Svarbiausi Jėzaus gyvenimo žmonės
Marija – su Kristumi kasdienybėje Lk 2,41-52
Įžanga
Jeigu pažvelgtume į savo gyvenimą, tai ypatingi ir stulbinantys dalykai yra labiau retenybė, negu kasdienybė. Biblijoje daug stebuklų, tačiau visi jie apimą labai platų laikotarpį ir liečia palyginti mažai žmonių. Vien savo gyvenimo eigoje mes galėtume daugiau suskaičiuoti turtuolių ir taip vadinamų „sėkmingų" žmonių, kurie moko mus kaip gyventi, negu Biblijos apsakymuose patyrusių ypatingą Dievo rankos veikimą, kurių mokymą paprastai mes sunkiai priimame. Būtent tai, ką matome savo gyvenimo eigoje stipriausiai ir diktuoja kaip mes turime gyventi.
Galbūt dėl šios priežasties mums yra verta pasižiūrėti Biblijoje į įprastus ir kasdieniškus dalykus ir juose pamačius tą pastovumą, ir per jame susivoktus tam tikrus dalykus mokytis apie Dievą ir mūsų santykį su juo, žmonėmis ir šiuo pasauliu.
Marijos portretas mums šiandien yra per jos gyvenimą kasdienybėje. Marijos gyvenime mes matome vykstančius nuostabius dalykus Evangelijos pradžioje, tačiau vėliau apie 30 metų ši moteris su šeima gyvena tokioje pačioje kasdienybėje kaip ir kiti žmonės. Jos šeimoje visus šiuos metus augo Dievo sūnus, ir šių 30 metų nepalyginsi su tais 3 metais, kuriuos jis praleido su mokiniais. Būtent šiame 30 metų laikotarpyje Marija su Juozapu labiausiai ir įtakojo Jėzaus asmenybės formavimesi ir dažnai atrodo, kad šis laikotarpis yra daugiau panašus į mūsų gyvenimo realybę, negu tie paskutiniai 3 Jėzaus gyvenimo metai. Mums šis Evangelijos pasakojimas būtent ir duoda pažvelgti į tą gyvenimą su Kristumi kasdienybėje atidengiant vieną tokį gyvenimišką, tačiau ne visai eilinį įvykį.
Su Kristumi kasdienybėje - įprotis laikytis Dievo Žodžio, taip pat netikrumas ir skausmas ir savo širdyje išsaugotų patirtų įvykių reikšmė.
1. Su Kristumi kasdienybėje - įprotis laikytis Dievo Žodžio
41 Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. 42 Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. 43 Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. 44 Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. 45 Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę. Lk 2,41-45
Nuo stebuklingųjų įvykių praėjo jau dvylika metų. Iš Evangelijos pagal Matą žinome, kad Marija ir Juozapas po Jėzaus gimimo emigravo į Egiptą (Mt 2,13-23), o po Erodo mirties sugrįžo į Izraelį. Tekste sakoma, kad ši Dievo pasirinkta pora akivaizdžiai turėjo baimių – iš vienos pusės greičiausiai dėl apkalbų baimių jie nenorėjo grįžti į Nazaretą ir labiau norėjo gyventi Judėjoje, tačiau pabūgę, kad ją valdą Erodo sūnus Archelajas, Marija ir Juozapas grįžta į Nazareto miestą.
Gyvenimo baimės yra ir daugelio iš mūsų gyvenimo dalis. Labai retas žmogus nebijo nieko, o ir tai dažniausiai nebijo tas, kuris kažkokiu nenatūraliu būdu atitrūksta nuo šio gyvenimo realybės. Žinoma tos gyvenimo baimės, nėra nuolatinės būsenos, tačiau kaip matome jos daro įtaką gyvenimo sprendimuose.
Kodėl jie norėjo gyventi Judėjoje? Spėju, kad Marija ir Juozapas norėjo gyventi Jeruzalėje arba Betliejuje, nes ten giminės šaknys ir gali būti, kad jie norėjo būti Judėjoje, dėl arčiau esančios šventyklos. Jėzus visgi yra jiems Dievo Sūnus, ir kur gali būti geresnė tokiam vaikui auginti?
Savo kasdienybėje Jėzui artimiausi žmonės – jo tėvai, neturėjo aiškių gyvenimo atsakymų. Manau jie turėjo daug gerų norų, jie svarstė, tarėsi, ryžosi, tačiau galutiniame rezultate jų gyvenime įvyko Dievo valia. Tai labai panašu ir į mūsų pačių gyvenimus. Mes turime daug gerų norų, mes kuriame planus, netgi kai kurie sugebame pažvelgti kelis metus į priekį, bet visgi ne gerais norais turi būti grįsta mūsų kasdienybė, o dievobaimingumu ir paklusimu Dievo valiai.
Taigi, kaip Jėzaus įtakingiausi žmonės pakluso Dievo valiai, kai nebebuvo pranašiškų sapnų, kai angelai jiems nebekalbėjo? Atsakymas yra pateiktas šiose Luko Evangelijos eilutėse: Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę (41-42 e.).
Pagrindinė mintis Dievo valios paklusime čia yra paprastas dalykas – paprotys laikytis Dievo įstatymo, jeigu pažvelgtume ir į 39 e. tai perskaitytume šią tiesą patvirtinantį įrašą: atlikę visą, ko reikalavo Viešpaties įstatymas, jie ...
Marija ir Juozapas turėjo Dievo įstatymo laikymosi papročius. Tai jų gyvenime buvo kasdienybėje ir tai buvo svarbiau už visų kitų norų įgyvendinimą. Kada mes štai sekame Kristų kasdienybėje mes taip pat sprendžiame – o kaip mes turime gyventi, kad tai patiktų Dievui, kad gyventume vertai Kristaus mirties ant kryžiaus? Manyčiau, jei mes turėsime dievobaimingą paprotį gyventi pagal Dievo Žodžio vertybes, tai ir mes teisingai seksime Kristų.
Papročiai žmonių gyvenime turi didele galią. Tam tikrų papročių laikymasis formuoja kultūra, o papročių keitimas keičia kultūrą. Kiekviena šeima, kiekvienas žmogus yra pajėgūs savo gyvenime taikyti tam tikrus nepajudinamus įpročius atspindinčius Dievo Žodžio mokymą.
Pavyzdžiui Luko 4,16 rašo: Jėzus parėjo į Nazarą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą.
Jėzus turėjo įprotį eiti kiekvieną šabą į sinagogą. Manau šį įprotį jis gavo iš tėvų, kurie ne vien tik eidavo kas šabą į sinagogą, tačiau net kiekvienais metais iš Nazareto ištikimai apie 100 km. eidavo švęsti Velykų. Pagal Apd 17,2: Pagal savo įprotį Paulius užėjo pas juos (į sinagogą) ir tris šabus aiškino jiems Raštus.
Iš tiesų kaip gyventi su Kristumi kasdienybėje? Štai mes matome Jėzui įtakingiausius žmones, kurie yra pasirinkę kasdienybėje Jėzų mokyti Viešpaties įstatymo, jų kasdienybėje tikėjimo susirinkimai ir šventės yra ne vien tik tautos, tačiau ir šeimos papročiai. Manau, apie tuos dalykus jie atvirai kalbėdavo, vaikams paaiškindavo reikšmes, o jei patys nesuprasdavo į tai ieškojo atsakymų.
Dauguma krikščionių prastai supranta savo tikėjimą. Vieni eina į bažnyčią, nes nenori supykdyti Dievo, kiti galvoja, kad atėję iš Dievo gauna pliusą, dar kiti tai daro dėl kitų žmonių, kad tik duok Dieve nesakytų, kad aš esu prastas krikščionis ir t.t. Manau, įprotis laikytis Dievo Žodžio yra ne dėl Dievo ir ne dėl kitų žmonių, o dėl savo paties asmeninės, šeimyninės ir tikėjimo Evangelija kultūros – būti Dievo vaiku ir matyti, kas yra svarbiausia, tam skirti laiką rūpintis savo sielos reikalais ir santykiu su Dievu. Tai yra kur kas svarbiau nei visi kiti dalykai, nesvarbu kokie malonūs ar reikalingi mums jie atrodo.
2. Su Kristumi kasdienybėje – netikrumas ir skausmas
46 Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. 47 Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. 48 Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs." 49 O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?" 50 Bet jie nesuprato jo žodžių.
