Stephen Scot Pearson pamokslas (2007-11-25; Vilnius)
Rūtos knyga, 1 skyrius
Ši knyga – tai viena iš dviejų Biblijos knygų, pavadintų moters vardu. Kita - Esteros knyga.
Rūta buvo svetimtautė moteris, ištekėjusi už žydo.
Estera buvo žydė, ištekėjusi už svetimtaučio.
Tačiau Visagalis Dievas jas abi panaudojo, kad išgelbėtų tautą.
Pirmame skyriuje mes skaitome apie Rūtos liūdesį.
Pirmame skyriuje mes skaitome apie Rūtos patarnavimą
Pirmame skyriuje mes skaitome apie Rūtos pasidavimą
Pirmame skyriuje mes skaitome apie Rūtos pasitenkinimą
Pirmame skyriuje mes matome
– Dievo negerbiantį pasirinkimą
– Apgailėtiną patirtį ir
– Sielą sukrečiantį pasakojimą
„Elimelechas" reiškia „Mano Dievas yra karalius". Jis buvo iš Betliejaus kilęs žydas.
Tai kodėl gi jis nukeliavo į Moabą, kur buvo garbinamas Kemošas, pagonių ugnies dievas?
Jo garbinimo rituale būdavo deginama vaikai kaip aukos dievui.
2 Karalių 3,26-27 skaitome: „26 Pamatęs, kad mūšis krypsta jo nenaudai, Moabo karalius pasiėmė septynis šimtus kalavijais ginkluotų vyrų ir bandė prasilaužti pro Edomo karalių, bet jiems nepavyko. 27 Tada jis paėmė savo pirmagimį sūnų, kuris turėjo būti jo įpėdinis, ir atnašavo jį kaip deginamąją auką ant miesto sienos. Toks didelis pyktis apėmė Izraelį, kad jie nuo jo atsitraukė ir sugrįžo į savo kraštą."
Kuomet mes nepaklūstame tikrajam Dievui, mes patenkame į šio pasaulio dievuko vergiją.
Elimelecho šeimą ten nuginė badas, o susisiejimas su moabitais juos ten pririšo.
Mokytojo knygoje skaitome perspėjimą (Mok 7,14) „14 Gerą dieną džiaukis gerove, o nelaimės dieną svarstyk: abi – ir viena, ir kita – yra Dievo darbas. Taigi žmogus negali jam dėl ko nors skųstis."
Nelaimė krikščionį priartina arba Dievo, arba prie pasaulio.
Jeigu jo nepatraukia tikėjimas, tai jį patraukia kūno troškimai.
Ar kada nors tikintysis pasielgė gerai ar padarė gerų dalykų pasitraukdamas į Egiptą – pasaulį.
Kas atsitiko Lotui?
Arba sūnui palaidūnui?
Arba Elimelechui?
Buvo teisinga keliauti į Egiptą ieškant maisto, kuomet ten valdė Juozapas, kadangi tuo metu iš jo buvo galima pirkti grūdų, tačiau dabar Juozapas jau išaukštintas danguje. Jis buvo didysis Kristaus prototipas (arba simbolis) ir vargas visiems tiems, kas siekia pagalbos ne iš Kristaus!
Tie, kas ieško pastiprinimo arba pagalbos pasaulyje, galiausiai labai tikėtina, kad sugriš atgal kaip ta visko netekusi raudanti našlė.
Naomė prarado savo vyrą ir abu sūnus tame tolimame užkampyje.
Dėl pasaulio esą teikiamų malonumų ir materialinio klestėjimo pasirinktas atsimetimas nuo Dievo ir Jo kelių visuomet atneš sielai tik vargą.
Rūtos 1,7: „Tada ji susirengė kartu su marčiomis grįžti iš Moabo lygumų, nes Moabo lygumose buvo girdėjusi, kad VIEŠPATS aplankė savo tautą, norėdamas duoti jiems duonos."
Naomė, našle tapusi žydė, kurios abu sūnūs miršta, grįžta iš Moabo lygumų į Izraelio kalvas.
Ją lydi abi jos moabitietės marčios, Orpa ir Rūta. Jos atstovauja du skirtingus krikščionio tipus.
Orpa atstovauja tuos, kurie išpažįsta savo atsidavimą Kristui, tačiau vėliau nusisuka nuo Jo.
Kai kurie lyg ir nuoširdžiai seka Kristumi vieną ar dvi dienas, vien tam, kad vėliau būtų demaskuoti kaip apsimetėliai.
Apie tokius žmones apaštalas Jonas sako: „Jie yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai.
Jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų likę su mumis. Bet turėjo paaiškėti, jog ne visi yra mūsiškiai." (1Jn2,19)
Vienas iš tokių žmonių apleido ir apaštalą Paulių, tai – Demas, apie kurį apaštalo parašytas toks amžinas pasmerkimas: „nes Demas, pamilęs šį pasaulį, paliko mane ir iškeliavo (...)" (2Tim4,10a)
\
Orpa taip pat buvo viena iš tokių žmonių. Ji iš pradžių keliavo su Naome, tačiau pirmai progai pasitaikius ją vėliau paliko ir atsuko nugarą.
Atgal prie lovio, prie senų sėbrų ir klaidamokslių.
Apie ją ir kitus Kristaus amžinas žodis sako štai ką: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei." (Lk 9,62)
Tačiau mes neleisime savo laiko veltui mąstydami apie šią nedorą moteriškę, kuri atstovauja išpažįstančius krikščionis, kurie vėliau atsitraukia, tačiau pasigilinsime į Rūtos, kuri atstovauja nuoširdžius ir iki galo išpažįstančius Krikščionybę žmones.
PIRMIAUSIA, LEISKITE MAN PASISAKYTI APIE RŪTOS APSISPRENDIMO PRIGIMTĮ
Jis buvo tvirtas!
Naomė raginoabi savo marčias sugrįžti į Moabą.
Orpa ir Rūta verkė.
Atrodė, kad jos net negali pakelti minties apie savo anytos išvykimą be jų.
Ir vėl Naomė ragino jas grįžti.
Jos labai pergyveno ir verkė, o po to ...Orpa pasuko atgal.
Trečia kartą Naomė ragina Rūtą sugrįžti pas savo žmones, tačiau ši demonstruoja tvirtą apsisprendimą ir netgi matydama savo brolienės pasisprendimą grįžti į Moabą ir anytos atkaklų maldavimą ir jai taip pasielgti, jos tvirtas apsisprendimas matomas iš mums gerai žinomos kalbos:
" Neversk manęs palikti tave ir pasitraukti, nes kur eisi tu, ten eisiu ir aš, kur būsi tu, ten būsiu ir aš! Tavo tauta bus mano tauta,o tavo Dievas mano Dievas! 17 Kur mirsi tu, ten mirsiu ir aš
ir būsiu ten palaidota. Man nelemtį VIEŠPATS tesiunčia ir dar teprideda, jeigu kas kita, o ne mirtis mudvi išskirtų!" (Rūtos 1,16-17)
Ar tai mums neprimena apaštalo Pauliaus žodžių, užrašytų 1 Kor 15,58:
„(...) būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje."
Rūtos apsisprendimas buvo tvirtas!
Iš antrojo knygos skyriaus 12 eilutės mes sužinome, kad Rūta pasitikėjo Izraelio Viešpačiu Dievui: „Teatlygina gausiai tau VIEŠPATS už tavo poelgį. Tebūna visas tavo atlygis iš VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, po kurio sparnu atėjai prisiglausti."
Ji nusprendė pasilikti su Naome, ir būtent dėl to ji tapo viena iš Dievo žmonių,
Šioje mažoje knygelėje skaitydami jos istoriją mes negalime nepamatyti viską pagrindžiančio Dievo tikslo. Dievas ne tik maloningai išsirinko ir suteikė jai tiesioginius dvasinius palaiminimus ir ateities amžinuosius apdovanojimus, o taip pat ir gausias ir klestinčias materialines gyvenimo sąlygas Boazo šeimoje, bet mes matome ir kaip iš jos šaknies Dievas pakėlė karalių Dovydą, karalių Saliamoną ir vėliau
Patį Jėzų Kristų. O, kad visi, kurie išpažįsta išgelbėjimą, būtų taip tvirtai ir vertingai apsisprendę!
ANTRA, LEISKITE MAN PASISAKYTI APIE TOKIO APSISPRENDIMO PASEKMES
Iš aplinkybių, kuriomis Rūta padarė savo apsisprendimą, mes matome dvi didžias paralelines aplinkybes, kurios visuomet lydi kiekvieną tikrą apsisprendimą atsiversti į Kristų.
Pirmoji pasekmė, kurią aš turiu omenyje yra ATSISKYRIMAS NUO NUODĖMĖS!
Dievo Žodis sako:
„Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja." (2Kor 5,17)
Kai šis kriterijus pritaikomas daugeliui lūpomis išpažįstančių krikščionybę žmonių, mes pamatome, kad jų išpažinimas nėra tikras.
Dievas leidžia šventiesiems pamatyti nuodėmės baisumą. Jų širdys įgalinamos atsiverti Dievui ir yra įtakotos Šventosios Dvasios apleisti senąjį gyvenimo būdą.
Jie atgimdomi tokiais, kurie trokšta paaukoti savo nedorybių sklidinas palapines ir išeiti gyventi į teisumo kraštą kartu su Dievo žmonėmis.
Rūta buvo stabmeldė, netikrų dievų garbintoja, kurie iš tikro nėra dievai; kaip ir kiekvienas gailestingumo pripildytas indas, išgelbėtas iš stabmeldžių tarpo, ji paliko jų draugiją. Tai mus atveda prie
Kitos pasekmės, kurią aš turiu omenyje, tai – ATSISKYRIMAS NUO SENŲJŲ DRAUGELIŲ IR PAŽĮSTAMŲ
Kartais tai tampa galutiniu atsiskyrimu.
Šventieji anksčiau buvo vienos minties su savo sėbrais darydami tas pačias nuodėmės ir atlikdami Šėtono darbelius, tačiau dabar jų nusistatymas yra visiškai priešingas.
Jėzus kuo aiškiausiai ir įsijautęs į padėtį pasakė štai kaip:
„51 Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės. 52 Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. 53 Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą." (Lk 12,51-53)
Ne visuomet atsiskyrimas matomas išoriškai, tačiau kitais aspektais tokie žmonės stovi vienas nuo kito labai dideliu atstumu.
Iš Rūtos 2,11 mes sužinome, kad Rūta paliko savo tėvą ir motiną Moabe!
Rūtos ryšiai su jos buvusiu gyvenimu, ankstesniais draugais visiškai ir negrįžtamai nutrūksta, kaip dažnai įvyksta ir Dievo žmonių gyvenime.
Jėzus tarė: „19 Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs ne pasaulio,bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia."(Jn 15,19)
TREČIA, LEISKITE MAN PASISAKYTI APIE TOKIO JOS APSISPRENDIMO PRIEŽASTIS
Tai buvo tikėjimo žingsnis;
Rūta priėmė tikėjimą vienu tikruoju Dievu;
Ji prisiekė Jehovai pagal Rūtos 1,17 eilutę ir tuo išpažino Jį.
Viena tokio apsisprendimo priežastis buvo tai, kad Dievas yra šlovingas Dievas.
Jis nepalyginamas.
Jis neturi šlovės ir nuostabumo ribų!
Jis išaukštintas Dievas!
Jo vardas nuostabiausias iš visų vardų Žemėje!
Visame Danguje nėra nieko, kas galėtų su juo susilyginti!
Jis yra pakankamas patenkinti visas mūsų reikmes. Jis yra tas Dievas, kuris gali apsaugoti ir apginti savo žmones ir padaryti dėl jų viską.
Jis yra šlovės Karalius, stiprus ir galingas Viešpats, Viešpats galingas mūšyje.
Antroji jos apsisprendimo priežastis buvo ta, kad Dievo žmonės yra nuostabūs ir laimingi!
Jie yra atnaujinami ir šventi.
Dievas atnaujino juos ir paliko juose savo atspaudą padarydamas juos savo šventumo dalininkais.
Jie yra nuostabesni nei jų kaimynai. Jie yra „šaunūs ištikimieji VIEŠPATIES žmonės", kaip rašoma 16-oje Psalmėje. (Žemės šventieji, - angliškas vertimas)
Jiems yra atleista ir jie yra saugūs.
Dievas atleido jiems visas jų nuodėmes ir jie gyvena taikoje su Dievu.
Jis jiems suteikė visas Jo vaikų malones.
Jie yra saugioje būklėje, laisvi nuo bet kokių galimybių pražūti.
Šėtonas negali jų sunaikinti! Jie yra saugūs amžiams!
3. Tačiau dar viena šio apsisprendimo priežastis buvo šventųjų pavyzdys.
Vardas „Naomė" reiškia „maloningoji"
Ir nors Rūta pareiškė apie jos norą pasitikėti Izraelio Dievu ir prašėsi, kad Izraelio Dievas būtų jos Dievas, tačiau visiškai aišku, kad jos meilė Naomei ir jos meilė Dievui įkvėpė garsiuosius 16-17 eilučių žodžius:
„Neversk manęs palikti tave ir pasitraukti, nes kur eisi tu, ten eisiu ir aš, kur būsi tu, ten būsiu ir aš! Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas – mano Dievas! 17 Kur mirsi tu, ten mirsiu ir aš
ir būsiu ten palaidota. Man nelemtį VIEŠPATS tesiunčia ir dar teprideda, jeigu kas kita, o ne mirtis mudvi išskirtų!" (Rūtos 1,16-17)
Šventųjų pavyzdys yra Dievo kvietimas nusidėjėliams!
Netgi nedorasis Balaamas, pakviestas Moabo karaliaus Barako prakeikti Izraelio tautą troško būti tarp Dievo žmonių ir į kvietimą atsakė „Leisk man numirti teisiojo mirtimi ir tegul mano paskutinioji tebūna tokia kaip jo".
4. Akivaizdu, kad dar viena šio apsisprendimo priežastis laimė randama tik Dieve ir Jo žmonėse.
Kažkurie žmonės pasirenka vieną kurį nors daiktą savo stabu, o kiti – kokį nors kitą; tačiau žmonės negali būti laimingi jokiame kitame Dieve kaip tik Izraelio. Jis – vienintelis laimės šaltinis.
Kai kurie stabmeldžiauja savo namui, kiti - automobiliui, dar kiti – finansiniam saugumui, o būna ir tokių kurie bet kokį mažmožį sudievina, tačiau vien tiktai Dievas gali pamaitinti išalkusią sielą!
Šis pasaulis yra pasidalijęs į dvi stovyklas.
Viena stovykla – tai Dievo žmonės, tai atpirktieji iš žmonių giminės, o kita stovykla – tai tie be Kristaus ir be vilties, kurie priklauso piktadarių tarpui ir nėra išgelbėti!
O, kad galinga Dievo malonė galėtų išjudinti kokį nors čia sėdintį vargšą nusidėjėlį, kad jis siektų (Dievo) ir matytų savo paveldą dalį su Kristumi ir su Jo žmonėmis!
KETVIRTA, LEISKITE MAN PASISAKYTI APIE TOKIO JOS APSISPRENDIMO SVARBĄ
Be abejonės, tai buvo sunkus Rūtos sprendimas.
Apšviesta siela pamato, kad jos nuodėmingi polinkiai bus numarinti.
Tikras malonės pašaukimas yra į naują gyvenimą Kristuje.
Kiekvienas geidulys turi gauti atkirtį, kiekvienas piktas potraukis ir polinkis į nedorybę turi būti suvaldytas – su nuodėme reikia atsiskirti visiems laikams.
Tai yra sunku, kadangi tai reiškia, kad mes turime paaukoti pasaulį, mes turime kruopščiai perkratę savo gyvenimo kertes pasirengti visko atsisakyti dėl Dievo.
Tai toks apsisprendimas, kuris įrodo gelbstinčios malonės poveikį širdyje ir pademonstruoja, kad žmogus traukiamas prie Dievo su tokiu tikėjimu, kuris yra vienintelis išgelbėjimo pamatas.
Tokiu apsisprendimu Rūta paskelbė apie savo įžengimą į Dievo Karalystę, toks apsisprendimas atvedė ją į šviesoje vaikštančių šventųjų draugiją ir jų paveldą.
Ji atsuko nugarą nuodėmei, pasauliui, piktajam ir tokiu būdu susitapatino su Dievo išrinktaisiais, todėl kad suprato esą betrokštanti Vieno Tikrojo Dievo ar tapimo vienu iš Jo žmonių.
Ji pasirinko tokią naują draugiją tam, kad niekados nebegrįžtų atgal.
Ji niekada negrįžo atgal!
O, galingoji Dievo Malonė!
Jo pasirinktų žmonių širdyse ir gyvenimuose ji darbuojasi dar iki to meto, kai jie susitinka su Juo.
Ji patraukia juos galingai, veiksmingai ir nenugalimai.
Ji pašaukia žmones išeiti iš pasaulio, tolyn nuo nuodėmės, į Dievo Karalystę, tam kad jie vaikščiotų teisume.
Ji įgalina tokių žmonių kaip Rūta išgelbėjimą, tuo pačiu metu apeidama tokius žmones kaip Orpa.
Dievas kviečia žmones pas save!
Kviečia jis visus po vieną!
Jis kviečia juos vardu!
Tai asmeniškas kvietimas, galingas kvietimas, tai įsakmus kvietimas!
Ar Jis kviečia ir tave? Dabar?
Tuomet ateik pas Jį!
Ir niekada nebesugrįši atgal; niekada nepražūsi!
Kadangi tas, kuris tave pasirinko ir pakvietė pas save, išlaikys tave sau.
AMEN!
S.S. Pearson
Vertė A.Matijošius
2007-11-25
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą