Sekmadienio pamokslas Sekminės 2010

Pamokslo apie Šventąją Dvasią audio įrašas.

2010-05-09 Sekmadienio pamokslas

2010-05-09 Sekmadienio pamokslas

Pamokslauja svečias iš Baltarusijos.

2010-05-02 Sekmadienio pamokslas

2010 - 04 - 25 Sekmadienio pamokslas

Sekmadienio pamokslas: Praėjęs išgelbėjimo laikas

Praėjęs išgelbėjimo laikas

 

...Pjūtis jau praėjo, vasara pasibaigė, bet mes tebesame neišgelbėti... (Jer 8,1-23)

 

Koks liūdnas žodis? Kodėl Dievo žmonės taip dejavo? Todėl, kad žmonės, palikę Viešpaties artumą, užsitraukė bausmę. Jeruzalė buvo nuniokota, Judos karalystė ištemta į Babiloną. Izraelis nusidėjo jau anksčiau ir buvo ištremtas, dabar atėjo Judos eilė. Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad žmonės gyveno kaip nori, garbino stabus, elgėsi nedorai, keršavo, svetimavo, žudė nekaltuosius. Taip teršė Viešpaties vardą. Jie nenorėjo atsiversti - atgailauti. Jie neorėjo palikti savo kelių ir atsigręžti į tiesos kelią. Todėl Viešpats juos baudė.

 

Ar galėtume mes kažko pasimokyti iš pranašo Jeremijo pranašavimų? Ar Žodis, kuris pasiekė tada yra veiksmingas ir šiandien? Ar galima išgirsti perspėjimą ir atsiversti. O gal jau yra praėjęs išganymo laikas? Kas žino kada lemta mūsų gyvenimui nutrūkti? Vienas miršta jaunas, kitas vyresnis. Kas žino, kada išmuš ta paskutinioji valanda? Todėl Dievas ir šiandien kviečia išgirsti. Mes visi esame pavojuje atpulti, kaip atpuolė Izraelis ir Juda. Jie pažinojo Viešpatį, bet nusigręžė nuo Jo. Mūsų šalyje žmonės kažką žino apie Gyvąjį Dievą, bet daugelis nusigręžė nuo jo. Kas žino kas laukia mūsų ir mūsų vaikų bei vaikaičių. Šiandieninis pasirinkimas gali būti kritiškai svarbus. Paklausykime Jeremijo knygos Žodžių:

 

„Taip kalba VIEŠPATS: „Kokią ydą manyje rado jūsų tėvai, kad atsitraukė taip toli nuo manęs? Eidami paskui beverčius stabus, jie patys pasidarė beverčiai." (Jer 2,5)

 

Stabai. Iš karto matome, kad stabai griauna tikėjimą. Visada kelią pastoja stabai. Kas yra stabai? Ar jie gresia mums, gyvenantiems moderniame pasaulyje? Juk tai praeitis, - kas nors pasakytų. Tačiau Apaštalas Jonas perspėja: „Vaikeliai, sergėkitės stabų! (1 Jon 5,21). O kaip mes turime sergėtis stabų. Jie įgavo naujas formas. Naujus pavadinimus. Jie tapo nematerialūs. Jie – idėjos sklandančios ore. Kai tik papučia netikėjimo vėjas, jos tuoj atlekia ir pripildo mintis ir širdis. Tereikia nusigręžti bent sekundei nuo gyvybės knygos, tereikia bent akimirkai suabejoti amžintuoju Dievu ir klastingi stabai su savo filosofijomis užvaldys protus ir jausmus. Todėl apaštalas Jonas perspėjo: „Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų." (1 Jon 4,1) Pasaulyje daug netikrų mokytojų ir melo tarnų. Nedaug buvo išsilavinusių tomis 6 amžiaus prieš Kristų dienomis, nedaug buvo išsilavinusių pirmajame amžiuje po Kristaus. Su išsilavinimu ateina galimybė skaityti, išgirsti naujų minčių. Su išsilavinimu ateina daug nuostabių dalykų, jeigu žmogus nuoširdžiai tiki Gyvuoju Dievu. Tačiau su išsilavinimu – sugebėjimu mąstyti ateina daug pagundimų. Tu susipažįsti su naujais mokslais, taip netikros dvasios skverbiasi pasąmonę. Jeigu laiku nepaimi į nelaisvę tų minčių, jos užvaldo ir tu nieko negali padaryti.

Tu įtiki taip stipriai į tai ką sugalvojai. Ką supratai ir nori išbandyti tą naują religiją, nors greičiausiai jos taip nevadini. Tu pasirengęs palikti viską, kad tik paragautum kažko naujo. O kaip mes mėgstame naujienas! Mums patinka nauji daiktai. Mums patinka nauja tvarka. Mums patinka laisvė, kurią žada tos naujienos. Gal todėl taip lengva išduoti net mylimą Dievą? Kažkokia didelė jėga yra mūsų sąnariuose. Kažkokia didelė jėga traukia žmogų daryti nedorybę ir pamiršti Dievo įsakymus. Kaip dažnai krikščionys sako: „Neturiu jėgų, negaliu, nesugebėsiu." Kodėl? Gal todėl, kad pamilo beverčius stabus ir patys pasidarė beverčiai?

 

Nukeliaukite į Kitimų pajūrį ir pasižvalgykite, pasiųskite ką nors į Kedarą ir atidžiai apsvarstykite, ar buvo kur kas nors panašaus į tai padaryta? Ar pakeitė kuri nors tauta savo dievus? Nors iš tikrųjų jie nėra jokie dievai! O mano tauta išmainė mano Šlovę į bejėgius stabus! Išsigąskite dėl to, dangūs, drebėkite iš siaubo, - tai VIEŠPATIES žodis! (2,10-12)

 

Viešpats primena pasiklydusiai tautai, kad pagonių tautos nekeičia savo dievų, nors jie nėra jokie dievai. O gyvojo Dievo tauta taip lengvai palieka savo Galybių Viešpatį – Šlovingąjį Dievą į medį ir akmenį, auksą ir sidabrą. Argi auksas ir sidabras buvo tokie patrauklūs? Ne, kiekviena statula simbolizavo mokymą, filosofiją, mintį, kelią bei gyvenimo būdą. Visos aplinkinių tautų filosofijos tenkindavo nuodėmingus geismus. Visų stabų religijos niekino VIEŠPATIES dešimties įsakymų nuostatas. Jei Dievas sakė švęsk šabą, daryk taip, mylėk artimą savo. Tai Stabų filosofijos sakė, nešvęsk šabo, daryk ką nori. Jei Gyvasis Dievas sakė, nesvetimauk, tai stabai skelbė garbink dievą su prostitutėmis šventykloje. Jei Dievas sakė, nežudyk, tai stabai skelbė, jeigu tau reikia kaimyno sklypo, nužudyk jį ir bus tavo. Jei pavydu, gali smurtu pašalinti pavydo objektą.

O ko tik nepadarys šiandien žmogus dėl savanaudiškų tikslų. Melas, šmeižtas, apkalbos, niekinimas, piktžodžiavimas nevaldomai viešpatauja daugelio širdyse. Ir nemažai tų šmeižikų save vadina krikščionimis. Daugeliui derėtų išgirsti Jeremijo žodžius. Bet klausimas ar jie skaito Bibliją? Kada jūs paskutinį kartą skaitėte Jeremijo knygą?

 

„Juk mano tauta nusikalto dvigubai: mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas, kiauras talpyklas, nelaikančias vandens" (Jer 2,13). Iš tiesų, kažin ar įmanoma gyventi be dievo? Jeigu palieki tikrąjį Dievą, būtinai susirasi kitą. Tuštumos negali būti. Visi keliai, kurie nėra Jėzaus Kristaus mokymas yra vandens talpyklos nelaikančios vandens. Tau gali atrodyti kurį laiką, kad tai geras kelias, tačiau laikas parodo kas tikra, o kas ne. Jėzus sakė „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus." (Mat 7,24-27) Tik gyvenimo audros parodo ant kokio pamoto stovi mūsų tikėjimo namai. O kiek daug religijų savinasi Kristaus mokslą. Aiškina Jo žodžius kaip nori, suvedžioja daugelį. Tačiau reikia žiūrėti į Jėzų ir atskirsi kas tikra kas ne. Klausyti Jo Dvasios ir tada lengvai atskirsi tikrąjį gyvybės vandenį nuo stabų surogato.

 

Tavo paties nedorumas nubaus tave, tavo atsimetimas nuo manęs pasmerks tave. Taigi apsvarstyk ir praregėk, kaip baisiai kartu tau palikti VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir neturėti mano Baimės, - tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis. (2,19) O kaip baisu ir nenaudinga žmogui palikti gyvybės kelią. Ar pastebėjote, kad bėgantis nuo Viešpaties žmogus kaltina kitus dėl savo atpuolimo? Adomas taip darė, Ieva taip elgėsi. Kiekvienas, pamilęs stabus, taip elgiasi. Toks žmogus kaltina ir šmeižia. Nori išlipti sausas iš vandens. Tačiau niekas nepasaldins gyvenimo be Dievo. Baisiai kartu palikti Viešpatį...

 

Nors tu ir šarmu šveistumeisi, ir muilo nešykštėtum, tavo kaltės dėmė dar vis mano akyse, - tai Viešpaties DIEVO žodis. (2,22) Jokios mūsų pastangos negali padėti pašalinti žmogaus nuodėmės, tik Dievas gali tai padaryti. Kartais žmogui atrodo, kad jis bando būti geresnis, bando kažkaip atsikratyti blogio, bando melstis, skaityti Šventuosius Raštus, tačiau visa tai tik bergždžias darbas, negalintis pašalinti kaltės. Juk tik malone galime būti išgelbėti...

 

²⁶ Kaip sučiuptas vagis susigėsta, taip bus sugėdinti Izraelio žmonės: jie patys, jų karaliai ir didžiūnai, kunigai ir pranašai. ²⁷ Tie, kurie sako medžio gabalui: 'Tu - mano tėvas!' ir akmeniui: 'Tu mane pagimdei!', man atgręžė nugarą, o ne veidą, tačiau, bėdai užėjus, šaukia: 'Ateik ir gelbėk mus!' ²⁸ Kurgi tie tavo dievai, kurių prisidirbai? Tegu jie ateina! Ar išgelbės jie tave, kai tu bėdoje? Juk kiek tavo miestų, tiek tavo dievų, Judai! Kiek gatvių Jeruzalėje, tiek aukurų pasistatėte Baalui. ²⁹ Kaip galite dar maldauti manęs? Jūs visi maištavote prieš mane, - tai VIEŠPATIES žodis. (Jer 2,26-29) Šie žodžiai yra tokie reikalingi šiandien. Žmogus nepasikeitė. Kai jam viskas gerai, jis neieško Dievo pagalbos ir Jo patarimo. Gyvena kaip jam patinka, kaip patogu. Jis nesimeldžia, per daug nemąsto apie Dievo žmones. Negalvoja kaip padėti artimui. Nesirūpina ką mąsto ir kuo maitina savo akis. Nesidrovi, krapštydamas artimo krislus akyse, nors rąsto savojoje nemato. Tačiau tik atsitinka kokia bėda, tuoj puola ant kelių melstis ir skaito Bibliją, gal Dievas bus geras ir malonus, padės ir išgelbės. Ir visa tai yra tik išorinis pamaldumas. O Dievas juk mato širdį. Kadangi Viešpats yra mylintis, jis padeda net blogiesiems, nes nori jų atsivertimo. Tačiau toks bedievis, patyręs malonę, greitai pamiršta savo įžadus ir vėl eina savo keliais niekindamas Dievo tvarką ir Viešpaties Mokymą.

 

⁶ Karaliaus Jošijo dienomis VIEŠPATS sako man: „Ar matei, ką padarė maištingoji Izraelio karalystė? Ji lipo ant kiekvieno aukšto kalno ir ten po bet kokiu kupliu medžiu elgėsi kaip ištvirkėlė! ⁷ Aš maniau: 'Po to, kai visa tai padarė, galop ji sugrįš pas mane.' Bet ji negrįžo. Ana neištikimoji jos sesuo, Judo karalystė, tai matė. ⁸ Dar ji matė, kad Izraelį, tą maištingąją karalystę, paleidau kaip tik dėl svetimavimo, duodamas skyrybų raštą. Tačiau tai neištikimosios Judo karalystės neišgąsdino; ji ėjo sau ir elgėsi kaip ištvirkėlė. ⁹ Iš tikrųjų savo palinkimu ištvirkauti ji suteršė kraštą, svetimaudama su akmenimis ir medžio gabalais. ¹⁰ Viso to nepaisydama, ta neištikimoji sesuo, Judo karalystė, grįžo pas mane ne iš tikros širdies, o apsimetusi," - tai VIEŠPATIES žodis. (3,6-10) Kai skilo vieninga Jokūbo karalystė. Tauta pasidalino į Šiaurinę ir Pietinę. Izraelį ir Judą. Dievas baudė Izraelį už jos nuodėmes. Tai turėjo atgrasyti Judos gyventojus, tačiau jie neatsivertė. Ji grįžo ne iš tyros širdies. Jie vykdė ritualus, šventė Įstatymo nustatytas šventes, bet širdimi netikėjo, neklausė mokslo ir nemylėjo savo artimo kaip savęs pačių. Stabai viešpatavo įvairiausiose formose.

O kaip lengva šiandien apsimesti. Lengva  apslankyti pamaldose. Lengva palenkti galvą, apsimesti kad meldiesi. Lengva skaityti Bibliją ir atrodyti labai dvasiniu, tačiau pasišalinus iš Viešpaties artybės, (bendruomenės akių) daryti ką nori. Todėl Viešpats gerai tai žinodamas, šiandien parūpino naują, gyvą kelią. Jėzus tapo mūsų išgelbėjimo priežastimi ir pamatu. Jis tapo mūsų atleidimo garantu, nes buvo nukryžiuotas už mūsų nuodėmes. Dangus atleidžia mūsų kaltes kai šaukiamės jo žemėje. Tačiau mūsų įprotis gyventi pagal nuodėmę ne taip greitai pasitraukia, todėl Dievas buria tikinčiuosius į bendruomenes – bažnyčias. Čia Viešpats suteikė galią surišti ir atrišti. Jis paliepė nešti vieni kitų naštas ir skatinti vienas kitą į meilę ir gerus darbus. Čia išsitiria tikėjimo nuoširdumas. Čia Dievas kviečia atsiversti ir nešti vaisių. Tokia Kristaus mokinių bendruomenė nepasitenkina išoriniu pamaldumu, bet ragina mylėti Jėzaus pavyzdžiu. Kiekvienas žodis yra ištiriamas. Abraomas patikėjo Dievu ir tai jam buvo įskaityta teisumu, bet Abraomas žengė žingsnį ir dar daug kitų žingsnių eidamas į kraštą apie kurį nieko nežinojo. Jis pasidavė Dievo vedimui, todėl buvo nuteisintas ir pramintas Dievo bičiuliu.

Kai žmogus atėjęs į bendruomenę sako: „aš nusidėjėlis ir noriu gyveni pagal Kristų", bendruomenė klausia to ko klausė Jėzus vaikščiodamas žemėje: „Ar esi pasirengęs nešti savo kryžių? Ar pasirengęs palikti tėvą ir motiną dėl Jėzaus? Ar pasirengęs visko netekti dėl Jėzaus? Ar pasirengęs gimti iš naujo? Ar priimsi Dievo tvarką ir būsi klusnus? Ar šeimoje, darbe, visuomenėje ir vienas namuose būsi Kristaus mokinys? Ar visada išpažinsi Jėzų žmonių akivaizdoje? Ir dar daugelį kitų klausimų užduoda bendruomenė. Ir tai vyksta ne narių susirinkimo metu. Tai daroma kiekvienai daliai veikiant savaip. Kai kiekvienas mąsto apie tai, meldžiasi ir bando padėti artėjančiam prie Dievo. Bando aiškiai parodydami kelią. Taip pasimato vaisius.

 

¹ „Jei nori sugrįžti, Izraeli, - tai VIEŠPATIES žodis, - turi sugrįžti pas mane. Jei pašalintum tavo šlykštybes iš mano akivaizdos ir neišklystum iš doro kelio, ² ir prisiektum: 'Kaip gyvas VIEŠPATS!' pagal teisybę, teisingumą ir teisumą, tautos jo vardu linkėtų sau palaimos ir pačios juo didžiuotųsi." ³ Taip kalba VIEŠPATS Judo vyrams ir Jeruzalei: „Išarkite dirvonus, nesėkite tarp erškėčių! ⁴ Apipjaustykite savo širdis VIEŠPAČIUI, pašalinkite iš savo širdžių surambėjimą, Judo vyrai ir Jeruzalės gyventojai, idant mano pyktis neprasiveržtų kaip ugnis ir nedegtų neužgesinamas dėl jūsų nedorų darbų. (Jer 4,1-4)

 

Jeigu nori sugrįžti... Neužtenka pasakyti kelis žodžius. Neužtenka sukalbėti nusidėjėlio maldelę. Viešpats kviečia sugrįžti pas jį. Grįžti pas Gyvąjį Dievą ir tapti Jo tarnu. Tai Viešpats sakė Judai. Taip jis kalba šiandien Jėzuje. Pašalinti šlykštynes iš Dievo akivaizdos. Kas yra šlykštu Viešpačiui? Bet koks stabas yra pasibjaurėjimas. Galbūt tai pasididžiavimas savo tautybe. Gal pasigėrėjimas savo išvaizda. Galbūt gyvenimo puikybė. Galbūt koks nors hobi. Puikavimasis savo išmintimi.

Kas nori sugrįžti, privalo daryti teisybę, teisingumą ir teisumą. Gyventi pagal Dievo standartus. Sakyti tiesą savo artimui. Puoselėti teisingumą įvairiausiose bylose ir tarpusavio santykiuose. Gyventi Dievo teisumu - tai yra vadovautis Jėzaus Kristaus malone ir tiesa. Sugretinti savo elgesį ir mintis su Jėzaus pavyzdžiu. Jeigu jos neatitinka, atgailauti ir atsiversti. Išpažinti ir palikti.

Dievas kvietė Judą išarti dirvonus, nesėti tarp erškėčių. Erškėčiai visada nustelbs gerą želmenį. Negalima augti tikėjime, neįmanoma grįžti pas Viešpatį, paskendus pasaulio rūpesčiuose. Erškėčiai pagal Jėzų - tai mamona, lėbavimai, rūpesčiai ir žmonių baimė. Negalima su senu drabužiu patekti į vestuvių puotą, reikia naujų drabužių. Privalu palikti visa, kas sena. Nepasitikėti savo senomis filosofijomis.

Jeigu kas negims iš aukštybės negalės regėti Dievo karalystės. Neapipjaustytomis širdimis negalima matyti ir suprasti DIEVO pasaulio. Nesuprasi savo artimo, nesuprasi Dieviškos meilės, nesuvoksi dvasinių dalykų. Jei nori grįžti pas Viešpatį – turi pašalinti širdies surambėjimą. „Šiandien, kai išgirsite Viešpaties balsą neužkietinkite savo širdžių" - girdime Dvasios balsą.

Jonas krikštytojas kvietė atgailai ir šaukė fariziejams atėjusiems krikštytis: „Duokite atsivertimą liudijančių vaisių! ⁹ Ir nemėginkite ramintis: 'Juk mūsų tėvas - Abraomas.'" (Mat 3,8-9) Tegul nemėgina ir šiandien žmogus ramintis mintimi, kad yra pakrikštytas, priklauso gerai bažnyčiai, turi gerus protėvius ir atsivertimo atsiminimus. Šiandien, šiandien parodyk kuo tiki ir kaip gyveni. Šiandien išgelbėjimo diena, ne vakar buvo. Nei vienas negalės pateisinti savo nuodėmių praeities išpažintimis ir atsivertimais. Koks esi šiandien? Ar neši vaisių pagal Jėzų, ar seki Juo? Ar palikai savo geidulius ir stabus? Ar sunaikinai tai kas šlykštu Dievo akyse? Ko delsi? Stokis ir nešk savo patalą, nes Jėzus atleidžia nuodėmes, jeigu tik jas išpažinsi.

 

„Pjūtis jau praėjo, vasara pasibaigė, bet mes tebesame neišgelbėti... Galbūt laikas pakeisti metų laikus?

 

LEBBS BIBLIJOS MOKYKLA

kviečia į seminarą

“Jono evangelijos studija”

2010 m. balandžio 23-24 d.,

Vilniaus Naujojo Testamento baptistų bažnyčioje (Algirdo g. 48)

Seminaro lektorius:

Parušas R. Paruševas

(Prahos tarptautinė baptistų seminarija)

Seminaras prasideda penktadienį 16:00, kava. Pageidaujančius dalyvauti prašom pranešti žemiau nurodytu LEBBS adresu iki balandžio 20 d.

Seminaro mokestis – 22 Lt (vienai dienai – 11 Lt).

Dėmesio: Nakvynės vietų skaičius ribotas!

Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjunga

Neakivaizdinė Biblijos Mokykla

Vytauto 38a, 92127 Klaipėda

Tel: 46-314475

Email:office@baptist.lt

Sekmadienio pamokslo santrauka

Prisikėlimas

Jon 11,25; Rom 6,1-11; Rom 4,18-25; 2Kor 5,14; 1Pet 1,3-4; Rom 10,9

 

Šiandien mes minime Jėzaus Kristaus prisikėlimo dieną. Penktadienį prisiminėme Jo šlovingą mirtį, paskutinius jo žodžius. Pailsėjome ir šiandien vėl susirinkome, kad išgirstume žinią, kad susitiktume su savo draugais ir nedraugais. Todėl šiandien norėjau priminti Viešpaties Žodį, kuris ragina mus tikėti prisikėlimu. Nes toks tikėjimas pakeičia mus.

 

Jėzus KRISTUS yra prisikėlimas

Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. (Jon 11,25) Vienas iš Viešpaties Jėzaus vardų yra Prisikėlimas ir Gyvenimas. Ne tik prisikėlimo faktas, bet ir gyvenimas. Prisikėlęs Jėzus yra gyvas. Su juo galima bendrauti, tartis, derėtis. Kokia mums iš to nauda, kas ji yra Prisikėlimas ir gyvenimas?

 

Tikėjimas Prisikėlimu yra mūsų nuteisinimas.

Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu, kaip pasakyta: Tokia bus tavoji ainija. ¹⁹ Jis nesvyruodamas tikėjo, nors regėjo savo kūną jau apmirusį - jam buvo arti šimto metų - ir Saros įsčias apmirusias. ²⁰ Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet įsitvirtino tikėjime, teikdamas Dievui garbę ²¹ ir būdamas tikras, jog, ką šis pažadėjo, tai įstengs ir įvykdyti. ²² Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu. ²³ Tačiau ne vien apie jį parašyta: Jam buvo įskaityta, ²⁴ bet ir apie mus, nes turės būti įskaityta ir mums, tikintiems tą, kuris prikėlė iš numirusių mūsų Viešpatį Jėzų, ²⁵ paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums nuteisinti. (Rom 4,18-24) Kaip matome, abstraktus tikėjimas nieko neduoda. Daugelis šiandien tiki Dievu, tačiau jiems iš to jokios naudos. Ir svarbiausia, kitiems iš to jokios naudos. Abraomas patikėjo pažadu ir kantriai laukė pažado išsipildymo. Jis buvo nuteisintas –jam buvo įskaitytas teisumas. Apaštalas Paulius duoda jo pavyzdį visiems, kurie patikėjo Kristumi. Tikintiems Dievu, kuris prikėlė Jėzų garantuojamas teisumas. Ir čia girdime svarbią tiesą: Jėzus buvo paaukotas dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltas mums nuteisinti. Jėzaus mirtis – bausmė už mūsų nuodėmes. Prisikėlimas – mūsų nuteisinimui. Jėzus Kristus yra gyvas, kad nuteisintų mus. Negyvas dievas negalėtų nei vieno išgelbėti. Stabas neturi jokios įtakos gyvam žmogui. Tačiau Jėzus yra gyvas ir gali išteisinti kiekvieną, kuris tiki. Kas yra nuteisinimas? Tai yra nusikaltėlio išteisinimas. Išvadavimas nuo bausmės. Išlaisvinimas. Tai nėra tik sausa teologija. Be nuteisinimo negali būti išgelbėjimo.

Kodėl daugelis tikinčiųjų šiandien nėra išgelbėti? (Koks keistas klausimas?) Todėl, kad pamiršo tikėti, kad Jėzus yra gyvas ir jam turėsime duoti apyskaitą. Kaip gali tikintis būti neišgelbėtas? Jeigu tikintis žmogus vargsta savo nuodėmėse, ar jis yra išgelbėtas? Jeigu skęstantis neartėja prie kranto ir neturi vilties, ar jis išgelbėtas? Žmogaus išgelbėjimas turi praeitį, dabartį ir ateitį. Praeitis paslėpta Kristaus aukoje. Dabartis mūsų tikėjime. Ateitis Dievo rankose, kuris teis kiekvieną pagal darbus. Teisiuosius, pagal teisumo darbus, neteistuosius pagal neteisybės saiką. Kiekvienam bus užmokėta teisingai. „Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti. ¹⁰ Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs ­ gera ar bloga" (2 Kor 5,9-10)

Jėzaus Kristaus prisikėlimas ragina mus eiti išgelbėjimo keliu. Ne teorinio išgelbėjimo, bet praktinio, matomo, jaučiamo ir apčiuopiamo išganymo taku. Gyvasis Jėzus Kristus nori išvaduoti kiekvieną skurdžių, palaiminti kiekvieną nuskriaustąjį, atgaivinti ir pasotinti kiekvieną alkstantį ir ištroškusįjį. Suteikti paveldą kiekvienam, kuris pasidavė jo valdžiai. Gyvasis Jėzus Kristus gali tai padaryti. Jis nori išgelbėti.

 

Tikėjimas prisikėlimu yra mūsų išgelbėjimas

Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų Kristų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. ¹⁰ Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas - į išganymą. ¹¹ Raštas juk sako: Kas tik jį tiki, neliks sugėdintas. ¹² Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi: ¹³ Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas (Rom 10,9-13) Apaštalai buvo įsitikinę, kad tikėjimas Jėzaus prisikėlimu turi nuostabiausias pasekmes. Štai Paulius kalba apie ateitį. Jis kalba krikščionims. Tai nebuvo evangelisto raginimas pagonims. Tai buvo žodžiai skirti tikintiesiems Romoje. Jie buvo pasiklydę, susiskaldę ir priešiškai nusiteikę. Jų darbai liudijo, kad jiems reikia išvadavimo. Taip, jie tikėjo, kad Jėzus yra Mesijas, tikėjo amžinuoju Dievu, tačiau nemokėjo mylėti brolių ir seserų Viešpatyje. Jiems reikėjo pilno išgelbėjimo. Jie buvo išgelbėjimo kelyje, tačiau pažino Dievą netobulai. Paulius ragino juos atsiversti. Jis kvietė žmones gyventi pagal Jėzaus mokymą. Ragino juos tikėti širdimi. Nes kada širdis pripildoma tikėjimo, lūpos prabyla apie tai. Juk žmogus iš savo širdies kalba. Jeigu joje yra lobiai, jis kalbės apie lobius; jeigu širdyje yra purvas, žmogus savo purvu terlios kitus. Tradicija sumenkino šiuos Dievo žodžius. Viešpats ragina žmones gyventi pastovia išpažintimi ir nesigėdyti Viešpaties žodžių. „Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais." (Mor 8,38) Tas, kuris gėdijasi Jėzaus žodžių liudija, kad netiki ir netobulai pažįsta Viešpatį. Tokio žmogaus nelaukia šviesi ateitis. Tačiau jis neturėtų nusiminti, juk šiandien yra išgelbėjimo diena, jis gali atsiversti, šauktis VIEŠPATIES ir rasti stiprybės būti kaip Mokytojas. Išpažintis liudija apie išgelbėjimą ir tikėjimą. Prisiminkime Jėzaus žodžius:

 

„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. ³² Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. ³³ Avis jis pastatys dešinėje, ožius - kairėje. ³⁴ Ir tars karalius stovintiems dešinėje: 'Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! ³⁵ Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, ³⁶ buvau nuogas - mane aprengėte, ligonis - mane aplankėte, kalinys - atėjote pas mane.' ³⁷ Tuomet teisieji klaus: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? ³⁸ Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? ³⁹ Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?' ⁴⁰ Ir atsakys jiems karalius: 'Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.' ⁴¹ Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: 'Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! ⁴² Juk aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, ⁴³ buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas - neaprengėte, ligonis ir kalinys - ir jūs manęs neaplankėte.' ⁴⁴ Tuomet jie atsakys: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?' ⁴⁵ Tuomet jis pasakys jiems: 'Iš tiesų sakau jums: kaskart, kai taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte.' ⁴⁶ Ir eis šitie į amžinąjį nubaudimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą." (Mat 25,31-46)

 

Prisikėlimas kviečia gyventi nesavanaudiškai.

Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas (2Kor 5,14) Kaip matome prisikėlimas kviečia mus gyventi kitaip. Tikėjimas prisikėlusiuoju Jėzumi ragina mus gyventi ne sau, bet tiems mažiausiems, nuskriaustiems ir iškankintiems. Jėzus vadina teisiaisiais tuos, kurie vykdo teisumo darbus. O teisumo darbas yra tarnavimas tiems, kurie yra nuskriausti. Bažnyčios – tikinčiųjų misija yra tarnavimas pasaulyje, kuriame tiek daug tamsos ir skausmo. Neprarandant sūrumo, šviesti tamsybėse. Gyventi Jėzui tai ne giesmes giedoti ir mokintis Bibliją mintinai. Gyventi Jėzui – ne religija.

 

Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė? ² Nieku būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi toliau gyventume joje? ³ Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? ⁴ Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. ⁵ Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, tai būsime suaugę ir su prisikėlimo. ⁶ Mes žinome, jog mūsų senasis „aš" yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. ⁷ Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės. ⁸ Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. ⁹ Mes žinome, kad prikeltas iš numirusių Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. ¹⁰ Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena - gyvena Dievui. ¹¹ Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje. (Rom 6,1-11)

 

PRISIKĖLIMAS - DRĄSOS ŠALTINIS. "Nebijok, Aš esu Pirmutinysis ir paskutinysis bei Gyvasis; Aš numiriau, ir štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu Mirties bei Mirusiųjų Pasaulio raktus!" Apr 1,18

 

Prisikėlimas garantuoja mums šlovingą ateitį.

„Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris laikomas jums danguje." (1Pet 1,3-4)

 

Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus: kai kurie – amžinajam gyvenimui, kiti – gėdai ir amžinajai negarbei. Išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius. Dan 12,2

 

 

Artinosi žydų Velykos - pamokslo santrauka

Jon 2,13-23; Jon 6,4; Jon 11,55

 

Artėja Velykos, daugeliui didelė šventė, nes jos metu prisimename mūsų Viešpatį, kuris nugalėjo mirtį. Taigi krikščionims tai Jėzaus Kristaus prisikėlimas. Žydams išėjimo iš vergovės šventė. Jie ją vadina Pascha. Pascha, tai aukos šventė, Pascha tai stebuklų metas. Pascha – naujo gyvenimo viltis. Biblija kalba apie Paschas, kuriose dalyvavo Jėzus. Pastudijuokime tas Naujojo Testamento vietas.

 

1)       Jėzus Kristus yra Šventykla. Jon 2,13-23. artėjant Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo Namų nedarykite prekybos namų! Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo Namų sugrauš mane.(Ps 69,9) Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?" Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!" Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventykla statyta, o tu atstatysi ją per tris dienas?" Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštus.

1. Jėzus rūpinasi šventykla. Jon 2,15 Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos. Šis įvykis jau buvo išpranašautas. Jonas krikštytojas sakė Luk 3,17 Jo rankoje — vėtyklė : jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi." Jėzus Kristus rūpinosi Dievo šventykla, nes ji turėjo savo paskirtį. Jokiu būdu neturėjo tapti plėškų lindyne. Šventykloje apsireikšdavo Dievas, visa aukų sistema buvo tikrosios šventyklos įvaizdis - šešėlis. Heb 9,9 kuri yra dabartinio laikotarpio įvaizdis (parabolė)... tegaliojančius iki atnaujinimo meto (Heb 9,10b). Žydai nesuprato Rašto, todėl taip pasipiktino kai Jėzus paskelbė, kad gali atstatyti šitą šventyklą per tris dienas. Tikrai žemiškoji padangtė (palapinė dykumoje), vėliau Saliamono ir Erodo atstatyta šventykla simbolizavo Jėzų Kristų. Ji buvo Jėzaus nuosavybė, ne žydų. Šventykla buvo Tėvo nuosavybė ir turėjo atlikti savo paskirtį iki nustatyto atnaujinimo meto. Tačiau Jėzaus dienomis ji jau seniai nekalbėjo žmonėms apie Dievo didybę ir nepranašavo Kristaus atėjimo.

2. Jėzus Viešpatauja Dievo namuose. Heb 3,6 O Kristus viešpatauja jo namuose kaip Sūnus, ir tie namai esame mes, jeigu išlaikysime tvirtą pasitikėjimą ir pasididžiavimą viltimi. Jėzus yra Dievo namų Viešpats žemėje ir danguje. Ne tik danguje, bet ir žemėje. Kokie brangūs yra šie žodžiai. Mes esame Dievo namai, tačiau privalome likti ištikimi. Kodėl? Todėl, kad kartą žydai turėjo Dievo namus savo žemėje ir neliko ištikimi. Jie neišlaikė tvirto pasitikėjimo ir pasididžiavimo viltimi iki galo. Mūsų tikslas — amžina ištikimybė ir ištvermė.

3. Mes esame Jėzaus šventykla. 1 Kor 6,15-20 Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs! Didelė tiesa ir paslaptis atskleista mums šiandien. Mes esame Dievo šventykla, kuria rūpinasi pats Jėzus Kristus! Drauge, kaip bendruomenė, esame šventykla. Taip pat kiekvienas atskirai esame šventa šventykla. Toks Rašto apreiškimas mums kalba apie asmeninio ryšio su Dievu svarbą. Tačiau nepamirškime Luk 3,17 Jo rankoje — vėtyklė : jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi. Dievas žino savuosius. Mes galime apsimesti tikinčiaisiais, tačiau Kristaus neapgausime, mes galime užsidėti krikščionybės kaukę, tačiau Dievas mato širdis. Vieną dieną jis išvalys savo bendruomenę, atskirs pelus nuo grudų ir surinks į amžiną klėtį. Ar jus pateksite į tą grudų krūvą?

 

2)       Jėzus Kristus — gyvybės duona. Jon 6,4 Artinosi žydų Velykos. Taigi, artinasi Pascha. Jėzus nuvyksta anapus Galilėjos ežero. Pas jį susirenka minios žmonių. Jon 6,5-15 eilutėse skaitome, kaip Jėzus, panaudojęs berniuko 5 miežinės duonos kepalėlius ir dvi žuvis pamaitina didžiausią minią žmonių (Pagal Luką 5000 vyrų Lk 9,10-17). Šis stebuklas, kaip ir visi kiti turėjo tikslą, bet ne tokį, kurį suprato žmonės. Sočiai pavalgę, jie nusprendė, kad jis pranašas ir jau norėjo jį paskelbti karaliumi (Jon 6,14-15), bet Jėzus pasitraukė pats vienas į kalną (Jon 6,15). Visi norėjo karaliaus, kuris sočiai pamaitina, bet tikrasis saugumas, ne kūno sotume. Jėzus sakė 6,26-27 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs, ne dėl to, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos iki soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinam gyvenimui. Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs.

Ir šiandien daugelis vergauja pilvui. Tačiau sotumas nepadeda gyventi žemėje. Jėzus sakė,kad daug svarbesnis didesnis sotumas, ateinantis iš dangaus. Štai ką norėjo pasakyti Viešpats žmonėms. Duonos padauginimo ženklas buvo skirtas tautai, kad ši pamatytų Jėzuje gyvenimą su pertekliumi, nes Jis žadėjo duoti gyvenimo gausybę. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų. Jon 10,10

Ir štai Jon 6,35 atvirai sako aš esu gyvybės duona. Jon 6,35 Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš..." 51 Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę. 63 Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Jei kas nors šiandien dar abejoja ar gali paragauti dangiškosios duonos, tai neabejokite, nes ta duona prieinama kiekvienam. Ji yra čia, Biblijoje, nes Jėzaus mokslas yra gyvenimo duona.

Būkime nerauginti – atskirti nuo nuodėmingo gyvenimo. 1 Kor 5,6-8 Jūsų gyrimasis niekam tikęs. Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą? Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti, nes jau paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus. Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona. (skait. Kun 23,5-8)

 

3)       Dievo avinėlis ruošiasi mirčiai. Jon 11,55 Artinosi žydų Velykos. Daug žmonių iš viso krašto prieš Velykas traukė į Jeruzalę apsivalyti. Kaip liūdna, kad dauguma tautos, nors ir atlikdavo apsivalymo apeigas, likdavo širdyje purvini, nes išorinis apsivalymas nieko neduodavo, jei širdis nebuvo teisi prieš Dievą. Kaip ir šiandien, daugelis pasninkauja net visą mėnesį. Nors alkio taip ir nepajaučia, tik mėgaujasi nekasdieniu gurmanišku maistu - Silkutėmis ir kitokiais nemėsiškais patiekalais. Tačiau tai nepadeda priartėti prie Dievo, jei širdis toli nuo Jo.

Tuo metu, kai žmonės mano, kad savo aukomis apsivalys ir perka tuos karvelius ir avis, Jėzus Kristus išvalo šventyklą. (Mat 21,12-17. Mor 11,12-19. Luk 19,45-48). Jis nebijo, nes per tuos tris metus, niekas nepasikeitė. Jis liko šventyklos priežastis. Jis liko jos Viešpačiu. Juk Sūnus ir Tėvas yra viena.

Jon 12,1 Vaišės pas Lozorių – pasiruošimas laidotuvėms. Paėmusį svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais. Nors Judas prieštaravo, Jėzus pasakė,: Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai.

Jon 12,12-18 Palmių diena. Rytojaus dieną gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: „Osana. Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu, - Izraelio Karaliui. (Smulkiau Mat 21) Čia jie šaukė Osana, o kitą dieną, „ant kryžiaus Jį". Čia jie keliavo apsivalyti, o kitą dieną apsivalė nuo Jėzaus.

Jon 13,1 Kristaus bendruomenės (ekklezijos)– šventyklos apvalymas. Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Kokiu būdu jis parodė savo meilę? - mazgodamas mokiniams kojas. Paprastai turtingo žmogaus namuose kojas plaudavo vergai. Kas neturėdavo vergų, galėjo pats nuplauti svečiui kojas, parodydamas pagarbą ir nuolankumą. Žmonių kojos, turėjo daug daugiau darbo, nei šiandien. Jie keliavo ir vaikščiojo daugiausia pėstute. Dulkės ir purvas veikdavo pėdas kurioms reikėjo priežiūros. Nusiplauti kojas ir jei dar įmanoma pasitepti aliejumi buvo didelis atgaivinimas. Jėzus mylėjo savuosius, todėl parodė jiems pavyzdį kokie jie turi būti. Keista kodėl mokiniai neapiplovė Jėzaus kojų prieš vakarienę, tokiu būdų būtų parodę savo pagarbą. O gal jie buvo labai draugiški? Neabejotinai Jėzus ir mokiniai buvo geri draugai, o jei draugai,vadinasi lengva pamiršti pagarbą ir patarnavimą vienas kitam. Tikiuosi taip nebuvo su Jėzaus mokiniais. Mūsų bendruomenės yra panašiame pavojuje. Nariai taip suartėja, kad pradeda pyktis, bartis, įžeidinėti ir įsižeidinėti. Tačiau Jėzus sako: Jon 13,12-16 Ar suprantate ką jums padariau <...> Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką, ir pasiuntinys ne didesnis už- savo siuntėją.

Ar mes suprantame ką dėl mūsų padarė Jėzus Mesijas? Jis nusižemino iki galo, jis mirė už mus ant kryžiaus, kad mes galėtume švęsti amžinojo gyvenimo šventę. Kad mes gyventume šventai ir lauktume Jėzaus Kristaus pasirodymo.

Artinasi Velykos ir pas mus. Nepamirškime Jėzaus ir nesirūpinkime ką valgysime ir gersime per šventes. Nes Dievo karalystė ne valgymas ir gėrimas. Amen

 

Sekmadienio pamokslo įrašas

Pamokslo audio įrašas, atsisiųsti iš čia

kovo 7 d pamokslas

norejau ideti komentara, bet kaip visada nepavyko....

"Užmokestis už pamaldumą" pamoklso santrauka

Mat 6,1-18

 

„Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje."

 

Kada mes kalbame apie užmokestį, mes taip pat turime kalbėti ir apie tikėjimą. Kiekviename darbe mums reikia tikėjimo ir pasitikėjimo, kad darbdavys užmokės. Be pasitikėjimo negalėtume dirbti. Panašiai yra ir Dievo karalystėje – mums reikia praktinio pasitikėjimo Dievu visose gyvenimo sferose, jeigu mes laukiame užmokesčio ateities pasaulyje.

 

Šioje Rašto dalyje mes girdime Jėzaus mokymą apie pamaldumą. Jokūbas rašė: Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu. (Jok 1,27). Mums gali atrodyti, kad čia visai nekalbama apie pamaldumą, tačiau būtent apie tai ir yra kalbama. Ir mums taip atrodo todėl, kad esame pamokyti kitaip. Tačiau Jėzus prabilo apie žydų pamaldumą: „tai yra trys pagrindiniai žydų pamaldumo stulpai – Malda, pasninkas ir teisumo darbai" (Gudry, Matthew, 101). Nors pats Jėzus ir jo mokiniai buvo puolami dėl šių praktikų (Luk 5,33. Mat 9,14-17), dabar pats Viešpats meta iššūkį tradiciniam žydų pamaldumo pamatui.

                  O Koks yra tradicinis mūsų tikėjimo pamaldumo modelis? Ar kada nors susimąstėme? Man atrodo, kad tradicinis evangelikų (bent jau baptistų) modelis susideda mažiausiai iš keturių dalių: Biblijos skaitymas, malda, bažnyčios lankymas, pasakojimas apie savo tikėjimą kitiems. Jeigu šias praktikas galima rasti žmogaus gyvenime, tada galima būti ramiam – žmogus yra pamaldus (išgelbėtas). Mes turėtume būti atsargūs mąstydami, kad su mumis viskas tvarkoje, jeigu tik yra šios keturios religingumo dalys. Taip, būtent religingumo. Nes Biblijos skaitymas, malda, bažnyčia ir liudijimas greičiau kalba apie religingumą, o ne pamaldumą. Kiekvienas gali skaityti Bibliją, gali melstis, gali vaikščioti į bažnyčias ir gali pasakoti apie savo religiją. Tokių yra pilnas pasaulis. Todėl mes ir turime žiūrėti ir įsiklausyti į Jėzų Kristų (tikrą žydą), kuris kalba hebrajiškame kontekste. Ir tik tai turėdami mintyje galėsime suprasti Jo mokymą.

                 Jėzus pakvietė ir tebekviečia visus susimąstyti kam mes tarnaujame ir ko siekiame darydami teisumo darbus. Ar trokštame to, ko trokšta pasaulis (savanaudiškas pasitenkinimas, žmonių pagarba ir finansinis saugumas) ar siekiame Dievo pripažinimo, Jo garbės ir pasitikime, kad jis aprūpins mus gyvenimui? Jėzus mokė, kad Dangaus Tėvu galima pasitikėti, juo privalome pasitikėti, ir turėtume pasitikėti dabar, o ne atidėlioti vėlesniam laikui.

Jėzus pasitikėjo Tėvu ir buvo žinomas kaip tas, kuris pasitiki Juo. Jėzui kabant ant kryžiaus, žmonės su panieka užgauliojo: „Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi...(Mat 27,43). Pasaulis suprato, kad Jėzus pasitikėjo Dievu.

Viešpats Jėzus pakvietė mokinius tapti tokio pasitikėjimo dalininkais. Būkime tikri, kad jis kviečia visus, visame pasaulyje, tame tarpe ir mus. Juk pasaulį galima būtų padalinti į dvi grupes: tuos, kurie pasitiki Dievu ir tuos, kurie tiki, bet nepasitiki. Kuriai grupei priklausome mes? Jėzus pakvietė ir tebekviečia pasitikėti Dievu visose gyvenimo situacijose. Tik tada , kada pasitikime, mes sugebėsime būti kantrūs varge, persekiojimuose ir atsilaikyti gundomi. Kada pasitikėsime Dievu, mes būsime susivaldantys ir neieškosime krislo brolio akyje, bet verčiau pasistengsime surasti rąstą savojoje. Kada pasitikėsime Dievu, mes išdrįsime būti teisingi ir kalbėsime tiesą su meile. Mūsų taip bus taip ir ne – ne. Mes tada nepratrūksime nevaldomu pykčiu ir šauksmai bus toli nuo mūsų. Tik pasitikėdami Dievu, mes galime atsisakyti pasmerkimo ir apkalbų dvasios ir laukti Viešpaties. Ir aišku tik pasitikėdami Dievu, mes galime atsilaikyti pagundai praktikuoti teisumo darbus viešumoje, kad kiti matytų ir įvertintų.

 

¹ Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. ² Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. ³ Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, ⁴ kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.

 

Jėzus perspėja, kad vengtume daryti teisumo ar gailestingumo darbus , kad būtume matomi. Tikras pamaldumas yra slaptas pasišventimas tarnauti Dievui. Tikras pamaldumas slypi giliai širdyje ir ieško tik Dievo pripažinimo. Nuteisintas žmogus, rodo gailestingumą nuskriaustiesiems ir nenori, kad kiti jį laimintų dėl to. Teisusis yra nuteisintas Jėzaus tikėjimu, o ne žmonių pagarba. Nes jeigu žmogus daro gera ir aukoja kitiems dėl akių, jis jau atsiėmė savo užmokestį. Kada mes aukojame vargšams, ar aukojame bažnyčioje, ar duodame artimui, mes turime prisiminti, kad privalome pamiršti ką davėme ir kam davėme. Nes jeigu mes nepamiršime ką gero padarėme, mes anksčiau ar vėliau tuo pasinaudosime primindami apie savo gerumą tam, kuriam padėjome. Jeigu esame nuteisinti Jėzaus Kristaus tikėjimu, žinokime, jeigu aukojame, kuo greičiau pamirškime. Nes jeigu nepamiršime, tai velnias būtinai pasinaudos tuo. Dangaus Tėvas mums atlygins tik tada, kada sugebame vykdyti teisingumą slaptoje. Nėra nieko geresnio kaip atlygis iš dangaus Tėvo. Amen?

 

⁵ Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. ⁶ Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. ⁷ Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. ⁸ Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia.

 

Taip pat ir maldoje, esame kviečiami susitelkti ne prie žodžių, kuriuos sakome, bet prie nematomo Dievo. Dangaus Tėvui nereikia mūsų ilgų prašinių. Jam nerūpi vaizdingi eiliuoti posakiai. Jeigu mes kažko norime, tai prašykime, o ne įkalbinėkime. Kalbėkime trumpai. Nedarykime to, kad būtume kitų matomi. Kada esame viešoje vietoje, nebijokime melstis tyliai, kad nebūtume kitų pastebėti. Nesuterškime VIEŠPATIES vardo savo teisumu. Bet pasikliaukime Jėzaus teisumu, kuris reikalauja neieškoti pripažinimo ir netrimituoti dėl savo tikėjimo pagonių akyse. Mes esame kviečiami melstis slaptai. Esame žadinami atsiskirti ir pagalvoti apie Dievą, prisiminti Jį ir Jo karalystę. Bei surasti savo vietą toje karalystėje. Jėzus kristus siūlo melstis paprastai:

 

⁹ Todėl melskitės taip: 'Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, ¹⁰ teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. ¹¹ Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ¹² ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. ¹³ Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto.' ¹⁴ Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. ¹⁵ O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.

 

Netgi tada, kada ateiname melstis slaptoje, mes nepamirštame, kad dangaus Tėvas yra mūsų tėvas. Dievas nėra kažkoks mano tėvas, bet mūsų. Jėzus Kristaus Evangelija nėra savanaudiška geroji žinia individui. Kristus atnešė žinią apie karalystę, kurioje visi yra viena, kurioje mes esame kartu. Tokioje karalystėje negali būti: „mano valia", bet daugelio. Kada mes meldžiamės, mes turime mąstyti apie Tėvą, kuris turi planų ne tik man, bet mums.

 

¹⁶ Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai; jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. ¹⁷ O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, ¹⁸ kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.

 

Jėzus pasitraukė į dykumą keturiasdešimčiai dienų, kad galėtu melstis ir pasninkauti (Mat 4,1-11). Jis meldėsi prieš pašaukdamas Dvylika (Luk 6,12-16). Jis atsitraukdavo į nuošalias vietas ir kalnus, kad galėtų melstis. Tikras pasninkas yra slaptas pamaldumas. Mes nesirenkame pasninkauti kai einame į šventes, gimtadienius ir vestuves. Nes tada visi sužinos. Dievo vaikas pasirenka laiką, kai gali netrukdomai pasninkaudamas melstis ir niekas apie tai nežino. Tikras pamaldumas visada prasideda slaptoje.

Kada mes pasninkaujame? Kas mums yra pasninkas? Ar mokame be reklamos pasninkauti ir tyliai ieškoti Tėvo valios? Ar pasitikime Tėvu kaip pasitikėjo Jėzus? Natūralu, kad mes esame netobuli, bet eikime keliu, kuriuo ėjo Jėzus, o Tėvas užmokės savu laiku. Amen.

 

Arnoldo pamokslas

http://www.mediafire.com/file/wmmndcnnllu/Wma formatu Pamokslas Arno 20100307.WMA

Sekmadienio pamokslo santrauka

Žodis apie kryžių...

 

"Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė" (1 Kor 1,17)

 

Kas tas žodis apie kryžių? Tai tiesos apie Kristaus auką skelbimas. Tai ne tik faktų apie nukryžiavimą skelbimas. Tai ne naujų apeigų įkūrimas. Tai Jėzaus "atlikta" dėl mūsų. Skelbimas apie kryžių nukreiptas tiesiai į nusidėjėlio širdį. Žodis apie kryžių, tai žodis apie Jėzų, gimusį, gyvenusį tarp mūsų, kentėjusį dėl mūsų, mirusį ir prisikėlusį. Žodis apie kryžių keičia gyvenimus.

 

Žodis apie kryžių – tai žodis apie kraują (auką). „Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo , tai yra ne šitos kūrinijos, taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą." (Heb 9,11-12). Skelbimas apie kryžių, tai Jėzaus Kristaus aukos skelbimas. Tai jo kraujas pralietas dėl mūsų nuodėmių. Žodis apie kryžių – tai žodis apie bausmę. Dievo Sūnus buvo nubaustas už mano ir tavo nuodėmes, kad būtume nuteisinti ir mūsų nuodėmės būtų atleistos ir pamirštos.

 

Žodis apie kryžių – tai nuodėmių atleidimas. „Kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa." (Ef 1,7). Taigi žodis apie kryžių, tai žodis apie atleidimą. Jėzaus Kristaus gimimas, gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas – tai Dievo gailestingumo apsireiškimas. Kristus turi galią atleisti nuodėmes. Todėl Jis turi galią pakeisti žmones. Jeigu tavo nuodėmės buvo atleistos, tu negali gyventi kaip seniau. Tu esi naujas kūrinys, naujoje kūrinijoje. Tai laisvės žodis. Juk nuodėmė yra vergystė. Atleidimas – tai išlaisvinimas iš nuodėmės valdžios. Tad žodis apie kryžių yra ir laisvės žodis.

 

Žodis apie kryžių – tai išgelbėjimas tikėjimu. „Kur išminčius? Kur Rašto aiškintojas? Kur šio amžiaus tyrinėtojas? Argi Dievas nepavertė pasaulio išminties kvailyste? O kadangi pasaulis išmintimi Dievo nepažino ir Dievo išminties veikalų, Dievas panoro skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki. (1 Kor 1,20-21). Žmonės yra pražuvę dėl savo nuodėmių. Kristaus kryžius yra nusidėjėlio išgelbėjimas. Kokia palaiminta siela, supratusi, kad tik Kristuje yra išganymas ir pergalingas gyvenimas. Tik per tikėjimą Jėzumi Kristumi esame išteisinami dėl visų mūsų padarytų nuodėmių. Per tikėjimą Jėzaus kraujas nuplauna mus ir galime eiti nauju keliu be naštos, kurios patys negalėtume nusimesti.

 

Žodis apie kryžių – tai taika. „jis įkūrė taiką ir viename kūne kryžiumi abejus sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą." (Ef 2,16) Kryžius - tai žmonijos sutaikinimas su Dievu. Žodis apie kryžių - tai geroji naujiena, kad Dievas nenori karo. Jis neprovokuoja priešiškumo, bet skelbia malonės laiką ir kviečia visus į taikos kelią. Kristaus auka atveria kelią į taikos dangų ir taikos žemę. Todėl Kryžius – tai ir žmonių susitaikymas. Dėl nuostabaus susitaikymo su Dievu, žmogus įgauna jėgų susitaikyti su savo artimu. Dėl Kristaus kryžiaus skirtingi žmonės gali bendrauti ir sutarti bažnyčioje. „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje" (Gal 3,28). Vargu ar žmogus gerai supranta Kristaus kryžių, jeigu negali gyventi taikoje su savo artimu Kristuje. Dėl kryžiaus gali sutarti visi ir būti viena Kristaus kūne – bendruomenėje.

 

Žodis apie kryžių – tai gyvenimas su Dievu. Paulius sakė: „Esu nukryžiuotas su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane." (Gal 2,19-20). Kristaus kryžius tai gyvenimas. Mokymas apie kryžių apima kiekvieną net menkiausią gyvenimo detalę. Gyvenimą namuose, mokykloje, bažnyčioje. „Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui." (Gal 6,14) Jeigu mes sakome, kad tikime Jėzaus auka, vadinasi mes tikime, kad Jėzus kviečia į gyvenimą, ne tik į ideologinį mastymą. Mums reikia Kristaus, kad gyventume. Kas yra gyvenimas? Kur yra gyvenimas? Kaip jis pasireiškia? Labai jau filosofiškai skamba. Bet jeigu paprastai, tai turbūt svarbiausia yra kaip mes gyvename skirtingose situacijose ir aplinkybėse. Kaip mes elgiamės konfliktuose? Kaip reaguojame į neteisybę ir gundymus? Kaip bendraujame su bendraamžiais ir su jaunesniais bei vyresniais žmonėmis? Kristaus kryžius pasireiškia visur. Tikėti Jėzumi reiškia gyventi kaip Jis gyveno. Gyventi tikėjimu, gyventi mąstant apie kryžių, gyventi niekada nepamirštant, kad esame pasaulio druska ir šviesa. Gyventi misionierišką gyvenimą, nes kiekvienas esame pašauktas į Kristaus misiją.

 

Žodis apie kryžių Atskiria tikinčius nuo netikinčiųjų. „Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė". (18) Štai ir egzaminas. Paulius meta iššūkį ne tik Korintiečiams, bet ir mums visiems šiandien. Kas vyksta mūsų širdyse, kada girdime pamokslus apie Kristaus Kryžių? Ar sakau sau, kad žinau viską? Ar miegu, nes neįdomu? Žodis apie kryžių (tiksliau kaip mes jį priimame) parodo kas tiki, kas ne.

Kvailystė – tiems, kurie eina į pražūtį. „Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė." (1 Kor 1,22-23) Evangelijos žodis yra neįdomus tiems, kurie netiki. Tik nereikia kaltinti pamokslininko. Nes ne nuo Žodžio skelbėjo priklauso mūsų tikėjimas. Jeigu žmogui nėra įdomus Biblijos mokslas, vadinasi jis nebuvo apšviestas Kristaus Evangelijos šviesos. Einantiems į pražūtį nerūpi Viešpaties mokymas ir jo įsakymai. Jam nerūpi kodėl kažkas kalba apie Jėzų. Jam nerūpi Dievo valia.

Dievo galia – einantiems į išganymą. „Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis." (1 Kor 1,24) Dievo vaikas myli Dievą ir laikosi jo įsakymų. Jėzus Kristus yra jo Gelbėtojas ir gyvenimo prasmė. Jėzaus mokinys klauso savo Mokytojo balso ir seka paskui jį. Jis nori būti panašus į visų laikų didžiausią mokytoją ir yra panašus. Nes tas, kuris daug laiko praleidžia prie mokytojo kojų, negali likti toks pat koks buvo. Jis pastoviai keičiasi ir atsinaujina. Jis nemiega ir nesnaudžia, bet visada budrus, kai girdi žodį apie Kryžių. Juk Žodis apie kryžių – Dievo galybė ir Dievo išmintis. Amen.

 

 

Pamokslas Mat 5,13-16

Kad jie matytų...(apie druską, šviesą ir gerus darbus)

Mat 5,13-16

 

„Jūs - žemės druska. Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. ¹⁴ Jūs - pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. ¹⁵ Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. ¹⁶ Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.

 

Šiandien norėjau pakviesti įsiklausyti ir galbūt iš naujo apmąstyti dažnai girdėtus Jėzaus Kristaus žodžius. Norėčiau priminti, o gal iš naujo atskleisti šių žodžių prasmę ir pritaikomumą. Tai gyvi žodžiai ir be galo prasmingi. Kokie paslaptingi jie bebūtų, šiandien jie yra aktualūs, kaip ir buvo tada, kai Jėzus juos ištarė pirmą kartą.

 

Apie druską. Labai dažnai pamokslininkai skaitydami šią vietą suteikia druskai reikšmes, kurių neminėjo Senojo Testamento žmonės. Senajame Testamente druska kaip metafora kalbėjo apie: Tyrumą. „pagamink iš jų smilkalą, meistriškai sumaišytą mišinį, pasūdytą, gryną ir šventą" (Iš 30,35); „Kartą miesto gyventojai Eliziejui nusiskundė: „Šis miestas - maloni vieta gyventi, kaip viešpats pats matai, bet vanduo blogas ir žemė nederlinga." - „Atneškite man naują dubenį, - paliepė jis, - ir įberkite į jį druskos." Jie atnešė. Tada, nuėjęs prie vandens šaltinio, jis subėrė druską ir tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Aš padarau šį vandenį sveiką. Iš jo nekils daugiau nei mirtis, nei netektis.'" Vanduo liko sveikas iki šios dienos pagal Eliziejaus ištartą žodį. (2 Kar 2,19-23). Ištikimybę Sandorai Visas javų atnašų aukas pasūdysi druska. Tenestinga tavo javų atnašoms tavo Sandoros su Dievu druskos. Su visomis savo atnašomis turi atnašauti druskos. (Kun 2,13); „Visas šventąsias atnašas, kurias izraelitai atideda VIEŠPAČIUI, daviau tau ir tavo sūnums, ir tavo dukterims, esantiems su tavimi, kaip amžiną duoklę. Tai amžina druskos sandora VIEŠPATIES akivaizdoje tau ir tavo palikuonims" (Sk 18,19); „Argi nėra jums žinoma, kad VIEŠPATS, Izraelio Dievas, druskos Sandora yra amžinai atidavęs Izraelio karalystę Dovydui, jam ir jo sūnums? (2 Met 13,5);Taip pat Ezro 4,14.Į aukas dedama dalis „Su visomis savo atnašomis turi atnašauti druskos. (Kun 2,13); Maisto pagardinimui „Argi kas valgo prėską beskonį maistą?" (Job 6,6). Bausmės įrankis. Abimelechas kovojo prieš miestą visą tą dieną. Miestą paėmė ir jame esančius žmones išžudė. Po to sugriovė miestą iš pamatų ir apsėjo jį druska. (Teis 9,45)

Labai dažnai Biblijos aiškintojai kalba apie druskos, kaip medžiagos, saugančios nuo sugedimo poveikį. Tačiau Biblija nekalba apie druską kaip konservantą. Tik daug vėliau Ignacijus savo komentaruose užsimena apie druską kaip konservantą.

Taigi, mes galime būti tikri, kad Jėzus kalbėdamas apie druską ir sakydamas, kad jo mokiniai yra žemės druska, tikrai žinojo, kad klausytojai supras ką jis nori pasakyti. Žydams nebuvo svetima ši metafora. Druska simbolizavo tam tikrą gyvenimo būdą. Druska kalbėjo apie ištikimybę Dievui. Apie moralę iš Dievo. Naujojo Testamento autoriai savo raštuose ir kalbose ne kartą minėjo druską. Viskas gyvenimas turėjo būti sūrus - elgesys ir kalba „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad žinotumėte, kaip kiekvienam atsakyti. (Kol 4,6) Krikščionių bendruomenė pasaulyje yra unikali savo moralinėmis savybėmis. Jėzus Kristus pakvietė visus tapti Jo mokiniais, nebijoti tapti pionieriais ir gyventi pagal Dievo įstatymus. Kaip Izraelis buvo pakviestas būti ištikimas Savo DIEVO Sandorai, taip ir naujosios Sandoros žmonės –krikščionys kviečiami gyventi ištikimą, šventą, moralų gyvenimą pagal Mokytojo pavyzdį.

 

Apie sūrumo praradimą. Druska neturi prarasti sūrumo. Tikra druska negali prarasti sūrumo. Nebent tai druska iš jūros su visokiomis priemaišomis, kurias galima išplauti ir likę balti milteliai visai ne druska, bet cheminės medžiagos naudingos tik žmonėms sumindžioti. Druska - geras daiktas, bet jei druska nustotų sūrumo, kuo ją pasūdysi? Turėkite savyje druskos ir taikiai sugyvenkite tarp savęs." (Mor 9,50) Prarasti sūrumą – reiškia tapti kvailu – bedieviu. Krikščionys neturi prarasti sūrumo ir susitapatinti su pasauliu. Ne veltui apaštalas kviečia nemėgdžioti pasaulio, kuriame viešpatauja moralinis, filosofinis bei politinis sugedimas. Krikščionių bendruomenė yra žemės druska, kuri negali būti sumindžiota. Ji gali tapti skausminga, uždėjus ją ant žaizdos. Tokioje bendruomenėje neauga pasaulio piktžolės. Kaip ir druska neleidžia augti jokiems augalėliams, jei išpilame ją į dirvą. PVZ. Mano kaimynas labai nemėgsta skruzdėlių. Tai kažkas jam patarė gerai pasūdyti žemę ir visos skruzdėlės pabėgs. Jis taip ir padarė. Visą savo sklypą nubarstė druska ir džiaugiasi. Visos skruzdėlės dingo. Tiesa, dabar niekas neauga, tačiau svarbiausia – nėra skruzdėlių...

Jeigu mes gyvename pagal JĖZAUS pavyzdį, neaugs mūsų tarpe jokios piktžolės ir pasaulio gėlės. Nes dažnai kas pasaulyje gerbiama ir gražu, Dievo akyse yra pasibjaurėjimas. Krikščionys yra pašaukti būti druska, kuri nepraranda skonio.

                  Taigi, Jėzaus žodžiuose aiškiai girdime kvietimą nesusitapatinti su nuodėmės paveikto pasaulio standartais, bet ištikimai gyventi pagal Viešpaties mokymą. Apsirengti šventumu ir tiesa. Mąstyme ir kalboje turėti druskos. „Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga". (Fil 4,12) Turėti druskos – reiškia gyventi kitaip. Jeigu tikinčiojo Dievu žmogaus gyvenimas nesiskiria nuo žmonių gyvenimo pasaulyje, ar toks žmogus yra Jėzaus mokinys? Ar toks žmogus gali būti ramus dėl ateities, kai Dievas teis šį pasaulį? Juk vieną dieną Galybių Viešpats pasūdys pasaulį siera ir druska, liepsnojančioje ugnyje bus nubausti visi, kurie pamėgo neteisybę ir nedorybės darbais teršė save ir pasaulį.

                  Bažnyčia turi būti pasirengusi šventumui. Nuodėmės paveikti žmonės suklumpa ir nusideda. Tačiau bendruomenėje neturi būti bijoma atgailos. Žmonės klysta ir susitepa, tačiau atgaila sugriauna piktojo pastatytas sienas. Mes privalome turėti sūrumo. Privalome gyventi artimai. Visais būdais stengtis skatinti šventumą – sūrumą. Bendruomenė pašaukta artimai bendrauti, kad žmonės galėtų padėti vieni kitiems ir geriau pasirengtų šviesos misijai. Be sūrumo neįmanoma šviesti. Kristaus bažnyčia negali būti tik viešas susirinkimas – kur susirenka žmonės ir bendrauja tik paviršutiniškai. Tikra bendruomenė yra ne dviveidė (neveidmainiška). Žmonės čia gali išpažinti savo nuodėmes ir nebus pasmerkti, bet susilauks nuoširdžios pagalbos. Dėl nuodėmės mes įpratome gyventi sau ir slėptis nuo žmonių po įvairiausiomis kaukėmis. Kristaus bažnyčioje – bendruomenėje mes galime atsiverti ir prašyti pagalbos. Čia nereikia apsimetinėti, jeigu turi problemų, nereikia savo skausmo skandinti alkoholyje ar narkotikuose. Mes čia susirenkame ne užsimiršti, bet atsipeikėti ir rast drąsos pradėti spręsti problemas, kurias turime. Ir ne tik pradėti, bet ir pabaigti. Sutuoktiniai turi problemų? Bendruomenėje jie gali tikėtis pagalbos, jeigu tik išdrįs nusižeminti. Čia nereikia apsimetinėti.

                  Visuomenės susvetimėjimas yra pragaištingas. Bendruomenė yra ta vieta kur žmonės suartėja ir tampa tikrais draugais. Kaip jie galėtų būti viena? KRISTUS suvienija žmones tada, kada jie nori būti suvienyti. Jie ne tik vadinasi broliais ir seserimis, bet iš tikrųjų tokie yra praktikoje. Jeigu mes esame svetimi, ar turime druskos savyje, ar nesiskiriame tada nuo pasaulio? O kaip mums reikia drąsos būti nuoširdiems. Kai mes sveikinamės, klausiame: „Kaip gyveni? Kokį atsakymą dažniausiai išgirstame? „Gerai, puikiai". Arba kokį kita šablonišką žodį. Tačiau vėliau pasirodo, kad visai negerai. Deja, būna per vėlu kažką pakeisti.

Kiek mes žinome vienas apie kitą? Ar mes žinome, kad kam nors sunku finansiškai? Ar mes žinome, kad kam nors trūksta drabužių? Gal kas nors yra kankinamas depresijos ir vienatvės? Nemanykite, kad bendruomenės pastorius viską žino. Jis žino tik tiek, kiek jam kas nors praneša. Ja nesuteikta jokia antgamtinė galia matyti kas darosi žmogaus širdyje ir namuose. Jeigu mes domėsimės vieni kitais daugiau, sužinosime daug dalykų ir žinosime kaip galime padėti. Todėl nebėkime nuo bendravimo. Nepraleiskime savųjų susirinkimų. Stenkimės būti kartu pastoviai. Melskimės, kad Dievas padėtų mums darbuose, kad turėtume daugiau laiko pamastyti apie brolius ir seseris bendruomenėje. Išnaudokime laiką, kad augtume vienas kito pažinimu. Darykimės geresniais draugais. Galbūt šiandien esame paskendę rūpesčiuose dėl vaikų auginimo, namų statybų, butų renovacijos, darbų keitimo, tačiau nepraleiskime progos augti tarpusavio santykiuose. Vaikai užaugs ir paliks mus, namai bus pasatyti, išeisim į pensiją. Bet jeigu turėsime draugus bažnyčioje, gyvenimas netaps liūdnas ir nuobodus. Nes čia visada džiaugsmo pilnatvė ir gausybė gerų darbų kiekvienam – senam ir jaunam.

 

Apie šviesą. Nuo pat pradžių Dievas apsireiškė pasauliui kaip šviesa. Ten kur Viešpats, ten tamsa traukiasi. „Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!" Ir šviesa pasirodė". (Pr 1,3). Viešpaties artumas sutapatinamas su skaisčia šviesa. „Kelkis, nušvisk! Tavo šviesa atėjo, VIEŠPATIES šlovė virš tavęs sušvito! ² Nors žemę gaubia sutemos ir tautas dengia tamsybės, virš tavęs šviečia VIEŠPATS, virš tavęs apsireiškia jo šlovė. ³ Tautos ateis prie tavo šviesos ir karaliai prie tavo tekančio spindesio. ⁴ Pakelk akis, pažvelk aplinkui! Visi renkasi eiti pas tave; tavo sūnūs ateis iš toli, tavo dukterys bus atneštos ant rankų. ⁵ Tai matydama, spindėsi iš džiaugsmo, tavo širdis virpės ir džiūgaus, nes tau bus išpilti jūros lobiai, pas tave suplūs tautų turtai. ⁶ Apguls tave kupranugarių vilkstinės, Midjano ir Efos vienkupriai. Atvyks visi Šebos žmonės, auksu ir smilkalais nešini, ir skelbs VIEŠPATIES šlovingus darbus". (Iz 60,1-3). Pranašas kviečia gyventi šviesoje. „O Jokūbo namai! Ateikite, ir gyvenkime VIEŠPATIES šviesoje! (Iz 2,5) Izraelis buvo pašauktas būti tautų šviesa „Per maža, - sako jis, - tau būti mano tarnu, prikelti Jokūbo gimines ir sugrąžinti Izraelio likutį. Aš padarysiu tave ir tautų šviesa, kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius." (Iz 49,6) Dievo žodis yra šviesa „Tavo žodis - žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui (Ps 119,105). Ir daryti klusnumo darbus yra šviesa. „Jis lyg šviesa, šviečianti tamsoje doriesiems, jis visados švelnus, gailestingas ir teisus." (Ps 112,4). „Jei sakytume, kad bendraujame su juo, o vaikščiotume tamsoje, meluotume ir nevykdytume tiesos. O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių." (1 Jon 1,7) Pats Jėzus Kristus yra šviesa. Jo darbai ir mokymas yra tautų šviesa. Ten kur ėjo Jėzus pasaulis keitėsi. Tokia šviesa yra matoma ir negali būti paslėpta. Ankstyvoji krikščionybė buvo maža. Mažas būrys žmonių tęsė darbą, kurį pradėjo Jų Viešpats ir Gelbėtojas Jėzus. Jis daugeliu palyginimu drąsino savo mokinius, kad tas darbas augs, jeigu neatlyšime ir dirbsime išsijuosę. Tikinčiųjų bendruomenė pašaukta ne tik būti šventa, bet šviesti, būti geru pavyzdžiu darbais. Tokia bendruomenė negali būti paslėpta.

 

Apie paslėptą šviesą. „Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose." Koks prasminga ir šiandien taip aktuali metafora. Šviesos bendruomenė negali būt atsiskyrusi nuo visuomenės. Istorijoje buvo bendruomenių, kurios turėjo druskos savyje, tačiau atsiskyrė nuo visuomenės. Paulius perspėjo tikinčiuosius: „Aš jums rašiau savo laiške, kad nebendrautumėte su ištvirkėliais. ¹⁰ Suprantama, ne su visais šio pasaulio ištvirkėliais, gobšais, plėšikais ar stabmeldžiais, nes tada reikėtų pasitraukti iš šio pasaulio. ¹¹ Bet aš jums rašiau, kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, o yra ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu nesėskite už vieno stalo! (1 Kor 5,9-11). Šviesa negali pasitraukt iš pasaulio. Šviesai skirta veikti ir pašalinti tamsą. Kaip dienos šviesa sunaikina nakties tamsą, taip ir tikintieji – Jėzaus pasekėjai gerais darbais sugriauna nedorybės užmačias. Tikintieji negali pasitraukti iš pasaulio. Jėzus kviečia šviesti ir neužsidaryti jokiuose vienuolynuose. Protestantai dažnai kritikuoja katalikus dėl jų vienuolynų, tačiau patys prisistatė savų vienuolynų į kuriuos nieko neįsileidžia. Vargas tokiai bendruomenei, kuri tampa uždara bendrija. Ji pamiršta šviesą apie kurią kalba Dievas. Labai dažnai bažnyčios užlipa į kalną ir ne tam, kad šviestų, bet kad grūmotų pirštu. Jėzus taip nedarė. Jo šviesa traukė žmones prie jo. Jis buvo ir yra Gerasis Ganytojas, kuris guldo savo galvą dėl avių.

 

Apie gerus darbus. „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje". Labai dažnai, skaitant šią Jėzaus mokymo dalį, pabrėžiama tik druska ir šviesa, tačiau labai reikšminga ir ypatingo dėmesio verta yra paskutinė dalis, kur pabrėžiami darbai, kurie duoda garbę DIEVUI. Apie tai rašė ir Izaijas: Ateityje atsitiks taip, kad VIEŠPATIES Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų ir bus aukštesnis už kalvas. Visos tautos plūs jo link; ³ daug tautų ateis ir sakys: „Ateikite, ir kopkime į VIEŠPATIES kalną, į Jokūbo Dievo Namus, kad jis parodytų mums savo kelius,

kad eitume jo takais." Iš Siono ateis mokymas ir VIEŠPATIES žodis iš Jeruzalės. ⁴ Taip jis išspręs ginčus tarp tautų, nuspręs daugelio žmonių bylas; jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis - į geneklius^. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti. ⁵ O Jokūbo namai! Ateikite, ir gyvenkime VIEŠPATIES šviesoje! (Iz 2,2-5). Kada Kristaus bendruomenės gyvena pagal Jėzaus mokymą, jos šviečia ir žmonės traukiami prie tokios bendruomenės. Tokios bažnyčios gano žmones. Bažnyčia turi būti kaip Jėzus. Ji yra iškelta į dangų, kad geriau matytų pasaulio nuskriaustuosius. Paulius gerai sakė, kad Jėzus mus prikėlė ir pasodino dangaus aukštumose. Kodėl pasodino, kad būtume prasididžiavę? Ne , kad pamatytume pasaulį taip kaip mato DIEVAS, kaip matė Jėzus KRISTUS. Pažvelgęs į žmones, jis gailėjosi jų ne tik emociškai, bet darbais bandė kažką pakeisti. Jis gydė, maitino, davė patarimų ne tam, kad žmonės tikėtų juo kaip Mesiju, bet tam, kad pagelbėtų. Mes taip pat turime sekti Jo pavyzdžiu.

 

Kokie turėtų būti darbai, kad žmonės juos matydami pradėtų garbinti Dievą? Tai ne paprasti darbeliai. Tai darbai panašūs į gerojo samariečio gailestingumą. Pasaulyje yra gerų misijų ir organizacijų, kurios vadinais gražiais vardais, deja nešviečia kaip švietė Jėzus. Ar kas nors stebisi, kad bažnyčioje žmonės padeda vieni kitiems? Ar kas nors stebisi, kad tėvai rūpinasi savo vaikais? Ar kas nors įtikės, matydamas jūsų tėvišką triūsą keičiant vaikelių sauskelnes? Taip elgiasi ir netikintys. Krikščionių bendruomenės šviesa yra geri darbai, kurie stebina pasaulį, nes tikintieji daro juos ne dėl bjauraus pelno ar kokios reklamos. Mes bendraujame su vaikų namais, ne todėl, kad pasakytume pasauliui, kad esame ne sekta, bet todėl, kad mūsų Gelbėtojas ir VIEŠPATS Jėzus Kristus taip darė ir darytų. O kiek dar daug visokių darbų reikia padaryti pasaulyje? Kiek verslo kompanijų aukoja pinigus vargšams, kad jų vardas būtų žinomas ir gautų mokesčių lengvatų. Bažnyčia daro gerus darbus, nes myli žūstančius ir trokšta jų išganymo. Ar turėsime mes drąsos padaryti kažką daugiau nei iki šiol? Ar surasime ganyklas tiems, kurie šiandien kenčia? Kiek senų žmonių šiandien kamuojami dėl mažų pensijų, dėl prastos medicininės pagalbos, kiek vargšų, negalinčių mokytis? Tik reikia užlipti į kalną ir atsivers liūdnas vaizdas. Ar mes rasime drąsos, resursų ir galios daryti darbus, dėl kurių žmonės šlovins Tėvą danguje?

 

2010 01 27 Trečiadienio pamokslas

Pamokslas Luko 6,36-45

Būkite gailestingi

Luk 6,36-45

 

Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. ³⁷ Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. ³⁸ Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta."³⁹ Jis pasakė jiems palyginimą: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkristų į duobę?! ⁴⁰ Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas. ⁴¹ Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! ⁴² Ir kaip gali sakyti broliui: 'Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies', - pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį. ⁴³ Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl netikusio, kuris megztų gerus vaisius. ⁴⁴ Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. Nuo usnių niekas nerenka figų, o nuo erškėčio neskina vynuogių. ⁴⁵ Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis.

 

Įvadas. Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Kas yra gailestingumas? Kiekvienas turime kažkokį gailestingumo apibrėžimą. Tačiau svarbiausia išgirsti ir išmokti suprasti kokio gailestingumo tikisi Viešpats. Nes Kristus ragina būti gailestingiems, kaip ir Tėvas yra gailestingas. Dievas yra gailestingas. Kristus yra gailestingas. Šventoji Dvasia yra gailestinga.

Dieviškas gailestingumas yra nesuvokiamas daugeliui. Ypač tiems, kurie yra užkietinę širdis ir negirdi sužeistųjų šauksmų. Tėvo mes nesame matę, tačiau Jėzų matome ir girdime jo mokymą Biblijos puslapiuose. Kas mato Jėzų – mato ir Tėvą. Mes matome gailestingą Tėvą nuo pradžios iki Apreiškimo knygos. Jis buvo gailestingas Adomui ir Ievai, kurie pasirašė nuosprendį sau ir visai žmonijai. Tėvas buvo gailestingas Kainui, kuris užmuš savo brolį. Jo gailestingumu buvo išgelbėta žmonija Nojaus dienomis. O ką jau kalbėti apie Dievo gailestingumą Abraomui, Izaokui, Jokūbui ir visiems jo palikuonims. Per visą Izraelio istoriją mes matome dangaus Tėvą, kuris rūpinasi savo žmonėmis. O laikų pabaigoje, pats apsirengia žmogumi ir ištiesia išgelbėjimo dešinę, kiekvienam, kuris tiki. Nuo šiol jis kalba aiškiau nei kada nors. Jis kalba Jėzaus gyvenime, Jo pamoksluose, Jo darbuose ir antgamtiniuose įvykiuose. Tėvas prisiliečia prie žmogaus ir jis išgyja. Vergystės nualintojoje žemėje nušvito šviesa. Jėzaus pasirodymas – viltis žmonėms. Jis maitino, gydė, šelpė, prikėlė iš numirusių. Argi kas nors, kada nors darė tokių didingų darbų? Tačiau tik trumpam tauta panoro džiaugtis Dievo gailestingumu. Jie prikalė prie kryžiaus savo išganytoją ir geradarį, savo gydytoją ir užtarėją, jie atsisakė gailestingumo, tačiau Jėzus Mesijas net kabodamas ant kryžiaus meldėsi: „Tėve atleisk jiems, nes jie nežino ką daro..."

Jėzus mokė žmones, kad jie būtų gailestingi taip, kaip dangaus Tėvas yra gailestingas. Jis tebemoko ir šiandien. Mūsų gailestingumas turi būti kaip Tėvo. O kaip tą nematomą Tėvą pažinti? Kaip žinoti? Na, mes žinome, kad Tėvo atvaizdas yra Jėzus Kristus. Jis buvo gailestingas ganytojas. Todėl normalu, jeigu pažinsime Jėzų, pažinsime Tėvo gailestingumą. Visuose Jėzaus žodžiuose girdime mokymą kaip galime būti gailestingi. Šioje Rašto dalyje labiausiai.

 

1.   Teismas ir pasmerkimas negyvena gailestingumo namuose. (37a) Neturėsime jokios užuojautos ir gailestingumo, jeigu teisime ir smerksime žmones.. Apaštalas Paulius laiške Romiečiams rašė žydams, kurie buvo atsivertę į krikščionybę, tačiau pilnai nesupratę tiesos kelio. „Taigi esi nepateisinamas, kad ir kas būtum, žmogau, kuris teisi kitus. Juk, teisdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi. ² O mes žinome, kad Dievas teisingai teisia tuos, kurie tokius nusikaltimus daro. ³ Nejaugi manai, žmogau, teisdamas taip darančius ir pats taip pat darydamas, išvengsiąs Dievo teismo?! ⁴ Kaipgi drįsti niekinti jo gerumo, pakantumo ir kantrumo lobius, nesuprasdamas, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti? ⁵ Deja, savo užkietėjimu bei neatgailojančia širdimi pats sau kaupi rūstybę rūstybės dienai, kurią apsireikš Dievo teisingas teismas. ⁶ Jis kiekvienam atmokės už jo darbus: ⁷ tiems, kurie ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, ištvermingai darydami gera, - amžinuoju gyvenimu, ⁸ o išpuikėliams, kurie neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui, - pykčiu ir rūstybe." (Rom 2,1-8). Žmogus yra nepateisinamas, jeigu teisia kitą. Kodėl? Todėl, kad jis pats daro neteisumo darbus. Rūkalius gali kiek nori auklėti savo vaikus, kad jie nerūkytų, tačiau gero rezultato nesulauks. Vergas nepadės kitam vergui išsilaisvinti, nes pats yra surakintas grandinėmis.

Kristaus artybėje yra pasigailėjimas. Kiekvienas, kuris patyrė Dievo pasigailėjimą, bus gailestingas. Kartais žmonės sureikšmina tai, kas nėra reikšminga, o apleidžia pačius pagrindinius dalykus. Fariziejai labai dėmesingai svarstė dešimtinės klausimus. Nuo kiekvieno augalėlio atnešdavo dešimtinę į Dievo namus, tačiau sušelpti našles ir našlaičius atsisakydavo. Netgi tėvus apleisdavo dėl savo padavimų. „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę." (Mat 23,23). Kas svarbiausia tikėjime? Ar ne tie patys dalykai? Teisingumas. Kai žmogui nerūpi teisingumas, jis greitai taps galingu budeliu. Dievas yra teisingas. Jis yra tiesa. Kiekvienas, kuris seka jo pėdomis, bus teisingas ir niekada nepasmerks artimo savo. Nes jis žino, kad pats yra nusidėjėlis. Būdami teisingi apsisaugosime nuo kitų teismo. Kuo daugiau laiko paskirsime ištirti tiesai, tuo gailestingesni būsime.

Jėzus sakė fariziejams, kurie nebuvo gailestingi, kad Dievas nori ne aukos bet gailestingumo. „Jei būtumėte supratę, ką reiškia aš noriu gailestingumo, o ne aukos, nebūtumėte pasmerkę nekaltų." (Mat 12,7) Žmonės daug kalba apie religiją šiandien. Kalba apie sustingimą bažnyčiose. Apie visokias aukas, darbus ir tarnavimus. Tačiau svarbiausia ne aukos, ne tarnystės, ne pamaldos ar ritualai. Svarbiausia teisingumas, gailestingumas ir ištikimybė. O kad mes norėtume žinoti tiesą labiau už viso pasaulio naujienas. Tada pasmerkimas ir teismas būtų toli nuo mūsų.

Ir dar turime žinoti vieną dalyką. Ten kur teismas – ten ir kerštas. Kerštas nesibičiuliauja su gailestingumu. Tai visiškai priešingi dalykai.

 

2.   Negalėsi būti gailestingas, jeigu būsi neatlaidus. (37b) „atleiskite, ir jums bus atleista." Savaime suprantama, kad užkietinta širdis, neleidžia būti gailestingiems. Žmogus, kuris teisia artimą, pakliūna į uždarą ratą. Jis įkalinamas savo nuodėmėje ir negali būti atlaidus. Jeigu tu teisi kitą neteisingai, melagingai liudydamas niekini, tai niekada negalėsi būti atlaidus. Kodėl? Todėl, kad Dievas yra tiesa. O šėtonas melo tėvas.

Bet dar reiktų užduoti klausimą: Kaip žinoti koks teismas yra teisingas ir koks neteisingas? Jeigu aš matau, kad mano artimas daro nuodėmę, o aš pykstu ant jo ir nieko nedarau, kad jam padėčiau, tik smerkiu širdyje ar pasakoju kitiems – vadinasi pats darau nuodėmę. Teismas bus teisingas, jeigu sieks išteisinti ir išgelbėti artimą. Štai kodėl Jėzus Mato 18 skyriuje mokė kaip reikia padėti įpuolusiems į nuodėmę. Tačiau velnias sugundo žmones tikėti melu ir visokiomis piktybėmis. Kodėl nukryžiavo Jėzų? Ar jis ką nors padarė blogo? Žmonėms atrodė, kad taip. Nes jis sulaužė nusistovėjusią tvarką. Per šabą rinko varpas. Kai visi pasninkavo jis su mokiniais valgė ir gėrė. Jis sėdėjo su nusidėjėliais prie vieno stalo. Šiandien pasaulyje pilna tokių, kurie elgiasi panašiai. Koks galas laukia jų, jeigu jie neatsivers?

„Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Papiktinimai neišvengiami, bet vargas žmogui, per kurį jie ateina. ² Jam būtų geriau, jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė ir jis būtų įmestas jūron, negu papiktintų bent vieną šitų mažutėlių. ³ Taigi sergėkitės! Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį ir, jeigu jis gailisi, atleisk jam. ⁴ Jei jis septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave, sakydamas: 'Gailiuosi', - atleisk jam." (Luk 17,1-4) Tas, kuris patyrė gailestingumą, išmoks būti gailestingas. Nusikaltęs ir susivokęs ateis pas savo brolį ir išpažins kaltę. Jis gali vėl ir vėl suklupti, tačiau jeigu gailisi, reikia jį priimti.

Nepamirškime, kad jeigu būsime neatlaidūs, negalėsime patys patirti gailestingumo. Jeigu neatleidžiame – mūsų nuodėmės bus neatleistos taip pat. „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams..." (Mat 6,12) Gal todėl tiek nelaimingų krikščionių pasaulyje?

 

3.   Gailestingumas yra dosnus. (38) Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta." Kada esi gailestingas, nesunku duoti. Jeigu smerki nusidėjėlį, niekada neduosi jam. Jei smerksime elgetas, nesušelpsime jų. Jei niekinsime girtuoklius nepadėsime jiems. Ligoniams žaizdų neaprišime, jeigu bodėsimės jų ligų ir bijosime užsikrėsti.

Ar ne taip pat būna bažnyčioje? Negi duosi savo meilę tam, kurio nemėgsti? Argi skirsi laiko tam, kuri niekini? Argi pasigailėsi to, kurį nuteisei? Kodėl žmonės palieka bažnyčias? Daugelis sako, jose nėra meilės ir visi veidmainiai. Tačiau tokios išvadas daromos vienumoje ir pamiršus Dievo teisingumą. Štai kodėl Dievas davė bendruomenę, kad kiekviena mintis būtų ištirta ir įtarimai išsklaidyti daugumos liudijimu.

O kad Dievas suteiktų mums dosnią širdį. Kad mes galėtume dosniai imtis gerų darbų. Dosniai aukoti ir šelpti. Tada tas dosnumas sugrįš pas mus.

Aš mąstau, kodėl tiek žmonių pasaulyje tokie kartūs ir nelaimingi? Todėl, kad jie nenori duoti ir daryti gera kitiems. Jeigu duodi tik blogį, tas blogis sugrįš tau pačiam. Jeigu vagi, tave apvogs. Jeigu sukčiauji, tave apsuks. Neveltui Jėzus sakė: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite, nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai." (Mat 7,12). Teisi artimą, pats būsi pasmerktas. Tačiau jeigu duodi gera, tas gėris sugrįš pas tave su kaupu. O, kad Dievas suteiktų mums išminties, kad mes ieškotume progų kaip dosniai apdovanoti artimą savo visokiausiomis gėrybėmis. Ir ne todėl, kad mums būtų geriau, bet, kad kitas džiaugtųsi. Tikrai, čia reikia išradingumo. Tik reikia pasukti galvą ir pamatysite, kiek nuostabių dosnumo darbų galima padaryti, kad kitas būtų palaimintas. Kada mastai ką gero galėtum padaryti žmogui, neliks laiko ir noro jį smerkti ir teisti. Ką jau kalbėti apie negailestingumą. Vaikai galėtų nustebinti savo tėvus pagarba, kurios stokojo. Vyrai nustebinti savo žmonas darbu, kurio niekada nedarė. Arba žodžiu, kurio niekada nesakė. Žmonos nustebinti vyrus dosnia pagarba. Tėvai gali palaiminti savo vaikus nešališka meile. Kaimyną savo galima pradžiuginti nukastu sniegu aplink jo mašiną. O jeigu turite priešų, pakviesti juos vakarienėn. Gailestingumas yra dosnus ir visada palaimintas.

 

4.   Būdamas aklas negalėsi vesti kitų gailestingumo takais. (39-42) „Jis pasakė jiems palyginimą: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkristų į duobę?! ⁴⁰ Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas. ⁴¹ Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! ⁴² Ir kaip gali sakyti broliui: 'Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies', - pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį". Negalėsi būti gailestingas, jeigu būsi aklas. Jeigu matysi krislus artimo akyje. Toks žmogus yra aklas. Jis negali teisingai teisti. Jis nemato savo problemų, bet ganosi kitų reikaluose. Aklas yra tas, kuris nemato savo netobulumo, bet teisia kito netobulumus. Jėzus toks nebuvo. Palaiminti vargdieniai dvasioje... Nes jie neturi kuo didžiuotis. Jie suvokia savo skurdą ir jiems gėda žiūrėti į kito krislus akyje. Jėzus priekaištavo: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje?" Klausimas yra ne apie brolį, kuris turi krislą, bet kodėl tu matai? Kodėl tu matai, kad kitas netobulas? Kas yra krislas? Krislas trukdo žiūrėti ir aiškiai matyti. Tai gali būti klaidingas įsitikinimas apie kokį nors gyvenimišką dalyką. Tačiau mano problema turėtų būti mano rąstas. Velnias nori, kad mes žiūrėtume į kitų netobulumus, bet savo rąstus pamirštume. Jeigu krislas trukdo matyti tikrą paveikslą, tai kaip trukdo rąstas?

 

5.   Negali būti gailestingas, jei esi blogas. (43-45) „Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl netikusio, kuris megztų gerus vaisius. ⁴⁴ Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. Nuo usnių niekas nerenka figų, o nuo erškėčio neskina vynuogių. ⁴⁵ Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis." Šią svarbią tiesą dažnai pamirštame. Kas yra geras žmogus? Geras tas, kuris daro gera. Geras tas, kuris neša gerus vaisius. Jeigu širdis bloga – lūpos apie tai praneš. Gyvatė negali savo įkandimu prikelti iš numirusių, ji gali tik nužudyti. Jeigu žmogus lieja nuodus savo lūpomis, kalba pikta, šmeižia ir meluoja – koks jis žmogus? Ar gali būti blogas krikščionis? Krikščionis yra arba geras – arba jis ne krikščionis. Jėzus davė šį palyginimą, kad žmonės suklustų. Turbūt visis žydai laikė save gerais. Tačiau širdys liudijo ką kitą. Jeigu žmogaus širdyje tik kartėlis, jis nebus gailestingas. Žmogus negali mylėti, jeigu jo širdyje nėra meilės. Jis negali mylėti dieviška meile, jeigu Dievo meilės nepatyrė. Dievas pamilo žmoniją ir atsiuntė Jėzų Kristų, kad kiekvienas patikėtų ir būtų išgelbėtas. Kad kiekvienas būtų išgelbėtas iš visokiausių piktybių, kurios gyvena piktoje širdyje. Kad kiekvienas taptų nauju kūriniu ir darytų gera, būtų gailestingas ir dosnus ir ištvermingai darytų gera.

 

²¹ Išsilaikykite Dievo meilėje laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui. ²² Vienus, kurie abejoja, mėginkite įtikinti; ²³ kitus gelbėkite, traukdami iš ugnies, vėl kitų pasigailėkite su baime, bodėdamiesi net jų kūnų suteršto drabužio. (Jud 1,21-23)