Lk 2,46-50
Gyventi jaučiant Kristų kasdienybėje manau yra kiekvieno tikinčio didžiausias noras. Tikrai manau, kad auginti Jėzų Marijai ir Juozapui buvo didžiausias palaiminimas. Taip viena moteris ir pasakė Jėzui pamokslaujant: Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai (Lk 11,27). Kita vertus kasdienybėje gyvenant su Kristumi yra ir priešingų pojūčių ir išgyvenimų, ir šiuos išgyvenimus kartu su Kristumi turėjo išgyventi ir jo tėvai.
Tik prisiminkime, tai kaip Kristus pakeitė visą Marijos gyvenimą. Ką tik gimęs kūdikis tapo „pavojingu" karaliui Erodui, ir vien dėl Jėzaus Marija su Juozapu turėjo emigruoti į užsienio šalį. Akivaizdžiai kūdikis Jėzus veikė šeimos valią. Pamėginkime įsivaizduoti, jeigu dėl vieno iš šeimos vaikų, dėl sveikatos, mokslo ar dar kokios kitos priežasties, šiais laikais tektų keliauti ir apsigyventi šalyje palikus visą ką turi namie. Manyčiau teisinga yra pasakyti, kad su Kristumi kasdienybėje be palaiminimo ir garantijų taip pat laukia netikrumas ir skausmas. Tai, kad Marija buvo savo ateitimi negarantuota ir daug skausmo patirianti moteris, mums taip pat duoda pamąstyti, kad ir mus gali ištikti panašūs dalykai, todėl reikia šiam išbandymui būti pasiruošus, ir dabar neneigti mažo skausmo ir išbandymo, gyventi paprastume ir pasitenkinime mažais dalykais, mėgautis savo artimųjų santykiais ir Dievu.
Štai Marija su Juozapu laikydamiesi Dievo Įstatymo kasmet keliauti į Jeruzalę švęsti Velykų per neapdairumą pameta dvylikametį sūnų. Nuėję vienos dienos kelią jie pamatė, kad giminaičių tarpe nėra Jėzaus ir jį atranda tik po trijų dienų. Štai šią akimirką girdime šiuos Marijos žodžius - Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.
Kaip matome kasdienybėje gyventi su Dievo Sūnumi net ir palaimintiems tėvams teko patirti gilų sielvartą, skausmą ir netikrumą. Įsivaizduokime motiną, kuri tris dienas neranda savo vaiko, kuri turi gultis, kad pailsėtų o mintys ją kankina, maldos neduoda jokių rezultatų, kažkodėl nėra ir angelų kurie anksčiau pranešė apie Jėzaus gimimą, o dabar galėtų pranešti kur jis yra, - kaip tokiai moteriai išbūti štai tą antrą, trečią dieną? Kur yra vaikas? Gal jis verkia tėvų? Gal jis kenčia neteisybę? Tokį vaiką gali kas nors pagrobti, išvežti ir parduoti į vergiją, pikti žmonės gali nužudyti. O gal Dievo planas buvo jiems paauginti ir prarasti, kad vėliau jis niekam nežinomas atsirastų Izraelyje? Manyčiau daug skaudžių minčių sukosi Marijos mintyse ir nebuvo jokio atsakymo, vaiką reikėjo atrasti patiems.
Kada namie yra ypatingas vaikas (visi vaikai yra ypatingi), tuomet yra ir ypatinga atsakomybė, o kiekvienoje atsakomybėje yra savotiškas netikrumas ir skausmas. Kokia yra ta kasdienybė gyvenant su Kristumi? Biblijoje dėl koncentruotų stebuklų ir Dievo stulbinančių dalykų mums ta kasdienybė su Kristumi dažnai atrodo yra per paprasta, mūsų netenkinanti. Tačiau toje pačioje Biblijoje mes matome šią Dievo Sūnų auginančią šeimą, kuri apie trisdešimt metų neturėjo kažkokių ypatingų ženklų, tik kasdieninius įsipareigojimus ir atsakomybes. Jų tarpe su visais gyvenimo džiaugsmais ir gilaus sielvarto akimirkas.
Apaštalas Petras antrame laiške tikintiesiems palieką mintį, kaip kasdieniškai gyventi savo tikėjime: Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe – pažinimą, pažinimu – susivaldymą, susivaldymu – ištvermę, ištverme – maldingumą, maldingumu – brolybe, o brolybe – meilę. Kai šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime (2Pt 1,5-8).
