnavimo metus, jo mokiniai niekaip negalėjo suprasti kodėl Jėzus atėjo į šį pasaulį. Ar Jėzus neaiškiai kalbėjo? Anaiptol. Jis labai aiškiai sakė ir kartojo, kartojo. Tačiau mokiniai ir kiti izraelitai ilgėjosi karalystės panašios į Dovydo karalystę. Vieningos, didingos, grėsmingos ir savaime aišku laisvos nuo priešų jungo. Tas lūkestis buvo toks didelis, kad jie negalėjo pamatyti kitos nematomos karalystės. Jėzus sakė: "Štai Dievo karalystė yra jūsų viduryje." Ar nebūna tai pat su mumis? Mes išgirstame Evangeliją, išgirstame kokį pamokslą apie Dievo laiminimus ir mąstome: "Galbūt ir man vertėtų tapti krikščionimi, jei Dievas taip laimina..." Tada tapę tokiais „krikščionimis" greitai nusiviliame, jei Dievas nepadaro mums taip kaip mes norime. Mes turime būti atsargūs ir įsitikinti ar mūsų lūkesčiai atitinka Viešpaties Žodį. Jei Viešpats kalba, tada galime tikėtis. Jei tik mes patys kažko tikimės, neliūdėkime, jei mūsų lūkesčiai nepasiteisins. Būkime tikri, nebus ugnies širdyje, jei gyvensime tik savo nepagrįstose svajonėse.
4) Moterys sutrikdė (22-24). Be to, kai kurios mūsiškės moterys mus sutrikdė.
Taigi, mokiniai buvo nuliūdę, jų akys buvo apsiblaususios, jie turėjo netikrą viltį, o čia dar moterys pranešė, kad dingo Jėzaus kūnas. Dabar jie laužė galvą kur galėjo dingti kūnas. Matyt mokiniai jau buvo susitaikę su mintimi, kad Jėzus mirė, viskas baigta, bet čia pildosi Raštai ir Jėzaus pažadas prisikelti. Mokiniai to dar nesupranta ir negali patikėti.
Kaip dažnai mes nesame užsidegę Viešpačiu ir nesame karštos dvasios todėl, kad mums kažkas trukdo. Žodis sutrikė išvertus tiesiogiai reiškia išmušti iš pusiausvyros, pajudinti iš vietos. Viešpats, kaip mylintis tėvas trokšta mūsų gerovės ir pasistengs išmušti mus iš pusiausvyros, kurią patys susikuriame. Mes turime tvirtai stovėti Viešpatyje, o ne savo sukurtame pasaulyje.
Kaip liūdna, kad šie du mokinai, nežiūrint kiek giliai buvo paliesti Kristaus mokslo, vis dėlto turėjo svarbesnių klausimų nei žinia apie tuščią kapą. Juos sutrikdė moterų žinia, bet kažin ar labai stipriai. Tačiau Viešpačiui rūpi kiekvienas, todėl Jėzus apsireiškė šiems mokiniams ir pakreipė jų mintis tinkama linkme. Jis tarė:
5) Neišmanančios ir nerangios tikėti širdys (25-27). O jūs, neišmanėliai[1]! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!.. Jėzus buvo sujudintas dvasioje ir pradėjo aiškinti jiems, ko jiems trūksta. Kristus pavadino juos neišmanėliais. Tai labai stiprus žodis. Jis turėjo sukrėsti, priversti susimąstyti. Taip ir įvyko. Kaip mes būsime karštos širdies, jie būsime neišmanėliai ir nerangūs tikėti Dievo pažadais ir pranašystėmis? Juk vidinis užsidegimas priklauso nuo to kaip mes reaguojame į paskelbtą žodį. Žmonės sako, kad Biblija yra nuobodi, tai ne Biblija yra nuobodi, bet mūsų širdys nuobodžios. Galbūt jūs nesakote, kad Biblija yra nuobodi, bet jei nebranginate jos, vadinasi išpažįstate gyvenimu, kad Dievo Žodis yra nuobodus. Nebūkime panašūs į šiuos mokinius. Jie liūdėjo, pergyveno, tačiau Dievo pažadas apie Kristaus prisikėlimą neužžiebė jų širdyse liepsnos, kuri būtų tikrai pakreipusi mokinių žingsnius prie tuščio kapo, o ne į Emausą. Ačiū Dievui, kad jis yra maloningas ir kantrus su mumis, kaip jis buvo kantrus su šiais neišmanėliais. Jėzus paskyrė laiko išaiškinti kas Raštuose apie jį pasakyta. Ir pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.
6) Atvertos akys (28-31). Įsitaisęs su jais prie stalo, paėmė duoną, palaimino laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. Jėzus paėmė duoną ir laužė...ir o stebukle, Kleopas su draugu suprato, kad tai Jėzus, bet buvo vėlu, Jėzus dingo. Kaip keista, kad mokiniai atpažino Jėzų valgydami. Matyt tokie jau mes žmonės esame, kad maistas mums labai svarbus, prie maisto stalo net stebuklai įvyksta. Ir tikrai, mūsų bendravimas būtų daug skurdesnis, jei mes nevalgytume kartu.
7) Degančios širdys (32-35). "Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?" Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: "Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui." Du mokiniai prisiminė kaip jų širdys buvo užsidegusios, girdint Viešpaties Jėzaus žodžius. Ar mūsų širdys yra užsidegusios Viešpaties žodžiui? Ar su nekantrumu laukiame Viešpaties apsireiškimo per pamokslą ir kasdieninius Biblijos skaitymus? Ar mes prisimename paraginimą Žodyje Rom 12,11 Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Labai lengva apsileisti, nuleisti rankas, pasiduoti ir aptingti. Labai lengva priprasti prie stebuklų, kuriuos Dievas daro mūsų gyvenime.
Mokinių akys atsivėrė ir jie suprato kodėl taip liepsnojo širdys klausantis Jėzaus žodžių. Tikro mokinio širdis visada liepsnoja girdint Viešpaties Žodžius. Ji negali būti abejinga. Nebent ji serga. Kada tiki Viešpačiu, tu myli jo patarimus ir pabarimus. Tu myli kiekvieną garsą išeinantį iš jo lūpų.
Ir tik dabar mokiniai nuoširdžiai susidomėjo prisikėlusiu Jėzumi. Supratę, kad Jėzus gyvas, ką jie daro? Jie tuoj pat pakyla ir nepaisant pavojų naktyje išvyksta atgal į Jeruzalę. Dabar jau nerūpi reikalai, kuriuos turėjo Emause.
Mūsų gyvenime būna taip pat. Kada mes tikrai užsidegame Viešpačiu ir jo nesudrebinama karalyste, tada viskas kas laikina nublanksta ir mes galime turėti neapsakomą džiaugsmą ir ryžtą nuveikti net pačius pavojingiausius ir sunkiausius darbus. Tad Rom 12,11 Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui.
1 Kor 15,58 Tad, mano mylimieji broliai, būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas neveltui Viešpatyje. AMEN
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą