Pamokslas sekmadienio rytui

Gimimas ir augimas išganymui

1Pet 2,1-3

 

Šiomis dienomis mes šventėme Kalėdas. Ar šventėme? Ar tikrai pasveikinome Kristų? Taip, žmonės sveikina vienas kitą elektroniniais ir kitokiais atvirukais, valgė skanų maistą, bet ar tikrai buvo prisimintas Kristus? Ar kas nors susėdęs prie kūčių ar Kalėdų stalo perskaitė bent eilutę iš Biblijos, ar buvo apie tai užsiminta? Mes nežinome ir nenorime žinoti ką veikė kiti, mums svarbiausia ką renkamės mes. Juk vadinamės Dievo vaikais. Taip, Kalėdos yra apie stebuklingą Dievo Sūnaus gimimą, o kodėl mums neprisiminti savo stebuklingo gimimo? paskaitykime ką sako Šventoji Dvasia:

 

1.    Atmetę blogybę. Taigi, atmetę visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas. Amžinasis gyvenimas prasideda su atsivertimu - atgaila. Viešpats Dievas buvo labai malonus, prieš atsiųsdamas Jėzų, jis siuntė pirmąjį baptistą, vardu Jonas, kad šis paruoštų kelią Mesijui. Tas pirmasis baptistas kvietė žmones atsiversti ir atgailauti; o savo apsisprendimą paliudyti krikštu- tai reiškia atmesti blogį, palikti mirties kelią. Daugelis pasirinko atgailą, kiti rinkosi veidmainystę... Daugelis atgailaujančiųjų sekė vėliau Jėzų, nors daug išsigando, tačiau po Jėzaus prisikėlimo jį sekė virš penkių šimtų brolių. O kur dar moterys ir vaikai...

Brangieji, mūsų apetitas labai priklauso nuo to ką valgome. Niekada nejausime alkio, jei valgysime visokius niekus. Duokite vaikams saldainius, pyragaičius ir tortus kasdien, pamatysite koks „geras" bus apetitas. Net gyvūnai miršta nuo tokio maisto. PVZ. Kartą numirė vienos moters šuo. Toks mielas šunėkas buvo. Bet ji visada skundėsi, kad jis nieko nevalgo, tik...šokoladą. Aišku kodėl numirė.

Blogybės lipte limpa prie mūsų skrandžio. Nuodėmė yra lyg skanėstas. Ji šnibžda: „paimk mane, pamatysi kaip gera bus". Todėl Dvasia šaukte šaukia: „atmeskite blogybes!" Kokias? Visokias klastas, veidmainystes, pavyduliavimus, visokias apkalbas. Klasta ir veidmainystė - tai melo kelias. Žmogui atrodo, kad jis gali apsimesti geru, gali vaidinti krikščionį ir niekas nesupras. Daugelis ateina į bažnyčias bandydami klasta gauti pinigų ar kitų gėrybių. Deja Viešpats žino savuosius. Tai pirma. Antra, Dievo Dvasia duoda įžvalgos ir Dievo vaikams pamatyti kas yra kas. Tereikia palaukti vaisiaus. Dažnai žmonės daro dideles išvadas apie kitus, tačiau labai klysta, nes matuoja kitus pagal savo standartus. Dievo neapgausime. Todėl meskime šalin visus savo veidus, kurie nėra tikras mūsų veidas. Tada nebus reikalo kaitalioti kaukes.

Pavyduliavimai, tai visokių geismų pasekmė. Nuo seno Dievas sako: Negeisk. Tačiau mes geidžiame ir, kai negauname - pavydime. Nuo seno mes norime būti protingiausiais, geriausiais, teisingiausiais, išmintingiausiais, todėl ir apkalbinėjame. Kaip kitaip parodysi savo teisumą, jei neapkalbėsi ko nors smerkdamas? Tačiau visa tai reikia palikti. Ir apaštalas Petras kitoje vietoje sako:

Kadangi Kristus kentėjo kūnu, tai ir jūs apsiginkluokite ta pačia mintimi, jog kas iškentėjo kūnu, tas jau pametė nuodėmę, kad likusį laiką žemėje pragyventų nebe žmonių aistromis, o Dievo valia. Gana, kad praėjusį laiką buvote pasidavę pagonių valiai, gyvendami begėdystėmis, geiduliais, girtavimu, pokyliavimu ir neleistinomis stabmeldystėmis 1 Pet 4,2.. Petras ragina tikinčiuosius apsiginkluoti mintimi. Ne savo mintimis, bet Dvasios, Kristaus mintimi. Velnias gundo mus visus. Jis gali nublokšti mus į didžiausius sunkumus, tačiau su Dievo pagalba galima atsilaikyti ir ateis laikas, kai nuodėmė pasidarys nepatraukli. Tai brandumo klausimas. Jei jau esi persekiojamas dėl Kristaus mokslo, nemanau, kad yra laiko pavydui, geismui ar pasididžiavimui savo turtais. Nieko nelieka, tik šauktis pagalbos ir girti Viešpatį už suteiktą garbę kentėti dėl Jėzaus vardo. Paprastai, kilus persekiojimui dėl Žodžio, geismų valdomi žmonės atpuola pirmieji. Laiške Hebrajams rašoma, kad mums dar neteko iki kraujo grumtis su nuodėme... - su netikėjimo nuodėme, kuri tau siūlo gyventi, tačiau be Kristaus, o jei su Kristumi, tai daugeliui reiškė greitą ir skausmingą mirtį.

Kai Petras rašė šiuos žodžius, jam į nugarą alsavo persekiotojų kvėpavimas. Šiandien mūsų šalyje nėra rimtų persekiojimų. O jei žmogus atpuola nuo tikėjimo, kai kas nors kreivai į jį pažiūrėjo, ar pasakė kokį griežtą žodį, tai ką jau čia ir bekalbėti...

Ar mes esame pametę nuodėmę? Sunku ir žinoti, nes tikrai didelių priespaudų dėl tikėjimo neturime. Turime žmogiškų sunkumų, bet ir pagonys jų turi. Tačiau žodis aiškiai sako: negalime gyventi ir Dievo valia ir pagonių valia. Dvasia ragina mus gyventi Dievo valia.

Gal 5,24 Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais. Brangieji, jei esame Kristaus, mes neturime kito kelio. Būti Kristaus, reiškia nebepriklausyti sau, privalu mokytis priešintis nuodėmei, suprasti ką nuodėmė gali padaryti. Nepamirškime šių brangių tiesų.

Rom 6,1-11 Mes žinome, jog mūsų senasis „aš" yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės.

Rom 6,13 Ir neduokite nuodėmei savo kūno narių kaip nedorybės, bet paveskite Dievui save kaip iš mirusiųjų atgijusius, ir savo narius – kaip teisumo ginklus. Mylintis Tėvas, Gimdytojas, Kūrėjas nenori, kad mes vergautume nuodėmei, jis padarė viską, kad laimėtume, bet turime pasirinkti. Tereikia neduoti nuodėmei savo kūno narių. Daugeliui reikia saugotis ką žiūri, kad neužsigeistų ko nors. Kitam būdėti, kad nepaliestų ko nors ar neišgirstų. Dar kitam reikia neskaityti laikraščių ar neklausyti žinių, kad išvengtų apkalbų. Todėl atiduokime savo narius tam, kuris gali išugdyti juos vykdyti teisumą.

 

2.    Lyg naujagimiai. Viešpaties kūrinijoje yra vaikystė ir senatvė. Mes turime tai pripažinti. Deja jaunystėje mes labai norime greičiau suaugti ir įsilieti į suaugusiųjų pasaulį. Tačiau nors mūsų kūnai greitai užauga, deja protas ne visiems užauga, jei jis nėra ugdomas teisingai. Kada mes žvelgiame į suaugusius žmones, galvojame apie brandą, tačiau ne visi pasiekia norimą rezultatą. Nes savaime niekas nesigauna. Taip pat ir Dievo karalystėje. Išgirdę žinią apie Kristų, daugelis paskuba pasirinkti amžinojo gyvenimo dovaną. Tačiau daugeliui ši dovana per sunki, per didelė ir jie greitai pasitraukia nuo tikėjimo kelio, pasinerdami į regimo pasaulio džiaugsmus ir vargus.

Daugelio tikėjimo laivas sudužo, nes jie norėjo greitų rezultatų. O, mes gerai žinome kaip būna gyvenime. Kiek žmonių metė mokslus, nes patingėjo mokintis. Pradžia buvo graži, tačiau neišlaikė egzaminų. Kiek santuokų iširo, nors pradžia buvo labai graži.... „Ir kas galėjo pagalvoti kad taip atsitiks..." Kiek neatliktų darbų, nors pradžia buvo gera. Viskas yra dėl to, kad žmogus neturi kantrybės ir nori per metus baigti universitetą. Dvasiniame pasaulyje panašiai. Pirma naujas gimimas, po to augimas. Todėl Viešpats ir sako lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno. Jei aš save laikau labai subrendusiu, aš sakysiu, kad man reikia mėsos, nors jai dar bus ankstoka. Brangieji, mes privalome susitaikyti su esamu amžiumi. Tada nereikės veidmainiauti. Bet svarbiausia:

 

3.    Trokškite pieno. lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno. Taigi, jei esame naujagimiai, mes žinome viena: NORIU VALGYTI. Kūdikiai daug nemoka, jie moka rėkti, moka valgyti ir pripildyti sauskelnes, jei tėvai uždeda J. Bet pagrindinis dalykas valgymas. Štai apie tokį apetitą kalba Dvasia per Petrą. Šiandien ne visi esame naujagimiai. Taip, esame daug brandesni. Vieni jau atsisėsti mokame, kiti, gal jau ir apsiverčiame ant nugaros, kiti gal ir ropoti moka. Mano vaikai jau moka ropoti, tik kartais nežino kur reikia ropoti. Nepažiūrėjau kartą ir nuropojo nuo lovos galva žemyn. Va tokie mes esame. Todėl mums reikia pieno, neatmiešto, dvasinio. Tai Dievo žodis. Tai Dievo Dvasia, Kristaus Dvasia, juk jis yra Gyvybės duona. Mums reikia Jėzaus Kristaus. Ačiū Dievui, kad, buvę nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokslo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti, ir, išvaduoti iš nuodėmės, tapote teisumo vergais. Rom 6,17 Apaštalas Paulius, kaip mylintis gimdytojas dėkoja Dievui, kad jo vaikai tikėjime pakluso mokslui. Be Dievo mokslo nebūsime išvaduoti iš nuodėmės. Nesvarbu kokio amžiaus manome esą. Nereikia net galvoti apie tai. Tik reikia trokšti to pieno, kuris augina mus. Pats Petras sakė: jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu 1 Pt 1,23. Taigi jei gimimas Žodžiu, tai ir augimas Žodžiu. Kodėl kai kurie teologai bando iškelti tik Dvasią, kuri atgimdo ir atskiria žodį, sakydami, kad Jei remiesi tik žodžiu, tarnauji „Raidei" (įstatymui). Šiandien pasaulyje galime išgirsti visokiausių mokslų, tačiau Viešpats ragina mus paklusti Kristaus mokslui. Čia paprasta matematika: Nuodėmės vergas + Paklusnumas mokslui = teisumo vergas (laisvas Kristuje). Ar trokštame jo kasdien? Būkime sąžiningi. Viešpats žino mūsų apetitą...Ištirk mus, Viešpatie...

 

4.    Augimas. kad nuo jo augtumėte išganymui, jei esate patyrę, koks meilus yra Viešpats.. Mums reikia augti išganymui. Petras ragindamas augti maitinantis Dievo Žodžiu ypatingai pabrėžė atgailos ir atsivertimo svarbą. Tame pačiame laiške jis sako 1 Pet 2,11 Mylimieji, aš maldauju jus kaip ateivius ir svečius susilaikyti nuo kūno geidulių, kurie kovoja prieš sielą. Kūno geiduliai kovoja prieš sielą. Ar tai reiškia, kad sielą gali kas nors nugalėti? Taip. Kas gi yra siela? Graikiškas žodis siela labai platus žodis. Biblijoje reiškia gyvybę, kvėpavimą. Siela, tai ne Dvasia, kurią turi tik žmonės. Tai asmenybė, tai mūsų emocijos, išgyvenimai, pojūčiai. Šis žodis gali reikšti ir amžinąją nematomą žmogaus sielą, kuri gyvens amžinai.

Taigi, kūno geiduliai kovoja prieš sielą. Reiškia sielai reikia pergalės. Kas ją gali duoti? Tik Dievas. Mūsų pasirinkimai dažnai įstumia mus į pavojus. Ar mes negadiname savo sveikatos ir nervų darydami blogus pasirinkimus? Argi nekenkiame patys sau? Vadinasi kenkiame sielai. Mums reikia augti išganymui ir išganyme. Juk išganymas yra amžinas, o amžinybėje yra ir praeitis (nuodėmių atleidimas) ir dabartis (mūsų šventėjimas), ir ateitis (sielos išganymas). Sunku keliais žodžiais apsakyti tokį didelį Dievo išganymą. PVZ. Jei koks žmogus išgelbėjo kito žmogaus gyvenimą, tai visi laikraščiai rašo, žmonės pasakoja, visi atsimena ir analizuoja situaciją, mėgindami suprasti kaip ten buvo išgelbėta gyvybė. Tai kaip labiau didesnį susidomėjimą turi sukelti amžinas žmogaus išgelbėjimo planas, kuri paruošė Viešpats! Sunku nupasakoti kaip tai įmanoma. Tačiau įmanoma, ir tai yra mūsų džiaugsmas ir amžinoji viltis.

 

Todėl mes turime kuo rūpestingiau apmąstyti, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį. Jie per angelus paskelbtas žodis turėjo galią ir kiekvienas nusižengimas bei neklusnumas susilaukdavo teisėtos bausmės, tai kaipgi mes pabėgsime nuo jos, jei paniekinsime tokį didį išganymą? Juk, jis prasidėjęs Viešpaties skelbimu, yra mums patvirtintas tų, kurie patys buvo girdėję, Dievui prisidedant prie jų liudijimo ženklais ir stebuklais, visokiais galybės darbais ir Šventosios Dvasios dovanomis, paskirstytomis jo valia. (Heb 2,1-4) Amen.

 

Sekmadienio pamokslo įrašas

http://www.mediafire.com/?d2jagsmdyho

Pamokslas

Visko pertekę

2 Kor 8,7-9

 

Tad, būdami visa ko pertekę tikėjimo, žodžio, pažinimo, visokeriopo uolumo ir mūsų meilės, pasirodykite pertekę ir dosnumo. ⁸ Aš tai sakau ne liepdamas, bet norėdamas kitų uolumo mastu patikrinti ir jūsų meilės nuoširdumą. ⁹ Jūs juk pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą.

 

Įvadas. Taigi, šiandien mes skaitome Viešpaties Žodį, kuriame girdime Paliaus paraginimą Kristaus bendruomenei. Čia girdime, kad pirmojo amžiaus tikintieji buvo viso pertekę. O mes ar esame visko pertekę?

 

1)   Visko pertekę. „Tad, būdami visa ko pertekę: tikėjimo, žodžio, pažinimo, visokeriopo uolumo ir mūsų meilės, pasirodykite pertekę ir dosnumo." Paulius sako, kad korintiečiai buvo visko pertekę. Įdomu ar patys korintiečiai taip manė. Čia labai svarbus faktas. Jei mūsų, kas paklaustų: „ar esame pertekliuje?", - ką atsakytume? Čia gali užsimegzti labai įdomi diskusija. Bet viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į perteklių. Gimęs iš aukšto žmogus turbūt supranta apie kokį perteklių čia yra kalbama. Tikintysis žino, kokio lobio ieško šventa širdis. Paulius sakė kolosiečiams: „kad būtų paguostos visų širdys, kad, meile suvienyti, visi pasiektų supratimo pilnatvės turtus ir galėtų pažinti Dievo slėpinį - Kristų, ³ kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai." (Kol 2,2-3) Mes žinome ir broliai ir seserys prieš du tūkstančius metų žinojo, kad tikrasis lobis bendruomenėje yra ne medžiaginis, bet neregimas Kristus, kuriame yra visi išminties ir pažinimo lobiai.

Bet pažiūrėkime ko buvo pertekę tikintieji? Paulius sako:„Tikėjimo, žodžio, pažinimo, visokeriopo uolumo ir mūsų meilės." Pasirodo būti turtingu krikščioniu, reiškia būti pertekusiu ne pinigais banke, bet pertekusiu tikėjimu, žodžiu, pažinimu, uolumu, ir meile. Jeigu broliai pirmajame amžiuje buvo pertekę Dievo Žodžiu, tai mes juo labiau. Mes palaiminti, nes turime visą Bibliją. Pirmajame amžiuje apaštalų laiškai ir evangelijos dar nebuvo surinktos į vieną knygą. Apaštalai buvo gyvi ir Dievo apreikšimai ateidavo per keliaujančius pamokslininkus. Tačiau Viešpats pasirūpindavo, kad Žodžio netrūktų. Jėzus žadėjo, kad atėjusi Dvasia primins viską ką jis sakė, taip ir įvyko. Tad jeigu anie tikintieji buvo pertekę žodžiu, mes esame daug labiau pertekę, nes kiekvienas turime Bibliją ir ne vieną savo namuose, savo rankinėje, savo darbo kabinete, net kišenėje!!!

Tikėjimas, Žodis, Pažinimas – labai dažnai girdimi žodžiai Naujajame Testamente. Krikščionis be tikėjimo nėra krikščionis, ar ne? Juk krikščionybė nėra paveldima per tradicijas ar kraują. Per dažnai žmonės mano, kad krikščionybė perduodama kaip kraujo grupė. Deja krikščionybė prasideda su atgimimu. Per Žodį, per Pažinimą. Čia vertėtų prisiminti Petro Žodžius: „Klusnumu tiesai nuskaidrinę savo sielas neveidmainiškai brolių meilei, karštai iš širdies mylėkite vieni kitus. ²³ Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu. ²⁴ Mat kiekvienas kūnas - tartum žolynas, ir visa jo garbė - tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir žiedas nubyra; ²⁵ tik Viešpaties žodis išlieka per amžius. Toks yra žodis, paskelbtas jums kaip geroji naujiena." (1 Pet 1,22-25). Kur Viešpaties žodis, ten amžinybės dvelksmas. Ten pažinimo džiaugsmas. „O amžinasis gyvenimas - tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų - Mesiją" (Jono 17,3). Kur Jėzus Kristus – ten kvietimas gyvenimui. Kur klusnumas tiesai – ten neveidmainiška brolių meilė. Korintiečiai buvo pertekę šių turtų. Ar mes esame pertekę? Ar mums netrūksta tikėjimo? Ar mes esame mylimi? Ar nesame aptarnaujami? Ar galime skųstis? Juk iš Viešpaties pusės mums nieko netrūksta. Klausimas ar mūsų pusės nesame ko nors skolingi? O jei esame ko skolingi, tai meilės, nes jos visada yra per mažai. Ar ne taip? „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli kitą, tas įvykdo įstatymą. ⁹ Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį. ¹⁰ Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė - įstatymo įvykdymas." (Rom 13,8-10).

Todėl natūralu, kad Paulius ragina parodyti dosnumą praktikoje. Tas kas patyrė Dievo malonę yra be galo turtingas. Tas, kuris yra pertekę tikėjimo, žodžio, pažinimo ir turi meilės pavyzdį Kristuje, gali tapti palaiminimu kitam. Nes tam ir esame pašaukti mylėti praktikoje. „pasirodykite pertekę ir dosnumo"... Išgirskime šį paraginimą asmeniškai. Kartais mes per daug galvojame apie tai ką kiti turi daryti. Mes dažnai manome, kad galime nuspręsti kaip kiti turėtų būti dosnūs. Palikime tai Viešpačiui. Tegul jis pats sprendžia ką daryti su šykščiaisiais. Mes galima pagalvoti tik apie savo širdį, ištirti ją ir padalinti kitiems. Mes privalome būti pertekę dosnumo. Atsiminkime, kad dosnus ne tas, kuris duoda daug. Matot, vienas žmogus turi daug turtų ir trupiniai nuo jo stalo bus dideli kąsniai beturčiui. Bet Dievo akyse tai bus neįžiūrimi trupinėliai. Kodėl našlės skatikai buvo tokie dideli Viešpaties akyse? Todėl, kad ji atidavė viską. Tai buvo dosnumas. Galbūt mes aukojate po tūkstantį litų sekmadieniais, ir visi gali labai stebėtis, tačiau jeigu tai tik vienas procentas nuo mūsų atlygimo, tai yra trupiniai VIEŠPATIES akyse. Per dažnai tikintys vertina viska pers savo prizmę, o ne per Viešpaties. O koks laimingas žmogus, kuris gali būti pertekęs dosnumo! Nes toks žmogus yra mylintis žmogus. O jei esi mylintis, būsi ne mažiau mylimas.

 

2)   Meilės nuoširdumo patikrinimas. „Aš tai sakau ne liepdamas, bet norėdamas kitų uolumo mastu patikrinti ir jūsų meilės nuoširdumą". Nors Paulius ragina įsakmiai, vis dėlto jis ne įsako, bet drąsina ir tiria savo vaikus. Palaimintas tas, kuris duoda neraginamas. Nes jei duodi iš prievartos, tokia širdis nebus palaiminta. Palaimintas tas, kuris su džiaugsmu aukojasi Dievui, su džiaugsmu aukojasi broliams ir dosniai duoda kitiems. Tikėjimas išmokina mus džiaugtis tuo, kas pasaulyje yra nesuprantama. Pasaulyje žmonės džiaugiasi kai gauna, Kristaus bendruomenėje žmonės džiaugiasi kai duoda.

„Kitų uolumo mastu patikrinti"... Kas tie kiti? Greičiausiai Makedoniečiai, kurie tapo pavyzdžiu visiems. Kurie aukojo „pagal išgales ir virš išgalių savo noru" (2 Kor 8,3). Jeigu mes kalbame apie meilę, galime būti tikri, kad meilė yra dosni. Per dažnai mums meilė yra tik gražūs jausmai. Tik karštos emocijos tarp dviejų jaunų širdžių. Pasaulis dainuoja apie meilę, vaidina meilę, piešia meilę, deklamuoja apie meilę, bet niekada negali mylėti taip kaip Dievas pamilo pasaulį. „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą." (Jon 3,16) Dievas atidavė sūnų. Štai meilė. Dieviška meilė atiduoda. Atiduoda kas brangu, kas be galo vertinga. Viešpats Dievas sukurdamas žmogų davė jam gyvybės alsavimą. Kūrėjas visada buvo dosnus. Jis sukūrė žmogų pagal savo paveikslą. Jis nepagailėjo to kas geriausia. Viską atidavė į jo rankas. Ir nors žmogus nusidėjo, Tėvas visada mylėjo žmogų, tačiau žmogus pradėjo abejoti. Per Malachiją Jis sakė:  „Mylėjau jus, sako Viešpats. Bet jūs sakote: ‚Kaip mus mylėjai'" (Mal 1,2) Koks baisus klausimas. Per visą žmonijos istoriją Viešpats rodė savo meilę žmonijai. Tačiau žmogus klausia: kaip tu mus mylėjai? Juk iš Dievo rankos mes gauname viską. Tik klausimas ar dėkojame? Esame nusiprausę, apsirengę, išsikvėpinę, papusryčiavę, gražiai sėdime bažnyčioje, šypsomės vieni kitiems, turime darbą, netgi jeigu neturime, vis tiek išgyvename. Ar ne stebuklas? Toks yra Dievas, jis visada duoda. Jis leidžia saulei šviesti ir lietui lyti net ant nedorėlių. Kodėl? Todėl, kad jis myli. Meile visada pasireiškia dosnumu. Apie tai ir kalba Paulius. Nuoširdi meilė yra dosni širdis. Meilės nuoširdumas pasireiškia davime šventiesiems. Godumas ir šykštumas visada pagimdo pavydą. Pavydas gimdo neapykantą, neapykanta užsitraukia bausmę...

 

3)   Kristaus neturtas. Jūs juk pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą.  Ir kad kas nors nepagalvotų, kad tai Pauliaus išmistas, jis primena Kristų, kuris tapo vargdieniu, kad praturtintų daugelį. Kada apaštalas kalba apie Viešpaties malonę, jis kalba ne apie kažkokius gerus jausmus, kuriuos turėjo Dievas žmonijai, bet apie išganymą, kurį atliko Jėzus Kristus. Kristus parodė savo meilę iki galo, Dievas parodė savo malonę. Jėzus Kristus paliko visą garbę, kurią turėjo danguje, paliko šlovę ir tapo žmogumi. Jis nusižemino, tapo neturtingas, kad mes būtume išgelbėti. Jis nusirengė, kad aprengtų mus. Tas, kuris pažįsta Kristaus malonę, žino kaip parodyti malonę kitiems. Tokiam nėra sunku būti gailestingam, atleidžiančiam, pateisinančiam ir dosniam. Jėzus Kristus davė ir duoda daug daugiau negu mes galime duoti vienas kitam. Todėl niekada nebus per daug dosnumo. Mes galime vienas kitą praturtinti. Tik žiūrėkime į Kristų. Kuo aiškiau matysime Jėzų, tuo jautresni būsime vienas kitam ir visiems žmonėms pasaulyje. Amen.

 

"Andriejaus paveikslas" audio

Pamokslo audio įrašą galite atsisiųsti iš čia:

 

 

Sekmadienio pamokslas

Andriejaus paveikslas

 

Naujajame Testamente nedaug yra parašyta apie vieną iš apaštalų Andriejų, tačiau kiekvienas jo pasirodymas Biblijoje buvo prasmingas, nes Dievas naudojo jį ir padarė pavyzdžiu mums visiems. Paskaitykime tris vietas Biblijoje, kur susitiksime su Andriejumi.

 

(I) Negalintis tylėti liudytojas. (Jono 1,35-42)

 

³⁵ Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. ³⁶ Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!" ³⁷ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. ³⁸ O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?" Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia „Mokytojau") , kur gyveni?" ³⁹ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite." Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. ⁴⁰ Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. ⁴¹ Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!" (išvertus tai reiškia „Kristų") . ⁴² Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsiesi Kefas" (tai reiškia „Petras ­ Uola")

 

Andriejus buvo Jono Krikštytojo mokinys. Dievas paruošė jo širdį, kalnai buvo nukasti, keliai išlyginti. Andriejus atgailojo už savo nuodėmes ir pasirodžius Jėzui, giliai į širdį priėmė Jono žodžius: „Štai Dievo Avinėlis!". Jonui tereikėjo parodyti Jėzų ir Andriejus patikėjo. Nuo pat pirmojo susitikimo su Jėzumi jis norėjo būti su Kristumi. Andriejus turėjo daug klausimų, todėl klausė kur gyveni? Prabuvęs su Jėzumi visą dieną, pilnai įsitikinęs, kad tai tas žadėtasis Mesijas, jis pirmiausia susiranda savo brolį Simoną ir nusiveda pas Jėzų. Mes nežinome kaip Andriejus privertė Simoną eiti drauge, bet aišku viena, kad jo liudijimo žodis buvo stiprus. Aš tikiu, kad mes privalome taip pat elgtis. Nenurimti kol neatvesime savo namiškių pas Jėzų. Žmonės, kurie mus pažįsta yra mūsų misijos laukas. Todėl privalu melstis už juos. Liudyti jiems. Ieškoti progos atvesti į bažnyčią. Tik reikia nepamiršti, kad Viešpaties tikslas yra žmogų atvesti prie išganančio Kristaus pažinimo.

Mes būtinai būsime kaip Andriejus, jeigu tik būsime arti Jėzaus. Jeigu skiriame laiko pabūti prie Jėzaus kojų, tai nepastebėsime kaip širdyje gims begalinis noras kviesti kitus prie Jėzaus. Kada mes matome Dievo darbus, kada pamilstame kitus labiau negu save, mes norime jiems duoti tai kas brangiausia. O Dievas parūpins viską kas reikalinga šiam darbui. „Tasai, kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, parūpins jums sėklos, padaugins ją ir padės subręsti jūsų geradarybės vaisiams" (2 Kor 9,10). Kažkas pasakė: „Mes niekada nepajudinsim kitų žmonių, jei patys nejudėsim." Mes tai pat privalome turėti Andriejaus užsidegimą ir jei taip bus, žmonės neliks abejingi.

 

(II) Ieškantis išeities. (Jono 6,1-15).

 

¹ Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. ² Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. ³ Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. ⁴ Artėjo žydų šventė Velykos. ⁵ Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?" ⁶ Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. ⁷ Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį." ⁸ Vienas mokinys, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: ⁹ „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!" ¹⁰ Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!" Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų. ¹¹ Tada Jėzus paėmė duoną, padėkojo ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems, taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. ¹² Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite nulikusius gabalėlius, kad niekas nepražūtų." ¹³ Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. ¹⁴ Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį." ¹⁵ O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.

 

Ir vėl prieš mus didingas vaizdas. Minios žmonių seka Jėzumi. Dėl ilgos kelionės, žmonėms baigiasi maistas. Jėzus sumanė patikrinti mokinius. „Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?" ⁶ Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs". Klausimas buvo sunkus ir sunkiai įgyvendinamas. Atrodė, kad situacija yra be išeities. Tačiau su Jėzumi visada yra išeitis. Ir štai Andriejus, kuris taip pat buvo šalia, suranda berniuką, kuris turi kelis gabalėlius duonos ir pora žuvelių. Jis pats abejoja, tačiau vis teik praneša apie tai Jėzui. Ir mes žinome kaip stebuklingai Jėzus padaugino duoną ir žuvis. Visi pasisotino ir dar liko. Šis istorijos puslapis mums atskleidžia kelis svarbius faktus. Dievas nori naudoti žmones ir iš net iš mažų dalykų gali padaryti didelių darbų.

Taip pat ir kiekvienas iš mūsų, jeigu esame Jėzaus mokiniai, mes galime dalyvauti darbe. Mums gali atrodyti, kad mes nieko nesugebame, nieko neturime, nieko negalime ir esam niekam tikę, tačiau Dievas gali panaudoti kiekvieną indą, nes visi esame labai reikalingi.

 

(III) Nepabūgęs kalbėtis su pagonimis. (Jono 12,20-32)

 

²⁰ Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. ²¹ Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!" ²² Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu ­ Andriejus ir Pilypas ­ atėję pranešė Jėzui. ²³ O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. ²⁴ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas,o jei mirs, jis duos gausių vaisių.

 

Mes galime paklausti kodėl reikėtų skirti kažkaip įvertinti Andriejaus elgesį šioje situacijoje? Viskas kas parašyta Biblijoje reikalauja mūsų įvertinimo ir dėmesio. Tai buvo labai svarbi akimirka, nes dievobaimingi pagonys atėjo pas Jėzų ir Jėzus sureagavo. Mato 15,21-28 aprašyta istorija apie kanaanietę moterį, kuri maldavo, kad Jėzus jos dukterį išgydytų nuo demono. Tačiau Jėzus nekreipė į ją dėmesio. Mokiniams paklausus kodėl jis taip daro, Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis." Dar nebuvo atėjęs laikas skelbti Evangeliją pagonims. Jėzus išaiškino tai mokiniams ir viešai įvertino moters tikėjimą. Ir dabar, šventės metu, kai pasirodė tie graikai, Pilypas suabejojo ar reikia varginti Mokytoją. Jis nebuvo tikras, greičiausiai todėl ir nuėjo pas Andriejų. Andriejui buvo pažįstamas tas jausmas, tas noras pamatyti Jėzų, atsisėsti prie jo kojų ir klausyti jo mokymo. Mes nežinome tiksliai kodėl, bet Andriejui pasirinko pranešti Jėzui apie tuos graikus. Galbūt jis matė jų tikėjimą? Kaip bebūtų, Andriejus praneša Viešpačiui ir Jėzus susijaudina ir ištaria labai svarbius žodžius:  „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus." Andriejaus žinia sujudino Viešpaties dvasią ir jis galop prabilo: „Atėjo valanda." Kiek kartų anksčiau jis sakė: „dar neatėjo mano valanda". Kiek kartų jį bandė suimti, o Raštas liudijo: „dar nebuvo atėjusi jo valanda. Dabar valanda atėjo. Atėjo pašlovinimo valanda. Nedaugelis tada suprato apie ką jis kalbėjo. Kaip ir šiandien ne kiekvienas supranta, kad Jėzus atėjo mirti ir prisikelti.

Tad jeigu mums teko malonė tikėti Jėzumi, nemiegokime, bet kvieskime visus prie malonės sosto, kad Kristus prikeltų kiekvieną, kuris šaukiasi jo vardo. Amen.

 

Sveikinimas iš Vokietijos

2008 m. Adventas

 

Mieli Vilniaus baptistų bendruomenės broliai ir seserys,

 

prasidėjus Advento laikotarpiui ir besiartinant Kalėdoms siunčiame jums nuoširdžius sveikinimus  iš Vokietijos nuo Soesto  baptistų bendruomenės.

 

Mūsų Viešpats ateina! Be abejonės, Jis ateis pasibaigus šio pasaulio laikams, tačiau Jis ateina į mūsų gyvenimą jau dabar. Linkime jums, kad pajustumėte, kaip Viešpats veikia per savo Šventosios Dvasios jėgą, o šis ypatingas metų pabaigos laikotarpis tebūna jums ramybės ir dėmesio vienas kitam laikas.

 

Kristuje

 

Dr. Ulfas Beiderbekas (Ulf Beiderbeck),

Soesto baptistų bendruomenės pastorius

 

P.S. Tai pats naujausias, tik šį rudenį su mūsų tikėjimo namiškiais Vokietijoje užsimezgęs ryšys, atsiradęs per mūsų senus draugus Dagmar ir Helmutą Freimanus. Išsikėlę iš Weltersbacho jie tapo Soesto bendruomenės nariais. -  Vert. pastaba

 

Pasiųstas nesmerkti pasaulio

Jon 3,16-21

 

Šiandien bažnyčios 16 gimtadienio proga norėjau, kad mes visi prisimintume šią Rašto dalį ir drauge pamąstytume ką nori Viešpats mums pasakyti. Įdėmiai klausykimės, nes jei aš netrukdysiu, Viešpats gali pranešti mums labai svarbius faktus apie kiekvieną iš mūsų.

 

Pirmas faktas. Dievas taip pamilo pasaulį. Tai buvo skaudus žodis farizėjams. Tai yra skaudus žodis kiekvienam, kuris nekenčia žmonių. Farizėjai teigė, kad Dievas nekenčia nusidėjėlių, o Jėzus skelbia, kad Dievas myli nusidėjėlius. Dievas myli žmones, kuriuos sukūrė. Kūrėjas myli vyrus ir moteris, berniukus ir mergaites. Dievas myli visus. Kristaus Evangelija – smūgis visiems farizėjams. Nesvarbu ar tie farizėjai gyveno prieš du tūkstančius metų ar prieš kelias valandas. Dievas myli žmones. Mes turime tai prisiminti ir įsirašyti į savo širdies gelmes. Nes jei Dievas myli, vadinasi yra viltis, kad tie žmonės priims Kūrėjo meilę.

 

Antras faktas. Atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Antras svarbus faktas yra tai, kad Dievas ne tik paskelbė, kad myli, bet ir įrodė darbais. Mes galime kartoti savo vaikams, kad juos mylime, bet pamiršti mylėti darbais. Pamiršti aukoti savo brangenybes dėl jų gerovės. Tėviška meilė atiduoda ką turi geriausia. Viešpats Dievas atidavė Jėzų Kristų, kad pasaulis gautų amžinąjį gyvenimą. Farizėjiškumas parodė beveik neįmanomą kelią į išganymą. Tik patys stipriausieji galėjo tikėtis būti išgelbėti ir išrinkti tinkami amžinajam gyvenimui. Žmonės gyveno neviltyje. Iš vienos pusės Romėnų jungas, iš kitos religinių fanatikų jungas. Ir štai pasirodo Jėzus, kuris skelbia, kad kiekvienas, kuris Sūnų tiki nepražus, bet turės amžinąjį gyvenimą. Tai buvo netikėta žinia. Ji griovė "stipriųjų" pasaulį ir atvėrė vartus silpniesiems. O kaip nekentė farizėjai Jėzaus. Lygiai taip pat šiuolaikiniai farizėjai nekenčia Jėzaus, kuris tikinčiajam atveria dangų paprastu tikėjimu.

 

Trečias faktas. Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pamerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Dar vienas smūgis farizėjams. Jeigu tu esi labai teisus, niekas to teisumo nematys, jei šalia nebus neteisių. Todėl kada skelbi kitų neteisumą, tu parodai, kad esi labai teisus ir šventas. Bet Dievas nesiuntė Sūnaus į pasaulį, kad jį pasmerktų. Va tai tau. Farizėjams nereikia gelbėtojo, jie patys gali išsigelbėti ir pasiūlyti kitiems išgelbėjimo planą. O dabar sakoma, kad pasaulis bus išgelbėtas per Jėzų. Jie buvo panašūs į pranašą Joną, kuris taip norėjo išvysti Ninevės žūtį, bet Dievas buvo gailestingas šiam didžiam miestui. Kiekvieno žmogaus viduje yra teismo troškimas, kuris veda į kerštą ir pasimėgavimą nusidėjėlio mirtimi. Tačiau tai ne dieviška savybė. Viešpats visada trokšta nusidėjėlio išganymo.

 

Ketvirtas faktas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki Dievo viengimio Sūnaus. Tai tikrai faktas, tiesa, kad tikintis į Jėzų nebus pasmerktas. Tai pati geriausia žinia žmogui, kuris per amžius miršta savo nuodėmėse. O kas netiki jau yra nuteistas. Kam dar smerkti nusidėjėlį? Kam apkalbinėti ir kaltinti? Kam? Juk jis pats sau nuosprendį yra parašęs. Kada mums nerūpi žmogaus išgelbėjimas, mes smerkiame, kaltiname, bet ar to reikia? Jei sergantį nepagydoma liga žmogų kaltinsime, smerksime ir niekinsime, argi jam padėsime? Pasaulis jau yra pasmerktas, todėl nėra reikalo kažkokiu būdu jį smerkti. Nėra reikalo praleisti valandų valandas prisimenant jų piktus darbus. Tėvas Kristuje atleidžia žmonijai. Prisijunkime ir mes į gretas tų, kurie atleidžia nuodėmes, o ne jas primena.

 

Penktas faktas. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve. Jėzaus Kristaus pasirodymas – tai svarbios informacijos žinia. Jis atsako į klausimą kodėls žmonės nepriima Dievo. Todėl, kad myli nuodėmę. Kiekvienas, kuris myli Tiesą, lengvai priimka Kristų, nes jis jo niekuo nekaltina. Nusidėjėlis klausydamas Kristaus yra apkaltinamas širdyje, jis kviečiams atsiversti ir pasikeisti. Ir kiekvienas, kuris priima šviesą, gauna nuodėmių atleidimą ir glai būti ramus amžiams. „Savo ramybę aš jums duodu, - sakė Jėzus. Pasilikime toje ramybėje ir nesmerkime nei vieno. Dievas pamilo visus, kad būtume išgelbėti. Amen.

 

 

Sekmadienį šventėme 16 bendruomenės gimtadienį

Šį sekmadienį drauge prisiminėme, kad prieš 16 metų Viešpats pradęjo darbą su mumis. Čia galite paklausyti pamokslo įrašo.

A.Sinkevičiaus pamokslas apie maldą

Trečiadienį pas mus lankėsi Vilniaus Biblijos Baptistų bendruomenės pastorius Audrius Sinkevičius. Pasidalino apmąstymais pagal Danieliaus knygą. Siūlau visiems paklausyti pamokslo audio įrašą.

V.Mitė. „Tikinti“ netikinčiųjų visuomenė

Paskaitymui... http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=19436264

Sekmadienio pamokslo įrašas

Čia rasite nuorodą į pamokslą "Apdovanoti dovanoti" Ef 4,1-16 http://www.mediafire.com/?5dwdt4janzo

C.S.Lewis. Didžioji nuodėmė

Užsiprenumeruokit naujienas

Sveiki visi, ar žinote, kad galite užsiregistruoti šio dienraščio naujienas savo naršyklėje ar paštu gauti info, kai tik naujas pranešimas bus įdėtas? Spauskit dešinėje "užsisakykite" 

Pamąstymui...

DEFINITION : MISSIONAL CHURCH

A missional church is a church that is shaped by participating in God's mission, which is to set things right in a broken, sinful world, to redeem it, and to restore what God has always intended for the world. Missional churches see themselves not so much as sending, as being sent. A missional congregation lets God's mission permeate everything that the congregation does – from worship to witness to training members for discipleship. It bridges the gap between outreach and congregational life, since, in its life together, the church is to embody God's mission.

Į misiją orientuota bendruomenė yra tokia, kurią dalyvavimas Dievo misijoje formuoja, kuri turi atstatyti sugadintą, nuodėmingą pasaulį, atpirkti jį ir gražinti pasauliui tai, ką Dievas iš pradžių jam buvo sumanęs. Į misiją orientuotos bendruomenės savo mato ne tiek kaip kažką išsiunčiančios į misiją, bet kaip pačios esančios išsiųstos. Tokia bendruomenė leidžia Dievo misijai persmelkti viską, kuo bendruomenė užsiima: nuo pamaldų iki liudijimo ir mokinystės praktikavimo. Ji nutiesia tiltą per spragą, žiojančią tarp kalbėjimo pasauliui ir bendruomeninio gyvenimo, nes į misiją orientuota bendruomenė įkūnija Dievo misiją per savo bendrabūvį.

Pamokslas sekmadieniui

Ne save skelbiame...

audio įrašas čia

2 Kor 4,3-6

Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o save — jūsų tarnais[1] dėl Jėzaus. Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa! — sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.

Turint mintyse artimiausią kontekstą Pauliaus laiške, mes skaitome Raštą, kur Paulius priminė tikintiesiems tikėjimo pagrindus. Jis drąsino juos ragindamas, mokydamas, bardamas. Jis išaukštino Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo spindesį. Apaštalas mokino ir augino savo vaikus tikėjime. Jis gynė savo bylą, kurią buvo iškėlę suvedžiotojai įsibrovę į Korinto bendruomenę. Paulius visko nemetė ir nebėgo į krūmus. Jis kovojo, nes ėjo pergalės eisenoje. Jam nereikėjo nugalėti, ne jis buvo Nugalėtojo pusėje. Daug pamokų randame Pauliaus mokyme. Jei kas nors kaltino Paulių neefektingai tarnaujant, tai buvo nutildytas pačios tiesos. Šio pasaulio dievaitis apakina netikinčiuosius, kad jie nematytų Kristaus šlovės Evangelijos šviesos. Todėl apaštalo Pauliaus negąsdina netikintieji, bet drąsina Kristus, kuris pašaukė skelbti Žinią, ir gali išganyti kiekvieną, kas tik patikės.

1. Evangelijos skelbėjų tikslas Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o save — jūsų tarnais dėl Jėzaus. Akivaizdu, kad Paulius turėjo tikslą parodyti koks yra tikras Dievo tarnas evangelistas, mokytojas ir ganytojas. Korinte atsiradusių netikrų mokytojų išskirtinis bruožas buvo savęs aukštinimas. Jie sekė pasaulio dievaičio dvasia. Išdidumas pražudė aušrinį angelą. Išdidumas žudo ir naikina kiekvieną jam atsiduodantį. Išdidus skelbėjas skelbia save. Jis skelbia savo mokymą, prieštaraujantį Kristui. Nemanau, kad Korintiečius buvo galima apgauti tokiom šnekom: „Pažiūrėkite koks aš gražus, ir kaip aš gerai žinau Raštą, klausykite tik manęs, nes Paulius neišvaizdus ir jo dikcija prasta..." Nepamirškime, kad Piktasis apsirengia šviesos angelu. Jis apsimeta ne tuo, kuo iš tikrųjų yra. Kaip darau, taip ir darysiu, kad neduočiau progos ieškantiems priekabių pagyrūnams, kurie norėtų pasirodyti esą tokie kaip ir mes. Juk tokie yra anie netikri apaštalai, klastingi darbininkai, besidedantys Kristaus apaštalais. Ir nenuostabu, nes pats šėtonas geba apsimesti šviesos angelu. Tad nieko ypatinga, jei ir jo tanai apsimeta teisumo tarnais. Bet jų galas bus toks, kokie jų darbai. (2 Kor 11,12-15) Tačiau apaštalas Paulius toks nebuvo. Jis buvo nuoširdus Kristaus tarnas mylintis žmones dėl Kristaus. Jis visada buvo susitelkęs tik prie Kristaus žinios ir atitinkamo gyvenimo.

2. Evangeliją reikia skelbti. Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o save — jūsų tarnais dėl Jėzaus. Norėjau, kad trumpai sustotume prie žodžio „skelbiame". Šlovės Evangeliją reikia skelbti. Tai amžina tiesa. Nesvarbu kokiais metodais. Svarbu skelbti. Svarbu išnaudoti progas, kurias mes turime. Mes skelbiame gyvendami. Todėl atitinkama gyvensena yra būtina. Galingos dievotos gyvensenos paslaptis yra Jėzuje Kristuje, kurį reikia skelbti. Ir apšalas Petras rašė: Kas gi jums pakenks, jei stropiai darysite gera? ¹⁴ Bet jeigu jums ir tektų kentėti už tiesą, jūs palaiminti! Jų gąsdinimo neišsigąskite ir nesutrikite. ¹⁵ Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. ¹⁶ Bet tai darykite švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti dėl to, už ką jus šmeižia. (1Pet3,13-16) Labai įdomus apaštalo raginimas. Mes girdime raginimą į pasyvų skelbimą. Skelbimą, kurio pradžia ne krikščionis, bet jį pažįstantys žmonės. Petras ragina būti pasirengusiais duoti atsakymą. Kai stebime Jėzų Kristų Evangelijose, pastebėsime, kad jo darbai ėjo priekyje, o žmonės klausė ką mums daryti? Vieni klausė nuoširdžiai, kiti bandė pažeminti. Jėzus išnaudojo progas. Jis buvo pasirengęs. Ar esame mes pasirengę?

Taigi, mes gyvename pasaulyje, kuris labai stipriai įtakotas krikščioniškos minties, tačiau nestipriai paveiktas Biblijos minties. Būna sunku kalbėti apie Kristų, kuris apreikštas Biblijoje. Žmonės nesupranta, nes negyvena Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Gyventi Viešpaties vardu, vadinasi eiti koja kojon su Kristumi — tai yra sekti Juo. Todėl jeigu tu širdyje turi Kristų, anksčiau ar vėliau tai paliudys tavo gyvenimas. Galbūt neturėsi žodžių tinkamai paaiškinti savo tikėjimą, tačiau darbai kalbės garsiau, nei tavo teologinės mintys.

Niekada nepamirškime paliepimo: Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs (Mat 28,19-20)

3. Evangelija — Jėzus Kristus Viešpats. Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o save — jūsų tarnais dėl Jėzaus. Tik atvykęs į Korintą skelbti Evangelijos, Paulius nieko kito nenorėjo žinoti, tik Kristų. Tai tikras nusistatymas. 1 Kor 2,2 Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą. Kiek visko mes žinome šiandien?! Kiek naštų nešame ir vargų regime, nes žinome per daug. Mokslas gali supainioti mūsų protus. Pasaulinio politinės filosofijos neleidžia suvokti tikrosios bendruomenės tvarkos. Savęs puoselėjimo „religija" nepalieka laiko apmąstymams apie Kristų. Pojūčiai, jausmai, emocijos yra tapusios pačios svarbiausios ir žmogus neskatinamas mąstyti, bet tik pajausti ir išgyventi. Nesakau, kad jausmai nesvarbūs, tačiau viskas turi būti savo vietoje. Viskas turi būti sveika. Paulius rašė: Pats ramybės Dievas jus tobulai tepašventina ir teišlaiko sveiką bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. ²⁴ Tasai, kuris jus šaukia, yra ištikimas; jis ir įvykdys! (1 tes 5,24) Dažnai apie Dievo artumą kalbama tik jausmų prasme. Jei tikinčiųjų bendruomenės pamaldose nepasijunti gerai, vadinasi Dievo čia nėra. Tokia filosofija pavojinga. Nepamir6kime, kad Dievo karalystė tai teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.

Galima būtų apie tai daug kalbėti, tačiau daug svarbiau kalbėti apie Kristų ir svarbiausia gyventi Kristumi ir žinoti tik Kristų. Nesakau, kad mes neturėtume būti išsilavinę. Tačiau tie visokie žinojimai ir patyrimai neturėtų aptemdyti tikėjimo. Aš tik skelbiu kas parašyta. „Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą". Mus turi valdyti Kristus, juk esame jo nuosavybė. Jėzus sakė: „Kam sakote Viešpatie, Viešpatie, o nedarote ką jums saku?" Žinoti Kristų, vadinasi pažinoti savo šeimininką ir būti budriam, kad išgirstume kiekvieną jo paliepimą. Paulius buvo budrus ir pasiryžęs, o mes?

Niekada neturėsime tokio ryžto, jei nepažinosime Kristaus. Apaštalai žinojo Jėzų Kristų ir skelbė jį su galybe. Petras liudijo Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote. Taip pat Apd 10,36 Jis pasiuntė savo žodį Izraelio vaikams ir per Mesiją Jėzų paskelbė ramybės gerąją naujieną. Šitas yra visų Viešpats Apd 2,36. Ir mes privalome skelbti. Tikras Dievo tarnas skelbia žinią. Jis privalo:

„Skelbti Jėzų Kristų kaip Viešpatį, vadinasi skelbti be baimės ir šališkumo, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, nusidėjėlių Gelbėtojas, gimęs iš mergelės Marijos. Jis turi skelbti tai, kad Jėzus išpildė kiekvieną taškelį ir brūkšnelį Įstatyme, tokiu būdu tapdamas Įstatymo pabaiga ir teisumu kiekvienam, kuris tiki. Jis turi skelbti, kad Jėzus buvo gundomas visame tame, kame ir mes esame gundomi, tačiau nenusidėjo. Skelbdamas Jėzų Kristų pamokslininkas privalo skelbti, kad Jėzus nugalėjo pasaulį, kūną, velnią, mirtį, pragarą ir kapą, ir, kad Jis šiandien sėdi Dievo Tėvo dešinėje ir užtaria mus. Jis privalo skelbti visos Biblijos doktriną be jokių priedų ir atėmimų. Tai reiškia, kad jis privalo skelbti pažodinį Biblijos įkvėptumą, ir pralietą Jėzaus Kraują kaip vienintelį atpirkimo būdą. Skelbti Jėzų Kristų, vadinasi skelbti visa, ką mokė Jėzus apie dangų, pragarą, gyvenimą, mirtį bei gyvenimą po mirties. Jėzų Kristų reikia skelbti, kaip tą, kuris per savo kaip tarpininko charakterį yra išaukštintas viršum visų ir turi galią viskam. (Oliver B. Green)

Nežinau ar galima geriau pasakyti tokiame trumpame sakinyje apie Kristų, kuris yra toks didis. Būtent Jį ir turime skelbti. Ef 1,20-23.

4. Evangelijos skelbėjai — tarnai dėl Jėzaus. Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o save — jūsų tarnais dėl Jėzaus. Tiesa, save taip pat reikia skelbti. Tačiau pažiūrėkime kokia prasme. Paulius sako, kad skelbia save tikinčiųjų tarnais dėl Jėzaus.

Kuo save laikome yra labai svarbu. Ar laikome tarnais? Tarnas skirtas būti kažkieno nuosavybe. Tarnauti, reiškia negalvoti apie užmokestį. Tarnauti Dievui galima tik tarnaujant žmonėms. Tačiau ir tikintieji kartais nenori tarnauti, o po to, kaltina kitus, kad pastarieji kažko nepadarė gerai, todėl ir netarnauja. Taip pat turime žinoti, kad kada Paulius vartoja žodį „tarnais", graikiškasis žodis reiškia „vergais". Čia vartojamas ne „diakonea", bet doulos. Taip kaip esame Kristaus vergai, taip turime būti vienas kito vergai. Juk mūsų Viešpats Jėzus Kristus tapo vergu mums Fil 2,4-11 ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienas išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!"

Brangieji, va tokia prasme „save" reikia skelbti. Pakabinkite žinią skelbimų lentoje: "Labai norėčiau patarnauti jums dėl Kristaus". Mes nesistebime, kai kiti tikintieji iš tolimiausių pasaulio kampų atvyksta mums patarnauti. O kaip mums reikia tokios dvasios: „Štai aš, Viešpatie, siųsk mane".

Paulius sakė, kad jie yra korintiečių tarnai dėl Jėzaus. Jie tarnauja, nes Kristus juos siuntė. Būna visokių priežasčių, kodėl mes darome vieną ar kitą dalyką. Bažnyčioje esame dėl įvairiausių priežasčių. Vieni dėl to, kad yra klusnūs vaikai. Kiti, todėl, kad yra toks įprotis. Treti, todėl, kad tikisi ką nors gera gauti. Bet turbūt svarbiausia, kad viskas būtų dėl Kristaus. Būkime tarnais dėl Jėzaus Kristaus.

5. Evangelija turi tikslą. Pats Dievas, kuris yra taręs : Iš tamsos tenušvinta šviesa! — sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.

Evangelijos tikslas - pažinti Dievo šlovę Kristuje. Dangaus ir žemės sutvėrėjas panoro, kad mes pažintume jį per Jėzų Kristų. Praeityje Viešpats skelbė save per tautą. Dabar jis prabilo Kristaus asmenyje ir skelbia save per naują tautą, kurios nariais kviečiami būti. Tai šlovinga misija. Tai nuostabi malonė. Nepamirškime to, nesileiskime į gudravimus. Gyvenkime romų gyvenimą. Būkime pasirengę skelbti Gyvenimą. Nuolankiai eikime su Dievu. Amen.

---

[1] Doulos — vergas.

Sekmadienio pamoklas audio

Pamokslo audio įrašas čia

Trečiadienio pamokslas

Apie supratimą, paklusnumą ir tikėjimą

Įvadas. Turbūt dažniausiai gyvenime mes ko nors nesuprantame. Kiek kartų sakome: „Aš nesuprantu tavęs?" Arba: „nesuprantu ko jis nori iš manęs"? O kiek kartų skaitydami Bibliją sakome: „nesuprantu"? Tačiau Dievo valia yra, kad mes būtume tikintys ir suprantantys – žinantys žmonės.

Kada prabylama apie tikėjimą, prasideda daug nesusipratimų. Žmonės nori bendrauti su Dievu, bet nenori tikėti, kad Jis yra ir kad Jis atlygina tiems, kurie Jo ieško (Heb 11,6). Daugelis sako, kad aš patikėsiu, kada pamatysiu arba tada, kada suprasiu; tada, kada paskaitysiu Bibliją ir viską išsiaiškinęs - suprasiu. Taip, Dievas nori, kad mes viską suprastume, bet ne supratimas yra kelias pas Dievą, o tikėjimas. Raštas sako: "teisusis gyvens tikėjimu." Nesakoma, kad gyvens žinojimu ar supratimu. Taip, Biblijoje kalbama apie supratimą, o ypač išmintį. Dievo baimė – išminties pradžia. Iš tiesų – Deivo baimė, tai jau tikėjimo vaisius. Negali bijoti Deivo, jie neturi tikėjimo. Viskas prasideda nuo tikėjimo.

1) Tikėjimas. Mes gyvename religingame krašte todėl šis žodis labai tinkamas lietuviams: 2 Kor 13,5 Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save! O gal nenutuokiate, kad jumyse yra Jėzus Kristus?" Brangieji, niekas nepadės mums sužinoti nuostabių Dievo karalystės dalykų, jei patys nenorėsite ištirti savęs. Ne kiekvienas išdrįsta tai padaryti. O jei kiti pabando padėti, dažnai labai užsirūstiname. Todėl ir drąsinami esame patiems užsisakyti tyrimus. Kažkas tūno mumyse ir šnibžda, kad viskas su tavimi tvarkoje ir nieko nereikia keisti. Tačiau Dievas ragina ištirti. Ir patikėkite, jei būsime nuoširdūs, rezultatai gali mus išgąsdinti. Tačiau kito kelio nėra. Tik tada galėsime kažką pasirinkti, kai suvoksime ar esame tikintys ar ne.

Kaip patikrinti save? Pirma reikia žinoti, kas yra tikėjimas. Taigi, kas yra tikėjimas? Kas padaro žmogų tikinčiuoju? Visi žmonės daugiau ar mažiau yra tikintys. Visi tiki vaistininku, televizijos programomis, autobusų eismo grafikais ir t.t. Heb 11,1 sako: tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome. Tikėjimas įrodo tikrovę, kurios mes dar nematome. Tikrovė egzistuoja, bet mūsų žmogiškos akys jos dar nemato. Dangus egzistuoja, bet mes jo dar nematome ir negalime išvysti kūno akimis. Tik tikėjimo akimis galime į jį pažvelgti. Pragaras yra, tačiau jo mes dar nematome, tik netikėjimo akys jį išvys. Kas turi ausis, teklauso...

Tikėjimas patikrinamas veiksmu. Žodžiai nieko neduoda , tik tam tikri veiksmai pasako , kad vienoj ar kitoj situacijoje aš elgiuosi kaip tikintysis. Mano tikėjimas pajudina mano valią, kuri pajudina mano raumenis, kad jie pradėtų veikti atitinkamai. Ir tai vadinama paklusnumu. Jei aš tikiu, kad vaistai kuriuos nusipirkau tikrai yra aspirinas, o ne espumizanas, aš tikrai darysiu atitinkamą veiksmą – gersiu tuos vaistus…Aš nieko nesuprantu apie farmaciją, bet tikėjimas ir pasitikėjimas verčia mane elgtis atitinkamai.

Kaip pasaulyje tikėjimas prekėmis - produktais gimsta per skelbimą (reklamą), tai Dievo pasaulyje panašiai. Tikėjimas gimsta skelbiant Dievo Žodį. Rom 10,17 Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis. Pas mus šalyje yra priimta sakyti, kad esu tikintis nuo mažens. Ir tai labai šaunu. Juk ir mes savo vaikams pasakojame pagrindines Biblijos istorijas ir tiesas. Tačiau ne dėl Biblinio ar religinio pažinimo mūsų vaikai gaus kelialapį į dangų. Mes, tėvai, labai norėtume , kad galėtume nupirkti vaikams bilietą į amžinąjį gyvenimą, tačiau tai neįmanoma, mes tik galime patarnauti vesdami juos keliu, kuris veda į tikėjimą.

Daugelis žmonių mūsų šalyje žino apie Jėzų Kristų ir tai, kas su juo atsitiko, tačiau jiems tai nepadeda žinoti kur jie praleis amžinybę. Dažniausiai stegiasi apie tai negalvoti. Paklausti atsako: „Nežinau", ir dar pasiguodžia: „Juk niekas negali žinoti". Tačiau menka paguoda, jei galvoji, kad niekas nežino. Kai sprendėsi mano amžinasis likimas, man buvo nesvarbu ką kiti nežino, aš norėjau žinoti ir būti tikras, kas bus su manimi.

Taigi, be Žodžio skelbimo negali būti išganančio tikėjimo. Kažkoks tikėjimas gal ir bus. Nors, jei tėvai nepasakytų, kad pasaulį sukūrė Dievas, kažin ar šautų mums į galvą mintis apie dievišką pasaulio sutvėrimą.

2) Paklusnumas. Dievas savo apreiškime (Šventajame Rašte) daug kalba apie paklusnumą. Geriausia iliustracija Biblijos žmonių gyvenimai. Nojus (Pr 6,22) Nojus tai padarė. Kaip Dievas buvo jam įsakęs, taip jis ir padarė. Ką jis padarė? Jsi pastatė laivą sausumoje. Kaip šiandien mano mokslininkai, tuo metu nebuvo lietaus žemėje. Mintis apei tvaną turėjo būti beprotiška. Abraomas aukodamas savo sūnų (Pr 22,2-3). Izraelis statydamas šventyklą dykumoje (Iš 39-40 skyriuose vis kartojama: "kaip Viešpats įsakė Mozei"), Jozuė Joz 11,15 Kaip Viešpats buvo įsakęs savo tarnui Mozei, taip Mozė įsakė Jozuei, taip Jozuė ir pasielgė. Jis nepaliko nieko nepadaryta, ką Viešpats buvo Mozei įsakęs. Taip pat galime prisiminti Juozapą ir Mariją, Joną krikštytoją ir aišku Jėzų Kristų bei jo apaštalus. Paklusdami Krsitui jie ėjo vandeniu, pagavo daug žuvies, varė demonus, gydė ligonius.

Jok 2,18-26 Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas. Paklusnumas, tai tikėjimo darbas.

Mat 7,24 Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos.

Mat 12,50 Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina. Jėzus sako, kad tas yra tikintysis, tas yra tikėjime ir yra Dievo šeimos narys, kuris vykdo Tėvo valią arba klauso jo.

Jon 8,47 Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs dėl to neklausote, kad nesate iš Dievo.

Jon 14,12 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių, nes aš keliauju pas Tėvą.

Jon 15,14 Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau.

Karalius Saulius nesuprato kodėl reikia išnaikinti tuos riebius avinus ir galvijus, juk juos galima suvalgyti ar paaukoti Dievui. Tačiau būtent tai ir pražudė jį. Jis turėjo paklusti, nors nesuprato Dievo valios."Argi Viešpats labiau vertina deginamąsias aukas ir atnašas, negu paklusnumą Viešpaties balsui? Paklusti yra geriau negu už avinų taukus. (1 Sam15,22)

Naujajame Testamente taip pat girdime raginimą: Mes prašome jus, broliai, gerbti tuos, kurie darbuojasi tarp jūsų, vadovauja Viešpatyje ir teikia jums pamokymų. ¹³ Labai branginkite ir mylėkite juos dėl jų darbo! Taikiai sugyvenkite tarp savęs! (1 Te 5,12,13)

¹⁷ Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas; tada jie tai darys su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai nebūtų jums naudinga. (Heb 13,17)

3) Supratimas. Taigi matome, kad nereikia suprasti, kad paklustum. Svarbiausia tikėti. Juk kaip dažnai: „Pažinimas išpučia, užtat meilė ugdo". (1Kor 8,1) Mokytojas rašo:

„Tariau širdyje: „Štai įgijau daug išminties, daugiau už visus prieš mane gyvenusius Jeruzalėje. Mano širdis uoliai kaupė visokią išmintį ir išmanymą." ¹⁷ Tačiau kai ėmiau širdimi pažinti išminties bei išmanymo prigimtį ir kvailybę bei paikybę, supratau, kad ir tai - tik vėjų vaikymasis. ¹⁸ Juk su didele išmintimi ateina ir daug rūpesčių; juo daugiau žinai, juo daugiau kankiniesi. (Mok 1,16-18)

Didelis žinojimas gali baigtis pražūtinga puikybe. Puikybė didelė kančia, bet žmogus to nežino. Dievas sako: „Pasižiūrėk į puikuolį! Jo dvasia nėra dora; o teisus žmogus gyvena savo tikėjimu. (Habak 2,4)

Mes turime būti atsargūs kai diagnozuojame puikybę arba išdidumą. Biblijoje puikybė kalba apie netikėjimą Dievu. Tai žmogaus puikybė, kuri giriasi, kad žino daugiau nei Dievas. Tai puikybė, kuri neigia Deivo tiesą. Žmogus, kuris tiki Dievu negali sukilti prieš Dievą ir sakyti: „Aš esu pats sau dievas"

Jėzus sako: "Kas nori vykdyti jo valią, supras, ar tas mokymas iš Dievo, ar Aš kalbu iš savęs". Jon 7,17 Kas nori ieškoti Dievo, tas būtinai jį ras. Tokia yra teisa. Kas nori vykdyti Dievo valią, supras kas yra Kristus ir kas yra tikėjimas juo.

Taigi yra tokia dieviška tvarka: Tikėjimas + paklusnumas = supratimas arba žinojimas. Šėtonas gundo tikinčiuosius, kad jie gyventu kitaip. Kad pirma bandytų suprasti ir tik po to tikėtų. Bet jei aš trokšiu pirma suprasti Deivą, tada greičiausiai niekada nepatikėsiu ir nepaklusiu. Mano maži vaikai dažnai neklauso, kodėl? todėl, kad nesupranta kodėl tiek daug yra „negalima".

Pabaigai

Tikėjimas ir paklusnumas Dievui yra gerų žmogaus ir Viešpaties tarpusavio santykių garantas. Tačiau tikėjimas ir paklusnumas yra taip pat ir žmonių tarpusavio supratimo pagrindas. Tikėjimas padeda žmonėms gyventi kartu. Mes kartais nesutariame todėl, kad kartais nesuprantame vienas kito. Ir jei vienas kito supratimas yra pats pagrindinis dalykas, tai tobulai bendrauti nemokėsime. Tačiau Dievo karalystėje galima bendrauti ir tobulai nesuprantant vienas kito. Visada bus: „aš nesuprantu, kodėl jis ar ji taip elgiasi ar kalba" tačiau net nepritariant vienas kito nuomonei galima tikėti, pasitikėti ir paklūsti vienas kitam. Apaštalas Paulius Ef 5,21 skatina „pakluskite vieni kitiems dėl Kristaus baimės" Tikėjimas vienas kitu atneš amžiną draugystę. Mums dar reikia išmokti dažniau sakyti vienas kitam: „AMEN".

Pamokslas sekmadienio rytui

Dievas išrinko mus palaiminti

Efeziečiams 1-2

 

Laiškas Efeziečiams, tai apaštalo Pauliaus gyriaus giesmė Viešpačiui. Tik galime stebėtis kiek daug galima pasakyti apie Viešpatį ir jo teikiamą išganymą. Viešpats atskleidžiamas kaip niekad aiškiai ir šlovingai. Kas gali prilygti Viešpačiui? Tačiau kaip nuostabu, kad tas šlovingas Dievas šventas Dievas panoro matyti žmones šalia savęs. Visa pagoniška kultūrinė aplinka mokė ko kito. Efeziečiai buvo užaugę pagoniškame mokyme, kad Dievybė negali turėti nieko bendra su purvinu žmogumi. Viskas kas kūniška yra bjauru, o viskas kas dvasiška yra tyra. Deja toks mokymas buvo labai toli nuo tiesos. Ir štai Paulius rašo krikščionims, kuriuos surado Dievas ir išgelbėjo, nuplovė Kristaus krauju ir paskyrė daryti Dievo darbus. Apaštalo žodžiai tikrai labai keisti tiems, kurie buvo pratę manyti, kad kūniški darbai neįtakoja dvasinio, nepaliečia dangaus ir amžinojo žmogaus likimo. Tačiau Dievas išsirinko žmones kad jie suvoktų visai kitus dvasinius dėsnius. Taigi Dievas išsirinko mus, kad...

 

1)   Kad būtume šventi. „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. (Ef 1,4) Viešpats pasirinko išgelbėti žmogų. Dievas panoro sugrąžinti žmogų iš tamsos į šviesą. Tai Jis sumanė kaip tai padaryti. Paulius garbina Dievą, kuris yra palaiminamo šaltinis žmogui. Nedaugelis šiandien pasaulyje mato Dievą kaip tą, kuris laimina žemėje. O kam dar reikalingas palaiminimas danguje? Mes norime čia būti laimingi. Ir ne kažkokia dvasine palaima, bet apčiuopiama materialine, sveikatos, sėkmės palaima. Tai labai keistas mokymas kai netiki. Bet mums, tikintiems, tai yra vilties ir džiaugsmo žodžiai. Tikintis žmogus yra palaimintas tik Kristuje Jėzuje. Su kokia pagarba ir nuotaika apaštalas šlovina Dievą?! Mes skaitome ir stebimės kaip galima garbinti Dievą už nematomus palaiminimus? „Kokie čia dar nematomi palaiminimai" - galima klausti? Tai visokeriopa Dvasinė palaima danguje. Iš dangaus ateina viskas kas reikalinga gyvenimui. Malonė ir ramybė tegausėja jums su Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus pažinimu.

³ Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui pažinimu to, kuris pašaukė mus savo šlove ir jėga. ⁴ Drauge jis mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai. (2 Pet 1,2-4) Jėzus Kristus apie kurį klabama yra danguje dabar. Ir jį vis dar galima pažinti. Dievą galima pažinti! Tai šlovinga žinia. Tai palaiminimas iš dangaus

Daugelis svajoja apie gyvenimą po mirties, apie gyvenimą amžinybėje, bet ta amžinybė nebus patraukli, jei joje nebus Kristaus. Palaimintas žmogus, kuris gali būti Dievo vaiku ir tiki Viešpačiu. Palaimintas išrinktasis, kuris žino kodėl Dievas išrinko ir išgelbėjo iš pasaulio geidulių, bei pasmerkimo pragare.

O Dievas išsirinko su tikslu: kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Kadangi Dievas yra šventas, natūralu, kad visi kurie bus šalia jo taip pat privalo būt šventi. Atskirtas Viešpačiui indas negalėjo būti naudojamas kitiems tikslams. Pagonys Izraelyje negalėjo naudotis Viešpaties šventyklos indais. Taip ir krikščionis yra paskirtas būti šventu ir švariu indu, kurį Dievas pripildo Dvasia, kad gyvendamas žemėje jis garbintų didingą Viešpatį. Tas garbinimas yra matomas kasdieną. To indo negalima pripildyti pasaulio geiduliais visą savaitę, po to šeštadienį išplauti po kranu, eiti sekmadienį į bažnyčią ir pakišti jį Dievui sakant: „še pripildyk mane dvasia, jei nori." Jokūbas toje pačioje dvasioje sakė, kad šaltinis negali būti ir kartus ir saldus. Geras medis negali būti kartais blogas. Kiekvienas indas žemėje turi savo paskirtį. Jei esame šventyklos indai, privalome būti vartojami šventoms apeigoms. Jei esame pasaulio indai būsime naudojami nešventiems darbams.

 

2)   Kad būtume Jo didingos malonės šlovei. Iš meilės, palankios savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei." (1,5) Dievas paskyrė mus būti šventais ir nesuteptas, kad galėtume šlovinti Jį už kilnią malonę. Tik patikėjęs Dievo malone, nusidėjėlis gali šlovinti Dievą. Tik šventas indas, gali būti naudojamas šventame darbe. Paulius dažnai vartoja žodį „įsūnis". Toks žodis geriau suprantamas. Metafora kalba apie tai, kad kažkada pagonys buvo svetimi Dievo šeimai. Kiekvienas nusidėjėlis yra svetimas Dievo pasauliui. Tačiau Dievas pamilo nusidėjėlius iš visų tautų ir panoro pakviesti juos pas save per Jėzų Kristų, kad kiekvienas, kuris patikės niekada nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą dabar ir per amžius naujame pasaulyje po mirties. Dievas įvaikina visus, kurie atsiliepia. Šeimoje ir tėvams gimę vaikai ir įvaikai turi tas pačias teises. Jis gauna vardą, padėtį, ir palikimą. Tai buvo svarbus žodis iš žydų kilusiems krikščionims. Nes jie buvo Dievo vaikai, o atsivertę iš pagonių – lyg įvaikiai. Tačiau visi gauna tą patį palaiminimą Kristuje: „Jame esame tapę paveldėtojais, iš anksto paskirti sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą, kad būtume jo didybės šlovei mes, kurie nuo seno turėjome viltį Kristuje. (Ef 1,11). Dievas sako, kad tikintis žmogus yra tapęs paveldėtoju Dievo didybės šlovei. Viešpats įsūnijo mus, kad skleistume jo karalystės grožį. Viešpats iš anksto numatė kokie turime būti ir ką turime daryti. Tai malonės žinia. Tas, kuris buvo užaugęs graikiškojoje kultūroje žinojo, kad purvinas žmogus negali būti panaudotas Dievo grožio išaukštinimui. Tačiau krikščionybė paskirta išaukštinti ir pagarbinti tikrąjį Dievą, kuris myli ir dovanoja amžinąjį gyvenimą. Ir aišku, kad tikintis žmogus niekada negalėtų aukštint ir girti Dievo už malonę, kurios jis nepatyrė. Todėl Dievas išgano, kad parodytų savo malonės lobius.

 

3)   Kad parodytų savo malonės lobį. Taigi Dievas išsirinko mus, kad parodytų savo malonės lobį. „Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi – jūs juk esate išgelbėti malone, - prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje." (Ef 2,7). Dievas nori parodyti savo malonės lobį savo vaikams. Bet tie malonės turtai apsireiškia tik per Jėzų Kristų. Nuo šiol, tas, kuris tiki Jėzų yra pasodintas danguje. Ne tik, kad jam atleista ir jis gali gyventi ramybėje, bet daug labiau, jis yra perkeltas Dvasia į patį dangų. Ką reiškia būti danguje? Visų pirma dangus mums kalba apie Dievo artybę. Dangus – nematomo pasaulio, kuriame Viešpatauja Dievas, metafora. Dangus kalba apie Kristų. Taip ir sakoma: danguje Kristuje Jėzuje...

Taigi būdamas arti Dievo, matydamas, pažindamas Jį turėsi už ką šlovinti dangaus DIEVĄ, nes esi jo artybėje ir žinai ką jis daro. Jėzus kalbėjo apie tai, kad jis mato ką daro Tėvas ir jis daro tą patį. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą, nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. (Jon 5,19)

 Mes galime daug ką papasakoti apie žmones, kurių akivaizdoje esame. Mes juos pažįstame. O jei dar bendraujame ir leidžiame laiką drauge, tai dar daugiau sužinome. Panašiai, kai esame arti DIEVO mus apšviečia, pašventina Dievo šviesa ir mes gyvendami žemėje sugebame parodyti Jo turtus pasauliui, kuris žūsta svajodamas apie olimpą, kuriame yra tariama dievų palaima. Jei esame išgelbėti malone, tai sugebėsime būti maloningi pasauliui, sugebėsime perteikti malonės žinią kitiems. Gyvensime šventai ir šlovinsime, garbinsime, girsime Dievą, kuris išsirinko mus, kad būtume jame šventi ir nesutepti. Gyvensime kaip indai skirti Dievo garbei, ne savo tuštybei.

 

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą, nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. ²⁰ O Tėvas myli Sūnų, ir parodo jam visa, ką pats daro. Ir jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės. ²¹ Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs. ²² Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui, ²³ kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia jį siuntusio Tėvo. ²⁴ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą. (Jon 5,19-24) Amen