Pamokslas sekmadienio rytui

Dievo vaikai Kristuje Jėzuje

Gal 3,26-28

 

„Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!"

 

1.    Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Daugelis šiandien šneka apie buvimą Dievo vaikais. Kai kurie sako, kad visi žmonės yra Dievo vaikai. Ir tam tikra prasme tikrai visi esame iš Jo giminės. Čia mūsų kilmės klausimas. Tačiau neužtenka tikėti (žinoti), kad esi sukurtas Dievo noru. Skaitant Bibliją mes sužinome, kad negalime būti ramūs turėdami tik paviršutinišką supratimą apie savo kilmę. Dar yra mūsų sukūrimo tikslo klausimas. „Kodėl esu šiame pasaulyje?" – turėtų paklausti kiekvienas žmogus. Ir nors daugelis šiandien ieško atsakymo, ne visi nori ieškoti Biblijoje. Ne visi nori ieškoti krikščionybėje. Ir tikrai šiandieninis krikščioniškas pasaulis yra toks margaspalvis, kad daugelis net minties neturi ieškoti pas tuos, kurie save vadina Dievo vaikais. Mes turime suprasti, kad Biblijos patrauklumas tiesiogiai susijęs su mūsų (krikščionių) etika ir morale. Kokius mus mato pasaulis yra kritiškai svarbu.

Štai Paulius sako galatams, kad jie visi yra tikėjimu Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Aišku šie žodžiai buvo pasakyti kontekste. Ir jei mes esame dėmesingi laiško skaitytojai, greitai pamatysime, kad tai barantis ir taisomasis laiškas. Žinia, kviečianti pasikeiti mąstyme.

Pirmojo amžiaus tikintieji išgyveno sunkų laiką, nes žydų tikintiesiems buvo be galo sunku suprasti įstatymo vietą krikščionių bendruomenėje. Taip gimdavo įvairūs klaidamoksliai. Žydai nenorėjo (sunku buvo) suprasti, kad Kristuje įstatymas užima kitokią vietą bendruomenėje. Krikščionys, kilę iš žydų, galėjo manyti, kad jie yra Dievo vaikai dėl ryšių su įstatymu. Tačiau tai negalėjo būti tiesa, nes tikintieji iš pagoniškų genčių nieko bendra neturėjo su įstatymu. Jie buvo „ne tauta", tačiau dabar Kristuje „Dievo tauta". Paulius laiške Efeziečiams rašė: „Todėl atsiminkite, kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys, kuriuos vadino neapipjaustytais vadinamieji apipjaustytieji kūno apipjaustymu, atliktu rankomis. ¹² Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje. ¹³ Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo." (Ef 2,11-13) Kaip Efeziečiams, taip ir Galatams, Paulius rašo, kad jie yra DIEVO vaikai ne dėl kraujo giminystės, nes dėl istorinės tapatybės su žydų tauta, bet dėl Jėzaus Kristaus kraujo. Galatijos žydams jis priminė apie pažadą Abraomui; laiške Efeziečiams paminėjo „pažado sandoras". Kadaise Dievas sudarė sandorą su Abraomu ir su juo palikuonimi. Dievas nuteisino Abraomą tikėjimu. Jis tapo Dievo vaiku ne dėl apipjaustymo, bet dėl tikėjimo Dievo pažadu.

Tokiu pat būdu šiandien yra nuteisinami visi, kurie šaukiasi Viešpaties. Dievo pažadas dėl Mesijo išsipildė. Emanuelis atėjo. Jis gimė, gyveno, praliejo kraują (mirė) ant kryžiaus, buvo palaidotas ir priskėlė, pasirodė daugeliui ir pakilo į dangų. Biblija skelbia, kad jis yra Gelbėtojas. Dabar visi privalome ateiti pas Jį ir tapti Jo mokiniais. Ir kiekvienas, kuris patiki Kristumi, gauna amžinojo gyvenimo pažadą. Taigi Dievo vaiku tampama tik tikėjimu. „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ⁹ ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų". (Ef 2,8-9) Kokiu tikėjimu? Abraomo tikėjimu. Tebūna jis pavyzdys mums, nes ir Galatams Paulius apie jį kalbėjo. Tačiau būtų gerai prisiminti ir Jokūbo laiške esančias pastabas:

„Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite", o neduotų, ko reikia jų kūnui, kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. Priešingai, kitas pasakys: „Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus." Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą." (Jok 2,14-18). Mes girdime, kad tikėjimas turi savo praktinę išraišką. Žmogaus tikėjimas matomas jo elgesyje ir darbuose.

