Pamokslas 1 Tim 5,1-22

Ar mes rūpinamės savaisiais? 1 Tim 5,1-22

 

 „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tai yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!" (1 Tim 5,8)

 

Kokie rūstūs šie apaštalo žodžiai, tačiau kokie tikri ir nepakeičiami. Mes privalome rūpintis savaisiais. Mūsų elgesys namuose parodo kas esame. Juk Dvasia per apaštalą  Paulių aiškiai sako, kad žmogus, kuriam nerūpi bendruomenės broliai ir seserys, ypač namuose drauge gyvenantys namiškiai (tai gali būti vaikai, žmona, tėvai ir kiti) yra pirma - užsigynęs tikėjimo, antra - blogesnis už netikintį. Kodėl taip sakoma? Todėl, kad tikėjimas visada turi darbus.

„Taigi, mano mylimieji, kaip visuomet klausydavote manęs, kai būdavau tarp jūsų, o dar labiau dabar, man su jumis nesant, taip darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami, nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!" (Fil 2.12-13) Žmogus turi su baime ir drebėdamas Dievo akivaizdoje neimti Dievo malonės veltui. Jei Evangelijos tiesa buvo atverta tavo akims, jei Viešpaties Dvasia persmelkė tave ir visa savo esybe supratai, kad esi nusidėjėlis, jei sugebėjai patikėti, kad Jėzus Kristus numirė už tave ir kviečia tave amžinajam gyvenimui, ŠAUKIS Dievo, prašyk atleidimo, maldauk pasigailėjimo ir bus tau atleista, nes Dievas nori išgelbėti kiekvieną, kuris tiki Sūnų. „Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą." (Jon 5,24) Ir gavęs iš Viešpaties amžinojo gyvenimo pažadą, darbuokis, įrodyk sau ir pasauliui, kad esi tikras tikintysis, nes šiandien lengva apsigauti. Šiandien po pasaulį pasklido daug tuščiakalbių netikrų pranašų ir antapaštalių, kurie iškreipia Kristaus Evangeliją, apraizgo žmones filosofijomis ir pasakomis. Todėl Dievas per apaštalą Petrą ragina: „Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe – pažinimą, pažinimu – susivaldymą, susivaldymu – ištvermę, ištverme – maldingumą, maldingumu- brolybę, o brolybe – meilę. Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių. Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada neapsigausite. Šitaip dar plačiau atsivers jums vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę" (2 Pet 1,5-11). Tikėjimas turi ugdyti dorybę, pažinimą, susivaldymą, ištvermę, maldingumą, brolybę ir meilę. Tokie dalykai neleidžia apsileisti, aptingti, suglebti, pavargti. Ir žiūrėkite kaip griežtai kalba Petras: „O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių". O kaip skausmingai kalba Dvasia. Tačiau neturėtume nusiminti, bet uoliau stengtis sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Mes žinome, kad negalime savo darbu ir pastangomis įtakoti Dievo kvietimo ir išrinkimo, negalime papirkti, negalime duoti kyšio. Tačiau mes galime asmeniškai turėti tvirtesnę poziciją, būti įsišakniję tiesoje ir neabejoti Dievu. Ar mes patys galime atverti amžinojo gyvenimo duris? Ne, tačiau mes galime turėti plačiai atvertą tikėjimą ir drąsą Kristuje Jėzuje. Dangiškasis tėvas nori, kad mes žinotume, kad turime amžinąjį gyvenimą. Štai tas triūsas padeda turėti plačiai atvertas duris į žinojimą.

                 Raštas aiškiai sako, kad tikėjimas be darbų yra bevaisis. „Kas iš to, mano broliai, jie kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų? Argi gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite", o neduotų, ko reikia jų kūnui, kas iš tų žodžių? Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs." (Jok 2,14-16) „Argi ne darbais buvo nuteisintas mūsų tėvas Abraomas, aukodamas savo sūnų Izaoką ant aukuro? Matai, tikėjimas veikė kartu su jo darbais, ir darbai tikėjimą padarė tobulą. Taip išsipildė Rašto posakis: Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta teisumu, o jis pramintas Dievo bičiuliu." (Jok 2,21-23)

Taigi, neturėtume stebėtis tokiais griežtais Pauliaus žodžiais Timotiejui. Bet norint likti ištikimam tiesai, privalu aiškinti šią Rašto vietą (1 Tim 5,8) visų pirma artimiausiame kontekste. O čia Apaštalas Paulius ragina Timotiejų deramai elgtis Dievo bendruomenėje. „Senesnio žmogaus aštriai nebark, bet graudenk kaip tėvą, o jaunesniuosius – kaip brolius, vyresniojo amžiaus moteris – kaip motinas, o jaunesnes – kaip seseris, laikydamasis tobulo skaistumo". (1 Tim 5,1-2) Taigi, Dievo bičiulis, Dievo vaikas, Dievo bendradarbis, tas, kurias pavesti kiti žmonės, privalo sugebėti pasirūpinti tikėjimo namiškiais. Jėzus Kristus sugebėjo tai padaryti, vadinasi Viešpaties pasiuntinys taip pat privalo sugebėti. „Viešpats Dievas davė man iškalbų liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys." (Iz 50,4) Dievo tarnas  privalo išmokti bendrauti su skirtingos lyties ir amžiaus žmonėmis skirtingai. Ypač, kai bendraujant tenka pabarti. Jei mes ką nors giriame, tai pagirtas vaikas, jaunuolis ar senas žmogus jausis vienodai gerai. Tačiau, jei pabartas vaikas per daug nepergyvens kai vyresnis jį barą, tai senesnis už tave gali sureaguoti labai skaudžiai ir gauti infarktą jei tu draskysi jam akis norėdamas pabarti. Taip, pabarti reikia net senesnį žmogų, juk suklumpa visi. Bažnyčioje nėra uždrausta barti vyresnį, bet tai reikia daryti pagraudenant: „Senesnio žmogaus aštriai nebark, bet graudenk kaip tėvą". Paulius mokina Timotiejų pastoracinio darbo. Ganytojas privalo rūpintis namiškiais ir nebijoti pabarti, bet tai turi daryti graudendamas kaip Tėvą namie. Čia netiesiogiai gauname pamoką apie tai kaip vaikai turi barti savo Tėvus. Vaikams leidžiama pabarti tėvus, netgi būtina tai daryti, nes tėvai taip pat nusidėjėliai ir daro klaidų. Tačiau vaikai pasieks tėvų, ypač tėvo, širdį tik tada, kada išmoks barti pagraudendami su pagarbia baime ir meile...

Atitinkamai mes turime išmokti barti mūsų bendraamžius: „jaunesniuosius – kaip brolius... o jaunesnes – kaip seseris, laikydamasis tobulo skaistumo". Ar matot, kad skirtingai bendraujame ne tik su skirtingo amžiaus, bet ir su skirtingos lyties žmonėmis? Mūsų pasaulis, ypač feminizmo judėjimas skelbia, kad visi žmonės yra tokie patys. Taip, žmogus buvo sukurtas kaip vyras ir moteris. Tačiau vyras yra kitoks nei moteris. Jie skiriasi kūnu ir savo paskirtimi pasaulyje. Vyras ir moteris skirtingai mąsto ir skirtingai reaguoja į sėkmę ir nesėkmę. Taip pat skirtingai reaguoja barami. Barant seseris, vyras yra pavojuje nusidėti širdyje. Todėl apaštalas ragina barti jaunesnes laikantis tobulo skaistumo. Tai yra tyrumo ir nenusidėti geiduliais. Jobas sakė: „Sudariau sandorą su savo akimis, kad gašliai nežvelgsiu į mergelę" (Job 31,1). Bendraudamas su seserimi Kristuje, privalai bendrauti taip kaip bendrauji su savo kūno seserimi namie. Netgi, jeigu jauti simpatiją kokiai seseriai bendruomenėje brolau, privalai prisiminti kaip bendrauju su savo sese namie. Negi žiūri kas yra po jos sijonėliu? Negi turi netyrų minčių? Argi bandai paliesti gašliai jos kūną? Aš visada sakau jauniesiems, jei simpatizuojate kokiai mūsų visų seseriai bažnyčioje, negalvokite kad turite teisę gašliai, geidulingai į ją žiūrėti ir liesti. Jūsų bendravimas su ja turi niekuo nesiskirti nuo vedusio brolio bendravimo su kokia nors seserimi bendruomenėje.

Taigi, mes privalome rūpintis namiškiais tinkamai. Skaitykime toliau. „Gerbk našles, kurios yra tikros našlės. Jei kuri našlė turi vaikų ar vaikaičių, jie tegu pirmiausia išmoksta maldingai tvarkyti savo namus ir deramai atsilyginti gimdytojams, nes tai malonu Dievui." (1 Tim 5,3-4) Kaip matome ankstyvoji Kristaus bendruomenė žinojo, kad reikia rūpintis nuskriaustaisiais. Juk tyras pamaldumas reikalauja gailestingumo našlėms ir našlaičiams. „Jei kas mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias. Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu" (Jok 1,26-27). Taigi Dievo valia šiuo klausimu yra aiški. Deja bendruomenėse atsirasdavo veidmainių našlių ir našlaičių, kurie norėjo paramos ir lengvo gyvenimo. Viešpaties negalima apgauti. Šventoji Dvasia mokino bendruomenę būti išmintinga ir atsargia. Į našlių sąrašą turėjo būti įtrauktos tik tikros našlės. Tos, kurios neturi vaikų ar kitų artimųjų, kurie jomis pasirūpintų. „Jei kuri tikinti moteris turi pas save našlių, tegul jas aprūpina, kad nebūtų apsunkinama Bažnyčia ir įstengtų padėti tikrosioms našlėms" (5,16) Tos, kurios turi vaikų, privalo išmokinti vaikus ja pasirūpinti: Jei kuri našlė turi vaikų ar vaikaičių, jie tegu pirmiausia išmoksta maldingai tvarkyti savo namus ir deramai atsilyginti gimdytojams, nes tai malonu Dievui." (5,4) Ir toliau:

Vaikai turi išmokti maldingai tvarkyti namus ir deramai atsilyginti savo mamai. Čia taip pat netiesiogiai gauname pamoką visi, kurie turime tėvus. Mes privalome atsilyginti gimdytojams. Nesvarbu, gal mūsų tėvai patys gali pragyventi ir jiems nereikia maisto bei drabužių. Tačiau pagarba ir atsilyginimas tėvams žengia daug toliau. Juk kiekvienam patinka, kai įvertina tavo darbą ir tu žinai, kad esi kažkam naudingas. Žmona laukia, kad vyras ir vaikai padėkotų už skanius pietus. Laukia, gal ir nesąmoningai, kad brangintų sutvarkytus namus ir palaikytų tvarką. Pamenu kaip mano žmona visada primindavo man apie paliktas spintų ir spintelių duris, drabužius nevietoje ir t.t. Panašiai jaučiasi tėvai, užauginę vaikus. Jie juk nori, kad vaikai pasakytų: „Ačiū tau, kad išmokinai skaityti, rašyti, kad padėjai pasirinkti mokslus, kad ... tiek daug dalykų mums duoda tėvai."   Brangieji, Dievui yra malonu matyti tokius vaikus, kurie deramai atsilygina savo gimdytojams. O kai Dievui malonu ir mums bus labai malonu.

Tačiau netikros našlės neturi galvoti, kad bažnyčia yra vieta kur galima pasipelnyti ir apgauti naivius krikščionis. Bendruomenė turi žinoti kas yra tikros našlės ar našlaičiai: „Tikra našlė, palikusi viena, sudėjo viltis į Dievą ir dieną naktį maldauja bei meldžiasi. Bet našlė malonumų ieškotoja, dar gyva būdama, jau yra mirusi. Todėl įspėk dėl šito, kad jos būtų be priekaišto. Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tai yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį! Į našlių sąrašą įtrauk tokią našlę, kuriai sukako bent šešiasdešimt metų, kuri buvo tik kartą ištekėjusi, jeigu ji pasižymėjo gerais darbais: jei išauklėjo vaikus, jei buvo svetinga, jei plaudavo šventiesiems kojas, jei pagelbėdavo vargstantiems, jei stengdavosi dirbti visokį gerą darbą." (1 Tim 5,9-10) Kaip matome ankstyvojoje bažnyčioje nebuvo lengva patekti į našlių sąrašą. Nelengva veidmainiams, bet tikintiesiems lengva. Juk augdami Kristuje ir metams bėgant, mūsų tikėjimas auga, ištikimybė ir ištvermė didėja. Taigi, reikalavimai aukšti. Trumpai apžvelkime juos: Našlės amžius – 60 metų. Amžiaus apribojimas greičiausiai tiesiogiai susijęs su darbingumu. Vieno vyro žmona. Kodėl toks sunkus reikalavimas? Juk pastoriai ir diakonai turi būti vienos žmonos vyrai? Tai suprantama. Tačiau pastoriai ir diakonai nėra kažkokie išskirtiniai. Skaistumas privalomas visiems, nes esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Bendruomenė turi remti ir sekti šventais vyrais ir moterimis. Visa ką daro bendruomenė turi aukštinti Dievą. Negali būti nei šnekos apie paramą visokiems girtuokliams, svetimautojoms, tinginiams ir veltėdžiams. Tomis ankstyvosios bažnyčios dienomis, visuomenė žinojo, ką daro tikintieji. „Jūs – pasaulio šviesa," sakė Jėzus, „- Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno." (Mat 5,14) Parama našlėms ir našlaičiams taip pat buvo žinoma. Pasaulis turėjo žinoti, kad Dievas laimina šventuosius, o ne nusidėjėlius. O jei bendruomenė suklys ir pradės išlaikyti netinkamus žmones gali atsitikti štai taip, kaip parašyta:

„Jaunesnių našlių nepriimk. Pasidavusios gašlumui, jos atsitolina nuo Kristaus ir geidžia ištekėti, o tuo užsitraukia kaltinimą, jog pametusios pirmuosius pažadus. Be to, jos išmoksta dykinėti bei landžioti svetimus namus, ir ne tik dykinėti, bet plepėti bei užsiiminėti niekais, taukšti, kas nedera. Taigi, aš norėčiau, kad jaunesnės ištekėtų, turėtų vaikų, šeimininkautų ir neduotų priešininkui jokios progos jas koneveikti. Kai kurios jau nuklydo paskui šėtoną" (5,11-15).

                      Mielieji, mes neturime nukrypti paskui šėtoną, būkime ištikimi ir darbštūs, tinkamai atsilyginkime gimdytojams, rūpinkimės vieni kitais, jei reikia barkime, girkime, visada laiminkime, dėkokime vieni kitiems, branginkime vienas kitą, nebūkime abejingi. Ir nepamirškime – artima meilė dorybės artimui neleis apsileisti ir prarasti tikėjimą. „Šitaip dar plačiau atsivers jums vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę" Amen.

 

Visi būkite apsivilkę nuolankumu…(1Pet 5,6-11)

 

Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus. ⁷ Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi. ⁸ Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. ⁹ Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pat kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams visame pasaulyje. ¹⁰ O visų malonių Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją garbę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, pastiprins, pastatys ant tvirto pagrindo. ¹¹ Jo valdžia per visus amžių amžius! Amen.

 

Kodėl toks svarbus šis paraginimas? Todėl, kad jame yra pergalė ir raktas į daugelio problemų sprendimą.

 

1)   Ir visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems, nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę. Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus.

 

Petras ragina apsivilkti nuolankumu. Koks geras ir vaizdingas žodis. Jis padeda suprasti nuolankumo svarbą. Drabužiai yra būtini, nes be jų bus gėda, šalta, nepatogu. Kas yra nuolankumas? Jeigu juo reikia apsirengti, vadinasi jis yra būtinas. Kas gi yra tas nuolankumas, kad juo galima apsirengti? Jei apsirengsiu tinklu, ar aš būsiu apsirengęs? Taigi nuolankumas turėtų būti apibrėžtas kažkaip.

Nuolankumas geras žodis, tai lyg nusilenkimas vienas prieš kitą. Tai nemąstymas apie save, savo problemas, savo poreikius, savo įsitikinimus, savo supratimą savo išmintį, savo išsilavinimą, savo padėtį, savo autoritetą, savo nuomonę. Nuolankumas tai nusižeminimas. O nusižeminimas, pasimažinimas yra neįmanomas, jei nenusižeminsime prieš Viešpatį Dievą. Ką reiškia nusižeminimas prieš Dievą? Jis panašus į nusižeminimą, nuolankumą prieš žmones. Tai atsidavimas, paklusnumas, įsiklausymas, pagarba. Tai nepriešgyniavimas Jam. Tai susitaikymas su Dievo valia ir Jo planu mano gyvenimui.

Žodis „Nuolankumas" panašus į žodį „nusilenkimas", o „nusilenkimas", panašus į žodį „nusileidimas". Kada liaujasi ginčai? Tada, kai kas nors nusileidžia. Ne tada, kai kas nors nugali ir užkariauja kitą, bet tada, kai palieka savo nuomonę taikos, ramybės, ir draugystės labui.

„Dievas išpuikėliams priešinasi" Kodėl Dievas priešinasi išdidiems? Todėl, kad jis neapkenčia išdidumo. Kažkada Liuciferis, būdamas gražiausias Dievo kūrinys pasididžiavo ir patapo Šėtonu - naikintoju, skundiku, priešininku. (Iz 14,12-15)

Žmogus yra gundomas anksčiau laiko iškelti save, bet Dievas yra tas, kuris išaukštins mus kada reikia, ir tik tada, kada tam būsim pasiruošę. Vienas krikščionis pasakė: "Pirma kryžius - po to vainikas; pirma kentėjimas- po to garbė".

