Ar visada esame geros nuotaikos?

Ar visada esame geros nuotaikos

2 Kor 5,6-10

 

Todėl mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad, kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį. Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti. Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga. 

 

Kas nenorėtų visada turėti gerą nuotaiką, drąsą ir pasitikėjimą? Kas gi norėtų turėti tikėjimą, kuris visus priverčia jaustis ligoniais? Juk toks tikėjimas neišgydys pasaulio, kuris serga nuodėme. Pauliaus tikėjimas nebuvo toks. Koks yra mūsų tikėjimas? Kokia mūsų nuotaika šiandien? Ar mes esame gerai nusiteikę? Ar mes visada turite drąsą ir ryžtą savo gyvenime? Jei esame sąžiningi, pasakysime, kad ne visada turime gerą nuotaiką. Tačiau kiekvienas žmogus nori turėti gerą nuotaiką. Vieni šią problemą bando spręsti alkoholio pagalba, kiti - pasilinksminimais, lėbavimais ir kitomis priemonėmis. Tačiau visi (ar bent daugelis) žino, kad išoriniai, medžiaginiai, materialūs, regimi dalykai neišlaiko geros nuotaikos visada. Bet apaštalas Paulius liudija, kas jis ir kiti jo draugai tikėjime yra visada gerai nusiteikę. Aišku koks nors bedievis žmogus gali netikėti Pauliaus žodžiais, tačiau tie, kurie jį pažinojo galėjo paliudyti koks jis buvo. Vienas iš jo bendražygių mylimasis gydytojas Lukas liudija Pamatę, jog viltys pasipelnyti žlugusios, šeimininkai sugriebė Paulių ir Silą ir nutempė į miesto aikštę pas vyresnybę...Smarkiai nuplakdinę, įmetė juos į kalėjimą, liepdami viršininkui rūpestingai sergėti. Gavęs tokį įsakymą, viršininkas įgrūdo  juos į vidinę kamerą, o jų kojas iš atsargumo įtvėrė į šiekštą. Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himną (Apd 16,19-25). Paulius buvo geros nuotaikos žmogus, jis atnešdavo gerą dvasią visur kur tik įeidavo, kai tuo tarpu daugelis Korinte atnešdavo gerą nuotaiką kitiems kai išeidavo J Mes galime kitiems sakyti, kad esame visada geros nuotaikos, tačiau tik tie, kurie mus mato kasdien pasakys ar tai tiesa. Ir jei mes nesame gerai nusiteikę visada, tada mums tikrai reikėtų dėmesingai įsiklausyti ką sako Viešpats per apaštalą Paulių.

 

1)   Mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kas esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Tikintis gali būti gerai nusiteikęs arba visada turėti drąsą dėl kelių priežasčių. Pirma, Paulius mini Dievo Dvasią. Antra, Paulius gyvena ne regėjimu, bet tikėjimu. Nes Dievas suteikė jam ir visiems kitiems gimusiems iš aukšto savo Dvasią kaip laidą: „Dievas mus tam ruošia, suteikdamas Dvasią kaip laidą". (2 Kor 5,5); Tik ta vienintelė Dvasia padeda tikinčiajam gyventi Dievo artume; Dvasia ištiria Dievo gelmes; Dvasia pakaltina nuodėmėje; Dvasia įgalina gyventi dievotai; Dvasia mokina Dievo pažinimo. Jėzus sako: Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, - jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs (Jon 14,25). Šventoji Dvasia apsigyvenusi žmogaus širdyje mokina Dievo vaiką Viešpaties Jėzaus mokslo. Mūsų gera nuotaika priklauso nuo mūsų sugebėjimo (aišku mes kažką sugebame tik dėl Dievo įgalinimo) gyventi Dievo Dvasia, nuo tikėjimo neregimuoju Dievo pasauliu ir nuo amžinojo gyvenimo vilties. Jėzus sakė „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdėjote, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs (Jon 14,23-24). Mes juk žinome, kad Jėzaus Kristaus žodžių laikymasis yra įrodymas, kad mylime Dievą. Daugelis šiandien šneka apie meilę Dievui, bet nesilaiko Kristaus žodžių. Daugelis šiandien pabrėžia Dvasios artumą ir pripildymą, krikštą ir dvasinius patyrimus, bet kažkodėl pamiršta patikrinti ką sako Jėzus apie Dvasią. Dvasios veikimas visada susijęs su Dievo Žodžiu ir mokymu. „Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs" (Jon 16,14). Kada daugelis šlovina Dievą giesmėmis ir šokiais, patyrimais ir įvairiopais išgyvenimais, tikroji Dievo Šventoji Dvasia šlovina Jėzų Kristų skelbdama, aiškindama, primindama Jėzaus Kristaus Žodį mokiniams, tiems kurie su visu nuolankumu ir rimtumu nori išmokti pažinti tikrąjį Dievą, o ne įsivaizduojamą žmogaus vaizduotės sukurtą stabą.

