Andriejaus paveikslas
Naujajame Testamente nedaug yra parašyta apie vieną iš apaštalų Andriejų, tačiau kiekvienas jo pasirodymas Biblijoje buvo prasmingas, nes Dievas naudojo jį ir padarė pavyzdžiu mums visiems. Paskaitykime tris vietas Biblijoje, kur susitiksime su Andriejumi.
(I) Negalintis tylėti liudytojas. (Jono 1,35-42)
35 Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. 36 Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!" 37 Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. 38 O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?" Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia „Mokytojau") , kur gyveni?" 39 Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite." Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. 40 Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. 41 Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!" (išvertus tai reiškia „Kristų") . 42 Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsiesi Kefas" (tai reiškia „Petras Uola")
Andriejus buvo Jono Krikštytojo mokinys. Dievas paruošė jo širdį, kalnai buvo nukasti, keliai išlyginti. Andriejus atgailojo už savo nuodėmes ir pasirodžius Jėzui, giliai į širdį priėmė Jono žodžius: „Štai Dievo Avinėlis!". Jonui tereikėjo parodyti Jėzų ir Andriejus patikėjo. Nuo pat pirmojo susitikimo su Jėzumi jis norėjo būti su Kristumi. Andriejus turėjo daug klausimų, todėl klausė kur gyveni? Prabuvęs su Jėzumi visą dieną, pilnai įsitikinęs, kad tai tas žadėtasis Mesijas, jis pirmiausia susiranda savo brolį Simoną ir nusiveda pas Jėzų. Mes nežinome kaip Andriejus privertė Simoną eiti drauge, bet aišku viena, kad jo liudijimo žodis buvo stiprus. Aš tikiu, kad mes privalome taip pat elgtis. Nenurimti kol neatvesime savo namiškių pas Jėzų. Žmonės, kurie mus pažįsta yra mūsų misijos laukas. Todėl privalu melstis už juos. Liudyti jiems. Ieškoti progos atvesti į bažnyčią. Tik reikia nepamiršti, kad Viešpaties tikslas yra žmogų atvesti prie išganančio Kristaus pažinimo.
Mes būtinai būsime kaip Andriejus, jeigu tik būsime arti Jėzaus. Jeigu skiriame laiko pabūti prie Jėzaus kojų, tai nepastebėsime kaip širdyje gims begalinis noras kviesti kitus prie Jėzaus. Kada mes matome Dievo darbus, kada pamilstame kitus labiau negu save, mes norime jiems duoti tai kas brangiausia. O Dievas parūpins viską kas reikalinga šiam darbui. „Tasai, kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, parūpins jums sėklos, padaugins ją ir padės subręsti jūsų geradarybės vaisiams" (2 Kor 9,10). Kažkas pasakė: „Mes niekada nepajudinsim kitų žmonių, jei patys nejudėsim." Mes tai pat privalome turėti Andriejaus užsidegimą ir jei taip bus, žmonės neliks abejingi.
(II) Ieškantis išeities. (Jono 6,1-15).
1 Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. 2 Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. 3 Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. 4 Artėjo žydų šventė Velykos. 5 Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?" 6 Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. 7 Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį." 8 Vienas mokinys, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: 9 „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!" 10 Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!" Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų. 11 Tada Jėzus paėmė duoną, padėkojo ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems, taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. 12 Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite nulikusius gabalėlius, kad niekas nepražūtų." 13 Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. 14 Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį." 15 O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.
Ir vėl prieš mus didingas vaizdas. Minios žmonių seka Jėzumi. Dėl ilgos kelionės, žmonėms baigiasi maistas. Jėzus sumanė patikrinti mokinius. „Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?" 6 Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs". Klausimas buvo sunkus ir sunkiai įgyvendinamas. Atrodė, kad situacija yra be išeities. Tačiau su Jėzumi visada yra išeitis. Ir štai Andriejus, kuris taip pat buvo šalia, suranda berniuką, kuris turi kelis gabalėlius duonos ir pora žuvelių. Jis pats abejoja, tačiau vis teik praneša apie tai Jėzui. Ir mes žinome kaip stebuklingai Jėzus padaugino duoną ir žuvis. Visi pasisotino ir dar liko. Šis istorijos puslapis mums atskleidžia kelis svarbius faktus. Dievas nori naudoti žmones ir iš net iš mažų dalykų gali padaryti didelių darbų.
Taip pat ir kiekvienas iš mūsų, jeigu esame Jėzaus mokiniai, mes galime dalyvauti darbe. Mums gali atrodyti, kad mes nieko nesugebame, nieko neturime, nieko negalime ir esam niekam tikę, tačiau Dievas gali panaudoti kiekvieną indą, nes visi esame labai reikalingi.
(III) Nepabūgęs kalbėtis su pagonimis. (Jono 12,20-32)
20 Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. 21 Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!" 22 Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu Andriejus ir Pilypas atėję pranešė Jėzui. 23 O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. 24 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas,o jei mirs, jis duos gausių vaisių.
Mes galime paklausti kodėl reikėtų skirti kažkaip įvertinti Andriejaus elgesį šioje situacijoje? Viskas kas parašyta Biblijoje reikalauja mūsų įvertinimo ir dėmesio. Tai buvo labai svarbi akimirka, nes dievobaimingi pagonys atėjo pas Jėzų ir Jėzus sureagavo. Mato 15,21-28 aprašyta istorija apie kanaanietę moterį, kuri maldavo, kad Jėzus jos dukterį išgydytų nuo demono. Tačiau Jėzus nekreipė į ją dėmesio. Mokiniams paklausus kodėl jis taip daro, Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis." Dar nebuvo atėjęs laikas skelbti Evangeliją pagonims. Jėzus išaiškino tai mokiniams ir viešai įvertino moters tikėjimą. Ir dabar, šventės metu, kai pasirodė tie graikai, Pilypas suabejojo ar reikia varginti Mokytoją. Jis nebuvo tikras, greičiausiai todėl ir nuėjo pas Andriejų. Andriejui buvo pažįstamas tas jausmas, tas noras pamatyti Jėzų, atsisėsti prie jo kojų ir klausyti jo mokymo. Mes nežinome tiksliai kodėl, bet Andriejui pasirinko pranešti Jėzui apie tuos graikus. Galbūt jis matė jų tikėjimą? Kaip bebūtų, Andriejus praneša Viešpačiui ir Jėzus susijaudina ir ištaria labai svarbius žodžius: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus." Andriejaus žinia sujudino Viešpaties dvasią ir jis galop prabilo: „Atėjo valanda." Kiek kartų anksčiau jis sakė: „dar neatėjo mano valanda". Kiek kartų jį bandė suimti, o Raštas liudijo: „dar nebuvo atėjusi jo valanda. Dabar valanda atėjo. Atėjo pašlovinimo valanda. Nedaugelis tada suprato apie ką jis kalbėjo. Kaip ir šiandien ne kiekvienas supranta, kad Jėzus atėjo mirti ir prisikelti.
Tad jeigu mums teko malonė tikėti Jėzumi, nemiegokime, bet kvieskime visus prie malonės sosto, kad Kristus prikeltų kiekvieną, kuris šaukiasi jo vardo. Amen.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą