AR ESAME SUBRENDĘ?

AR ESAME SUBRENDĘ? 1 Korintiečiams 13,8-13 Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis – pasibaigs. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė. Mes jau kalbėjome, kad meilė niekada nesibaigia, nes ji yra iš Dievo. Dievas yra amžinas ir niekada negali nustoti egzistuoti. Nieko nuostabaus, kad meilė yra pati didžiausia - didžiausia jame yra meilė. Juk ir tikėjimas praeina ir viltis praeina, tik meilė lieka per amžius. 1) Viskas praeina. (8-9) Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas.. Korintiečiai labai žavėjosi įvairiomis dvasinėmis dovanomis, kad būtų svarbūs, reikalingi, įrodytų, kad yra dvasiniai, o ne kūniniai. Kas nenorėtų turėti pranašystės dovanos? Kas nenorėtų kalbėti užsienio kalbomis nesimokęs? Kas nenorėtų turėti pažinimo dovanos? Tačiau šios dovanos praeina ir jau praėjo. Paulius norėjo priminti tikintiesiems Korinte, kad praeis tai, kas jiems buvo kasdieniška. Ateis laikas kai jie turės gyventi savarankiškai. Šie žodžiai labai sunkūs tikintiesiems, nes visada esi saugesnis, kai gyveni su tėvais. Apaštalų ir pranašų era ėjo į pabaigą ir apaštalas Paulius taip norėjo, kad jo vaikai subręstų ir pradėtų gyventi kaip suaugę. Galbūt ir mūsų gyvenime yra kažkoks žmogus, kuris palaiko mus, uždega, suteikia džiaugsmą. Mums juk reikia draugų, tėvų, žmonų, vyrų, vaikų. Mes neįsivaizduojame gyvenimo be tų brangių žmonių. Tačiau ateis laikas, kai nebus vaikų, žmonų, vyrų, tėvų. Kaip gyvensime tada? Ar būsime tam pasiruošę? Ateis laikas, kai negalėsime jėgų daryti tai, ką taip mėgstame daryti šiandien. Todėl Viešpats augina mus, kad būtume subrendę meilėje ir nežiūrint šio pasaulio skausmų ir netekčių, vis dėlto sugebėtume išgyventi skaudžiausius dalykus ir likti ištikimi Viešpačiui. 2) Dalinis gyvenimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis – pasibaigs. Paulius skelbia labai keistus dalykus. Paulius sako, kad pažinimas ir pranašystės yra tiktai viena dalis. Labai įdomus žodis “dalinis”. Originale šis žodis reiškia vieną dalį, vieną pusę, tai gali būti kita ežero pusė, kita valties pusė kaip Jon 21,6 kur Jėzus įsakė užmesti tinklą į kitą valties pusę. Galima būtų pasakyti, kad mes kalbame apie vienpusį pažinimą, vienpusį pranašavimą. Taigi, atėjęs tobulumas atvers ir kitą pusę. Žodis tobulumas nėra kažkoks stebuklingas tobulumas, bet paprasčiausiai brandumas, išbaigtumas, kažkas pasiekęs aukščiausio tikslo. Priklausomai nuo konteksto galime matyti apie ką yra kalbama. O čia aiškiai matome, kad kalbama apie subrendimą. 3) Vaikystė turi praeiti. (10-11) Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Viskas šioje žemėje turi pradžią ir pabaigą. Vaikystę ir senatvę. Kol esame vaikai, mums rūpi tik žaislai ir linksmas laiko praleidimas su draugais. Daugiau nieko nereikia. Tačiau atėjus laikui, privalėjome mesti tai kas vaikiška. Krikščionybė turi savo vaikystę ir savo tobulumą. Buvo laikas, kai žemėje vaikščiojo gyvieji pamato akmenys apaštalai ir pranašai. Dievas buvo pavedęs jiems svarbią užduotį skelbti Dievo karalystės slėpinius tikintiesiems. Šie slėpiniai pranašystės, pamokymai, pažinimo žodžiai buvo mokinių didžiai branginami ir saugomi. Taip pat ir Viešpaties Dvasia globojo ir saugojo šiuos žodžius, todėl šiandien mes galime turėti Bibliją – Senąjį ir Naująjį Testamentą, kad augtume išgelbėjime Viešpaties pažinimu. 4) Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Tai ką šiandien matome, mes matome tik iš vienos pusės. Kodėl sako kaip veidrodyje? Todėl kad veidrodyje matome save, tačiau vis tiek tik savo akimis. Mes matome iš savo pusės. Mūsų gyvenime pastoviai susiduriame su situacijomis, kur reikia daryti sprendimus, jei būsime šališki ir nebudėsime greitai pargriūsime ir pasmerksime savo ilgalaikei vaikystei. Kodėl mes apkalbame? Todėl, kad matome kitą žmogų kažkokioje situacijoje ir galvojame, kad žinome viską, tada smerkiame ir pranešame kitiems. Kodėl mes esame išdidūs? Todėl, kad galvojame, kad viską žinome apie save. Matome kokie esame gražūs ir protingi. Veidrodis geras dalykas, tačiau jie šis veidrodis nėra iš Dievo, jis greitai atneš nelaimę. Mes susikuriame savo pasaulį ir galvojame, kad kiti turi pagal jį gyventi. Korintiečiai buvo tokie. Jėzus prilygino šią kartą su gatvėje sėdinčiais vaikais. Kurie grojo, bet niekas nešoko pagal jų muziką, jie verkė, bet niekas nerypavo drauge. Mes turime siekti subrendimo ir tobulumo, tam kad nebūtume šališki. Meilė nėra šališka. Dievo meilė agapė yra tobula ir visada matanti abi puses. Tobulumas leidžia pamatyti save Dievo akimis. Kaip gerai, kad esame Kristaus kūno – bažnyčios nariai. Tik čia mes galime augti Dievo pažinimu drauge su visais šventaisiais. Čia mes mokinamės, augame. Šiandien mes turime išbaigtą Žodį, kuris naudingas mums, kad pažintume save ir Dievą. 5) Meilė yra didžiausia. (12-13) Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė. Kodėl meilė didžiausia? Todėl, kad meilė tai pagrindinis Dievo atributas. Apaštalas Jonas rašė: 7 Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. 8 Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė 9 O Dievo meilė pasireiškė mums tuo jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį 10 Meilė - ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. 11 Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. 12 Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tampa tobula.(1Jon 4,7-12) Broliai ir seserys Korinto bendruomenėje susimaišė ir pamiršo kas įstatyme svarbiausia. Meilė yra svarbiausia. Mylintys broliai ir seserys yra svarbiausia. Ne pranašavimai, ne stebuklai, ne galingi darbai svarbiausia, bet broliška meilė, kuri pridengia nuodėmes. Apaštalas Jonas primena, kad meilė yra iš Dievo. Meilė yra didžiausia, nes tai - malonė. Dievas pamilo mus dovanai. Jis siuntė Jėzų Kristų, kad mes gyventume per jį. Meilė – tai atleidimas.

Apie mūsų draugus rašo Kauno diena

http://www.kaunodiena.lt/dienrastis/priedai/seima/jav-iskeite-i-lietuvos-uzk
ampi-102124

Dėkingai Giedokite Dievui Kristaus vardu

Dėkingai Giedokite Dievui Kristaus vardu

Kol 3,16-17

„Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. ¹⁷ Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui.“

· Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mes esame šios nuostabios knygos žmonės. Mes visada pabrėžiame Biblijos skaitymą, mokymą, studijas, pamokslus. Tačiau ar perskaitę, suprantame Kristaus žodį? Tėvas paliko mums labai brangius žodžius. Jis prabilo per Jėzų, kad mes suprastume. Visas Jėzaus gyvenimas yra žodis žmonijai.

Ar Jėzaus žodžiai duoda vaisių? Ką mes darome su visa informacija, kurią girdime bažnyčioje? Ar mes priimame į širdį? Ar keičiamės pagal jį? Ar esame Žodžio vykdytojai, kaip sako Jokūbas?

Ar krikščionys neša vaisių? Kas yra vaisius? Tai Kristaus žodis tapęs kūnu (gyvenimu). Tai žodis, kuris pakeičia elgesį ir mąstymą. Ar mes pasirengę keistis? Ar išgirdę apreiškimą sekmadienį, mes skubame su tuo ką nors daryti? O gal kovojame ir pykstame? Tai būtų labai vaikiška. Ką daro vaikas išgirdęs tėvų nurodymus? Pirmiausia sako „ne“. Didesni vaikai sako taip, bet galiausiai padaro „ne“. Taigi galima būtų padaryti išvadą, kad neklusnumas yra vaikiškumas, nebrandumas. Jeigu norime kažkaip suprasti savo dvasinį brandumą, galime pamąstyti ar esame klusnūs. Klusnumas kalba apie brandumą. Maištavimas kalba apie vaikystę.

Kas gali padėti mums klusniai vykdyti Kristaus žodį? Aš tikiu, kad bendruomenė.

· Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi. Kristaus žodis gyvuos vaisingai, kai visi broliai ir seserys rūpinsis gyventi pagal Kristaus Žodį. Kai mes vienas kitam padėsime. Kai mes nebūsime savanaudžiai, bet raginsime vienas kitą. „Nepraleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau įžvelgiate besiartinančią dieną“ (Heb 10,25) Aš mąstau, kokie turėtų būti mūsų susirinkimai, kad mes paragintume ir paskatintume vienas kitą. Kai vienas ar du ragina visus, tai tokias sueigas mes gerai pažįstame. Tačiau aš mąstau kaip padaryti, kad visi dalyvautų? Turime nepamiršti, kad čia dar kalbama apie visokeriopą išmintį. Mokyti ir raginti reikia išmintingai.

Bendruomenė yra vadinama Kristaus kūnu. O kūne yra daug narių, visi reikalingi ir kažką darantys. Todėl visi gali daryti ir daro įtaką. Netgi nieko neveikiantis narys bendruomenėje moka ir ragina. Tik klausimas ar toks paraginimas yra vaisingas KRISTAUS žodžio įsikūnijimas? Kartais mūsų elgesys ragina ir moko daugiau negu žodžiai.

· su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. Šiandien mes giedame gražias giesmes. Giedodami skelbiame žinią. Kiek visokiausių giesmių yra sukurta? Kiek himnų, kiek dvasinių ir nedvasinių dainų girdėjo mūsų ausys? Kiek daug diskusijų apie krikščioniškus ir nekrikščioniškus muzikinius stilius? Tačiau čia Viešpats ragina mus giedoti su dėkinga širdimi. Dėkingumas yra dvasinės giesmės pamatas. Dėkingumas yra Kristaus mokinio bruožas. Ir ne toks dėkingumas, kurį mes pažįstame pasaulyje. Pagonys dėkoja, kai jiems kas nors padaro paslaugą. Krikščionys dėkoja, netgi persekiojimuose. Tikintieji sugeba dėkoti net varguose ir nepritekliuje, nes tai daro Kristaus vardu.

Bendruomenė yra raginama giedoti. Ir nereikia nieko skaityti tarp eilučių. Čia nėra raginimo giedoti be instrumentų ar kažkokiu stiliumi. Negirdime raginimo, kad reikia giedoti senas giesmes ar tik naujas. Tiesiog esame raginami dėkingai giedoti.

Ką reikia ar galime giedoti? Giesmės turi tikslą pasiekti Dievo ausį. Pasaulyje yra labai daug ekspertų, kurie žino kokią muziką mėgsta Dievas, tačiau ar tai svarbiausia? (Skaityti Brian McLaren atviro laiško giesmių kūrėjams ištrauka[1])

· Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui. Esame kviečiami viską daryti Kristaus vardu. Ką tai reiškia? Per visą ilgą (ar trumpą) savo kelią su Dievu kažkaip esame supratę ką tai reiškia, nes kitaip negalėtume jaustis patogiai ir gyventi ramiai. Apaštalas ragina Kolosiečius kalbėti ir veikti Kristaus vardu. Tai nėra naujas raginimas. Tai būtinybė kasdieną. Kitais žodžiais tariant, tai reiškia viską daryti taip kaip darytų Jėzus. Veikti, kalbėti su dėkingumu. Mes esame raginami ne šiaip dėkoti tariant magiškus žodžius „Jėzaus vardu“, bet dėkoti taip kaip dėkojo jis pats. Jėzus buvo dėkingas Tėvui visose situacijose. Mes girdime jį dėkojant už maistą, už mokinius, dėkojant už apreiškimus. Visas jo gyvenimas pilnas dėkingumo ir klusnumo. Tai neatsiejami dalykai.

Kai Kristaus žodis gyvena vaisingai bendruomenėje, tokia kaimenė visada dėkinga Dievui, nes ji supranta kokia yra tobula Tėvo valia. Ji dirba ir ilsisi KRISTUJE. Švenčia šventes ir kovoja dvasines kovas Kristuje. Tokia bendruomenė turi druskos savyje ir yra pasaulio šviesa. Jos geri darbai yra matomi, o žmonės matydami tuos darbus šlovina Dievą, kuris yra danguje.

---

[1] http://lkb.lt/content/view/126/34/

Kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams (sekmadienio pamokslas)

Kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams.

Pak 29,28

„Tai kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, bet tai, kas
apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams, kad laikytumėmės visų šio
Įstatymo žodžių".

1) Tai kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui. Pasaulyje yra
dalykų, kurių mes nesuprantame. Todėl kartais galvojame, kad esame
neišmanėliai, nieko nesuprantame ir labai nusimename. Kartais skaitome
Bibliją ir nesuprantame. Kartais stebime žmones ir nesuprantame kodėl jie
taip ar kitaip elgiasi. Mes turime suprasti, kad pasaulyje yra dalykų, kurių
mes nesuprantame. Yra dalykų, kuriuos gaubia paslapties skraistė. Kaip
viskas bebūtų, svarbiausia tinkamai reaguoti, susidūrus su paslaptimis ir
nežinomybe.

Mozė sakė tautai, kad yra dalykų, kurie yra paslėpti mūsų protams ir
širdims. Viešpačiui aišku viskas yra žinoma. Tačiau mes privalome išmokti
pasitenkinti tuo ką žinome. Dievas pažadėjo Mozei šalį tekančia pienu ir
medumi. Tačiau diduma tautos nepatikėjo tuo ką sakė Dievas, nes nematė savo
akimis. Viešpats žinojo kaip atiduoti šalį tautai, tačiau žmonės ne. Kaip
liūdna, kad jie pasikliovė savimi, o ne Dievo pažadais.

Dievas pareiškė save tautai per Įstatymą, duotą per Mozę. Jis davė visus
nurodymus, nes žinojo, kad būtent taip jie geriausiai pažins Viešpatį Dievą.
Tačiau pastoviai kas nors priešinosi Dievo apreikštai valiai. „Noriu, kad
žinotumėte, broliai, jog visi mūsų protėviai laikėsi po debesiu ir visi
perėjo jūrą. Jie visi susirišo su Moze, krikštydamiesi debesyje ir jūroje;
visi valgė to paties dvasinio maisto ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo.
Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus. Vis dėlto
daugumas jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje". (1Kor
10,1-5) Kodėl daugumas nepatiko Dievui? Todėl, kad žmonės buvo nepatenkinti
tuo ką turėjo, ką matė jų akys ir jautė širdis. Jie pastoviai murmėjo ir
maištavo. Dievas atskleidė savo esybę per Įstatymą, bet žmonėms nepatiko ką
sužinojo ir jiems to neužteko. Jie norėjo patirti kažką daugiau. Jie
pastoviai buvo traukte traukiami prie stabų.

Visos stabmeldiškos religijos žadėjo kažką nepaprasto ir paslaptingo. Viskas
pagoniškose kultuose dvelkė paslaptimi ir nežinomybe. Nežinomybė kėlė baimę
ir paklusnumą kulto vadams – žyniams ir burtininkams. Nes jie skelbė turį
ypatingą ryšį su Dievu. Kiek šiandien pasaulyje yra stabmeldiškų religijų?
Kiek pamokslininkų ir netikrų pranašų skelbia turį didesnė tiesą ir žino
paslaptis. Kiek rašytojų rašo teologines knygas, kuriuose skelbiasi žiną
viso pasaulio misterijas. Arba siūlo sužinoti kaip Jėzus Kristus lankėsi
Japonijoje ar pamokslavo Amerikoje.

Tačiau mes neturėtume klaidžioti tamsoje. Viešpats Dievas nepalieka mūsų
nežinioje, jis visada apreiškia mums ką daro ir ką reikia mums žinoti:
„Tikrai Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs savo užmojo savo
tarnams pranašams. Liūtas suriaumojo, ir kas neišsigąs? Viešpats Dievas
prabilo, ir kas atsisakys pranašauti?" (Amoso 3,7). Mūsų Dievas yra
gailestingumo ir teisingumo Dievas. Jis nesiruošia bausti nei vieno už
nežinojimą. Tik kartais mūsų nežinojimas būna dėl trumpos atminties arba
maišto. Geras pavyzdys yra vaikai. Namuose mes turime kažkokias taisykles,
kurios padeda palaikyti tvarką ir ramybę. Vaikai privalo laikytis tėvų
nustatytos tvarkos. Ta tvarka padeda jiems suprasti, kad Dievas taip pat yra
tvarkos ir ramybės Dievas. Tačiau vaikai vis sulaužo ir sulaužo taisykles.
Po to sako: „Aš nežinojau". Aš tikiu, kad jie nuoširdžiai sako. Tačiau aš
taip pat žinau ką esu įsakęs. Jei atmintis trumpa, tai dar nereiškia, kad
esi pateisintas. Kai kurie tikintieji elgiasi panašiai, tačiau tuo nėra
pateisinti.

Daugelis pranašysčių Biblijoje yra užantspauduotos ir jų nevalia atplėšti.
Štai Danieliui Viešpats sakė: „O tu, Danieliau, laikyk paslaptyje šiuos
žodžius ir užantspauduok knygą iki pabaigos meto..." (12,4) „Aš tai
girdėjau, bet negalėjau suprasti. Todėl paklausiau: ‚Mano viešpatie, koks
bus šių dalykų galas?' – ‚Eik savo keliu, Danieliau,- atsakė jis, - nes šie
žodžiai turi likti paslaptyje ir užantspauduoti ligi pabaigos meto." Dan
12,8-10. Ne viskas buvo žinoma, net tiems, kurie girdėjo Dievą kalbant savo
ausimis. Ne viskas suprantama ir mums, kurie girdime Dievą kalbant
Biblijoje. Ne viskas aišku ką sako Paulius: „jis taip kalba apie šituos
dalykus visuose laiškuose. Juose esame sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos
nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo
pačių pražūčiai." (2 Pet 3,16) Pavojinga aiškinti Raštus savo nuožiūra.
Dievo apreikšimų iškraipymas turi bausmę. Visų pirma žudai save, nes
neteisingai suprasdamas Dievo Žodžius, neteisingai gyvensi ir pasmerksi save
kančioms. Apaštalas Petras taip pat sako: „Pirmiausia žinokite, kad jokia
Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė
niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės
kalbėjo Dievo vardu." (2 Pt 1,20-21). Privalome įsidėmėti ir išmokti
mintinai šias eilutes. Rašto negalima aiškinti nekreipiant dėmesio į Dvasios
aiškinimą. Negalima aiškinti Rašto pagal savo šiandienines emocijas.
Nugriuvo Niujorko dangoraižiai ir visi puolė ieškoti pranašysčių Biblijoje.
Artėjo 2000 metai ir visi buvo panikoje. Kodėl? Todėl, kad klaidingai buvo
aiškinamas Raštas. Ir mes, kurie esame Dievo Žodžio skelbėjai, esame
pavojuje aiškinti Raštą pagal savo emocinę būseną. Turime saugotis ir bijoti
Viešpaties.

Dievo Dvasia paakino žmones, kurie kalbėjo ir rašė. Dievo Dvasia gali
paakinti žmones, kurie klauso. Dievo dvasia niekada neapakina, bet
atvirkščiai paakina – apšviečia, įkvėpia, sužadina. Taip buvo su Danieliumi,
kai jis ieškojo atsakymo į Nabukadnecaro sapną, kurio net negirdėjo. Jokie
to pasaulio žyniai ir kerėtojai negalėjo išaiškinti sapno. Karalius buvo
taip įpykęs, kad įsakė išžudyti visus išminčius, gyvenusius Babilone.
Danielius ieškojo Dievo ir paslaptis jam buvo atskleista. Jis šlovino Dievą
sakydamas: „Tebūna pašlovintas Dievo vardas nuo amžių per amžius, nes jo yra
išmintis ir galybė. Jis keičia laikotarpius ir metų laikus, pašalina ir į
sostą pasodina karalius, suteikia išminčiams išmintį ir išmanantiems
pažinimą. Jis apreiškia, kas gilu ir paslėpta, jis žino, kas yra tamsybėje,
nes jame yra šviesa..." (Dan 2,20-23)

2) „tai, kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams." Daug dalykų
šioje žemėje yra mums paslėpta. Tačiau tai kas apreikšta yra atskleista su
tikslu. Mozė sako, kad tai kas apreikšta yra mums ir mūsų vaikams. Dievas
nieko nedaro tuščiai. Jie jis kažką įsakė, privalu vykdyti. Mes, žmonės
kartais sakome savo vaikams, kad jie ką nors padarytų, bet jiems
užprotestavus, nusileidžiame, nes nenorime sutramdyti sūnaus maišto. Kartais
vaikai būna tokie iššaukiantys. Vaikai neužauga klusnūs savaime. Jie užaugs
klusnūs, jei juos mes pastoviai auklėsime ir mokysime Viešpatyje.

Viešpats Jėzus Kristus atskleidė mums Dievą kaip Tėvą. Jėzus išsirinko
mokiniu ir paaiškino jiems Dievo valią. „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes
tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums
viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs." (Jon 15,15) Jėzus Kristus
atskleidė tai, ką veikia Dievas. Jis nenori, kad mes tik turėtume istorinį,
teologinį, dvasinį, sociologinį, eschatologinį, antropologinį, ekleziologinį
ar kokį kitokį pažinimą. Viešpats nori, kad mes gyventume Juo. Kad Jo
žodžiai būtų mūsų duona ir vanduo. Kad mūsų vaikai matytų, kad krikščionybė
yra ne hobi, bet gyvenimo tikrovė. Tik tada mūsų vaikams Dievo apreikšimai
bus įdomūs, kada jie aiškiai matys, kad mes jais domimės iš visos širdies ir
bijome Dievo.

3) „kad laikytumėmės visų šio Įstatymo žodžių". Brangieji, niekada
nepamirškime, kad Viešpats atskleidė mums savo valią ne tam, kad mes būtume
kažkokie išskirtiniai pasipūtėliai. Bet tam, kad laikytumėmės viso Dievo
mokslo patys ir vestume kitus pas Dievą. Todėl ir turime tikinčiųjų šeimą ir
namus, kur geriausia mokintis pažinti Viešpatį. Viskas kas apreikšta
Biblijoje yra mums ir mūsų vaikams. Nebijokime skaityti Biblijos vaikams.
Jei mūsų mažieji sugeba išsiaiškinti kaip dirba kompiuteris, kodėl mes
kartais galvojame, kad Biblija yra per sunki mūsų mažiesiems. Skaitykime
Dievo žodį vaikams, mokinkime ją pritaikyti gyvenime. Dievo mintys tokios
gausios, neužteks visos amžinybės, kad suprastume jas. Todėl šiandien
nesnauskime, bet mokinkime save ir savo vaikus.

„Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi
Viešpatį savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Paimk į
širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams.
Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi.
Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos.
Užsirašyk juos ant durų staktos savo namuose ir ant vartų." (Pak 6,4-9)

Sekmadienio pamokslas

Ką čia veiki?

1Kar 19,1-18

Visi žmonės kada nors pakliūna į sunkumus, kuriuose prarandą savitvardą ir
stiprybę. Liūdna, kad ir tikintieji kartais neatlaiko mėginimų ir palūžta.
Todėl Viešpats paliko mums daug padrąsinančių liudijimų ir pamokančių
istorijų savo Žodyje. Paskaitykime apie Eliją.

1. Elijas bėga, norėdamas išgelbėti savo gyvybę. „Išsigandęs ir
gelbėdamas savo gyvybę, jis tučtuojau pabėgo." (1Kar 19,3) Elijas buvo toks
pat žmogus kaip ir mes. Jis buvo ištikimas Dievo pranašas, dalyvavęs
nuostabiuose Dievo darbuose. Tačiau kažkas jam atsitiko ir jis pasuko
žmogišku keliu. Elijas galvojo, kad pabėgęs į dykumą išspręs savo problemą
su Jezabele. Bet nematė, kad priešakyje jo yra kiti išbandymai.

Mes esame linkę bėgti nuo problemų ir nespręsti jų Dievo pagalba. Kai
nesiseka darbe - keičiame darbą, kai nesiseka mokytis, juos metame. Šeimos
skiriasi, kaimynai pykstasi, vaikai pešasi, broliai nesišneka. Nesuprantame
Biblijos - nustojame ją skaityti. Dievas neatsako į maldą, nustojame
melstis. Niekas nepriima Kristaus, nustojame liudyti. Ir t.t. žmonės nori
pabėgti nuo problemų, bet užbėga ant dar didesnių. Bėgimas nuo problemos,
tai nenoras pripažinti, kad esi silpnas ir, kad tau reikia pagalbos. „Kas
nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo
gyvybę, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį,
o save pražudytų ar sau pakenktų?" (Luk 9,24-25)

2. Elijas trokšta mirties „Pasiekęs Judo Beer Šebą, jis paliko ten savo
tarną, o pats keliavo vieną dieną į dykumą. Priėjęs kadagį, atsisėdo po juo
ir šaukėsi mirties. „Gana. – šaukė jis, - imk Viešpatie, imk mano gyvastį,
nes aš nesu geresnis už savo protėvius." (1Kar 19,4). Ši situacija parodo
mums kokie mes tampame pažeidžiami. Kaip greitai nusiviliame ir prarandame
tikėjimą. Žmogus savo išmintimi negali susitvarkyti sunkiausiu gyvenimo
momentu. Ne vienas, pabandęs išspręsti savo problemas be Dievo, prarado
viltį ir norą gyventi. Kiek žmonių šiandien atima sau gyvybę? Pasaulietiniai
psichologai gali ieškoti priežasčių, samprotauti ir tyrinėti. Bet atsakymai
yra Kristuje. Baimė turi didelę galią. Teisingai nukreipta baimė turi
gyvybinių galių. Jei Bijai Dievo, būsi laimingas. „Pagarbi VIEŠPATIES baimė
yra tvirtovė, jo vaikų prieglauda. Pagarbi Viešpaties baimė – gyvenimo
šaltinis, kad žmogus galėtų išvengti mirtinų pinklių." (Pat 14,26-27). Jei
bijai žmonių, pakliūsi į spąstus. „Žmonių baimė spendžia žmogui spąstus, o
kas pasitiki Viešpačiu, tas apsaugomas." (Pat 29,25)

3. Dievas pasirengęs padėti „Elijas atsigulė po kadagiu ir užmigo.
Staiga jį palietė angelas ir tarė: „Kelkis ir valgyk." Jis apsižvalgė.
Žiūri, prie galvos žaizdre keptas paplotis ir ąsotis vandens. Viešpaties
angelas atėjo antrą kartą ir, palietęs jį, tarė: „Kelkis ir valgyk, antraip
kelionė tau bus per sunki." Atsikėlęs pavalgė ir atsigėrė. Tuo maistu
pasistiprinęs , jis ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat
Dievo kalno Horebo. Ten, įlindęs į olą, praleido naktį." (1Kar 19,5-9).
Tiesiog įdomi situacija. Viešpats pažadina Eliją ir liepia pavalgyti. Elijas
užsispyręs. Jis rimtai apsisprendė mirti. Viešpačiui reikėjo pora kartų
paraginti ir Elijas pakluso. Aš mąstau kiek kartų Viešpats ragina mus
pabusti iš miego? Ar jo kantrybė yra amžina? Kiek kartų jis dar sakys mums:
„Kelkis ir valgyk amžinybės duoną.. Atsigerk tikėjimo vandens...

Šiandien mes skaičiuojame vitaminus, valgome įvarų maistą, kad gautume
reikalingas medžiagas savo organizmui, tačiau sergame ir esame nusilpę. Štai
pranašas užvalgė duonos ir atsigėrė vandens. Ir jam užteko jėgų keliauti net
40 dienų ir naktų!!! Brangieji, kai Viešpats pamaitina, net mažas davinys
yra geresnis už tūkstantį cepelinų ir bifšteksų. O gurkšnis Gyvybės vandens
yra nepalyginamai naudingesnis už toną geriausios giros ar vyno statinę.

4. Nuostabus klausimas. „Tada jį pasiekė Viešpaties žodis: „Ką čia
veiki, Elijau?" (1Kar 19,9). Kodėl VIEŠPATS paklausė? Argi DIEVAS nežino
visko? Aišku žino, tačiau jis klausia dėl Elijo. Koks nuostabus yra mūsų
Viešpats. Jis ieško savo žmonių, jis rūpinasi jais. Jis supurto ir visada
ieško mūsų. Labai dažnai žmogus slepiasi tada, kada jis turėtų būti visų
matomas. Kaip džiugu, kad Dievas pirmas padaro žingsnį ir paklausia ką čia
veiki? Kada mes gyvename Dievo bendruomenėje, dažnai išgirsime tokį
klausimą. Jei turime ausis, išgirsime ir būsime palaiminti. O, kad mes
dažniau išgirstume šį klausimą, o kad mes dažniau pagalvotume apie šį
klausimą! Pagalvotume tada, kai širdį užvaldo neapykanta broliui. Kai
nesinori tarnauti, eiti į bažnyčią ar skaityti Dievo Žodį. Jei pastoviai
būsime arti brolių ir sesių bažnyčioje, tikiu dažnai išgirsime tokį
klausimą. Mums riekia, kad kas nors pasirūpintų mumis. Dievo žmonėms
reikalingas ne tik patarimas, bet ir sukrėtimas. Net patiems drąsiausiems,
reikalingas padrąsinimas.

5. Žmogus mėgsta skųstis. „Jis atsakė: „Aš degu uolumu Viešpačiui,
Galybių Dievui, nes izraelitai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir
išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, o jie nori man gyvastį
atimti." (1Kar 19,10). Sunkiausiais gyvenimo momentais, žmogus patampa
savanaudžiu. Blogiausia, kad tokiu metu yra lyg ir priekaištaujama
Viešpačiui. -„Aš degu uolumu, o mane persekioja." Jis mato tik savo
problemas. Juk Dievas gerai žinojo, kad Elijas yra persekiojamas. Baimės
akys yra labai didelės. Elijas galvojo, kad jis vienas beliko, tačiau jis
nežinojo ką žino Viešpats. „Aš paliksiu Izraelyje septynis tūkstančius –
visus tuos, kurie nesiklaupė Baalui ir kurių lūpos jo nebučiavo." (1 Kar
19,18). Iš tiesų sunkumuose yra lengva palūžti ir pradėti priekaištauti
visam pasauliui, netgi Dievui. Savigaila yra didelis mūsų priešas. „aš
vienas likau" – niekas manęs nesupranta, ar tokių minčių neturėjome ir mes
kada nors?

6. Viešpats praėjo. „Išeik laukan, - pašaukė jis, - ir stovėk ant kalno
prieš Viešpatį, nes Viešpats praeis." Pūtė didelis vėjas ir buvo toks
stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš Viešpatį, bet
VIEŠPATIES nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo
žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet Viešpaties nebuvo ugnyje. O
po ugnies – švelnus tylus dvelksmas. Išgirdęs jį, Elijas apsigaubė veidą
skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos. Tada į jį balsas kreipėsi: „Ką
čia veiki, Elijau?" Jis atsakė: „Aš degu uolumu Viešpačiui, Galybių Dievui,
nes izraelitai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo
pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, o jie trokšta man gyvastį atimti."
(1Kar 19,11-18) …Smarki audra. Žemės drebėjimas. Liepsna. Bet ten nebuvo
Viešpaties. Kur daug triukšmo, ar net stebuklų, nebūtinai ten yra Viešpats.
„Ano Nedorėlio atėjimą dėl šėtono įtakos lydės įvairūs galingi darbai,
ženklai ir netikri stebuklai 10 ir visokios nedoros apgaulės einantiems į
pražūtį už tai, kad atsisakė mylėti tiesą, kuri būtų juos išganiusi." (2 Tes
2,9)

Galbūt Elijas tikėjosi, kad Dievas bus audroje, drebėjime ar ugnyje, kad
nubaus piktadarius, kurie jį norėjo nuskriausti, bet Viešpats buvo tyliame
dvelksme ir prabilo tyloje: „Ką čia veiki Elijau?" – paklausė Dievas antrą
kartą. Kodėl Dievas klausia dar kartą? Todėl, kad Elijas nedavė tinkamo
atsakymo. Todėl, kad pranašas vis dar buvo valdomas savo baimės, bet
nebijojo Viešpaties. Tačiau Elijas sugebėjo išgirsti tą tylų dvelksmą. Tokia
yra Dievo Dvasia.

Kaip mes gyvename? Ar girdime Dievo balsą? Ar sugebame išgirsti Dievo kalbą,
kai Viešpats klausia: "Ką čia veiki"? Amen.

LEBBS Biblijos mokykla kviecia i seminara 2008 06 23-24 d. Panevezyje

Mieli bendruomeniu vadovai, bendruomeniu nariai

2008 birzelio 23-24 dienomis Biblijos mokykla rengia seminara, kurio tema
"Ivadas i Senaji Testamenta I". Seminaro lektorius dr. Parusas Parusevas
(Tarptautine baptistu teologijos seminarija, Praha).
Kvieciame dalyvauti!

Daugiau informacijos - skelbime.

Pagarbiai,
Sandra Daktaraite
Administratore
Lietuvos evangeliku baptistu bendruomeniu sajunga Vytauto 38a, 92127
Klaipeda
Tel.: 46-314474
www.baptist.lt

Koks retas radinys - sumani žmona!

Įvadas.

Mama. Tai gyvybės pradžia. Be mamos mes nematytume šio pasaulio. Be mamos mes nepatirtume šilumos, nepajaustume pirmojo pieno skonio, be mamos mūsų gyvenime trūktų gyvybės. Visiems mama yra ypatinga. Galbūt todėl pagonys, nepažindami tikrojo gyvybės Kūrėjo ėmė garbinti moterį? Gaila, kad garbino tik stabą, bet moterų nelabai mylėjo. Jas žemino, nelaikė lygiomis su vyrais. Aukodavo savo bjauriems stabams mažučius kūdikius, kurių taip laukia kiekviena mama. Šėtonas nemėgsta moterų, nemėgsta mamų, nes per jas pasaulį išvysta nauja asmenybė, nauja viltis, dar vienas žmogutis, kuris ateityje gali pakeisti pasaulio eigą. Deja šiandien pasaulyje mes pasigendame vaikų, kurie gerbtų - mylėtų savo gimdytojus, klausytų savo tėvų bei mamų. Kodėl? Todėl, kad trūksta gerų dievotų mamų, tėvų ir šeimų. Visuomenėje nėra branginama gyvybė (abortai). Yra daug kalbama apie moterų teises, bet kokia nauda iš tų teisių, jei jos nėra teisėtos Dievo akyse?

Tinkamai subalansuota šeima užaugins tinkamai subalansuotus vaikus, kurie kurs tinkamai subalansuotą visuomenę savo šalyje. Kaip trūksta šiandien tinkamų tėvų…

                      Paskaitykime apie moterį Biblijoje, kokia ji turėtų būti? Tik Viešpats Dievas, kuris sukūrė žmogų ir žmoną gali būti vienintelis tikrasis patarėjas ir mokytojas. Skaitydami, nepamirškime, kad Biblijoje netgi tai kas skirta moterims, gerai pritaikoma ir vyrams. Tad ieškokime bendrinių principų ir melskime Dievo, kad jis mus pamokintų tinkamai pritaikyti tai savo gyvenime.

Patarlių 31, 10-31

Koks retas radinys - sumani^[1] žmona! Brangesnė už perlus jos vertė! ¹¹ב Vyras jai patiki savo širdį ir turi tikrą turtą. ¹²ג Ji atsilygina gerumu, o ne piktumu per visas savo gyvenimo dienas. ¹³ד Ji pasirūpina vilnų bei linų ir darbuojasi įgudusiomis rankomis. ¹⁴ה Kaip pirklio laivai, ji pargabena iš toli maisto atsargų. ¹⁵ו Ji keliasi, kai dar tamsu, duoda maisto namams ir dienos nurodymų tarnaitėms. ¹⁶ז Ji apžiūri ūkį ir jį nuperka, iš savo rankų uždarbio įveisia vynuogyną. ¹⁷ח Ji susijuosusi jėga, jos rankos stiprios. ¹⁸ט Ji mato, kad jos verslas klesti; naktį jos žibintas niekada neprigęsta. ¹⁹י Ji ima į rankas ratelį, o jos pirštai stveriasi verpstės. ²⁰כ Ji dosniai duoda vargšui ir ištiesia ranką elgetai. ²¹ל Jai nereikia rūpintis savo šeima, kai sninga, nes visi jos namiškiai šiltai aprengti. ²²מ Ji pati pasigamina antklodžių, plona drobė ir purpuras - jos drabužiai. ²³נ Jos vyras įžymus miesto vartuose ir sėdi ten tarp šalies seniūnų. ²⁴ס Ji siuva ir parduoda lino drabužius, ir tiekia juostas pirkliams. ²⁵ע Stiprybė ir orumas - jos drabužis; ji su šypsniu žiūri į ateitį. ²⁶פ Atvėrusi burną, ji kalba išmintingai, o ant jos liežuvio - malonus pamokymas. ²⁷צ Ji atidžiai prižiūri savo šeimos elgesį ir niekada nevalgo dykaduonio duonos. ²⁸ק Jos vaikai ją giria, jos vyras irgi liaupsina ją: ²⁹ר „Daug sumanių moterų, bet tu viršiji jas visas!" ³⁰ש Žavumas - apgaulė, o grožis - migla; moteris turi būti giriama už pagarbią VIEŠPATIES baimę. ³¹ת Duokite jai atlyginimą už jos triūsą! Teaidi miesto vartai jos darbų gyriumi!

 

Tad kaip atrodo ta sumani ir tobula žmona, moteris? Ji yra:

 

1.      Atsidavusi žmona. (11, 12, 23) Vyras ja visiškai pasitiki, netgi yra atidavęs jai savo širdį. Atiduoti širdį, reiškia patikėti savo gyvastį į kito rankas.

Ji siekia jo gerovės. Daro tik gera. Žmona gerina jo reputacija žmonių akyse. Ji atsilygina gerumu. Ji nėra panaši į varvantį stogą. Ji nepriekabiauja.

 

2.      Rūpestinga uoli partnerė. (13-17, 18b,19,22,24) ji gera verslo partnerė. Darbšti, išmintinga. Ji supranta, kad jos darbas vertingas. Labai dažnai moteris namuose yra gundoma manyti, kad jos darbas yra visai niekam nereikalingas. (gal trūksta įvertinimo?) Bet tai piktojo melas. Kiekvienas darbas namuose yra neįkainojamas.

 

3.      Stipri Viešpatyje (25). Stiprybė ir orumas - jos drabužis; ji su šypsniu žiūri į ateitį. Ji apsirengusi pačiais geriausiai drabužiais. Ir tai ne paskutinės mados apdarai, bet dievotos savybės. Todėl ji nebijo ateities, nes pasitiki Viešpačiu. Juk tik jis gali parūpinti gerą ateitį.

 

4.      Dosni patarnautoja vargstantiems ir stokojantiems. (20) Pasirengusi ištiesti ranką ne tik savo šeimai, bet kiekvienam išalkusiam. Kai rūpiniesi savo šeima, gali pamiršti kitus. Tačiau tikinčiųjų šeimos turi būti palaiminimas ir vargstančioms.

 

5.      Patikima maitintoja (15, 21, 27) Atsidavusi šeimos reikmėms. Maitina, aprengia, prižiūri namus - palaiko tvarką. Ji atidžiai prižiūri savo šeimos elgesį. Moterys prižiūri šeimos elgesį. Vaikams ir vyrams reikia priežiūros. Jei mūsų neprižiūrėtų, galime paslysti. Palaiminti namai, kuriuose žmonos, mamos prižiūri ne tik namus, bet ir namiškių elgesį.

 

6.      Bijanti Dievo, todėl išmintinga. Žinanti Dievo valią. (18,26,30) Ji kalba išmintingai, ant liežuvio švelnus pamokymas.

 

7.      Vyras ir vaikai ją giria. Šeima giria savo motiną. Žavumas - apgaulė, o grožis - migla; moteris turi būti giriama už pagarbią VIEŠPATIES baimę. ³¹ת Duokite jai atlyginimą už jos triūsą! Teaidi miesto vartai jos darbų gyriumi! Motinai priklauso atlyginimas - Tinkama pagarba.

 

Galbūt gali atrodyti, kad tokių moterų nėra, bet su Dievu kiekviena moteris mama gali būti tokia. Ir turi būti tokia. Jei tėvas ir motina šeimoje abu vaikščioja su Viešpačiu, šeima bus tikras palaiminimas vaikams ir visai visuomenei. Šeima -visuomenės pamatas. Kokia šeima-tokia visuomenė. Nieko nėra svarbiau šiame pasaulyje, kaip dievotą motinystė bei tėvystė. Vienas žmogus pasakė: "Tėvas yra atsakingas už kelią, kuriuo eina šeima, motina- yra šeimos klijai, kurie laiko šeimą kartu."

 

Ką galima padaryti, kad moteris, mama, būsima mama trokštų ir būtų dievota motina, džiaugsminga, nešanti palaiminimą savo šeimai? Pamąstykime apie tai, kokį vaidmenį tame atlieka pasaulis, tėvas, vaikai bei pati moteris:

 

Pasaulis

yra valdomas piktojo ir motinoms ar būsimoms motinoms gresia dideli pavojai. Pasaulyje skelbiama netikra - iškreipta motinystė. Moterys yra gundomos patapti vyrais visose gyvenimo srityse. Pasaulinė feminizmo banga nepadeda, bet žlugdo tikrąjį moters pašaukimą. Rom 12,2 yra tikra visiems. Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią - kas gera, tinkama ir tobula.

 

Tėvas.

Ef 5,23-29 gera vieta skirta Tėvams. Dievas žino kokie vyrai, tėvai turi būti. Kaip Kristus rūpinasi ir myli bažnyčią, taip ir vyrai turi rūpintis ir mylėti savo kūną-žmona. Ne tik parūpinti maisto, bet palaikyti fiziškai, emociškai, dvasiškai. Tėvas turi laiminti savo žmoną.

 

Vaikai.

 „Jos vaikai ją giria" Pat 31,28 arba laimina ją. Vaikai turi laiminti savo mamą. Ef 6,1-3 "Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo tėvų, nes tai teisinga. 'Gerbk tėvą ir motiną',-tai pirmasis įsakymas su pažadu: 'Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje". Gerbti savo tėvus, reiškia vertinti juos ir jų nuomonę. Klausyti jų nurodymų, paklūsti, nors ir nesupranti kodėl jie reikalauja vieno ar kito dalyko.

 

Moteris, mama

 

·          Kokie reikalavimai motinai? Pat 31 skyriuje matėme, kad reikalavimai yra didžiuliai. Namai, maisto ruošimas, skalbimas, drabužių lyginimas, vaikų, vyrų priežiūra, ir t.t. Kaip visame tame likti ramiai ir sveiko proto, turėti džiaugsmą bei ramybę?

 

·          Turint tinkamus prioritetus? Luk 10,38 Dviejų moterų pavyzdys parodo skirtingus prioritetus. Viena moteris Morta buvo susirūpinusi maisto ruošimu, kita Marija sėdėjo prie Jėzaus kojų. Viena buvo pikta ir smerkianti kitus, kita -visą savo dėmesį atkreipusi į Jėzų, kad išgirstų Jėzaus žodžius.

·          Pavojai motinystei. Yra pavojus patapti kaip Morta. Pavojus visą savo gyvenimą nukreipti tik į darbus ir buitį, puoselėti išorę ir pamiršti Vienintelį tikrąjį Dievą. Patarnavimas draugams ir šeimai yra gerai, bet širdis turi būti nukreipta visų pirma į Viešpatį. Tada tarnystė kitiems bus pilna džiaugsmo, o ne skundo, savigraužos ar nepasitenkinimo.

 

Prieš mus šiandien yra didelis iššūkis. Patiems augti Viešpatyje ir užauginti savo vaikus Viešpatyje. Jie ateities visuomenė: būsimos mamos ir tėčiai. Todėl prisiminkime Pakartoto įstatymo knygoje parašytus Viešpaties įsakytus žodžius 6,6-7:

 

Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi.

 

" Tačiau būk atidus ir nuoširdžiai saugokis, kad neužmirštum dalykų, kuriuos matei savo akimis, ir kad neleistum jiems išslysti iš savo širdies per visas gyvenimo dienas. Mokyk jų savo vaikus ir vaikų vaikus."  Pak 4,9

 

---

^[1] heb. Žodis chayil yra verčiamas - jėga, galybė, armija, turtas, sugebėjimas, turtai, lobis

Paul ir Marina Briggs naujienlaiškis

 

Dear folks,

 

Our hometown newspaper, the Portadown Times, recently published an article about the work that we have been involved in among the Loron people in Ivory Coast and Burkina Faso. They have kept it on the front page of their website for over a week. If you would like to read it, click here.

 

We are settling back into life in N. Ireland. We are getting some dental and medical needs taken care of, and enjoying seeing everyone in our families. From next week we will be starting to take some meetings around N. Ireland and telling what the Lord has been doing among the Loron people. 

 

By His grace,

 

Paul and Marina

 

Paul and Marina Briggs
http://paulbriggs.blogspot.com

Saugokitės bet kokio godumo

Luk 12,13-34

 

„Vienas iš minios jam tarė: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą." Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?" Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto." Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. ¹⁷ Jis pradėjo sau vienas svarstyti: 'Ką man čia dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.' ¹⁸ Galop jis tarė: 'Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. ¹⁹ Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!' ²⁰ O Dievas jam tarė: 'Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?' ²¹ Taip būna tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą."

 

Kartais žmonės ateina pas Jėzų ir galvoja, kad Dievo Sūnus yra lyg norus pildantis burtininkas. Gal net ne kartais, bet labai dažnai žmogus ieško Dievo visai ne su kilniais tikslais. Netgi Jėzaus mokiniai (Zebediejaus sūnūs) buvo susimaišę ir įtraukė net savo motiną, kuri Jėzaus prašė vietos savo sūnums karalystėje (Mat 20,20). Mes stebėdami ir skaitydami lyg iš šalies svarstome ir stebimės, kaip galėjo tie mokiniai būti tokie įžūlūs. Tačiau Dievo Žodis neapsiriboja tik tokiomis situacijomis kada kalbama apie žmogaus norą būti įtakingu ir turtingu. Tai žmogaus natūralus noras gyventi ramybėje ir kažkodėl mes galvojame, kad jei tik būsiu sotus - būsiu laimingas. Deja, Jėzus Kristus atskleidė tiesą apie turtus ir jų menkystę, apreiškė širdį to žmogaus, kuris prašė Jėzų tapti tarpininku jo savanaudiškuose tiksluose. Ir kiekvienas, kuris skaito šią istoriją gali ištirti save.

          Taigi, štai prieš mus žmogus, kuris prašo Jėzaus pagalbos. Kodėl Jėzus atsisako padėti? Todėl, kad jis matė to žmogaus širdį ir tikrus ketinimus. Jėzus tiesiai šviesiai pasakė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto." Nepamirškime, kad Jėzus žinojo viską ką mąsto žmonės. Taip pat jis žinojo tų dienų papročius. Greičiausiai to prašančiojo brolis buvo pirmagimis, todėl gavo didesnę palikimo dalį. Tai buvo įprasta toje kultūroje. Jei vyresnysis brolis būtų jį kažkaip apgavęs, aišku nebūtų reikėję kreiptis į Jėzų, jis būtų ėjęs į teismą ir viskas būtų išspręsta. Jėzus puikiai suprato ir įvertino situaciją. Dievo negalima apgauti.

Tai jo godumas vedė žmogų pas Jėzų. O koks blogas tikslas ateiti pas Jėzų dėl tokio reikalo! Tada tu tikrai nusivilsi ir nenorėsi daugiau nieko girdėti apie Jėzų ir jo mokymą. Nebent išgirstum Šventosios Dvasios kaltinantį balsą, atgailautum ir atsiverstum, tada tikrai pasikeistų tavo požiūris į bet kokius turtus.

Iliustracija: Kartą pas mus bažnyčioje apsilankė kažkokia moteris, kuris norėjau užrašyti bažnyčiai savo butą, pašnekėjus supratome, kad ji nekenčia savo vaikų ir nori jiems padaryti piktą darbą. Ačiū Dievui, kad Viešpats leido atskirti dvasią... Kas turite vaikų, turbūt dažnai turite spręsti tokias bylas: „Tėveli, o mano brolis neduoda man mašinytės?" Nesvarbu, kad tų mašinyčių yra daug ir kitų, bet būtinai reikia tos pačios mašinos, to paties žaislo. Kas tai yra? Godumas.

Šiandien mes esame panašiai gundomi. Velnias nepasikeitė ir žmogus nepasikeitė į gerą. Kiekvienas žmogus nori, kad jam būtų geriau. Ir jei nebudėsime, pražūsime. Jėzus perspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo". Godumas labai plati sąvoka. Ar jis turi apibrėžimą? Aišku galima sugalvoti kokį. Godumas – tai mąstymas ir veiksmai siekiant patenkinti savo savanaudiškus jausmus. Taip, viskas labai glaudžiais susiję su jausmais. Mes (nuodėmingas „aš") blogai jaučiamės, jei kitiems geriau sekasi. Mes blogai jaučiamės, jei kitas turi daugiau. Mes blogai jaučiamės, jei kitas suvalgė daugiau. Viskas susiję su mūsų apetitu, nusistatymu,

Godumas visada yra lygus savanaudiškumui ir stabmeldystei. Godumas visada eina drauge su kitomis blogybėmis tokiomis kaip pavydas, kerštas, neapykanta. Jis nevaikšto vienas. „Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams" - sakė Paulius. Paskaitykime ką jis dar sakė: „Jei kas moko kitaip ir nesutinka su sveikais mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiais bei maldingumo mokslu, tas yra pasipūtėlis, nieko neišmano, serga nuo ginčų ir nuo svaidymosi žodžiais, iš kurių gimsta pavydas, nesutarimas, piktžodžiavimas, blogi įtarinėjimai ir kivirčai tarp sugedusio proto žmonių, praradusių tiesos nuovoką ir manančių, jog maldingumas esąs pasipelnymo šaltinis. Žinoma, maldingumas yra didelis pelnas, kai pasitenkinama tuo, ką turi. Juk mes nieko neatsinešame į pasaulį ir nieko neišsinešime. Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti. Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių" (1 Tim 6,3-10). Apaštalas Paulius kalbėjo Timotiejui, kad jis būtų labai atsargus ir aiškintų vergams, kurie tarnauja krikščionims šeimininkams, kad jie būtų nuoširdūs ir tarnautų su atsidavimu. Kad neišnaudotų jų, nes geras darbas turi savo užmokestį. Tame kontekste jis prašneko apie žmones, kurie moko kitaip. Jis juos vadina pasipūtėliais. Ir šiandien yra tokių pasipūtėlių pasaulyje. Jie skelbia apie žemiškus turtus, kuriuos Dievas privalo duoti visiems. Kalba apie materialius laiminimus ir teigia, kad tikras tikintis žmogus turi būti turtingas. Bet taip skelbė pirmojo amžiaus fariziejai?! To siekė tas žmogus, kuris geidė brolio palikimo dalies. Pasaulyje pilna tų, kurie negirdi Jėzaus mokslo apie visokį godumą. Paulius tokius savanaudžius vadino sugedusio proto žmonėmis. Blogiausia, kad jie buvo pažinę tiesą, nes negali prarasti tiesos, jei jos nežinojai („praradusių tiesos nuovoką").

Taigi tie, praradę tiesos nuovoką mano, kad maldingumas yra pasipelnymo šaltinis. Ar ne taip mano dauguma žmonių mūsų pasaulyje? Jie galvoja, kad tos „naujos sektos" skirtos plauti pinigus. Liūdna, kad kartasi tai būna tiesa. Apgailėtina, kad į bažnyčias tikrai patenka tokių žmonių, kurie siekia pralobti religingumo sąskaita. Ir jei bažnyčia nepatenkino jo lūkesčių, jis palieka ją. Tikri Kristaus mokiniai gali tik stebėtis.

Godumas pasireiškia įvairiomis formomis: Garbės siekimas įvairiose situacijose. Nenoras mokėti atlyginimą darbininkams (jei esi darbdavys). Pavydas ir neapykanta žmogui (žmonėms), kuriam geriau sekasi (pats dažniausias reiškinys Lietuvoje). Didesnio pelno siekimas ir kitokie savanaudiškumo apsireiškimai. Kartais žmogus bando save apgauti sakydamas, kad aš viską darau kilniam tikslui: vaikų gerovei, verslo plėtrai.... Tačiau Dievas perspėja: „Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių". Spąstai, aistros ir galiausiai – atpuolimas nuo tikėjimo. Baisu. Ir mes matome atpuolusius nuo tikėjimo žmones, gal kai kurie iš jų tapo godumo aukos?

Perspėjimas: Mes turime nesuklysti: geras atlyginimas už nuoširdų darbą nėra blogis. Nuosavybės turėjimas nėra nuodėmė apie kurią kalba Jėzus. Istorijoje buvo ir yra daug nuostabių krikščionių, kurie savo turtu tarnauja Dievui. „Pagerbk VIEŠPATĮ savo turtu ir pirmaisiais viso derliaus vaisiais, tai tavo aruodai bus kupini, spaustuvai perpildyti naujo vyno" (Pat 3,9-10). Dosnumas yra geras priešnuodis nuo godumo skleidžiamo nuodo.

 

Jėzus Kristus norėjo, kad jo vaikai gyventų ramybėje ir niekada nepamirštų, kad „jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto." (Luk 12,15) „Anokia čia tiesa", - kas nors pasakytų. „Žinoma, kad ne piniguose laimė." Tačiau nors patarlė žinoma, deja žmogaus gyvenimas ir jo pasirinkimai parodo, kur yra jo laimė. Jėzus Kristus nori, kad žmogus suprastų, jei gyvybė nepriklauso nuo turtų, vadinasi reikėtų išsiaiškinti nuo ko priklauso gyvybė? Paklausykime: „Jam bekalbant, viena moteris iš minios garsiai sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai." O jis atsiliepė: „Dar labiau palaiminti ties, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi." (Luk 11,27-28) Mūsų gimdytojai, nusipelnė didelės pagarbos ir palaiminimo. Jie atvedė mus į pasaulį, maitino, augino. Jie darė viską, kad mes būtume laimingi. Jie mokino mus duoti. Nes tėvystė – tai davimas, pasiaukojimas, nesavanaudiškumas. Tėvystė – geras vaistas nuo godumo...

Tačiau neužtenka gimti į šį pasaulį ir turėti gerus dosnius tėvus. Kiekvienas gimęs žemėje, vieną dieną mirs. Žmonės kartais pavydi tiems, kurie pagimdė didžius žmones. Pavydi ir net nekenčia. Tačiau tik gimęs iš aukšto gyvens amžinai. O gimti iš aukšto galim tik Dievo Žodžiu. Tikrai labiau palaiminti tie, kurie klausosi ir vykdo Dievo Žodį, nes jie gyvens amžinai. Štai apie kokią gyvybę kalba Jėzus Kristus.

 

Jėzus pasakė jiems palyginimą apie turtingą žmogų paskaityime: (Luk 12,16-21): „Taip būna tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą." Kokia tragiška istorija. Žmogus jau buvo turtingas. Tų metų derlius buvo geras. Tačiau jis neturėjo kur visko padėti. Jis galėjo pasirinkti paprastesnį kelią – atiduoti perteklių vargšams arba išmokėti didesnį atlyginimą darbininkams, kurie nuėmė derlių. Bet jis buvo godus. Jis nebuvo dosnus. Perteklių nusprendė pasilikti sau. Ar ne taip būna pasaulyje žmonėms šiandien? Gavo kas geresnį darbą, atlyginimas pakilo, o ar jo išmaldos padidėjo? Ar jis pradėjo daugiau aukoti Dievui? Dažniausiai, žmogus investuoja į daiktus, kitokius projektus ir apskritai nustoja labdarai duoti, jei tai jam nepasimoka.

Galvojate mums negali taip atsitikti? Esame neturtingi? Nesiekiame pralobti? Mūsų laukai visada blogai užderi? Bet, jei nesirūpinsime tapti turtingais pas Dievą, tikrai atsitiks panašiai, o gal dar blogiau. Baisiausia kai žmogus galvoja, kad jis yra teisus, o teisme pasirodo, kad kaltas. Jėzus Kristus atėjo į žemę ir skelbė žmonėms Dievo Žodį, kad jie nenustebtų išgirdę teisėjo nuosprendį. Todėl jis šiandien kviečia išgirsti ir suprasti. Tikėti ir gyventi. Suklusti, sustoti, atsiversti ir eiti dosnumo, ramybės ir džiaugsmo keliu. Juk priimti Kristų – reiškia priimti amžinąjį gyvenimą. Vienintelėje srityje yra pateisinamas „godumas": Galima godžiai trokšti Dievo artybės, godžiai gerti iš Gyvybės versmės, godžiai valgyti Amžinąją duoną iš dangaus ir tada tikrai būsime visko pertekę ir niekas mūsų neapkaltins velnišku godumu. Amen.

 

Gera svetainė Bibliją studijuoti įvairiomis kalbomis

http://lit.scripturetext.com/

__________ Information from ESET Smart Security, version of virus signature database 3015 (20080410) __________

The message was checked by ESET Smart Security.

http://www.eset.com

Pamokslo santrauka Iz 26

Tą dieną bus giedama giesmė

Izaijo 26 skyrius

 

Viešpaties Dvasia kalba per Izaiją apie ateitį. Apie šlovinga atgimimo ir pergalės laiką. Tai pranašystės giesmė, kuri dar tik bus giedama. Skaitydami galime išvysti Dievo charakterį ir pasimokinti kokie turime būti. Juk Viešpats pašaukė mus būti kaip jis ir sekti Jėzaus Kristaus pėdomis. O kad mūsų giesmės būtų tokios prasmingas, kad mūsų lūpose visada būtų Viešpaties Dvasios giesmė!

 

26,1-2 Tą dieną Judo šalyje bus giedama giesmė: Tvirtas mūsų miestas. Mūsų apsaugai pastatė jis mūrus ir pylimą. Atverkite vartus. Teįeina teisioji tauta, kuri lieka ištikima. Tai pasitikėjimo Viešpačiu giesmė. Giesmės yra giedamos tada, kada žmogus nori išreikšti savo dėkingumą, savo gerą nuotaiką ir pasigėrėjimą Viešpačiu. Giesmės giedamos, kad būtų pranešta žinia. Viešpats kalbėjo Izraeliui ir Judui per pranašą Izaiją eilėmis. Tokiu būdu žinia geriau įsimenama. Ši giesmė – tai pergalės giesmė. Nes pergalė priklauso nuo Viešpaties.

Senovėje, kad viešpatavo godumo dvasia, tautos puldinėjo kitas tautas, todėl buvo būtina gyvenviete apsaugoti. Tikintieji garbina Viešpatį už tai, kad jis pastatė mūrus ir pylimą. Jie pripažįsta, kad Dievas parūpino apsaugą, nors mūrus ir pylimą statė žmonės.

 

26,3 Nesvyruojantiems duodi ramybę ir teiki gerovę, nes jie tavimi pasitiki. Mūsų Viešpats toks nuostabus, jis dovanoja ramybę ir gerovę žmonėms. Ar visiems? Ne, tik tiems, kurie nesvyruoja, kurie neabejoja savo pasirinkimu. Kodėl mes neturite ramybės? Todėl, kad pasiduodame abejonėms ir priešgyniavimo dvasiai. Tada tikrai nėra ramybės, nes nesi tikras tuo kuo pasitikėjai.

 

26,4 Pasitikėkite Viešpačiu amžiais, nes Viešpats – amžiais tverianti Uola. Tuo Viešpačiu reikia  pasitikėti visada, tiesiog amžiais, nes jis niekada nepraeina. Dievas nesensta, jis nesikeičia. Jis stiprus. Jokie kultūriniai, socialiniai, ekonominiai pasikeitimai nedaro jam įtakos. O kaip žmogui reikia tokio stabilumo šaltinio.

 

26,5 Jis nuverčia galiūnus iš aukštybių, sugriauna saugų miestą, sulygina su žeme ir paverčia dulkėmis. Jį trypia kojos, beturčių ir varguolių kojos. VIEŠPATS pažemina išdidžiuosius. Šiandien pasaulyje daug valdovų, prezidentų, diktatorių, kurie galvoja, kad gyvens amžinai. Kuboje Fidelio brolis juokiasi iš prognozių, kad komunizmas žlugs, tačiau Viešpats juokiasi iš kiekvieno, kuris pasiaukština. Žmogus galvoja, kad jis kažin kas, bet jei Viešpats panorėtų, pažeminimas ateitų neužtrukdamas. Ir ne galybe o paprasčiausių varguolių kojos sutryptų išdidžiuosius. Žmogus gali galvoti, kad jis saugus savo sukurtame mieste, tačiau griuvimas bus labai smarkus. Mat 7,24-27

 

26,7 Teisiojo takas – be duobių; teisiajam tu padarai lygų kelią. Teisiojo kelias visai kitoks. Niekas jo netrypia, niekas negali paspęsti jam pinklių, nes jis visada pasiruošęs visokiausiems netikėtumams. Tas, kuris tikėjimu buvo išteisintas ir dėl Jėzaus Kraujo tapo teisiuoju, nežino diskomforto gyvenime. Jo akys nemato nelygumų kelyje. Ar tai reiškia, kad teisiojo kelyje nepasitaiko kliūčių? Dar ir kokių, tačiau jis išmoko nugalėti visas kliūtis ir duobė bei kalnai negąsdina jo. Juk viskas prasideda širdyje, kur yra dvasinės akys. Vienam ir kilometrinis kalnas tik grumstelis kelyje, kitam Everestas. Vienam ir Baltijos jūra tik maža balutė, kitam Atlanto vandenynas.

 

26,8b Tavo vardą minėti ir tavo mokymo laikytis – vienintelis mūsų troškimas. Teisųjį visada pažinsi, jis negali pasislėpti, nes visada mini Viešpaties vardą. O, kas nors pasakytų, aš irgi visada sakau: Jėzau, Jėzau, Dieve, Dieve. Tačiau teisusis netuščiažodžiauja, jis trokšta gyventi Viešpačiu ir jo mokslu. Minėti Viešpaties vardą, reiškia gyventi pagal jo mokslą. Ir dar labiau. Tai yra vienintelis teisiojo troškimas. Ne vienas iš didžiausių, bet vienintelis. Brangus Dieve, suteik ir mums tokį troškimą, tada mes būsime saugūs.

 

26,9a Ilgiuosi tavęs naktimis, net rytą mano dvasia dėl tavęs budi. Tikrai ne žodžiais teisieji myli Viešpatį ir mini Jo vardą. Net naktį ilgisi Dievo artumo. Kada aš galvoju apie naktį, aš matau kūno viešpatystę, nes jis šaukia: „Noriu ilsėtis". Tik karšta dvasia dėl Viešpaties gali priversti kūną paklusti. Iš tiesų, ryte reikia pradėti budėti, ne vakare, ir ne sekmadienį, bet kiekvieną dieną. Nes nežinome kokie pavojai mūsų laukia.

 

26,9b Kai žemėje vyksta tavo teismai, pasaulio gyventojai pažįsta teisumą. Nemėgstame teismų, nemėgstame bausmių, bet Viešpats žino ką daryti, kad žmonės atsigręžtų. Ne visi pasaulio gyventojai pažįsta Dievo teisumą, tik tie, kurie pažįsta Viešpatį. Kiek žmonių šiandien kenčia ir keikia Viešpatį, vietoj to, kad atsigręžtų, išpažintų nuodėmes ir garbintų Viešpatį.

 

26,10-11 Bet nors ir gailestingai elgiamasi su nedorėliu, teisumo jis neišmoksta ir dorumo šalyje daro nedorus darbus, o Viešpaties didybės nemato. Viešpaties, tavo ranka pakelta, bet jie to nemato. Viešpats yra gailestingas, ir tikrai, jei žmogus elgiasi nedorai ir gyvena nebaudžiamas, tai dar nereiškia, kad jis teisus. Kaip liūdna, kad Dievo malonę daugelis šiandien atmeta ir pasitiki savimi.

 

26,12 Viešpatie, tu skiri mums gerovę, nes atlikai dėl mūsų visus mūsų darbus. Koks svarbus pripažinimas. Negi senovėje žmonės nieko neveikė, o Dievas stebuklingai tvarkė reikalus? Kai tikintieji gyvena tikėjimu, jie mato Dievą visur.

 

26,13 Viešpatie, mūsų Dieve, kiti valdovai, be tavęs, yra mus valdę, bet mes vien tavo vardą atmename.

 

26,14-15 Tu padidinai savo tautą, Viešpatie, pagausinai tautą savo paties šlovei, į visas puses praplėtei krašto ribas. Viešpats saugo ir augina savo tautą. Bet jis turi tikslą. Visa tai yra Jo šlovei.

 

26,16 Viešpatie, savo nelaimėje jie ieškojo tavęs ir šaukė iš skausmo, kai buvo baudžiami. Kaip nėščia moteris, artėjant gimdymui, iš skausmo raitosi ir šaukia, tokie ir mes, Viešpatie, buvome prieš tave. Mes buvome nėšti ir raitėmės skausmuose, tačiau pagimdėme vėją, o išgelbėjimo žemei neatnešėme; nė vienas negimsta gyventi pasaulyje. Žmonės gali stengtis save išgelbėti, gali bandyti pakeisti savo ateitį, bet nieko iš to neišeis. Išgelbėjimas yra Dievo dovana. Tikėjimas yra Dievo malonė. Amžinasis gyvenimas – malonė.

 

26,19-21 Tavo mirusieji gyvens, jų kūnai prisikels, nes tavo rasa – rasa, švytinti šviesa, todėl ir šešėlių šalis atiduos mirusiuosius. Pabuskite ir šaukite iš džiaugsmo visi, kurie gulite dulkėse. Kelkis, mano tauta, eik į savo kambarius ir užsisklęsk paskui save duris. Valandėlę patūnok, kol praeis pyktis. Žiūrėk, Viešpats ateina iš savo būsto bausti žemės gyventojų už jų kaltes. Žemė atidengs kraują, kuris buvo ant jos pralietas, ir nebeslėps savo užmuštųjų. Koks kontrastas!. Žmonės bandė pagimdyti kažką brangaus, o tik vėjas gavosi, bet Viešpats prikelia net mirusius. Koks didelis skirtumas! Tai ateities vizija, bet ši ateitis prasideda šiandien. Šiandien, kai išgirsi Jo balsą, neužkietink savo širdies.

 

27,1-3 Tą dieną Viešpats savo kietu, galingu ir aštriu kalaviju nubaus Leviataną, tą pirmykštį slibiną, Leviataną, tą suktą slibiną. Jis sunaikins slibiną jūroje. Tą dieną giedokite giesmę apie šaunų vynuogyną. Aš, Viešpats, prižiūriu jį ir nuolatos palaistau; kad jam kas žalos nepadarytų, saugau jį naktį ir dieną. Amžinas saugumas.

 

Jėzus Kristus kryžiaus auka nubaudė šio pasaulio kunigaikštį. Jis nukryžiavo visas piktojo galybes. Jis kviečia visus į savo bažnyčią, kuri kantriai laukia savo jaunikio pasirodymo. Artėja jungtuvių diena. Tikintieji susijungs su savo Viešpačiu, kaip jaunoji, kuri laukai jaunikio. Dabar mes dar laukiame, bet ateis ta diena ir neužtruks.