Pamokslas sekmadienio rytui

Gimimas ir augimas išganymui

1Pet 2,1-3

 

Šiomis dienomis mes šventėme Kalėdas. Ar šventėme? Ar tikrai pasveikinome Kristų? Taip, žmonės sveikina vienas kitą elektroniniais ir kitokiais atvirukais, valgė skanų maistą, bet ar tikrai buvo prisimintas Kristus? Ar kas nors susėdęs prie kūčių ar Kalėdų stalo perskaitė bent eilutę iš Biblijos, ar buvo apie tai užsiminta? Mes nežinome ir nenorime žinoti ką veikė kiti, mums svarbiausia ką renkamės mes. Juk vadinamės Dievo vaikais. Taip, Kalėdos yra apie stebuklingą Dievo Sūnaus gimimą, o kodėl mums neprisiminti savo stebuklingo gimimo? paskaitykime ką sako Šventoji Dvasia:

 

1.    Atmetę blogybę. Taigi, atmetę visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas. Amžinasis gyvenimas prasideda su atsivertimu - atgaila. Viešpats Dievas buvo labai malonus, prieš atsiųsdamas Jėzų, jis siuntė pirmąjį baptistą, vardu Jonas, kad šis paruoštų kelią Mesijui. Tas pirmasis baptistas kvietė žmones atsiversti ir atgailauti; o savo apsisprendimą paliudyti krikštu- tai reiškia atmesti blogį, palikti mirties kelią. Daugelis pasirinko atgailą, kiti rinkosi veidmainystę... Daugelis atgailaujančiųjų sekė vėliau Jėzų, nors daug išsigando, tačiau po Jėzaus prisikėlimo jį sekė virš penkių šimtų brolių. O kur dar moterys ir vaikai...

Brangieji, mūsų apetitas labai priklauso nuo to ką valgome. Niekada nejausime alkio, jei valgysime visokius niekus. Duokite vaikams saldainius, pyragaičius ir tortus kasdien, pamatysite koks „geras" bus apetitas. Net gyvūnai miršta nuo tokio maisto. PVZ. Kartą numirė vienos moters šuo. Toks mielas šunėkas buvo. Bet ji visada skundėsi, kad jis nieko nevalgo, tik...šokoladą. Aišku kodėl numirė.

Blogybės lipte limpa prie mūsų skrandžio. Nuodėmė yra lyg skanėstas. Ji šnibžda: „paimk mane, pamatysi kaip gera bus". Todėl Dvasia šaukte šaukia: „atmeskite blogybes!" Kokias? Visokias klastas, veidmainystes, pavyduliavimus, visokias apkalbas. Klasta ir veidmainystė - tai melo kelias. Žmogui atrodo, kad jis gali apsimesti geru, gali vaidinti krikščionį ir niekas nesupras. Daugelis ateina į bažnyčias bandydami klasta gauti pinigų ar kitų gėrybių. Deja Viešpats žino savuosius. Tai pirma. Antra, Dievo Dvasia duoda įžvalgos ir Dievo vaikams pamatyti kas yra kas. Tereikia palaukti vaisiaus. Dažnai žmonės daro dideles išvadas apie kitus, tačiau labai klysta, nes matuoja kitus pagal savo standartus. Dievo neapgausime. Todėl meskime šalin visus savo veidus, kurie nėra tikras mūsų veidas. Tada nebus reikalo kaitalioti kaukes.

Pavyduliavimai, tai visokių geismų pasekmė. Nuo seno Dievas sako: Negeisk. Tačiau mes geidžiame ir, kai negauname - pavydime. Nuo seno mes norime būti protingiausiais, geriausiais, teisingiausiais, išmintingiausiais, todėl ir apkalbinėjame. Kaip kitaip parodysi savo teisumą, jei neapkalbėsi ko nors smerkdamas? Tačiau visa tai reikia palikti. Ir apaštalas Petras kitoje vietoje sako:

Kadangi Kristus kentėjo kūnu, tai ir jūs apsiginkluokite ta pačia mintimi, jog kas iškentėjo kūnu, tas jau pametė nuodėmę, kad likusį laiką žemėje pragyventų nebe žmonių aistromis, o Dievo valia. Gana, kad praėjusį laiką buvote pasidavę pagonių valiai, gyvendami begėdystėmis, geiduliais, girtavimu, pokyliavimu ir neleistinomis stabmeldystėmis 1 Pet 4,2.. Petras ragina tikinčiuosius apsiginkluoti mintimi. Ne savo mintimis, bet Dvasios, Kristaus mintimi. Velnias gundo mus visus. Jis gali nublokšti mus į didžiausius sunkumus, tačiau su Dievo pagalba galima atsilaikyti ir ateis laikas, kai nuodėmė pasidarys nepatraukli. Tai brandumo klausimas. Jei jau esi persekiojamas dėl Kristaus mokslo, nemanau, kad yra laiko pavydui, geismui ar pasididžiavimui savo turtais. Nieko nelieka, tik šauktis pagalbos ir girti Viešpatį už suteiktą garbę kentėti dėl Jėzaus vardo. Paprastai, kilus persekiojimui dėl Žodžio, geismų valdomi žmonės atpuola pirmieji. Laiške Hebrajams rašoma, kad mums dar neteko iki kraujo grumtis su nuodėme... - su netikėjimo nuodėme, kuri tau siūlo gyventi, tačiau be Kristaus, o jei su Kristumi, tai daugeliui reiškė greitą ir skausmingą mirtį.

