Trečiadienio pamokslas

Apie supratimą, paklusnumą ir tikėjimą

Įvadas. Turbūt dažniausiai gyvenime mes ko nors nesuprantame. Kiek kartų sakome: „Aš nesuprantu tavęs?" Arba: „nesuprantu ko jis nori iš manęs"? O kiek kartų skaitydami Bibliją sakome: „nesuprantu"? Tačiau Dievo valia yra, kad mes būtume tikintys ir suprantantys – žinantys žmonės.

Kada prabylama apie tikėjimą, prasideda daug nesusipratimų. Žmonės nori bendrauti su Dievu, bet nenori tikėti, kad Jis yra ir kad Jis atlygina tiems, kurie Jo ieško (Heb 11,6). Daugelis sako, kad aš patikėsiu, kada pamatysiu arba tada, kada suprasiu; tada, kada paskaitysiu Bibliją ir viską išsiaiškinęs - suprasiu. Taip, Dievas nori, kad mes viską suprastume, bet ne supratimas yra kelias pas Dievą, o tikėjimas. Raštas sako: "teisusis gyvens tikėjimu." Nesakoma, kad gyvens žinojimu ar supratimu. Taip, Biblijoje kalbama apie supratimą, o ypač išmintį. Dievo baimė – išminties pradžia. Iš tiesų – Deivo baimė, tai jau tikėjimo vaisius. Negali bijoti Deivo, jie neturi tikėjimo. Viskas prasideda nuo tikėjimo.

1) Tikėjimas. Mes gyvename religingame krašte todėl šis žodis labai tinkamas lietuviams: 2 Kor 13,5 Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save! O gal nenutuokiate, kad jumyse yra Jėzus Kristus?" Brangieji, niekas nepadės mums sužinoti nuostabių Dievo karalystės dalykų, jei patys nenorėsite ištirti savęs. Ne kiekvienas išdrįsta tai padaryti. O jei kiti pabando padėti, dažnai labai užsirūstiname. Todėl ir drąsinami esame patiems užsisakyti tyrimus. Kažkas tūno mumyse ir šnibžda, kad viskas su tavimi tvarkoje ir nieko nereikia keisti. Tačiau Dievas ragina ištirti. Ir patikėkite, jei būsime nuoširdūs, rezultatai gali mus išgąsdinti. Tačiau kito kelio nėra. Tik tada galėsime kažką pasirinkti, kai suvoksime ar esame tikintys ar ne.

Kaip patikrinti save? Pirma reikia žinoti, kas yra tikėjimas. Taigi, kas yra tikėjimas? Kas padaro žmogų tikinčiuoju? Visi žmonės daugiau ar mažiau yra tikintys. Visi tiki vaistininku, televizijos programomis, autobusų eismo grafikais ir t.t. Heb 11,1 sako: tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome. Tikėjimas įrodo tikrovę, kurios mes dar nematome. Tikrovė egzistuoja, bet mūsų žmogiškos akys jos dar nemato. Dangus egzistuoja, bet mes jo dar nematome ir negalime išvysti kūno akimis. Tik tikėjimo akimis galime į jį pažvelgti. Pragaras yra, tačiau jo mes dar nematome, tik netikėjimo akys jį išvys. Kas turi ausis, teklauso...

Tikėjimas patikrinamas veiksmu. Žodžiai nieko neduoda , tik tam tikri veiksmai pasako , kad vienoj ar kitoj situacijoje aš elgiuosi kaip tikintysis. Mano tikėjimas pajudina mano valią, kuri pajudina mano raumenis, kad jie pradėtų veikti atitinkamai. Ir tai vadinama paklusnumu. Jei aš tikiu, kad vaistai kuriuos nusipirkau tikrai yra aspirinas, o ne espumizanas, aš tikrai darysiu atitinkamą veiksmą – gersiu tuos vaistus…Aš nieko nesuprantu apie farmaciją, bet tikėjimas ir pasitikėjimas verčia mane elgtis atitinkamai.

Kaip pasaulyje tikėjimas prekėmis - produktais gimsta per skelbimą (reklamą), tai Dievo pasaulyje panašiai. Tikėjimas gimsta skelbiant Dievo Žodį. Rom 10,17 Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis. Pas mus šalyje yra priimta sakyti, kad esu tikintis nuo mažens. Ir tai labai šaunu. Juk ir mes savo vaikams pasakojame pagrindines Biblijos istorijas ir tiesas. Tačiau ne dėl Biblinio ar religinio pažinimo mūsų vaikai gaus kelialapį į dangų. Mes, tėvai, labai norėtume , kad galėtume nupirkti vaikams bilietą į amžinąjį gyvenimą, tačiau tai neįmanoma, mes tik galime patarnauti vesdami juos keliu, kuris veda į tikėjimą.

Daugelis žmonių mūsų šalyje žino apie Jėzų Kristų ir tai, kas su juo atsitiko, tačiau jiems tai nepadeda žinoti kur jie praleis amžinybę. Dažniausiai stegiasi apie tai negalvoti. Paklausti atsako: „Nežinau", ir dar pasiguodžia: „Juk niekas negali žinoti". Tačiau menka paguoda, jei galvoji, kad niekas nežino. Kai sprendėsi mano amžinasis likimas, man buvo nesvarbu ką kiti nežino, aš norėjau žinoti ir būti tikras, kas bus su manimi.

Taigi, be Žodžio skelbimo negali būti išganančio tikėjimo. Kažkoks tikėjimas gal ir bus. Nors, jei tėvai nepasakytų, kad pasaulį sukūrė Dievas, kažin ar šautų mums į galvą mintis apie dievišką pasaulio sutvėrimą.

2) Paklusnumas. Dievas savo apreiškime (Šventajame Rašte) daug kalba apie paklusnumą. Geriausia iliustracija Biblijos žmonių gyvenimai. Nojus (Pr 6,22) Nojus tai padarė. Kaip Dievas buvo jam įsakęs, taip jis ir padarė. Ką jis padarė? Jsi pastatė laivą sausumoje. Kaip šiandien mano mokslininkai, tuo metu nebuvo lietaus žemėje. Mintis apei tvaną turėjo būti beprotiška. Abraomas aukodamas savo sūnų (Pr 22,2-3). Izraelis statydamas šventyklą dykumoje (Iš 39-40 skyriuose vis kartojama: "kaip Viešpats įsakė Mozei"), Jozuė Joz 11,15 Kaip Viešpats buvo įsakęs savo tarnui Mozei, taip Mozė įsakė Jozuei, taip Jozuė ir pasielgė. Jis nepaliko nieko nepadaryta, ką Viešpats buvo Mozei įsakęs. Taip pat galime prisiminti Juozapą ir Mariją, Joną krikštytoją ir aišku Jėzų Kristų bei jo apaštalus. Paklusdami Krsitui jie ėjo vandeniu, pagavo daug žuvies, varė demonus, gydė ligonius.

Jok 2,18-26 Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas. Paklusnumas, tai tikėjimo darbas.

Mat 7,24 Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos.

Mat 12,50 Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina. Jėzus sako, kad tas yra tikintysis, tas yra tikėjime ir yra Dievo šeimos narys, kuris vykdo Tėvo valią arba klauso jo.

Jon 8,47 Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs dėl to neklausote, kad nesate iš Dievo.

Jon 14,12 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių, nes aš keliauju pas Tėvą.

Jon 15,14 Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau.

