Kalbos galia
Jokūbo 3,1-12
1 Mano broliai, nesistenkite daugelis būti mokytojais. Žinokite, kad mūsų laukia griežtesnis teismas. 2 Juk mes visi dažnai nusižengiame. Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną. 3 Jei mes įbrukame žąslus arkliams į nasrus, kad mums paklustų, mes suvaldome ir visą jų kūną. 4 Štai kad ir laivai: nors jie tokie dideli ir smarkių vėjų genami, mažytis vairas juos pakreipia, kur nori vairininkas. 5 Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; 6 ir liežuvis yra ugnis, nedorybės visetas. Liežuvis glūdi tarp mūsų narių, suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo ratą, patsai pragaro padegtas. 7 Kiekvieną žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų padermę tramdo ir sutramdo žmonių padermė. 8 O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. 9 Juo šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie sutverti panašūs į Dievą. 10 Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti! 11 Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį? 12 Argi gali, broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas? Taip pat ir sūrus vanduo negali duoti saldaus.
Kalba turi galią:
1. Valdyti kūną (1,1-4) Mano broliai, nesistenkite daugelis būti mokytojais. Žinokite, kad mūsų laukia griežtesnis teismas. Juk mes visi dažnai nusižengiame. Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną. Jei mes įbrukame žąslus arkliams į nasrus, kad mums paklustų, mes suvaldome ir visą jų kūną. Štai kad ir laivai: nors jie tokie dideli ir smarkių vėjų genami, mažytis vairas juos pakreipia, kur nori vairininkas.
Kodėl Jokūbas ragina daugeliui netapti mokytoju? Todėl, kad jis puikiai žinojo, kad mokytojas daug kalba ir turi didelę atsakomybę. Visi žmonės apsirinka kalboje, o mokytojai neturėtų apsirikti kalboje. Mokytojai privalo nenusidėti kalboje. Kaip nenusidėti kalboje? Reikia mokinti tiesą. Jei nori kitą pamokinti Dievo Žodžio tiesų, privalai gerai jas išmanyti. Deja labai dažnai mes nebijome aiškinti tai, ko nelabai suprantame. Mes juokiamės, kai TV laidoje „Klausimėlis žmonės aiškina, kad Pentagonas yra prezidentas arba valstybė, teleskopai seime sėdi, Kalėdos - Mindaugo karūnavimo diena. Tačiau patys panašiai elgiamės aiškindami, kad Marija yra nekaltai pradėta, kad kūdikius reikia krikštyti, kad skaistykloje būsime apvalyti nuo nuodėmių, kad Turino drobulėje yra Kristaus atvaizdas, kad krikštas panardinimu nėra būtinas.. Kiek klaidamokslių mes atnešėme į pasaulį. Čia juokas nebeima jau. Aišku tokių erezijų galbūt ir nėra mūsų bendruomenėje, tačiau Dievas žino kaip dažnai paskaitome Bibliją ir aiškiname ją nekreipdami dėmesio nei į kontekstą, nei į autoriaus tikslus, nei visą teologiją. O savo emocine būsena pasitikime labiausiai. Negi pamiršome perspėjimo žodžius? Aš pareiškiu kiekvienam, kuris klauso šios pranašystės žodžių: „Jeigu kas prie jų ką pridės, Dievas jam pridės aprašytų šioje knygoje negandų. Ir jeigu kas atims ką nors nuo šios pranašystės knygos žodžių, Dievas atims jo dalį nuo gyvybės medžio ir šventojo miesto, kurie aprašyti šitoje knygoje. (Apr 22,18-19). Patikėkite, kai blogai išaiškiname Raštą sau, kentėsime patys. Kai blogai išaiškiname kitiems, pakenksime jiems. Tada nusikalsime meilės įstatymui.
Tie, kurie nesuklumpa savo kalboje yra tobuli. Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną. Didelė vertybė yra sugebėjimas valdyti savo kalbą. Didelis užmokestis skirtas tam, kuris tai sugeba padaryti. Jis galės valdyti savo kūną. Jėzus sakė, kad mūsų kūnai silpni, nors dvasia ir nori.
Kaip galima pažaboti savo kūnus, kaip nenusidėti kalboje? Daug kas galima tiems, kurie tiki ir kurių širdys yra Dievo rankose. Mat 12,34 Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis
Juk burna kalba tuo, kuo pripildyta širdis. Taigi gydyti reikia širdį. Mes kartais stebimės, kaip gali kas nors bendruomenėje grubiai su mumis kalbėti, įžeidinėti. Tačiau stebėtis nereikia, reikia suprasti tikrąją padėtį. Nes toks piktaburnis žmogus yra valdomas kūno, ne Dvasios. Ir tik Dievas žino ar Kristaus išgananti malonė palietė tokią širdį. Mūsų kalba yra vaisius. Iš to vaisiaus pažįstame gerą širdį ir blogą. Labai dažnai, kada negaluoja širdis, mes neturime jėgų skaityti Bibliją, neturime jėgų melstis, neturime jėgų pasakyti gerą žodį savo artimui.
2. Girtis, Naikinti, uždegti (1,5-8) Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ir liežuvis yra ugnis, nedorybės visetas[1]. Liežuvis glūdi tarp mūsų narių, suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo ratą, patsai pragaro padegtas. Kiekvieną žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų padermę tramdo ir sutramdo žmonių padermė. O, liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. Liežuvis, gali sugadinti mūsų reputaciją, sugadinti pamaldas, sugriauti šeimas. Liežuvis moka girtis didžiais dalykais. O kas nemoka girtis? Kartais žmogus sako: „aš nemoku girtis, man tai neįprasta." Tačiau tiesa yra kita. Liežuvis suteršia kūną, sugadina visą gyvenimą. Liežuvis yra panašus į vairą laive. Į žąslus arklio burnoje. Mažas sąnarys, bet gali daug ką nuveikti. Kiekvienas laivas susiduria su pasipriešinimu: srovės, vėjo bangų. Reiškia, kad vairą turi laikyti stipri ranka. Ir Mums panašiai reikia išmokti valdyti savo liežuvį. Todėl, jei esame Dievo rankoje, tikrai sugebėsime suvaldyti liežuvį. Nes parašyta O, liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; Žmogus negali, bet Dievas tai gali. Patikėkite, jei klausysime Viešpaties, mūsų kalba bus maloni ir druska pasūdyta. Todėl Fil 4,8 Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga. Jei tokie dalykai darosi mūsų širdyje, tikrai nereikės raudonuoti, kai praversime savo lūpas kalbai.
3. Palaiminti arba prakeikti (1,9-12) Juo šloviname Viešpatį, savo Tėvą. Liežuvis mums labai reikalingas. Juk negalėtume šlovinti Viešpaties, jei neturėtume liežuvio. Liūdniausia, kad mes šloviname Viešpatį tik liežuviu, tačiau tikrasis šlovinimas prasideda nuo širdies. Daugelis krikščionių šiandien negalėtų šlovinti Dievo, jei prarastų kalbą. Tačiau tikrieji krikščionys šlovina Dvasia ir Tiesa.
ir juo keikiame žmones, kurie sutverti panašūs į Dievą. Pavojinga keikti žmones. Nes visi sukurti panašūs į Dievą. Nesvarbu, kad vieni elgiasi visai nedievotai, niekas mums nedavė įsakymo ką nors keikti. Tačiau liūdna ties yra, kad mes keikiame žmones. Pradedant politikais baigiant savo artimiausiais namiškiais, net vaikais. Mūsų burnos daug ką gali. Jos lyg veidrodis, kuris atspindi tikrą mūsų veidą.
Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti. Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį? Argi gali, broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas? Taip pat ir sūrus vanduo negali duoti saldaus. Tai žodžiai susimąstymui. Tik žmogus sugeba lieti ir kartų ir saldų vandenį iš tos pačios versmės. Tačiau Dievo Kūrinijoje taip nėra. Dievas nesukūrė žmogaus būti karčiu, bjauriu, kerštingu, nemandagiu. Viešpats sukūrė mus iš naujo, kad lietume tik saldų naudingą vandenį. Jei esame Dvasios žmonės, neškime vaisių amžinam gyvenimui, ne pražūčiai. Mirtis ir gyvenimas – liežuvio galioje. Pat 18,21
Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, 23 romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. 24 Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais. Gal 5,22-24
Žodžiai,kurie gali pakeisti mūsų gyvenimus: Prašau, ačiū, atsiprašau, atleisk, aš myliu tave, telaimina tave Dievas.
Ps 141,3-4 Viešpatie, prie mano burnos pastatyk sargybą, saugok mano lūpų duris"
1 komentaras:
Kas as ieskojau, aciu
Rašyti komentarą