 

2)   Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi. Mes galime savo rūpesčius atiduoti dangaus Tėvui. Jis tikrai mumis rūpinasi. Kas nors pasakys: „negis jis rūpinasi? Pažiūrėk kiek daug skausmo pasaulyje, kiek badaujančių vaikų, kiek prievartos ir.t.t. Žmonės greiti smerkti dievą, visiškai nesuprasdami jo kelių ir nepažinodami jo valios. Žmonės smerkia Dievą dėl savo nelaimių, bet pakeisti savo kelių nenori.

Niekada nepavesime savo rūpesčių Jam, jei nenorėsime nusilenkti po galinga Dievo ranka ir nepasitikėsime Juo. Petras gerai žinojo, kad Dievas rūpinasi. Jėzus išgydė jo anytą (Mor 1,29-31) Padėjo pagauti daug žuvų ( Luk 5,1-11) Padėjo užmokėti šventovės mokestį (Mat 17,24-27)  Padėjo eiti vandeniu (Mat 14,22-33) išgydė Malkaus ausį, po to kai Petras ją nukirto (Luk 22,50-51) ir vėliau išgelbėjo iš kalėjimo (Apd 12).

            Kas atsitinka, kai mes pavedame savo rūpesčius Viešpačiui? Jis duoda drąsą pasitikti problemas ir rūpesčius. Jis duoda išmintį ir supratimą. Jis duoda jėgų pasielgti tinkamai. Jis duoda tikėjimą pasitikėti Juo. Jis pasirūpina išeitimi. Kokie rūpesčiai jus slegia šiandien? Gal jums atrodo, kad Dievas nesirūpina? Jūs čia esate, o Viešpats tvarko jūsų reikalus. O kad mes patikėtume, kad Dievas rūpinasi visada. Tada nedarytume kvailų žingsnių, tada sekmadieniais nedirbtume, bet būtume savo bendruomenės sueigoje, tada būtume kantresni savo sutuoktiniui, vaikams,

 

3)   Būkite blaivūs, budėkite. Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti.

Mes visi turime rūpesčių ir problemų, nes turime priešą. Ir kada norime nusilenkti vienas prieš kitą ir paklusti Dievui ir vienas kitam, šėtonui tai nepatinka ir Jis aktyviai priešinasi. Ką daryti, kaip apsisaugoti ? Dvasia duoda atsakymą.

 

a)   Blaivumas. Blaivumas ir budėjimas. Ir kada užgriūna rūpesčiai, mes daromės neblaivūs ir neatidūs. Čia kalbama ne tik apie blaivumo nuo alkoholio, bet apie bet kokį blaivumą. Kas yra neblaivumas? Kada mus užvaldo kažkas kitas, bet ne Dievas, mes tampame neblaivūs. Alkoholis užvaldo visą žmogų. Lygiai taip pat užvaldo aistra pinigams, politikai, poilsiui, pramogoms. Po to seka kvailumas, neatidumas, nemąstymas ir aklumas.

 

b)   Budėjimas- įvertinimas. Budėjimas, reiškia tai, kad Velnią reikia tinkamai įvertinti. Tai yra prisiminti, kad Jis daug sumanesnis, nei mes, daug protingesnis, daugiau žinantis, daugiau galintis. Jis turi armijas demonų ir netgi žmonių, kurie jam patarnauja. Mes negalime gyventi lyg jo nebūtų. Taip, Jėzus nugalėjo Šėtoną kryžiumi, savo auka , savo pralietu krauju, bet tai nereiškia, kad nugalėtas Šėtonas taip pat galvoja, kad jis pralaimėjo. Prisiminkime, jis pasididžiavimo pradžia ir tobulybė. Jis niekada nenusižemins ir nepripažins pralaimėjęs, ir aš tikiu, net pragare, Jis keiks ir nepripažins Dievo autoriteto.

 

c)   Atpažinti jį. Mes turime žinoti, kaip jis atrodo, kad galėtume budėti. Mes tik tada galėsime žinoti, kaip jis atrodo, jei žiūrėsime ir klausysime ką Biblija kalba apie jį.

Pirma, Jis visada apsimeta Kristumi, juk jis yra apsimetėlis, ateina su vadinama tiesa. Juk tokie yra anie netikri apaštalai, klastingi darbininkai, besidedantys Kristaus apaštalais. ¹⁴ Ir nenuostabu, nes pats šėtonas geba apsimesti šviesos angelu. ¹⁵ Tad nieko ypatinga, jei ir jo tarnai apsimeta teisumo tarnais. Bet jų galas bus toks, kokie jų darbai. (2 Kor 11,13-15)

Antra, jis yra melagis. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas. Jon 8,44

Trečia, jis negali užvaldyti mūsų. Jis vaikščioja aplinkui, bet, jei Dievo dvasia gyvena mumyse, jis negali išstumti jos. Šėtonas gali veikti mus, nes Jis nuodėme užteršė žmogaus kūną Adome. Mūsų kūnas, lyg kompiuterio programa. Paspaudi tinkamą mygtuką ir kompiuteris padaro užprogramuotą veiksmą. Mūsų kūnas lyg velnio kompiuteris tereikia paspausti tinkamą mygtuką ir kūnas padaro  tam tikrą nuodėmę. Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus. ⁸ Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą. Gal 6,7-8 Todėl reikia budėti, kad nesinaudotume kūno kompiuteriu, bet tik Dievišku kompiuteriu.

Ketvirta, jis yra skundikas."Aš girdėjau danguje galingą balsą sakantį: 'Dabar atėjo mūsų Dievo išgelbėjimas, galybė, karalystė ir Jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį." (Apr 12,10) Jis skundžia mus ne tik Dievui, bet mums patiems. Jis išmokina žmones būti skundikais ir teisėjais, karčiais smerkėjais ir kaltintojais. Jis išmokina mus smerkti ne tik kitus, bet mus pačius, kad save smerktume dieną ir naktį, kad baigtume savo gyvenimą savižudybe ar beprotyste.

 

d)   Priešintis. "Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pat kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams visame pasaulyje." Ef 6,10-19 kalba kaip mes galime priešintis. Ir tai įmanoma tik tvirtai stovint Viešpaties tiesoje. Abejonėmis toli nevažiuosi. Tikėjimas - tai pasitikėjimas Dievu per Jo apreiškimus Žodyje. Priešintis padeda prisiminimas, kad mano išbandymai nėra unikalūs. Visi broliai ir seserys Kristuje patiria tokius pat kentėjimus. Todėl čia nėra vietos skųstis ir pailsti.

 

4)   O visų malonių Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją garbę Kristuje Jėzuje, pats jus, sutvirtins, pastiprins, pastatys ant tvirto pagrindo. Jo valdžia per visus amžių amžius. Amen.

 

Kokie nuostabūs paguodos ir vilties žodžiai. Pats Dievas atlieka darbą mumyse ir su mumis. Per visus išbandymus, kurie ateina, mes mokinamės paklūsti Dievui ir vienas kitam. Tikrai Dievas gali išugdyti mumyse tobulumą, tvirtumą, stiprybę ir stabilumą. Viešpats gali pastatyti ant tvirto pagrindo. Koks yra tas pagrindas? Tai amžinas Kristaus mokslas. Tai Jėzus Kristus, kuris yra kelias tiesa ir gyvenimas. Tai tiesos ir teisumo kelias. To kelio pradžia nuolankumas, atgaila, išganymas. Amen.

 

AR ESAME SUBRENDĘ?

AR ESAME SUBRENDĘ? 1 Korintiečiams 13,8-13 Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis – pasibaigs. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė. Mes jau kalbėjome, kad meilė niekada nesibaigia, nes ji yra iš Dievo. Dievas yra amžinas ir niekada negali nustoti egzistuoti. Nieko nuostabaus, kad meilė yra pati didžiausia - didžiausia jame yra meilė. Juk ir tikėjimas praeina ir viltis praeina, tik meilė lieka per amžius. 1) Viskas praeina. (8-9) Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas.. Korintiečiai labai žavėjosi įvairiomis dvasinėmis dovanomis, kad būtų svarbūs, reikalingi, įrodytų, kad yra dvasiniai, o ne kūniniai. Kas nenorėtų turėti pranašystės dovanos? Kas nenorėtų kalbėti užsienio kalbomis nesimokęs? Kas nenorėtų turėti pažinimo dovanos? Tačiau šios dovanos praeina ir jau praėjo. Paulius norėjo priminti tikintiesiems Korinte, kad praeis tai, kas jiems buvo kasdieniška. Ateis laikas kai jie turės gyventi savarankiškai. Šie žodžiai labai sunkūs tikintiesiems, nes visada esi saugesnis, kai gyveni su tėvais. Apaštalų ir pranašų era ėjo į pabaigą ir apaštalas Paulius taip norėjo, kad jo vaikai subręstų ir pradėtų gyventi kaip suaugę. Galbūt ir mūsų gyvenime yra kažkoks žmogus, kuris palaiko mus, uždega, suteikia džiaugsmą. Mums juk reikia draugų, tėvų, žmonų, vyrų, vaikų. Mes neįsivaizduojame gyvenimo be tų brangių žmonių. Tačiau ateis laikas, kai nebus vaikų, žmonų, vyrų, tėvų. Kaip gyvensime tada? Ar būsime tam pasiruošę? Ateis laikas, kai negalėsime jėgų daryti tai, ką taip mėgstame daryti šiandien. Todėl Viešpats augina mus, kad būtume subrendę meilėje ir nežiūrint šio pasaulio skausmų ir netekčių, vis dėlto sugebėtume išgyventi skaudžiausius dalykus ir likti ištikimi Viešpačiui. 2) Dalinis gyvenimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis – pasibaigs. Paulius skelbia labai keistus dalykus. Paulius sako, kad pažinimas ir pranašystės yra tiktai viena dalis. Labai įdomus žodis “dalinis”. Originale šis žodis reiškia vieną dalį, vieną pusę, tai gali būti kita ežero pusė, kita valties pusė kaip Jon 21,6 kur Jėzus įsakė užmesti tinklą į kitą valties pusę. Galima būtų pasakyti, kad mes kalbame apie vienpusį pažinimą, vienpusį pranašavimą. Taigi, atėjęs tobulumas atvers ir kitą pusę. Žodis tobulumas nėra kažkoks stebuklingas tobulumas, bet paprasčiausiai brandumas, išbaigtumas, kažkas pasiekęs aukščiausio tikslo. Priklausomai nuo konteksto galime matyti apie ką yra kalbama. O čia aiškiai matome, kad kalbama apie subrendimą. 3) Vaikystė turi praeiti. (10-11) Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Viskas šioje žemėje turi pradžią ir pabaigą. Vaikystę ir senatvę. Kol esame vaikai, mums rūpi tik žaislai ir linksmas laiko praleidimas su draugais. Daugiau nieko nereikia. Tačiau atėjus laikui, privalėjome mesti tai kas vaikiška. Krikščionybė turi savo vaikystę ir savo tobulumą. Buvo laikas, kai žemėje vaikščiojo gyvieji pamato akmenys apaštalai ir pranašai. Dievas buvo pavedęs jiems svarbią užduotį skelbti Dievo karalystės slėpinius tikintiesiems. Šie slėpiniai pranašystės, pamokymai, pažinimo žodžiai buvo mokinių didžiai branginami ir saugomi. Taip pat ir Viešpaties Dvasia globojo ir saugojo šiuos žodžius, todėl šiandien mes galime turėti Bibliją – Senąjį ir Naująjį Testamentą, kad augtume išgelbėjime Viešpaties pažinimu. 4) Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Tai ką šiandien matome, mes matome tik iš vienos pusės. Kodėl sako kaip veidrodyje? Todėl kad veidrodyje matome save, tačiau vis tiek tik savo akimis. Mes matome iš savo pusės. Mūsų gyvenime pastoviai susiduriame su situacijomis, kur reikia daryti sprendimus, jei būsime šališki ir nebudėsime greitai pargriūsime ir pasmerksime savo ilgalaikei vaikystei. Kodėl mes apkalbame? Todėl, kad matome kitą žmogų kažkokioje situacijoje ir galvojame, kad žinome viską, tada smerkiame ir pranešame kitiems. Kodėl mes esame išdidūs? Todėl, kad galvojame, kad viską žinome apie save. Matome kokie esame gražūs ir protingi. Veidrodis geras dalykas, tačiau jie šis veidrodis nėra iš Dievo, jis greitai atneš nelaimę. Mes susikuriame savo pasaulį ir galvojame, kad kiti turi pagal jį gyventi. Korintiečiai buvo tokie. Jėzus prilygino šią kartą su gatvėje sėdinčiais vaikais. Kurie grojo, bet niekas nešoko pagal jų muziką, jie verkė, bet niekas nerypavo drauge. Mes turime siekti subrendimo ir tobulumo, tam kad nebūtume šališki. Meilė nėra šališka. Dievo meilė agapė yra tobula ir visada matanti abi puses. Tobulumas leidžia pamatyti save Dievo akimis. Kaip gerai, kad esame Kristaus kūno – bažnyčios nariai. Tik čia mes galime augti Dievo pažinimu drauge su visais šventaisiais. Čia mes mokinamės, augame. Šiandien mes turime išbaigtą Žodį, kuris naudingas mums, kad pažintume save ir Dievą. 5) Meilė yra didžiausia. (12-13) Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė. Kodėl meilė didžiausia? Todėl, kad meilė tai pagrindinis Dievo atributas. Apaštalas Jonas rašė: 7 Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. 8 Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė 9 O Dievo meilė pasireiškė mums tuo jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį 10 Meilė - ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. 11 Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. 12 Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tampa tobula.(1Jon 4,7-12) Broliai ir seserys Korinto bendruomenėje susimaišė ir pamiršo kas įstatyme svarbiausia. Meilė yra svarbiausia. Mylintys broliai ir seserys yra svarbiausia. Ne pranašavimai, ne stebuklai, ne galingi darbai svarbiausia, bet broliška meilė, kuri pridengia nuodėmes. Apaštalas Jonas primena, kad meilė yra iš Dievo. Meilė yra didžiausia, nes tai - malonė. Dievas pamilo mus dovanai. Jis siuntė Jėzų Kristų, kad mes gyventume per jį. Meilė – tai atleidimas.

Apie mūsų draugus rašo Kauno diena

http://www.kaunodiena.lt/dienrastis/priedai/seima/jav-iskeite-i-lietuvos-uzk
ampi-102124

Dėkingai Giedokite Dievui Kristaus vardu

Dėkingai Giedokite Dievui Kristaus vardu

Kol 3,16-17

„Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. ¹⁷ Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui.“

· Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mes esame šios nuostabios knygos žmonės. Mes visada pabrėžiame Biblijos skaitymą, mokymą, studijas, pamokslus. Tačiau ar perskaitę, suprantame Kristaus žodį? Tėvas paliko mums labai brangius žodžius. Jis prabilo per Jėzų, kad mes suprastume. Visas Jėzaus gyvenimas yra žodis žmonijai.

Ar Jėzaus žodžiai duoda vaisių? Ką mes darome su visa informacija, kurią girdime bažnyčioje? Ar mes priimame į širdį? Ar keičiamės pagal jį? Ar esame Žodžio vykdytojai, kaip sako Jokūbas?

Ar krikščionys neša vaisių? Kas yra vaisius? Tai Kristaus žodis tapęs kūnu (gyvenimu). Tai žodis, kuris pakeičia elgesį ir mąstymą. Ar mes pasirengę keistis? Ar išgirdę apreiškimą sekmadienį, mes skubame su tuo ką nors daryti? O gal kovojame ir pykstame? Tai būtų labai vaikiška. Ką daro vaikas išgirdęs tėvų nurodymus? Pirmiausia sako „ne“. Didesni vaikai sako taip, bet galiausiai padaro „ne“. Taigi galima būtų padaryti išvadą, kad neklusnumas yra vaikiškumas, nebrandumas. Jeigu norime kažkaip suprasti savo dvasinį brandumą, galime pamąstyti ar esame klusnūs. Klusnumas kalba apie brandumą. Maištavimas kalba apie vaikystę.

Kas gali padėti mums klusniai vykdyti Kristaus žodį? Aš tikiu, kad bendruomenė.

· Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi. Kristaus žodis gyvuos vaisingai, kai visi broliai ir seserys rūpinsis gyventi pagal Kristaus Žodį. Kai mes vienas kitam padėsime. Kai mes nebūsime savanaudžiai, bet raginsime vienas kitą. „Nepraleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau įžvelgiate besiartinančią dieną“ (Heb 10,25) Aš mąstau, kokie turėtų būti mūsų susirinkimai, kad mes paragintume ir paskatintume vienas kitą. Kai vienas ar du ragina visus, tai tokias sueigas mes gerai pažįstame. Tačiau aš mąstau kaip padaryti, kad visi dalyvautų? Turime nepamiršti, kad čia dar kalbama apie visokeriopą išmintį. Mokyti ir raginti reikia išmintingai.

Bendruomenė yra vadinama Kristaus kūnu. O kūne yra daug narių, visi reikalingi ir kažką darantys. Todėl visi gali daryti ir daro įtaką. Netgi nieko neveikiantis narys bendruomenėje moka ir ragina. Tik klausimas ar toks paraginimas yra vaisingas KRISTAUS žodžio įsikūnijimas? Kartais mūsų elgesys ragina ir moko daugiau negu žodžiai.

· su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. Šiandien mes giedame gražias giesmes. Giedodami skelbiame žinią. Kiek visokiausių giesmių yra sukurta? Kiek himnų, kiek dvasinių ir nedvasinių dainų girdėjo mūsų ausys? Kiek daug diskusijų apie krikščioniškus ir nekrikščioniškus muzikinius stilius? Tačiau čia Viešpats ragina mus giedoti su dėkinga širdimi. Dėkingumas yra dvasinės giesmės pamatas. Dėkingumas yra Kristaus mokinio bruožas. Ir ne toks dėkingumas, kurį mes pažįstame pasaulyje. Pagonys dėkoja, kai jiems kas nors padaro paslaugą. Krikščionys dėkoja, netgi persekiojimuose. Tikintieji sugeba dėkoti net varguose ir nepritekliuje, nes tai daro Kristaus vardu.

Bendruomenė yra raginama giedoti. Ir nereikia nieko skaityti tarp eilučių. Čia nėra raginimo giedoti be instrumentų ar kažkokiu stiliumi. Negirdime raginimo, kad reikia giedoti senas giesmes ar tik naujas. Tiesiog esame raginami dėkingai giedoti.

Ką reikia ar galime giedoti? Giesmės turi tikslą pasiekti Dievo ausį. Pasaulyje yra labai daug ekspertų, kurie žino kokią muziką mėgsta Dievas, tačiau ar tai svarbiausia? (Skaityti Brian McLaren atviro laiško giesmių kūrėjams ištrauka[1])

· Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui. Esame kviečiami viską daryti Kristaus vardu. Ką tai reiškia? Per visą ilgą (ar trumpą) savo kelią su Dievu kažkaip esame supratę ką tai reiškia, nes kitaip negalėtume jaustis patogiai ir gyventi ramiai. Apaštalas ragina Kolosiečius kalbėti ir veikti Kristaus vardu. Tai nėra naujas raginimas. Tai būtinybė kasdieną. Kitais žodžiais tariant, tai reiškia viską daryti taip kaip darytų Jėzus. Veikti, kalbėti su dėkingumu. Mes esame raginami ne šiaip dėkoti tariant magiškus žodžius „Jėzaus vardu“, bet dėkoti taip kaip dėkojo jis pats. Jėzus buvo dėkingas Tėvui visose situacijose. Mes girdime jį dėkojant už maistą, už mokinius, dėkojant už apreiškimus. Visas jo gyvenimas pilnas dėkingumo ir klusnumo. Tai neatsiejami dalykai.

Kai Kristaus žodis gyvena vaisingai bendruomenėje, tokia kaimenė visada dėkinga Dievui, nes ji supranta kokia yra tobula Tėvo valia. Ji dirba ir ilsisi KRISTUJE. Švenčia šventes ir kovoja dvasines kovas Kristuje. Tokia bendruomenė turi druskos savyje ir yra pasaulio šviesa. Jos geri darbai yra matomi, o žmonės matydami tuos darbus šlovina Dievą, kuris yra danguje.

---

[1] http://lkb.lt/content/view/126/34/

Kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams (sekmadienio pamokslas)

Kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams.

Pak 29,28

„Tai kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, bet tai, kas
apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams, kad laikytumėmės visų šio
Įstatymo žodžių".

1) Tai kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui. Pasaulyje yra
dalykų, kurių mes nesuprantame. Todėl kartais galvojame, kad esame
neišmanėliai, nieko nesuprantame ir labai nusimename. Kartais skaitome
Bibliją ir nesuprantame. Kartais stebime žmones ir nesuprantame kodėl jie
taip ar kitaip elgiasi. Mes turime suprasti, kad pasaulyje yra dalykų, kurių
mes nesuprantame. Yra dalykų, kuriuos gaubia paslapties skraistė. Kaip
viskas bebūtų, svarbiausia tinkamai reaguoti, susidūrus su paslaptimis ir
nežinomybe.

Mozė sakė tautai, kad yra dalykų, kurie yra paslėpti mūsų protams ir
širdims. Viešpačiui aišku viskas yra žinoma. Tačiau mes privalome išmokti
pasitenkinti tuo ką žinome. Dievas pažadėjo Mozei šalį tekančia pienu ir
medumi. Tačiau diduma tautos nepatikėjo tuo ką sakė Dievas, nes nematė savo
akimis. Viešpats žinojo kaip atiduoti šalį tautai, tačiau žmonės ne. Kaip
liūdna, kad jie pasikliovė savimi, o ne Dievo pažadais.

Dievas pareiškė save tautai per Įstatymą, duotą per Mozę. Jis davė visus
nurodymus, nes žinojo, kad būtent taip jie geriausiai pažins Viešpatį Dievą.
Tačiau pastoviai kas nors priešinosi Dievo apreikštai valiai. „Noriu, kad
žinotumėte, broliai, jog visi mūsų protėviai laikėsi po debesiu ir visi
perėjo jūrą. Jie visi susirišo su Moze, krikštydamiesi debesyje ir jūroje;
visi valgė to paties dvasinio maisto ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo.
Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus. Vis dėlto
daugumas jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje". (1Kor
10,1-5) Kodėl daugumas nepatiko Dievui? Todėl, kad žmonės buvo nepatenkinti
tuo ką turėjo, ką matė jų akys ir jautė širdis. Jie pastoviai murmėjo ir
maištavo. Dievas atskleidė savo esybę per Įstatymą, bet žmonėms nepatiko ką
sužinojo ir jiems to neužteko. Jie norėjo patirti kažką daugiau. Jie
pastoviai buvo traukte traukiami prie stabų.

Visos stabmeldiškos religijos žadėjo kažką nepaprasto ir paslaptingo. Viskas
pagoniškose kultuose dvelkė paslaptimi ir nežinomybe. Nežinomybė kėlė baimę
ir paklusnumą kulto vadams – žyniams ir burtininkams. Nes jie skelbė turį
ypatingą ryšį su Dievu. Kiek šiandien pasaulyje yra stabmeldiškų religijų?
Kiek pamokslininkų ir netikrų pranašų skelbia turį didesnė tiesą ir žino
paslaptis. Kiek rašytojų rašo teologines knygas, kuriuose skelbiasi žiną
viso pasaulio misterijas. Arba siūlo sužinoti kaip Jėzus Kristus lankėsi
Japonijoje ar pamokslavo Amerikoje.

Tačiau mes neturėtume klaidžioti tamsoje. Viešpats Dievas nepalieka mūsų
nežinioje, jis visada apreiškia mums ką daro ir ką reikia mums žinoti:
„Tikrai Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs savo užmojo savo
tarnams pranašams. Liūtas suriaumojo, ir kas neišsigąs? Viešpats Dievas
prabilo, ir kas atsisakys pranašauti?" (Amoso 3,7). Mūsų Dievas yra
gailestingumo ir teisingumo Dievas. Jis nesiruošia bausti nei vieno už
nežinojimą. Tik kartais mūsų nežinojimas būna dėl trumpos atminties arba
maišto. Geras pavyzdys yra vaikai. Namuose mes turime kažkokias taisykles,
kurios padeda palaikyti tvarką ir ramybę. Vaikai privalo laikytis tėvų
nustatytos tvarkos. Ta tvarka padeda jiems suprasti, kad Dievas taip pat yra
tvarkos ir ramybės Dievas. Tačiau vaikai vis sulaužo ir sulaužo taisykles.
Po to sako: „Aš nežinojau". Aš tikiu, kad jie nuoširdžiai sako. Tačiau aš
taip pat žinau ką esu įsakęs. Jei atmintis trumpa, tai dar nereiškia, kad
esi pateisintas. Kai kurie tikintieji elgiasi panašiai, tačiau tuo nėra
pateisinti.

Daugelis pranašysčių Biblijoje yra užantspauduotos ir jų nevalia atplėšti.
Štai Danieliui Viešpats sakė: „O tu, Danieliau, laikyk paslaptyje šiuos
žodžius ir užantspauduok knygą iki pabaigos meto..." (12,4) „Aš tai
girdėjau, bet negalėjau suprasti. Todėl paklausiau: ‚Mano viešpatie, koks
bus šių dalykų galas?' – ‚Eik savo keliu, Danieliau,- atsakė jis, - nes šie
žodžiai turi likti paslaptyje ir užantspauduoti ligi pabaigos meto." Dan
12,8-10. Ne viskas buvo žinoma, net tiems, kurie girdėjo Dievą kalbant savo
ausimis. Ne viskas suprantama ir mums, kurie girdime Dievą kalbant
Biblijoje. Ne viskas aišku ką sako Paulius: „jis taip kalba apie šituos
dalykus visuose laiškuose. Juose esame sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos
nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo
pačių pražūčiai." (2 Pet 3,16) Pavojinga aiškinti Raštus savo nuožiūra.
Dievo apreikšimų iškraipymas turi bausmę. Visų pirma žudai save, nes
neteisingai suprasdamas Dievo Žodžius, neteisingai gyvensi ir pasmerksi save
kančioms. Apaštalas Petras taip pat sako: „Pirmiausia žinokite, kad jokia
Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė
niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės
kalbėjo Dievo vardu." (2 Pt 1,20-21). Privalome įsidėmėti ir išmokti
mintinai šias eilutes. Rašto negalima aiškinti nekreipiant dėmesio į Dvasios
aiškinimą. Negalima aiškinti Rašto pagal savo šiandienines emocijas.
Nugriuvo Niujorko dangoraižiai ir visi puolė ieškoti pranašysčių Biblijoje.
Artėjo 2000 metai ir visi buvo panikoje. Kodėl? Todėl, kad klaidingai buvo
aiškinamas Raštas. Ir mes, kurie esame Dievo Žodžio skelbėjai, esame
pavojuje aiškinti Raštą pagal savo emocinę būseną. Turime saugotis ir bijoti
Viešpaties.

Dievo Dvasia paakino žmones, kurie kalbėjo ir rašė. Dievo Dvasia gali
paakinti žmones, kurie klauso. Dievo dvasia niekada neapakina, bet
atvirkščiai paakina – apšviečia, įkvėpia, sužadina. Taip buvo su Danieliumi,
kai jis ieškojo atsakymo į Nabukadnecaro sapną, kurio net negirdėjo. Jokie
to pasaulio žyniai ir kerėtojai negalėjo išaiškinti sapno. Karalius buvo
taip įpykęs, kad įsakė išžudyti visus išminčius, gyvenusius Babilone.
Danielius ieškojo Dievo ir paslaptis jam buvo atskleista. Jis šlovino Dievą
sakydamas: „Tebūna pašlovintas Dievo vardas nuo amžių per amžius, nes jo yra
išmintis ir galybė. Jis keičia laikotarpius ir metų laikus, pašalina ir į
sostą pasodina karalius, suteikia išminčiams išmintį ir išmanantiems
pažinimą. Jis apreiškia, kas gilu ir paslėpta, jis žino, kas yra tamsybėje,
nes jame yra šviesa..." (Dan 2,20-23)

2) „tai, kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams." Daug dalykų
šioje žemėje yra mums paslėpta. Tačiau tai kas apreikšta yra atskleista su
tikslu. Mozė sako, kad tai kas apreikšta yra mums ir mūsų vaikams. Dievas
nieko nedaro tuščiai. Jie jis kažką įsakė, privalu vykdyti. Mes, žmonės
kartais sakome savo vaikams, kad jie ką nors padarytų, bet jiems
užprotestavus, nusileidžiame, nes nenorime sutramdyti sūnaus maišto. Kartais
vaikai būna tokie iššaukiantys. Vaikai neužauga klusnūs savaime. Jie užaugs
klusnūs, jei juos mes pastoviai auklėsime ir mokysime Viešpatyje.

Viešpats Jėzus Kristus atskleidė mums Dievą kaip Tėvą. Jėzus išsirinko
mokiniu ir paaiškino jiems Dievo valią. „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes
tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums
viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs." (Jon 15,15) Jėzus Kristus
atskleidė tai, ką veikia Dievas. Jis nenori, kad mes tik turėtume istorinį,
teologinį, dvasinį, sociologinį, eschatologinį, antropologinį, ekleziologinį
ar kokį kitokį pažinimą. Viešpats nori, kad mes gyventume Juo. Kad Jo
žodžiai būtų mūsų duona ir vanduo. Kad mūsų vaikai matytų, kad krikščionybė
yra ne hobi, bet gyvenimo tikrovė. Tik tada mūsų vaikams Dievo apreikšimai
bus įdomūs, kada jie aiškiai matys, kad mes jais domimės iš visos širdies ir
bijome Dievo.

3) „kad laikytumėmės visų šio Įstatymo žodžių". Brangieji, niekada
nepamirškime, kad Viešpats atskleidė mums savo valią ne tam, kad mes būtume
kažkokie išskirtiniai pasipūtėliai. Bet tam, kad laikytumėmės viso Dievo
mokslo patys ir vestume kitus pas Dievą. Todėl ir turime tikinčiųjų šeimą ir
namus, kur geriausia mokintis pažinti Viešpatį. Viskas kas apreikšta
Biblijoje yra mums ir mūsų vaikams. Nebijokime skaityti Biblijos vaikams.
Jei mūsų mažieji sugeba išsiaiškinti kaip dirba kompiuteris, kodėl mes
kartais galvojame, kad Biblija yra per sunki mūsų mažiesiems. Skaitykime
Dievo žodį vaikams, mokinkime ją pritaikyti gyvenime. Dievo mintys tokios
gausios, neužteks visos amžinybės, kad suprastume jas. Todėl šiandien
nesnauskime, bet mokinkime save ir savo vaikus.

„Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi
Viešpatį savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Paimk į
širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams.
Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi.
Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos.
Užsirašyk juos ant durų staktos savo namuose ir ant vartų." (Pak 6,4-9)

Sekmadienio pamokslas

Ką čia veiki?

1Kar 19,1-18

Visi žmonės kada nors pakliūna į sunkumus, kuriuose prarandą savitvardą ir
stiprybę. Liūdna, kad ir tikintieji kartais neatlaiko mėginimų ir palūžta.
Todėl Viešpats paliko mums daug padrąsinančių liudijimų ir pamokančių
istorijų savo Žodyje. Paskaitykime apie Eliją.

1. Elijas bėga, norėdamas išgelbėti savo gyvybę. „Išsigandęs ir
gelbėdamas savo gyvybę, jis tučtuojau pabėgo." (1Kar 19,3) Elijas buvo toks
pat žmogus kaip ir mes. Jis buvo ištikimas Dievo pranašas, dalyvavęs
nuostabiuose Dievo darbuose. Tačiau kažkas jam atsitiko ir jis pasuko
žmogišku keliu. Elijas galvojo, kad pabėgęs į dykumą išspręs savo problemą
su Jezabele. Bet nematė, kad priešakyje jo yra kiti išbandymai.

Mes esame linkę bėgti nuo problemų ir nespręsti jų Dievo pagalba. Kai
nesiseka darbe - keičiame darbą, kai nesiseka mokytis, juos metame. Šeimos
skiriasi, kaimynai pykstasi, vaikai pešasi, broliai nesišneka. Nesuprantame
Biblijos - nustojame ją skaityti. Dievas neatsako į maldą, nustojame
melstis. Niekas nepriima Kristaus, nustojame liudyti. Ir t.t. žmonės nori
pabėgti nuo problemų, bet užbėga ant dar didesnių. Bėgimas nuo problemos,
tai nenoras pripažinti, kad esi silpnas ir, kad tau reikia pagalbos. „Kas
nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo
gyvybę, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį,
o save pražudytų ar sau pakenktų?" (Luk 9,24-25)

2. Elijas trokšta mirties „Pasiekęs Judo Beer Šebą, jis paliko ten savo
tarną, o pats keliavo vieną dieną į dykumą. Priėjęs kadagį, atsisėdo po juo
ir šaukėsi mirties. „Gana. – šaukė jis, - imk Viešpatie, imk mano gyvastį,
nes aš nesu geresnis už savo protėvius." (1Kar 19,4). Ši situacija parodo
mums kokie mes tampame pažeidžiami. Kaip greitai nusiviliame ir prarandame
tikėjimą. Žmogus savo išmintimi negali susitvarkyti sunkiausiu gyvenimo
momentu. Ne vienas, pabandęs išspręsti savo problemas be Dievo, prarado
viltį ir norą gyventi. Kiek žmonių šiandien atima sau gyvybę? Pasaulietiniai
psichologai gali ieškoti priežasčių, samprotauti ir tyrinėti. Bet atsakymai
yra Kristuje. Baimė turi didelę galią. Teisingai nukreipta baimė turi
gyvybinių galių. Jei Bijai Dievo, būsi laimingas. „Pagarbi VIEŠPATIES baimė
yra tvirtovė, jo vaikų prieglauda. Pagarbi Viešpaties baimė – gyvenimo
šaltinis, kad žmogus galėtų išvengti mirtinų pinklių." (Pat 14,26-27). Jei
bijai žmonių, pakliūsi į spąstus. „Žmonių baimė spendžia žmogui spąstus, o
kas pasitiki Viešpačiu, tas apsaugomas." (Pat 29,25)

3. Dievas pasirengęs padėti „Elijas atsigulė po kadagiu ir užmigo.
Staiga jį palietė angelas ir tarė: „Kelkis ir valgyk." Jis apsižvalgė.
Žiūri, prie galvos žaizdre keptas paplotis ir ąsotis vandens. Viešpaties
angelas atėjo antrą kartą ir, palietęs jį, tarė: „Kelkis ir valgyk, antraip
kelionė tau bus per sunki." Atsikėlęs pavalgė ir atsigėrė. Tuo maistu
pasistiprinęs , jis ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat
Dievo kalno Horebo. Ten, įlindęs į olą, praleido naktį." (1Kar 19,5-9).
Tiesiog įdomi situacija. Viešpats pažadina Eliją ir liepia pavalgyti. Elijas
užsispyręs. Jis rimtai apsisprendė mirti. Viešpačiui reikėjo pora kartų
paraginti ir Elijas pakluso. Aš mąstau kiek kartų Viešpats ragina mus
pabusti iš miego? Ar jo kantrybė yra amžina? Kiek kartų jis dar sakys mums:
„Kelkis ir valgyk amžinybės duoną.. Atsigerk tikėjimo vandens...

Šiandien mes skaičiuojame vitaminus, valgome įvarų maistą, kad gautume
reikalingas medžiagas savo organizmui, tačiau sergame ir esame nusilpę. Štai
pranašas užvalgė duonos ir atsigėrė vandens. Ir jam užteko jėgų keliauti net
40 dienų ir naktų!!! Brangieji, kai Viešpats pamaitina, net mažas davinys
yra geresnis už tūkstantį cepelinų ir bifšteksų. O gurkšnis Gyvybės vandens
yra nepalyginamai naudingesnis už toną geriausios giros ar vyno statinę.

4. Nuostabus klausimas. „Tada jį pasiekė Viešpaties žodis: „Ką čia
veiki, Elijau?" (1Kar 19,9). Kodėl VIEŠPATS paklausė? Argi DIEVAS nežino
visko? Aišku žino, tačiau jis klausia dėl Elijo. Koks nuostabus yra mūsų
Viešpats. Jis ieško savo žmonių, jis rūpinasi jais. Jis supurto ir visada
ieško mūsų. Labai dažnai žmogus slepiasi tada, kada jis turėtų būti visų
matomas. Kaip džiugu, kad Dievas pirmas padaro žingsnį ir paklausia ką čia
veiki? Kada mes gyvename Dievo bendruomenėje, dažnai išgirsime tokį
klausimą. Jei turime ausis, išgirsime ir būsime palaiminti. O, kad mes
dažniau išgirstume šį klausimą, o kad mes dažniau pagalvotume apie šį
klausimą! Pagalvotume tada, kai širdį užvaldo neapykanta broliui. Kai
nesinori tarnauti, eiti į bažnyčią ar skaityti Dievo Žodį. Jei pastoviai
būsime arti brolių ir sesių bažnyčioje, tikiu dažnai išgirsime tokį
klausimą. Mums riekia, kad kas nors pasirūpintų mumis. Dievo žmonėms
reikalingas ne tik patarimas, bet ir sukrėtimas. Net patiems drąsiausiems,
reikalingas padrąsinimas.

5. Žmogus mėgsta skųstis. „Jis atsakė: „Aš degu uolumu Viešpačiui,
Galybių Dievui, nes izraelitai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir
išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, o jie nori man gyvastį
atimti." (1Kar 19,10). Sunkiausiais gyvenimo momentais, žmogus patampa
savanaudžiu. Blogiausia, kad tokiu metu yra lyg ir priekaištaujama
Viešpačiui. -„Aš degu uolumu, o mane persekioja." Jis mato tik savo
problemas. Juk Dievas gerai žinojo, kad Elijas yra persekiojamas. Baimės
akys yra labai didelės. Elijas galvojo, kad jis vienas beliko, tačiau jis
nežinojo ką žino Viešpats. „Aš paliksiu Izraelyje septynis tūkstančius –
visus tuos, kurie nesiklaupė Baalui ir kurių lūpos jo nebučiavo." (1 Kar
19,18). Iš tiesų sunkumuose yra lengva palūžti ir pradėti priekaištauti
visam pasauliui, netgi Dievui. Savigaila yra didelis mūsų priešas. „aš
vienas likau" – niekas manęs nesupranta, ar tokių minčių neturėjome ir mes
kada nors?

6. Viešpats praėjo. „Išeik laukan, - pašaukė jis, - ir stovėk ant kalno
prieš Viešpatį, nes Viešpats praeis." Pūtė didelis vėjas ir buvo toks
stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš Viešpatį, bet
VIEŠPATIES nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo
žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet Viešpaties nebuvo ugnyje. O
po ugnies – švelnus tylus dvelksmas. Išgirdęs jį, Elijas apsigaubė veidą
skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos. Tada į jį balsas kreipėsi: „Ką
čia veiki, Elijau?" Jis atsakė: „Aš degu uolumu Viešpačiui, Galybių Dievui,
nes izraelitai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo
pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, o jie trokšta man gyvastį atimti."
(1Kar 19,11-18) …Smarki audra. Žemės drebėjimas. Liepsna. Bet ten nebuvo
Viešpaties. Kur daug triukšmo, ar net stebuklų, nebūtinai ten yra Viešpats.
„Ano Nedorėlio atėjimą dėl šėtono įtakos lydės įvairūs galingi darbai,
ženklai ir netikri stebuklai 10 ir visokios nedoros apgaulės einantiems į
pražūtį už tai, kad atsisakė mylėti tiesą, kuri būtų juos išganiusi." (2 Tes
2,9)

Galbūt Elijas tikėjosi, kad Dievas bus audroje, drebėjime ar ugnyje, kad
nubaus piktadarius, kurie jį norėjo nuskriausti, bet Viešpats buvo tyliame
dvelksme ir prabilo tyloje: „Ką čia veiki Elijau?" – paklausė Dievas antrą
kartą. Kodėl Dievas klausia dar kartą? Todėl, kad Elijas nedavė tinkamo
atsakymo. Todėl, kad pranašas vis dar buvo valdomas savo baimės, bet
nebijojo Viešpaties. Tačiau Elijas sugebėjo išgirsti tą tylų dvelksmą. Tokia
yra Dievo Dvasia.

Kaip mes gyvename? Ar girdime Dievo balsą? Ar sugebame išgirsti Dievo kalbą,
kai Viešpats klausia: "Ką čia veiki"? Amen.

LEBBS Biblijos mokykla kviecia i seminara 2008 06 23-24 d. Panevezyje

Mieli bendruomeniu vadovai, bendruomeniu nariai

2008 birzelio 23-24 dienomis Biblijos mokykla rengia seminara, kurio tema
"Ivadas i Senaji Testamenta I". Seminaro lektorius dr. Parusas Parusevas
(Tarptautine baptistu teologijos seminarija, Praha).
Kvieciame dalyvauti!

Daugiau informacijos - skelbime.

Pagarbiai,
Sandra Daktaraite
Administratore
Lietuvos evangeliku baptistu bendruomeniu sajunga Vytauto 38a, 92127
Klaipeda
Tel.: 46-314474
www.baptist.lt

Koks retas radinys - sumani žmona!

Įvadas.

Mama. Tai gyvybės pradžia. Be mamos mes nematytume šio pasaulio. Be mamos mes nepatirtume šilumos, nepajaustume pirmojo pieno skonio, be mamos mūsų gyvenime trūktų gyvybės. Visiems mama yra ypatinga. Galbūt todėl pagonys, nepažindami tikrojo gyvybės Kūrėjo ėmė garbinti moterį? Gaila, kad garbino tik stabą, bet moterų nelabai mylėjo. Jas žemino, nelaikė lygiomis su vyrais. Aukodavo savo bjauriems stabams mažučius kūdikius, kurių taip laukia kiekviena mama. Šėtonas nemėgsta moterų, nemėgsta mamų, nes per jas pasaulį išvysta nauja asmenybė, nauja viltis, dar vienas žmogutis, kuris ateityje gali pakeisti pasaulio eigą. Deja šiandien pasaulyje mes pasigendame vaikų, kurie gerbtų - mylėtų savo gimdytojus, klausytų savo tėvų bei mamų. Kodėl? Todėl, kad trūksta gerų dievotų mamų, tėvų ir šeimų. Visuomenėje nėra branginama gyvybė (abortai). Yra daug kalbama apie moterų teises, bet kokia nauda iš tų teisių, jei jos nėra teisėtos Dievo akyse?

Tinkamai subalansuota šeima užaugins tinkamai subalansuotus vaikus, kurie kurs tinkamai subalansuotą visuomenę savo šalyje. Kaip trūksta šiandien tinkamų tėvų…

                      Paskaitykime apie moterį Biblijoje, kokia ji turėtų būti? Tik Viešpats Dievas, kuris sukūrė žmogų ir žmoną gali būti vienintelis tikrasis patarėjas ir mokytojas. Skaitydami, nepamirškime, kad Biblijoje netgi tai kas skirta moterims, gerai pritaikoma ir vyrams. Tad ieškokime bendrinių principų ir melskime Dievo, kad jis mus pamokintų tinkamai pritaikyti tai savo gyvenime.

Patarlių 31, 10-31

Koks retas radinys - sumani^[1] žmona! Brangesnė už perlus jos vertė! ¹¹ב Vyras jai patiki savo širdį ir turi tikrą turtą. ¹²ג Ji atsilygina gerumu, o ne piktumu per visas savo gyvenimo dienas. ¹³ד Ji pasirūpina vilnų bei linų ir darbuojasi įgudusiomis rankomis. ¹⁴ה Kaip pirklio laivai, ji pargabena iš toli maisto atsargų. ¹⁵ו Ji keliasi, kai dar tamsu, duoda maisto namams ir dienos nurodymų tarnaitėms. ¹⁶ז Ji apžiūri ūkį ir jį nuperka, iš savo rankų uždarbio įveisia vynuogyną. ¹⁷ח Ji susijuosusi jėga, jos rankos stiprios. ¹⁸ט Ji mato, kad jos verslas klesti; naktį jos žibintas niekada neprigęsta. ¹⁹י Ji ima į rankas ratelį, o jos pirštai stveriasi verpstės. ²⁰כ Ji dosniai duoda vargšui ir ištiesia ranką elgetai. ²¹ל Jai nereikia rūpintis savo šeima, kai sninga, nes visi jos namiškiai šiltai aprengti. ²²מ Ji pati pasigamina antklodžių, plona drobė ir purpuras - jos drabužiai. ²³נ Jos vyras įžymus miesto vartuose ir sėdi ten tarp šalies seniūnų. ²⁴ס Ji siuva ir parduoda lino drabužius, ir tiekia juostas pirkliams. ²⁵ע Stiprybė ir orumas - jos drabužis; ji su šypsniu žiūri į ateitį. ²⁶פ Atvėrusi burną, ji kalba išmintingai, o ant jos liežuvio - malonus pamokymas. ²⁷צ Ji atidžiai prižiūri savo šeimos elgesį ir niekada nevalgo dykaduonio duonos. ²⁸ק Jos vaikai ją giria, jos vyras irgi liaupsina ją: ²⁹ר „Daug sumanių moterų, bet tu viršiji jas visas!" ³⁰ש Žavumas - apgaulė, o grožis - migla; moteris turi būti giriama už pagarbią VIEŠPATIES baimę. ³¹ת Duokite jai atlyginimą už jos triūsą! Teaidi miesto vartai jos darbų gyriumi!

 

Tad kaip atrodo ta sumani ir tobula žmona, moteris? Ji yra:

 

1.      Atsidavusi žmona. (11, 12, 23) Vyras ja visiškai pasitiki, netgi yra atidavęs jai savo širdį. Atiduoti širdį, reiškia patikėti savo gyvastį į kito rankas.

Ji siekia jo gerovės. Daro tik gera. Žmona gerina jo reputacija žmonių akyse. Ji atsilygina gerumu. Ji nėra panaši į varvantį stogą. Ji nepriekabiauja.

 

2.      Rūpestinga uoli partnerė. (13-17, 18b,19,22,24) ji gera verslo partnerė. Darbšti, išmintinga. Ji supranta, kad jos darbas vertingas. Labai dažnai moteris namuose yra gundoma manyti, kad jos darbas yra visai niekam nereikalingas. (gal trūksta įvertinimo?) Bet tai piktojo melas. Kiekvienas darbas namuose yra neįkainojamas.

 

3.      Stipri Viešpatyje (25). Stiprybė ir orumas - jos drabužis; ji su šypsniu žiūri į ateitį. Ji apsirengusi pačiais geriausiai drabužiais. Ir tai ne paskutinės mados apdarai, bet dievotos savybės. Todėl ji nebijo ateities, nes pasitiki Viešpačiu. Juk tik jis gali parūpinti gerą ateitį.

 

4.      Dosni patarnautoja vargstantiems ir stokojantiems. (20) Pasirengusi ištiesti ranką ne tik savo šeimai, bet kiekvienam išalkusiam. Kai rūpiniesi savo šeima, gali pamiršti kitus. Tačiau tikinčiųjų šeimos turi būti palaiminimas ir vargstančioms.

 

5.      Patikima maitintoja (15, 21, 27) Atsidavusi šeimos reikmėms. Maitina, aprengia, prižiūri namus - palaiko tvarką. Ji atidžiai prižiūri savo šeimos elgesį. Moterys prižiūri šeimos elgesį. Vaikams ir vyrams reikia priežiūros. Jei mūsų neprižiūrėtų, galime paslysti. Palaiminti namai, kuriuose žmonos, mamos prižiūri ne tik namus, bet ir namiškių elgesį.

 

6.      Bijanti Dievo, todėl išmintinga. Žinanti Dievo valią. (18,26,30) Ji kalba išmintingai, ant liežuvio švelnus pamokymas.

 

7.      Vyras ir vaikai ją giria. Šeima giria savo motiną. Žavumas - apgaulė, o grožis - migla; moteris turi būti giriama už pagarbią VIEŠPATIES baimę. ³¹ת Duokite jai atlyginimą už jos triūsą! Teaidi miesto vartai jos darbų gyriumi! Motinai priklauso atlyginimas - Tinkama pagarba.

 

Galbūt gali atrodyti, kad tokių moterų nėra, bet su Dievu kiekviena moteris mama gali būti tokia. Ir turi būti tokia. Jei tėvas ir motina šeimoje abu vaikščioja su Viešpačiu, šeima bus tikras palaiminimas vaikams ir visai visuomenei. Šeima -visuomenės pamatas. Kokia šeima-tokia visuomenė. Nieko nėra svarbiau šiame pasaulyje, kaip dievotą motinystė bei tėvystė. Vienas žmogus pasakė: "Tėvas yra atsakingas už kelią, kuriuo eina šeima, motina- yra šeimos klijai, kurie laiko šeimą kartu."

 

Ką galima padaryti, kad moteris, mama, būsima mama trokštų ir būtų dievota motina, džiaugsminga, nešanti palaiminimą savo šeimai? Pamąstykime apie tai, kokį vaidmenį tame atlieka pasaulis, tėvas, vaikai bei pati moteris:

 

Pasaulis

yra valdomas piktojo ir motinoms ar būsimoms motinoms gresia dideli pavojai. Pasaulyje skelbiama netikra - iškreipta motinystė. Moterys yra gundomos patapti vyrais visose gyvenimo srityse. Pasaulinė feminizmo banga nepadeda, bet žlugdo tikrąjį moters pašaukimą. Rom 12,2 yra tikra visiems. Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią - kas gera, tinkama ir tobula.

 

Tėvas.

Ef 5,23-29 gera vieta skirta Tėvams. Dievas žino kokie vyrai, tėvai turi būti. Kaip Kristus rūpinasi ir myli bažnyčią, taip ir vyrai turi rūpintis ir mylėti savo kūną-žmona. Ne tik parūpinti maisto, bet palaikyti fiziškai, emociškai, dvasiškai. Tėvas turi laiminti savo žmoną.

 

Vaikai.

 „Jos vaikai ją giria" Pat 31,28 arba laimina ją. Vaikai turi laiminti savo mamą. Ef 6,1-3 "Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo tėvų, nes tai teisinga. 'Gerbk tėvą ir motiną',-tai pirmasis įsakymas su pažadu: 'Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje". Gerbti savo tėvus, reiškia vertinti juos ir jų nuomonę. Klausyti jų nurodymų, paklūsti, nors ir nesupranti kodėl jie reikalauja vieno ar kito dalyko.

 

Moteris, mama

 

·          Kokie reikalavimai motinai? Pat 31 skyriuje matėme, kad reikalavimai yra didžiuliai. Namai, maisto ruošimas, skalbimas, drabužių lyginimas, vaikų, vyrų priežiūra, ir t.t. Kaip visame tame likti ramiai ir sveiko proto, turėti džiaugsmą bei ramybę?

 

·          Turint tinkamus prioritetus? Luk 10,38 Dviejų moterų pavyzdys parodo skirtingus prioritetus. Viena moteris Morta buvo susirūpinusi maisto ruošimu, kita Marija sėdėjo prie Jėzaus kojų. Viena buvo pikta ir smerkianti kitus, kita -visą savo dėmesį atkreipusi į Jėzų, kad išgirstų Jėzaus žodžius.

·          Pavojai motinystei. Yra pavojus patapti kaip Morta. Pavojus visą savo gyvenimą nukreipti tik į darbus ir buitį, puoselėti išorę ir pamiršti Vienintelį tikrąjį Dievą. Patarnavimas draugams ir šeimai yra gerai, bet širdis turi būti nukreipta visų pirma į Viešpatį. Tada tarnystė kitiems bus pilna džiaugsmo, o ne skundo, savigraužos ar nepasitenkinimo.

 

Prieš mus šiandien yra didelis iššūkis. Patiems augti Viešpatyje ir užauginti savo vaikus Viešpatyje. Jie ateities visuomenė: būsimos mamos ir tėčiai. Todėl prisiminkime Pakartoto įstatymo knygoje parašytus Viešpaties įsakytus žodžius 6,6-7:

 

Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi.

 

" Tačiau būk atidus ir nuoširdžiai saugokis, kad neužmirštum dalykų, kuriuos matei savo akimis, ir kad neleistum jiems išslysti iš savo širdies per visas gyvenimo dienas. Mokyk jų savo vaikus ir vaikų vaikus."  Pak 4,9

 

---

^[1] heb. Žodis chayil yra verčiamas - jėga, galybė, armija, turtas, sugebėjimas, turtai, lobis