Pamokslas sekmadienio rytui

Dievo vaikai Kristuje Jėzuje

Gal 3,26-28

 

„Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!"

 

1.    Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Daugelis šiandien šneka apie buvimą Dievo vaikais. Kai kurie sako, kad visi žmonės yra Dievo vaikai. Ir tam tikra prasme tikrai visi esame iš Jo giminės. Čia mūsų kilmės klausimas. Tačiau neužtenka tikėti (žinoti), kad esi sukurtas Dievo noru. Skaitant Bibliją mes sužinome, kad negalime būti ramūs turėdami tik paviršutinišką supratimą apie savo kilmę. Dar yra mūsų sukūrimo tikslo klausimas. „Kodėl esu šiame pasaulyje?" – turėtų paklausti kiekvienas žmogus. Ir nors daugelis šiandien ieško atsakymo, ne visi nori ieškoti Biblijoje. Ne visi nori ieškoti krikščionybėje. Ir tikrai šiandieninis krikščioniškas pasaulis yra toks margaspalvis, kad daugelis net minties neturi ieškoti pas tuos, kurie save vadina Dievo vaikais. Mes turime suprasti, kad Biblijos patrauklumas tiesiogiai susijęs su mūsų (krikščionių) etika ir morale. Kokius mus mato pasaulis yra kritiškai svarbu.

Štai Paulius sako galatams, kad jie visi yra tikėjimu Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Aišku šie žodžiai buvo pasakyti kontekste. Ir jei mes esame dėmesingi laiško skaitytojai, greitai pamatysime, kad tai barantis ir taisomasis laiškas. Žinia, kviečianti pasikeiti mąstyme.

Pirmojo amžiaus tikintieji išgyveno sunkų laiką, nes žydų tikintiesiems buvo be galo sunku suprasti įstatymo vietą krikščionių bendruomenėje. Taip gimdavo įvairūs klaidamoksliai. Žydai nenorėjo (sunku buvo) suprasti, kad Kristuje įstatymas užima kitokią vietą bendruomenėje. Krikščionys, kilę iš žydų, galėjo manyti, kad jie yra Dievo vaikai dėl ryšių su įstatymu. Tačiau tai negalėjo būti tiesa, nes tikintieji iš pagoniškų genčių nieko bendra neturėjo su įstatymu. Jie buvo „ne tauta", tačiau dabar Kristuje „Dievo tauta". Paulius laiške Efeziečiams rašė: „Todėl atsiminkite, kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys, kuriuos vadino neapipjaustytais vadinamieji apipjaustytieji kūno apipjaustymu, atliktu rankomis. ¹² Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje. ¹³ Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo." (Ef 2,11-13) Kaip Efeziečiams, taip ir Galatams, Paulius rašo, kad jie yra DIEVO vaikai ne dėl kraujo giminystės, nes dėl istorinės tapatybės su žydų tauta, bet dėl Jėzaus Kristaus kraujo. Galatijos žydams jis priminė apie pažadą Abraomui; laiške Efeziečiams paminėjo „pažado sandoras". Kadaise Dievas sudarė sandorą su Abraomu ir su juo palikuonimi. Dievas nuteisino Abraomą tikėjimu. Jis tapo Dievo vaiku ne dėl apipjaustymo, bet dėl tikėjimo Dievo pažadu.

Tokiu pat būdu šiandien yra nuteisinami visi, kurie šaukiasi Viešpaties. Dievo pažadas dėl Mesijo išsipildė. Emanuelis atėjo. Jis gimė, gyveno, praliejo kraują (mirė) ant kryžiaus, buvo palaidotas ir priskėlė, pasirodė daugeliui ir pakilo į dangų. Biblija skelbia, kad jis yra Gelbėtojas. Dabar visi privalome ateiti pas Jį ir tapti Jo mokiniais. Ir kiekvienas, kuris patiki Kristumi, gauna amžinojo gyvenimo pažadą. Taigi Dievo vaiku tampama tik tikėjimu. „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ⁹ ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų". (Ef 2,8-9) Kokiu tikėjimu? Abraomo tikėjimu. Tebūna jis pavyzdys mums, nes ir Galatams Paulius apie jį kalbėjo. Tačiau būtų gerai prisiminti ir Jokūbo laiške esančias pastabas:

„Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite", o neduotų, ko reikia jų kūnui, kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. Priešingai, kitas pasakys: „Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus." Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą." (Jok 2,14-18). Mes girdime, kad tikėjimas turi savo praktinę išraišką. Žmogaus tikėjimas matomas jo elgesyje ir darbuose.

Visi šie veiksmai išduoda žmogaus įsitikinimus. Įsitikinimas yra kažkas daugiau nei tikėjimas. Mes daug kuo tikime, tačiau nuo to mums nei šilta nei šalta. Dažnai mūsų tikėjimai neduoda jokios naudos nei mums, nei kitiems. Kiekvienas tikėjimas turi būti ištirtas. Kaip, kur jis bus ištirtas? Bendruomenėje, santykiuose su žmonėmis. Mes gyvename tik tuo, kuo esame įsitikinę. Įsitikinimai išduoda kas mes esame. O darbai ir veiksmai kalba apie mūsų įsitikinimus. Ar ne todėl Paulius rašo: „Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė." (Rom 14,22-23). Ar bet kokių įsitikinimų sulaužymas yra nuodėmė? Aišku ne. Tačiau Paulius kalba krikščionims, kurie patikėjo Kristumi ir yra Jo mokiniai. Romiečiai tikėjo, kad yra Dievo vaikai. Tikėjo, kad Dievas įsakė mylėti savo artimą kaip save patį. Tačiau jie suklupo, nes pamiršo savo tikėjimą suderinti su bendruomene, tai yra su broliais ir seserimis Kristuje. Pamiršo, kad bendruomenėje nėra vietos „kas man geriau", bet tik kaip kitam geriau. Paskaitykime ką daugiau sako Paulius Romiečiams:

„Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Kas šitaip Kristui tarnauja, tas mielas Dievui ir priimtinas žmonėms. Tad laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui. Taigi negriauk Dievo darbo dėl maisto! Nors viskas tyra, bet gali tapti bloga žmogui, kuris valgo, piktindamas kitus. Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę. Savo įsitikinimą pasilaikyk sau Dievo akivaizdoje. Laimingas, kam netenka smerkti savęs dėl savo sprendimų. O kas valgo abejodamas, tas smerktinas, nes elgiasi ne pagal tikėjimą. Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė. Paulius sako, jei tavo įsitikinimas nepasitarnauja bendruomenės (kitų) labui, pasilik jį sau ir tegul tik Dievas apie tai žino. Štai kokia yra nauja tvarka. Mums ir man dar daug reikia padirbėti, kad suprastume kaip svarbu gyventi dėl kito gerovės. Kaip svarbu augti tikra nesavanaudiška meile artimui. Jeigu tikėjimo praktika neskatina mylėti pasiaukojančiai, tai blogas tikėjimas, jį reikia palikti. Dievo vaikas privalo tarti sau ir kitiems: "laikysiuos to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui." O kaip mums reikia drąsos ir ryžto gyventi taip! Jeigu sakome, kad esame Kristaus, kito kelio neturime.

 

Taigi, jeigu mes esame Dievo vaikai, tai - tikėjimu. Tikėjimas yra matomas praktikoje. Praktika kalba apie įsitikinimus. Kažkas pasakė, kad mes esame tuo, kuo esame įsitikinę. Tai yra mūsų tikras veidas. Įsitikinimai turi būti pastoviai ištiriami ir kritiškai vertinami Kristaus dvasioje, Dievo Žodžio šviesoje bendruomenėje. Todėl visi privalome būti pasirengę keistis, jeigu Viešpats apreiškia, kad įsitikinimai nėra naudingi bendram labui. Čia vertėtų prisiminti apaštalo Pauliaus mokymą apie kūną (1 Kor 12,12-26) Kiekvienas yra svarbus, kiekvienas turi būti gerbiamas ir jo labui, net dauguma turi keistis:

„Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi - žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio. Jei koja imtų ir pasakytų: „Kadangi aš ne ranka, tai nepriklausau kūnui" - tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? O jeigu ausis tartų: „Kadangi aš ne akis, tai aš nepriklausau kūnui" - tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? Jei visas kūnas tebūtų akis, tai kur pasidėtų klausa? O jei visas - klausa, tai kur uoslė? Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną jų, kaip panorėjo. Jei visuma tebūtų vienas narys, tai kur beliktų kūnas? Bet dabar narių daug, o kūnas vienas. Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia", ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia." Priešingai, tariamai silpnesni kūno nariai yra kur kas reikalingesni. Tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba, ir mūsų gėdingesnieji nariai gaubiami didesnio padorumo, kurio neprivalo mūsų padorieji nariai. Taigi, tvarkydamas kūną, Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems nariams, kurie jos stokojo, kad kūne nebūtų susiskaldymo ir patys nariai rūpintųsi vieni kitais. Todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai." (1 Kor 12,12-26)

 

Tačiau neužtenka kalbėti vien tik apie tikėjimą. Dar reikia kalbėti apie Pauliaus „Kristuje Jėzuje". Mes privalome gerai suprasti ką Paulius turi mintyje sakydamas „Kristuje Jėzuje". Todėl grįžkime prie laiško Galatams:

 

2.    Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Tikinčiųjų krikštynos. Krikštu tikintieji prisijungia prie Kristaus mokinių būrio, tampa bendruomenės nariais, pasirengusiais drauge dalintis džiaugsmais ir vargais. Taip, nes bus linksmų dienų, bet bus ir liūdnų. Bus vargo ir skausmo. Tokia yra tikrovė. Tam, kad mylėtum visa širdimi, turi būti pasirengęs kentėti. Taigi, Paulius sako, kad panardinti Kristuje yra apsirengę Kristumi. Kiekvienas patikėjęs Kristumi privalo žengti į krikšto vandenis. Tokia yra Biblinė tikrovė. Biblija neduoda ramybės mums, jei tikime kažką klaidingai. Taip yra su krikštu.

Viešpats įsteigė krikšto praktiką, nes krikštas yra mūsų išgelbėjimas. Tegul nešokiruoja jūsų mano žodžiais. Tuoj paaiškinsiu. Mes privalome suprasti Biblijos kalbą ir nebijoti jos vartoti. Jėzus Kristus visada taip kalbėjo. Prisiminkime paskutinės vakarienės metu pasakytus žodžius: „Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas." Paskui, paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti." (Mat 26,26-28) Ar ta duoda ir vynas buvo Jėzus Kristus? Ne, bet duona ir vynas priminė Jėzų ir Jo išganymo darbą. Jo kūnas buvo sulaužytas kaip duonos kepalas ir kraujas išlietas, kaip vynas iš taurės. Dabar, kai mes kalbame apie krikštą, kaip Biblija (autoriai) kalba apie krikštą, nesistebėkime, kad girdime tokius žodžius: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas." (Mor 16,16).

Krikštas pasakoja apie išganymą Kristuje. Krikštas skelbia Dievo Evangeliją. Žmogus pasinerdamas į krikšto vandenis bendruomenės ir pasaulio akyse skelbia apie savo susitapatinimą su Kristumi. Susitapatinti su Kristumi, reiškia apsirengti Kristumi iš vidaus ir iš išorės. Iš vidaus tikėjimu, Dvasia, mąstymu. Iš išorės – gyvenimu, darbais. Apaštalas kviečia prisiminti koks yra Kristus. Jis kviečia būti kaip Jėzus. Nes pats Jėzus ragino valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują. Juk ne apie duoną ir vyną kalbėjo Jėzus žydams evangelijos pagal Joną 6 skyriuje: „„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną - gyvens per amžius." (Jono 6,53-58). Jėzus kviečia gyventi jo gyvenimą. Kristus kviečia apsirengti jo gyvenimu. Jis kviečia į kelią, nešant savo kryžių. Kristus nešė savo kryžių į Golgotą dėl mūsų nuodėmių. Jis pasirinko kelią, kad kiti būtų išgelbėti.

Taip ir mes turime gyventi. Ar ne apie tai kalba Paulius Romiečiams ir Galatams? Ir Romiečiai ir Galatai turėjo tas pačias problemas. Dėl savo praktikų jie griovė bendruomenės vienybę ir Kristaus atvaizdas buvo suterštas. Dėl savo įsitikinimų valgyti ir gerti jie griovė brolių ir seserų gyvenimą. Kristus taip nedarė. Apsirengti KRISTUMI, reiškia gyventi taip kaip Jis. Būti kaip Jis. Jėzus verkė dėl pasiklydusių avių. Jis gailėjosi nusidėjėlių. Jis buvo kantrus silpniesiems. Kiekvienas, kuris pasineria į Kristų, kiekvienas, kuris yra Kristuje, jis gyvena taip kaip Kristus (privalo, turi gyventi).

                

Ir galiausiai skaitome:

 

3.    Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! Štai kodėl nebesvarbu kokios tautybės esi. Nesvarbu kokia tavo socialinė padėtis, nesvarbu kokios lyties ir amžiaus. Visi surišti vieno Kristaus gyvenimu ir misija. Visi pamilti, visi priklauso Kristui. Viena Kristuje – tai ne ideologija, tai praktika. Tai susitapatinimas su Jo biografija. Čia svarbi ne tik Kristaus mirtis ir prisikėlimas, bet visas Jo gyvenimas. Būti Kristuje – reiškia būti jo gyvenime, mirtyje ir prisikėlime.

Išganymas tikėjimu neturi tautinių, lytinių, kultūrinių ar kitokių ribų. Toks šio laiško tikslas. Visai nesvarbu kiek metų lankai bažnyčią, nesvarbu kokia tavo tarnystė, tavo teisumo vainikas yra Kristus. Turime saugotis, kad to vainiko nepakeistų kiti – trumpalaikiai žemiški vainikai.

Jeigu tikėjimas viešpatauja, tada vienybė Kristuje yra gyva realybė, o ne kažkokia išgalvota teorija. Jeigu tikėjimas valdo bažnyčią – tikintieji vieningi meilėje ir tiesoje. Nėra skirtumo kas esi: žydas ar lietuvis, jaunas ar senas, vyras ar moteris. Tai nuostabi tiesa. Tik gyvenkime ja ir taika viešpataus. Amen.

 

 

KADA TAIP YRA TAIP IR NE - NE

Kada „taip" yra „taip"

 

Mat 5,33-37; Jon 8,32

 

 „Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; ³² jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus." Šie žydai buvo įtikėję, kad Jėzus yra Mesijas, tačiau jiems trūko pažinimo. Jiems reikėjo laikytis mokslo, tapti mokiniais, tik tada jie galės suprasti kas yra laisvė. Jėzus žinojo kas vyko žmonių širdyse. Jis žinojo kaip žydai laukia gelbėtojo, kuris numes Romos imperijos jungą. Tačiau širdyse jie nesijautė kam nors priklausomi. Štai kodėl jie taip skausmingai reagavo ir tvirtino, kad niekam niekada nevergavo. Tačiau Jėzus kalbėjo apie visų vergysčių šaknį - nuodėmę. Niekada nesuprasti tikrosios laisvės, jeigu nepažinosi Dievo Dvasios ir jo minties, jeigu nepamatysi Jo šventumo ir gailestingumo, teisumo ir meilės. Juk nuodėmė ir yra nukrypimas nuo Dievo kelio, nuo jo standartų, jo filosofijos ir politikos. Tam, kad žmogus išsivaduotų iš nuodėmės, nepakanka gimti tautoje, kuri yra artima Dievui, netgi nepakako patikėti, kad Jėzus yra Mesijas, dar reikėjo tapti jo mokiniu.

 

Tiesakalbiškumas praktikoje

 

Tiesos kalbėjimas ir darymas yra sveikos visuomenės pagrindas. Bet kokia žmonių bendruomenė negali gyvuoti, jeigu nėra laikomasi sutartos santvarkos ir taisyklių. Tiesos kalbėjimas ir Ištikimybė duotam pažadui yra kritiškai svarbūs visų žmonių santykiuose. Kažkas yra pasakęs: „Mes giname mintį, kad visuomenę reikia suprasti kaip nežodinių (nesutarta žodžiais) ir žodinių (žodžiais išreikšta) atsakomybių sandorą."[1] Visi žmogiški santykiai paremti sandoromis, susitarimais, įsipareigojimais. Pirkdami ir parduodami mes sudarome nežodines sandoras. Valgydami restorane pasitikime padavėju, kad maistas bus nesugedęs. Važiuodami miesto transportu, mes sudarome nežodinę sutarti su autobusų ir troleibusų parku. Parkas pažada laiku mus pervežti iš vienos vietos į kitą, o mes pažadame užmokėti... Taip yra visokiausiose srityse. Mes sudarome sutartis su komunaliniu ūkiu, elektros tinklais, bendrijomis ir kitomis įstaigomis, mes sudarome verslo sandorius– tai žodinės sandoros. Ten kur laikomasi žodžio, ten tvarka ir pasitikėjimas. Ten kur melas ir neištikimybė, ten chaosas ir nepasitikėjimas. Tiesos darymas ir kalbėjimas yra bet kokios sveikos visuomenės pagrindas.

 

Jėzus Kristus prabilo šia tema kalno pamokslo metu. Prisiminkime:

 

„Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas. ³⁴ O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis - Dievo sostas, ³⁵ nei žeme, nes ji - jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji - didžiojo Karaliaus miestas. ³⁶ Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo. ³⁷ Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo." (Mat 5,33-38).

 

Kaip turėtume suprasti Jėzaus žodžius? Nepamirškime, kad Jėzus atėjo išgelbėti žmones iš vergijos, prie kurios labai prisidėjo žmogiškos tradicijos, ilgainiui pavirtusios į tradicinius mokymus ir nusistovėjusias etikos normas. Taip atsirado fariziejų sektos, sadukiejų, esėjų ir kitokios. Tradicijos turi didelę jėgą. Įžadai ir priesaikos buvo Senojo Testamento dalis. Skaitydami Raštus mes rasime prisiekiančius ne tik Abraomą, Izaoką ir Jokūbą. Bet visą būrį šventųjų, tame tarpe ir apaštalą Paulių. Jėzus nekalbėjo prieš senuosius papročius. Jis nekritikavo Įstatymo bei pranašų, tačiau jis nukreipė savo žvilgsnį prieš melagingus mokymus ir tradicijas, kurios griovė Dievo darbus ir niekino Jo paveikslą. Todėl aiškindami šią vietą visų pirma turėtume išgirsti paraginimą į tiesakalbiškumą ir jos darymą. Štai ką Jėzus sakė fariziejams:

 

„Vargas jums, aklieji vadai, kurie mokote: 'Jei kas prisiektų šventove, tai nieko, o jei kas prisiektų šventovės auksu, tai jis įsipareigoja.' ¹⁷ Kvaili jūs ir akli! Kas gi didesnis - auksas ar šventovė, kuri pašventina auksą? ¹⁸ Arba, anot jūsų: 'Jei kas prisiektų aukuru, tai nieko, o jei kas prisiektų atnaša ant aukuro, tai jis įpareigotas.' ¹⁹ Akli! Kas gi didesnis - atnaša ar aukuras, kuris pašventina atnašą? ²⁰ Todėl, kas prisiekia aukuru, tas prisiekia ir tuo, kas ant jo padėta, ²¹ o kas prisiekia šventove, prisiekia ja ir tuo, kuris joje gyvena. ²² Ir kas prisiekia dangumi, prisiekia Dievo sostu ir tuo, kuris jame sėdi. (Mat 23,16-22)

 

Mes galime tik stebėtis kuo gi blogi buvo fariziejų papročiai? Jie buvo blogi, nes fariziejai darė skirtumą tarp vienų ir kitų įžadų. Vienų - reikėjo laikytis, kitų galima nesilaikyti. „Įžadai ir priesaikos originaliai buvo skirti garantuoti teisingumą, pasišventimą ir sandoros tęstinumą"[2]. Jėzus Kristus nemetė iššūkio pačiai įžadų tradicijai, bet jis stojo prieš šios praktikos korupciją ir manipuliacijas, kai Dievo vardu buvo bandoma pasiekti savanaudiškus tikslus. Jėzus Kristus kvietė labai rimtai pagalvoti kaip mes gyvename ir kokius sandorius sudarome. Šio pamokymo akcentas yra ne įžadų atsisakymas, bet tiesos kalbėjimas. Sveika bendruomenė (visuomenė) kalbės tiesą, darys tiesą, laikysis sandorų, ir jokie įžadai nebus reikalingi.

              Jeigu žmogumi negalima pasitikėti, tai jokie pompastiški įžadai nepadės juo pasitikėti. Štai kodėl svarbiuose klausimuose toks yra svarbus ištyrimas. Ar tai būtų santuokos sudarymas, ar verslo sandoris, ar tapimas Kristaus pasekėju, visur reikalingas ištyrimas. Mes greičiau apsisprendžiame dėl darbininkų, dėl prekių, kai turime patikimą ištikimų žmonių liudijimą.

              Mes visi labai mėgstame tiesą. Labai mylime tuos, kurie su mumis elgiasi ištikimai, bet klausimas ar patys tokie esame? Viešpats kviečia mus ištikimybei ne tik savo šeimoje, bet ir darbovietėje, bažnyčioje, parduotuvėje – visur kur tik esame ir gyvename. Mes kviečiami sudaryti sandorą su Viešpačiu visam gyvenimui, visose gyvenimo situacijose, su visomis žmonių grupėmis. Mes kviečiami tapti Kristaus gyvenimo dalimi, drauge su juo šviesti pasaulyje ir besąlygiškai tarnauti visiems žmonėms.

              Jeigu mes kalbame tiesą ir darome tiesą savo žmonai, vyrui, bet brolius ir seses bažnyčioje apkalbinėjame, argi nelaužome priesaikos, kurią davėme Viešpačiui? Jeigu mes mylime Kristuje Joną Petraitį, o Petro Jonaičio nemylime, argi elgiamės pagal tiesą? Dvasia per Jokūbą rašė: ⁸ Jeigu tik vykdote karališkąjį įstatymą, kaip Raštas reikalauja: Mylėk savo artimą, kaip save patį, jūs gerai darote, ⁹ bet, jeigu pataikaujate atskiriems asmenims, darote nuodėmę ir esate įstatymo kaltinami kaip nusižengėliai. ¹⁰ Mat, kas laikosi viso įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų. ¹¹ Juk tasai, kuris yra pasakęs: Nesvetimauk! - taip pat yra pasakęs: Nežudyk! Jei nesvetimauji, bet žudai, vis tiek esi įstatymo laužytojas. ¹² Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie bus teisiami pagal laisvės įstatymą. ¹³ Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo. O gailestingumas didžiuojasi prieš teismą. (Jok 2,8-13). Tiesa kviečiam mus gyventi joje visose situacijose. Tiesa išlaisvina mus, kad taptume naujos bendruomenės dalimi, kad būtume patikimi žmonės, kurie sako „taip", jei „taip" ir „ne", jeigu „ne". Mes tapome naujos karalystės piliečiais, kuriems skirtos atsakomybės ir kiekvienas savaip augdamas tarnauja bendram labui.

 

Taigi, kur mes esame? Ar esame padarę sandorą su Viešpačiu? Ar esame tie, kurie sekame Jėzaus tiesos keliu? Ar visada mūsų „taip" yra „taip"? Ar pažadėję savo ištikimybę vienas kitam esame ištikimi praktikoje? Bendruomenė be tiesos yra tamsos pasaulio vartai.

 

TIesa yra bažnyčios pamatas

„Rašau tau apie šiuos dalykus, nors turiu viltį greit atvykti pas tave; ¹⁵ jeigu užtrukčiau, noriu, kad žinotum, kaip reikia elgtis Dievo namuose, kurie yra gyvojo Dievo Bažnyčia, tiesos stulpas ir atrama. (1 Tim 3,14-15). Kolona naudojama tam, kad laikytų kažkokią pastato dalį. Todėl Viešpats žemėje turi savo bažnyčias, kurios privalo laikyti tiesą. Ar tiesa yra sunki? Taip, labai. Daugelis stulpų šiandien neatlieka savo paskirties, nes nebelaiko tiesos. Ji pasidarė per sunki. Yra tokių, kurie nežino kas yra tiesa. Jie panašūs į Pilotą, kuris taip pat klausė, bet įdomu ar norėjo išgirsti atsakymą?

              Biblijos žinia aiški – Jėzus Kristus yra tiesa. Jo žodžiai yra tiesa. Jis yra įkūnyta tiesa. Ar mes esame tiesos stulpas? Ar mes mylime tiesą? Tiesa yra labai sunkiai įgyjama. Ją gali atskleisti tik Jėzus Kristus. „Įsigyk tiesos ir neparduok jos; pirkis išminties, pamokymo ir supratimo." (Pat 23,23) Ar ji brangi? Labai. Jėzus Kristus turėjo atiduoti savo gyvybę, kad mes būtume išteisinti, kad mes pažintume tiesą ir tiesa išlaisvintų mus (Jono 8,32). Mes juk žinome, kad tiesa atsirado per Jėzų: „Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų." (Jon 1,17). Liūdna, kad dažnai savo tiesą branginame labiau už Dievo. Kaip dažnai žmonės elgiasi kaip Pilotas? „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso." ³⁸ Pilotas dar paklausė: „O kas yra tiesa?!" (Jon 18,38) O koks blogas buvo šis klausimas Dievo akivaizdoje.

 

Kai pati Tiesa stovi prieš tave, kodėl tu klausi: kas yra tiesa?

Kur stovi tu, brangus žmogau? Ar nematai, kad Kristus jau šalia.

Ko lauki, ko delsi, pulk veidu žemėn tu prieš jį ir išpažink: - tu, Jėzau, Kelias ir Tiesa, tu gyvastis man amžina ir nepranykstanti Tiesa.

              

Tiesa užima ypatingą vietą žmogaus šventume. Tiesa pašventina per Dievo Žodį. Jėzus sakė: „Pašventink juos tiesa. Tavo žodis yra tiesa." (Jon 17,17) Tik tiesa atskiria mus nuo gendančio pasaulio. Be tiesos nebus šventumo, be tiesos nebūsim žemės druska. Neturėsime sūrumo ir nepadėsime žūstantiesiems.