Karalius Saulius nesuprato kodėl reikia išnaikinti tuos riebius avinus ir galvijus, juk juos galima suvalgyti ar paaukoti Dievui. Tačiau būtent tai ir pražudė jį. Jis turėjo paklusti, nors nesuprato Dievo valios."Argi Viešpats labiau vertina deginamąsias aukas ir atnašas, negu paklusnumą Viešpaties balsui? Paklusti yra geriau negu už avinų taukus. (1 Sam15,22)

Naujajame Testamente taip pat girdime raginimą: Mes prašome jus, broliai, gerbti tuos, kurie darbuojasi tarp jūsų, vadovauja Viešpatyje ir teikia jums pamokymų. ¹³ Labai branginkite ir mylėkite juos dėl jų darbo! Taikiai sugyvenkite tarp savęs! (1 Te 5,12,13)

¹⁷ Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas; tada jie tai darys su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai nebūtų jums naudinga. (Heb 13,17)

3) Supratimas. Taigi matome, kad nereikia suprasti, kad paklustum. Svarbiausia tikėti. Juk kaip dažnai: „Pažinimas išpučia, užtat meilė ugdo". (1Kor 8,1) Mokytojas rašo:

„Tariau širdyje: „Štai įgijau daug išminties, daugiau už visus prieš mane gyvenusius Jeruzalėje. Mano širdis uoliai kaupė visokią išmintį ir išmanymą." ¹⁷ Tačiau kai ėmiau širdimi pažinti išminties bei išmanymo prigimtį ir kvailybę bei paikybę, supratau, kad ir tai - tik vėjų vaikymasis. ¹⁸ Juk su didele išmintimi ateina ir daug rūpesčių; juo daugiau žinai, juo daugiau kankiniesi. (Mok 1,16-18)

Didelis žinojimas gali baigtis pražūtinga puikybe. Puikybė didelė kančia, bet žmogus to nežino. Dievas sako: „Pasižiūrėk į puikuolį! Jo dvasia nėra dora; o teisus žmogus gyvena savo tikėjimu. (Habak 2,4)

Mes turime būti atsargūs kai diagnozuojame puikybę arba išdidumą. Biblijoje puikybė kalba apie netikėjimą Dievu. Tai žmogaus puikybė, kuri giriasi, kad žino daugiau nei Dievas. Tai puikybė, kuri neigia Deivo tiesą. Žmogus, kuris tiki Dievu negali sukilti prieš Dievą ir sakyti: „Aš esu pats sau dievas"

Jėzus sako: "Kas nori vykdyti jo valią, supras, ar tas mokymas iš Dievo, ar Aš kalbu iš savęs". Jon 7,17 Kas nori ieškoti Dievo, tas būtinai jį ras. Tokia yra teisa. Kas nori vykdyti Dievo valią, supras kas yra Kristus ir kas yra tikėjimas juo.

Taigi yra tokia dieviška tvarka: Tikėjimas + paklusnumas = supratimas arba žinojimas. Šėtonas gundo tikinčiuosius, kad jie gyventu kitaip. Kad pirma bandytų suprasti ir tik po to tikėtų. Bet jei aš trokšiu pirma suprasti Deivą, tada greičiausiai niekada nepatikėsiu ir nepaklusiu. Mano maži vaikai dažnai neklauso, kodėl? todėl, kad nesupranta kodėl tiek daug yra „negalima".

Pabaigai

Tikėjimas ir paklusnumas Dievui yra gerų žmogaus ir Viešpaties tarpusavio santykių garantas. Tačiau tikėjimas ir paklusnumas yra taip pat ir žmonių tarpusavio supratimo pagrindas. Tikėjimas padeda žmonėms gyventi kartu. Mes kartais nesutariame todėl, kad kartais nesuprantame vienas kito. Ir jei vienas kito supratimas yra pats pagrindinis dalykas, tai tobulai bendrauti nemokėsime. Tačiau Dievo karalystėje galima bendrauti ir tobulai nesuprantant vienas kito. Visada bus: „aš nesuprantu, kodėl jis ar ji taip elgiasi ar kalba" tačiau net nepritariant vienas kito nuomonei galima tikėti, pasitikėti ir paklūsti vienas kitam. Apaštalas Paulius Ef 5,21 skatina „pakluskite vieni kitiems dėl Kristaus baimės" Tikėjimas vienas kitu atneš amžiną draugystę. Mums dar reikia išmokti dažniau sakyti vienas kitam: „AMEN".