Kasdienybėje gyvenant su Kristumi – rodyti visą stropumą ugdyti šiuos tikėjimo vaisius nešančius dalykus. Taigi visu stropumu mokytis pažinti Dievą, visu stropumu susivaldyti karštose situacijose, visu stropumu būti ištvermingu ir visu stropumu būti maldingu, visu stropumu ugdyti brolybę ir meilę.
Galiu spėti, kad Jėzaus tėvai buvo būtent tokie žmonės, kurie visu stropumu siekė paprastose gyvenimo situacijose paklusti Dievo valiai. Po trijų dienų atradę Jėzų vaiką jie nepuola jo bausti, moralizuoti, tiesiog jie kalbasi su juo kaip su suaugusiu žmogumi pasakydami jam, kaip skaudžiai jie kentėjo ieškodami pamestą sūnų.
Marija ir Juozapas, šioje vietoje išgyvena tai, ką jaučia Dievas, kuris ieško ar kas atsilieps į jo paieškas, ar kas duosis atrandamas Dievui. Šis ieškojimas yra agonija, ypač kai dar žinai kokia pražūtis laukia žmogaus, dėl kurio net tu pats pasiruošęs patirti mirtį.
3. Su Kristumi kasdienybėje – savo širdyje saugok patirtus įvykius
51 Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. 52 O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.
Lk 2,51-52
Luko Evangelijoje yra netgi trys vietos, kuriose paminėta, kad Marija įsidėmėjo, svarstė ir išsaugojo atmintyje įvykius susijusius su Jėzumi:Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje (Lk 2,19). Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama (Lk 2, 33). Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje (Lk 2,51).
Šios eilutės mums duoda gerų įžvalgų, ir taip pat pavyzdį, kaip savo gyvenime galime būti stipresni žmonės, sugebantys atlaikyti didesnį skausmą, nesibaiminantys netikėtų permainų, priimantys iššūkius, augantys Dievo ir pasaulio pažinime. Gyvendama su Kristumi kasdienybėje Marija nebuvo tik tos dienos įvykių žmogus, ji žvelgė į savo gyvenimą viso gyvenimo kontekste. Manau toks požiūris padėjo ne vien tik jai pereiti visus sunkumus, toks požiūris padėjo jai auklėti ir mokyti savo vaikus, pasirinkti kas yra gyvenime reikalinga ir ką nesigraužiant savęs galima prarasti, matyti savo vietą ir tarnystę šiame Dievo sukurtame ir šėtono dar valdomame pasaulyje.
Tai kokios tos reikšmingos jos būdo savybės? Dėmėtis, svarstyti, stebėtis, laikyti įvykius savo širdyje. Priešingos ir daugumai žmonių labiau būdingos savybės yra nepastebėti, neapmąstyti, nenusistebėti, ir primiršti.
Užsimiršti – yra vienas labiausiai pastebimu mūsų žmonių bruožų. Atsimenu kai mirė mano dėdė, mano pusbrolis nusipirko degtinės butelį ir visą iš karto išgėrė – kad „užsimirštų". Apskritai per daugelio žmonių laidotuves yra naudojami šie „skausmą raminantys ir padedantys netekti pamiršti vaistai". Taip jau įprasta, kad sielos skausmą dažniausiai žmonės malšina jo užmiršimu.
Marijos pavyzdys mus moko ne būti užuomaršomis, tačiau svarbius išgyvenimus įsimenančiais žmonėmis, nes atmintis mums tarnauja mūsų dabarčiai ir ateičiai. Yra verta atsiminti ne vien tik mūsų gyvenime nutikusius įvykius, tačiau apskritai ką Dievas yra daręs ir kaip yra veikęs žmonijos istorijoje. Mokykimės laikyti Dievo parodytus dalykus savo širdyje.
Neapmąstyti. Mokytojo knygoje pasakyta: Verčiau eiti į namus, kur gedima, negu į namus, kur puotaujama ... išmintingųjų širdį patraukia gedulo namai, o kvailųjų širdis – pramogų namuose (Mok 7,2.4). Iš tiesų tai ne laidotuvėse, bet vestuvėse yra geriau būti, tačiau Mokytojo įžvalga yra ta, kad per laidotuvėse žmogus mąsto apie amžinybę, o per vestuves apie šio gyvenimo džiaugsmą. Neapmąstyti gimimo ir mirties, neapmąstyti pradžios ir pabaigos, neapmąstyti nuostabių mums gyvenimo duotų ženklų, neapmąstyti skurdo ir turto yra tolygu savižudybei, nes be mąstymo nėra ir pasikeitimų. Marijos pavyzdys mums yra svarstyti. Ji svarstė įvykius, išgirstus žodžius ir netgi patirtus sielvartus ir skausmus.
Nepastebėti. Kai nemąstome tai ir nepastebime. Kalbu ne būtinai apie mūsų reakcija pastebėti kur yra padėti daiktai, ar kiek laiptelių laiptinėje, bet apie nepastebėjimą Dievo reiškinių. Yra du ypatingai įdomus kanalai rodomi per kabelinę televiziją – tai „Discovery" ir „Animal planet". Man šie kanalai patinka tuo, kad rodydami šio pasaulio kūrinius jie rodo Kūrėjo kūrybiškumą, įvairumą, išradingumą ir aš nuolatos stebiuosi. Labai įdomu, kad būtent šių kanalų pagrindiniai mokslininkai rodydami tokią nuostabią gyvūniją ir kūriniją dažniausiai dėsto evoliucinę teoriją, tarsi visa kas gyva atsirado iš nieko, iš karščio, vandens, oro, dulkių ir laiko. Gyvybė atsirado ne iš materijos ir materija negali sukurti gyvybės. Ta prasme, kūriniją stebintys Dievo mokslininkai turi dar didesnį tikėjimą, negu tikintieji Dievu, tačiau tas jie nepastebi pačio Dievo
Taip pat jau ir niekuo nebesistebima. Prisiminkime tą dieną, kada Jėzus prikėlė iš mirusiųjų Lozorių. Vieni žmonės įtikėjo, tačiau buvo tokių, kurie nuėjo ir įskundė Jėzų vyresnybei (Jn 11,46). Neapmąstė to ką matė, nesistebėjo stebuklu ir šio ženklo nesaugojo savo širdyje, tačiau leido sprendimą daryti išankstinei nuomonei ir nuodėmingai paniekai. Apskritai stebėtis ir mąstyti mums trukdo mūsų nuodėminga prigimtis, tačiau jeigu prie viso šito pridedame dar šiuolaikinių pasiekimų stebuklus, pramogų pasaulio verslo monus ir galimybes šiuolaikinėmis technologijomis stebinti žmones, tuomet viskas yra savaime suprantami dalykai ir jei kas nors ypatingo mūsų gyvenime atsitiktų, tai mes jau nebesistebime.
Marija kasdienybėje matė Dievo veikimą ir stebėjosi kaip nuostabiai jis visą daro. Ji stebėjosi, keistu pastojimu, turbūt stebėjosi, kad Juozapas ją vedė, ji stebėjosi kad Simeonas priėjo ir laimino juos, ji stebėjosi radusi Jėzų šventykloje ir kalbantį su išminčiai. Ji matė ir savo atsakomybę, šiuos įvykius saugojo savo širdyje, ir jie kaip apmąstyti ir apsvarstyti jie formavo ir jos ateities sprendimus.
Pažvelkime ir pamatykime, kad visa tai darė juos ypatingais tėvas. Šis sielvartingas įvykis darė poveikį ne vien tėvų bet ir Jėzaus gyvenimas. Galime pamatyti, kad tėvai jam buvo reiklūs, nes suprato, kad daug gavę turi ir daug duoti. Nors Jėzus ir gerų norų vaikas, tačiau jis sukėlė neapmąstytą skausmą, ir motinai su tėvu jį išsakius Jėzus bręsta ir kaip raštas sako Jis buvo jiems klusnus ... augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.
Kasdienybė su Jėzumi Mariją mokė būti dėmesinga, nepriimančia Dievo malonės kaip savaime suprantamo dalyko, ji stebėjosi ir garbino Dievą už nuostabius dalykus, ji atsimindavo jo veikimą ir tuo pagrindu mokėsi labiau pasitikėti Dievu, keitėsi iš Dievo duotų patyrimų, sielvartų ir skausmų.
Pabaiga
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą