2 Karalių 4,1-7
1 Viena moteris, vieno pranašų mokinių žmona, skundėsi Eliziejui: „Mano vyras, tavo tarnas, mirė. Tu žinai, kad tavo tarnas bijojo VIEŠPATIES, tačiau dabar atėjo jo skolintojas paimti mano dviejų vaikų sau vergais." 2 Eliziejus tarė jai: „Kuo galiu tau padėti? Pasakyk man, ką turi namie?" – „Tavo tarnaitė namie neturi nieko kito, tik ąsotį aliejaus", - atsakė ji. 3 „Nueik, - tarė jis, – ir pasiskolink indų iš visų savo kaimynų – tuščių indų – kiek tik gali. 4 Tada sugrįžk ir užsidaryk duris. Kai tu ir tavo vaikai būsite viduje, pilk [aliejų] į visus tuos indus ir kiekvieną, kuris bus pripiltas, statyk į šalį."
5 Ji nuėjo ir, įėjusi su vaikais į vidų, užsidarė duris. Jie padavinėjo jai indus, o ji pylė. 6 Kai indai buvo pilni, tarė savo sūnui: „Atnešk kitą indą." – „Daugiau indų nebėra", – atsakė jis. Ir aliejus liovėsi bėgęs. 7 Nuėjusi papasakojo Dievo vyrui, ir jis tarė: „Eik, parduok aliejų ir apmokėk skolas. O iš to, kas liks, tu ir tavo vaikai galite gyventi."
Girdime apie netektį.
Vargšė moteris, „vieno iš pranašų sūnų" našlė raudojo Eliziejui „Tavo tarnas – mano vyras – mirė".
PIRMIAUSIA MES PASTEBIME, KAD PRANAŠŲ BENDRUOMENĖS NEBUVO VIENUOLIŠKOS
Santuokos buvo kuriamos ir Dievo tarnai kurdavo šeimas, turėjo savo namus.
Mes skaitome Pirmame laiške Timotiejui 4,3, kad kai kurie laikosi „demonų mokslų", draudžiančių tuoktis.
ROMOS KATALIKŲ DOKTRINA, DRAUDŽIANTI KUNIGAMS, VIENUOLIAMS IR VIENUOLĖMS KURTI ŠEIMAS YRA BLOGA IR NETYRA
Dievo Žodis leidžia santuoką ir nedaro išimčių nei dvasininkų, nei kitų celibato priesaika saistomų asmenų atžvilgiu.
Tai, ką Dievas įkūrė ir paskyrė pirmučiausiai, be jokios abejonės yra leidžiama ir Dievo Žodžio: „Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas" (Hbr.13,4).
Dievo Žodžio tiesa yra labai toli nuo draudimo tuoktis dvasininkams; atvirkščiai – jis aiškiai leidžia tokių asmenų santuoką. Senojo Testamento laikais pranašai, kunigai, levitai ir tie, kurie bent kiek aktyviau dalyvavo tarnavime Dievui, pagal Įstatymą patarnavo prie altoriaus, visi jie galėjo kurti santuokas.
Savo paties namuose pranašu ir kunigu tarnavęs Abraomas be Dievo leidimo nebūtų paėmęs Saros savo žmona; priešingu atveju Dievas nebūtų akivaizdžiai pasirinkęs būtent Abraomo santuokos, kad pažadėtų jam Palaimintąją Sėklą.
Rebeka buvo Dievo parinkta žmona Izaokui.
Dievas niekada nekaltino didžiojo pranašo Mozės už tai, kad jis vedė Ciporą. Nebuvo ir Aarono kaltės tame, kad jis turėjo žmoną ir vaikų.
Izaijas, evangeliškas pranašas, buvo vedęs ir turėjo vaikų savo pranašysčių skelbimo metu, ką patvirtina ir Šventasis Raštas.
Kunigai ir levitai paprastai vesdavo, ir, nors Šventajame Rašte kai kurie iš jų yra barami už įvairiausias nuodėmes, tačiau jie niekada nebuvo peikiami už santuoką.
Naujojo Testamento laikais tarnautojams buvo duotas aiškus leidimas tuoktis ir apie tai liudija Šventajame Rašte 2 ar 3 vietos: – 1 Korintiečiams 9,5:
„Ar mes neturime teisės vedžiotis su savimi tikinčiąją moterį, kaip ir kiti apaštalai ir Viešpaties broliai bei Kefas?"
1 Tim 3,1-5: „ Toks yra tikras žodis: jei kas siekia vyskupauti, trokšta gero darbo. 2 O vyskupas turi būti nepeiktinas: tik kartą vedęs[i1], blaivus, protingas, padorus, svetingas, gebąs mokyti, 3 ne girtuoklis, ne kivirčius, bet švelnus, nemėgstantis vaidytis, negodus, 4 geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus. 5 Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, tai kaipgi jis pasirūpins Dievo Bažnyčia?!"
IR TAIP BŪDAVO KURIAMOS SANTUOKOS, IR DIEVO TARNAI TURĖJO SAVO ŠEIMAS BEI NAMUS
Tačiau šios vargšės moters vyras neseniai mirė ir našlei teko visos naštos bei gyvenimo vargai, kuriuos visus ji turėjo nešti viena.
Jos vyras buvo dvasinis žmogus – „Tu žinai, kad tavo tarnas tikrai bijojo Viešpaties", tačiau šio žmogaus reikalai liko nesutvarkyti, o jo šeima palikta be pragyvenimui būtinų lėšų ir pateko į visišką priklausomybę nuo kreditoriaus įnorių.
Liūdna, kai šeimos galva miršta ir palieka savo šeimą skolose.
Nuo tokios padėties būtina apsisaugoti bet kokiomis teisėtomis priemonėmis.
Tačiau išdėstę visa tai mes pripažįstame, kad tas jau nebegyvas Dievo tarnas galėjo būti ir nekaltas dėl tokios padėties.
Gali būti, kad to žmogaus gyvenime susiklostė tokios aplinkybės, kad jis negaudavo pakankamai pajamų, jog galėtų pakankamai aprūpinti savo šeimą, kad ši neskurstų jam mirus.
Aplinkybės galėjo neleisti jam aprūpinti savo šeimos pagal bent minimaliausius poreikius.
Daugelis krikščionių visiškai neteisingai suprato Mato 6,34 parašytus žodžius, kad „Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo". Todėl jie neapsidraudė įmanomomis priemonėmis.
Tačiau Šv. Rašte turima omenyje, kad mes neturime būti pernelyg susirūpinę savo ateitimi. Galime išvengti pavėluoto susirūpinimo bei nerimo, jeigu pasitelkiame iš anksto gerai apmąstytų ir tinkamų priemonių, per kurias mūsų artimieji gali būti tinkamai aprūpinti.
Visiems būdinga patirti sunkumų laikotarpį, tačiau tik Dievo vaikams atitenka juos gelbstintys stebuklai.
Būtent tokią debesuotą dieną Dievo pažado vaivorykštė matoma aiškiau už viską!
Tol, kol izraelitai klaidžiojo dykumoje, jie matė Dievo gerumo šlovę jiems duodamoje Dangiškoje duonoje ir iš uolos trykštančiame vandenyje.
Vieno iš pranašų sūnaus našlė pateko į sunkią padėtį , tačiau mes matome kaip Visagalis Dievas savo begaline malone ir galia atsakė į visus jos poreikius.
MES MATOME, KAD DAŽNAI NUOSTABŪS PALAIMINIMAI ATEINA SUNKUMŲ IR DIDŽIŲ IŠBANDYMŲ METU
Našlės situacija atrodė beviltiška. Ją slėgė skolos, ji buvo beprarandanti abu sūnus. Ji atstovauja visišką bejėgiškumą –pasimetusio Dievo vaiko visų beviltiškiausią būseną.
Tačiau iš dilemos atsirado nuostabus palaiminimas.
JI IŠREIŠKĖ BEVILTIŠKĄ BŪSENĄ.
Ji verkė sakydama „atėjo jo skolintojas paimti mano dviejų vaikų sau vergais".
Skolintojas , kuriam privalu buvo atiduoti skolą, nerodė menkiausio gailesčio, ir kaip leido įstatymas, buvo pasirengęs pasiimti vergais du tos moters sūnus. Mažai rūpėjo širdį užkietinusiam skolintojui tai, kad jo skolininkas bijo Viešpaties, ar kad abu jo sūnus liko paskutine paguoda našlei. Jam rūpėjo tik jo pinigai!
Skolintojui buvo uždrausta versti tarnauti už negrąžintą skolą savo tautietį izraelitą.
Kunigų 25,39: „ Jei kas nors iš tavo išlaikytinių taip nuskurstų, kad parsiduotų tau, nepadaryk jo savo vergu".
IV psl.
Ir to paties skyriaus 43 eilutė sako: „Nesielgsi su juo šiurkščiai, bet bijosi savo Dievo".
Bet neskrupulingas žmogus mažai dėmesio kreipia į šiuos pabarimus.
Liūdnas vaizdelis.
Laimei, ši vargšė moteris žinojo pas ką ateiti su savo skausmo istorija.
