A.Sinkevičiaus pamokslas apie maldą

Trečiadienį pas mus lankėsi Vilniaus Biblijos Baptistų bendruomenės pastorius Audrius Sinkevičius. Pasidalino apmąstymais pagal Danieliaus knygą. Siūlau visiems paklausyti pamokslo audio įrašą.

V.Mitė. „Tikinti“ netikinčiųjų visuomenė

Paskaitymui... http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=19436264

Sekmadienio pamokslo įrašas

Čia rasite nuorodą į pamokslą "Apdovanoti dovanoti" Ef 4,1-16 http://www.mediafire.com/?5dwdt4janzo

C.S.Lewis. Didžioji nuodėmė

Užsiprenumeruokit naujienas

Sveiki visi, ar žinote, kad galite užsiregistruoti šio dienraščio naujienas savo naršyklėje ar paštu gauti info, kai tik naujas pranešimas bus įdėtas? Spauskit dešinėje "užsisakykite" 

Pamąstymui...

DEFINITION : MISSIONAL CHURCH

A missional church is a church that is shaped by participating in God's mission, which is to set things right in a broken, sinful world, to redeem it, and to restore what God has always intended for the world. Missional churches see themselves not so much as sending, as being sent. A missional congregation lets God's mission permeate everything that the congregation does – from worship to witness to training members for discipleship. It bridges the gap between outreach and congregational life, since, in its life together, the church is to embody God's mission.

Į misiją orientuota bendruomenė yra tokia, kurią dalyvavimas Dievo misijoje formuoja, kuri turi atstatyti sugadintą, nuodėmingą pasaulį, atpirkti jį ir gražinti pasauliui tai, ką Dievas iš pradžių jam buvo sumanęs. Į misiją orientuotos bendruomenės savo mato ne tiek kaip kažką išsiunčiančios į misiją, bet kaip pačios esančios išsiųstos. Tokia bendruomenė leidžia Dievo misijai persmelkti viską, kuo bendruomenė užsiima: nuo pamaldų iki liudijimo ir mokinystės praktikavimo. Ji nutiesia tiltą per spragą, žiojančią tarp kalbėjimo pasauliui ir bendruomeninio gyvenimo, nes į misiją orientuota bendruomenė įkūnija Dievo misiją per savo bendrabūvį.

Pamokslas sekmadieniui

Ne save skelbiame...

audio įrašas čia

2 Kor 4,3-6

Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o save — jūsų tarnais[1] dėl Jėzaus. Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa! — sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.

Turint mintyse artimiausią kontekstą Pauliaus laiške, mes skaitome Raštą, kur Paulius priminė tikintiesiems tikėjimo pagrindus. Jis drąsino juos ragindamas, mokydamas, bardamas. Jis išaukštino Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo spindesį. Apaštalas mokino ir augino savo vaikus tikėjime. Jis gynė savo bylą, kurią buvo iškėlę suvedžiotojai įsibrovę į Korinto bendruomenę. Paulius visko nemetė ir nebėgo į krūmus. Jis kovojo, nes ėjo pergalės eisenoje. Jam nereikėjo nugalėti, ne jis buvo Nugalėtojo pusėje. Daug pamokų randame Pauliaus mokyme. Jei kas nors kaltino Paulių neefektingai tarnaujant, tai buvo nutildytas pačios tiesos. Šio pasaulio dievaitis apakina netikinčiuosius, kad jie nematytų Kristaus šlovės Evangelijos šviesos. Todėl apaštalo Pauliaus negąsdina netikintieji, bet drąsina Kristus, kuris pašaukė skelbti Žinią, ir gali išganyti kiekvieną, kas tik patikės.

1. Evangelijos skelbėjų tikslas Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o save — jūsų tarnais dėl Jėzaus. Akivaizdu, kad Paulius turėjo tikslą parodyti koks yra tikras Dievo tarnas evangelistas, mokytojas ir ganytojas. Korinte atsiradusių netikrų mokytojų išskirtinis bruožas buvo savęs aukštinimas. Jie sekė pasaulio dievaičio dvasia. Išdidumas pražudė aušrinį angelą. Išdidumas žudo ir naikina kiekvieną jam atsiduodantį. Išdidus skelbėjas skelbia save. Jis skelbia savo mokymą, prieštaraujantį Kristui. Nemanau, kad Korintiečius buvo galima apgauti tokiom šnekom: „Pažiūrėkite koks aš gražus, ir kaip aš gerai žinau Raštą, klausykite tik manęs, nes Paulius neišvaizdus ir jo dikcija prasta..." Nepamirškime, kad Piktasis apsirengia šviesos angelu. Jis apsimeta ne tuo, kuo iš tikrųjų yra. Kaip darau, taip ir darysiu, kad neduočiau progos ieškantiems priekabių pagyrūnams, kurie norėtų pasirodyti esą tokie kaip ir mes. Juk tokie yra anie netikri apaštalai, klastingi darbininkai, besidedantys Kristaus apaštalais. Ir nenuostabu, nes pats šėtonas geba apsimesti šviesos angelu. Tad nieko ypatinga, jei ir jo tanai apsimeta teisumo tarnais. Bet jų galas bus toks, kokie jų darbai. (2 Kor 11,12-15) Tačiau apaštalas Paulius toks nebuvo. Jis buvo nuoširdus Kristaus tarnas mylintis žmones dėl Kristaus. Jis visada buvo susitelkęs tik prie Kristaus žinios ir atitinkamo gyvenimo.

2. Evangeliją reikia skelbti. Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o save — jūsų tarnais dėl Jėzaus. Norėjau, kad trumpai sustotume prie žodžio „skelbiame". Šlovės Evangeliją reikia skelbti. Tai amžina tiesa. Nesvarbu kokiais metodais. Svarbu skelbti. Svarbu išnaudoti progas, kurias mes turime. Mes skelbiame gyvendami. Todėl atitinkama gyvensena yra būtina. Galingos dievotos gyvensenos paslaptis yra Jėzuje Kristuje, kurį reikia skelbti. Ir apšalas Petras rašė: Kas gi jums pakenks, jei stropiai darysite gera? ¹⁴ Bet jeigu jums ir tektų kentėti už tiesą, jūs palaiminti! Jų gąsdinimo neišsigąskite ir nesutrikite. ¹⁵ Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. ¹⁶ Bet tai darykite švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti dėl to, už ką jus šmeižia. (1Pet3,13-16) Labai įdomus apaštalo raginimas. Mes girdime raginimą į pasyvų skelbimą. Skelbimą, kurio pradžia ne krikščionis, bet jį pažįstantys žmonės. Petras ragina būti pasirengusiais duoti atsakymą. Kai stebime Jėzų Kristų Evangelijose, pastebėsime, kad jo darbai ėjo priekyje, o žmonės klausė ką mums daryti? Vieni klausė nuoširdžiai, kiti bandė pažeminti. Jėzus išnaudojo progas. Jis buvo pasirengęs. Ar esame mes pasirengę?

Taigi, mes gyvename pasaulyje, kuris labai stipriai įtakotas krikščioniškos minties, tačiau nestipriai paveiktas Biblijos minties. Būna sunku kalbėti apie Kristų, kuris apreikštas Biblijoje. Žmonės nesupranta, nes negyvena Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Gyventi Viešpaties vardu, vadinasi eiti koja kojon su Kristumi — tai yra sekti Juo. Todėl jeigu tu širdyje turi Kristų, anksčiau ar vėliau tai paliudys tavo gyvenimas. Galbūt neturėsi žodžių tinkamai paaiškinti savo tikėjimą, tačiau darbai kalbės garsiau, nei tavo teologinės mintys.

Niekada nepamirškime paliepimo: Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs (Mat 28,19-20)

3. Evangelija — Jėzus Kristus Viešpats. Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o save — jūsų tarnais dėl Jėzaus. Tik atvykęs į Korintą skelbti Evangelijos, Paulius nieko kito nenorėjo žinoti, tik Kristų. Tai tikras nusistatymas. 1 Kor 2,2 Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą. Kiek visko mes žinome šiandien?! Kiek naštų nešame ir vargų regime, nes žinome per daug. Mokslas gali supainioti mūsų protus. Pasaulinio politinės filosofijos neleidžia suvokti tikrosios bendruomenės tvarkos. Savęs puoselėjimo „religija" nepalieka laiko apmąstymams apie Kristų. Pojūčiai, jausmai, emocijos yra tapusios pačios svarbiausios ir žmogus neskatinamas mąstyti, bet tik pajausti ir išgyventi. Nesakau, kad jausmai nesvarbūs, tačiau viskas turi būti savo vietoje. Viskas turi būti sveika. Paulius rašė: Pats ramybės Dievas jus tobulai tepašventina ir teišlaiko sveiką bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. ²⁴ Tasai, kuris jus šaukia, yra ištikimas; jis ir įvykdys! (1 tes 5,24) Dažnai apie Dievo artumą kalbama tik jausmų prasme. Jei tikinčiųjų bendruomenės pamaldose nepasijunti gerai, vadinasi Dievo čia nėra. Tokia filosofija pavojinga. Nepamir6kime, kad Dievo karalystė tai teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.

Galima būtų apie tai daug kalbėti, tačiau daug svarbiau kalbėti apie Kristų ir svarbiausia gyventi Kristumi ir žinoti tik Kristų. Nesakau, kad mes neturėtume būti išsilavinę. Tačiau tie visokie žinojimai ir patyrimai neturėtų aptemdyti tikėjimo. Aš tik skelbiu kas parašyta. „Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą". Mus turi valdyti Kristus, juk esame jo nuosavybė. Jėzus sakė: „Kam sakote Viešpatie, Viešpatie, o nedarote ką jums saku?" Žinoti Kristų, vadinasi pažinoti savo šeimininką ir būti budriam, kad išgirstume kiekvieną jo paliepimą. Paulius buvo budrus ir pasiryžęs, o mes?

Niekada neturėsime tokio ryžto, jei nepažinosime Kristaus. Apaštalai žinojo Jėzų Kristų ir skelbė jį su galybe. Petras liudijo Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote. Taip pat Apd 10,36 Jis pasiuntė savo žodį Izraelio vaikams ir per Mesiją Jėzų paskelbė ramybės gerąją naujieną. Šitas yra visų Viešpats Apd 2,36. Ir mes privalome skelbti. Tikras Dievo tarnas skelbia žinią. Jis privalo:

„Skelbti Jėzų Kristų kaip Viešpatį, vadinasi skelbti be baimės ir šališkumo, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, nusidėjėlių Gelbėtojas, gimęs iš mergelės Marijos. Jis turi skelbti tai, kad Jėzus išpildė kiekvieną taškelį ir brūkšnelį Įstatyme, tokiu būdu tapdamas Įstatymo pabaiga ir teisumu kiekvienam, kuris tiki. Jis turi skelbti, kad Jėzus buvo gundomas visame tame, kame ir mes esame gundomi, tačiau nenusidėjo. Skelbdamas Jėzų Kristų pamokslininkas privalo skelbti, kad Jėzus nugalėjo pasaulį, kūną, velnią, mirtį, pragarą ir kapą, ir, kad Jis šiandien sėdi Dievo Tėvo dešinėje ir užtaria mus. Jis privalo skelbti visos Biblijos doktriną be jokių priedų ir atėmimų. Tai reiškia, kad jis privalo skelbti pažodinį Biblijos įkvėptumą, ir pralietą Jėzaus Kraują kaip vienintelį atpirkimo būdą. Skelbti Jėzų Kristų, vadinasi skelbti visa, ką mokė Jėzus apie dangų, pragarą, gyvenimą, mirtį bei gyvenimą po mirties. Jėzų Kristų reikia skelbti, kaip tą, kuris per savo kaip tarpininko charakterį yra išaukštintas viršum visų ir turi galią viskam. (Oliver B. Green)

Nežinau ar galima geriau pasakyti tokiame trumpame sakinyje apie Kristų, kuris yra toks didis. Būtent Jį ir turime skelbti. Ef 1,20-23.

4. Evangelijos skelbėjai — tarnai dėl Jėzaus. Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o save — jūsų tarnais dėl Jėzaus. Tiesa, save taip pat reikia skelbti. Tačiau pažiūrėkime kokia prasme. Paulius sako, kad skelbia save tikinčiųjų tarnais dėl Jėzaus.

Kuo save laikome yra labai svarbu. Ar laikome tarnais? Tarnas skirtas būti kažkieno nuosavybe. Tarnauti, reiškia negalvoti apie užmokestį. Tarnauti Dievui galima tik tarnaujant žmonėms. Tačiau ir tikintieji kartais nenori tarnauti, o po to, kaltina kitus, kad pastarieji kažko nepadarė gerai, todėl ir netarnauja. Taip pat turime žinoti, kad kada Paulius vartoja žodį „tarnais", graikiškasis žodis reiškia „vergais". Čia vartojamas ne „diakonea", bet doulos. Taip kaip esame Kristaus vergai, taip turime būti vienas kito vergai. Juk mūsų Viešpats Jėzus Kristus tapo vergu mums Fil 2,4-11 ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienas išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!"

Brangieji, va tokia prasme „save" reikia skelbti. Pakabinkite žinią skelbimų lentoje: "Labai norėčiau patarnauti jums dėl Kristaus". Mes nesistebime, kai kiti tikintieji iš tolimiausių pasaulio kampų atvyksta mums patarnauti. O kaip mums reikia tokios dvasios: „Štai aš, Viešpatie, siųsk mane".

Paulius sakė, kad jie yra korintiečių tarnai dėl Jėzaus. Jie tarnauja, nes Kristus juos siuntė. Būna visokių priežasčių, kodėl mes darome vieną ar kitą dalyką. Bažnyčioje esame dėl įvairiausių priežasčių. Vieni dėl to, kad yra klusnūs vaikai. Kiti, todėl, kad yra toks įprotis. Treti, todėl, kad tikisi ką nors gera gauti. Bet turbūt svarbiausia, kad viskas būtų dėl Kristaus. Būkime tarnais dėl Jėzaus Kristaus.

5. Evangelija turi tikslą. Pats Dievas, kuris yra taręs : Iš tamsos tenušvinta šviesa! — sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.

Evangelijos tikslas - pažinti Dievo šlovę Kristuje. Dangaus ir žemės sutvėrėjas panoro, kad mes pažintume jį per Jėzų Kristų. Praeityje Viešpats skelbė save per tautą. Dabar jis prabilo Kristaus asmenyje ir skelbia save per naują tautą, kurios nariais kviečiami būti. Tai šlovinga misija. Tai nuostabi malonė. Nepamirškime to, nesileiskime į gudravimus. Gyvenkime romų gyvenimą. Būkime pasirengę skelbti Gyvenimą. Nuolankiai eikime su Dievu. Amen.

---

[1] Doulos — vergas.

Sekmadienio pamoklas audio

Pamokslo audio įrašas čia

Trečiadienio pamokslas

Apie supratimą, paklusnumą ir tikėjimą

Įvadas. Turbūt dažniausiai gyvenime mes ko nors nesuprantame. Kiek kartų sakome: „Aš nesuprantu tavęs?" Arba: „nesuprantu ko jis nori iš manęs"? O kiek kartų skaitydami Bibliją sakome: „nesuprantu"? Tačiau Dievo valia yra, kad mes būtume tikintys ir suprantantys – žinantys žmonės.

Kada prabylama apie tikėjimą, prasideda daug nesusipratimų. Žmonės nori bendrauti su Dievu, bet nenori tikėti, kad Jis yra ir kad Jis atlygina tiems, kurie Jo ieško (Heb 11,6). Daugelis sako, kad aš patikėsiu, kada pamatysiu arba tada, kada suprasiu; tada, kada paskaitysiu Bibliją ir viską išsiaiškinęs - suprasiu. Taip, Dievas nori, kad mes viską suprastume, bet ne supratimas yra kelias pas Dievą, o tikėjimas. Raštas sako: "teisusis gyvens tikėjimu." Nesakoma, kad gyvens žinojimu ar supratimu. Taip, Biblijoje kalbama apie supratimą, o ypač išmintį. Dievo baimė – išminties pradžia. Iš tiesų – Deivo baimė, tai jau tikėjimo vaisius. Negali bijoti Deivo, jie neturi tikėjimo. Viskas prasideda nuo tikėjimo.

1) Tikėjimas. Mes gyvename religingame krašte todėl šis žodis labai tinkamas lietuviams: 2 Kor 13,5 Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save! O gal nenutuokiate, kad jumyse yra Jėzus Kristus?" Brangieji, niekas nepadės mums sužinoti nuostabių Dievo karalystės dalykų, jei patys nenorėsite ištirti savęs. Ne kiekvienas išdrįsta tai padaryti. O jei kiti pabando padėti, dažnai labai užsirūstiname. Todėl ir drąsinami esame patiems užsisakyti tyrimus. Kažkas tūno mumyse ir šnibžda, kad viskas su tavimi tvarkoje ir nieko nereikia keisti. Tačiau Dievas ragina ištirti. Ir patikėkite, jei būsime nuoširdūs, rezultatai gali mus išgąsdinti. Tačiau kito kelio nėra. Tik tada galėsime kažką pasirinkti, kai suvoksime ar esame tikintys ar ne.

Kaip patikrinti save? Pirma reikia žinoti, kas yra tikėjimas. Taigi, kas yra tikėjimas? Kas padaro žmogų tikinčiuoju? Visi žmonės daugiau ar mažiau yra tikintys. Visi tiki vaistininku, televizijos programomis, autobusų eismo grafikais ir t.t. Heb 11,1 sako: tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome. Tikėjimas įrodo tikrovę, kurios mes dar nematome. Tikrovė egzistuoja, bet mūsų žmogiškos akys jos dar nemato. Dangus egzistuoja, bet mes jo dar nematome ir negalime išvysti kūno akimis. Tik tikėjimo akimis galime į jį pažvelgti. Pragaras yra, tačiau jo mes dar nematome, tik netikėjimo akys jį išvys. Kas turi ausis, teklauso...

Tikėjimas patikrinamas veiksmu. Žodžiai nieko neduoda , tik tam tikri veiksmai pasako , kad vienoj ar kitoj situacijoje aš elgiuosi kaip tikintysis. Mano tikėjimas pajudina mano valią, kuri pajudina mano raumenis, kad jie pradėtų veikti atitinkamai. Ir tai vadinama paklusnumu. Jei aš tikiu, kad vaistai kuriuos nusipirkau tikrai yra aspirinas, o ne espumizanas, aš tikrai darysiu atitinkamą veiksmą – gersiu tuos vaistus…Aš nieko nesuprantu apie farmaciją, bet tikėjimas ir pasitikėjimas verčia mane elgtis atitinkamai.

Kaip pasaulyje tikėjimas prekėmis - produktais gimsta per skelbimą (reklamą), tai Dievo pasaulyje panašiai. Tikėjimas gimsta skelbiant Dievo Žodį. Rom 10,17 Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis. Pas mus šalyje yra priimta sakyti, kad esu tikintis nuo mažens. Ir tai labai šaunu. Juk ir mes savo vaikams pasakojame pagrindines Biblijos istorijas ir tiesas. Tačiau ne dėl Biblinio ar religinio pažinimo mūsų vaikai gaus kelialapį į dangų. Mes, tėvai, labai norėtume , kad galėtume nupirkti vaikams bilietą į amžinąjį gyvenimą, tačiau tai neįmanoma, mes tik galime patarnauti vesdami juos keliu, kuris veda į tikėjimą.

Daugelis žmonių mūsų šalyje žino apie Jėzų Kristų ir tai, kas su juo atsitiko, tačiau jiems tai nepadeda žinoti kur jie praleis amžinybę. Dažniausiai stegiasi apie tai negalvoti. Paklausti atsako: „Nežinau", ir dar pasiguodžia: „Juk niekas negali žinoti". Tačiau menka paguoda, jei galvoji, kad niekas nežino. Kai sprendėsi mano amžinasis likimas, man buvo nesvarbu ką kiti nežino, aš norėjau žinoti ir būti tikras, kas bus su manimi.

Taigi, be Žodžio skelbimo negali būti išganančio tikėjimo. Kažkoks tikėjimas gal ir bus. Nors, jei tėvai nepasakytų, kad pasaulį sukūrė Dievas, kažin ar šautų mums į galvą mintis apie dievišką pasaulio sutvėrimą.

2) Paklusnumas. Dievas savo apreiškime (Šventajame Rašte) daug kalba apie paklusnumą. Geriausia iliustracija Biblijos žmonių gyvenimai. Nojus (Pr 6,22) Nojus tai padarė. Kaip Dievas buvo jam įsakęs, taip jis ir padarė. Ką jis padarė? Jsi pastatė laivą sausumoje. Kaip šiandien mano mokslininkai, tuo metu nebuvo lietaus žemėje. Mintis apei tvaną turėjo būti beprotiška. Abraomas aukodamas savo sūnų (Pr 22,2-3). Izraelis statydamas šventyklą dykumoje (Iš 39-40 skyriuose vis kartojama: "kaip Viešpats įsakė Mozei"), Jozuė Joz 11,15 Kaip Viešpats buvo įsakęs savo tarnui Mozei, taip Mozė įsakė Jozuei, taip Jozuė ir pasielgė. Jis nepaliko nieko nepadaryta, ką Viešpats buvo Mozei įsakęs. Taip pat galime prisiminti Juozapą ir Mariją, Joną krikštytoją ir aišku Jėzų Kristų bei jo apaštalus. Paklusdami Krsitui jie ėjo vandeniu, pagavo daug žuvies, varė demonus, gydė ligonius.

Jok 2,18-26 Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas. Paklusnumas, tai tikėjimo darbas.

Mat 7,24 Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos.

Mat 12,50 Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina. Jėzus sako, kad tas yra tikintysis, tas yra tikėjime ir yra Dievo šeimos narys, kuris vykdo Tėvo valią arba klauso jo.

Jon 8,47 Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs dėl to neklausote, kad nesate iš Dievo.

Jon 14,12 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių, nes aš keliauju pas Tėvą.

Jon 15,14 Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau.

Karalius Saulius nesuprato kodėl reikia išnaikinti tuos riebius avinus ir galvijus, juk juos galima suvalgyti ar paaukoti Dievui. Tačiau būtent tai ir pražudė jį. Jis turėjo paklusti, nors nesuprato Dievo valios."Argi Viešpats labiau vertina deginamąsias aukas ir atnašas, negu paklusnumą Viešpaties balsui? Paklusti yra geriau negu už avinų taukus. (1 Sam15,22)

Naujajame Testamente taip pat girdime raginimą: Mes prašome jus, broliai, gerbti tuos, kurie darbuojasi tarp jūsų, vadovauja Viešpatyje ir teikia jums pamokymų. ¹³ Labai branginkite ir mylėkite juos dėl jų darbo! Taikiai sugyvenkite tarp savęs! (1 Te 5,12,13)

¹⁷ Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas; tada jie tai darys su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai nebūtų jums naudinga. (Heb 13,17)

3) Supratimas. Taigi matome, kad nereikia suprasti, kad paklustum. Svarbiausia tikėti. Juk kaip dažnai: „Pažinimas išpučia, užtat meilė ugdo". (1Kor 8,1) Mokytojas rašo:

„Tariau širdyje: „Štai įgijau daug išminties, daugiau už visus prieš mane gyvenusius Jeruzalėje. Mano širdis uoliai kaupė visokią išmintį ir išmanymą." ¹⁷ Tačiau kai ėmiau širdimi pažinti išminties bei išmanymo prigimtį ir kvailybę bei paikybę, supratau, kad ir tai - tik vėjų vaikymasis. ¹⁸ Juk su didele išmintimi ateina ir daug rūpesčių; juo daugiau žinai, juo daugiau kankiniesi. (Mok 1,16-18)

Didelis žinojimas gali baigtis pražūtinga puikybe. Puikybė didelė kančia, bet žmogus to nežino. Dievas sako: „Pasižiūrėk į puikuolį! Jo dvasia nėra dora; o teisus žmogus gyvena savo tikėjimu. (Habak 2,4)

Mes turime būti atsargūs kai diagnozuojame puikybę arba išdidumą. Biblijoje puikybė kalba apie netikėjimą Dievu. Tai žmogaus puikybė, kuri giriasi, kad žino daugiau nei Dievas. Tai puikybė, kuri neigia Deivo tiesą. Žmogus, kuris tiki Dievu negali sukilti prieš Dievą ir sakyti: „Aš esu pats sau dievas"

Jėzus sako: "Kas nori vykdyti jo valią, supras, ar tas mokymas iš Dievo, ar Aš kalbu iš savęs". Jon 7,17 Kas nori ieškoti Dievo, tas būtinai jį ras. Tokia yra teisa. Kas nori vykdyti Dievo valią, supras kas yra Kristus ir kas yra tikėjimas juo.

Taigi yra tokia dieviška tvarka: Tikėjimas + paklusnumas = supratimas arba žinojimas. Šėtonas gundo tikinčiuosius, kad jie gyventu kitaip. Kad pirma bandytų suprasti ir tik po to tikėtų. Bet jei aš trokšiu pirma suprasti Deivą, tada greičiausiai niekada nepatikėsiu ir nepaklusiu. Mano maži vaikai dažnai neklauso, kodėl? todėl, kad nesupranta kodėl tiek daug yra „negalima".

Pabaigai

Tikėjimas ir paklusnumas Dievui yra gerų žmogaus ir Viešpaties tarpusavio santykių garantas. Tačiau tikėjimas ir paklusnumas yra taip pat ir žmonių tarpusavio supratimo pagrindas. Tikėjimas padeda žmonėms gyventi kartu. Mes kartais nesutariame todėl, kad kartais nesuprantame vienas kito. Ir jei vienas kito supratimas yra pats pagrindinis dalykas, tai tobulai bendrauti nemokėsime. Tačiau Dievo karalystėje galima bendrauti ir tobulai nesuprantant vienas kito. Visada bus: „aš nesuprantu, kodėl jis ar ji taip elgiasi ar kalba" tačiau net nepritariant vienas kito nuomonei galima tikėti, pasitikėti ir paklūsti vienas kitam. Apaštalas Paulius Ef 5,21 skatina „pakluskite vieni kitiems dėl Kristaus baimės" Tikėjimas vienas kitu atneš amžiną draugystę. Mums dar reikia išmokti dažniau sakyti vienas kitam: „AMEN".

Pamokslas sekmadienio rytui

Dievas išrinko mus palaiminti

Efeziečiams 1-2

 

Laiškas Efeziečiams, tai apaštalo Pauliaus gyriaus giesmė Viešpačiui. Tik galime stebėtis kiek daug galima pasakyti apie Viešpatį ir jo teikiamą išganymą. Viešpats atskleidžiamas kaip niekad aiškiai ir šlovingai. Kas gali prilygti Viešpačiui? Tačiau kaip nuostabu, kad tas šlovingas Dievas šventas Dievas panoro matyti žmones šalia savęs. Visa pagoniška kultūrinė aplinka mokė ko kito. Efeziečiai buvo užaugę pagoniškame mokyme, kad Dievybė negali turėti nieko bendra su purvinu žmogumi. Viskas kas kūniška yra bjauru, o viskas kas dvasiška yra tyra. Deja toks mokymas buvo labai toli nuo tiesos. Ir štai Paulius rašo krikščionims, kuriuos surado Dievas ir išgelbėjo, nuplovė Kristaus krauju ir paskyrė daryti Dievo darbus. Apaštalo žodžiai tikrai labai keisti tiems, kurie buvo pratę manyti, kad kūniški darbai neįtakoja dvasinio, nepaliečia dangaus ir amžinojo žmogaus likimo. Tačiau Dievas išsirinko žmones kad jie suvoktų visai kitus dvasinius dėsnius. Taigi Dievas išsirinko mus, kad...

 

1)   Kad būtume šventi. „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. (Ef 1,4) Viešpats pasirinko išgelbėti žmogų. Dievas panoro sugrąžinti žmogų iš tamsos į šviesą. Tai Jis sumanė kaip tai padaryti. Paulius garbina Dievą, kuris yra palaiminamo šaltinis žmogui. Nedaugelis šiandien pasaulyje mato Dievą kaip tą, kuris laimina žemėje. O kam dar reikalingas palaiminimas danguje? Mes norime čia būti laimingi. Ir ne kažkokia dvasine palaima, bet apčiuopiama materialine, sveikatos, sėkmės palaima. Tai labai keistas mokymas kai netiki. Bet mums, tikintiems, tai yra vilties ir džiaugsmo žodžiai. Tikintis žmogus yra palaimintas tik Kristuje Jėzuje. Su kokia pagarba ir nuotaika apaštalas šlovina Dievą?! Mes skaitome ir stebimės kaip galima garbinti Dievą už nematomus palaiminimus? „Kokie čia dar nematomi palaiminimai" - galima klausti? Tai visokeriopa Dvasinė palaima danguje. Iš dangaus ateina viskas kas reikalinga gyvenimui. Malonė ir ramybė tegausėja jums su Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus pažinimu.

³ Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui pažinimu to, kuris pašaukė mus savo šlove ir jėga. ⁴ Drauge jis mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai. (2 Pet 1,2-4) Jėzus Kristus apie kurį klabama yra danguje dabar. Ir jį vis dar galima pažinti. Dievą galima pažinti! Tai šlovinga žinia. Tai palaiminimas iš dangaus

Daugelis svajoja apie gyvenimą po mirties, apie gyvenimą amžinybėje, bet ta amžinybė nebus patraukli, jei joje nebus Kristaus. Palaimintas žmogus, kuris gali būti Dievo vaiku ir tiki Viešpačiu. Palaimintas išrinktasis, kuris žino kodėl Dievas išrinko ir išgelbėjo iš pasaulio geidulių, bei pasmerkimo pragare.

O Dievas išsirinko su tikslu: kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Kadangi Dievas yra šventas, natūralu, kad visi kurie bus šalia jo taip pat privalo būt šventi. Atskirtas Viešpačiui indas negalėjo būti naudojamas kitiems tikslams. Pagonys Izraelyje negalėjo naudotis Viešpaties šventyklos indais. Taip ir krikščionis yra paskirtas būti šventu ir švariu indu, kurį Dievas pripildo Dvasia, kad gyvendamas žemėje jis garbintų didingą Viešpatį. Tas garbinimas yra matomas kasdieną. To indo negalima pripildyti pasaulio geiduliais visą savaitę, po to šeštadienį išplauti po kranu, eiti sekmadienį į bažnyčią ir pakišti jį Dievui sakant: „še pripildyk mane dvasia, jei nori." Jokūbas toje pačioje dvasioje sakė, kad šaltinis negali būti ir kartus ir saldus. Geras medis negali būti kartais blogas. Kiekvienas indas žemėje turi savo paskirtį. Jei esame šventyklos indai, privalome būti vartojami šventoms apeigoms. Jei esame pasaulio indai būsime naudojami nešventiems darbams.

 

2)   Kad būtume Jo didingos malonės šlovei. Iš meilės, palankios savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei." (1,5) Dievas paskyrė mus būti šventais ir nesuteptas, kad galėtume šlovinti Jį už kilnią malonę. Tik patikėjęs Dievo malone, nusidėjėlis gali šlovinti Dievą. Tik šventas indas, gali būti naudojamas šventame darbe. Paulius dažnai vartoja žodį „įsūnis". Toks žodis geriau suprantamas. Metafora kalba apie tai, kad kažkada pagonys buvo svetimi Dievo šeimai. Kiekvienas nusidėjėlis yra svetimas Dievo pasauliui. Tačiau Dievas pamilo nusidėjėlius iš visų tautų ir panoro pakviesti juos pas save per Jėzų Kristų, kad kiekvienas, kuris patikės niekada nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą dabar ir per amžius naujame pasaulyje po mirties. Dievas įvaikina visus, kurie atsiliepia. Šeimoje ir tėvams gimę vaikai ir įvaikai turi tas pačias teises. Jis gauna vardą, padėtį, ir palikimą. Tai buvo svarbus žodis iš žydų kilusiems krikščionims. Nes jie buvo Dievo vaikai, o atsivertę iš pagonių – lyg įvaikiai. Tačiau visi gauna tą patį palaiminimą Kristuje: „Jame esame tapę paveldėtojais, iš anksto paskirti sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą, kad būtume jo didybės šlovei mes, kurie nuo seno turėjome viltį Kristuje. (Ef 1,11). Dievas sako, kad tikintis žmogus yra tapęs paveldėtoju Dievo didybės šlovei. Viešpats įsūnijo mus, kad skleistume jo karalystės grožį. Viešpats iš anksto numatė kokie turime būti ir ką turime daryti. Tai malonės žinia. Tas, kuris buvo užaugęs graikiškojoje kultūroje žinojo, kad purvinas žmogus negali būti panaudotas Dievo grožio išaukštinimui. Tačiau krikščionybė paskirta išaukštinti ir pagarbinti tikrąjį Dievą, kuris myli ir dovanoja amžinąjį gyvenimą. Ir aišku, kad tikintis žmogus niekada negalėtų aukštint ir girti Dievo už malonę, kurios jis nepatyrė. Todėl Dievas išgano, kad parodytų savo malonės lobius.

 

3)   Kad parodytų savo malonės lobį. Taigi Dievas išsirinko mus, kad parodytų savo malonės lobį. „Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi – jūs juk esate išgelbėti malone, - prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje." (Ef 2,7). Dievas nori parodyti savo malonės lobį savo vaikams. Bet tie malonės turtai apsireiškia tik per Jėzų Kristų. Nuo šiol, tas, kuris tiki Jėzų yra pasodintas danguje. Ne tik, kad jam atleista ir jis gali gyventi ramybėje, bet daug labiau, jis yra perkeltas Dvasia į patį dangų. Ką reiškia būti danguje? Visų pirma dangus mums kalba apie Dievo artybę. Dangus – nematomo pasaulio, kuriame Viešpatauja Dievas, metafora. Dangus kalba apie Kristų. Taip ir sakoma: danguje Kristuje Jėzuje...

Taigi būdamas arti Dievo, matydamas, pažindamas Jį turėsi už ką šlovinti dangaus DIEVĄ, nes esi jo artybėje ir žinai ką jis daro. Jėzus kalbėjo apie tai, kad jis mato ką daro Tėvas ir jis daro tą patį. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą, nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. (Jon 5,19)

 Mes galime daug ką papasakoti apie žmones, kurių akivaizdoje esame. Mes juos pažįstame. O jei dar bendraujame ir leidžiame laiką drauge, tai dar daugiau sužinome. Panašiai, kai esame arti DIEVO mus apšviečia, pašventina Dievo šviesa ir mes gyvendami žemėje sugebame parodyti Jo turtus pasauliui, kuris žūsta svajodamas apie olimpą, kuriame yra tariama dievų palaima. Jei esame išgelbėti malone, tai sugebėsime būti maloningi pasauliui, sugebėsime perteikti malonės žinią kitiems. Gyvensime šventai ir šlovinsime, garbinsime, girsime Dievą, kuris išsirinko mus, kad būtume jame šventi ir nesutepti. Gyvensime kaip indai skirti Dievo garbei, ne savo tuštybei.

 

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą, nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. ²⁰ O Tėvas myli Sūnų, ir parodo jam visa, ką pats daro. Ir jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės. ²¹ Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs. ²² Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui, ²³ kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia jį siuntusio Tėvo. ²⁴ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą. (Jon 5,19-24) Amen

 

 

 

sekmadienio pamokslo santrauka

Jėzus, kurį pamatė apaštalas Jonas…

Apr 1,10-20

Vieną dieną mes susitiksime su Jėzumi veidas į veidą. Deja Šventoji Dvasia Biblijoje sako, kad vieniems tai bus liūdna diena, o kitiems šlovinga. Tačiau daugelis liudija šiandien, kad yra sutikę Jėzų savo kelyje. Tai dvasinis susitikimas. Susitikimas su nematomu Jėzumi. Tačiau Šventajame Rašte yra užrašyti du žmonių susitikimai su Jėzumi po jo pakilimo į dangų. Tai Sauliaus, būsimo apaštalo Pauliaus (Apd. 9,1-10) ir apaštalo Jono susitikimai. Sauliaus atvejis, tai nusidėjėlio susitikimas su Dievu, kuris pasirodė kaip akinanti šviesa. Mokinio, kurį Jėzus mylėjo atveju – Jėzus pasirodė visoje šlovėje...

Aš, Jonas, jūsų brolis ir sielvarto, karalystės bei ištvermės bendrininkas Jėzuje, buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir Jėzaus liudijimo. ¹⁰ Aš turėjau dvasios pagavą Viešpaties dieną ir išgirdau sau už nugaros galingą balsą, tarsi trimitą, ¹¹ bylojantį: „Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms Bažnyčioms: į Efezą, į Smirną, į Pergamą, į Tiatyrus, į Sardus, į Filadelfus ir Laodikėją." ¹² Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus, ¹³ o žibintuvų viduryje - panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilga tunika ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta. ¹⁴ Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna, ¹⁵ jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir jo balsas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas. ¹⁶ Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu.

¹⁷ Jį išvydęs, aš puoliau jam po kojų tarsi negyvas. Bet jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ¹⁸ ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus. ¹⁹ Tad užrašyk, ką būsi regėjęs, kas yra ir kas turi vėliau įvykti.

1. Viešpaties balsas.

Aš turėjau dvasios pagavą Viešpaties dieną ir išgirdau sau už nugaros galingą balsą, tarsi trimitą Apr 1,10 " Ar šiandien mes galime išgirsti taip kap Jonas išgirdo? Galbūt, bet paklausykime ką sako:."Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius." Heb 11,1 Norint pamatyti Jėzų, pirma reikia išgirsti jo balsą. Dievas sako, kad jis kalbėjo įvairiais būdais:

Dievas kalbėjo Adomui, Abraomui, Isaokui, Jokūbui, kitiems pranašams, bei žmonėms. Jis kalbėjo per sapnus, regėjimus, per angelus. Dievas niekada netyli. Jo balsas drebina žemę. Jis lyg trimitas kviečiantis į kovą. Lyg trimitas kviečiantis klausytis. Lyg trimitas skelbiantis teismą.

Tačiau kodėl, kai Dievas kalba nevisi atsiliepia? Kodėl? Todėl, kad nevisi nori tikėti, kad kalba Dievas. Tik tikintysis gali išgirsti galingą Dievo balsą. Daugelis sako: Aš nesuprantu ką kalba Biblija, todėl netikiu. Deja nesupranti todėl, kad netiki!

Jonas išgirdo balsą už savo nugaros. Tai gražus įvaizdis. Žmonės atsuko Dievui nugarą, o Dievas vaikščiojo per ilgus amžius žmogui iš paskos ir kvietė, šaukė, maldavo. Bet nedaugelis girdėjo. Tiksliau nedaugelis tikėjo. Palaimintas žmogus, kuris išgirsta ir atsiliepia.

2. Dievo balsas priverčia žmogų atsigręžti... Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus. Jėzus sakė: Kas turi ausis klausytis, teklauso. Išgirstas Dievo balsas priverčia pakeisti savo nuomonę, priverčia susimąstyti. Kaip atrodo žmogus, kuris išgirsta Dievo balą? Jis negali likti abejingas. Kai išgirsti Dievo žodį, tu sustoji. Išgirstas Dievo Žodis sukrečia tavo sielą. Tu nori pažinti tą, kuris kalba. Dievo Žodis priverčia tave atsigręžti, sužadina norą pažintį Kūrėją. Kai žmogus atsigręžia, jis būtinai ką nors pamatys. Saulius pamatė akinančią šviesą. Jonas išvydo paslaptingus daiktus. Kiekvienas, kuris atsigręžia į Viešpatį visų pirma pamato savo nuodėmingumą.

3. Dievas niekada nekalba tuščiai, Jis turi ką pasakyti. "Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis." Jėzus Kristus šiandien turi ką pasakyti žmonėms. Jis yra Žodis. Jis yra visas žodynas. Žmonės pastoviai kažką išradinėja. Kūryba yra nuostabus dalykas. Liūdna, kad žmonės ir dievus sau išranda. Kiekvienoje kartoje vis nauji. Nors iš tikrųjų tai ne nauji dievai o seni stabai. Jie tik formas pakeitė.

Jėzus sako, kas jis yra Žodis – alfa ir omega. Pradžia ir pabaiga. Jis yra tas pats Dievas, kuris buvo ir bus visada. Jis ne tik Pirmasis, o po to evoliucijos eigoje kas nors gausis... Jis yra ir paskutinysis. Dievas kalba ir kalba iki galo. Dievo žodis yra prasmingas ir naudingas. To niekada nepamirškime. Apreiškimo knyga, kokia sudėtinga žinia būtų yra Dievo Žodis mums. Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, tie, kurie laikosi, kas joje parašyta, nes laikas jau arti.

4. Jėzų galima pamatyti. Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus, ¹³ o žibintuvų viduryje - panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilga tunika ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta. ¹⁴ Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna, ¹⁵ jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir jo balsas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas. ¹⁶ Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu.

Ką galima būtų pasakyti apie tokį reginį? Tik stebėtis ir drebėti.

5. Pagarbi Viešpaties baimė. "Jį išvydęs, aš puoliau Jam po kojų tarsi negyvas." Apaštalas Jonas bijojo Dievo. Išvydęs Kristų puola ant žemės lyg miręs. Išgirdus Dievą, galima Jį pamatyti, galbūt ne taip kaip Jonas matė, bet rezultatas bus tas pats. Išgirdus Dievo balsą, jo kalbą, atsigręžus į Jį, greitai pamatysime Viešpatį tokį, koks Jis yra. Tada nieko negalima padaryti tik pulti žemėn prieš Jį. Kodėl? Viešpats yra šventas, tyras, o mes ne. Raštas moko bijoti Dievo.

6. Padrąsinantis žodis. "Bet jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ¹⁸ ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus." Tikintiesiems reikia padrąsinimo. Apaštalas Jonas buvo ištremtas dėl tikėjimo. Jis buvo Viešpaties kankinys, o ne nusikaltėlis. Dievas pasirinko jį pranešti paskutinę žinią bažnyčiai ir visai žmonijai.

Viešpats visada yra tas, kuris uždeda savo švelnią, mylinčią ranką ir sako: „Nebijok, čia aš, aš, kuris numiriau už tave ir esu gyvas, kad tu būtum gyvas." Ir tai pati nuostabiausia akimirka, kada išgirsti Viešpatį, Jį pamatai ir nusiramini. Kai mes susirenkame prie Viešpaties jo šventųjų sueigoje, privarome išgirsti Dievą. Alfa ir Omega turi būti skelbiamas. Jeigu jis nebus skelbiamas, greit ateis galas bažnyčiai. Dievo tiesa turi būti aukštinama ir pastoviai mokoma. Tada kenčiantis teisusis išgirs švelnius Jėzaus žodžius, o maištaujantis nusidėjėlis – griežtus.

Pamenu, kai mano berniukai buvo maži, naktimis kartais pabusdavo ir drebėdami ieškodavo tėvelių. Kai jiems būna baisu, jie verkia. Bet kaip jiems būna gera, kada juos paimi ant rankų, jie apsikabina, prisiglaudžia ir sako: "niekada daugiau nepaleisiu tavęs…"

Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ¹⁸ ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus. Jėzus Kristus yra gyvas per amžius. Jo rankose gyvenimas ir mirtis. Jis gali atrakinti gyvenimo duris ir užrakinti mirties duris. Jis Viešpats, prieš kurį vieną dieną nusilenks visi. Tad leiskime jam būti mūsų gyvenimo viešpačiu, jis pasirūpins, kad būtume saugūs per amžius.

¹³ Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. ¹⁴ Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo, atsives per Jėzų ir su juo. ¹⁵ Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. ¹⁶ O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, ¹⁷ paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. ¹⁸ Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais. (1Tes 4,13-18)

Būkite tvirti ir nepajudinami

Būkite tvirti

Pamokslo audio įrašas čia:

Tad, mano mylimieji broliai, būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje. (1 Kor 15,58)

Tad mano mylimieji broliai, sako Paulius, ką pasakysite, kaip reaguosite išgirdę tokius svarbius apreiškimus apie ateitį, prisikėlimą ir teismą? Būtent taip kaip sako Paulius. Dėl tokių svarbių pažadų, kurie neišvengiamai vieną dieną taps tikrove, mes galime būti tvirti, nepajudinami ir uolūs Viešpaties darbuose, nes mūsų triūsas neveltui.

1) Būkite tvirti ir nepajudinami. Tam kad būti tvirtam, reikia stovėti ant tvirto pagrindo. Tas pagrindas, tai Jėzus Kristus. Kaip mes būsime nepajudinami, jei stovėsime ant slidaus, minkšto, laikino pagrindo? Tačiau Viešpats parūpino tvirtą pagrindą. Tai mūsų uola, išganymo uola. Tik nuo jo viskas priklauso. Bet uolos buvimas dar negarantuoja mūsų tvirtybės. Mes privalome pasirinkti atsistoti ant tos uolos. Ir palaimintas kiekvienas, kuris pasirinko Kristų kaip savo Gelbėtoją, Jėzų, kuris numirė vietoje mūsų ir prisikėlė. Tik dėl Jėzaus įmanoma būti tvirtam ir nepajudinamam. Tik Jėzuje surasime Jėgų gyventi krikščioniškai. Taip skelbia Dievas, ne žmogus.

Kristus mus išlaisvino, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą Gal 5,1. Žmonės pasaulyje sako, kad visi keliai veda pas Dievą, tačiau Dievas sako, kad Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Skelbiama, kad nėra kito kelio ir nėra duota kito vardo, kuriuo būtume išgelbėti. Visi kiti keliai yra vergystės keliai. Tik Kristus gali išlaisvinti. Jei dėmesingiau pažvelgtume į tuos kitus kelius, visur rastume vieną mintį: daryk tą, aną, ir galbūt būsi išgelbėtas. Tačiau jokiais religiniais darbais mes negalime priartėti prie Dievo. Kol to nesuvoksime negalėsime būti tvirti.

Viešpats ragina mus tvirtai stovėti laisvėje. Keista, ar ne? Juk laisvė taip geidžiama, tai trokštama ir be paraginimo turėtų būti aišku, kad reikia joje pasilikti. Deja laisvė turi kainą. Kad stovėtumei laisvėje, reikia tikėjimo. O mūsų žemiškas kūnas su savo mąstymu nemėgsta tikėjimo. Jis nori gyventi regėjimu, lytėjimu, jutėjimu. Jis nori apčiuopiamų garantijų. Jis nori malonumų, ne malonės. Taip, nuodėmingam kūnui nereikia Dievo malonės. Jis pats sau Viešpats. O Kristaus kūno sąnariui reikia Dievo artumo. Juk lobis įdėtas į paprastą žemišką indą. Ar indu kas gėrisi, jei jame yra padėtas lobis? Taip ir mūsų kūnai yra lyg indai, kuriuose yra paslėptas brangiausias pasaulyje lobis. 2 Kor 4,7 Deja, šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo.

Tiktai elkitės, kaip dera besilaikantiems Kristaus Evangelijos, kad atvykęs pamatyčiau, o jei neatvyksiu, išgirsčiau, jog gyvenate viena dvasia, visi kaip vienas kovojate už Evangelijos tikėjimą ir nė iš tolo nesiduodate priešų išgąsdinami Fil 1,27-28. Jiems tai yra žlugimo ženklas, o jums – išgelbėjimo, ir jis Dievo duotas. Mums reikia tvirtumo gyventi viena Dvasia. Juk pagrindinė žinia Korinto bendruomenei buvo paraginimas gyventi vienybėje. Tad kai girdime Pauliaus raginimą būti tvirtais, neabejotinai girdime paraginimą gyventi viena dvasia. Priešas gąsdina drąsindamas pasiduoti baimei dėl kūno gerovės. Tikėjimas sugeba pamatyti toliau, nei mato šio kūno akys. Tikėjimas išgirsta pažadus ir sugeba išvysti dangų su jo grožiu ir amžinuoju gyvenimu. Tik tikėjimas padrąsinam mus kovoti dėl Evangelijos. Kūnas niekada nekovos dėl tikėjimo, nes jis visada per daug alkanas, per daug sušalęs, jam per maža miego ir būtinai reikia ką nors nuveikti, kad tik nereikėtų mąstyti apie tikėjimą.

Būkite blaivūs, budėkite. Jūsų priešininkas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pat kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams visame pasaulyje. O visų malonių Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją garbę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, pastiprins, pastatys ant tvirto pagrindo. Jo valdžia per visus amžių amžius! Amen. 1Pt 5,9 Būti tvirtam, reiškia būti tvirtam tikėjime. Tik tikėjimas padės pamatyti ir išgirsti riaumojantį liūtą. Tik tikėjimas parodys koks pavojus slypi gundymuose. Čia Petras ragina tikinčiuosius pasipriešinti šėtonui. Kaip žmogus savo rankomis negali pasipriešinti liūtui, taip ir tikintysis savo jėgomis negali pasipriešinti šėtonui. Tam reikia gudresnių ginklų. Žmogus gali nugalėti liūtą tik tam tikrais ginklais. Geriausi ginklai, kurie žudo iš tolo. Nes jei per arti esi, gali nespėti susivokti ką paspausti J

Daugeliui pirmajame amžiuje tvirtas tikėjimas reiškė mirtį liūto nasruose, tačiau po to laukė garbės vainikas. Mes šiandien gyvename be baimės pakliūti į liūto nasrus, todėl daugelis pakliūna į šėtono nasrus. Daugelis šiandien tik šneka apie savo tikėjimą, nes krikščionys nėra tokiuose pavojuose kaip anksčiau. Tačiau Dievo neapgausi, tikras tikėjimas pasirodo ir kitokio pobūdžio išmėginimuose. Tačiau jei yra bažnyčia, čia išaiškėja paslaptys ir nei vienas veidmainis neišsilaikys teisiųjų sueigoje, kaip sakoma Psalmėje 1,5 eilutėje.

Tad jūs, mielieji, iš anksto tai žinodami, sergėkitės, kad, nedorėlių paklydimo traukiami, neiškryptumėte iš savo stiprybės. Todėl aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu 2 Pet 3,17. Tačiau nedorėliai, netikintys, veidmainiai atsiras kiekvienoje bažnyčioje. Todėl pastoviai Žodyje esame raginami neiškrypti iš savo stiprybės, bet augti malone. Augti malone, reiškia augti tikėjime Dievu ir augti pasitikėjime Viešpačiu. Ne savimi, ne savo galva, ne savo kūno poreikiais. Mums reikia stiprybės ir tvirtybės, nes tik tada uoliau dirbsime Viešpaties darbus.

2) Vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą. Stiprybė reikalinga, nes esame Kristaus pasiuntiniai. Esame pašaukti atlikti kažkokį darbą. Viešpats sukūrė mus, kad eitume ir vykdytume tarnystės darbą. Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti. (Ef 2.10). Čia yra pasakyta labai svarbi tiesa: Mes esame sukurti geriems darbams, ne piktiems, nes Dievas negali paskirti mus atlikti piktus darbus. Ji sukūrė mus tinkamus konkrečiam darbui.

O kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą. ⁸ Todėl pasakyta: Kildamas aukštyn, nusivedė sugautus belaisvius ir davė žmonėms dovanų (Ef 4,8).

Pavyzdžiui Paulius sakė Titui: Pats visais atžvilgiais rodyk gerų darbų pavyzdį: mokymo grynumą, rimtumą, ⁸ sveiką ir be priekaištų mokslą, kad priešininkas liktų sugėdintas, neturėdamas apie mus pasakyti nieko blogo. (Titui 2,7) Bažnyčios vyresnysis buvo pašauktas skelbti žodį. Jo darbas yra mokymas. Taigi tai yra jo geras darbas.

Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui. ⁸ Antai vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia - pažinimą, ⁹ kitam - tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam - išgydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, ¹⁰ kitam - stebuklingus darbus, kitam - pranašavimą, kitam - dvasių atpažinimą, kitam - įvairių kalbų dovaną, kitam - kalbų aiškinimą. ¹¹ Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka. (1 Kor 12,8-11) Kiekvienam duota dirbti kažkokį darbą.

Dievas kai kuriuos paskyrė Bažnyčioje, pirmiausia ­ apaštalais, antra ­ pranašais, trečia ­ mokytojais; paskui eina stebuklų darymas, po to išgydymo dovanos, pagalbos teikimas, vadovavimas, įvairių kalbų dovanos... ²⁹ Argi visi apaštalai? ar visi pranašai? ar visi mokytojai? ar visi stebukladariai? ³⁰ ar visi turi išgydymo dovanų? ar visi kalba kalbomis? ar visi aiškintojai? 1 Kor 12,28-30

3) Žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje. Dievo vaikų triūsas ne veltui. Velnias nori pasakyti, kad dirbti Viešpačiui neapsimoka. Tačiau Dievo žmonės turėtų neklausyti piktojo šnibždėjimo. Kiekviename darbe yra sunkumų. Bet Dievo žmonės raginami neišsigąsti. Krikščionių triūsas ne tuščias. Jau tada apaštalas klausė:

Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave." ²⁹ Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs, ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ³⁰ ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje - amžinojo gyvenimo.³¹ Tačiau daugel pirmųjų bus paskutiniai ir daugel paskutinių - pirmi." (Mor 10,28-31)

Amen.

http://www.mediafire.com/?0x3jn3gomcw

Sekmadienio pamokslas

Apie Išmintį

Jok 1,5-8; 3,13-17

 

Ar mums trūksta išminties? Aišku trūksta. Kiek kartų mes abejojame ir blaškomės, nežinodami kaip elgtis, nežinodami kaip padėti kitam sunkią valandą. Dažnai gyvenimas tiesiog išmuša iš vėžių? Paklausykime ką sako Viešpats per Jokūbą:

 

Kas tarp jūsų išmintingas ir patyręs? Teparodo savo kilnų elgesį išmintingo švelnumo darbais. Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavyduliavimą ir savanaudiškumą, tai nesigirkite ir nemeluokite tiesai. Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiškas, gyvuliškas ir demoniškas gudrumas. Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai. Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, nuoširdi. Jok 3,13-17

 

Pasaulis turi savo apibrėžimus kas yra išmintis. Tačiau mes nesame neteisybės pasaulio pasekėjai. Apaštalas Paulius rašė Korinto bendruomenei: "Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas tarp jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas. Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė, nes parašyta,: "Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje". Ir vėl: "Viešpats žino išminčių mintis, kad jos tuščios" (1Kor 3,18-20) Taigi mes girdime, kad pasaulio išmintis yra kvailystė. Ano meto pasaulyje buvo išminčių, kurie Dievo akyse – kvaili. Įdomu ar mūsų pasaulyje yra tokių kvailių? Matyt. Apie kokią kvailystę kalba Viešpats? Manau apie tai Jokūbas ir rašo.

 

Kas nėra išmintis?

 

Mes privalome atskirti kas yra išmintis iš Deivo, o kas ne. Jokūbas kalbėdamas bendruomenei norėjo padėti žmonėms nepasiklysti. Žmogus gali atrodyti išmintingas savo kalbomis, tačiau darbais užsiginti Viešpaties. Štai ką jis sako: „Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavyduliavimą ir savanaudiškumą, tai nesigirkite ir nemeluokite tiesai. Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiškas, gyvuliškas ir demoniškas gudrumas. Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai." Kartus pavyduliavimas ir savanaudiškumas nėra išmintis. Tai demoniškas gudrumas. Tai pasaulio išmintis. Pavydas yra įrodymas, kad vienas iš Dievo įsakymų yra sulaužytas. Pavydas yra geismo pasekmė. Dievas įsakė: negeisi nei savo artimo turto, nei žmonos, nei gyvulio... Vieni žudo, kad gautų tai ką turi kitas. Kiti ne tokie „blogi", tai jie pavydi ir nekenčia širdyje. Štai ką sako Jokūbas: „Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. ² Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. ³ Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote - tik savo įnoriams patenkinti." (Jok 4,1-3) Ar toje bendruomenėje tikintieji žudė vienas kitą ginklais, smaugė, skandino, korė? Ne. Jie žudė savo širdyse, kankino žodžiais, smaugė neapykanta ir panieka... Pavydas yra geismo nuodėmės pasekmė. Jei nepasitenkinimas užlieja širdį sutikus artimą, tai ženklas, kad sulaužei Dievo meilės įstatymą. Jei širdį aplanko pyktis, pagalvojus apie artimo turtus – tai pavydas. Jei žvelgdamas į svetimą žmoną ar vyrą supyksti ant savo – tai žudančio pavydo viešpatijos ženklas. Saugokime savo širdį.

 

Kas yra išmintis?

 

. Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, nuoširdi.

 

Išmintis iš aukštybės, išmintis iš Dievo yra tyra. Išmintis yra tiesa. Dievo tiesą mes suprantame per Jėzų Kristų. Jo dėka ir jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo iš Dievo kylančia išmintimi, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu. (1 Kor 1,31) Jėzus Kristus yra didesnis už bet kurį kitą pranašą ar mokytoją. Jis gimė iš Dvasios, todėl buvo be nuodėmės. Jis buvo gundomas, tačiau nepasidavė įkalbinėjamas. Jis gyveno kaip mes visi ir buvo mūsų kailyje. Jis supranta kaip mes jaučiamės. Jis šalo ir alko. Iš jo tyčiojosi žmonės, valdžia ir prastuomenė. Tie kuriuos jis gelbėjo atsuko jam nugarą. Tačiau jis liko ištikimas iki pat mirties. Aišku jis negalėjo likti kape, nes Gyvasis tarp mirusiųjų nepritampa. Apie Saliamoną buvo kuriamos legendos dėl jo išminties, tačiau  Luk 11,31 sakoma, kad Jėzus ..."daugiau negu Saliamonas"...Be Jėzaus neįmanoma turėti dieviškos išminties. Be Jėzaus Kritaus mokymo, jo pavyzdžio, ir be Jo Dvasios negalime turėti išminties apie kurią kalba Biblija – Šventasis Raštas.

Išmintis yra tyra arba skaidri. Jokio melo nėra ir negali būti išmintyje. Petras gražiai rašė: Klusnumu tiesai nuskaidrinę savo sielas neveidmainiškai brolių meilei, karštai iš širdies mylėkite vieni kitus. ²³ Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu. ²⁴ Mat kiekvienas kūnas - tartum žolynas, ir visa jo garbė - tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir žiedas nubyra; ²⁵ tik Viešpaties žodis išlieka per amžius. Toks yra žodis, paskelbtas jums kaip geroji naujiena. (1Pet 1,22-25) Tyrumas – tai sielos skaidrumas įgalinantis mylėti. Tyrumas visada baigsis neveidmainiška meilė. Tyrumas – tai tiesa. Ne bet kokia tiesa, bet TIESA iš Dievo. Tai Dievo Žodžio tiesa. Tyrumas tai teisingi santykiai. Tyrume nėra geismo. Pasaulis šaiposi iš ištikimo tyrumo. Pasaulis niekina santuokos tyrumą. Todėl šiandien tiek daug neapykantos, geismų ir visokios neteisybės. Išmintis visų pirma yra tyra ir tik paskui...

                      Išmintis yra taikinga. Taika yra išmintis. Jėzus Kristus yra mūsų taika, kuris sutaikino žmogų ir Dievą. Taika yra mūsų siekiamybė. Raštas kviečia mus gyventi taikoje su visais žmonėmis. Kiek nuo mūsų priklauso. Bažnyčioje neturi būti net minimas joks karas. Išmintis užuodžia nesantaiką ir iš karto slopina ugnį. Kvailas žmogus įžūlumu sėja vaidus, o išmintis atitenka priimantiems patarimą. Pat 13,10

                      Išmintis yra maloninga. Išmintis yra dovanojanti. Išmintis mėgsta dovanas. Bet ne gauti, o duoti. Malonė – labai paslaptingas žodis ir sąvoka. Išgirdęs žodį malonė, aš iš karto pagalvoju apie Dievo malonę, kurią jis parodė žmonėms. Malonė kalba paie išgelbėjimą ir atleidimą. Išmintis yra išgelbstinti. „Juk jūs esate išgelbėti malone..." (Ef 2,8) Maloninga išmintis yra atleidžianti. Išmintis daro žmogų malonų.

                      Išmintis yra klusni. Išmintingas žmogus yra klusnus. Be klusnumo Dievui nebūsime išmintingi. Be klusnumo Dievo nustatytai tvarkai nebūsime išmintingi. Mes mokomės nuo pat gimimo būti išmintingi. „Išmintingas vaikas brangina tėvo pamokymą, o pašaipūnas nesiklauso, kai būna baramas." Pat 13,1. Išmintingas žmogus turi gerus klusnumo įgūdžius. Kas yra klusnumas? Tai sugebėjimas priimti pamokas iš kito. Dievas yra mūsų mokytojas. Tačiau jis paskyrė savus žmones, kad jie tarnautų kitiems mokydami Viešpaties tiesas. Išminčiaus mokymas - gyvenimo šaltinis, įgalinantis išvengti mirtinų pinklių. Pat 13,14

                      Išmintis yra pilna gailestingumo. Dievas yra gailestingas, todėl iš jo ateinanti išmintis negali būti kitokia. Religingi žmonės gali užsimiršti ir manyti, kad tarnavimas Dievui, visokios apeigos, ritualų laikymasis yra tai ko nori Dievas. Tačiau Jėzus sako, kad Dievas nori gailestingumo, ne aukos.

                      Išmintis yra pilna gerų vaisių. Kalbant apie išmintį labai sunku parašyti kelis apibrėžimus. Joje tiek daug gero, kad sunku nusakyti. Bet viena aišku: Išmintingas žmogus neša tik gerus vaisius. Jo gyvenimas yra palaiminimas kitam. Iš jo širdies liejasi gyvenimo upės. Jo lūpos klaba kas tyra. Rankos moka apkabinti, o kojos greitos skelbti gerąją naujieną. Išmintis yra pilna gerų dalykų. Paulius apie vaisius rašė: Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, ²³ romumas, susivaldymas. (Gal 5,22-23)

                      Išmintis yra nešališka. Išmintis neserga žvaigždžių liga. Ji myli vienodai visus. Visada bus žmonių, kuriuos mes labiau mėgsime, nes jie panašūs į mus. Bet matyt daugiau yra žmonių, kurie nėra panašūs į mus. Yra žmonių, kurie mąsto kitaip, rengiasi kitaip, klauso kitokią muziką, valgo keistą maistą... Išmintingas žmogus myli visus vienodai. Jis neserga šališkumo virusu. Jokūbas rašo: „Mano broliai, nesutepkite mūsų šlovingojo Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimo atsižvelgimu į asmenis. ² Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus, auksiniais žiedais apsimaustęs, puikiais drabužiais pasipuošęs, taip pat įžengia vargdienis apskurusiu apdaru. ³ Jūs šokinėjate apie tą, kuris puošniai apsirengęs, ir sakote: „Atsisėsk čia patogiai", o vargdieniui tariate: „Pastovėk ten", arba: „Sėskis prie mano kojų." ⁴ Argi jūs nesate šališki, argi netampate kreivais sumetimais besivadovaujančiais teisėjais?" (Jok 2,1-4) Šališkumas sako: „Aš Pauliaus, Kefo, Apolo, Alfredo, Henriko ar Irmanto" klausysiu. Šališkumas kelia susiskaldymą. Šališkumas turi įvairių pražūtingų pasekmių.

 

Kaip žmogus gali gauti išminties?

 

Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo. Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties – toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus. Jok 1,5-8

 

Prašyti ‑ ieškoti. teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Taip paskaitykime Pat 2,1-10 Dar paskaitykime Luko 11,5-13 ...juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo. Tai yra tai, ko labiausiai reikia. O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes ju nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. (Rom 8,26) Kur ieškoti? Dievo žodyje. Mes žinome, kad Biblija yra Dvasios žodis, todėl išmintis ateina per šį žodį.

 

Tikėti Dievu, neabejoti. Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo. Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties – toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus. Jok 1,8 Tikėjimas yra gyvenimo sąlyga. Be tikėjimo negalima patikti Dievui (Heb 11,6). Čia nekalbama apie stiprų tikėjimą, bet apie nedvejojantį tikėjimą. Kalbama apie tikėjimą, kuris nukreiptas į Dievą, kuris kyla iš Dievo, apie tikėjimas kipa pasitikėjimą Dievo Žodžiu ir Jo asmeniu. Abejonės - tai patarimų ieškojimas neteisybės pasaulyje. Dievo žmogus užuovėjos ieško pas Viešpatį, Nes Jis gali patari ir išgelbėti. Jis vienintelis pažįsta mus geriau negu mes patys. Juk Dievas sukūrė mus. Jis gali išspręsti visas tavo ir mano problemas. Tik neabejokime tuo ir iškokime Jo visa širdimi. Artinkimės prie Dievo ir jis artinsis prie mūsų.

 

Prašykime išminties mielieji, melskime jos, ieškokime ir neiškeiskime į nieką kitą pasaulyje.

Amen.