Kai Petras rašė šiuos žodžius, jam į nugarą alsavo persekiotojų kvėpavimas. Šiandien mūsų šalyje nėra rimtų persekiojimų. O jei žmogus atpuola nuo tikėjimo, kai kas nors kreivai į jį pažiūrėjo, ar pasakė kokį griežtą žodį, tai ką jau čia ir bekalbėti...

Ar mes esame pametę nuodėmę? Sunku ir žinoti, nes tikrai didelių priespaudų dėl tikėjimo neturime. Turime žmogiškų sunkumų, bet ir pagonys jų turi. Tačiau žodis aiškiai sako: negalime gyventi ir Dievo valia ir pagonių valia. Dvasia ragina mus gyventi Dievo valia.

Gal 5,24 Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais. Brangieji, jei esame Kristaus, mes neturime kito kelio. Būti Kristaus, reiškia nebepriklausyti sau, privalu mokytis priešintis nuodėmei, suprasti ką nuodėmė gali padaryti. Nepamirškime šių brangių tiesų.

Rom 6,1-11 Mes žinome, jog mūsų senasis „aš" yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės.

Rom 6,13 Ir neduokite nuodėmei savo kūno narių kaip nedorybės, bet paveskite Dievui save kaip iš mirusiųjų atgijusius, ir savo narius – kaip teisumo ginklus. Mylintis Tėvas, Gimdytojas, Kūrėjas nenori, kad mes vergautume nuodėmei, jis padarė viską, kad laimėtume, bet turime pasirinkti. Tereikia neduoti nuodėmei savo kūno narių. Daugeliui reikia saugotis ką žiūri, kad neužsigeistų ko nors. Kitam būdėti, kad nepaliestų ko nors ar neišgirstų. Dar kitam reikia neskaityti laikraščių ar neklausyti žinių, kad išvengtų apkalbų. Todėl atiduokime savo narius tam, kuris gali išugdyti juos vykdyti teisumą.

 

2.    Lyg naujagimiai. Viešpaties kūrinijoje yra vaikystė ir senatvė. Mes turime tai pripažinti. Deja jaunystėje mes labai norime greičiau suaugti ir įsilieti į suaugusiųjų pasaulį. Tačiau nors mūsų kūnai greitai užauga, deja protas ne visiems užauga, jei jis nėra ugdomas teisingai. Kada mes žvelgiame į suaugusius žmones, galvojame apie brandą, tačiau ne visi pasiekia norimą rezultatą. Nes savaime niekas nesigauna. Taip pat ir Dievo karalystėje. Išgirdę žinią apie Kristų, daugelis paskuba pasirinkti amžinojo gyvenimo dovaną. Tačiau daugeliui ši dovana per sunki, per didelė ir jie greitai pasitraukia nuo tikėjimo kelio, pasinerdami į regimo pasaulio džiaugsmus ir vargus.

Daugelio tikėjimo laivas sudužo, nes jie norėjo greitų rezultatų. O, mes gerai žinome kaip būna gyvenime. Kiek žmonių metė mokslus, nes patingėjo mokintis. Pradžia buvo graži, tačiau neišlaikė egzaminų. Kiek santuokų iširo, nors pradžia buvo labai graži.... „Ir kas galėjo pagalvoti kad taip atsitiks..." Kiek neatliktų darbų, nors pradžia buvo gera. Viskas yra dėl to, kad žmogus neturi kantrybės ir nori per metus baigti universitetą. Dvasiniame pasaulyje panašiai. Pirma naujas gimimas, po to augimas. Todėl Viešpats ir sako lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno. Jei aš save laikau labai subrendusiu, aš sakysiu, kad man reikia mėsos, nors jai dar bus ankstoka. Brangieji, mes privalome susitaikyti su esamu amžiumi. Tada nereikės veidmainiauti. Bet svarbiausia:

 

3.    Trokškite pieno. lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno. Taigi, jei esame naujagimiai, mes žinome viena: NORIU VALGYTI. Kūdikiai daug nemoka, jie moka rėkti, moka valgyti ir pripildyti sauskelnes, jei tėvai uždeda J. Bet pagrindinis dalykas valgymas. Štai apie tokį apetitą kalba Dvasia per Petrą. Šiandien ne visi esame naujagimiai. Taip, esame daug brandesni. Vieni jau atsisėsti mokame, kiti, gal jau ir apsiverčiame ant nugaros, kiti gal ir ropoti moka. Mano vaikai jau moka ropoti, tik kartais nežino kur reikia ropoti. Nepažiūrėjau kartą ir nuropojo nuo lovos galva žemyn. Va tokie mes esame. Todėl mums reikia pieno, neatmiešto, dvasinio. Tai Dievo žodis. Tai Dievo Dvasia, Kristaus Dvasia, juk jis yra Gyvybės duona. Mums reikia Jėzaus Kristaus. Ačiū Dievui, kad, buvę nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokslo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti, ir, išvaduoti iš nuodėmės, tapote teisumo vergais. Rom 6,17 Apaštalas Paulius, kaip mylintis gimdytojas dėkoja Dievui, kad jo vaikai tikėjime pakluso mokslui. Be Dievo mokslo nebūsime išvaduoti iš nuodėmės. Nesvarbu kokio amžiaus manome esą. Nereikia net galvoti apie tai. Tik reikia trokšti to pieno, kuris augina mus. Pats Petras sakė: jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu 1 Pt 1,23. Taigi jei gimimas Žodžiu, tai ir augimas Žodžiu. Kodėl kai kurie teologai bando iškelti tik Dvasią, kuri atgimdo ir atskiria žodį, sakydami, kad Jei remiesi tik žodžiu, tarnauji „Raidei" (įstatymui). Šiandien pasaulyje galime išgirsti visokiausių mokslų, tačiau Viešpats ragina mus paklusti Kristaus mokslui. Čia paprasta matematika: Nuodėmės vergas + Paklusnumas mokslui = teisumo vergas (laisvas Kristuje). Ar trokštame jo kasdien? Būkime sąžiningi. Viešpats žino mūsų apetitą...Ištirk mus, Viešpatie...

 

4.    Augimas. kad nuo jo augtumėte išganymui, jei esate patyrę, koks meilus yra Viešpats.. Mums reikia augti išganymui. Petras ragindamas augti maitinantis Dievo Žodžiu ypatingai pabrėžė atgailos ir atsivertimo svarbą. Tame pačiame laiške jis sako 1 Pet 2,11 Mylimieji, aš maldauju jus kaip ateivius ir svečius susilaikyti nuo kūno geidulių, kurie kovoja prieš sielą. Kūno geiduliai kovoja prieš sielą. Ar tai reiškia, kad sielą gali kas nors nugalėti? Taip. Kas gi yra siela? Graikiškas žodis siela labai platus žodis. Biblijoje reiškia gyvybę, kvėpavimą. Siela, tai ne Dvasia, kurią turi tik žmonės. Tai asmenybė, tai mūsų emocijos, išgyvenimai, pojūčiai. Šis žodis gali reikšti ir amžinąją nematomą žmogaus sielą, kuri gyvens amžinai.

Taigi, kūno geiduliai kovoja prieš sielą. Reiškia sielai reikia pergalės. Kas ją gali duoti? Tik Dievas. Mūsų pasirinkimai dažnai įstumia mus į pavojus. Ar mes negadiname savo sveikatos ir nervų darydami blogus pasirinkimus? Argi nekenkiame patys sau? Vadinasi kenkiame sielai. Mums reikia augti išganymui ir išganyme. Juk išganymas yra amžinas, o amžinybėje yra ir praeitis (nuodėmių atleidimas) ir dabartis (mūsų šventėjimas), ir ateitis (sielos išganymas). Sunku keliais žodžiais apsakyti tokį didelį Dievo išganymą. PVZ. Jei koks žmogus išgelbėjo kito žmogaus gyvenimą, tai visi laikraščiai rašo, žmonės pasakoja, visi atsimena ir analizuoja situaciją, mėgindami suprasti kaip ten buvo išgelbėta gyvybė. Tai kaip labiau didesnį susidomėjimą turi sukelti amžinas žmogaus išgelbėjimo planas, kuri paruošė Viešpats! Sunku nupasakoti kaip tai įmanoma. Tačiau įmanoma, ir tai yra mūsų džiaugsmas ir amžinoji viltis.

 

Todėl mes turime kuo rūpestingiau apmąstyti, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį. Jie per angelus paskelbtas žodis turėjo galią ir kiekvienas nusižengimas bei neklusnumas susilaukdavo teisėtos bausmės, tai kaipgi mes pabėgsime nuo jos, jei paniekinsime tokį didį išganymą? Juk, jis prasidėjęs Viešpaties skelbimu, yra mums patvirtintas tų, kurie patys buvo girdėję, Dievui prisidedant prie jų liudijimo ženklais ir stebuklais, visokiais galybės darbais ir Šventosios Dvasios dovanomis, paskirstytomis jo valia. (Heb 2,1-4) Amen.