Pamokslas 1 Kor 12,1-11

Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui.

¹ Broliai, aš noriu, kad jūs nebūtumėte neišmaną apie dvasines dovanas. ² Kai dar buvote pagonys, kaip žinote, jus traukte traukė prie nebylių stabų. ³ Todėl aš jums aiškinu, kad nė vienas, kuris kalba Dievo Dvasios skatinamas, nesako: „Prakeiktas Jėzus!" Ir nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats", jei Šventoji Dvasia nepaskatina. ⁴ Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. ⁵ Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. ⁶ Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame. ⁷ Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui. ⁸ Antai vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia ­ pažinimą, ⁹ kitam ­ tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam - išgydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, ¹⁰ kitam ­ stebuklingus darbus, kitam ­ pranašavimą, kitam - dvasių atpažinimą, kitam ­ įvairių kalbų dovaną, kitam ­ kalbų aiškinimą. ¹¹ Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka. (1 Kor 12,1-11)

 

„Broliai, aš noriu, kad jūs nebūtumėte neišmaną apie dvasines dovanas". Šventoji Dvasia-Dievas yra mūsų išganymo šaltinis ir realybė. 2 Kor 3,17 Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė. Mes vis, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas. Jei esame išgelbėti, mes turime Dvasią, kuri šaukia: "Aba tėve" Rom 8,14 Visi vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Taigi matome, kad Dvasia garantuoja mums mūsų saugumą Kristuje. Šventoji Dvasia – tai Dievas Tėvas ir Sūnus Jėzus Kristus mumyse. Todėl mes privalome žinoti kas yra Dvasia, kaip ji veikia, kokiu būdu apsireiškia tikinčiajame. Jei mes būsime susimaišę dėl Dvasios dovanų, mes nešime netvarką į savo ir kitų gyvenimą bendruomenėje.

               Viešpats pašaukė mus būti išmaniais. Mes galime žinoti kas yra Dvasia, ką ji daro, kaip veikia, ką duoda. Tačiau mes galime pasirinkti būti nieko nežinantys. Korintiečiai turėjo Dvasinių dovanų, tačiau neišmanė kodėl jas turi. Ką reikia daryti, kad būtume išmanantys? Melstis ir studijuoti Dievo žodį.

 

„Kai dar buvote pagonys, kaip žinote, jus traukte traukė prie nebylių stabų". Dauguma korintiečių buvo praktikuojantys pagonys ankstesniame gyvenime. Jie buvo traukiami prie stabų. Kodėl? Todėl, kad stabmeldystėje tarnaujama kūnui. Juk pasaulyje yra akių geismas, kūno geismas ir gyvenimo puikybė. Kūniški malonumai traukte traukia. Mūsų kūnai nori gerai jaustis ir išgyventi antgamtinius jausmus. Todėl velnias pasirūpina, kad žmonės skęstų narkotikuose, nikotine, alkoholyje ir visokiausiame amoralume. Ir ne tik tame. O kur dar malonumai susiję su garbe, kurią mums duoda žmonės. Kur didybės ir savanaudiškumo jūra? Mes žmonės esame taip lengvai suvedžiojami, tereikia numesti masalą ir mes užkimbame. Kur maita, ten sulekia ir maitvanagiai.

             Kodėl Paulius dabar prabyla apie stabus? Todėl, kad stabmeldystė yra demonų religija. Demonų demonas Šėtonas, Velnias yra priešininkas, kuris apsimeta Tikruoju Dievu, jis apsirengia šviesos angelu, kad suvedžiotų žmones. Jis skverbiasi į Kristaus bendruomenes darydamas netikrus stebuklus, jis siunčia nedorus pranašus, kurie apgaudinėja žmones skelbdami kitą Evangeliją ir skleisdami kitą Dvasią su savo dovanomis. Korintiečiai buvo susimaišę ir nemokėjo atskirti tikros Dvasios apraiškos nuo netikros. Jei yra ne ta dvasia, bus ir ne tos dovanos. Jon 4,24 Dievas yra Dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa. Velnias žino, kad tikrasis garbinimas įmanomas tik per Dvasią, todėl ir apgaudinėja apsimesdamas Dievu Tėvu.

 

Todėl aš jums aiškinu, kad nė vienas, kuris kalba Dievo Dvasios skatinamas, nesako: "Prakeiktas Jėzus". Ką reiškia sakyti Jėzus prakeiktas. Juk nei vienas krikščionis šiandien tikrai nesako tokių žodžių. Pažvelkime giliau. Paulius nori pasakyti, kad nei vienas tikras krikščionis negali prieštarauti Kristui ir jo Viešpatystei. Kaip galima būti krikščioniu neigiančiu Kristaus Viešpatystę? Tačiau korintiečiai leido tokiems žmonėms kalbėti bendruomenėje. Šiandien yra seminarijų, kuriose ruošiami teologai neigiantys Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Ar jie neskelbia, kad Kristus yra prakeiktas? Taip skelbia. Prakeiktas kiekvienas, kuris kabo ant medžio. Taip Jėzus tapo prakeiksmu dėl mūsų, bet jis prisikėlė. Aleliuja. Amen. Niekada neapsigaukime. Dievo Dvasia negali skatinti neigti Kristaus mokslą. Tačiau šiandien daugelis vadinamų krikščionių keikia Jėzų išpažindami melo doktrinas. 1 Jon 4,1-3

 

Ir nė vienas negali ištarti: "Jėzus yra Viešpats, jei Šventoji Dvasia nepaskatina. Evangelijos tiesa yra aiški – nei vienas negalime patys savęs išgelbėti. Mes negalime išpirkti savo nuodėmių nei pinigais, nei savo krauju. Tiktai kraujas avinėlio, kuris yra Jėzus Kristus gali apvalyti mus nuo nuodėmės vedančios į pragarą. Jėzus Kristus yra vienintelis, tapęs tinkama auka mūsų išganymui. Tik išganytas žmogus turi Dievo Dvasią, kuri įves į visą tiesą.

 

Šventoji Dvasia visada aukština Jėzų Kristų. Visada kalba tai ką kalba Jėzus. Ji niekada neskelbs kitos Evangelijos. Šventoji Dvasia skatina žmogų išpažinti Kristų širdimi, ne tik lūpomis. Šventoji Dvasia nežadina kūniškai kovai. Jis atsako jiems: "Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų. Mor 7,6

Mes sakome "prakeiktas Jėzus", kai tarnaujame stabams. Mes kalbame ne tik lūpomis, bet ir kiekvienu darbu.

Mes sakome: „Jėzus yra Viešpats", kai mus veda Šventoji Dvasia. Jei Jėzus yra Viešpats, tai mes nesame. Jei Jis Karalius, tai mes jo tarnai. Neveltui apaštalas Paulius ragina: "Nelaikykite savęs išmintingais. (Rom 12,16)

„Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas mums arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. ¹² Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! ¹³ Kaip dieną elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. ¹⁴ Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių". (Rom 13,11-14)

Dvasios dovanų vieningumas. Kristaus kūnas bažnyčia yra vienas organizmas. Kaip Viešpats yra vienas trijuose asmenyse, taip ir Kristaus bendruomenė. Kiek bebūtų skirtingų žmonių ir dovanų, bei atsakomybių, visas kūnas funkcionuoja vienam tikslui.

Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia.. Dievo žodis yra aiškus dovanų klausimu.. Paulius nori pabrėžti, kad jei dovanos yra vienos Dvasios pasekmė, tai savaime suprantama, kad Dievo Dvasia niekada neskatins nusigręžti nuo Kristaus mokslo. Dievo Dvasia niekada neskatins išdidumo ir susiskaldymo. Dievo Dvasia niekada neskatins klausyti kūno geidulių. „Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jus nepasiduosite kūno geismams. Mat kūno geismai priešingi Dvasiai, o Dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte. Bet jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jūs nebesate įstatymo valdžioje. Kūno darbai žinomi; tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės" (Gal 5,16-21). Taigi visos "dovanos" ugdančios kūno darbus yra netikros, jos yra demoniškos priemonės suklaidinti tikinčiuosius. O štai Dvasios darbo pasekmė pasireiškia tokiais vaisiais. Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas (Gal 5,22). Gyvenimo Dvasioje pasekmė.

Esama skirtingų tarnysčių (diakonia), tačiau tas pats Viešpats. Dvasios dovanos skirtos tam, kad įgalintų tikintįjį tarnauti. Visos tarnystės yra Viešpačiui ir per Viešpatį. Mes esame Kristaus tarnai. Patarnaukite vieni kitiems, kaip daugeriopos Dievo malonės prievaizdai. – sako Dievo Žodis. Jei mes tarnaujame, tai tarnaujame Viešpačiui Jėzui Kristui. Kodėl tai svarbu atsiminti? Todėl, kad tada nėra pagrindo didžiuotis, nes Viešpats žino mūsų širdis, jis žino, kaip mes tarnaujame. Jis žino, kodėl mes tarnaujame. Jis žino kam mes tarnaujame.

 Viešpaties tarnas niekada nekels susiskaldymo bažnyčioje. Viešpats negali prieštarauti pats sau. Juk Dievo Dvasia mokina tiesą, kurią skelbė Jėzus. „Tai ji paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais. Idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui, kol visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Snaus pažinimą, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką, kad nebebūtume maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius". (Ef 4,11-14)

Ir esama skirtingų darbų (energema) , tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame. Taigi, matome, kad Dvasia duoda dovanas tarnystei, Viešpats mokina ką veikti su tomis dovanomis, o Dievas veikdamas visa visame kame duoda galią atlikti darbus. Ef 2,10. Paulus pabrėžia Dievo asmens Trejybę. Velnias iškreipia mokslą apie Trejybę, norėdamas įrodyti, kad Sūnus gali daryti viena, Dvasia kitą, o Tėvas dar ką nors kitą. Ir daugelį apgauna.

Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui. Dėl man suteiktos malonės aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo mąstą (Rom 12,3). Niekada Dievo Dvasia neišaukštins vieno tikinčiojo virš kito. Niekada nesakys, kad tavo dovana tave padaro aukštesnį galva už kitus. Nors Viešpats ir skirsto dovanas pagal svarbą, tačiau jos visos tarnauja Kristaus Kūno vienybei ir netikinčiųjų pasaulyje išganymui.

Antai vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia – pažinimą, kitam – tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam – išgydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, kitam – stebuklingus darbus, kitam – pranašavimą, kitam – dvasių atpažinimą, kitam – įvairių kalbų dovaną, kitam – kalbų aiškinimą. Atkreipkime Dėmesį ką sako Paulius. Visas dovanas duoda ta pati Dvasia. Jeigu viena Dvasia, tai negali būti susiskaldymo. Viena tarnystė negali būti priešpastatyta kitai. Taip yra tarnystės, be kurių sunkiai įsivaizduojama bažnyčia. Kažin  ar žmonių sambūrį  galima vadinti bažnyčia, jei joje nėra Dievo Žodžio skelbimo. Tačiau tai nereiškia, kad šias dovanas turintys žmonės gali liesti sau didžiuotis prieš kitus ir visaip neteisiai elgtis.

Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka. Taip, tai ta pati Dvasia, Ji pasirenka kam ir ką dovanoti. Tai labai svarbus faktas. Mes žmonės manome, kad mums priklauso kažkokios dovanos, nes mes esame kažkokie ypatingi. Gal gimimo dienų šventimai tai padarė? Mes būnam kartais kaip vaikai, kurie žino, kad gimimo dienos proga privalu gauti dovanų. Ir pabandyk nieko nepadovanoti...Mes neturime jokio pagrindo girtis ar galvoti, kad dėl mūsų išvaizdos ar praeities, ar kilmės Dievas apdovanojo mus sugebėjimu tarnauti vienokia ar kitokia dovana. Tai malonė. Kaip dažnai tikintieji tai pamiršta.

Ef 4,7 O kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą. Nepamirškime to mielieji.

 

SS.Pearson pamokslas

2 Karalių 4,1-7

¹ Viena moteris, vieno pranašų mokinių žmona, skundėsi Eliziejui: „Mano vyras, tavo tarnas, mirė. Tu žinai, kad tavo tarnas bijojo VIEŠPATIES, tačiau dabar atėjo jo skolintojas paimti mano dviejų vaikų sau vergais." ² Eliziejus tarė jai: „Kuo galiu tau padėti? Pasakyk man, ką turi namie?" – „Tavo tarnaitė namie neturi nieko kito, tik ąsotį aliejaus", - atsakė ji. ³ „Nueik, - tarė jis, – ir pasiskolink indų iš visų savo kaimynų – tuščių indų – kiek tik gali. ⁴ Tada sugrįžk ir užsidaryk duris. Kai tu ir tavo vaikai būsite viduje, pilk [aliejų] į visus tuos indus ir kiekvieną, kuris bus pripiltas, statyk į šalį."

⁵ Ji nuėjo ir, įėjusi su vaikais į vidų, užsidarė duris. Jie padavinėjo jai indus, o ji pylė. ⁶ Kai indai buvo pilni, tarė savo sūnui: „Atnešk kitą indą." – „Daugiau indų nebėra", – atsakė jis. Ir aliejus liovėsi bėgęs. ⁷ Nuėjusi papasakojo Dievo vyrui, ir jis tarė: „Eik, parduok aliejų ir apmokėk skolas. O iš to, kas liks, tu ir tavo vaikai galite gyventi."

 

Girdime apie netektį.

 

Vargšė moteris, „vieno iš pranašų sūnų" našlė raudojo Eliziejui „Tavo tarnas – mano vyras – mirė".

PIRMIAUSIA MES PASTEBIME, KAD PRANAŠŲ BENDRUOMENĖS NEBUVO VIENUOLIŠKOS

 

Santuokos buvo kuriamos ir Dievo tarnai kurdavo šeimas, turėjo savo namus.

Mes skaitome Pirmame laiške Timotiejui 4,3, kad kai kurie laikosi „demonų mokslų", draudžiančių tuoktis.

ROMOS KATALIKŲ DOKTRINA, DRAUDŽIANTI KUNIGAMS, VIENUOLIAMS IR VIENUOLĖMS KURTI ŠEIMAS YRA BLOGA IR NETYRA

 

Dievo Žodis leidžia santuoką ir nedaro išimčių nei dvasininkų, nei kitų celibato priesaika saistomų asmenų atžvilgiu.

Tai, ką Dievas įkūrė ir paskyrė pirmučiausiai, be jokios abejonės yra leidžiama ir Dievo Žodžio: „Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas" (Hbr.13,4).

Dievo Žodžio tiesa yra labai toli nuo draudimo tuoktis dvasininkams; atvirkščiai – jis aiškiai leidžia tokių asmenų santuoką. Senojo Testamento laikais pranašai, kunigai, levitai ir tie, kurie bent kiek aktyviau dalyvavo tarnavime Dievui, pagal Įstatymą patarnavo prie altoriaus, visi jie galėjo kurti santuokas.

 

Savo paties namuose pranašu ir kunigu tarnavęs Abraomas be Dievo leidimo nebūtų paėmęs Saros savo žmona; priešingu atveju Dievas nebūtų akivaizdžiai pasirinkęs būtent Abraomo santuokos, kad pažadėtų jam Palaimintąją Sėklą.

Rebeka buvo Dievo parinkta žmona Izaokui.

Dievas niekada nekaltino didžiojo pranašo Mozės už tai, kad jis vedė Ciporą. Nebuvo ir Aarono kaltės tame, kad jis turėjo žmoną ir vaikų.

Izaijas, evangeliškas pranašas, buvo vedęs ir turėjo vaikų savo pranašysčių skelbimo metu, ką patvirtina ir Šventasis Raštas.

Kunigai ir levitai paprastai vesdavo, ir, nors Šventajame Rašte kai kurie iš jų yra barami už įvairiausias nuodėmes, tačiau jie niekada nebuvo peikiami už santuoką.

 

 

Naujojo Testamento laikais tarnautojams buvo duotas aiškus leidimas tuoktis ir apie tai liudija Šventajame Rašte 2 ar 3 vietos: – 1 Korintiečiams 9,5:

 

„Ar mes neturime teisės vedžiotis su savimi tikinčiąją moterį, kaip ir kiti apaštalai ir Viešpaties broliai bei Kefas?"

 

1 Tim 3,1-5: „ Toks yra tikras žodis: jei kas siekia vyskupauti, trokšta gero darbo. ² O vyskupas turi būti nepeiktinas: tik kartą vedęs^[i1], blaivus, protingas, padorus, svetingas, gebąs mokyti, ³ ne girtuoklis, ne kivirčius, bet švelnus, nemėgstantis vaidytis, negodus, ⁴ geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus. ⁵ Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, tai kaipgi jis pasirūpins Dievo Bažnyčia?!"

 

IR TAIP BŪDAVO KURIAMOS SANTUOKOS, IR DIEVO TARNAI TURĖJO SAVO ŠEIMAS BEI NAMUS

 

Tačiau šios vargšės moters vyras neseniai mirė ir našlei teko visos naštos bei gyvenimo vargai, kuriuos visus ji turėjo nešti viena.

 

Jos vyras buvo dvasinis žmogus – „Tu žinai, kad tavo tarnas tikrai bijojo Viešpaties", tačiau šio žmogaus reikalai liko nesutvarkyti, o jo šeima palikta be pragyvenimui būtinų lėšų ir pateko į visišką priklausomybę nuo kreditoriaus įnorių.

 

Liūdna, kai šeimos galva miršta ir palieka savo šeimą skolose.

 

Nuo tokios padėties būtina apsisaugoti bet kokiomis teisėtomis priemonėmis.

 

Tačiau išdėstę visa tai mes pripažįstame, kad tas jau nebegyvas Dievo tarnas galėjo būti ir nekaltas dėl tokios padėties.

 

Gali būti, kad to žmogaus gyvenime susiklostė tokios aplinkybės, kad jis negaudavo pakankamai pajamų, jog galėtų pakankamai aprūpinti savo šeimą, kad ši neskurstų jam mirus.

 

Aplinkybės galėjo neleisti jam aprūpinti savo šeimos pagal bent minimaliausius poreikius.

 

Daugelis krikščionių visiškai neteisingai suprato Mato 6,34 parašytus žodžius, kad „Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo". Todėl jie neapsidraudė įmanomomis priemonėmis.

 

Tačiau Šv. Rašte turima omenyje, kad mes neturime būti pernelyg susirūpinę savo ateitimi. Galime išvengti pavėluoto susirūpinimo bei nerimo, jeigu pasitelkiame  iš anksto gerai apmąstytų ir tinkamų priemonių, per kurias mūsų artimieji gali būti tinkamai aprūpinti.

 

Visiems būdinga patirti sunkumų laikotarpį, tačiau tik Dievo vaikams atitenka juos gelbstintys stebuklai.

Būtent tokią debesuotą dieną Dievo pažado vaivorykštė matoma aiškiau už viską!

 

Tol, kol izraelitai klaidžiojo dykumoje, jie matė Dievo gerumo šlovę jiems duodamoje Dangiškoje duonoje ir iš uolos trykštančiame vandenyje.

 

Vieno iš pranašų sūnaus našlė pateko į sunkią padėtį , tačiau mes matome kaip Visagalis Dievas savo begaline malone ir galia atsakė į visus jos poreikius.

 

MES MATOME, KAD DAŽNAI NUOSTABŪS PALAIMINIMAI ATEINA SUNKUMŲ IR DIDŽIŲ IŠBANDYMŲ METU

 

Našlės situacija atrodė beviltiška. Ją slėgė skolos, ji buvo beprarandanti abu sūnus. Ji atstovauja visišką bejėgiškumą –pasimetusio Dievo vaiko visų beviltiškiausią būseną.

 

Tačiau iš dilemos atsirado nuostabus palaiminimas.

 

JI IŠREIŠKĖ BEVILTIŠKĄ BŪSENĄ.

 

Ji verkė sakydama „atėjo jo skolintojas paimti mano dviejų vaikų sau vergais".

 

Skolintojas , kuriam privalu buvo atiduoti skolą, nerodė menkiausio gailesčio, ir kaip leido įstatymas, buvo pasirengęs pasiimti vergais du tos moters sūnus. Mažai rūpėjo širdį užkietinusiam skolintojui tai, kad jo skolininkas bijo Viešpaties, ar kad abu jo sūnus liko paskutine paguoda našlei. Jam rūpėjo tik jo pinigai!

 

Skolintojui buvo uždrausta versti tarnauti už negrąžintą skolą savo tautietį izraelitą.

 

Kunigų 25,39: „ Jei kas nors iš tavo išlaikytinių taip nuskurstų, kad parsiduotų tau, nepadaryk jo savo vergu".

IV psl.

Ir to paties skyriaus 43 eilutė sako: „Nesielgsi su juo šiurkščiai, bet bijosi savo Dievo".

 

Bet neskrupulingas žmogus mažai dėmesio kreipia į šiuos pabarimus.

 

Liūdnas vaizdelis.

 

Laimei, ši vargšė moteris žinojo pas ką ateiti su savo skausmo istorija.

 

Ji prisiminė „našlaičių tėvą" ir  „našlių teisėją",

 

Taigi, kai visi žemiški pagalbos būdai nebeveikė, ji išliejo savo skausmus girdint Dievo pranašui.

 

MES MATOME, KAD ŠI NAŠLĖ TURĖJO GERĄ PAGRINDĄ SAVO PRAŠYMUI

 

Ji tarė „Tu žinai, kad tavo tarnas bijojo VIEŠPATIES".

„Tai dievoti namai"

„Mes tarnavome Dievui"

„Mums reikia Dievo pagalbos"

 

Dievas neatsako į visus tokius prašymus.

Jono 9,31 pasakyta: „Žinome: Dievas nusidėjėlio neišklauso, bet jei kas yra pamaldus ir vykdo jo valią, tokį išklauso".

 

Bet Psalmėje 81,12 skaitome: „VIEŠPATS nešykšti nieko tiems, kurie gyvena, dorai elgdamiesi."

 

Kažkas yra pasakęs „Šėtonas juokiasi iš mūsų sunkaus triūso, tyčiojasi iš mūsų išminties, bet dreba, kai mes meldžiamės."

 

MES MATOME, KAD ŠI MOTERIS TURĖJO DAUGIAU RESURSŲ, NEI JI APIE TAI NUSIMANĖ

 

Ji tarė – Tavo tarnaitė namie neturi nieko kito, tik ąsotį aliejaus".

 

Jai tai atrodė niekis.

 

–        Mozė teturėjo lazdą, tačiau Dievas perkeitė ją.

–        Mažas berniukas teturėjo 5 kepalėlius ir 2 žuvis.

–        Dovydas teturėjo laidyklę ir penkis akmenukus.

 

Eliziejaus pirmasis klausimas mums parodo geriausią būdą tvarkytis su skurdu ir kančiomis.

 

Vietoj to, kad jis pasišautų padėti jai iškarto, lyg būtų tuščiai pagautas jos nuolat kartojamų skundų sukeltos užuojautos emocijų,

 

V psl.

 

jis klausia našlės, kaip ji iki šiol sugebėjo rasti galimybių atsispirti atslenkančiai bėdai

-         „Pasakyk man, ką turi namie?"

 

Jis padėjo jai padėti sau pačiai!

 

Jis padėjo jai nedelsdamas ir efektyviai.

 

Yra keletas įdomių paralelių tarp to, kaip Pranašas elgėsi su ši moterimi ir kaip vėliau Jėzus elgėsi su tais, kurie atėjo pas jį gauti išgydymo arba naštų palengvinimo.

 

Eliziejus klausė šios moters „Kuo galiu tau padėti?".

 

Jėzus dažnai užduodavo tą patį klausimą „Ką nori, kad aš padaryčiau dėl tavęs?"

 

Be abejonės, Eliziejus žinojo ko norėjo našlė, tačiau jis norėjo, kad ji pati tai išsakytų.

 

Taip Visagalis Dievas atsako į mūsų pačių maldas.

 

Dar prieš mums paprašant mūsų Dangiškasis Tėvas žino ko mums reikia, tačiau jam patinka kai mes jam vardiname mūsų poreikius ir išsakome jam savo prašymus.

 

Eliziejus paklausė dar vieno klausimą, kurį tam tikrais atvejais irgi užduodavo pats Jėzus.

 

-         Eliziejus pasakė: „„Pasakyk man, ką turi namie?"

 

Jėzus klausė mokinių, kiek jie turi duonos, prieš pradėdamas tenkinti išalkusią minią.

 

PAKLAUSĘS APIE NAŠLĖS TURIMĄ TURTĄ PRANAŠAS LIEPĖ JAI PASIRUOŠTI PATIRTI DIEVO DOSNŲ GERUMĄ

 

„Eik ir pasiskolink indų iš visų savo kaimynų – tuščių indų – kiek tik gali."

 

Iš Viešpaties ji turėjo tikėtis didelių dalykų.

 

Jeigu tik mes savo pasitikėjimą grįsime Juo, Dievas apstulbins mus savo dosnumu.

 

Dievo Apvaizdos taisyklė yra tokia, kad Jo vaikai turi šauktis Jo vargo dienomis ir Jis tada turi gailestingai padėti jiems.

 

Kalbant apie gailestingumą, kuris randamas Kristuje – mes matome, kad viskas, ko reikėjo stebuklui padaryti, buvo tušti indai.

 

VI psl.

Pilni indai nebuvo reikalingi.

 

Teisumas iš savęs yra didesnė kliūtis nei nuodėmė iš savęs!

 

Aliejus nenustojo tekėti, kol buvo tuščių indų, kuriuos galima buvo užpildyti.

 

Ir Kristus toliau gelbės nusidėjėlius tol, kol vis yra prašančių to nusidėjėlių, kuriuos reikia gelbėti.

 

Dievas trokšta tuštumos iš mūsų.

 

„Ar vaismedžių sode matai nuostabų medį, pilną vaisių? Tai kriaušiamedis.

Nuo viršūnės iki apatinių šakų ji visa apkibusi kriaušėmis.

Kai kurios šakos tuoj tuoj nulūš kartu su sultingu nešuliu.

Kai aš klausausi traškančių šakų, aš galiu išgirsti kaip kriaušiamedis kalba. Jis sako „Pintinių, pintinių, daugiau pintinių". Taigi, kas turi pintinių?

Štai tas draugas sako, „Aš vieną turiu, tačiau ji netinka, nes ji tuščia". Žmogau, nešk ją čionai, tai būtent tokia pintinė, kurios pageidauja medis.

Kitas žmogus štai ten šaukia, „O, aš turiu pintinę, nuostabią pintinę. Ji kaip tik Jums, nes ji pripildyta iki pat viršaus". Tokią pintinę Jūs galite pasilaikyti sau. Mano lūžtančiam kriaušiamedžiui ji nėra naudinga...

Viešpačiui Jėzui reikalinga tuščia siela, kuri gali priimti Dievo jam paruoštą pilnatvę: –

//Čarlzas Hadonas Sperdženas//

 

Užsiėmusi kitais dalykais širdis neturi vietos Gelbėtojui.

 

KITAS VEIKSMAS, KURIO PAREIKALAVO PRANAŠAS ELIZIEJUS BUVO SLAPTUMAS

 

„Tada sugrįžk ir užsidaryk duris. Kai tu ir tavo vaikai būsite viduje, pilk [aliejų] į visus tuos indus".

 

Jėzus dažnai draudė trimituoti apie Jo daromus stebuklus.

 

Religinių patyrimų demonstravimas atima patį jų grožį.

 

2 Kar 4,5: „Ji nuėjo ir, įėjusi su vaikais į vidų, užsidarė duris. Jie padavinėjo jai indus, o ji pylė."

 

Našlė ir jos sūnus padarė ką liepti, ir, kai jie pylė aliejų į pasiskolintus indus, kaupiamas aliejus vis gausėjo, tol kol visi indai prisipildė.

VII psl.

 

Mes negalime šiandien tikėtis tokių stebuklų, tačiau mes galime laukti tokios malonės!

 

"⁶ Kai indai buvo pilni, tarė savo sūnui: „Atnešk kitą indą."  „Daugiau indų nebėra", – atsakė jis. Ir aliejus liovėsi bėgęs."

 

Suteikiamo dalyko apimtis atitiko galimybę jį priimti.

 

Dievo malonės pilnatvė visuomet atitiks kiekvienam tos malonės prašymui iki pat laikų pabaigos.

 

Išpirka, kurią ant Golgotos kalno sumokėjo Kristus, niekuomet nebus pripažinta nepakankama, kad galėtų atpirkti bet kokią sielą, pasitikinčią Atpirkėju.

 

IŠGELBĖJIMAS BUVO ĮVYKDYTAS IR BUVO ATSAKYTA Į PRAŠYMĄ PADĖTI SKURDE

 

2 Kar 4,7: „Nuėjusi papasakojo Dievo vyrui, ir jis tarė: „Eik, parduok aliejų ir apmokėk skolas. O iš to, kas liks, tu ir tavo vaikai galite gyventi."

 

Kai ji gavo dovaną iš Dievo, ji galėjo patenkinti ir skolintojo jai reikalavimus.

 

Šios moters sūnūs buvo išvaduoti iš jungo „Dievo dovanos" dėka.

 

Jie visi buvo išvaduoti iš skolos ir iš vergijos.

 

Dėl kaltinimų mums pažeistu įstatymu galima visiškai pasiteisinti tik neaprėpiama Dievo malone, kurią atnešė Kristus.

 

„Kas liks, tu ir tavo vaikai galite gyventi".

 

Aliejus, kuris išgelbėjo juos nuo skolų ir vergijos, taip pat padėjo jiems pragyventi kasdien.

 

Izraelio vaikai buvo ne tik išgelbėti avinėlio krauju, bet jie buvo palaikomi, kai tuo pačiu jie ir maitinosi, ir kėlė puotas.

 Kristus atėjo ne tik atpirkti mūsų nuo įstatymo prakeikimo, bet ir patenkinti mūsų kasdienines reikmes, tam tarnavo „dangiška duona", kuri nusileisdavo iš Dangaus.

 

Ir taip yra tam, kad mes galėtume gyventi tikėjimu Dievo Sūnumi, kuris ant kryžiaus atpirko visas mūsų skolas. Jo malonė yra pakankama, kad patenkintų visus mūsų poreikius tiek dabartiniu metu, tiek Amžinybėje.

 

AMEN

 

 

 

 

 

 

A.Rulinsko pamokslas

Svarbiausi Jėzaus gyvenimo žmonės

Marija – su Kristumi kasdienybėje Lk 2,41-52

 

 

Įžanga

                     

                      Jeigu pažvelgtume į savo gyvenimą, tai ypatingi ir stulbinantys dalykai yra labiau retenybė, negu kasdienybė. Biblijoje daug stebuklų, tačiau visi jie apimą labai platų laikotarpį ir liečia palyginti mažai žmonių. Vien savo gyvenimo eigoje mes galėtume daugiau suskaičiuoti turtuolių ir taip vadinamų „sėkmingų" žmonių, kurie moko mus kaip gyventi, negu Biblijos apsakymuose patyrusių ypatingą Dievo rankos veikimą, kurių mokymą paprastai mes sunkiai priimame. Būtent tai, ką matome savo gyvenimo eigoje stipriausiai ir diktuoja kaip mes turime gyventi.

                      Galbūt dėl šios priežasties mums yra verta pasižiūrėti Biblijoje į įprastus ir kasdieniškus dalykus ir juose pamačius tą pastovumą, ir per jame susivoktus tam tikrus dalykus mokytis apie Dievą ir mūsų santykį su juo, žmonėmis ir šiuo pasauliu.

 

                      Marijos portretas mums šiandien yra per jos gyvenimą kasdienybėje. Marijos gyvenime mes matome vykstančius nuostabius dalykus Evangelijos pradžioje, tačiau vėliau apie 30 metų ši moteris su šeima gyvena tokioje pačioje kasdienybėje kaip ir kiti žmonės. Jos šeimoje visus šiuos metus augo Dievo sūnus, ir šių 30 metų nepalyginsi su tais 3 metais, kuriuos jis praleido su mokiniais. Būtent šiame 30 metų laikotarpyje Marija su Juozapu labiausiai ir įtakojo Jėzaus asmenybės formavimesi ir dažnai atrodo, kad šis laikotarpis yra daugiau panašus į mūsų gyvenimo realybę, negu tie paskutiniai 3 Jėzaus gyvenimo metai. Mums šis Evangelijos pasakojimas būtent ir duoda  pažvelgti į tą gyvenimą su Kristumi kasdienybėje atidengiant vieną tokį gyvenimišką, tačiau ne visai eilinį įvykį.

 

Su Kristumi kasdienybėje - įprotis laikytis Dievo Žodžio, taip pat netikrumas ir skausmas ir savo širdyje išsaugotų patirtų įvykių reikšmė.

 

1.     Su Kristumi kasdienybėje - įprotis laikytis Dievo Žodžio

 

41 Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. 42 Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. 43 Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. 44 Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. 45 Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę. Lk 2,41-45

 

                      Nuo stebuklingųjų įvykių praėjo jau dvylika metų. Iš Evangelijos pagal Matą žinome, kad Marija ir Juozapas po Jėzaus gimimo emigravo į Egiptą (Mt 2,13-23), o po Erodo mirties sugrįžo į Izraelį. Tekste sakoma, kad ši Dievo pasirinkta pora akivaizdžiai turėjo baimių – iš vienos pusės greičiausiai dėl apkalbų baimių jie nenorėjo grįžti į Nazaretą ir labiau norėjo gyventi Judėjoje, tačiau pabūgę, kad ją valdą Erodo sūnus Archelajas, Marija ir Juozapas grįžta į Nazareto miestą.

                      Gyvenimo baimės yra ir daugelio iš mūsų gyvenimo dalis. Labai retas žmogus nebijo nieko, o ir tai dažniausiai nebijo tas, kuris kažkokiu nenatūraliu būdu atitrūksta nuo šio gyvenimo realybės. Žinoma tos gyvenimo baimės, nėra nuolatinės būsenos, tačiau kaip matome jos daro įtaką gyvenimo sprendimuose.

                      Kodėl jie norėjo gyventi Judėjoje? Spėju, kad Marija ir Juozapas norėjo gyventi Jeruzalėje arba Betliejuje, nes ten giminės šaknys ir gali būti, kad  jie norėjo būti Judėjoje, dėl arčiau esančios šventyklos. Jėzus visgi yra jiems Dievo Sūnus, ir kur gali būti geresnė tokiam vaikui auginti?

                      Savo kasdienybėje Jėzui artimiausi žmonės – jo tėvai, neturėjo aiškių gyvenimo atsakymų. Manau jie turėjo daug gerų norų, jie svarstė, tarėsi, ryžosi, tačiau galutiniame rezultate jų gyvenime įvyko Dievo valia. Tai labai panašu ir į mūsų pačių gyvenimus. Mes turime daug gerų norų, mes kuriame planus, netgi kai kurie sugebame pažvelgti kelis metus į priekį, bet visgi ne gerais norais turi būti grįsta mūsų kasdienybė, o dievobaimingumu ir paklusimu Dievo valiai.

                      Taigi, kaip Jėzaus įtakingiausi žmonės pakluso Dievo valiai, kai nebebuvo pranašiškų sapnų, kai angelai jiems nebekalbėjo? Atsakymas yra pateiktas šiose Luko Evangelijos eilutėse: Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę (41-42 e.).

                      Pagrindinė mintis Dievo valios paklusime čia yra paprastas dalykas – paprotys laikytis Dievo įstatymo, jeigu pažvelgtume ir į 39 e. tai perskaitytume šią tiesą patvirtinantį įrašą: atlikę visą, ko reikalavo Viešpaties įstatymas, jie ...

                      Marija ir Juozapas turėjo Dievo įstatymo laikymosi papročius. Tai jų gyvenime buvo kasdienybėje ir tai buvo svarbiau už visų kitų norų įgyvendinimą. Kada mes štai sekame Kristų kasdienybėje mes taip pat sprendžiame – o kaip mes turime gyventi, kad tai patiktų Dievui, kad gyventume vertai Kristaus mirties ant kryžiaus? Manyčiau, jei mes turėsime dievobaimingą paprotį gyventi pagal  Dievo Žodžio vertybes, tai ir mes teisingai seksime Kristų.

Papročiai žmonių gyvenime turi didele galią. Tam tikrų papročių laikymasis formuoja kultūra, o papročių keitimas keičia kultūrą. Kiekviena šeima, kiekvienas žmogus yra pajėgūs savo gyvenime taikyti tam tikrus nepajudinamus įpročius atspindinčius Dievo Žodžio mokymą.

                      Pavyzdžiui Luko 4,16 rašo: Jėzus parėjo į Nazarą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą.

                     Jėzus turėjo įprotį eiti kiekvieną šabą į sinagogą. Manau šį įprotį jis gavo iš tėvų, kurie ne vien tik eidavo kas šabą į sinagogą, tačiau net kiekvienais metais iš Nazareto ištikimai apie 100 km. eidavo švęsti Velykų. Pagal Apd 17,2: Pagal savo įprotį Paulius užėjo pas juos (į sinagogą) ir tris šabus aiškino jiems Raštus.

                      Iš tiesų kaip gyventi su Kristumi kasdienybėje? Štai mes matome Jėzui įtakingiausius žmones, kurie yra pasirinkę kasdienybėje Jėzų mokyti Viešpaties įstatymo, jų kasdienybėje tikėjimo susirinkimai ir šventės yra ne vien tik tautos, tačiau ir šeimos papročiai. Manau, apie tuos dalykus jie atvirai kalbėdavo, vaikams paaiškindavo reikšmes, o jei patys nesuprasdavo į tai ieškojo atsakymų.

                      Dauguma krikščionių prastai supranta savo tikėjimą. Vieni eina į bažnyčią, nes nenori supykdyti Dievo, kiti galvoja, kad atėję iš Dievo gauna pliusą, dar kiti tai daro dėl kitų žmonių, kad tik duok Dieve nesakytų, kad aš esu prastas krikščionis ir t.t. Manau, įprotis laikytis Dievo Žodžio yra ne dėl Dievo ir ne dėl kitų žmonių, o dėl savo paties asmeninės, šeimyninės ir tikėjimo Evangelija kultūros –  būti Dievo vaiku ir matyti, kas yra svarbiausia, tam skirti laiką rūpintis savo sielos reikalais ir santykiu su Dievu. Tai yra kur kas svarbiau nei visi kiti dalykai, nesvarbu kokie malonūs ar reikalingi mums jie atrodo.

 

 

 

2.     Su Kristumi kasdienybėje – netikrumas ir skausmas

 

46 Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. 47 Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. 48 Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs." 49 O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?" 50 Bet jie nesuprato jo žodžių.

Lk 2,46-50

 

                      Gyventi jaučiant Kristų kasdienybėje manau yra kiekvieno tikinčio didžiausias noras. Tikrai manau, kad auginti Jėzų Marijai ir Juozapui buvo didžiausias palaiminimas. Taip viena moteris ir pasakė Jėzui pamokslaujant: Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai (Lk 11,27). Kita vertus kasdienybėje gyvenant su Kristumi yra ir priešingų pojūčių ir išgyvenimų, ir šiuos išgyvenimus kartu su Kristumi turėjo išgyventi ir jo tėvai.

                      Tik prisiminkime, tai kaip Kristus pakeitė visą Marijos gyvenimą. Ką tik gimęs kūdikis tapo „pavojingu" karaliui Erodui, ir vien dėl Jėzaus Marija su Juozapu turėjo emigruoti į užsienio šalį. Akivaizdžiai kūdikis Jėzus veikė šeimos valią. Pamėginkime įsivaizduoti, jeigu dėl vieno iš šeimos vaikų, dėl sveikatos, mokslo ar dar kokios kitos priežasties, šiais laikais tektų keliauti ir apsigyventi šalyje palikus visą ką turi namie. Manyčiau teisinga yra pasakyti, kad su Kristumi kasdienybėje be palaiminimo ir garantijų taip pat laukia netikrumas ir skausmas. Tai, kad Marija buvo savo ateitimi negarantuota ir daug skausmo patirianti moteris, mums taip pat duoda pamąstyti, kad ir mus gali ištikti panašūs dalykai, todėl reikia šiam išbandymui  būti pasiruošus, ir dabar neneigti mažo skausmo ir išbandymo, gyventi paprastume ir pasitenkinime mažais dalykais, mėgautis savo artimųjų santykiais ir Dievu.

                      Štai Marija su Juozapu laikydamiesi Dievo Įstatymo kasmet keliauti į Jeruzalę švęsti Velykų per neapdairumą pameta dvylikametį sūnų. Nuėję vienos dienos kelią jie pamatė, kad giminaičių tarpe nėra Jėzaus ir jį atranda tik po trijų dienų. Štai šią akimirką girdime šiuos Marijos žodžius - Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.

                      Kaip matome kasdienybėje gyventi su Dievo Sūnumi net ir palaimintiems tėvams teko patirti gilų sielvartą, skausmą ir netikrumą. Įsivaizduokime motiną, kuri tris dienas neranda savo vaiko, kuri turi gultis, kad pailsėtų o mintys ją kankina, maldos neduoda jokių rezultatų, kažkodėl nėra ir angelų kurie anksčiau pranešė apie Jėzaus gimimą, o dabar galėtų pranešti kur jis yra, - kaip tokiai moteriai išbūti štai tą antrą, trečią dieną? Kur yra vaikas? Gal jis verkia tėvų? Gal jis kenčia neteisybę? Tokį vaiką gali kas nors pagrobti, išvežti ir parduoti į vergiją, pikti žmonės gali nužudyti. O gal Dievo planas buvo jiems paauginti ir prarasti, kad vėliau jis niekam nežinomas atsirastų Izraelyje? Manyčiau daug skaudžių minčių sukosi Marijos mintyse ir nebuvo jokio atsakymo, vaiką reikėjo atrasti patiems.              

                      Kada namie yra ypatingas vaikas (visi vaikai yra ypatingi), tuomet yra ir ypatinga atsakomybė, o kiekvienoje atsakomybėje yra savotiškas netikrumas ir skausmas.                       Kokia yra ta kasdienybė gyvenant su Kristumi? Biblijoje dėl koncentruotų stebuklų ir Dievo stulbinančių dalykų mums ta kasdienybė su Kristumi dažnai atrodo yra per paprasta, mūsų netenkinanti. Tačiau toje pačioje Biblijoje mes matome šią Dievo Sūnų auginančią šeimą, kuri apie trisdešimt metų neturėjo kažkokių ypatingų ženklų, tik kasdieninius įsipareigojimus ir atsakomybes.  Jų tarpe su visais gyvenimo džiaugsmais ir gilaus sielvarto akimirkas.

                      Apaštalas Petras antrame laiške tikintiesiems palieką mintį, kaip kasdieniškai gyventi savo tikėjime: Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe – pažinimą, pažinimu – susivaldymą, susivaldymu – ištvermę, ištverme – maldingumą, maldingumu – brolybe, o brolybe – meilę. Kai šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime (2Pt 1,5-8).

                      Kasdienybėje gyvenant su Kristumi – rodyti visą stropumą ugdyti šiuos tikėjimo vaisius nešančius dalykus. Taigi visu stropumu mokytis pažinti Dievą, visu stropumu susivaldyti karštose situacijose, visu stropumu būti ištvermingu ir visu stropumu būti maldingu, visu stropumu ugdyti brolybę ir meilę.

                      Galiu spėti, kad Jėzaus tėvai buvo būtent tokie žmonės, kurie visu stropumu siekė paprastose gyvenimo situacijose paklusti Dievo valiai. Po trijų dienų atradę Jėzų vaiką jie nepuola jo bausti, moralizuoti, tiesiog jie kalbasi su juo kaip su suaugusiu žmogumi pasakydami jam, kaip skaudžiai jie kentėjo ieškodami pamestą sūnų.

                      Marija ir Juozapas, šioje vietoje išgyvena tai, ką jaučia Dievas, kuris ieško ar kas atsilieps į jo paieškas, ar kas duosis atrandamas Dievui. Šis ieškojimas yra agonija, ypač kai dar žinai kokia pražūtis laukia žmogaus, dėl kurio net tu pats pasiruošęs patirti mirtį.

      

 

 

3.  Su Kristumi kasdienybėje – savo širdyje saugok patirtus įvykius

51 Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. 52 O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.

Lk 2,51-52

 

                      Luko Evangelijoje yra netgi trys vietos, kuriose paminėta, kad Marija įsidėmėjo, svarstė ir išsaugojo atmintyje įvykius susijusius su Jėzumi:Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje (Lk 2,19). Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama (Lk 2, 33). Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje (Lk 2,51).

                      Šios eilutės mums duoda gerų įžvalgų, ir taip pat pavyzdį, kaip savo gyvenime galime būti stipresni žmonės, sugebantys atlaikyti didesnį skausmą, nesibaiminantys netikėtų permainų, priimantys iššūkius, augantys Dievo ir pasaulio pažinime. Gyvendama su Kristumi kasdienybėje Marija nebuvo tik tos dienos įvykių žmogus, ji žvelgė į savo gyvenimą viso gyvenimo kontekste. Manau toks požiūris padėjo ne vien tik jai pereiti visus sunkumus, toks požiūris padėjo jai auklėti ir mokyti savo vaikus, pasirinkti kas yra gyvenime reikalinga ir ką nesigraužiant savęs galima prarasti, matyti savo vietą ir tarnystę šiame Dievo sukurtame ir šėtono dar valdomame pasaulyje.

                      Tai kokios tos reikšmingos jos būdo savybės? Dėmėtis, svarstyti, stebėtis, laikyti įvykius savo širdyje. Priešingos ir daugumai žmonių labiau būdingos savybės yra  nepastebėti, neapmąstyti, nenusistebėti, ir primiršti.

                      Užsimiršti – yra vienas labiausiai pastebimu mūsų žmonių bruožų. Atsimenu kai mirė mano dėdė, mano pusbrolis nusipirko degtinės butelį ir visą iš karto išgėrė – kad „užsimirštų". Apskritai per daugelio žmonių laidotuves yra naudojami šie „skausmą raminantys ir padedantys netekti pamiršti vaistai". Taip jau įprasta, kad sielos skausmą dažniausiai žmonės malšina jo užmiršimu.

                      Marijos pavyzdys mus moko ne būti užuomaršomis, tačiau svarbius išgyvenimus įsimenančiais žmonėmis, nes atmintis mums tarnauja mūsų dabarčiai ir ateičiai. Yra verta atsiminti ne vien tik mūsų gyvenime nutikusius įvykius, tačiau apskritai ką Dievas yra daręs ir kaip yra veikęs žmonijos istorijoje. Mokykimės laikyti Dievo parodytus dalykus savo širdyje.

                      Neapmąstyti. Mokytojo knygoje pasakyta: Verčiau eiti į namus, kur gedima, negu į namus, kur puotaujama ... išmintingųjų širdį patraukia gedulo namai, o kvailųjų širdis – pramogų namuose (Mok 7,2.4). Iš tiesų tai ne laidotuvėse, bet vestuvėse yra geriau būti, tačiau Mokytojo įžvalga yra ta, kad per laidotuvėse žmogus mąsto apie amžinybę, o per vestuves apie šio gyvenimo džiaugsmą. Neapmąstyti gimimo ir mirties, neapmąstyti pradžios ir pabaigos, neapmąstyti nuostabių mums gyvenimo duotų ženklų, neapmąstyti skurdo ir turto yra tolygu savižudybei, nes be mąstymo nėra ir pasikeitimų. Marijos pavyzdys mums yra svarstyti. Ji svarstė įvykius, išgirstus žodžius ir netgi patirtus sielvartus ir skausmus.

                      Nepastebėti. Kai nemąstome tai ir nepastebime. Kalbu ne būtinai apie mūsų reakcija pastebėti kur yra padėti daiktai, ar kiek laiptelių laiptinėje, bet apie nepastebėjimą Dievo reiškinių. Yra du ypatingai įdomus kanalai rodomi per kabelinę televiziją – tai „Discovery" ir „Animal planet". Man šie kanalai patinka tuo, kad rodydami šio pasaulio kūrinius jie rodo Kūrėjo kūrybiškumą, įvairumą, išradingumą ir aš nuolatos stebiuosi. Labai įdomu, kad būtent šių kanalų pagrindiniai mokslininkai rodydami tokią nuostabią gyvūniją ir kūriniją dažniausiai dėsto evoliucinę teoriją, tarsi visa kas gyva atsirado iš nieko, iš karščio, vandens, oro, dulkių ir laiko.  Gyvybė atsirado ne iš materijos ir materija negali sukurti gyvybės. Ta prasme, kūriniją stebintys Dievo mokslininkai turi dar didesnį tikėjimą, negu tikintieji Dievu, tačiau tas jie nepastebi pačio Dievo

                      Taip pat jau ir niekuo nebesistebima. Prisiminkime tą dieną, kada Jėzus prikėlė iš mirusiųjų Lozorių. Vieni žmonės įtikėjo, tačiau buvo tokių, kurie nuėjo ir įskundė Jėzų vyresnybei (Jn 11,46). Neapmąstė to ką matė, nesistebėjo stebuklu ir šio ženklo nesaugojo savo širdyje, tačiau leido sprendimą daryti išankstinei nuomonei ir nuodėmingai paniekai. Apskritai stebėtis ir mąstyti mums trukdo mūsų nuodėminga prigimtis, tačiau jeigu prie viso šito pridedame dar šiuolaikinių pasiekimų stebuklus, pramogų pasaulio verslo monus ir galimybes šiuolaikinėmis technologijomis stebinti žmones, tuomet viskas yra savaime suprantami dalykai ir jei kas nors ypatingo mūsų gyvenime atsitiktų, tai mes jau nebesistebime.

                      Marija kasdienybėje matė Dievo veikimą ir stebėjosi kaip nuostabiai jis visą daro.  Ji stebėjosi, keistu pastojimu, turbūt stebėjosi, kad Juozapas ją vedė, ji stebėjosi kad Simeonas priėjo ir laimino juos, ji stebėjosi radusi Jėzų šventykloje ir kalbantį su išminčiai. Ji matė ir savo atsakomybę, šiuos įvykius saugojo savo širdyje, ir jie kaip apmąstyti ir apsvarstyti jie formavo ir jos ateities sprendimus.

                      Pažvelkime ir pamatykime, kad visa tai darė juos ypatingais tėvas. Šis sielvartingas įvykis darė poveikį ne vien tėvų bet ir Jėzaus gyvenimas. Galime pamatyti, kad tėvai jam buvo reiklūs, nes suprato, kad daug gavę turi ir daug duoti. Nors Jėzus ir gerų norų vaikas, tačiau jis sukėlė neapmąstytą skausmą, ir motinai su tėvu jį išsakius  Jėzus bręsta ir kaip raštas sako Jis buvo jiems klusnus  ... augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.

Kasdienybė su Jėzumi Mariją mokė būti dėmesinga, nepriimančia Dievo malonės kaip savaime suprantamo dalyko, ji stebėjosi ir garbino Dievą už nuostabius dalykus, ji atsimindavo jo veikimą ir tuo pagrindu mokėsi labiau pasitikėti Dievu, keitėsi iš Dievo duotų patyrimų, sielvartų ir skausmų.

 

Pabaiga

 

 

Artūro Rulinsko pamokslas

Sekmadienį mus aplankė pastorius Artūras iš Vilniaus laisvųjų krikščionių bažnyčios. Galite atsisiųsti pamokslo audio versiją.

A.Latužio pamokslas

Šiandien pas mus lankėsi Albertas Latužis. Pasidalino Dievo Žodžiu ir apmąstymais. Galite perklausyti audio įrašą čia

Audio pamokslų archyvas

kaip pastebėjote, pradėjome talpinti pamokslų audio įrašus žiniatinklyje. Šiuo adresu:

LAIKAS YRA PIKTAS audio versija

http://www.mediafire.com/?wyezdajgetd

Piktas laikas - pamokslas

Laikas yra piktas...

 

Vėliau, rytoj, ne dabar, tik ne šiandien,‑ geria pažįstami žodžiai. Pakalbėkime šiandien apie atidėliojimus. Kokią žalą gali padaryti mums ir kitiems planai nustumti rytojui ar vėlesniam laikui? Mes žinome, kad yra darbų, kuriuos atidėjus gali baigtis liūdnai. Juk nesakome: "Ai, šiandien neisiu į darbą, ir rytoj turėsiu galimybę tai padaryti." Patarlėse skaitome Pat 27,1 Nesigirk rytdiena, nes nežinai, ką ji tau atneš. Tačiau mes manome, kad rytas už vakarą gudresnis. Deja taip būna tik pasakose. Dabar yra Dievo malonės metas visuose keliuose. 2 Kor 6,2 štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena. Ef 5,15-16 Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip jūs elgiatės, kad nebūtumėte tartum neišmanėliai, bet kaip išmintingi, gerai naudojantys laiką, nes dienos yra piktos. Paklausykime ką sako Dievo Žodis ir patikrinkime ar nesame ko svarbaus atidėję rytdienai…

 

1.    Paklusk šiandien, rytoj bus vėlu.

Sk 14,40-44 Atsikėlę anksti rytą, jie užlipo ant klano sakydami: "Eisime į žemę, kurią Viešpats pažadėjo, nes mes nusikaltome. Mozė jiems atsakė: "Kodėl neklausote Viešpaties įsakymo? Jūs nieko gero nelaimėsite. Neikite, nes Viešpats neis su jumis, jūs žūsite nuo priešų. Izraelitai atsisakė eiti į žemę, kurią Dievas jiems davė, po to buvo nubausti. Po to sugalvojo eiti, nors Dievas pasakė neiti. Jie turėjo galimybę, tačiau atsisakė. Taip ir mūsų gyvenime. Viskam yra savas laikas ir tam skirta valanda. Kada tai, ką šiandien reikia padaryti atidedame rytojui, tas rytojus gali stipriai iš mūsų pasišaipyti.

 

2.    Vėliau paliksiu nuodėmės pasaulį.

Pr 19,15-16 Išaušus angelai ragino Lotą, sakydami: "imk žmoną ir abi dukteris, kurios čia yra, kad nebūtumėte sunaikinti dėl miesto kaltės. Kadangi jis delsė, tai tie vyrai nutvėrė jį už rankos, jo žmoną ir abi dukteris, nes Viešpats jų pasigailėjo, ir išvedę paleido už miesto vartų. Lotas delsė, kodėl? Todėl, kad jis turėjo turtų. Ir mes susiduriame su panašiais gundymais. 2Kor 6,14-18 Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais. Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės?

 

3.    Vėliau seksiu tavimi, Jėzau.

Luk 9,59-62 Kitam žmogui jis pasakė: "Sek paskui mane" Tas prašė: "Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti." Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę" Dar vienas tarė: Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais. Jėzus tam pasakė: "Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei." Kiek daug žmonių tada ir dabar priartėja prie Jėzaus, bet prieš pasekdami nori atsisveikinti su savo mylimais žmonėmis. Kartais tas atsisveikinimas trunka visą gyvenimą. Todėl Jėzus įsakė krikštytis. Nes krikštas-paklusnumo ir mirties sau ir nuodėmei, ženklas. Apd 22,16 Tad ko lauki? Kelkis, priimk krikštą ir nusiplauk nuodėmes, šaukdamasis jo vardo!

 

4.    Vėliau eisiu skelbti Evangeliją

Luk 10 2-4 Jis sakė jiems: "Pjūtis didelė, o darbininkų mažą. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite. Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės, nei krepšio , nei apavo ir nieko kelyje nesveikinkite. Pasaulis žūsta, laikas yra trumpas. Nesibičiuliaukime su pasauliu, bet perspėkime jį apie artėjančią dieną, kai visas pasaulis bus teisiamas per Jėzų Kristų. Skelbkime didelį išgelbėjimą, kuris dar įmanomas šiandien. Skubėkime. Neatidėliokime.

2 Kar 4,29 Tada Eliziejus liepė Gieziui susijuosti, pasiimti jo lazdą ir eiti: "Jei ką sutiksi, nesveikink jo, o jei kas tave sveikins, neatsakyk jam. Nuėjęs uždėk mano lazdą ant berniuko veido."

 

5.    Vėliau atleisiu

Mat 6,12 ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Kas yra atleidimas? Tai skriaudos užmiršimas. Išlaisvinimas nuo skolos. Kiek mes atleisime, tiek mums bus atleista. Mat 5,23 Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną. Matome koks svarbus yra atleidimas. Neatidėliokite, jei jaučiate, kad kas nors ant jūsų pyksta ar girdite, kad apkalbinėją, eikite ir išsiaiškinkite, kol nevėlu. Nesakykite vėliau, jei įžeidėte ką nors, eikite ir atsiprašykite.

 

6.    Vėliau ateisiu į Bažnyčios susirinkimą

Heb 10,25 Nepraleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau įžvelgiate besiartinančią dieną. Viešpats šaukia savo vaikus būti drauge. Mes renkamės šiame pastate du kartus savaitėje. Ar tai daug? Nedaug. Bažnyčia Jeruzalėje rinkosi kasdien. Ar tai daug? Nedaug. Kiek laiko praleidžiame savo namuose? Kasdien? Ar tai daug? Nedaug. Dažniausiai neateiname į sueigas, nes savyje sakome: 'Kitą kartą ateisiu, kai bus nuotaika, kai nieko nereikės namuose dirbti.' Broliai, ir sesės nepraleiskime pro ausis Dvasios raginimo. Kada vis atidėliojame apsilankymą SAVO bažnyčioje, mes įprantame ir po to nepastebėsime, kai ateis diena, kai norėsime pasitraukti nuo Viešpaties susigėdę. Nesistebėkime kodėl toks didelis gundymas nesilankyti savo šeimoje. Juk Šėtonas nekenčia tikinčiųjų susirinkimų. Neįpraskime atidėlioti savo dalyvavimo pamaldose ir kituose renginiuose.

 

7.    Vėliau paaukosiu

2 Kron 24,5 Sukvietęs kunigus ir levitus, jis jiems klabėjo: "Eikite į Judo miestus ir rinkite iš viso Izraelio pinigus jūsų Dievo namams pataisyti kiekvienais metais. Ir darykite tai skubiai". Bet levitai neskubėjo. Kodėl neskubėjo? Nes žmonėms nepatinka atiduoti SAVO pinigus. Velnias gundo tikinčiuosius neklausyti Viešpaties įsakymų. Dievas kalba apie pastovumą aukojime. Nuo pat pradžių, dar neatsiradus Mozės įstatymui, tikintieji aukojo dešimtines. Šiandien, tik išgirdus žodį dešimtinė, daugeliui net oda pašiurpsta. Kodėl dešimtinė? Todėl, kad Dievas nori, kad mes atidėtume pastovią sumą Viešpačiui, kad būti atlikti tam tikri darbai.

Iš 22,29 Savo javų ir vaisių pirmienų nedelsk pristatyti. Kodėl nedelsti? Nes dabar yra poreikių. Nes Dievas šiandien priima aukas.

1Kor 16.1-2 Kas pirmąją savaitės dieną kiekvienas jūsų teatideda sutaupęs, kiek galėdamas, kad rinkliavos neprasidėtų tiktai man atvykus.

Luk 6,38 Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta. Atidedame aukojimus, atidedame dešimtines, tada atitoliname gavimą. Tokia Dievo valia, kad (Apd 20,35) palaimingiau duoti, negu imti. 2 Kor 9,6 Argi ne taip: Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus.

 

 

8.    Vėliau tikėsiu Dievo pažadais

Ezek 12,22-28 Žmogaus sūnau, kokia tai patarlė. Kurią vartojate Izraelio krašte, sakydami: 'Dienos bėga, o pranašystės neišsipildo'. Tu sakyk jiems, kad Viešpats Dievas sako: 'aš padarysiu galą šitai patarlei, ir ji Izraelyje nebebus girdima. Jau atėjo laikas, ir visos pranašystės išsipildys. Daugiau nebebus melagingų regėjimų ir apgaulingų pranašavimų Izraelyje. Aš, Viešpats, kalbėsiu, ir žodis, kurį kalbėsiu, išsipildys ir nebus atidėtas. Taip, dar jūsų dienomis, jūs, maištininkai, Aš paskelbsiu žodį ir jį įvykdysiu,‑sako Viešpats Dievas'". Viešpats man tarė: "Žmogaus sūnau, izraelitai sako: 'Regėjimai, kuriuos pranašas regi, ir jo pranašavimai yra apie tolimą ateitį'. Todėl sakyk jiems: 'Taip sako Viešpats: 'Mano žodžiai nebebus atidedami, bet žodis, kurį kalbėjau, išsipildys,‑sako Viešpats Dievas. Jei Viešpats nebūtų kantrus, mes seniai būtume nubausti už savo nuodėmes. Tačiau Jis kantrus. Bet žmonės sako: 'Neišsipildys tos pranašystės, juk kiek laiko praėjo ir nieko.' 2Pet 3,9 Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, o kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų. Ačiū, Viešpatie, kad esi kantrus mums nusidėjėliams.

 

9.    Vėliau studijuosiu Raštą.

¹¹ Tenykščiai pasirodė esą kilnesni už tesalonikiečius. Jie noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip esą iš tikrųjų. Daugelis įtikėjo, iš jų nemaža kilmingų graikų moterų ir vyrų.  Apd 17,11. Paulius skelbė Berėjoje Žodį. Žydai noriai klausėsi ir kasdien tyrinėjo Raštus, norėdami įsitikinti. Jie neatidėliojo. Kada studijavome Raštą, kad įsitikintume ar tiesą išgirdome?

 

10. Vėliau išsigelbėsiu.

Joz 24,15 O jie jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, tai šiandien apsispręskite, kam norite tarnauti: dievams, kurie tarnavo jūsų tėvai, gyvenusieji anapus upės, ar dievams amoritų, kurių šalyje gyvenate. Bet aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui.

1 Kar 18,21 Elijas, atsistojęs prieš juos, tarė: "Ar ilgai jūs svyruosite? Jei Viešpats yra Dievas, sekite Jį, o jei Baalis, sekite Baalį." Tauta neatsakė nė žodžio.

Apd 17,32 Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusiųjų, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: "apie tai paklausysime kitą kartą."

Apd 24,25 Pauliui dėstant apie teisumą, susilaikymą ir būsimą teismą, Feliksas išsigando ir tarė: "šiam kartui užtenka. Gali eiti. Kai bus metas, aš tave pasišauksiu."

Ekl 12,1-7 Prisimink savo kūrėją jaunystėje, nelauk, kol ateis piktos dienos ir metai, apie kuriuos sakysi: "Man jie nepatinka". Nelauk. Kol aptems saulės šviesa, mėnulis bei žvaigždės ir nauji debesys užeis po lietaus.

 

2 Kor 6,1-2 „Kaip Dievo bendradarbiai norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui. Jis sako: Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną. Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!"