              

Brangieji, mes privalome gyventi tiesoje. „Jūs juk apie jį išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: privalu atsižadėti ankstesnio žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume." (Ef 4,21-22) Bažnyčia privalo gyventi tiesa, turi kalbėti tik tiesą. „Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje..." (Ef 4,15). Mes turėtume neklysti manydami, kad turime kalbėti savo tiesą vienas kitam. Mes galime turėti visokių jausmų ir minčių, bet jos nėra tiesa, jeigu pats Jėzus jų nepatvirtina. Tai yra, jeigu jos netarnauja išganomajam darbui, negydo ir nepaguodžia. Tiesa su meile gydo žaizdas. Sausas įstatymas džiovina kaulus ir santykius. Mes turime budėti, kad netaptume akli fariziejai, kuriems terūpi klausimai kodėl nedarai to ar ano, kodėl darai tą ir tą? Kristaus kelias nėra įstatymistinė vergystė, bet laisvės santykiai, kur visi pasišventė mylėti vienas kitą ir gelbėti, o ne smerkti. Kristaus laisvė kviečia prie naujos tvarkos, kur bendruomenės nariai pasišventę vienas kitam.

               Kada kartumas užlieja širdį, visų pirma prisimink, kad visi nusidėjo. Nes tokia yra tiesa Jėzuje. Kai pamirštame, kad esame nusidėjėliai, tada tampame bejausmiais budeliais. Kada pažįstame tiesą, ji mus išlaisvina iš bet kokio sugedimo. Ar tai būtų išoriniai santykiai, ar vidinės kovos. O kad mes visada prisimintume Jėzaus tiesą, tada mūsų liežuviai visada kalbėtų tik tiesą! Jeigu mes visada prisimintume JĖZAUS tiesą, tada darytume tik tiesą. Tačiau Dievo tiesą n4ra lengva prisiminti.

               Tiesa yra sunki, nes ji nepatogi ir todėl pastoviai yra puolama.  „buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie slapta įves pražūtingų klaidamokslių, išsigindami net juo išpirkusio Valdovo, ir užsitrauks greitą žlugimą. Daugelis paseks jų pasileidimu, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui." (2 Pet 2,-2) Jėzus perspėjo mokinius: „Daugelis suklups, ims vieni kitus išdavinėti ir vieni kitų nekęsti. Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals. O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas" (Mato 24,10-13) Verčia susimąstyti šie pranašystės žodžiai. Daugelio meilė atšals, nes įsigalės neteisybė. Įsigalėjusi neteisybė veikia bažnyčias. Šiandien daugelis pamiršta šią pranašystę. Matydami tuštėjančias tikinčiųjų gretas bando apkaltinti pastorius, mokymo metodiką, pamokslavimą ar kažkokios tarnystės vizijos nebuvimą. Aš nesakau, kad turime sėdėti sunėrę rankas, bet noriu pasakyti, kad tik atviru tiesos skelbimu laimėsime žmones Kristui. „...nesileidžiame į gudravimus ir neklastojame Dievo žodžio, bet atviru tiesos skelbimu prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje" (2 Kor 4,1-2). Bažnyčia yra tiesos pagrindas ir sutvirtinimas, jei ji praras tiesą, kas tada liks? Geros giesmės, gražios tradicijos, gražūs pastatai...?

 

Mylėkime tiesą, brangieji. Nes tiesa ne kažkas kas kalbama ar tikima, bet tikriausios būties kelias. Tiesa yra gyvenimo būdas. Tiesa be kūno yra niekas. Kaip jėzus be kūno ir be darbų yra tik antikristas, taip ir mūsų gyvenimai be tiesos yra garas, kuris pasirodo žemėje, bet šviesos neatneša. Teviešpatauja tiesa mūsų santykiuose, tegul įsitvirtina ji mūsų bendruomenės vartuose. Teranda ji tvirtas pozicijas mūsų namuose ir širdyse. Amen.

---

[1] Kingdom Ethics p.372

[2] Kingdom ethics p.376

 

Pamokslas. Ps 37

Teisiojo ir nedorėlio santykiai su Viešpačiu

Psalmė 37

 

Kokie gi yra teisiojo ir nedorėlio santykiai su Viešpačiu ir atvirkščiai? Šioje psalmėje labai aiškiai girdime padrąsinimus teisiesiems būti ištikimais, nes nedorėlio keliu eiti visiškai neapsimoka. Kokie mieli yra mums šie Dovydo žodžiai. Tokie kupini vilties ir padrąsinimo. Norėjau kad šį rytmetį prisimintume tai ką turbūt ne vieną kartą skaitėme. Ir tegul Dievo Dvasia atgaivina visus.

 

¹ Dovydo. א Neapmaudauk dėl nedorėlių, nepavydėk tiems, kurie daro pikta. ² Juk jie veikiai išnyks kaip žolė ir nuvys kaip žaluma. ³ב Pasitikėk VIEŠPAČIU ir daryk gera, tada gyvensi krašte ir būsi saugus. ⁴ Džiaukis iš širdies VIEŠPAČIU, ir jis suteiks tau, ko trokšta tavo širdis. Aplinkui mus daug nedorėlių. Daug tų, kurie nemyli VIEŠPATIES, nepažįsta Jo ir nenori vadovautis Jo meilės įstatymu. Velnias pastoviai gundo mus gretinti save su jais. Jis nori, kad mes pradėtume pavydėti ir geisti to ko geidžia bedieviai. Tačiau bedievių nedorėlių likimas niūrus ir visiškai neapsimoka sekti jų pėdomis, nes pasitikintis Viešpačių turi užmokestį. Jis bus saugus ir gyvens krašte. Izraelitams gyvenimas savo žemėje buvo ir bus vilties objektas. Visada jiems reikia kovoti dėl žemės. Visada į jų valdas kas nors kėsinasi. Todėl Dievo pažadai apie ramybės kraštą visada yra tikra paguoda ir  varomoji jėga gyvenime.

Tačiau ir mes, gyvenantys šiandien randame paguoda šioje psalmėje, nes mes taip pat laukiame naujos žemės ir naujo dangaus – ateities, kuri bus daug geresnė nei pati geriausia dabartis. Naujajame T. girdime Paulių, kurios ragino džiaugtis visuomet. Tačiau tai ne jo mintis, nes jau prieš daugelį metų Dovydas kupinas Dvasios ragino džiaugtis Dievu, nes tik tada jis suteiks tai ko trokšta mūsų širdys. Kokia gili ir nesuvokiama mums yra ši mintis. Ką reiškia džiaugtis Viešpačiu? Tai reiškia būti užsidegusiam visu Dievo pasauliu, jo įsakymais, jo planais, jo tikslais, jo Žodžiais, jo mintimis, jo žmonėmis, jo karalyste, jo viešpatija...

 

⁵ג Pavesk VIEŠPAČIUI savo kelią, pasitikėk juo, ir jis tau padės. ⁶ Tavo dorumą jis nušvies kaip dienos šviesą, o tavo teisingumą padarys kaip vidudienį. O koks nuostabus raginimas. Taip jis toks tikras ir naudingas. Mes privalome pavesti Viešpačiui savo kelią, nes tik tada jis padės. Kartasi religingas žmogus labai norėtų, kad Dievas jį laimintų, tačiau savo kelio jam nepatiki, neieško patarimo pas jį ir aišku neranda pagalbos Viešpatyje. Tai daugiau nei keli maldos žodžiai pasakyti apsnūdusia širdimi vakare prieš užmiegant. Pavesti savo kelią Dievui, tai atiduoti visą savo gyvenimą į Jo rankas. Tai žengti keliu, kuriuo vaikščiojo karalių karalius ir viešpačių VIEŠPATS Jėzus KRISTUS. Tik tada Dievas padės. Tik tada Jis išaukštins tave.

 

⁷ד Būk kantrus ir lauk VIEŠPATIES, neapmaudauk dėl to, kuriam viskas sekasi, dėl žmogaus, puoselėjančio piktus kėslus. ⁸ה Susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio, neapmaudauk, nes tai tik į pikta veda. ⁹ Nedorėliai bus pakirsti, o tie, kurie laukia VIEŠPATIES, paveldės žemę. ¹⁰ו Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus; žvalgysiesi po vietą, kur jis buvo, bet jis jau bus dingęs. ¹¹ O romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove. O kaip mums reikia kantrybės, kad gautume, kas pažadėta. Laukti viešpaties - tai nepavydėti nedorėliams, susilaikyti nuo pykčio ir kantriai laukti Dievo. Jie šiandien negali turėti to ką turi kiti, neapmaudauk. Jei šiandien negauni didesnio atlyginimo, nesisielok, lauk Viešpaties, jei šiandien neturi būsto, kokio norėtumei, nesisielok, Viešpats parūpins tinkamu metu ir tada kada bus geriausia.

 

¹²ז Nedorėlis spendžia pinkles teisiajam ir griežia ant jo dantimis. ¹³ Bet VIEŠPATS juokiasi iš jo, nes mato jo būsimą dieną. ¹⁴ח Nedorėliai traukia iš makščių kalavijus ir įtempia lankus, norėdami parblokšti varguolį ir beturtį ir žudyti dorai gyvenančius. ¹⁵ Bet jų kalavijai smigs jiems patiems į širdis, o jų lankai bus sutrupinti. ¹⁶ט Tas truputis, kurį turi teisusis, vertingesnis už daugelio nedorėlių turtą. ¹⁷ Nedorėlių ginklai bus sutrupinti, o teisiuosius VIEŠPATS palaikys. ¹⁸י VIEŠPATS rūpinasi tais, kurie jo klauso, ir paveldas amžinai jiems priklausys. ¹⁹ Nelaimės metu jie nebus apvilti ir bado dienomis valgys iki soties. ²⁰כ Bet nedorėliai žus, VIEŠPATIES priešai dings lyg pievų žolė, išsisklaidys lyg dūmai.

O kaip nepasimoka būti nedorėliu! Kaip neapsimoka eiti neteisumo keliu! Toks kelias baigsis praraja. Duobė, kurią jie iškasė teisiajam, taps jų pačių kapu. Oi kaip neapsimoka pavydėti bedieviams.

Net jei turi tik truputi, tai nepalyginami turtai Viešpaties akyse. Jie tokie vertingi. Viešpats nori, kad mes nepamirštume kokius lobius turime danguje. Viso pasaulio lobiai negali lygintis su tuo, kas atidėta mums danguje.

 

²¹ל Nedorėlis skolinasi ir negrąžina, o geras žmogus yra dosnus ir nesiliauja davęs. ²² Tie, kuriuos VIEŠPATS laimina, paveldės žemę, o tie, kuriuos jis keikia, bus išvaryti. ²³מ VIEŠPATS veda žmogaus žingsnius ir saugo tą, kurio keliu džiaugiasi. ²⁴ Nors ir sukluptų, jis neliks gulėti, nes VIEŠPATS padės jam atsikelti. ²⁵נ Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau nei Dievo palikto teisiojo, nei jo vaikų, prašančių duonos. ²⁶ Teisusis visada dosniai kitiems duoda ir skolina, o jo vaikai yra tikra palaima. O koks dosnus yra teisusis, jis kaip gerasis  samarietis, visada dosnios širdies. Jis negali liautis davęs. Jis duoda ir džiaugiasi. Taip pat džiaugiasi Viešpats, nes jis veda jį tiesiu keliu. Jėzus taip pat toks buvo. Jis negalėjo liautis davęs. Kiek kartų Viešpats norėjo pasislėpti ir pabūt valandėlę vienas, tačiau žmonės jam neleisdavo, o jis visada surasdavo jiems laiko. Tik naktimis galėjo likti vienas su Tėvu ir melstis. Taip ir Kristaus pasekėjai šiandien matydami savo mokytojo pavyzdį seka jo pėdomis ir dosniai duoda ir moko taip daryti savo vaikus. Vaikai matydami gerą pavyzdį, taip pat įstoja į kelią, kuriuo eina jų tėvai. Vaikai seks savo tėvais visada.

 

²⁷ס Venk pikta ir daryk gera, kad gyventum amžinai, ²⁸ nes VIEŠPATS myli, kas teisinga, ir nepalieka savo ištikimųjų. ע Jis saugo juos amžinai, o nedorėlių palikuonys bus išvaryti. ²⁹ Teisieji paveldės kraštą ir jame gyvens amžinai. Teisieji raginami vengti pikto. Teisieji raginami daryti gera. Negali būti teisus, jei darai bloga ir pikta. Tą patį liudija ir NT. Niekas nepasikeitė. Štai Jonas rašo laiške: „Vaikeliai! Tegul niekas jūsų nesuklaidina! Kas teisiai elgiasi, tas yra teisus, kaip ir jisai teisus. ⁸ Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes velnias visas nuodėmėse nuo pat pradžios" (1 Jon 3,7-8) Nėra teisumo, be teisumo darbų. Mes galime samprotauti apie nuteisinimą, tačiau be teisumo darbų toks nuteisinimas yra miręs. „Tikėjimas be darbų yra miręs" (Jokūbas) Dievas nori, kad žmonės gyventų amžinai. ST pažadai apie amžinybę turėjo šiek tiek kitokią prasmę, nei mes girdime NT. Pažadas gyventi amžinai reiškė giminės gyvenimą amžinai žemėje. Pažadas karaliui, kad jis karaliaus amžinai, reiškė, kad jo vaikai bus soste visuomet. Tokie pažadai visada turėjo sąlygas. Turėtume būti atsargūs aiškindami ST tekstus. Tačiau mes galime būti tikri, kad gyvensime amžinai, jeigu būsime Jėzaus krauju pateisinti, jeigu gyvensime tikėjimu ir būsime klusnūs Jėzaus pasekėjai.

 

³⁰פ Išmintis ateina iš teisiojo lūpų, jo liežuvis sako, kas teisinga. ³¹ Savo Dievo Įstatymą jis laiko širdyje, jo žingsniai nuo Įstatymo nenuklysta. O koks išmintingas yra Dievo teisusis! Teisusi turi išmintingą širdį, nes jis mėgaujasi Dievo įstatymu ir mokymu. Teisiojo išmintis jam yra be galo naudinga. Kai jis praveria lūpas, jis kalba išmintingus žodžius. Jis taria teisingus žodžius. Jis laiko įstatymą širdyje, ne kažkur lentynoje pas draugus. Jis pastoviai maitinasi Dievo įsakais ir studijuoja, masto. Kaip kitaip tas įstatymas būtų jo širdyje.

 

³²צ Nedorėlis teisiojo tyko, mėgina jį nužudyti. ³³ Bet VIEŠPATS nepaliks jo priešo rankose, neleis būti pasmerktam teisme. ³⁴ק Pasitikėk VIEŠPAČIU ir laikykis jo kelio; jis pagerbs tave, duodamas paveldėti žemę, ir tu matysi išvaromus nedorėlius. ³⁵ר Mačiau nedorėlį valdingą, iškilusį virš visų lyg kedrą Libano. ³⁶ Vėl ėjau pro šalį ir, tikėk manimi, jo ten nebebuvo. Ieškojau, bet neberadau. Nedorėlis negyvens amžinai žemėje, ką jau kalbėti apie dangų. Nedorėlio kelias veda į pražūtį. Galime būti tikri, kad Dievas nemeluoja. Viešpats apsaugo savuosius, neleidžia būti pasmerktiems. Ką reiškia žmonių pasmerkimas, jei Dievas išteisina? Pasaulis matė daug nedorėlių iškilusių į valdžią, bet visi buvo greitai pažeminti.

 

³⁷ש Brangink nuoširdų žmogų, įsižiūrėk į dorą, nes taikus žmogus turi ateitį. ³⁸ O nusidėjėliai bus visiškai sunaikinti, nedorėlių palikuonys išnaikinti. O kaip mes turėtume branginti teisiuosius! Kaip turėtume įsižiūrėti į teisiojo gyvenimą. Tik doro žmogaus kelias yra geras pavyzdys mums. Paulius išdrįso paraginti „Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga. ⁹ Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje, ir ramybės Dievas bus su jumis" (Fil 4,8-9) Nes jo gyvenimo kelias, buvo Kristaus kelias. Velnias gundo žmogų žiūrėti į nedorėlių pasaulį, bet Viešpats kviečia žiūrėti į teisaus žmogaus kelią. Kokie brangūs yra broliai ir seserys bendruomenėje. Kaip mes turėtume branginti ir mylėti vienas kitą!

 

³⁹ת Teisiųjų išgelbėjimas eina iš VIEŠPATIES; jis jų tvirtovė sunkumų metu. ⁴⁰ VIEŠPATS padeda jiems ir ištraukia iš bėdos, išgelbsti nuo nedorėlių ir išvaduoja, nes jie ieško jame užuovėjos.  Tikrai teisiojo išgelbėjimas eina iš Viešpaties. Jis nevogs, kai stokos, jis neplėšikaus ir nesmurtaus, bet lauks Viešpaties. Netgi puolamas, jis ginsis Dievo ginklais, ne savo galybe. Iš kur ateina mūsų išgelbėjimas? Kur mes ieškome paguodos, kai sunku? Ar žavimės Viešpaties mokymu ir šventųjų draugija? Amen.

 

Ateikite pas mane visi...

Ateikite pas mane visi...

Mat 11,25-30

 

„Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko.

Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.

Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva." (Mat 11,25-30)

 

Viešpats nekenčia viso kas šėtoniška. Žmogus nebuvo sukurtas išdidus, tai nuodėmė jį tokiu padarė. Velnias (apgavikas) panoro viešpatauti danguje, kada jam tai nepavyko, jis užsigeidė valdžios žemėje. Apgaudamas žmogų (Adomą ir Ievą) jis tapo šėtonu (naikintoju), kuris griauna Dievo karalystę. Jo didybė pavertė jį žemės šliužu ir kiekvieną žmogų nuodėmė pažemins iki pačių pragaro gelmių.

                 Atėjęs Jėzus Kristus skelbė Dievo karalystę, jis kvietė žmones išsivaduoti iš šėtono vergijos ir ateiti pas Jėzų Kristų, nes jis garantuoja laisvę ir išaukštinimą danguje. Fariziejai ir Rašto žinovai, tie, kurie tautoje buvo laikomi labai garbingi, aukštuomenės atstovai, nenorėjo ir negalėjo priimti Jėzaus, nes mylėjo šėtonišką valdžią, savanaudišką garbę ir laikiną šlovę. Nenuostabu, kad Jėzus prabilo:

„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams." Dievas Tėvas paslėpė Evangelijos šviesą nuo piktojo valdomų žmonių, nes jie mylėjo tamsą. Kiekvienas, kuris myli tamsą neina į šviesą. Kurmis yra tamsos gyventojas, jis nebūną šviesoje. Jūs jį ištraukite į dienos šviesą, jis ilgai neišgyvens. Jūroje knibžda žuvų, kurios gyvena pačiose giliausiose ir tamsiausiose vietose, jos niekada neiškyla į paviršių kur prasismelkia saulės šviesa. Jos tamsos karalystės gyventojos. Panašiai ir žmonės, kurie gėrisi savo išmintimi ir aukšta padėtimi visuomenėje negali priartėti prie Jėzaus, kuris yra pasaulio šviesa. Kodėl? Todėl, kad myli save ir turtus, myli valdžią ir jėgą, smurtą ir pramogas. Jėzus sakė: „Kaipgi jūs galite įtikėti, jeigu vienas iš kito priimate garbę, o tos garbės, kuri iš vieno Dievo ateina, jūs neieškote" (Jon 5,44). Tie išmintingieji ir gudrieji (bent taip save laikantys) Dievo akyse buvo kvaili ir niekingi. Fariziejams ir Rašto žinovams atrodė, kad jie labai kilmingi ir gerai išmanantys Raštą. O Jėzus džiūgavo ir dėkojo Dievui, ką Tėvas apreiškė mažutėliams.

Kas gi tie mažutėliai? Kas galėtų geriausiai paaiškinti? Aišku pats Jėzus Kristus. Jis pats buvo tas mažutėlis, tas nuolankus tarnas (vergas), kuris buvo pasirengęs nuplauti mokiniams kojas ir prisiimti pasaulio nuodėmę. Jėzus Kristus yra tas, kuriuo sekame, kad suprastume kokie turime būti. Tik pas jį galime gauti nuolankumo ir romumo pamokas. Jokie pasaulio psichologai ir dvasiniai rašytojai nepadės tapti nuolankiais ir palaimintais mažutėliais, turinčiais kelialapį į Dievo karalystę...

Evangelijose girdime kaip Jėzus sugretina dangaus karalystę ir mažutėlius vaikus. „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir neapsidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi, kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje" (Mat 18,3). Nėra kito būdo patekti į karalystę, kaip tik nusižeminti ir tapti kaip vaikai. Tie vaikai turi pačia didžiausią ir brangiausią apsaugą. Ir vargas tam, kuris papiktins mažutėlį. „žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą" (Mat 18,10-11). Kiekvienas Dievo vaikas turi pačią geriausią sargybą. Pasaulio lyderiai samdo apsaugą, bet net pati geriausia apsauga neapsaugos žmogaus nuo Dievo bausmės. O kiekvienam Dievo vaikui suteikta garbė būti amžinai saugiam. Vargas tam, kuris piktina mažutėlius, bejėgius, silpnus vaikelius; kaip kūne, taip ir dvasioje, nes jiems pasamdyta pati geriausia apsauga - angelai. Angelai nuo amžių buvo Dievo pasiuntiniai ir sargai. Žydai tai suprato, mes taip pat galime suprasti. Viešpats saugo savo vaikus. Niekas negali jiems pakenkti. „Kas gi jums pakenks, jei stropiai darysite gera? Bet jeigu jums ir tektų kentėti už tiesą, jūs palaiminti!" (1 Pet 3,13-14). Mes suprantame, kad galime kentėti dėl tiesos, tačiau tik iš šalies žiūrint kas nors gali pagalvoti, kad kenčiame, iš tikrųjų Dievo vaikas džiaugiasi ir šlovina Tėvą, kad jam teko garbė kentėti dėl Jėzaus vardo. Tai ne kančia, tai palaiminimas.

Mūsų dangaus Tėvas nenori, kad mažutėliai pražūtų: „Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios? Ir jei surastų – iš tiesų sakau jums, - jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo nuklydusios. Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas šitų mažutėlių" (Mat 18,12-14). Jėzus atėjo pas Izraelio namų avis ir surado visas, kurios buvo pasirengusios juo sekti. Kodėl tiek nedaug juo sekė? Todėl, kad daugelis avių turi kitą piemenį – šėtoną, kuris yra antikristas, tas kuris mėgdžioja ir bando apsimesti tikruoju Kristumi. Jei niekas netrukdytų, daugelis ir šiandien pasektų Jėzumi, daugelis išgirstų Dievo Žodį ir atsilieptų. Tačiau tuo kas regima lengviau sekti, nei tuo kas neregima.

Taigi, matome, kad Dievas rūpinasi mažutėliais ir panoro jiems apreikšti Sūnų, tačiau mažutėlius kamuoja abejonės, prisiminimai traukia atgal į Egiptą. Nedorybės sūnus bando praryti, slampinėdamas aplinkui, todėl Kristus perspėja ir mokina mus rūpintis vieni kitais. Skaitykime Mato 18,15-18: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk Bažnyčiai. O jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas. Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje." Viešpats žino kokiu būdu geriausia padėti mažutėliams, kurie panoro tapti didžkiais pasaulyje. Jei mes vadovausimės šiais nurodymais, būsime palaiminti ir jei žmogus neatsivers mes nebūsime teisiami. Todėl turime su visu pamaldumu ieškoti paklydusių ir žinoti, kad sutarus meldžiant, ateina pagalba iš aukštybės: „Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susitarę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų." (Mat 18,19-20)

Tačiau gali būti ir taip, kad pakaltintas brolis atgailauja, jis buvo laimėtas Dievui, bet tu nenori jam atleisti. Šėtonas nenori paleisti žmonių, kurie atgailauja ir smogia tiems, kuriuos Dievas naudoja sugrąžinti paklydusius mažutėlius. Todėl Rašte užrašytas Petro klausimas: „Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?" Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septinių (ribotai) , bet iki septyniasdešimt septynių kartų" (Mat 18,21-22). Gali būti, kad žmogus įžeis tave kartą ir kitą ir trečią, gal net dešimtą, tačiau atsiprašys ir gailėsis. Fariziejiška kūno dvasia mumyse gali nenorėti atleisti, o verčiau smerkti, tačiau mes turėtume atleisti, kaip dangaus Tėvas mums atleido. Juk Dievas žino kiek kartų mes nusikaltome ta pačia nuodėme Dievui ir gailėjomės, išpažinome jam, o jis atleido. Juk malda bus atsakyta tada, kada mes sugebėsime atleisti kaip ir dangaus Tėvas mums atleido: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų" (Mat 6,14-15). Tik patyręs nuostabų atleidimą žmogus gali sugebėti atleisti kitam, tačiau dažnai žmonės būna panašūs į tarną, kuriam karalius dovanojo skolą, o šis pasičiupo tarnybos draugą ir įgrūdo į kalėjimą už menką skolelę (paskaitykite Mat 18,23-35) Įsidėmėkime 35 eilutę: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui."

Žmonėms reikia atleidimo, nes kiekvienas esame kaltas prieš Dievą, juk dėl tų kalčių ir esame nuvargę ir slegiami įvairiausių naštų. Todėl Jėzus ir kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva." (Mat 11,28-30) Viešpats Jėzus nori atleisti nuodėmes, jis nori suteikti poilsį. Jis nori duoti gyvenimą, tačiau tas gyvenimas prieinamas tik mažutėliams, tiems, kuriems Dievas apreiškė Jėzų. Tiems, kuriems Jėzus atleido nuodėmes. „Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti." Nepamirškime, kad išgelbėjimas – Dievo malonės dovana. Yra laikas išganymui ir tikėjimui. Jei Dievas leido patikėti, kad Jėzus yra tas pasaulio Gelbėtojas, nedvejokime, bet palikime savo tinklus ir pasaulio siekius, ateikime pas Jėzų ir imkime Kristaus jungą, nes tas jungas švelnus, kaip ir Viešpats yra švelnus. Jėzus yra romus, juo pasikliauti dera. Tik Jėzus gali mums apreikšti Tėvą. Pilypas kartą prašė, kad Jėzus parodytų Tėvą ir jiems tada bus gana. „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana" (Jon 14,8) Mokiniai žinojo,kad pažinties su Tėvu pakanka, kad turėtumei gyvenimo pilnatvę, tačiau senoji prigimtis netiki ir ieško kažkokių patyrimų. O „Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti!" (Jon 14,8-9). Jėzus pasirinko apreikšti Tėvą savo apaštalams, tačiau jie tikėjosi kažko kito, kažko ypatingesnio. Taip būna ir su mumis. Mes prieš akis turime Jėzų, tačiau ieškome ko kito. Mes galime būti sotūs savo bažnyčioje, tačiau ieškome žalesnių ganyklų ir galime baigti vilkų glėbyje.

Tad mokykimės iš Jėzaus, jei paėmėme tą švelnų jungą, neklaidžiokime, bet pasilikime Jo meilėje, jo vynmedyje, jo karalystėje ir nepamirškime, kad esame saugūs tik Tėvo glėbyje. Amen