Pamokslas

Su mumis yra Dievas

 

Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis." (Mat 1,23)

 

Daugelis šiandiena mano, kad Dievas yra su jais. Fariziejus Saulius persekiodamas Kristaus kelio pasekėjus manė, kad Dievas yra su juo. Ar iš tikrųjų Dievas yra su mumis visada, netgi tada, kada mes galbūt iš nežinojimo, galbūt iš kvailumo, galbūt iš arogancijos nepaklūstame Jo įsakymams ir nesuprantame Jo valios šiandienai?

 

Evangelijos pagal Matą autorius cituoja Izaiją 7,14. Pranašas Izaijas guodė ir drąsino Judą, nes Izraelio karalius Pekachas pakilo į karo žygį Jeruzalėn. Šiame kontekste Viešpats prabilo per pranašą ir pranešė apie Mesijo atėjimą. Jo vardas „Dievas yra su mumis" arba Emanuelis. „Dievas su mumis" - tai saugumas; Dievas su mumis – tai drąsa ir gyvenimo ramybė. Štai paklausykime kaip kalbėjo Izaijas:

 

„Žinokite, tautos, ir baisėkitės! Klausykitės, visos tolimos šalys! Ginkluokitės, bet būsite nualintos! Ginkluokitės, bet būsite nusiaubtos! ¹⁰ Brandinkite sumanymą, bet jis nueis vėjais; spręskite, ką daryti, bet savo sprendimo neįvykdysite, nes „Su mumis yra Dievas"  ¹¹ Šitaip man kalbėjo VIEŠPATS, paėmęs mane už rankos ir įspėdamas nesielgti, kaip elgiasi ši tauta: ¹² „Nevadinkite suokalbiu viso to, ką ši tauta vadina suokalbiu; nebijokite to, ko ji bijo, ir nenuogąstaukite. ¹³ Tik su Galybių VIEŠPAČIU renkite suokalbį, nes jis - jūsų baimė ir nuogąstavimas. ¹⁴ Vis dėlto jis bus žabangos, pažaidos akmuo ir nuopuolio priežastis abiem Izraelio namams, kilpa ir spąstai Jeruzalės gyventojams. ¹⁵ Daugelis suklups ant jų, puls ir susižalos, įklius į spąstus ir bus pagauti." (Iz 8,9-15)

 

Viešpats drąsino savo žmones nurodydamas į Mesijo Gelbėtojo atėjimą. Kažkokiu stebuklingu būdu pats Dievas bus su savo žmonėmis. Tai buvo nežinoma ir nesuvokiama 7-8 amžiaus prieš Kristų žmonėms. Pati mintis nebuvo nauja, nes pačioje pradžioje Dievas buvo su savo tauta. Susitikimo palapinė, „Tabernakulis" – buvo įrodymas, kad Dievas yra su tauta, išėjusia iš Egipto vergijos namų. Štai kodėl palapinė, ar vėliau šventykla buvo tokia svarbi. Dievas apsireikšdavo šventų švenčiausiojoje dalyje, vyriausiajam kunigui atnašaujant aukas už tautos nuodėmes. Ji buvo Dievo buvimo su žmonėmis simbolis. Per Dievo šventuosius kunigus tauta sužinodavo Viešpaties valią. Dabar per pranašą Izaiją Jahvė skelbia Kristaus atėjimą. Jis taps daugelio suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola. Kodėl? Todėl, kad pirmojo amžiaus žmonės neteisingai interpretavo pranašystes. Todėl, kad žmonės laukė karaliaus, kuris kalaviju nugalės priešus, kuris sutriuškins pagonis. Tačiau Jėzus buvo kitoks. Jis buvo romus, jis nesišvaistė grasinimais ir kalaviju. Jis kaip avis vedama pjauti neišdavė garso. Jis įkūrė taiką. Jėzus nugalėjo ne jėga, bet savo auka. Niekas nevadina pergalės mirties ant kryžiaus. Tačiau tai buvo pergalė. Jėzus  rodė ramybės kelią. Jis išsiuntė savo mokinius skelbti Evangelijos ne kalaviju, bet žodžiu. Kažkada aršus mokinys Simonas, kuris greitai ištraukdavo kalaviją, vėliau tikras mokinys Petras, ragino: „Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. ¹⁶ Bet tai darykite švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti dėl to, už ką jus šmeižia." (1 Pet 3,15-16) Evangelija pasiekia širdis švelnumo, jautrumo ir gailestingumo dėka. Jokia fizinė jėga nepadės skelbti ramybės evangelijos. Kaip pirmajame amžiuje, taip ir dvidešimt pirmajame, daugelis neteisingai interpretuoja Evangeliją. Neteisingai išaiškina Jėzaus Kristaus mokymą, bažnyčios misiją bei evangelijos skelbimo būdus. Daugelis įsitikinę, kad su jais yra Dievas, tačiau darbai liudija ką kitą. Neužtenka sakyti, kad su mumis yra Dievas. Privalu vykdyti Dievo valią. Privalu teisinga išaiškinti, kas yra Dievo valia. Nuo to priklausys ar tikrai DIEVAS yra su mumis.

 

Ar Dievas yra su mumis šiandien? Mes tikime, kad yra. Neužtenka vien giedoti giesmę: „Dievas čia, su mumis jis nori būti kartu".... Dievas tai nori, bet mes ar norime? Ar dabar, kai Jėzus yra danguje, mes galime turėti tokią artybę su Dievu, kurią turėjo mokiniai Jėzaus dienomis? Aišku, kad tokios pačios artybės mes negalime turėti. Mūsų bendravimas su Viešpačiu visai kitoks, nes Jėzaus nematome savo akimis. Tačiau Senojo Testamento laikais Jėzus taip pat nebuvo su žmonėmis kūnu, ir daugelis turėjo stiprybę, o kai kurie buvo nuodėmės vergai. Kai kurie giliai į širdį ėmė tokius padrąsinimo žodžius: „Tik tvirtai tikėdami, tvirtai stovėsite." (Iz 7,9) Kai kurie pamiršdavo tikėti, todėl negalėjo tvirtai stovėti ir parklupdavo.

Įsitikinimas, kad Dievas yra su mumis yra be galo svarbus. Tačiau mes turime turėti tikrus įsitikinimus. Neužtenka vien sakyti, kad Dievas yra su mumis, reikia dar ir atsiduoti į jo rankas. Reikia išpildyti Jo reikalavimus. Kaip senoji, taip ir naujoji sandora įtraukia dvi puses. Kaip Mozės laikais Dievas sudarė sandorą su savo tauta. taip ir Jėzaus naujoji sandora įtraukia abi puses. Kaip Dievas žadėjo Abraomo Izaoko, Jokūbo ir Mozės tautai saugumą ir amžiną gyvenimą. Taip ir Dievas Jėzaus KRISTAUS tautai (mokiniams pasekėjams) žada ramybę ir amžinąjį gyvenimą. Štai tas pats Petras rašo, prisimindamas Izaiją:

 

„Todėl Rašte pasakyta: Štai dedu Sione kertinį akmenį, brangų rinktinį akmenį; kas tiki jį, nebus sugėdintas. ⁷ Tad jums, tikintiesiems, atiteks šlovė, o netikintiesiems tasai statytojų atmestasis akmuo tapo kertiniu akmeniu, ⁸ suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola. Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti." (1 Pet 2,6-8) Kas yra netikintis? Tai tas, kuris neklauso Žodžio. Suklupimas pagal Petrą, ne šiaip laikinas suklupimas, po kurio gali atsistoti. Tai amžinas nuopuolis į pragaro liepsnas: „Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti". Neklusniems skirta amžina tamsa. Kas neklauso žodžio, negali gyventi šlovėje. Panašiai skamba paskutiniai Apreiškimo knygos akordai: „Palaiminti, kurie išsiplauna savo drabužius, kad įgytų teisę į gyvybės medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą." (Apr 22,14) Teisę į gyvybės medį turės tik tie, kurie išsiplovė drabužius, arba laikosi Dievo įsakymų. Tie, kurie gyvena su Dievu praktikoje. Ir toliau skamba dar grėsmingesni žodžiai: „Aš pareiškiu kiekvienam, kuris klauso šios knygos pranašystės žodžių: „Jeigu kas prie jų ką pridės, Dievas jam pridės aprašytų šioje knygoje negandų. ¹⁹ Ir jeigu kas atims ką nors nuo šios pranašystės knygos žodžių, Dievas atims jo dalį nuo gyvybės medžio ir šventojo miesto, kurie aprašyti šitoje knygoje."(Apr 22,18-19) štai kaip atsargiai žmonės turi elgtis su Dievo žodžiais.

 

Taip pat mes girdime kitus apaštalaus kalbant toje pačioje dvasioje:„Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. ¹⁹ Tuo mes pažinsime, jog esame iš tiesos, ir jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, ²⁰ jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta. ²¹ Mylimieji, jei širdis mūsų nesmerkia, mes pasitikime Dievu ²² ir gauname iš jo, ko prašome, nes laikomės jo įsakymų ir darome, kas jam patinka. ²³ O štai jo įsakymas: kad tikėtume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtume vieni kitus, kaip jo įsakyta. ²⁴ Kas laikosi jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame. O kad jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Dvasios, kurią jis mums davė." (1 Jono 3,18-24). Kartais mūsų širdys sunerimsta dėl mūsų blogo elgesio. Dėkokime Dievui, kad taip yra. Nes tada galime atgailauti ir pasikeisti. Daug blogiau, kai mes atbunkame, tampame nejautrūs ir negirdime sąžinės priekaištų. Širdis, kuri yra pažymėta Dievo Dvasia, džiaugsis kai mes tikėsime Jėzumi ir jo žodžiais maitinsimės. Širdis bus rami, kai mylėsime vienas kitą kaip jo įsakyta. Čia įsidėmėkime: mylėti privalu taip kaip Jėzus įsakė. Mylėti privalu Jėzaus pavyzdžiu. O jeigu mylime pagal jo įsakymus, juk Kristaus įsakymai tai meilė artimui, tai galime būti tikri, kad pasiliekame Dieve, o Dievas mumyse (24).

 

Ar mes esame su Dievu? Ar mes norime būti su Dievu? Ką reiškia būti su Dievu? Ar mes norime būti ten, kur Dievas yra? Ar mes norime dalyvauti Dievo darbuose? Ar mes norime klausyti Dievo kalbos? Ar mes norime apmąstyti ką išgirstame? Ar mes norime priimti Dievo apreiškimus? Ar mes norime priimti Dievo pakaltinimus? Ar mes norime priimti Jo padrąsinimus? Ar nebūna taip, kad Dievas kalba sau, o mes sau. Ir mūsų įsitikinimai tampa Dievo žodžiu, kuriuo mes vadovaujamės? Kaip dažnai žmonės klauso Dievo žodžio, bet tiki savaip. Taip buvo Jėzaus dienomis. Dievas kalbėjo apie Mesiją, bet žmonės tikėjo savaip. Kad taip neatsitiktų, Viešpats įkūrė bažnyčias. Jis surenka žmones iš visokiausių tautų ir sukviečia juos Dievo žodžių klausymui, bendravimui, maldai ir duonos laužimui drauge. Kiekvienas įsitikinimas yra ištiriamas bendruomenėje. Čia pastoviai esame raginami tikėti. Čia dėmesį nukreipiame į Kristų. Čia Dievas apdovanojo mus visa...

 

„Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui pažinimu to, kuris pašaukė mus savo šlove ir jėga. ⁴ Drauge jis mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai.⁵ Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe - pažinimą, ⁶ pažinimu - susivaldymą, susivaldymu - ištvermę, ištverme - maldingumą, ⁷ maldingumu - brolybę, o brolybe - meilę. ⁸ Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. ⁹ O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių. ¹⁰ Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada neapsigausite. ¹¹ Šitaip dar plačiau atsivers jums vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę." (2 Pet1,3-11)

 

Jei būsime stropūs, mes sugebėsime tikėjimą nukreipti tinkamą linkme. Jeigu tikėsime, natūralu, kad tikėjimas keis mus ir mūsų elgesys – etika bei moralė keisis. Visa tai galima vadinti dorybe. Tuščia kalbėti apie Dievo pažinimą, jeigu tikėjimas nekeičia mūsų elgesio ir mąstymo. Petras labai įžvalgiai parašė: „dorybe ugdykite pažinimą". Pažinimas ves į susivaldymą. Dievo pažinimas suteikia galios valdyti save. Mes esame nenusakomi, mes nežinome ką galime iškrėsti, jeigu tik bus tinkamos sąlygos. Taip mes tampame ištvermingi. Ištvermė atsiranda, kai praktikuoja kantrybę arba susivaldymą. Kai tave puola, norisi gintis. Krikščionims per amžius teko ugdyti susivaldymą, tik taip mūsų protėviai galėjo ištvermingai žūti inkvizicijos liepsnose, nes jų tikėjimas buvo veikiantis. Petras ragina ištverme ugdyti maldingumą. Taip mums reikia ištvermės, kad sugebėtume melstis ir klausytis Dievo žodžio. Maldingumas tai sugebėjimas visu protu ir visomis jėgomis atsiduoti Dievo mokslui ir gyvenimui pagal jį. Maldingumas ugdo brolybę. Tuščias yra maldingumas, kuris skaldo ir supriešina brolius. Jokūbas rašo: „Jei kas mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias. ²⁷ Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu." (jok 1,26-27) Broliškumo priešas yra nevaldomas liežuvis ir negailestingumas artimui, ypač pasaulio nuskriaustiesiems.

Ir jeigu dar grįžti prie Petro žodžių: brolybė ugdys meilę. Sugebėjimas bendrauti su savimi nedaug kam naudingas. Tačiau sugebėjimas bendrauti su broliaus ir seserimis Kristuje yra naudingas, nes tokia bičiulystė augina meilę. „Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių."

Štai tokie dalykai turi gyvuoti ir tarpti mūsų tarpe. Tada galėsime būti tikri, kad Dievas yra su mumis. Jeigu Kristus apvalė mūsų nuodėmes, mes būsime kaip Jis ir nepamiršime kas svarbiausia. Amen.