Taigi, Paulius sako: „Mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu." Negali būti gerai nusiteikęs, jei nesuvoki šios auksinės tiesos. Dabar esame svetur. Lietuva yra mūsų tėvynė, taip. Tačiau tikram Dievo vaikui ji svetima žemė. Viešpaties vaikas žvelgia į ateitį – į laiką kai susitiks Viešpatį veidas į veidą. Tik tada sugebėsi gyventi šiandiena, kai širdį valdo mintis, kad tikrasis lobis tavęs laukia danguje. Juk Jėzus sakė Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana jos vargo (Mat 6,34). Labai svarbūs yra šie žodžiai. Nedaugelis juos supranta. Lengva suklysti šiuo svarbiu klausimu. Juk neteisingi rūpesčiai neleidžia mums būti gerai nusiteikus. Jėzus nori, kad mes suprastume, kad diena yra Viešpaties duoda. Kiekvienoje dienoje yra pakankamai rūpesčių. Darbo reikalai, šeimos reikalai, asmeninio šventumo reikalai, Viešpaties reikalai. Visuose tuose rūpesčiuose galime turėti pergalę ir būti gerai nusiteikę. Tačiau galime stumti šiandieną ir galvoti apie tai, kas bus kai sudils paskutinė pora batų, ar prieš dešimt metų pirkta suknelė nebelaikys lopų, ar dvidešimt metų senumo automobilis sulūš rytoj, ar tas išsvajotas princas taip ir neatjos ant balto žirgo. O jei tas skaudulys pasirodys esąs piktybinis auglys, kas bus tada?

Dievo vaikas sugeba pamatyti ateitį Viešpaties akimis. Ir tai vadinama tikėjimu. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Visada gerai nusiteikęs būsi tik tada jei gyvensi tikėjimu ne regėjimu. Viešpats pažadėjo pasirūpinti tavimi šiandien. Vadinasi pasirūpins. Pažadėjo pasirūpinti kitais metais, vadinasi pasirūpins. Negi manai, kad Viešpats nežino, kad tavo batai greitai paliks padus, kur nors gatvėje? Gyventi tikėjimu – tai gyventi Dievo pažadais. O tie pažadai yra tikresni už net geriausio pasaulyje žmogaus pažadus.

 

2)   Pasirengę mirčiai. Vis dėlto esame Gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį. Tikintis žmogus yra gerai nusiteikęs, nes žino kas jo laukia amžinybėje. Jis yra pasiruošęs palikti šį pasaulį bet kada. Kas nors pasakys, kad tik beprotis yra pasiruošęs išeiti iš šio pasaulio. Deja Biblija tokį žmogų vadina protingu. Tas pasirengimas yra būtinas, jei žinai kad mirtis gali ištikti bet kada. Apaštalai ir daugelis tikinčiųjų tomis priespaudų dienomis patyrė atšiauriausius persekiojimus. Tada tikrai yra ištiriamas tavo tikėjimas.

Daugelis šiandien pakeltų ranką, jei paklausčiau ar žinote kai mirsite kur eisite? Tačiau tik tikros mirties akivaizdoje pasirodo kas yra kas. Ačiū Dievui mes turime Šventąją Dvasią, kuri liudija, kad esame Dievo vaikai.: Kas laikosi jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame. O kad jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Dvasios, kurią jis mums davė (1Jon 3,24). Iš to pažįstame, kad pasiliekame jame ir jis mumyse: jis yra davęs mums savo Dvasios (1Jon 4,130. Ir jei jūs šiandien nežinote kas bus kai išmuš mirties valanda, kodėl nieko nedarote, kad sužinotumėte? Kodėl nepasišvenčiate Dievui ir jo Žodžiui ir nemaldaujate, kad Jis atleistų jūsų nuodėmes? Juk baisu yra pakliūti į gyvojo Dievo rankas be kaltės atpirkimo rašto; baisu susitikti su teisingai teisiančiuoju Dievu, jei tavo vardas dar neįrašytas į gyvenimo knygą. Deja daugelis tikinčiųjų šiandien gyvena be tikrumo, pasitenkina religiniais išgyvenimais, pasitenkina šio pasaulio teikiamais džiaugsmais ir per daug giliai nemąsto, kad vieną dieną reikės palikti kūno namus. Juk kai paliksime kūno namus, mes norėsime įsikurti pas Viešpatį. Tikrasis Viešpats Jėzus Kristus savo draugams ruošia vietą. Jeigu dangus būtų vieta, kurią galėtume nusipirkti kaip vietą Viešbutyje, daugelis ten patektų. Deja Raštas liudija, kad daugeliui Jėzus pasakys: Nėra tau čia vietos. Ir jeigu jūs šiandien galvojate, kad dėl savo tėvų tikėjimo, ar savo gerumo, ar narystės bažnyčioje pateksit į dangų, klystate ir apgaudinėjate save, nes Jėzus Kristus yra vienintelis kelias tiesa ir gyvenimas, niekas negali ateiti pas TĖVĄ kitaip kaip per JĮ. (Jon 14,6) Ar jūs esate pasiruošę palikti kūno būstinę?

 

3)   Laikome sau garbe jam patikti. Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti. Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga. Tas kurio nuotaika yra visuomet gera gyvena tikėjimu, ne regėjimu, jis gerai nusiteikęs, nes žino, kad jo laukia amžinieji namai danguje. Jo ateitimi pasirūpinta. Tačiau tos ramybės, drąsos, geros nuotaikos ir pasitikėjimo nebūtų, jeigu tikintysis gyventų aplaidžiai ir nelaikytų sau garbės patikti Viešpačiui. Jei esi susituokęs, nori patikti savo žmonai, vyrui. Ar tik iki vedybų nori patikti? Daugeliui pasaulyje atrodo, kad svarbiausias laikas iki vedybų. Taip jis yra svarbus. Tačiau mes turime laikyti savo garbe atsidavimą sutuoktiniui, taip kaip tikintysis yra atsidavęs Viešpačiui. Tikroji Kristaus nuotaka pasišventusi, skaisti ir yra ištvermingai laukianti savo jaunikio. Bažnyčia – tikinčiųjų bendruomenė atskirai ir vieną dieną surinkta į vieną kūną amžinybėje, laiko sau garbe patikti Viešpačiui, kuris ją atpirko iš visų tautų ir kalbų. „Ir aš išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių..." (Apr 21,2). Savo gyvenimu šiandien mes ruošiamės vestuvėms. Ar kas nors ruošiasi santuokai lėbavimu, girtavimu, paleistuvystėmis, neištikimybe ir melagystėmis? Tokios jungtuvės niekada neįvyks, nes iškilmių metu kas nors tikrai pasakys: „Jaunoji buvo neištikima" ir vestuvės bus nutrauktos amžiams.

Tikintysis negali gyventi aplaidžiai, nes žino, kad bus teisiamas. Mat jau metas prasidėti teismui nuo Dievo namų, bet jeigu jis pirmiausia prasideda nuo mūsų, tai koks galas laukia tų, kurie nesiklauso Dievo Evangelijos?! Ir jeigu teisusis vos ne vos išsigelbės, tai kur pasidėti bedieviui ir nusidėjėliui? (1 Pet 4,17) Tikrai visų pirma bus teisiami Dievo namai – tikinčiųjų bendrija. Todėl mes turime gyventi su Dievo baime. „Ir jei kaip Tėvo šaukiatės to, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu". (1 Pet 1,17). Taip, Viešpats teisia nešališkai. Darbai, kuriuos darote šiandien, kalbės už jus. Jėzus sakė: „Jei netikite mano žodžiais, tikėkite dėl darbų, kuriuos aš darau." Mūsų žodžiai yra tušti, jei darbai liudija ką kitą. Mes galime sakyti: „Esu tikintis", bet tuojau pat užsiginti Viešpaties darbais.

Kažkas pasakė: „Kada mes stosime prieš Kristaus teismo krasę, Jis neieškos kiek mes gavome medalių, bet pažvelgs į randus. Kas iš mūsų galėtume kartu su Pauliumi tarti: „savo kūne nešioju Jėzaus žymes." George Truett yra pasakęs: „Yra laikas kai Dievas ir žmogus turi susitikti, tai gali būti malonės laikas arba teismo diena. Ir tuo metu kiekvienas apsireikš toks koks yra iš tikrųjų."

Viešpaties Žodyje skaitome, kad dabar yra išganymo diena. Tai malonės laikas jums. Jei jūs dar be Kristaus, jūsų nuodėmės dar neatleistos, kaltė nepridengta, jūsų laukia tamsa ir skausmas ugnies ežere. Tačiau dar galite pasirinkti susitikti su Dievu. Bet jūs galite nekreipti dėmesio į Viešpaties kvietimą ir sulaukti mirties valandos; ir tada susitiksite su Dievu kaip teisėju, kuris paskelbs paskutinį sprendimą. Tai nebus džiaugsmo diena, bet siaubo ir amžinos graužaties, depresijos diena. „Todėl, gaudami nepajudinamą karalystę, būkime dėkingi ir deramai tarnaukime Dievui su pagarba ir baime, nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis". (Heb 12,28) Amen.