Stephen Scot Pearson pamokslas

Stephen Scot Pearson pamokslas (2007-11-25; Vilnius)

 

Rūtos knyga, 1 skyrius

 

Ši knyga – tai viena iš dviejų Biblijos knygų, pavadintų moters vardu. Kita - Esteros knyga.

Rūta buvo svetimtautė moteris, ištekėjusi už žydo.

Estera buvo žydė, ištekėjusi už svetimtaučio.

Tačiau Visagalis Dievas jas abi panaudojo, kad išgelbėtų tautą.

Pirmame skyriuje mes skaitome apie Rūtos liūdesį.

Pirmame skyriuje mes skaitome apie Rūtos patarnavimą

Pirmame skyriuje mes skaitome apie Rūtos pasidavimą

Pirmame skyriuje mes skaitome apie Rūtos pasitenkinimą

Pirmame skyriuje mes matome

–         Dievo negerbiantį pasirinkimą

–         Apgailėtiną patirtį ir

–         Sielą sukrečiantį pasakojimą

„Elimelechas" reiškia „Mano Dievas yra karalius". Jis buvo iš Betliejaus kilęs žydas.

Tai kodėl gi jis nukeliavo į Moabą, kur buvo garbinamas Kemošas, pagonių ugnies dievas?

Jo garbinimo rituale būdavo deginama vaikai kaip aukos dievui.

 

2 Karalių 3,26-27 skaitome: „²⁶ Pamatęs, kad mūšis krypsta jo nenaudai, Moabo karalius pasiėmė septynis šimtus kalavijais ginkluotų vyrų ir bandė prasilaužti pro Edomo karalių, bet jiems nepavyko. ²⁷ Tada jis paėmė savo pirmagimį sūnų, kuris turėjo būti jo įpėdinis, ir atnašavo jį kaip deginamąją auką ant miesto sienos. Toks didelis pyktis apėmė Izraelį, kad jie nuo jo atsitraukė ir sugrįžo į savo kraštą."

Kuomet mes nepaklūstame tikrajam Dievui, mes patenkame į šio pasaulio dievuko vergiją.

 

Elimelecho šeimą ten nuginė badas, o susisiejimas su moabitais juos ten pririšo.

 

Mokytojo knygoje skaitome perspėjimą (Mok 7,14) „¹⁴ Gerą dieną džiaukis gerove, o nelaimės dieną svarstyk: abi – ir viena, ir kita – yra Dievo darbas. Taigi žmogus negali jam dėl ko nors skųstis."

 

Nelaimė krikščionį priartina arba Dievo, arba prie pasaulio.

 

Jeigu jo nepatraukia tikėjimas, tai jį patraukia kūno troškimai.

Ar kada nors tikintysis pasielgė gerai ar padarė gerų dalykų pasitraukdamas į Egiptą – pasaulį.

Kas atsitiko Lotui?

Arba sūnui palaidūnui?

Arba Elimelechui?

 

Buvo teisinga keliauti į Egiptą ieškant maisto, kuomet ten valdė Juozapas, kadangi tuo metu iš jo buvo galima pirkti grūdų, tačiau dabar Juozapas jau išaukštintas danguje. Jis buvo didysis Kristaus prototipas (arba simbolis) ir vargas visiems tiems, kas siekia pagalbos ne iš Kristaus!

 

Tie, kas ieško pastiprinimo arba pagalbos pasaulyje, galiausiai labai tikėtina, kad sugriš atgal kaip ta visko netekusi raudanti našlė.

 

Naomė prarado savo vyrą ir abu sūnus tame tolimame užkampyje.

 

Dėl pasaulio esą teikiamų malonumų ir materialinio klestėjimo pasirinktas atsimetimas nuo Dievo ir Jo kelių visuomet atneš sielai tik vargą.

 

Rūtos 1,7: „Tada ji susirengė kartu su marčiomis grįžti iš Moabo lygumų, nes Moabo lygumose buvo girdėjusi, kad VIEŠPATS aplankė savo tautą, norėdamas duoti jiems duonos."

 

Naomė, našle tapusi žydė, kurios abu sūnūs miršta, grįžta iš Moabo lygumų į Izraelio kalvas.

 

Ją lydi abi jos moabitietės marčios, Orpa ir Rūta. Jos atstovauja du skirtingus krikščionio tipus.

 

Orpa atstovauja tuos, kurie išpažįsta savo atsidavimą Kristui, tačiau vėliau nusisuka nuo Jo.

 

Kai kurie lyg ir nuoširdžiai seka Kristumi vieną ar dvi dienas, vien tam, kad vėliau būtų demaskuoti kaip apsimetėliai.

 

Apie tokius žmones apaštalas Jonas sako: „Jie yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai.

Jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų likę su mumis. Bet turėjo paaiškėti, jog ne visi yra mūsiškiai." (1Jn2,19)

 

Vienas iš tokių žmonių apleido ir apaštalą Paulių, tai – Demas, apie kurį apaštalo parašytas toks amžinas pasmerkimas: „nes Demas, pamilęs šį pasaulį, paliko mane ir iškeliavo (...)" (2Tim4,10a)

\

Orpa taip pat buvo viena iš tokių žmonių. Ji iš pradžių keliavo su Naome, tačiau pirmai progai pasitaikius ją vėliau paliko ir atsuko nugarą.

Atgal prie lovio, prie senų sėbrų ir klaidamokslių.

 

Apie ją ir kitus Kristaus amžinas žodis sako štai ką: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei." (Lk 9,62)

 

Tačiau mes neleisime savo laiko veltui mąstydami apie šią nedorą moteriškę, kuri atstovauja išpažįstančius krikščionis, kurie vėliau atsitraukia, tačiau pasigilinsime į Rūtos, kuri atstovauja nuoširdžius ir iki galo išpažįstančius Krikščionybę žmones.

PIRMIAUSIA, LEISKITE MAN PASISAKYTI APIE RŪTOS APSISPRENDIMO PRIGIMTĮ

Jis buvo tvirtas!

 

Naomė raginoabi savo marčias sugrįžti į Moabą.

Orpa ir Rūta verkė.

Atrodė, kad jos net negali pakelti minties apie savo anytos išvykimą be jų.

Ir vėl Naomė ragino jas grįžti.

 

Jos labai pergyveno ir verkė, o po to ...Orpa pasuko atgal.

 

Trečia kartą Naomė ragina Rūtą sugrįžti pas savo žmones, tačiau ši demonstruoja tvirtą apsisprendimą ir netgi matydama savo brolienės pasisprendimą grįžti į Moabą ir anytos atkaklų maldavimą ir jai taip pasielgti, jos tvirtas apsisprendimas matomas iš mums gerai žinomos kalbos:

" Neversk manęs palikti tave ir pasitraukti, nes kur eisi tu, ten eisiu ir aš, kur būsi tu, ten būsiu ir aš! Tavo tauta bus mano tauta,o tavo Dievas ­ mano Dievas! ¹⁷ Kur mirsi tu, ten mirsiu ir aš

ir būsiu ten palaidota. Man nelemtį VIEŠPATS tesiunčia ir dar teprideda, jeigu kas kita, o ne mirtis mudvi išskirtų!" (Rūtos 1,16-17)

 

Ar tai mums neprimena apaštalo Pauliaus žodžių, užrašytų 1 Kor 15,58:

„(...) būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje."

 

 

Rūtos apsisprendimas buvo tvirtas!

Iš antrojo knygos skyriaus 12 eilutės mes sužinome, kad Rūta pasitikėjo Izraelio Viešpačiu Dievui: „Teatlygina gausiai tau VIEŠPATS už tavo poelgį. Tebūna visas tavo atlygis iš VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, po kurio sparnu atėjai prisiglausti."

 

Ji nusprendė pasilikti su Naome, ir būtent dėl to ji tapo viena iš Dievo žmonių,

 

Šioje mažoje knygelėje skaitydami jos istoriją mes negalime nepamatyti viską pagrindžiančio Dievo tikslo. Dievas ne tik maloningai išsirinko ir suteikė jai tiesioginius dvasinius palaiminimus ir ateities amžinuosius apdovanojimus, o taip pat ir gausias ir klestinčias materialines gyvenimo sąlygas Boazo šeimoje, bet mes matome ir kaip iš jos šaknies Dievas pakėlė karalių Dovydą, karalių Saliamoną ir vėliau

 Patį Jėzų Kristų. O, kad visi, kurie išpažįsta išgelbėjimą, būtų taip tvirtai ir vertingai apsisprendę!

 

ANTRA, LEISKITE MAN PASISAKYTI APIE TOKIO APSISPRENDIMO PASEKMES

 

Iš aplinkybių, kuriomis Rūta padarė savo apsisprendimą, mes matome dvi didžias paralelines aplinkybes, kurios visuomet lydi kiekvieną tikrą apsisprendimą atsiversti į Kristų.

 

Pirmoji pasekmė, kurią aš turiu omenyje yra ATSISKYRIMAS NUO NUODĖMĖS!

 

Dievo Žodis sako:

„Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja." (2Kor 5,17)

 

Kai šis kriterijus pritaikomas daugeliui lūpomis išpažįstančių krikščionybę žmonių, mes pamatome, kad jų išpažinimas nėra tikras.

 

Dievas leidžia šventiesiems pamatyti nuodėmės baisumą. Jų širdys įgalinamos atsiverti Dievui ir yra įtakotos Šventosios Dvasios apleisti senąjį gyvenimo būdą.

 

Jie atgimdomi tokiais, kurie trokšta paaukoti savo nedorybių sklidinas palapines ir išeiti gyventi į teisumo kraštą kartu su Dievo žmonėmis.

 

Rūta buvo stabmeldė, netikrų dievų garbintoja, kurie iš tikro nėra dievai; kaip ir kiekvienas gailestingumo pripildytas indas, išgelbėtas iš stabmeldžių tarpo, ji paliko jų draugiją. Tai mus atveda prie

 

Kitos pasekmės, kurią aš turiu omenyje, tai – ATSISKYRIMAS NUO SENŲJŲ DRAUGELIŲ IR PAŽĮSTAMŲ

                 Kartais tai tampa galutiniu atsiskyrimu.

Šventieji anksčiau buvo vienos minties su savo sėbrais darydami tas pačias nuodėmės ir atlikdami Šėtono darbelius, tačiau dabar jų nusistatymas yra visiškai priešingas.

 

Jėzus kuo aiškiausiai ir įsijautęs į padėtį pasakė štai kaip:

„⁵¹ Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės. ⁵² Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. ⁵³ Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą." (Lk 12,51-53)

 

Ne visuomet atsiskyrimas matomas išoriškai, tačiau kitais aspektais tokie žmonės stovi vienas nuo kito labai dideliu atstumu.

 

Iš Rūtos  2,11 mes sužinome, kad Rūta paliko savo tėvą ir motiną Moabe!

 

Rūtos ryšiai su jos buvusiu gyvenimu, ankstesniais draugais visiškai ir negrįžtamai nutrūksta, kaip dažnai įvyksta ir Dievo žmonių gyvenime.

 

Jėzus tarė: „¹⁹ Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs ­ ne pasaulio,bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia."(Jn 15,19)

 

TREČIA, LEISKITE MAN PASISAKYTI APIE TOKIO JOS APSISPRENDIMO PRIEŽASTIS

 

Tai buvo tikėjimo žingsnis;

 

Rūta priėmė tikėjimą vienu tikruoju Dievu;

Ji prisiekė Jehovai pagal Rūtos 1,17 eilutę ir tuo išpažino Jį.

Viena tokio apsisprendimo priežastis buvo tai, kad Dievas yra šlovingas Dievas.

Jis nepalyginamas.

 

                 Jis neturi šlovės ir nuostabumo ribų!

                 Jis išaukštintas Dievas!

                 Jo vardas nuostabiausias iš visų vardų Žemėje!

 

Visame Danguje nėra nieko, kas galėtų su juo susilyginti!

 

Jis yra pakankamas patenkinti visas mūsų reikmes. Jis yra tas Dievas, kuris gali apsaugoti ir apginti savo žmones ir padaryti dėl jų viską.

Jis yra šlovės Karalius, stiprus ir galingas Viešpats, Viešpats galingas mūšyje.

 

Antroji jos apsisprendimo priežastis buvo ta, kad Dievo žmonės yra nuostabūs ir laimingi!

 

Jie yra atnaujinami ir šventi.

 

Dievas atnaujino juos ir paliko juose savo atspaudą padarydamas juos savo šventumo dalininkais.

 

Jie yra nuostabesni nei jų kaimynai. Jie yra „šaunūs ištikimieji VIEŠPATIES žmonės", kaip rašoma 16-oje Psalmėje. (Žemės šventieji, - angliškas vertimas)

 

Jiems yra atleista ir jie yra saugūs.

 

Dievas atleido jiems visas jų nuodėmes ir  jie gyvena taikoje su Dievu.

 

Jis jiems suteikė visas Jo vaikų malones.

 

Jie yra saugioje būklėje, laisvi nuo bet kokių galimybių pražūti.

 

Šėtonas negali jų sunaikinti! Jie yra saugūs amžiams!

 

3. Tačiau dar viena šio apsisprendimo priežastis buvo šventųjų pavyzdys.

Vardas „Naomė" reiškia „maloningoji"

 

Ir nors Rūta pareiškė apie jos norą pasitikėti Izraelio Dievu ir prašėsi, kad Izraelio Dievas būtų jos Dievas, tačiau visiškai aišku, kad jos meilė Naomei ir jos meilė Dievui įkvėpė garsiuosius 16-17 eilučių žodžius:

„Neversk manęs palikti tave ir pasitraukti, nes kur eisi tu, ten eisiu ir aš, kur būsi tu, ten būsiu ir aš! Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas – mano Dievas! ¹⁷ Kur mirsi tu, ten mirsiu ir aš

ir būsiu ten palaidota. Man nelemtį VIEŠPATS tesiunčia ir dar teprideda, jeigu kas kita, o ne mirtis mudvi išskirtų!" (Rūtos 1,16-17)

 

Šventųjų pavyzdys yra Dievo kvietimas nusidėjėliams!

 

Netgi nedorasis Balaamas, pakviestas Moabo karaliaus Barako prakeikti Izraelio tautą troško būti tarp Dievo žmonių ir į kvietimą atsakė „Leisk man numirti teisiojo mirtimi ir tegul mano paskutinioji tebūna tokia kaip jo".

 

4. Akivaizdu, kad dar viena šio apsisprendimo priežastis laimė randama tik Dieve ir Jo žmonėse.

 

Kažkurie žmonės pasirenka vieną kurį nors daiktą savo stabu, o kiti – kokį nors kitą; tačiau žmonės negali būti laimingi jokiame kitame Dieve kaip tik Izraelio. Jis – vienintelis laimės šaltinis.

 

Kai kurie stabmeldžiauja savo namui, kiti -  automobiliui, dar kiti – finansiniam saugumui, o būna ir tokių kurie bet kokį mažmožį sudievina, tačiau vien tiktai Dievas gali pamaitinti išalkusią sielą!

Šis pasaulis yra pasidalijęs į dvi stovyklas.

 

Viena stovykla – tai Dievo žmonės, tai atpirktieji iš žmonių giminės, o kita stovykla – tai tie be Kristaus ir be vilties, kurie priklauso piktadarių tarpui ir nėra išgelbėti!

 

O, kad galinga Dievo malonė galėtų išjudinti kokį nors čia sėdintį vargšą nusidėjėlį, kad jis siektų (Dievo) ir matytų savo paveldą dalį su Kristumi ir su Jo žmonėmis!

 

KETVIRTA, LEISKITE MAN PASISAKYTI APIE TOKIO JOS APSISPRENDIMO SVARBĄ

 

Be abejonės, tai buvo sunkus Rūtos sprendimas.

 

Apšviesta siela pamato, kad jos nuodėmingi polinkiai bus numarinti.

 

Tikras malonės pašaukimas yra į naują gyvenimą Kristuje.

 Kiekvienas geidulys turi gauti atkirtį, kiekvienas piktas potraukis ir polinkis į nedorybę turi būti suvaldytas – su nuodėme reikia atsiskirti visiems laikams.

 

Tai yra sunku, kadangi tai reiškia, kad mes turime paaukoti pasaulį, mes turime kruopščiai perkratę savo gyvenimo kertes pasirengti visko atsisakyti dėl Dievo.

 

Tai toks apsisprendimas, kuris įrodo gelbstinčios malonės poveikį širdyje ir pademonstruoja, kad žmogus traukiamas prie Dievo su tokiu tikėjimu, kuris yra vienintelis išgelbėjimo pamatas.

 

 

Tokiu apsisprendimu Rūta paskelbė apie savo įžengimą į Dievo Karalystę, toks apsisprendimas atvedė ją į šviesoje vaikštančių šventųjų draugiją ir jų paveldą.

 

Ji atsuko nugarą nuodėmei, pasauliui, piktajam ir tokiu būdu susitapatino su Dievo išrinktaisiais, todėl kad suprato esą betrokštanti Vieno Tikrojo Dievo ar tapimo vienu iš Jo žmonių.

 

Ji pasirinko tokią naują draugiją tam, kad niekados nebegrįžtų atgal.

 

Ji niekada negrįžo atgal!

 

O, galingoji Dievo Malonė!

 

Jo pasirinktų žmonių širdyse ir gyvenimuose ji darbuojasi dar iki to meto, kai jie susitinka su Juo.

Ji patraukia juos galingai, veiksmingai ir nenugalimai.

 

Ji pašaukia žmones išeiti iš pasaulio, tolyn nuo nuodėmės, į Dievo Karalystę, tam kad jie vaikščiotų teisume.

 

Ji įgalina tokių žmonių kaip Rūta išgelbėjimą, tuo pačiu metu apeidama tokius žmones kaip Orpa.

 

Dievas kviečia žmones pas save!

Kviečia jis visus po vieną!

Jis kviečia juos vardu!

Tai asmeniškas kvietimas, galingas kvietimas, tai įsakmus kvietimas!

Ar Jis kviečia ir tave? Dabar?

Tuomet ateik pas Jį!

Ir niekada nebesugrįši atgal; niekada nepražūsi!

Kadangi tas, kuris tave pasirinko ir pakvietė pas save, išlaikys tave sau.

AMEN!

 

 

S.S. Pearson

Vertė A.Matijošius

2007-11-25

 

 

http://vntbb.blogspot.com

 

Kai broliai vienybėje gyvena…

Kai broliai vienybėje gyvena…

Ps 133

 

„Pakopų giesmė. Dovydo. Žiūrėk, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje! ² Tai lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis ant barzdos, Aarono barzdos, kol nuteka ant jo apdaro apykaklės. ³ Tai lyg Hermoną gaivinanti rasa, kuri krinta ant Siono kalnų, nes čia VIEŠPATS teikia savo palaiminimą - amžinąjį gyvenimą."

 

1.      Žiūrėk... Viešpats nori atkreipti mūsų dėmesį. Su džiugesiu karalius supranta, kad didelė vertybė sugyventi su broliais, namiškiais. Kartais lengviau sugyventi su kaimynais, bendradarbiais ir kitais ne taip artimais žmonėmis. Tačiau su savo namiškiais ne lengva gyventi. Kai mes praleidžiame drauge daug laiko, mes geriau pažįstame vienas kitą. Daugiau netobulumų matome, daugiau klaidų padarome. Lengviau išryškėja mūsų trūkumai ir suklupimai aiškiau matomi. Mes privalome gyventi vienybėje, kad pasaulis, kuris mato mus, pažiūrėjęs nustebtų ir būtų traukiamas prie tokios šeimos. Kad kiti iš nuostabos sušuktų: „žiūrėk, jie vienybėje gyvena"!

 

2.      Kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje.-„Žiūrėk, ten gera ir malonu". Ten kur broliai gyvena vienybėje – ten gera ir malonu. Mes galime galvoti, kad gyvename vienybėje, tačiau, jeigu mūsų tarpe nėra gera ir malonu, kažin ar tai vienybė. Galbūt abejingumas. Kada viešpatauja vienybė, tada gera bendrauti. Kada nei vienas nelaiko pikta prieš savo artimą, tada gera ir malonu. Kada nei vienas nepavydi, ir neteisia kito pasirinkimų, tada labai gera ir malonu. „Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, tai argi nesate kūniški, argi nesielgiate grynai žmogiškai? (1 Kor 3,3). Gera ir malonu, kai tiesa ir meilė viešpatauja. Gera ir malonu, kai tikintieji kartu mokosi pažinti Viešpatį. Kai kartu darbuojasi, pasidalina naštomis ir kviečia pasaulį atsiversti į tikėjimą. Gera ir malonu, nes broliai ir seserys kalbasi švelniai, nei vienas nesiekia dominuoti ir viešpatauti. Kiekvienas patarnauja, plauna kojas, valo stalus ir viena siela šlovina Dievą. Nei vienas nerodo į kitą pirštu ir nesako: „Tu kaltas dėl mus užgriuvusios nelaimės". Gera ir malonu, kai verkiama su verkiančiais ir džiaugiamasi su besidžiaugiančiais. Liūdėti, kai visi liūdi lengva, bet ar lengva džiaugtis drauge? Džiaugtis, kai kitam sekasi, kai kitas pagerbiamas, kai kitas išaukštinamas? Ten kur Kristaus mokiniai, ten broliai moka vienybėje gyventi. Ten gera ir malonu.

 

3.      Tai lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis ant barzdos, Aarono barzdos, kol nuteka ant jo apdaro apykaklės. Broliška vienybė yra labai brangi. Vargas tam, kuris ją griauna. Aliejus Senojo Testamento laikais, buvo Dvasios simbolis, ypatingo Dievo prisilietimo ženklas. Mes galime būti tikri, kad nebus vienybės tarp brolių, jeigu Dievas nepateps mūsų. Patepti – reiškia būti paskirtam eiti tarnystę. Paskirtam būti šventu indu Dievo garbei. Dievas patepa kiekvieną, kuris patiki Kristumi, kad šis drauge su kitais pateptaisiais kaip Dievo pranašas skelbtų pasauliui džiugią žinią: „Mesijas atėjo, jis išgelbėjo pasaulį, ateikite, tapkite Jo mokiniais."

Kokia brangi yra brolių vienybė! Tai kunigiška vienybė. Kunigai Dievo šventykloje Izraelyje ėjo įvairiausias pareigas. Kiekvienas buvo paties Dievo paskirtas. Jie privalėjo tarnauti drauge, kad būtų užtikrinta Dieviška tvarka ir Viešpačiui kiltų malonus aukų ir atnašų kvapas. Taip ir mes, būdami Dievo šventykla, privalome eiti savo pareigas, kiekvienas pagal mums skirtą malonės saiką. „Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės prievaizdai sulig kiekvieno gautąja malone". (1 Pet 4,10)

 

4.      Tai lyg Hormoną gaivinanti rasa, kuri krinta ant Siono kalnų. Broliška vienybė yra gaivinanti. Kada broliai vienybėje gyvena, jie atgaivins vienas kitą. Kai broliai kariauja, jie degina kaip ugnis. Kam patinka liepsnojantys namai? Bet gaivinančios versmės karštą dieną, suteikia naujų jėgų. Rasa yra įdomus dalykas. Netgi karščiausią dieną, Viešpats surandą būdų atgaivinti savo kūriniją. Tokia yra broliška vienybė. Ji atgaivina sielas. Kada mes grįžtame po dienos kovų savo darbovietėse, bažnyčioje, kurioje viešpatauja vienybė – atsigauname. Net mintys apie brolišką bendravimą atgaivina. Vienybė yra labai brangi. Jėzus Kristus meldėsi, kad visi būtų viena. Jis padarė viską, kad mes būtume viena. Kad mes žiūrėtume į Jėzaus santykius su Tėvu ir pasimokytume panašiai gyventi tarpusavyje. „tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs, ²² Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: ²³ aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai." (Jon 17,21-23). Tokia vienybė yra gaivinanti.

 

5.      nes čia VIEŠPATS teikia savo palaiminimą - amžinąjį gyvenimą. Kodėl vienybė yra tokia gera ir maloni? Todėl, kad tokioje vieningoje bendruomenėje Dievas teikia išganymą. Mes nesuvoktume išganymo, jeigu nebūtų brolijos. Jeigu nebūtų bendruomenės. Mes nesuvoktume visų turtų ir Dievo gelmės, jeigu nebūtų šventųjų sambūrio. „kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės. (Ef 3,17-19) kažin ar įmanoma skelbti išganymą – amžinąjį palaiminimą – gyvenimą su Dievu, jeigu broliai negyvena vienybėje. Vienybė liudija garsiau už bet kokius trimitus ir šūkius. Vienybė, kuri nekviečia prie Kristaus, kažin ar yra ta vienybė apie kurią kalba Dovydas ir Šventoji Dvasia. Kai broliai vienybėje gyvena, ten gera ir malonu, ji džiugina, kaip džiugino aliejus pavargusias kojas, ji atgaivina kaip rasa. Vienybė ir taika – geriausias liudijimas pasauliui. Palaiminti, kurie gyvena vienybėje. Ar mūsų vienybė kviečia gauti amžinąjį palaiminimą?

 

 

Sniegas yra gerai

Vakar bažnyčioje

Kol vieni bendravo, kiti besmegenius rideno...

Žodis, tapęs kūnu ir apšvietęs pasaulį

Žodis, tapęs kūnu ir apšvietęs pasaulį

 

Žodis tapo kūnu. Kokie keisti šitie žodžiai. Tačiau Viešpats nori, kad žmonija suprastų tai kas svarbiausia. „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa." (Jon 1,1-4). Dievas savo Žodžiu sukūrė visatą. Jis sukūrė viską. Nepamirškime, kad Dievas sukūrė Žmogaus kūną, sielą ir dvasią. Žmogus sudarytas trejybėje. Matomus ir nematomus dalykus sukūrė Dievas. Tai kas materialu ir nematerialu yra iš Dievo. Jis visavaldis Dievas, žinantis visas paslaptis. Savo žmonėms Jis turi daug ką pasakyti. Viešpats per amžius bandė kalbėti ir liudijo apie savo malonę. „Praėjusiais amžiais jis buvo leidęs visoms tautoms eiti savais keliais. Vis dėlto jis nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė jums maisto ir širdies džiaugsmo" (Apd 14,16-17). Dievas myli žmogų, nes žmogus yra visos kūrinijos puošmena ir vainikas. Niekas iš žemiškų kūnų negali prilygti žmogui. Joks gyvulys, jokia gėlė ar beždžionė. Žmogus niekada nesidalija garbės su jokiu žvėrimi ar gyvulių. Tik suniekėję savo protavimais žmonės prilygino žmogų gyvuliams. Tai nuodėmė lyginti žmogų su gyvuliu. Jis yra nepalyginamai viršesnis, nors dėl nuodėmės ir sukvailėja. Žmonės išleidžia milijonus tyrinėdami gyvūnus ir bando atrasti jų protinius sugebėjimus. Tačiau niekas negali atrasto tai ko nėra. Žmogus yra pastoviai globojamas Dievo. Jei ne Dievas, joks žmogus negalėtų egzistuoti. Būtent tai ir sako Raštas.

Viešpats Dievas nenorėjo, kad žmonės gyventų tamsoje. Atėjus laikui Dievas prabilo per Sūnų. „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Ji, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse..."(Heb 1,1-2) Tokiu būdu Tėvas apsireiškė žmonijai ir žmonės galėjo išgirsti ką Jis tiesiai kalba.

Deja Jėzaus daugelis nesuprato. Šiandien taip pat nesupranta. „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė." (Jon 1,9-11) Šviesa visada buvo. Viešpats liudija, kad Dievo šviesa visada buvo. Ji nėra atsiradusi. Dievo niekas nesukūrė. Jėzus Kristus visada buvo. Tik pasaulis jį išvydo žmogaus kūne. Jis yra gyvybės šaltinis. „Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa." (Jon 1,4). Gyvybė yra žmonių šviesa. Jėzuje buvo ir yra Dievo gyvybė, kuri gali duoti amžinąjį gyvenimą kiekvienam.

Tamsa nesupranta šviesos. Ji negali. Ji neturi tokio sugebėjimo. Tamsa negali užgožti šviesos: „Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė." (Jon 1,5) Šviesa negali spindėti šviesoje. Šviesa spindi tamsoje. Jėzus Kristus atėjo į tamsos pasaulį. Jo žibintas – tiesos šviesulys skaisčiai nušvietė kelią, tačiau tamsai tai nepatiko. Žodis „neužgožė" gali būti verčiamas nesuprato arba nepriėmė. Šio žodžio studija padeda geriau suprasti ką autorius nori pasakyti. Nuodėmė negali suprasti Dievo. Nuodėmės valdomas žmogus neieško šviesos. Jis slepiasi.

„Jėzus vėl prabilo: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą" (Jon 8,12). Kokie aiškūs šie žodžiai. Jis yra tikros gyvybės šaltinis. Jis yra tikro gyvenimo pamatas. Jis yra gyvybės duona. Jis yra tas kurio reikia žmogui, kad jis gyventų. Jis sakė aiškiai, kad tas, kuris seka manimi turės gyvenimo šviesą. Jis žinos kur eina. Tikras kelias yra Jėzaus Kristaus kelias. Tik klausimas ar visi tikintieji jį pasirenka. Ir tomis pirmojo amžiaus dienomis daugelis sekė Jėzumi, bet neturėjo gyvenimo šviesos. Galime paklausti kaip tai įmanoma? Ogi tas, kuris tikrai seka šviesa, nebevaikščios tamsybėje. Ką reiškia tamsybėje? Tamsybė, tai baimė ir nežinia, tai klaidos ir kliūtys, tai aklojo kelias pasaulyje. Tamsybė, tai melas ir neišvengiamas sunaikinimas. Apaštalas Paulius gerai paaiškina tamsos bruožus: „Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa. Ištirkite, kas patinka Viešpačiui, ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos. (Ef 5,6-11). Gerumas, teisumas ir tiesa... Ar atėjęs Jėzus Kristus neatskleidė tamsos? Jis parodė Dievo gerumą ir įvykdė teisingumą. Jis Skelbė tiesą apie žmogų ir Dievą. Jis skaisčiai švietė ir tebešviečia pasaulyje. Ko verta šviesa, kuri nešviečia tamsoje? Kažkada pirkau energiją taupančią lemputę, bet ji švietė tik vieną dieną. Taip brangiai mokėjau... Kokia nauda iš krikščionybės, kuri šviečia tik trumpą laiką? Kokia nauda iš šviesos, kuri labiau panaši į prieblandą. Prieblandoje negali tobulai gyventi. O mums reikia tobulos šviesos.

Ir dar kartą prisiminkime: „Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą" (Jon 8,12).. Kas seka Kristumi negali vaikščioti tamsybėje. Neįmanoma, kad žmogus būtų Kristuje ir gyventų nuodėmėje. Nuodėmės ir Kristaus kelias yra du skirtingi keliai. „Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais. Kas bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru arba tikintį su netikinčiu?..." (2 Kor 6,14-18). Kristaus Kelias nėra tamsos kelias. Kristaus mokinys negali vilkti to paties jungo kaip ir netikintys. Juk Jėzus Kristus pašalino nuodėmės jungą. Tu neturi vilkti melo, pavydo, neapykantos, godumo, pasididžiavimo ir savanaudiškumo jungo. Juk tiesa, ramybė, džiaugsmas, pasitenkinimas tuo ką turi, gerumas, meilė ir nuolankumas yra šviesos atributai.

Štai kokiu keliu Jėzus nori, kad mes eitume. Per amžius skamba: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas." (Jon 14,6), tačiau nedaugelis eina tuo keliu. Taip, daugelis yra priėmę krikščionybės atvaizdą, gal net turi krikšto sertifikatą. Bet nedaugelis seka Jėzumi pagal Jo Žodį, pagal Jo Šviesą.

Jėzumi sekė daug žmonių, bet nedaug vaikščiojo šviesoje. Jėzus nesivaikė tuščio populiarumo. Jis norėjo gelbėti kas pražuvę. Šiandien daugelis bažnyčių pasitenkina lūpine žmogaus išpažintimi ir krikštija kiekvieną, kuris tik nori. Deja Kristus taip nedarė. Jis žinojo kas dedasi žmogaus širdyje ir visada rasdavo žodžių tiems, kurie vadovavosi tik emocijomis, bet nesiruošė tikėti. „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, negali būti mano mokinys. Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys... Taip pat kiekvienas jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys." (Luk 14,25-35). Arba: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei." (Luk 9,62) Ir daug panašių dalykų sakė Jėzus tiems, kurie tik laikinai buvo susižavėję Kristumi, tiksliau gal ne Kristumi, bet jo stebuklingais darbais?...

Todėl ir dabar girdime Jėzų sakant: „Aš pasitrauksiu, o jūs ieškosite manęs ir numirsite savo nuodėmėje. Kur aš einu, jūs negalite nueiti." Tada žydai ėmė klausinėti: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: ‚Kur aš einu, jūs negalite nueiti'?" Jėzus atsakė: „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs – iš šio pasaulio, o aš – ne iš šio pasaulio. Todėl aš jums sakiau, kad jūs numirsite savo nuodėmėse. Tikrai. Jeigu jūs netikėsite, kad AŠ ESU, numirsite savo nuodėmėse. Tuomet jie paklausė: „Kas gi tu toks esi?" Jėzus atsakė: „Kaip tik tas ką aš jums sakau. Daugel turėčiau apie jus kalbėti ir smerkti, bet tiesakalbis yra mano Siuntėjas, ir aš skelbiu pasauliui, ką iš jo girdėjau"(Jon 8,21-26). Jeigu netikėsime, kad JĖZUS Kristus yra amžinasis Aš Esu, mirsime nuodėmėse. Neužtenka ieškoti Jėzaus, reikia tikėti kas jis yra. Tu niekaip kitaip nesužinosi kas Jis yra, jei netikėsi. „Mes tikime, kad galėtume suprasti, nes jeigu trokštume pirma suprasti, kad paskui įtikėtume, neįstengtume nei tikėti, nei suprasti" (Šv. Augustinas). Daugelis šiandien bando išsiaiškinti ar Jėzus buvo iš tikrųjų. Pasitelkia archeologiją ir kitokius mokslus, mano gal suras įrodymų, kad jis tikrai ... neegzistavo. Gali ieškoti visą gyvenimą, gal būt net rasti įrodymų, bet mirsi taip ir nepatyręs nuostabaus atleidimo. Ir šiandien daugelis klausia to paties, kaip žydai klausė Jėzaus ir nesuprato ką jis kalba: „Tačiau jie nesuprato, kad jis kalbėjo jiems apie Tėvą. O Jėzus tęsė: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad AŠ ESU ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skalbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė. Mano Siuntėjas yra su manimi; jis nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas jam patinka." (Jon 8,27-29).

Taigi kaip mes sekame juo? Ar apskritai sekame? Galbūt jūs ieškote Jėzaus, ir tuo raminate save. Bet nenorite pasišvęsti jam visam gyvenimui. Daugelis sako: „Aš dar ieškau, dar galvoju, turiu paskaityti Bibliją ir tada pasirinksiu." Deja pasirinkimas ne jūsų. Tai Dievas pasirenka. Ir jei jis pasirinko jums apreikšti tiesą, būkite dėkingi, kad galite kažką suprasti, atgailaukite ir atsiverskite tuoj pat, priimkite krikštą ir tapkite jo mokiniu, sekite Kristumi ir jūs tikrai būsite Jo mokinys. Vaikščiosite šviesoje, ir jei mirsite, tai ne nuodėmėse, o Kristuje. Ir įžengsite į amžinąją šviesos karalystę. Amen.

 

Ne vien duona gyvas žmogus, bet ir...

Šventa Karaoke

Pasirodo moka dainuoti...

jaunimas žaidžia

Pavasariui priminti

Patarimas

Sveiki visi, norint rašyti savo vardu, užsiregistruokite blogger sistemoje. Galite komentarus rašyti ir be registracijos. Jeigu norite talpinti pranešimus, galiu suteikti administratoriaus vardą, tik duokit žinią. Irmantas

visiems kas neabejingas Krikscionybei

-tinka ir baptistams pritaikyti-

Giedrė Kazlauskaitė. Septynios didžiosios Bažnyčios nuodėmės

2007-10-30

Siūlome provokuojantį Giedrės Kazlauskaitės komentarą, skaitytą „Mažojoje studijoje".

Kas gali versti apie tai kalbėti, jeigu ne puikybė. Anksčiau norėjosi apginti Bažnyčią nuo netikinčiųjų, dabar gi atvirkščiai – netikinčiuosius nuo Bažnyčios, afektyviai skelbiančios pasauliui savo sustiprėjusias katastrofizmo nuojautas. Vis pamirštančios išsiritinti iš akių savo rąstus, bet skrupulingai gvildenančios abstrakčiąsias visuomenės blogybes. Kokia vis dėlto šizofreniška jausena, kai jauties šiokia tokia ir Bažnyčios, ir visuomenės dalimi. Plukdai tų rąstų sielius pirmyn atgal, mirksi didelėmis mažutėlės blakstienomis, net išpažįsti savąją puikybę, tik niekam tai neįdomu: reikia kovoti su milžinišku, nematomu, net nelabai konkrečiu priešu, nes galbūt jis turi didesnę valdžią ir galią. Visuomenė, serganti ar tik ne maru ir kertanti Bažnyčiai kumštim geležinėm. Tiesiog kaip Skilė ir Charibdė šv. Petro laivui. Pirma didžiąja šių dienų Katalikų Bažnyčios nuodėme laikyčiau tikėjimą savo išskirtinumu. Galvojimą, kad esame geriausi – simptomas, deja, nėra nugvelbtas iš šių dienų visuomenės: Bažnyčiai jis galioja jau senokai. Tiesą sakant, su kitomis religijomis ji net negali lygintis, nes beveik nieko apie jas neišmano. Tik bendravardiklinti moka greitai. Antroji nuodėmė – diletantiški pliurpalai apie islamo baubą, rigoristinės skanduotės visais visuomenę stigmatizuojančiais klausimais, nežinančiojo neapykanta ir elementari kvailybė. Kovinė nuolat šventyklose budinčių davatkų parengtis. Tik ateik, ir mes tave bent jau dvasine prasme apipjaustysim. Trečioji blogybė būtų saugumo troškimas: hermetiškas šabo kultas, interesų ribotumas, savanoriškas atsisakymas pažinti ir patirti pasaulį, šiltas ir patogus bukumas. Dažnai klausausi įvairių kunigų pamokslų – su savo leksika jie pasirodo esą beviltiški į gyvenamojo laiko pėdas nepataikantys retrogradai. Net ir politiniai jų samprotavimai paprastai būna ne aukščiau kokio bulvarinio laikraščio skaitytojo sąmonės lygmens. Jėzuitai, įsteigę universitetą ir kelis amžius rūpinęsi švietimu, ar kitų kultūringų vienuolijų pajėgos jau nebeužmaskuoja statistinio kunigo antiinteligentiškumo. Ketvirtoji neganda - nenorėjimas iš naujo ir iš naujo skaityti Šventraštį, atmetant paauglystės atradimus ir atsisakant pretenzijos į išankstinę išmintį. Nesugebėjimas priimti jokios kritikos, apie savikritiką iš viso nekalbu. Nemokėjimas net deramai diskutuot. Arba tuščia ir veidmainiška klero retorika, prasilenkianti su elgesio praktikomis. Jiems visiškai įprasta viešosiose kalbose aukštinti Jėzaus gailestingumą, o reglamento neatitinkančius žmones išmesti iš klausyklų ir išvaryti iš bažnyčių. Penkta didžioji nuodėmė - nesusitvarkymas su seksualumo problemomis ir, regis, visam laikui išoperuota pasaulio nenuspėjamumo nuostaba. Fasadinės teletabių lytiškumo ir naivumo reprezentacijos. Šeštoji nuodėmė - pasauliečių pasyvumas. Arba priešingai – šiurkštus entuziazmas, kuriuo bet koks atsitiktinis Bažnyčion žengiantis žmogus gali tik pasibjaurėti. Ir galiausiai – tingėjimas labiau mylėti. Mylėti taip įnirtingai, kad neliktų laiko priekabiam krislų rankiojimui. Mylėti aklai ir skausmingai; nematant, ką myli, bet nešiojantis tai kaip akmenį bate. Neseniai autobuse mačiau du žmones, sergančius alkoholizmu, o gal net ir kažkurio laipsnio silpnaprotyste. Iš to, kaip jie elgėsi vienas su kitu, aš dar kartą laikinai patikėjau, kad meilė yra; ji egzistuoja daug labiau negu taisyklių laikymosi rezultatas, valingas gėris ar kantriai iškentėta viltis. Gaivališka, jokių konvencijų nepaisanti meilė, kuri sudegintų rąstus ją kūrenančiojo akyse. Gal net ne saldžiąja meile ji turėtų būti vadinama, o instinktu išlikti, patyrimo aistra, beatodairišku troškimu gyventi. Ji stipresnė už mus, sveikuosius ir skaisčiuosius, gyvenančius padorių valgomųjų stalų ir blizgančių altorių šešėly. Taip, mes liksim kartu, bet mus ves tie, kurie yra atskirai. Toli nuo mūsų. Anapus šventumo galimybių. 

„Mažoji studija"

Mintys

Kas gina savo tikėjimą argumentais, argumentais gali būti ir sukirstas. (Robert Hamerling)

Geros mintys

Meilė – tikėjimo vaisius, todėl menko tikėjimo žmogus mažai turi ir meilės. (Erich Fromm)

Mokslo metų pradžia mokykloje

Mokslo metų pradžia mokykloje...

Daina prisiminimui

pamokslas sekmadienio rytui

Įspėjimas (neimkit Dievo malonės veltui)

2 Kor 6,1-2

 

„Kaip Dievo bendradarbiai norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui. Jis sako: ‚Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną.' (Iz 49,8) Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!"

 

1.      Dievo bendradarbiai. „Kaip Dievo bendradarbiai norime jus įspėti:" Apaštalas Paulius ir jo bendražygiai buvo Dievo bendradarbiai. Jie ėjo koja kojon su Dievu. Jie dirbo drauge su Dievu. Jie gyveno drauge su Dievu. Jie žinojo, kad yra Dievo pusėje. Ta partnerystė yra garbinga ir kiekvienas žino savo vietą. Būti Dievo bendradarbiu jokiu būdu nereiškia būti lygiu Dievui. Taip kaip vaikus ir tėvus jungia nuostabus giminystės ryšys ir bendrystė, taip ir Dievą ir jo tarnus jungia giminystės ryšiai, bet Dievas yra galva ir jam priklauso valdžia, o mums, Dievo vaikams, tik belieka eiti paskui Viešpatį, vykdant Jo valią.

 

Tie, kurie yra Dievo bendradarbiai rūpinasi Viešpaties Dievo valia. Juk Viešpats yra tas, kuris pašaukia ir pasiunčia. Jis suplanuoja ką jo pasiuntinys turi daryti. Viešpaties Dievo darbininkas niekada nedaro kas jam pačiam patinka. Jis nedirba dėl tuščios žmogiškos garbės. Jis neieško žmonių pripažinimo. O kaip lengva dirbti dėl akių! Kaip lengva dirbti, kad tik pats gerai jaustumeis! Jėzus perspėjo: „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. Dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo užmokestį. Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins." (Mat 6,1-4)

 

Dievo bendradarbis turi būti pasirengęs įspėti, maldauti, raginti. Nėra lengva dalinti įspėjimus. Mūsų žemiškasis kūnas priešinasi bet kokiam suspaudimui. Kam patinka būti atstumtam, paniekintam, išjuoktam? Tačiau Viešpaties bendradarbis nesirūpina savo jausmais. Pranašams, kurie buvo Dievo pasiųsti perspėti Izraelį dėl ateinančių bausmių už jų nuodėmes ir netikėjimą, grėsė pavojus. Daugelis buvo užmušti. Taip buvo Samuelio, Elijo laikais, Eliziejaus, Izaijo ar Jeremijo laikais ir Apaštalų laikais. Taip yra visais laikais. „Aš karštai prašau dėl Dievo ir Kristaus Jėzaus, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, dėl jo apsireiškimo ir karalystės: skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas" (2 Tim 4,1-2). Dievo bendradarbio laukia sunkus darbas, nes tarnaujant reikia būti ištikimam Dievui ir jei reikia būti negailestingam!?. Paulius rašo: „Jau esu sakęs, antrukart lankydamasis pas jus, ir dabar, dar būdamas toli, vėl sakau anksčiau nusidėjusiems ir visiems kitiems, jog atėjęs būsiu negailestingas." (2 Kor 13,2)

 

Palaimintas tas, kuris išgirsta Dievo bendradarbių įspėjimus. Pauliaus pavyzdys ir patirtis Korinto bendruomenėje mus mokina, kad nėra lengva gerbti ir mylėti tuos, kurie moko, perspėja, ragina. Nėra lengva, nes jiems tenka ne tik gražiai kalbėti, bet ir pabarti. Tačiau Viešpats per Paulių ragina: „Mes prašome jus, broliai, gerbti tuos, kurie darbuojasi tarp jūsų, vadovauja Viešpatyje ir teikia jums pamokymų. Labai branginkite ir mylėkite juos dėl jų darbo! Taikiai sugyvenkite tarp savęs!" (2 Tes 5,12-13). Korintiečiams nebuvo lengva taikai sugyventi su Pauliumi, ir aišku, ne dėl apaštalo kaltės. Šėtonas visada išnaudoja žmogaus nuodėmingą prigimtį keldamas nesutarimus ir pasipriešinimą Dievo Žodžiui. Palaimintas, kuris sugeba priimti tėvišką perspėjimą.

 

2.     Įspėjimas. „neimkite Dievo malonės veltui". Koks brangs šis įspėjimas. Tačiau ir keistas. Ar galima priimti Dievo malonę veltui? Juk jei veltui, vadinasi jos apskritai nepriimi? Tačiau jei nebūtų įmanoma priimti Dievo malonės veltui, ar reikėtų Viešpačiui perspėti mus? Todėl labai rimtai apmąstykime ir įsiklausykime ką sako Viešpats.

Kada tikintieji girdi tokį paraginimą – jie susimąsto: „ar čia sako man ar netikintiesiems?" Mes žinome, kad skelbiamas Dievo Žodis kaip dviašmenis kalavijas gali perskrosti ir tikinčiojo ir netikinčiojo širdį bei mintis. Kaip šį laišką skaitė tikri ir netikri krikščionys, taip ir šiandien šiuos žodžius girdi skirtingi žmonės. Vieniems – viena žinia, kitiems – kita.

 

Kokia yra Dievo malonė? O kokia ji didi, neapsakoma ir gailestinga. Ji apima visas mūsų būties ir nebūties sritis. Tai regimojo ir neregimojo pasaulio dalis. Ji Dievo atributas. Žodis malonė – graikiškai „charis" kilęs iš žodžio „chairo" – džiaugsmas. Tai paslauga nesitikint užmokesčio. Tai dovana. Tokią dovaną visada lydi džiaugsmas. Juk gaudamas dovaną Dievo vaikas visada džiaugiasi. Kodėl tėvams ir seneliams (ypač seneliams) taip gera dovanoti savo vaikams dovanas? Todėl, kad jie moka džiaugtis. Net niekutį gavęs, vaikas taip džiaugiasi... Tik suaugę žmonės ne visada džiaugiasi Dievo dovanomis. Nes kartais Viešpaties dovanos būna labai liūdnos. Pavyzdžiui: „Tai malonė, jei kas, pažindamas Dievą, pakelia vargus, kuriuos nekaltai kenčia" (1 Pet 2,19-21). Net kentėjimai šiame pasaulyje yra Dievo malonė. Tačiau Dievo vaikas gali pakelti juos, tai taip pat yra Dievo malonė.

 

Jėzus Kristus atskleidė mus Dievo malonės esmę. Jonas apie jį liudija: „Tikrai iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų" (Jon 1,15-17). Žmogus gauna malonę po malonės. Žmonija patyrė malonę Nojaus Dienomis. Izraelis patyrė malonę Mozės dienomis. Pasaulis išvydo malonę Žmogaus kūne Jėzaus dienomis. Jėzus Kristus yra tiesos ir malonės įsikūnijimas. Jis skelbė Dievo Žodžius – vienintelę tikrąją Tiesą. Jis nebijojo žmonių, nes neieškojo jų garbės. Jis atėjo išgelbėti, todėl turėjo sakyti tiesą – „visi nusidėjote, atgailaukite ir atsiverskite." Jis atskleidė tiesą apie žmogų ir apie tikrąjį Dievą Tėvą. Jo žodžiai – malonės žodžiai.

 

Dievo malonė – tai sielų išgelbėjimas. „Šito išganymo ieškojo ir jį tyrinėjo pranašai, kurie ir pranašavo apie jums skirtąją malonę" (1 Pet 1,10) Dievo malonė – tai saugumas. Malonė – tai nusidėjėlio pasigailėjimas ir nuteisinimas: „Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo" (Rom 3,22-24). Akivaizdu, kad vieniems žmonėms reikia priimti Dievo išganymą – amžinojo gyvenimo dovaną, nes tai Dievo malonės dovana: „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų" (Ef 2,8-9).

 

Dievo malonė mus moko gyventi šventai. „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo..." (Tit 2,11). Dievo malonės gavėjo ir brangintojo gyvenimas yra pilnas gerų vaisių. Ta malonė mokina mus gyventi santūriai, teisingai ir maldingai. Tik užsispyręs pagonis – netikintis maištininkas nenori mokintis ir yra pasipūtęs. Tokiems nieko netrūksta, jie tariasi esą turtingi, tačiau nežino, kad yra skurdžiai. Turtingas juk tas, ,kuris sugeba krauti lobį danguje.

 

Dievo malonė duota visiems. „O kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą" (Ef 4,7). Brangieji, kiekvienam iš mūsų (tikintiesiems) yra duota malonė. Kiekvienam suteiktos dovanos, kuriomis galime tarnauti vieni kitiems, tik atsiminkime raginimą: „Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės prievaizdai sulig kiekvieno gautąją malone" (2 Pet 4,10). Tikrai Dievo malonė yra daugeriopa. Galėtume praleisti valandų valandas kalbėdami kaip ta malonė pasireiškia, tikiu tai ir darome kaskart kai klausomės Dievo Žodžio. Tepadeda mums Viešpats suvokti kokia didi ta malonė.

 

3.     Palankus metas ir išganymo diena. „Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną. (Iz 49,8) „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!" Paulius primena tikintiesiems Izaijo pranašystės žodžius. Tikrai šiandien dar laikas pasirinkti Dievo malonę, laikas įvertinti viską ką davė Dievas ir suprasti ką man reikia daryti. Žmogaus amžinam išganymui yra skirtas metas. Tad nelauki, šaukis Viešpaties ir būsi saugus per amžius. Amen.

 

Pamokslas sekmadienio rytui

Visų dalykų galas arti...

1 Pet 4,7-11

 

"Visų dalykų galas arti. Todėl būkite santūrūs ir blaivūs, kad galėtumėte melstis. Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę. Būkite tarpusavyje svetingi be murmėjimo. Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės prievaizdai sulig kiekvieno gautąja malone. Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žodžius; jei kas tarnauja, tegul tarnauja kaip Dievo apdovanotas jėgomis, kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų šlovė Dievui".

 

Visų dalykų galas arti. Mums gali iškilti klausimas: kodėl Petras kalba apie pabaigą, kai po jo mirties jau beveik 2000 metų neatėjo? Tikrai, pasaulio pabaiga dar neatėjo, tačiau ar Petras melavo sakydamas, kad galas arti? Ne, Viešpats nori, kad mes būtume pasiruošę galui. Kokiam galui? Tikrai viskas šiame pasaulyje praeina. Viskas kas materialu ir kas nematerialu. Vaikystė praeina, jaunystė praeina, senatvė praeina. Kas tada lieka? Žinojimas, kad galas arti kažkaip įtakoja mus. Žinojimas, kad kažkas baigsis priverčia mus imtis rimtų veiksmų.

Tai paraginimas tėvams, kad jie mylėtų savo vaikus ir atiduotų viską ką gali, kad tik jie užaugtų Dievoti ir pasirengę kovoti gerąją kovą. Juk vaikystė taip greitai praeina.

Tai paraginimas vaikams. Juk tėvai greitai pasensta. Klausykime savo tėvų, mokinkimės iš jų. Juk jie trokšta gero mūsų sieloms. Kol neatėjo galas, gerbkime juos.

Tai paraginimas sutuoktiniams. Laikas greitai bėga. Ar pragyvenimo rūpesčiai neatitolina jūsų vienas nuo kito? Vaikai užaugs, ateis pensijos metas. Ar jūs turėsite ką pasakyti vienas kitam? Ar dar mokėsite paimti vienas kitą už rankų ir pasakyti: 'Aš tave myliu'? Neleiskite, kad kas nors pasaulyje atitolintų jus vienas nuo kito.

Tai paraginimas jaunimui. Jaunystės galas arti. Ar ruošiatės gyvenimui, kuris reikalaus būti suaugusiais ir kūnu ir protu? Ar mokotės? Ar tuščiai leidžiate laiką? Jaunimas visada nori būti suaugęs. Reikalauja pagarbos ir laisvės kaip suaugusieji. Tačiau nenori pripažinti kad subrendimas turi savo atsakomybes.

Apaštalas Paulius taip pat sakė „Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip jūs elgiatės, kad nebūtumėte tartum neišmanėliai, bet kaip išmintingi, gerai išnaudojantys laiką, nes dienos yra piktos". (Ef 5,15-16) Tas, kuris suvokia, kad galas arti yra protingas žmogus. Tas supratimas įtakoja jo gyvenimo būdą, jo pasirinkimus ir sprendimus. Galas arti, todėl reikia susirūpinti ar esame santūrūs ir blaivūs, ar turime apsčiai meilės, ar esame svetingi, ar mūsų kalba yra dievota, ir ar turime jėgų tarnauti.

 

1)    Todėl būkite santūrūs ir blaivūs, kad galėtumėte melstis. Apaštalas žino, kad žmogus yra gundomas atsitraukti nuo Viešpaties. Todėl perspėja. Santūrumas ir blaivumas didelė vertybė. Šios savybės dabar reikalingos kaip niekada. Įkarštis pražudė daugelį. O puoselėjantis blaivumą žmogus visada galės išlikti ramus. Kaip lengva tapti neblaiviu. Ir ne tik alkoholis atima protą. Laiku nesustabdyta mintis ne mažiau pražūtinga. Todėl Jėzus perspėjo ne kartą, kad mes nebūtume susirūpinę ką valgysime ir kuo vilkėsime, bet svarbiausia rūpinkimės klausyti Viešpaties ir pasakoti jam savo vargus ir džiaugsmus. Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. ⁷ Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje. (Fil 4,6-7)

Santūrumas ir blaivumas padeda melstis. Jeigu mums sunku melstis, vadinsi trūksta blaivumo.

Kaip lengva mus atitraukti nuo maldos? Kiek svarbių dalykų dienoje. Visada nebus laiko melstis. Tačiau Viešpats ragina, kad būtume tokie blaivūs, galėtume melstis. Be bendravimo su Viešpačiu mūsų dienos bus neišmintingos. Mums reikia sustoti ir pamąstyti apie save, apie kitus, padėkoti Dievui ir išgirsti jo kalbą. Niekada neiškeiskime maldos į menkavertį užsiėmimą.

Jeigu būsime neblaivūs namie, negalėsime melstis. Kas turime žmonas, jos pasistengs, kad neturėtume ramybės. „O ir jūs, vyrai, supratingai gyvendami su moterimis, atsižvelkite, kad jos priklauso silpnesnei lyčiai, pagerbkite jas, kaip turinčias kartu su jumis paveldėti gyvenimo malonę; tada jūsų maldos nebus trikdomos". (1 Pet 3,7). Aš manau tą patį galima pasakyti ir apie vyrus.

 

2)    Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę. Visų dalykų galas arti, todėl - mylėkime vieni kitus. Ar pastebėjote, kad kai tapote krikščionimis, pradėjote matyti kiek daug blogio pasaulyje, kiek nuodėmių ir klastos? Taip, anksčiau taip pat matydavome, tik matymo kampas buvo kitas. Tačiau kai įtikėjime labai aiškiai pamatėme koks nuodėmingas yra pasaulis. Krislus lengva matyti, o rąstai tokie maži, nors jie ir pūpso mūsų akyse. Žmonės pasaulyje niekaip negali sutarti, nes visada mato kito klaidas. Tikinčiųjų bendruomenėje neturi taip būti.

Meilė yra atsakymas. Jei neturėtume meilės vienas kitam negalėtume gyventi drauge. Tikra meilė moka neįsižeisti. Tikra meilė moka užjausti. Tikra meilė moka kantriai laukti. Tikra meilė moka sukrauti žarijas ant priešo galvos neužkuriant laužo. Būkime tikri, jei mus erzina artimi bendruomenės tikintieji, mes neturime apsčiai meilės. Jei mūsų širdį be paliovos užlieja nepasitenkinimo jausmas, apsčiai meilės neturime. Jei esame abejingi vienas kitam, meilės neturime. Meilė padeda pamiršti kitų nusikaltimus prieš mus.

 

3)    Būkite tarpusavyje svetingi be murmėjimo. Kartais lengviau būti svetingam svetimam, nei artimam žmogui. Nepamirškime, kad esame karališkos giminės, todėl ir priimkime vienas kitą karališkai. Kas yra murmėjimas? Visi puikiai žinome. Murmėjimas tai nepasitenkinimas. Nepasitenkinimas artimo mintimis, kalbomis ir tarnyste. Tai kritika ir kartumas. Izraelis murmėjo dykumoje prieš Mozę, tačiau tai buvo murmėjimas prieš Viešpatį. Nemurmėkite, broliai, vieni prieš kitus, kad nebūtumėte teisiami. Štai teisėjas jau stovi prie slenksčio (Jok 5,9).

Kada paduodame vandens broliui ir esame nepatenkinti, kad per daug išgėrė, nusikalstame prieš Viešpatį. „Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti!" (Fil 4,5).

 

4)    Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės prievaizdai sulig kiekvieno gautąja malone. Ar patarnaujame vieni kitiems? Kaip patarnaujame? Esame raginami patarnauti kaip Dievo malonės prievaizdai. Dievas mums patikėjo daug dalykų. Tai kas priklauso mums mes saugome, branginame, prižiūrime. Čia neraginama patarnauti bet kaip, bet kaip Dievui. Nuplauti kojas, patepti aliejumi. Būti pasirengus atiduoti kas brangiausia. Kiekvienas iš mūsų gavome malonę. Kristus davė dovanas visiems. Nėra nei vieno bendruomenėje, kuris būtų nereikalingas.

 

5)    Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žodžius. Mes mokame kalbėti, ar visada galvojame ką kalbame? Krikščionis turi būti krikščionis visuose dalykuose. Pasaulyje pilna tuščių dalykų, Lengva nejučiomis įsitraukti į tuštybes. Laikas yra trumpas. Nėra laiko tuštybėms. Todėl išgirskime visa širdimi, protu ir jausmais šį paraginimą. Kaip kalba Dievas? Biblijos dėka mes žinome kaip jis kalba. Savaime suprantama, kad jei negirdime Biblijos mokslo, nežinosime kaip kalbėti Dievo žodžius.

„Tad, pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai". (Ef 4,25) „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams". Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai. ³¹ Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. ³² Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus. (Ef 4,29) Kaip svarbu kalbėti tiesą vienas kitam. Tiesa kartasi būna nepatogi, nemaloni, neskani, nelinksma. Tada ypač sunku ja sakyti. Dvasia ragina krikščionis kalbėti kaip Dievo Žodžius. Ne visi mūsų žodžiai yra Biblijos eilutės. Tačiau kiekvieną žodį reikia pasverti, neskubėti skelbti visko, kas šauna į galvą. Dvasia ragina kalbėti tokiais žodžiais, kurie duoda malonę klausytojams. Kada aš galvoju apie malonę, visų pirma mąstau apie laisvę, atleidimą, dovaną. Mūsų kalbėjimas tebūna dovana kitam. Juk Dievas viską sako, kad mus palaimintų. Ar nėra Biblijos Žinia Dievo palaiminimas žmonėms? Maloningoje kalboje nėra šiurkštumo, pykčio, riksmų ir piktų žodžių vienas kitam.

 

6)    Jei kas tarnauja, tegul tarnauja kaip Dievo apdovanotas jėgomis. Krikščionis yra tarnas. Kiekvienas, kuris pasirinko JĖZAUS kelią, pasirinko tarnystės kelią. Kaip Jėzus atėjo tarnauti ir savo gyvybės atiduoti dėl kitų, taip ir visi jo pasekėjai kviečiami tarnauti su atsidavimu. Argi Dievas neapdovanojo kiekvieno savo vaiko? Juk visiems suteikė malonę. Supratimas, kad galas arti verčia mus tarnauti Dievo suteikta jėga. Juk iš tiesų mūsų sugebėjimai yra Dievo dovana. Biblija kalba apie tarnavimą Dievo galybe. Paulius sakė, kad jis yra stiprus, kada yra silpnas savimi. Galingai, kai esi nuolankus ir pripažįsti, kad tavo tinkamumas nėra iš tavęs, bet iš Dievo. Jei dirbi savo jėgomis, turi pagrindo girtis.

Paulius sakė: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina" (Fil 4,13). Krikščionis gali būti blaivus ir santūrus, jis gali pasirinkti mylėti ir būti kantrus. Jėzaus tarnas atras jėgų laiminti ir nekeikti.

 

7)    kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų šlovė Dievui. Mes esame kviečiami gyventi taip, kad visuose dalykuose būtų šlovinamas Dievas. Visa ką sako Šventoji Dvasia per Petrą turi tikslą. Kai susirenkame į bendruomenės pamaldas sakome, kad renkamės šlovinti Dievą. Ir tai yra teisinga mintis. Tačiau klausantis Petro paraginimo, darosi aišku, kad Dievas yra šlovinamas visuose dalykuose, kai ta šlovė yra per Jėzų Kristų. Tas stebuklingas Biblijos raginiams viską daryti per Jėzų Kristų. Melstis, dirbti, mąstyti, kalbėti, ... gyventi per Jėzų Kristų. Dievas bus pašlovintas, kai tikintieji viską darys per Jėzų Kristų arba su Jėzaus Kristaus palaiminimu, arba Jėzaus Kristaus dvasioje, arba klausydami Jėzaus Kristaus. Per Jėzų Kristų Amen.

 

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu."

 

spalio 7 dienos pamokslas

Apie skyrybas ir santuokas

Mat 19,3-12, Mat 5,31-32

 

Tuomet pas jį atėjo fariziejų. Spęsdami pinkles, jie paklausė: „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?" ⁴ Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ⁵ ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. ⁶ Taigi jie - jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria." ⁷ Tada jie klausė: „O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?" ⁸ Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. ⁹ Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną - jei ne dėl ištvirkavimo - ir veda kitą, svetimauja."

 

Visose Evangelijose mes randame Jėzaus mokymą apie skyrybas ir pakartotinas santuokas. Per amžius tikintieji neranda bendro sutarimo šiuo svarbiu klausimu. Taip gimė įvairios tradicijos. Pagal vienas skirtis galima, todėl pakartotinai sukurti šeimą taip pat galima. Kitose tradicijose neleidžiama skirtis, aišku ir pakartotinai susituokti taip pat neleidžiama. Kokia buvo Jėzaus pozicija?

 

Skyrybų tikslas

 

Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną? Per amžius skyrybos buvo ir yra skausmingiausia žmonijos tragedija. Nuo pradžių žmogus gundo Dievą įvairiausiais nesutarimais, kurie baigiasi vienokiomis ar kitokiomis skyrybomis. Nieko nuostabaus, kad fariziejai gundė Jėzų užduodami tokį svarbų klausimą. Įsiklausykime į patį klausimą: „ar galima dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?" Čia nebuvo klausiama ar galima atleisti žmoną apskritai, bet klausiama ar galima dėl įvairiausių priežasčių.

Yra žinoma, kad tų dienų Izraelyje žmonės buvo susiskaldę šiuo svarbiu klausimu. Tuo metu vyravo dveji mokymai: Hilel'io ir Šamai'jo. Hilelis mokino, kad vyras gali paleisti žmoną dėl įvairiausių priežasčių, tuo metu Šamaijus mokino kaip parašytą Mozės įstatyme, kad atleisti žmoną galima nebent paleistuvystės atveju. Suprantama, kad didžioji Izraelio auditorija labiau klausėsi Hilelio mokymo ir mėgavosi „Dievo duota dovana" vyrui paleisti žmoną, jei ji blogai gamina valgyti, ar sudegino duonos paplotį, ar 10 metų nepagimdo vaikų, ar tiesiog pasidarė negraži.

Kodėl fariziejai uždavė tokį klausimą? Jie juk žinojo, kad Jėzus tikrai susipažinęs tų dienų Izraeliu ir liaudyje paplitusiais mokslais. Juk žinojo, kad jis visada vadovaujasi Dievo Žodžiu. Jie buvo labai gudrūs. Jei Jėzus būtų pritaręs Hilelio pozicijai, tada fariziejai būtų pakaltinę jį Mozės įstatymo laužymu. Jei Jėzus būtų pritaręs Šamajaus pozicijai, tada dauguma žmonių nuo jo tikrai nusisuktų. Fariziejai norėjo įtraukti Jėzų į atvirą diskusiją. Gal tada būtų pavykę išprovokuoti pasmerkti Herodą dėl jo paleistuvystės su brolio žmona? Jonas atvirai kaltino Herodą ir neteko galvos. Gal ir Jėzus tars kokį žodį prieš Herodą, tokiu būdu pats karalius susidoros su Jėzumi ir ramybės drumstėjas bus pašalintas, o fariziejų rankos bus švarios. O koks geras planas tai galėjo būti, jei Jėzus būtų buvęs tik žmogus valdomas nuodėmių. Tačiau Jėzaus nebuvo įmanoma suvedžioti ir išprovokuoti, nes jis visada vadovavosi Dievo Tėvo Dvasia.

 

Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria." Argi neskaitėte? Ar tai buvo priekaištas ar tiesiog priminimas tiems „Rašto žinovams" mes nežinome, tačiau aišku, kad mes galime dar kartą gauti užtvirtinimą, kad Jėzus visada vadovavosi Raštais, nes jis atėjo ne panaikinti, bet išbaigti Įstatymą. Visi atsakymai santuokos ir skyrybų klausimais yra Viešpaties apreiškimų knygoje. Raštas negali būti panaikintas. Joks žmogus negali užčiaupti Dievo burnos. Dieviška tvarka galioja amžiams. Ar neskaitėte? Galbūt jie ir skaitė, gal net kiekvieną šabą, tačiau nevykdė. Kokia nauda iš tokio skaitymo, kai skaitai ir nevykdai. Kokia nauda tau iš Viešpaties paraginimų, jei tu nesilaikai to, kad parašyta Gyvojo Dievo ranka? Va tada ir kyla panašūs klausimai.

Taigi ko jie neskaitė? O jie neskaitė, kad Dievas sujungė vyrą ir moterį. Tai Dievas nusprendė, kad žmogui negera būti vienam. Tai Dievas sukūrė pagrindą santuokai, tai Dievas davė santuokos apibrėžimą. Tai Dievas palaimino santuoką. Niekas neturi teisės mesti iššūkio Kūrėjui. Todėl Jėzus ir primena Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria. Dviejų žmonių santuoka yra labai brangi, ne apie ceremoniją kalbu, bet apie bendrą gyvenimą. Ji yra brangesnė už tėvų ir vaikų santykius. Žmogus privalo palikti savo tėvus dėl sutuoktinio. Na savaime aišku tai nereiškia nesirūpinti tėvais. Dievo įsakymas gerbti tėvą ir motiną negali būti panaikintas. Tačiau pasikeičia autoritetas ir atsakomybės. Santuokoje vyras tampa galva, o ne jo tėvas. Deja daug santuokų remiasi tėvais. Tokia santuoka yra pasmerkta nesavarankiškumui, nesaugumo jausmui. Sutuoktiniai gali neišmokti gyventi savo galva. Trūks atsakomybės ir jų vaikai nebus tinkamai auklėjami. Santuokoje žmona tampa tavo kūnu, ne tavo paties kūnas. Santuokoje vyras netenka nuosavybės į savo kūną. Jis priklauso žmonai, kaip ir žmona daugiau nebeturi teisės į savo kūną, tik vyras turi teisę į jį. Tokia jau yra Dievo valia.

 

Santuoka yra amžina, nes ji simbolizuoja Kristaus ir bažnyčios vienybę. Juk Kristus amžiams pamilo bažnyčią ir dėl jos atidavė savo gyvybę, kad padarytų ją sau garbingą, nesuteptą be raukšlės ar kokios nors dėmės. Čia yra didelė paslaptis ir atsakomybė tinkamai skelbti šia tiesą ne tik žodžiais, bet ir visais savo santykiais. „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, ²³ nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas. ²⁴ Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visa kame teklauso vyrų. ²⁵ Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, ²⁶ kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, ²⁷ kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. ²⁸ Taip ir vyrai privalo mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. ²⁹ Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią, ³⁰ kadangi esame jo Kūno nariai. ³¹ Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. ³² Tai didis slėpinys, - aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią. ³³ Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą. (Ef 5,22-33)

Niekas neturi teisės išardyti dviejų žmonių santuokos. Liūdna, kad šiandien mes remiamės daugiausia žmonių papročiais. Nueini teisman, parašai pareiškimą, kad nori skirtis nes neatitiko charakteriai ir viskas. Niekam nerūpi. Tačiau Dievui labai rūpi. Kartą jis tarė Izraeliui: „Aš nekenčiu skyrybų, - sako Galybių Viešpats. Taigi įsidėmėkite ir nebūkite neištikimi". (Mal 2,16)

 

Tada jie klausė: „ O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant?" Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną – jei ne dėl ištvirkavimo – ir veda kitą, svetimauja." Žmogus visada ieško legalaus būdo išsiskirti. Jei jis vadinasi krikščionis, tai bando naudoti Bibliją, kad patenkintu savo norus. Mozės patvirtintas skyrybų raštas niekada neturėjo būti išduotas dėl bet kokios priežasties. Visada tik vieninteliu ištvirkavimo atveju. Ir tai buvo dėl žmonių netikėjimo ir širdies kietumo. Jų širdys buvo kietos, nes jie nenorėjo pamatyti kokia Dievo valia santuokoje. Jie nenorėjo pamatyti santuokos prasmės. Juk jei santuoka yra kažkas daugiau nei seksas ir vaikų gimdymas, tada viskas keičiasi. Daugeliui santuoka yra tik geismų numalšinimas ir vaikų gimdymas. Tačiau tai labai klaidingas požiūris. Santuoka yra palaiminta dėl daugybės kitų dalykų.

Santuokos negali išardyti žmogus, todėl Jėzus ir sakė, kad kas atleidžia žmoną – jei ne dėl ištvirkavimo – ir veda kitą, svetimauja. Nieko nereiškia, jei tu sugalvojai skirtis. Nieko nereiškia jei Lietuvos Respublikos įstatymai palaimino tavo skyrybas, Dievo akyse tai yra nedorybė. Pakartotina sąjunga su kitu asmeniu ne pagal Dievo valią yra svetimavimas.

 

Santuokos tikslas

 

Taip pat buvo pasakyta: Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą. O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, jei ne ištvirkavimo atveju, skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda, svetimauja. (Mat 5,31-32)

 

Atrodytų, kad Jėzus šioje situacijoje tik atkartoja Mozės Įstatymo nuostatas ir kalba gana įstatymiškai. Tačiau turime prisiminti, kad ši Rašto vieta yra parašyta kontekste kito Jėzaus mokymo apie tyrumą. Prieš tai jis sakė, kad privalome vengti bet kokių pagundų ir jei reikia, turime akies ar rankos atsisakyti, kad tik neįpultume į svetimavimą ar paleistuvystę. Skyrybos tiesiogiai skatina svetimavimą. Nes žmogus nesukurtas būti vienas, ir paragavęs santuokos malonumų, žmogus vargu ar galės atsilaikyti gundomas. Tad komentuodamas Mozės žodžius Įstatyme, Jėzus nukreipia mūsų žvilgsnį kita linkme. Vietoj to, kad sukurtu naują „galima – negalima" sąrašą, Kristus kalba apie nuodėmes, kurios lydi žmones, sulaužusius duotus įžadus Dievui ir sutuoktiniui.

                      Juk santuoka yra Dievo įkurta ir turi Dieviškus tikslus. Ir Nesvarbu ar sutuoktiniai pripažįsta tai ar ne. Visi esame Dievo kūriniai Jo karalystėje. Juk žemė yra jo nuosavybė. Čia veikia Jo dėsniai, visi atsakingi prieš Kūrėją.

                 Atėjęs Jėzus Kristus nori atgręžti žmones į tiesos kelią į tikrą gyvenimą pagal Kūrėjo paveikslą. Kai jo klausė apie skyrybas, jis priminė istoriją kaip Dievas sukūrė žmogų. Todėl reiktų prisiminti kodėl Viešpats sukūrė vyrą ir moterį ir sudarė sandorą su jais. Tokia vyro ir moters partnerystė buvo skirta Dievo tikslų įgyvendinimui. Adomas su Ieva turėjo prižiūrėti žemę ir pripildyti pasaulį žmonija. Tokia santuoka yra stiprinama artimais vyro ir moters santykiais, ir seksualia sąjunga. Aišku, pagrindinis santuokos tikslas, kaip ir viso gyvenimo tikslas yra visų pirma ieškoti Dievo karalystės (Mat 6,33). Kristaus mokiniai turi gyventi ne sau, bet Dievui ir Dievo tikslams. Kaip ir įprastame gyvenime, krikščionis turi būti pasirengęs guldyti galvą dėl Dievo, aišku ir dėl savo sutuoktinio. Jie turi nešti savo kryžių Kristaus keliu ir pakelti visokiausius sunkumus, kad tik Dievo vardas būtų išaukštintas. Dievas yra visų santuokų liudininkas, ar sutuoktiniai tai pripažįsta ar ne. Visi pavaldūs Jo tvarkai.

 

Santuoka yra džiaugsminga vyro ir moters bendrystė viename kūne. Jėzus prabilo apie tai. Adomas su džiaugsmu sakė: „O žmogus ištarė: „Štai pagaliau kaulas mano kaulų  ir kūnas mano kūno.  Ji bus vadinama moterimi, nes iš vyro buvo paimta." Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu. Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau nejautė jokios gėdos. (Pr 2,23-25). Seksualiniai vyro ir moters santykiai santuokoje buvo numatyti Dievo planuose. Visa tai tarnauja ryšio sustiprinimui. Būti viename kūne, reiškia turėti intymius asmeniškus jaudinančius santykius ir nejausti jokios gėdos.

 

Santuoka yra pastovi ir ištikima sandora. Jėzus kalbėjo aiškiai ir suprantamai. Tvirtai ir užtikrintai: „Tegul niekas neišskiria". Dievas numatė, kad santuoka būtų visam gyvenimui, nebent viena pusė mirtų. (Rom 7,1-3; 1 Kor 7,10-11) Tačiau ji nesitęsia amžinybėje (Mat 22,30). Jėzus nukreipia mūsų dėmesį nuo įstatymiškų klausimų ar galima pakartotinai tuoktis? Ar gali pastoriai išsiskyrę tarnauti? Verčiau „Jis kviečia mus klausti: kaip mes galime dalyvauti drauge su DIEVU kuriant, ugdant, saugant santuokas, kurios atspindi Dievo tikslus Jo šventoje sandoroje ir kuri tęsiasi visą gyvenimą". (Gushee)

 

Visa tai mes girdime Jėzaus mokyme. Todėl Jėzus ir nukreipė visų dėmesį į pirmykštę santuokos paskirtį. Skyrybos skatina kitą svetimauti. Skyrybos aukština savanaudiškumą. Ištikima santuoka kalba apie Dievo ištikimybę, Kristaus bažnyčią, vienybę ir Dievo meilę žmonijai.

 

Brangieji, niekada nesuklupkime šiuo svarbiu klausimu. Neduokime vietos Velniui šiandien, nes rytojus gali baigtis skyrybomis, jei tik suabejosime Dievo Žodžiu ir nesikeičiančia tvarka šiame pasaulyje. Amen?

 

Kitos Biblijos vietos apie skyrybas. Iš 21,7-11. Pak 21,10-14. Pak 24,1-4. Jer 3,8. Mal 2,16. Mat 5,31-32. Mor 10,2-4. Lu 16,18. 1Kor 7,10-17.