Paskutinio trečiadieno pamokslas

Kas protingas, o kas kvailas?

2 Kor 11,16-21

 

Aš kartoju: nelaikykite manęs kvailiu! O jeigu jau laikote, tai pasiklausykite manęs kaip kvailo, kad galėčiau bent truputį pasigirti. ¹⁷ Ką pasakysiu, pasakysiu ne Viešpaties valia, bet tartum kvailiodamas ir manydamas galįs pasigirti. ¹⁸ Kadangi daug kas giriasi kūno dalykais, tai pasigirsiu ir aš. ¹⁹ Juk, būdami protingi, jūs mokate mielai pakęsti paikuosius. ²⁰ Beje, jūs ir pakenčiate, kai jie jus pavergia, kai apryja, kai apiplėšia, kai prieš jus puikuojasi, kai užgauna per veidą. ²¹ Savo gėdai sakau, kad mes buvome per silpni taip su jumis elgtis...

 

Apaštalui Pauliui tenka kovoti dėl savo vaikų. Jis kalba griežtai. Jo prašymas nelaikyti kvailiu toks keistas. Tačiau kažkas jį tokiu laikė. Paulius daugelio akyse buvo kvailas, nes pasirinko Kritaus kelią. Tačiau į bendruomenę įsibrovę suvedžiotojai buvo protingi, nes elgėsi kūniškai ir troško viešpatauti.

 

Aš kartoju: nelaikykite manęs kvailiu! (16a) Kaip sunku pasakyti žmonėms, kad nesi kvailas, kai tave tokiu laiko. Tačiau Kristaus mokiniui dėl Evangelijos lemta pakęsti visokiausius kvailinimus. Daugelis tikinčiųjų, patikėję Kristumi, rimtai susimąsto apie visą savo gyvenimą. Jie patiki Jėzumi ir nori laikytis visų jo žodžių. O juk taip ir turėtų būti. Ar gali būti krikščionis, nesilaikantis Kristaus žodžių? „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu." Judas - ne anas Iskarijotas - paklausė: „Viešpatie, kaipgi čia ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?" Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs." (Jon 14,21-24). Taigi, patikėję Jėzaus Evangelija, daugelis supranta, kad turi būti šviesa. Supranta, kad viskas gyvenimas turi keistis pagal Jėzų. Todėl jie su džiaugsmu atsisako visokiausių praktikų, kurios trukdo paklusti Jėzui. Krikščionys atsisako pavergiančių praktikų, žalingų įpročių ir kt. Pasauliui taip keista, daugelis pradeda tave niekinti ir kvailinti, jeigu nerūkai ir nevartoji svaiginančių gėrimų. O kiek Kristaus mokinių yra kvailinami už tai, kad sekmadienius praleidžia bažnyčioje? Kiek patyčių tenka pakęsti už tai, kad skaitai Bibliją ir pagal ją gyveni? Nedoras pasaulis nesupranta Evangelijos ir niekina visa, ko nesuvokia. Kristaus mokiniai neturi taip elgtis, nors taip norėtųsi įgelti atgal, kai tave menkina ir kvailina. Tačiau mes žiūrime į savo Viešpatį, kuris negrasė ir ne kovojo, bet nuolankiai vykdė Tėvo valią: ...kaip avis vedam pjauti...

 

„O jeigu jau laikote, tai pasiklausykite manęs kaip kvailo, kad galėčiau bent truputį pasigirti. Ką pasakysiu, pasakysiu ne Viešpaties valia, bet tartum kvailiodamas ir manydamas galįs pasigirti. Kadangi daug kas giriasi kūno dalykais, tai pasigirsiu ir aš. (16b-18). Paulius kalba gana griežtai ir sarkastiškai. Jis kalba drąsiai, nes korintiečiai buvo įpratę prie netikrų mokytojų kalbų. Kodėl nepaklausius Pauliaus kaip kvailio. Juk anie netikri apaštalai kvailioja jų akivaizdoje ir žmonės juos pakenčia. Kaip kvailioja? Paklausykime:

 

Juk, būdami protingi, jūs mokate mielai pakęsti paikuosius. ²⁰ Beje, jūs ir pakenčiate, kai jie jus pavergia, kai apryja, kai apiplėšia, kai prieš jus puikuojasi, kai užgauna per veidą. (19-20) Oi kaip skaudžiai kalba apaštalas. Bet argi netenka tėvams skaudžiai barti savo vaikų, kai jie daro blogus pasirinkimus? Paulius turi teisę taip kalbėti, nes myli juos. Ji kalba jų kalba. Įdomu ar žmogus labai protingas, jeigu pakenčia kvailuosius? Kuria prasme pakenčia?

„Beje, jūs ir pakenčiate, kai jie jus pavergia". Tai kaip gi atrodo tie protingieji? Tie protingi naujieji vadai, vyresnieji, pamokslininkai, kelio mokytojai turėjo mokyti laisvės Kristuje, bet iš tiesų pavergdavo žmones. Jie pavergdavo žmones savo iškalbingumu. Savo gražia išvaizda. Paulius negalėjo prilygti jiems (kūno akimis) Tačiau tokio kūniško vertinimo pasekmė – vergystė. Daugelis ir mūsų pasaulyje pakliuvo į panašius spąstus, nes susižavėjo ne Viešpaties Dvasia, bet žmonėmis. Kas patraukia žmones sekti kitais žmonėmis? Tai gali būti išvaizda. Tai gali būti piniginė. Gali būti geri darbai. Gražios kalbos. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, į mūsų šalį pradėjo veržtis visokio plauko misionieriai. Jie buvo kitokie: gražūs, išsilavinę, mokėjo šypsotis, džiaugtis gyvenimu. Lengva buvo patraukti žmones paskui save. Todėl daugelis nesuprasdami tapdavo vergais ir nieko dėl to nedarydavo, manydami, kad taip ir turi būti, nes jie buvo įpratę būti kitų valdžioje.  Kartais gali atrodyti, kad esi saugus, laikydamasis griežtų taisyklių, kai nereikia nieko mąstyti, bet tik vykdyti įsakymus.

Kaip siaubinga, kai krikščionys tampa žmonių vergais. Juk Kristus atėjo išlaisvinti – išvaduoti iš nuodėmės ir suteikti galybę gyventi Dievo Dvasia, o ne žmonių dvasele. Paulius jau anksčiau sakė, kad jie taip nesielgia. „Mes juk nesame jūsų tikėjimo viešpačiai, bet tik jūsų džiaugsmo talkininkai, nes tikėjime jūs stovite tvirtai" (2Kor 1,24). Pagal Jėzų, pašaukimas į tarnystę niekada neturėjo tapti viešpatavimo įrankiu. Jei turime kokį tarnavimą bendruomenėje, tai malonė ir jokiu būdu ne įrankis valdyti kitą. „Tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu. Bet Jėzus jiems pasakė: „Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais. Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas. Katras yra vyresnis - kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi?! O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja." (Luk 22,24-26). Jėzus parodė pavyzdį, kokie mes turime būti. Kodėl korintiečiai pamiršo Jėzaus žodžius? Todėl, kad kai susižavi netiesa, greitai pamirši kas yra tiesa. Jei žmogus suprastų, kad yra vergas, greitai panorėtų išsivaduoti. Aš mąstau, kaip galėjo būti, kad tikintieji nusigręžė nuo savo apaštalo? Greičiausiai nusigręžė tie, kurie nepažino Dievo. Tie, kurie pažinojo Jėzų, negalėjo atstumti brolio, kuris skelbė Kristaus žodžius. Jų tarpe buvo raugių, kurių karčios šaknys savu metu pradėjo augti ir nepasitenkinimo medis davė savo vaisių.

Paulius turėjo sunkių žodžių ir Galatams. „Kitados, dar nepažindami Dievo, jūs vergavote dievams, kurie iš tikro jokie dievai. Bet dabar, pažinę Dievą arba, geriau sakant, Dievo pažinti, kaipgi jūs galite grįžti prie menkų ir vargingų pradmenų, kuriems ir vėl norite vergauti?! Jūs laikotės dienų, mėnesių, laikotarpių, metų... Aš tikrai baiminuosi dėl jūsų: kad kartais nebūčiau veltui triūsęs jūsų labui. (Gal 4,8-11). Žmonės yra gundomi gyventi pagal seną tvarką. Pagal taisykles, kurių išmoko iš savo tėvų ir protėvių. Žydams buvo sunku atsisakyti fariziejiškų įpročių. Taip kaip ir mums sunku atsisakyti savo praeities ir pomėgių, kurie nėra ugdantys ir naudingi artimui statydinti.

 

„Beje, jūs ir pakenčiate, kai jie jus apryja. Kai tampi žmonių vergu, būk tikras, kad badausi. Jėzus yra tikra gyvenimo duona, jame trykšta gyvybės versmė. Tačiau kai žmogus pasuka kreivu keliu, kai žmogus dievina ką kitą, bet ne Tiesą, jis pradės badauti. Biblijoje apstu nepaklusnumo pavyzdžių. Koks galas buvo tų, kurie nepakluso Mozei ir buvo pasmerkti klaidžioti dykumoje 40 metų? Kaip baigė savo gyvenimą karalius Saulius? Mes turime būti budrūs. Ir tokie būsime, jeigu tik pažinosime tikrąjį Kristų. Jeigu mūsų Dievas bus tikrasis Jėzus, tai tikrai būsime saugūs. Nepakęskime dvasios, kuris nori atimti mūsų laisvę Kristuje. Nebadaukime, kai gyvybės duona yra šalia.

Kokie ženklai liudija apie tai, kad badauji? Jei esi nepavalgęs, pradėsi kusti. Numesi svorį. Neturėsi jėgų. Dings džiaugsmas, atsiras baimė, nepasitikėjimas, įtarumas, pyktis ir visokios kitokios blogybės. Ar ne taip yra dvasiniame gyvenime? Kai vergauji, badausi dvasioje. Neturėsi džiaugsmo kitais broliais ir sesėmis. Nenorėsi būti jų draugėje. Negalėsi klausyti patarimo ir pabarimo, tik iš savo dievų norėsi išgirsti pamokymus. Nes vergystė žmonėms neleidžia matyti tikrojo gyvojo Jėzaus.

Kiekvienas, kuris neleidžia matyti ir girdėti tikrojo Jėzaus, yra tas, kurio reiktų saugotis. Mes turime keturias Evangelijas, kuriose matome Jėzų iš visų pusių. Jis yra mūsų pavyzdys. Tačiau šiandien mes rasime tiek daug mokymų, kurie iškreipia Jėzaus paveikslą ir Jo žodžiams suteikia visai kitą prasmę. Savo mokymams paremti cituoja kokią vieną eilutę, o kitas ignoruoja. Turime saugotis tokių vėjų.

 

„Beje, jūs ir pakenčiate, kai jie jus apiplėšia. Korintiečiai buvo kantrūs, kai juos apiplėšinėjo. Kai esi vergas, tu savo nieko neturi. Kai Paulius sakė, „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja" jis nenorėjo pasakyti, kad dabar turi pamiršti savo tapatybę, savo papročius ir gyventi pagal Amerikos ar kitos užsienio šalies (priklausomai iš kur yra misionierius) tradicijas. Tačiau dažnai taip atsitinka. Mes neturime netekti savo tapatybės. Tiesiog atrasti savo naują vietą Dievo pasaulyje. Krikščionimi gali būti bet kokios tautybės žmonės. Kristaus mokslas universalus. Mes nerasime Biblijoje Jėzaus griaunančio tai, kas yra gražu ir gera. Pasaulyje yra daug nuostabių dalykų. Jėzus neatėjo sugriauti žydų papročių ir naikinti ne žydų kultūros. Jis atėjo kviesti į tiesos kelią. O žmonės patys pakeis kas reikalinga, kad pasaulyje būtų vietos nuskriaustiems, kad pasaulyje būtų puoselėjamas teisingumas. Kiekvienas žmogus yra turtingas. Kiekvienas turi dovanas ir sugebėjimus, kurie yra brangūs Viešpatyje. Tačiau vergvaldžiams neįdomu ką gali kiti, svarbu, ko jie nori. Dievo bendruomenėje visi turi tas pačias teises. Bet kokia mintis turi būti ištirta Jėzaus Dvasioje. Jeigu visi esame bendradarbiai, vadinasi augame Dvasioje vienas kitam padėdami. Kiekvienas turi teisę kritiškai mąstyti ir įvertinti pamokslininkų žodžius. Neturime pakęsti tokių mokslų, kurie mokina tapti vergu. Niekas neturi tiesės atimti iš mūsų tai, ką branginame Kristuje.

 

„Beje, jūs ir pakenčiate, kai prieš jus puikuojasi. Netikri apaštalai puikavosi savimi, taip kaip puikavosi fariziejai. Jie manė esą geresni už kitus. Jie tikėjo, kad yra šventesni už kitus. Jie daugiau žinojo, daugiau skaitė ir ilgiau meldėsi. Jie daugiau aukojo. O kokie tikintys jie buvo. Dievui nedarė tai jokio įspūdžio. Jėzus sakė jiems, kad jie yra pagailėtini vargetos.

Kuo didžiuojamės mes? Mes turime didžiuotis Jėzumi. Turime gėrėtis Dievo mokslu. Privalome džiaugtis Viešpačiu. Jis buvo nuolankus ir neišdidus. Jis nebandė jėga įvesti tvarkos. Jis leido mokinimas būti mokiniais. Jis suprato, kad jie ne viską gali pakelti dabar, todėl siuntė Dvasią, kuri įves į visą tiesą. Ne tokie buvo Korinte apsigyvenę antapaštaliai. Jie puikavosi savo sugebėjimais, jie puikavosi savo pasiekimais. Jie didžiavosi savo laipsniais ir iškalbingumu. Jie elgėsi kaip norėjo ir niekas negalėjo jiems sutrukdyti, nes žmonės buvo patikėję, kad jie dievai. Kiek žmonių šiandien pasaulyje, kurie seka tokiais dievais?!

 

„Beje, jūs ir pakenčiate, kai užgauna per veidą. Korinto antapaštaliai elgėsi grubiai, jie netgi smurtavo. Nežinome ar fiziškai ar dvasiškai. Ir turbūt nėra jokio skirtumo. Nes Jėzus sakė, kad nebūtina smurtauti kumščiais, užtenka nekęsti širdyje ir būsi kaltas žmogžudyste Dievo akyse. Kada vergaujama žmonėms, lengva tapti labai kantriu blogiui. Jėzus sakė, kai tave užgauna per vieną skruostą, atsuk kitą. Jis mokė nesipriešinti piktam. Tačiau bendruomenėje negali būti nei kalbos apie prievartą. Bendruomenėje visi esame tarnai. Kristaus tarnai. Todėl privalome elgtis pagal Kristų. Jeigu mes sąmoningai įžeidinėjame vienas kitą, kokį liudijimą turime savyje? Ar tai amžinojo gyvenimo liudijimas?

 

„Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio. Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius. Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, tai kaip jame pasiliks Dievo meilė? Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa". (1 Jon 3,15-18).

 

Kokiu keliu eisime mes? Ar sugebėsime būti bendradarbiai? Ar sugebėsime būti broliais ir sesėmis? Ar sugebėsime išlikti tarnais iki galo? Krikščionybė yra ne minties religija, bet kasdienė gyvenimo praktika. Jie kasdien ieškosime Dievo teisumo, tiria netapsime vergvaldžiais ir apsisaugosime nuo bet kokios vergystės. Amen.