Visi šie veiksmai išduoda žmogaus įsitikinimus. Įsitikinimas yra kažkas daugiau nei tikėjimas. Mes daug kuo tikime, tačiau nuo to mums nei šilta nei šalta. Dažnai mūsų tikėjimai neduoda jokios naudos nei mums, nei kitiems. Kiekvienas tikėjimas turi būti ištirtas. Kaip, kur jis bus ištirtas? Bendruomenėje, santykiuose su žmonėmis. Mes gyvename tik tuo, kuo esame įsitikinę. Įsitikinimai išduoda kas mes esame. O darbai ir veiksmai kalba apie mūsų įsitikinimus. Ar ne todėl Paulius rašo: „Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė." (Rom 14,22-23). Ar bet kokių įsitikinimų sulaužymas yra nuodėmė? Aišku ne. Tačiau Paulius kalba krikščionims, kurie patikėjo Kristumi ir yra Jo mokiniai. Romiečiai tikėjo, kad yra Dievo vaikai. Tikėjo, kad Dievas įsakė mylėti savo artimą kaip save patį. Tačiau jie suklupo, nes pamiršo savo tikėjimą suderinti su bendruomene, tai yra su broliais ir seserimis Kristuje. Pamiršo, kad bendruomenėje nėra vietos „kas man geriau", bet tik kaip kitam geriau. Paskaitykime ką daugiau sako Paulius Romiečiams:

„Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Kas šitaip Kristui tarnauja, tas mielas Dievui ir priimtinas žmonėms. Tad laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui. Taigi negriauk Dievo darbo dėl maisto! Nors viskas tyra, bet gali tapti bloga žmogui, kuris valgo, piktindamas kitus. Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę. Savo įsitikinimą pasilaikyk sau Dievo akivaizdoje. Laimingas, kam netenka smerkti savęs dėl savo sprendimų. O kas valgo abejodamas, tas smerktinas, nes elgiasi ne pagal tikėjimą. Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė. Paulius sako, jei tavo įsitikinimas nepasitarnauja bendruomenės (kitų) labui, pasilik jį sau ir tegul tik Dievas apie tai žino. Štai kokia yra nauja tvarka. Mums ir man dar daug reikia padirbėti, kad suprastume kaip svarbu gyventi dėl kito gerovės. Kaip svarbu augti tikra nesavanaudiška meile artimui. Jeigu tikėjimo praktika neskatina mylėti pasiaukojančiai, tai blogas tikėjimas, jį reikia palikti. Dievo vaikas privalo tarti sau ir kitiems: "laikysiuos to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui." O kaip mums reikia drąsos ir ryžto gyventi taip! Jeigu sakome, kad esame Kristaus, kito kelio neturime.

 

Taigi, jeigu mes esame Dievo vaikai, tai - tikėjimu. Tikėjimas yra matomas praktikoje. Praktika kalba apie įsitikinimus. Kažkas pasakė, kad mes esame tuo, kuo esame įsitikinę. Tai yra mūsų tikras veidas. Įsitikinimai turi būti pastoviai ištiriami ir kritiškai vertinami Kristaus dvasioje, Dievo Žodžio šviesoje bendruomenėje. Todėl visi privalome būti pasirengę keistis, jeigu Viešpats apreiškia, kad įsitikinimai nėra naudingi bendram labui. Čia vertėtų prisiminti apaštalo Pauliaus mokymą apie kūną (1 Kor 12,12-26) Kiekvienas yra svarbus, kiekvienas turi būti gerbiamas ir jo labui, net dauguma turi keistis:

„Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi - žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio. Jei koja imtų ir pasakytų: „Kadangi aš ne ranka, tai nepriklausau kūnui" - tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? O jeigu ausis tartų: „Kadangi aš ne akis, tai aš nepriklausau kūnui" - tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? Jei visas kūnas tebūtų akis, tai kur pasidėtų klausa? O jei visas - klausa, tai kur uoslė? Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną jų, kaip panorėjo. Jei visuma tebūtų vienas narys, tai kur beliktų kūnas? Bet dabar narių daug, o kūnas vienas. Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia", ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia." Priešingai, tariamai silpnesni kūno nariai yra kur kas reikalingesni. Tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba, ir mūsų gėdingesnieji nariai gaubiami didesnio padorumo, kurio neprivalo mūsų padorieji nariai. Taigi, tvarkydamas kūną, Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems nariams, kurie jos stokojo, kad kūne nebūtų susiskaldymo ir patys nariai rūpintųsi vieni kitais. Todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai." (1 Kor 12,12-26)

 

Tačiau neužtenka kalbėti vien tik apie tikėjimą. Dar reikia kalbėti apie Pauliaus „Kristuje Jėzuje". Mes privalome gerai suprasti ką Paulius turi mintyje sakydamas „Kristuje Jėzuje". Todėl grįžkime prie laiško Galatams:

 

2.    Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Tikinčiųjų krikštynos. Krikštu tikintieji prisijungia prie Kristaus mokinių būrio, tampa bendruomenės nariais, pasirengusiais drauge dalintis džiaugsmais ir vargais. Taip, nes bus linksmų dienų, bet bus ir liūdnų. Bus vargo ir skausmo. Tokia yra tikrovė. Tam, kad mylėtum visa širdimi, turi būti pasirengęs kentėti. Taigi, Paulius sako, kad panardinti Kristuje yra apsirengę Kristumi. Kiekvienas patikėjęs Kristumi privalo žengti į krikšto vandenis. Tokia yra Biblinė tikrovė. Biblija neduoda ramybės mums, jei tikime kažką klaidingai. Taip yra su krikštu.

Viešpats įsteigė krikšto praktiką, nes krikštas yra mūsų išgelbėjimas. Tegul nešokiruoja jūsų mano žodžiais. Tuoj paaiškinsiu. Mes privalome suprasti Biblijos kalbą ir nebijoti jos vartoti. Jėzus Kristus visada taip kalbėjo. Prisiminkime paskutinės vakarienės metu pasakytus žodžius: „Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas." Paskui, paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti." (Mat 26,26-28) Ar ta duoda ir vynas buvo Jėzus Kristus? Ne, bet duona ir vynas priminė Jėzų ir Jo išganymo darbą. Jo kūnas buvo sulaužytas kaip duonos kepalas ir kraujas išlietas, kaip vynas iš taurės. Dabar, kai mes kalbame apie krikštą, kaip Biblija (autoriai) kalba apie krikštą, nesistebėkime, kad girdime tokius žodžius: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas." (Mor 16,16).

Krikštas pasakoja apie išganymą Kristuje. Krikštas skelbia Dievo Evangeliją. Žmogus pasinerdamas į krikšto vandenis bendruomenės ir pasaulio akyse skelbia apie savo susitapatinimą su Kristumi. Susitapatinti su Kristumi, reiškia apsirengti Kristumi iš vidaus ir iš išorės. Iš vidaus tikėjimu, Dvasia, mąstymu. Iš išorės – gyvenimu, darbais. Apaštalas kviečia prisiminti koks yra Kristus. Jis kviečia būti kaip Jėzus. Nes pats Jėzus ragino valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują. Juk ne apie duoną ir vyną kalbėjo Jėzus žydams evangelijos pagal Joną 6 skyriuje: „„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną - gyvens per amžius." (Jono 6,53-58). Jėzus kviečia gyventi jo gyvenimą. Kristus kviečia apsirengti jo gyvenimu. Jis kviečia į kelią, nešant savo kryžių. Kristus nešė savo kryžių į Golgotą dėl mūsų nuodėmių. Jis pasirinko kelią, kad kiti būtų išgelbėti.

Taip ir mes turime gyventi. Ar ne apie tai kalba Paulius Romiečiams ir Galatams? Ir Romiečiai ir Galatai turėjo tas pačias problemas. Dėl savo praktikų jie griovė bendruomenės vienybę ir Kristaus atvaizdas buvo suterštas. Dėl savo įsitikinimų valgyti ir gerti jie griovė brolių ir seserų gyvenimą. Kristus taip nedarė. Apsirengti KRISTUMI, reiškia gyventi taip kaip Jis. Būti kaip Jis. Jėzus verkė dėl pasiklydusių avių. Jis gailėjosi nusidėjėlių. Jis buvo kantrus silpniesiems. Kiekvienas, kuris pasineria į Kristų, kiekvienas, kuris yra Kristuje, jis gyvena taip kaip Kristus (privalo, turi gyventi).

                

Ir galiausiai skaitome:

 

3.    Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! Štai kodėl nebesvarbu kokios tautybės esi. Nesvarbu kokia tavo socialinė padėtis, nesvarbu kokios lyties ir amžiaus. Visi surišti vieno Kristaus gyvenimu ir misija. Visi pamilti, visi priklauso Kristui. Viena Kristuje – tai ne ideologija, tai praktika. Tai susitapatinimas su Jo biografija. Čia svarbi ne tik Kristaus mirtis ir prisikėlimas, bet visas Jo gyvenimas. Būti Kristuje – reiškia būti jo gyvenime, mirtyje ir prisikėlime.

Išganymas tikėjimu neturi tautinių, lytinių, kultūrinių ar kitokių ribų. Toks šio laiško tikslas. Visai nesvarbu kiek metų lankai bažnyčią, nesvarbu kokia tavo tarnystė, tavo teisumo vainikas yra Kristus. Turime saugotis, kad to vainiko nepakeistų kiti – trumpalaikiai žemiški vainikai.

Jeigu tikėjimas viešpatauja, tada vienybė Kristuje yra gyva realybė, o ne kažkokia išgalvota teorija. Jeigu tikėjimas valdo bažnyčią – tikintieji vieningi meilėje ir tiesoje. Nėra skirtumo kas esi: žydas ar lietuvis, jaunas ar senas, vyras ar moteris. Tai nuostabi tiesa. Tik gyvenkime ja ir taika viešpataus. Amen.