Ji prisiminė „našlaičių tėvą" ir „našlių teisėją",
Taigi, kai visi žemiški pagalbos būdai nebeveikė, ji išliejo savo skausmus girdint Dievo pranašui.
MES MATOME, KAD ŠI NAŠLĖ TURĖJO GERĄ PAGRINDĄ SAVO PRAŠYMUI
Ji tarė „Tu žinai, kad tavo tarnas bijojo VIEŠPATIES".
„Tai dievoti namai"
„Mes tarnavome Dievui"
„Mums reikia Dievo pagalbos"
Dievas neatsako į visus tokius prašymus.
Jono 9,31 pasakyta: „Žinome: Dievas nusidėjėlio neišklauso, bet jei kas yra pamaldus ir vykdo jo valią, tokį išklauso".
Bet Psalmėje 81,12 skaitome: „VIEŠPATS nešykšti nieko tiems, kurie gyvena, dorai elgdamiesi."
Kažkas yra pasakęs „Šėtonas juokiasi iš mūsų sunkaus triūso, tyčiojasi iš mūsų išminties, bet dreba, kai mes meldžiamės."
MES MATOME, KAD ŠI MOTERIS TURĖJO DAUGIAU RESURSŲ, NEI JI APIE TAI NUSIMANĖ
Ji tarė – Tavo tarnaitė namie neturi nieko kito, tik ąsotį aliejaus".
Jai tai atrodė niekis.
– Mozė teturėjo lazdą, tačiau Dievas perkeitė ją.
– Mažas berniukas teturėjo 5 kepalėlius ir 2 žuvis.
– Dovydas teturėjo laidyklę ir penkis akmenukus.
Eliziejaus pirmasis klausimas mums parodo geriausią būdą tvarkytis su skurdu ir kančiomis.
Vietoj to, kad jis pasišautų padėti jai iškarto, lyg būtų tuščiai pagautas jos nuolat kartojamų skundų sukeltos užuojautos emocijų,
V psl.
jis klausia našlės, kaip ji iki šiol sugebėjo rasti galimybių atsispirti atslenkančiai bėdai
- „Pasakyk man, ką turi namie?"
Jis padėjo jai padėti sau pačiai!
Jis padėjo jai nedelsdamas ir efektyviai.
Yra keletas įdomių paralelių tarp to, kaip Pranašas elgėsi su ši moterimi ir kaip vėliau Jėzus elgėsi su tais, kurie atėjo pas jį gauti išgydymo arba naštų palengvinimo.
Eliziejus klausė šios moters „Kuo galiu tau padėti?".
Jėzus dažnai užduodavo tą patį klausimą „Ką nori, kad aš padaryčiau dėl tavęs?"
Be abejonės, Eliziejus žinojo ko norėjo našlė, tačiau jis norėjo, kad ji pati tai išsakytų.
Taip Visagalis Dievas atsako į mūsų pačių maldas.
Dar prieš mums paprašant mūsų Dangiškasis Tėvas žino ko mums reikia, tačiau jam patinka kai mes jam vardiname mūsų poreikius ir išsakome jam savo prašymus.
Eliziejus paklausė dar vieno klausimą, kurį tam tikrais atvejais irgi užduodavo pats Jėzus.
- Eliziejus pasakė: „„Pasakyk man, ką turi namie?"
Jėzus klausė mokinių, kiek jie turi duonos, prieš pradėdamas tenkinti išalkusią minią.
PAKLAUSĘS APIE NAŠLĖS TURIMĄ TURTĄ PRANAŠAS LIEPĖ JAI PASIRUOŠTI PATIRTI DIEVO DOSNŲ GERUMĄ
„Eik ir pasiskolink indų iš visų savo kaimynų – tuščių indų – kiek tik gali."
Iš Viešpaties ji turėjo tikėtis didelių dalykų.
Jeigu tik mes savo pasitikėjimą grįsime Juo, Dievas apstulbins mus savo dosnumu.
Dievo Apvaizdos taisyklė yra tokia, kad Jo vaikai turi šauktis Jo vargo dienomis ir Jis tada turi gailestingai padėti jiems.
Kalbant apie gailestingumą, kuris randamas Kristuje – mes matome, kad viskas, ko reikėjo stebuklui padaryti, buvo tušti indai.
VI psl.
Pilni indai nebuvo reikalingi.
Teisumas iš savęs yra didesnė kliūtis nei nuodėmė iš savęs!
Aliejus nenustojo tekėti, kol buvo tuščių indų, kuriuos galima buvo užpildyti.
Ir Kristus toliau gelbės nusidėjėlius tol, kol vis yra prašančių to nusidėjėlių, kuriuos reikia gelbėti.
Dievas trokšta tuštumos iš mūsų.
„Ar vaismedžių sode matai nuostabų medį, pilną vaisių? Tai kriaušiamedis.
Nuo viršūnės iki apatinių šakų ji visa apkibusi kriaušėmis.
Kai kurios šakos tuoj tuoj nulūš kartu su sultingu nešuliu.
Kai aš klausausi traškančių šakų, aš galiu išgirsti kaip kriaušiamedis kalba. Jis sako „Pintinių, pintinių, daugiau pintinių". Taigi, kas turi pintinių?
Štai tas draugas sako, „Aš vieną turiu, tačiau ji netinka, nes ji tuščia". Žmogau, nešk ją čionai, tai būtent tokia pintinė, kurios pageidauja medis.
Kitas žmogus štai ten šaukia, „O, aš turiu pintinę, nuostabią pintinę. Ji kaip tik Jums, nes ji pripildyta iki pat viršaus". Tokią pintinę Jūs galite pasilaikyti sau. Mano lūžtančiam kriaušiamedžiui ji nėra naudinga...
Viešpačiui Jėzui reikalinga tuščia siela, kuri gali priimti Dievo jam paruoštą pilnatvę: –
//Čarlzas Hadonas Sperdženas//
Užsiėmusi kitais dalykais širdis neturi vietos Gelbėtojui.
KITAS VEIKSMAS, KURIO PAREIKALAVO PRANAŠAS ELIZIEJUS BUVO SLAPTUMAS
„Tada sugrįžk ir užsidaryk duris. Kai tu ir tavo vaikai būsite viduje, pilk [aliejų] į visus tuos indus".
Jėzus dažnai draudė trimituoti apie Jo daromus stebuklus.
Religinių patyrimų demonstravimas atima patį jų grožį.
2 Kar 4,5: „Ji nuėjo ir, įėjusi su vaikais į vidų, užsidarė duris. Jie padavinėjo jai indus, o ji pylė."
Našlė ir jos sūnus padarė ką liepti, ir, kai jie pylė aliejų į pasiskolintus indus, kaupiamas aliejus vis gausėjo, tol kol visi indai prisipildė.
VII psl.
Mes negalime šiandien tikėtis tokių stebuklų, tačiau mes galime laukti tokios malonės!
"6 Kai indai buvo pilni, tarė savo sūnui: „Atnešk kitą indą." „Daugiau indų nebėra", – atsakė jis. Ir aliejus liovėsi bėgęs."
Suteikiamo dalyko apimtis atitiko galimybę jį priimti.
Dievo malonės pilnatvė visuomet atitiks kiekvienam tos malonės prašymui iki pat laikų pabaigos.
Išpirka, kurią ant Golgotos kalno sumokėjo Kristus, niekuomet nebus pripažinta nepakankama, kad galėtų atpirkti bet kokią sielą, pasitikinčią Atpirkėju.
IŠGELBĖJIMAS BUVO ĮVYKDYTAS IR BUVO ATSAKYTA Į PRAŠYMĄ PADĖTI SKURDE
2 Kar 4,7: „Nuėjusi papasakojo Dievo vyrui, ir jis tarė: „Eik, parduok aliejų ir apmokėk skolas. O iš to, kas liks, tu ir tavo vaikai galite gyventi."
Kai ji gavo dovaną iš Dievo, ji galėjo patenkinti ir skolintojo jai reikalavimus.
Šios moters sūnūs buvo išvaduoti iš jungo „Dievo dovanos" dėka.
Jie visi buvo išvaduoti iš skolos ir iš vergijos.
Dėl kaltinimų mums pažeistu įstatymu galima visiškai pasiteisinti tik neaprėpiama Dievo malone, kurią atnešė Kristus.
„Kas liks, tu ir tavo vaikai galite gyventi".
Aliejus, kuris išgelbėjo juos nuo skolų ir vergijos, taip pat padėjo jiems pragyventi kasdien.
Izraelio vaikai buvo ne tik išgelbėti avinėlio krauju, bet jie buvo palaikomi, kai tuo pačiu jie ir maitinosi, ir kėlė puotas.
Kristus atėjo ne tik atpirkti mūsų nuo įstatymo prakeikimo, bet ir patenkinti mūsų kasdienines reikmes, tam tarnavo „dangiška duona", kuri nusileisdavo iš Dangaus.
Ir taip yra tam, kad mes galėtume gyventi tikėjimu Dievo Sūnumi, kuris ant kryžiaus atpirko visas mūsų skolas. Jo malonė yra pakankama, kad patenkintų visus mūsų poreikius tiek dabartiniu metu, tiek Amžinybėje.
AMEN
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą