pamokslas

Dievo vaikai Kristuje Jėzuje

Gal 3,26-28

 

„Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!"

 

1.     Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Daugelis šiandien šneka apie buvimą Dievo vaikais. Kai kurie sako, kad visi žmonės yra Dievo vaikai. Ir tam tikra prasme tikrai visi esame iš Jo giminės. Čia mūsų kilmės klausimas. Tačiau neužtenka tikėti (žinoti), kad esi sukurtas Dievo noru. Skaitant Bibliją mes sužinome, kad negalime būti ramūs turėdami tik paviršutinišką supratimą apie savo kilmę. Dar yra mūsų sukūrimo tikslo klausimas. „Kodėl esu šiame pasaulyje?" – turėtų paklausti kiekvienas žmogus. Ir nors daugelis šiandien ieško atsakymo, ne visi nori ieškoti Biblijoje. Ne visi nori ieškoti krikščionybėje. Ir tikrai šiandieninis krikščioniškas pasaulis yra toks margaspalvis, kad daugelis net minties neturi ieškoti pas tuos, kurie save vadina Dievo vaikais. Mes turime suprasti, kad Biblijos patrauklumas tiesiogiai susijęs su mūsų (krikščionių) etika ir morale. Kokius mus mato pasaulis yra kritiškai svarbu.

Štai Paulius sako galatams, kad jie visi yra tikėjimu Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Aišku šie žodžiai buvo pasakyti kontekste. Ir jei mes esame dėmesingi laiško skaitytojai, greitai pamatysime, kad tai barantis laiškas, taisomasis laiškas. Laiškas, kviečiantis pasikeiti mąstyme. Pirmojo amžiaus tikintieji išgyveno sunkų laiką, nes žydų tikintiesiems buvo be galo sunku suprasti įstatymo vietą krikščionių bendruomenėje. Taip gimdavo įvairūs klaidamoksliai. Žydai nenorėjo (sunku buvo) suprasti, kad Kristuje įstatymas užima kitokią vietą bendruomenėje. Krikščionys, kilę iš žydų, galėjo manyti, kad jie yra Dievo vaikai dėl ryšių su įstatymu. Tačiau tai negalėjo būti tiesa, nes tikintieji iš pagoniškų genčių nieko bendra neturėjo su įstatymu. Jie buvo „ne tauta", tačiau dabar Kristuje „Dievo tauta". Paulius laiške Efeziečiams rašė: „Todėl atsiminkite, kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys, kuriuos vadino neapipjaustytais vadinamieji apipjaustytieji kūno apipjaustymu, atliktu rankomis. ¹² Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje. ¹³ Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo." (Ef 2,11-13) Kaip Efeziečiams, taip ir Galatams, Paulius rašo, kad jie yra DIEVO vaikai ne dėl kraujo giminystės, nes dėl istorinės tapatybės su žydų tauta, bet dėl Jėzaus Kristaus kraujo. Galatijos žydams jis priminė apie pažadą Abraomui; laiške Efeziečiams paminėjo „pažado sandoras". Kadaise Dievas sudarė sandorą su Abraomu ir su juo palikuonimi. Dievas nuteisino Abraomą tikėjimu. Jis tapo Dievo vaiku ne dėl apipjaustymo, bet dėl tikėjimo Dievo pažadu.

Tokiu pat būdu šiandien yra nuteisinami visi, kurie šaukiasi Viešpaties. Dievo pažadas dėl Mesijo išsipildė. Emanuelis atėjo. Jis gimė, gyveno, praliejo kraują (mirė) ant kryžiaus, buvo palaidotas ir priskėlė, pasirodė daugeliui ir pakilo į dangų. Biblija skelbia, kad jis yra Gelbėtojas. Dabar visi privalome ateiti pas Jį ir tapti Jo mokiniais. Ir kiekvienas, kuris patiki Kristumi, gauna amžinojo gyvenimo pažadą. Taigi Dievo vaiku tampama tik tikėjimu. „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ⁹ ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų". (Ef 2,8-9) Kokiu tikėjimu? Abraomo tikėjimu. Tebūna jis pavyzdys mums, nes ir Galatams Paulius apie jį kalbėjo. Tačiau būtų gerai prisiminti ir Jokūbo laiške esančias pastabas:

„Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite", o neduotų, ko reikia jų kūnui, kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. Priešingai, kitas pasakys: „Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus." Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą." (Jok 2,14-18). Mes girdime, kad tikėjimas turi savo praktinę išraišką. Žmogaus tikėjimas matomas jo elgesyje ir darbuose.

Visi šie veiksmai išduoda žmogaus įsitikinimus. Įsitikinimas yra kažkas daugiau nei tikėjimas. Mes daug kuo tikime, tačiau nuo to mums nei šilta nei šalta. Dažnai mūsų tikėjimai neduoda jokios naudos nei mums, nei kitiems. Kiekvienas tikėjimas turi būti ištirtas. Kaip, kur jis bus ištirtas? Bendruomenėje, santykiuose su žmonėmis. Mes gyvename tik tuo, kuo esame įsitikinę. Įsitikinimai išduoda kas mes esame. O darbai ir veiksmai kalba apie mūsų įsitikinimus. Ar ne todėl Paulius rašo: „Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė." (Rom 14,22-23). Ar bet kokių įsitikinimų sulaužymas yra nuodėmė? Aišku ne. Tačiau Paulius kalba krikščionims, kurie patikėjo Kristumi ir yra Jo mokiniai. Romiečiai tikėjo, kad yra Dievo vaikai. Tikėjo, kad Dievas įsakė mylėti savo artimą kaip save patį. Tačiau jie suklupo, nes pamiršo savo tikėjimą suderinti su bendruomene, tai yra su broliais ir seserimis Kristuje. Pamiršo, kad bendruomenėje nėra vietos „kas man geriau", bet tik kaip kitam geriau. Paskaitykime ką daugiau sako Paulius Romiečiams:

„Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Kas šitaip Kristui tarnauja, tas mielas Dievui ir priimtinas žmonėms. Tad laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui. Taigi negriauk Dievo darbo dėl maisto! Nors viskas tyra, bet gali tapti bloga žmogui, kuris valgo, piktindamas kitus. Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę. Savo įsitikinimą pasilaikyk sau Dievo akivaizdoje. Laimingas, kam netenka smerkti savęs dėl savo sprendimų. O kas valgo abejodamas, tas smerktinas, nes elgiasi ne pagal tikėjimą. Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė. Paulius sako, jei tavo įsitikinimas nepasitarnauja bendruomenės (kitų) labui, pasilik jį sau ir tegul tik Dievas apie tai žino. Štai kokia yra nauja tvarka. Mums ir man dar daug reikia padirbėti, kad suprastume kaip svarbu gyventi dėl kito gerovės. Kaip svarbu augti tikra nesavanaudiška meile artimui. Jeigu tikėjimo praktika neskatina mylėti pasiaukojančiai, tai blogas tikėjimas, jį reikia palikti. Dievo vaikas privalo tarti sau ir kitiems: "laikysiuos to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui." O kaip mums reikia drąsos ir ryžto gyventi taip. Jeigu sakome, kad esame Kristaus, kito kelio neturime.

Taigi, jeigu mes esame Dievo vaikai, tai tik tikėjimu. Tikėjimas yra matomas praktikoje. Praktika kalba apie įsitikinimus. Įsitikinimai turi būti pastoviai ištiriami ir kritiškai vertinami bendruomenėje, Dievo Žodžio šviesoje. Todėl visi privalome būti pasirengę keistis, jeigu Viešpats apreiškia mums, kad įsitikinimai nėra naudingi kitiems. Čia vertėtų prisiminti Pauliaus mokymą apie kūną (1 Kor 12,12-26) Kiekvienas yra svarbus, kiekvienas turi būti gerbiamas ir jo labui, net dauguma turi keistis:

„Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi - žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio. Jei koja imtų ir pasakytų: „Kadangi aš ne ranka, tai nepriklausau kūnui" - tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? O jeigu ausis tartų: „Kadangi aš ne akis, tai aš nepriklausau kūnui" - tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? Jei visas kūnas tebūtų akis, tai kur pasidėtų klausa? O jei visas - klausa, tai kur uoslė? Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną jų, kaip panorėjo. Jei visuma tebūtų vienas narys, tai kur beliktų kūnas? Bet dabar narių daug, o kūnas vienas. Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia", ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia." Priešingai, tariamai silpnesni kūno nariai yra kur kas reikalingesni. Tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba, ir mūsų gėdingesnieji nariai gaubiami didesnio padorumo, kurio neprivalo mūsų padorieji nariai. Taigi, tvarkydamas kūną, Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems nariams, kurie jos stokojo, kad kūne nebūtų susiskaldymo ir patys nariai rūpintųsi vieni kitais. Todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai." (1 Kor 12,12-26)

 

Tačiau neužtenka kalbėti vien tik apie tikėjimą. Dar reikia kalbėti apie Pauliaus „Kristuje Jėzuje". Mes privalome gerai suprasti ką Paulius turi mintyje sakydamas „Kristuje Jėzuje". Todėl grįžkime prie laiško Galatams:

 

2.     Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Krikštas. Krikštu tikintysis prisijungia prie Dievo šeimos žemėje. Prisijungdamas prie bendruomenės, krikščionio laukai nuji patyrimai. Taip, nes bus linksmų dienų, bet bus ir liūdnų. Bus vargo ir skausmo. Tokia yra tikrovė. Tam, kad mylėtum visa širdimi, turi būti pasirengęs kentėti. Taigi, Paulius sako, kad panardinti Kristuje yra apsirengę Kristumi. Kiekvienas patikėjęs Kristumi privalo žengti į krikšto vandenis. Tokia yra Biblinė tikrovė. Biblija neduoda ramybės mums, jei tikime kažką klaidingai. Taip yra su krikštu.

Viešpats įsteigė krikšto praktiką, nes krikštas yra mūsų išgelbėjimas. Nebijokime vaizdingos kalbos. Nes Biblijos autoriai nevengė metaforų, palyginimų ir kt. Jėzus Kristus visada taip kalbėjo. Prisiminkime paskutinės vakarienės metu pasakytus žodžius: „Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas." Paskui, paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti." (Mat 26,26-28) Ar ta duoda ir vynas buvo Jėzus Kristus? Ne, bet duona ir vynas priminė Jėzų ir Jo išganymo darbą. Jo kūnas buvo sulaužytas kaip duonos kepalas ir kraujas išlietas, kaip vynas iš taurės. Dabar, kai mes kalbame apie krikštą, kaip Biblija (autoriai) kalba apie krikštą, nesistebėkime, kad girdime tokius žodžius: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas." (Mor 16,16).

Krikštas pasakoja apie išganymą Kristuje. Krikštas skelbia Dievo Evangeliją. Žmogus pasinerdamas į krikšto vandenis bendruomenės ir pasaulio akyse skelbia apie savo susitapatinimą su Kristumi. Susitapatinti su Kristumi, reiškia apsirengti Kristumi iš vidaus ir iš išorės. Iš vidaus tikėjimu, Dvasia, mąstymu. Iš išorės – gyvenimu, darbais. Apaštalas kviečia prisiminti koks yra Kristus. Jis kviečia būti kaip Jėzus. Nes pats Jėzus ragino valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują. Juk ne apie duoną ir vyną kalbėjo Jėzus žydams Jono 6 skyriuje: „„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną - gyvens per amžius." (Jono 6,53-58). Jėzus kviečia gyventi jo gyvenimą. Kristus kviečia apsirengti jo gyvenimu. Jis kviečia į kelią, nešant savo kryžių. Kristus nešė savo kryžių į Golgotą dėl mūsų nuodėmių. Jis pasirinko kelią, kad kiti būtų išgelbėti.

Taip ir mes turime gyventi. Ar ne apie tai kalba Paulius Romiečiams ir Galatams? Ir Romiečiai ir Galatai turėjo tas pačias problemas. Dėl savo praktikų jie griovė bendruomenės vienybę ir Kristaus atvaizdas buvo suterštas. Dėl savo įsitikinimų valgyti ir gerti jie griovė brolių ir seserų gyvenimą. Kristus taip nedarė. Apsirengti KRISTUMI, reiškia gyventi taip kaip Jis. Būti kaip Jis. Jėzus verkė dėl pasiklydusių avių. Jis gailėjosi nusidėjėlių. Jis buvo kantrus silpniesiems. Kiekvienas, kuris pasineria į Kristų, kiekvienas, kuris yra Kristuje, jis gyvena taip kaip Kristus (privalo, turi gyventi).

 

3.     Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! Štai kodėl nebesvarbu kokios tautybės esi. Nesvarbu kokia tavo socialinė padėtis, nesvarbu kokios lyties ir amžiaus. Visi surišti vieno Kristaus gyvenimu ir misija. Viena Kristuje – tai ne ideologija, tai praktika. Tai susitapatinimas su Jo biografija. Kristus mirė dėl nusidėjėlių. Apaštalai ir kiti krikščionys mirė dėl nusidėjėlių. Jie galėjo drąsiai žiūrėti mirčiai į akis, nes jiems rūpėjo Kristus ir jo misija. Jiems rūpėjo nusidėjėliai, dėl kurių KRISTUS buvo nukryžiuotas. Kristuje esame viena, bet tai nereiškia, kad visi galime daryti tą patį. Kristuje neišnyksta mūsų vyriškumas ir moteriškumas. Kristuje lieka mūsų Dievo duoti sugebėjimai. Ne visi apaštalai, ne visi evangelistai, ne visi stebukladariai... Vienybė – reiškia vienybė Kristaus Dvasioje ir mokyme...

Paulius rašė: „Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti" (Fil 3,10). Paulius norėjo panašiai kaip Jėzus numirti. Ar mes pasirengę numirti panašiai kaip Jėzus? Ar mes norime? Jeigu taip, tai pradėkime šiandien. Amen.

 

pamokslas

Brandumas ir nebrandumas

Heb 5,11-14

 

Laikas yra labai paslaptinga asmenybė. Laikas gali būti piktas, gali greitai bėgti, jį galima tariamai apgauti ir išnaudoti blogiems tikslams. Laikas gali būti gąsdinantis ir padrąsinantis. Tačiau vieną dieną laiko nebeliks. Kaip tada gyvensime? Todėl jei norime turėti atsakymus, kaip tada gyvensime , šiandien išnaudokime laiką kilniems tikslams. Paskaitykime ištrauką iš laiško Hebrajams 5,11-14... Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, ir sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti. ¹² Ir nors, žiūrint laiko jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų pagrindinių dalykų apie Dievo apreiškimus. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio. ¹³ Juk kiekvienas, kas minta pienu, dar neišmano teisumo mokslo, nes tebėra kūdikis. ¹⁴ Tik subrendusiems dera stiprus maistas - tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga.

 

 

1)    Nerangūs klausytojai. Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, ir sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti. Apaštalas Paulius kalba hebrajams apie šlovingus dalykus, apie apreiškimus, kurie parodo Viešpaties didybę ir Jėzaus Kristaus viršenybę. Visi Viešpaties Žodžiai yra labai svarbūs ir brangūs, kuo geriau žinai žodį, tuo laimingesnis būsi šiame piktojo valdomame pasaulyje.

Laikas ištiria ar esame geri klausytojai. Kada mus kažkas žavi ir jaudina, mes klausomės labai įdėmiai. Tačiau laikas parodo ar esame ištvermingi klausytojai. „Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo" (Jok 1,19-20) Taip, čia aiškiai girdime raginimą greitai klausytis. Nes be klausymosi nebus išsimokslinimo. Bet nepakanka vien klausyti, reikia išgirsti. Kodėl laiško hebrajams klausytojai pasidarė nerangūs klausyti? Greičiausiai todėl, kodėl ir mes pasidarome nerangūs klausytojai...Todėl, kad mes pradedame klausyti kito viešpaties. Tai gali būti mūsų pikta širdis, gali būti pikti laikraščiai, piktos knygos, pikti, Dievui priešiški, žmonės.

Labai gerai užkemša ausis tinginystė, abejingumas, pražūtingas išdidumas (gali būti girtinas išdidumas-pavyzdžiui savo Dievu arba artimu žmogumi); nepasitenkinimas. Vienas iš galingiausių velnio ginklų yra įvaryti žmogų į nepasitenkinimo savimi ir kitais būsena, kada įrodai sau, kad esi niekam nereikalingas ir nieko negali pakeisti.

Bažnyčioje labai dažnai klausytis trukdo natūralūs veiksniai: nuovargis, deguonies stoka, kaimynas iš dešinės, įvairūs rūpesčiai net pamokslininkas. Tegul niekas nesutrukdo mums klausytis, nes nuo to priklauso mūsų brandumas.

 

2)    Galėjo būti mokytojai. Ir nors, žiūrint laiko jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų pagrindinių dalykų apie Dievo apreiškimus. Yra laikas gimti, laikas būti vaiku ir laikas būti suaugusiu. Bėga laikas, mes augame, bręstame. Augdami išmokstame kažką veikti. Galime išmokti būti dorais, galime išmokti būti nedorais. Galime būti labai naudingi bažnyčiai, šeimai ,visuomenei. O glaime būti visai niekam nenaudingi. Bažnyčioje kiekvienas turi galimybę augti Kristaus pažinimu. Kiekvienas gali dalyvauti tikinčiųjų ugdyme. Ne visada toks ugdymas yra žodiniai pamokymai. Dažnai tai veiksmai, kuriais yra padrąsinamas artimas. Yra sustiprinamas jo tikėjimas. Štai Paulius rašo laišką Filemonui: Aš turėjau daug džiaugsmo ir paguodos iš tavo meilės, nes tu, brolau, atgaivinai šventųjų širdis. Žmogui reikia atsigauti. Dažniausiai mes galvojame, kad geriausia atgaiva yra atostogos, poilsis nuo kasdienės rutinos. Taip, poilsis reikalingas, bet šventųjų širdžių jis neatgaivina ir nesustiprina tikėjimo. Pamenu pernai keliavome ilsėtis į Kroatiją. Po kelių dienų kelionių ir bastimosi karštyje, numirė mano automobilis. Tiesiog pasakė: „Gana, pavargau ir užgeso..." Mes beveik puolėme į paniką, bet Dievas pasiuntė nepažįstamą brolį iš Vokietijos, kuris padėjo atgaivinti automobilį. Tačiau svarbiausia, jis atgaivino mūsų širdis....

Aš tikiu brandus krikščionis norės būti atgaiva kitų širdims, ieškos progos tarnauti šventiesiems. Su užsidegimu lankysis bažnyčioje, nes žinos, kad gali būti naudingas savo artimui.

Mūsų noras ir sugebėjimas taip mokyti kitus parodo mūsų brandumą. Tik čia turime būti atsargūs. Piktasis pastoviai rezga pinkles tiems, kurie nori daryti gerus darbus. Išdidumas, viešpatavimas, prievarta, kivirčai – dažnas reiškinys mokinių ir mokytojų santykiuose pasaulyje. Kristaus bažnyčioje to neturi būti. Viešpaties tarnui nedera kivirčytis, bet reikia su visais elgtis maloniai, stengtis pamokyti, būti kantriam, švelniai aiškinti prieštaraujantiems; rasi Dievas duos jiems atsiversti, pažinti tiesą (2 Tim 2,24-25

Suaugęs žmogus nebijo imtis įvairių atsakomybių. Taip ir tikėjime. Brandus žmogus imsis atsakomybės mylėti. O jei myli, degsi troškimu pasidalinti Evangelija. Nors bus baisu, sieksi kito gerovės - suprasi, atjausi. Mes turime prašyti Dievo, kad jis padėtų mums augti ir išdrįsti imtis atsakomybės būti mokytoju jaunesniems krikščionims. Raštas skelbia, kad negyvename sau. Visada gyvename kažkam kitam. Todėl labai svarbu savo gyvenimą atiduoti į tinkamas rankas.

Apaštalas Paulius mokė ir ragino Timotiejų: „Su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje laikyk sau taisykle sveikus pamokymus, kuriuos esi iš manęs girdėjęs. (2 Tim 1,13)  Mums reikia sveikų pamokymų. Mums reikia gerų taisyklių. Mums reikia tėvų atsakomybės. Be to nebus augimo. Jeigu krikščionys patys užaugę, atsisako mokyti kitus, argi jaunoji karta pažins Dievą?

 

3)    Bet dabar sunku būti net mokiniais. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio. Juk kiekvienas, kas minta pienu, dar neišmano teisumo mokslo, nes tebėra kūdikis. Kai kurie žmonės nori būti kūdikiais. Nerangus klausytojas panašus į kūdikį, kuriam tik pienas tinka. Tačiau kaip visame pasaulyje, taip ir Dievo karalystėje - mes turime augti... kūdikystė pagal Paulių – netikėjimo ženklas. Ar gali vadintis Dievo vaiku, jeigu neišmanai teisumo mokslo? Kažkaip nesuderinama. Kas turi ausis – teklauso. Čia perspėjimas, apie kurį turėtume ritmai pagalvoti.

Žmonės nenori augti nes myli kūniškus darbus Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje. ² Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti. Deja, ir dabar negalite, ³ nes esate kūniški. Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, tai argi nesate kūniški, argi nesielgiate grynai žmogiškai? ⁴ Kol vienas sako: „Aš ­ Pauliaus," kitas: „Aš - Apolo," - argi nesate vien žmogiški? (1 Kor 3,1-3)

Apaštalas Paulius rašė Timotiejui apie laikus, kai atsiras žmonių, kurie suvedžios: ⁶ Iš jų yra tie, kurie įsiskverbia į namus ir prisivilioja moterėles, pilnas nuodėmių ir blaškomas visokių įgeidžių, ⁷ nuolat besimokančias ir vis nesugebančias pažinti tiesos. (2 Tim 3,6-7) Matome, kad žmogus sugeba mokyti, tačiau negali pažinti tiesos. Jei būsime nerangūs klausytojai, kai Dievas kalba, velnias pasirūpins, kad atsirastų mokytojai, kurie pasigrobs...

Krikščionys neauga, nes jie nenori arba nežino kuria kryptimi reikia augti. Dievo kūrinijoje, net besmegeniai augalai žino, kuria kryptimi augti. Jie visada atsisuka į saulę. Ar mes neturėtume visada atsisukti į tikrąją Saulę – Jėzų Kristų?

 

4)    Netingėkime praktikuotis. Tik subrendusiems dera stiprus maistas – tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga. Būkite žodžio vykdytojai... (Jok 1) Taigi, broliai ir seserys, nebijokime mokytis, neaptinkime. Nepraleiskime progos būti su šventaisiais ir imtis atsakomybių, atneškime savo ausis ir širdis į bažnyčią Dievo akivaizdoje. Juk bažnyčia yra vieta, kur mes mokomės pažinti Viešpatį. Patys mokomės ir turime proga būti naudingi kitiems. Tokie manai labai svarbūs.

Timotiejui buvo pasakyta: „O tu laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs. ¹⁵ Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi. ¹⁶ Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, ¹⁷ kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui." (2 Tim 3,14-17) Mylėkime Raštą ir mokymą, siekime tobulumo, būkime pasirengę geriems darbams.

 

Taigi, atmetę visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas, lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno, kad nuo jo augtumėte išganymui, jei esate patyrę, koks meilus yra Viešpats. (1 Pet 2,1-3) Amen.

 

 

pamokslas

Pražūtingas pakantumas

2 Kor 11,1-4

 

O, kad jūs pakęstumėte truputėlį mano paikybės! Bet jūs ir pakenčiate. ² Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu. Mat aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę. ³ Bet aš bijau, kad kaip angis savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų minčių kas neatitrauktų nuo tyro ir nuoširdaus atsidavimo Kristui. ⁴ Mat jei kas užklydęs ima skelbti kitą Jėzų, negu mes paskelbėme, arba jei jūs priimate kitą dvasią, kurios nebuvote priėmę, ar kitą evangeliją, kurios nebuvote gavę, tai jūs ramiausiai tatai pakenčiate.

 

Kantrumas yra labai gera savybė. Kantrumas, susivaldymas, susilaikymas – Dieviškos dovanos žmogui. Tačiau apaštaals Paulius prabilo paie netikrą pakantumą. Jis prabilo apie kantrumą, kurio reiktų vengti.

 

1)    Pauliaus paikybė. „O, kad jūs pakęstumėte truputėlį mano paikybės! Bet jūs ir pakenčiate" Korintiečiai buvo pakantūs, bet ne savo broliui ir apaštalui Kristuje. Paulius buvo kantrus Dievo tarnas, linkintis broliams ir seserims tikrojo gyvenimo su Kristumi, tačiau jo kantraus tarnavimo nenorėjo vertinti netikri broliai ir paskui juos nuklydusios kvailosios avys. Apaštalui liūdna, jam apmaudu, jam gaila vaikų tikėjime. Tačiau kaip bebūtų jam sunku, apaštalas kovoja ir aiškina korintiečiams tikrąsias Kristaus vertybes.

Apie kokią savo paikybę kalba Paulius? Apie kokį pakantumą rašo apaštalas? Štai jis sako: ¹⁶ Aš kartoju: nelaikykite manęs kvailiu! O jeigu jau laikote, tai pasiklausykite manęs kaip kvailo, kad galėčiau bent truputį pasigirti. ¹⁷ Ką pasakysiu, pasakysiu ne Viešpaties valia, bet tartum kvailiodamas ir manydamas galįs pasigirti. ¹⁸ Kadangi daug kas giriasi kūno dalykais, tai pasigirsiu ir aš. ¹⁹ Juk, būdami protingi, jūs mokate mielai pakęsti paikuosius. ²⁰ Beje, jūs ir pakenčiate, kai jie jus pavergia, kai apryja, kai apiplėšia, kai prieš jus puikuojasi, kai užgauna per veidą. ²¹ Savo gėdai sakau, kad mes buvome per silpni taip su jumis elgtis... (2 Kor 11,16-21) Apaštalą kažkas laikė kvailu, todėl jis sako paklausykite manęs kaip kvailio, juk jūs mokate pakęsti paikuosius (kvailius). Netikrus brolius, įsibrovėlius melagius, apaštalas vadina kvailiais. Juk taip bedievius vadina Dievas. Korintiečiai galėjo pakęsti autoritarinius mokytojus, bet nenorėjo pakęsti nuolankaus Kristaus tarno ir kitų, kurie skelbė tikrąją Evangeliją.

Mes galime stebėtis, tačiau čia yra perspėjimas ir mums. Visi galime pakliūti spąstus ir tapti netikrų mokytojų vergais. Galime susimaišyti mąstyme ir pamilti melą vietoj tiesos. Jie tikintieji pirmajame amžiuje užkibo ant velnio jauko, būkime tikri, kad ir mes galime.

 

2)    Pauliaus pavydas. „Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu." Biblijos DIEVAS yra pavydus Dievas. Pavydus ne blogąja prasme. Kiekvienas žydas žinojo, kad Dievas, apsireiškęs Mozei buvo pavydus Dievas. Kai Viešpats prabilo iš dangaus ir davė tautai dešimt įsakymų, visų pirma jis tarė  „¹ Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius: ² „Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. ³ Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. ⁴ Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. ⁵ Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta, ⁶ bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų." (Iš 20,1-6) Viešpats visada kalba žmonėms suprantamais terminais. Jahve išvedė Izraelį iš Egipto ir padarė savo nuosavybe. Jis nenorėjo, kad tauta vergautų stabams. Jis norėjo dovanoti jiems tikrąją laisvę. Pavydulingas Dievas kovoja už savo žmones. Jis kaip tėvas, kaip vyras karštai mylintis savo žmoną. Būtent taip ne kartą jis prisistato tautai.

Apaštalas Paulius buvo daugelio tikėjimo tėvas. Jis mylėjo kaip tas, kuris ne vieną Korinte atvedė pas Kristų. Jo karšta meilė žmonėms buvo tokia pati kaip Dievo per visą Izraelio istoriją. Per amžius Dievo tauta buvo traukte traukiama prie stabų. Ne išimtis ir naujoji Dievo tauta Kristuje. O kad daugiau būtų tų, kurie pavyduliauja Dievo pavydu ir kovoja už tikinčiojo laisvę ir ištikimybę tikram Dievui. O kad Dievas pakeltų daugiau ištikimų brolių seserų, kurie visa širdimi, visa siela ir pajėga tarnautų bendruomenėje ir padėtų tiems, kurie yra gundomi pasukti prie negyvų stabų.

 

3)    Pauliaus pareiga. „Mat aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę." Ne kartą Dievas per pranašus kalbėjo apie Izraelį kaip žmoną, kuri buvo neištikima ir atsidavė stabams su kuriais ištvirkavo. Visai nenuostabu, kad Paulius vartoja tuos pačius terminus ir iliustracijas ,nes Senojo Testamento žodžiai buvo visada jo širdyje. Kaip mes šiandien mėgaujamės, studijuojame, tyrinėjame Naująjį Testamentą, taip pirmojo amžiaus krikščionys tyrinėjo Senąjį. Mozės, psalmių, pranašų žodžiai aidi apaštalų mokyme ir Naujasis Testamentas pilnas citatų ir palyginimų iš Senojo T.

Taigi, Paulius sužiedavo bendruomenę su Kristumi. Ir vėl apaštalas kalba vaizdingai, nes kiekvienam buvo žinomi santuokos papročiai. Tomis senomis dienomis santuoka buvo didelis įvykis. Bet prieš įvykstant santuokai, pirma buvo sužieduotuvės. Tai lyg ištiriamasis laikotarpis. Sužieduotuvės praktiškai buvo santuokos dalis. Susižadėję sutuoktiniai privalėjo būti ištikimi ir bet kokia neištikimybė buvo svetimavimas. Tėvas ar kitas globėjas buvo atsakingas už mergelės tyrumą, jis turėjo atvesti sužadėtinę jaunikiui tyrą ir nesuteptą.

Taip ir Paulius kalba apie bendruomenę. Apaštalas sužiedavo korintiečius su vienu vytu. Atkreipkime dėmesį. Paulius sužiedavo ne su dviem vyrais, nes su trimis, bet vieninteliu tikruoju Kristumi. Ir tai padarė paskelbdamas vienintelę tikrąją Evangeliją. Mokydamas ir aiškindamas Kelią, jis padėjo daugeliui patikėti tikruoju Dievu. Štai kaip Paulius mato bendruomenės ir KRISTAUS santykius: „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, ²⁶ kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, ²⁷ kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą." (Ef 5,25-27) Tikinčiųjų Kristumi bendruomenė privalo būti tyra, garbinga, be melo raukšlių, be veidmainystės raukšlių, be jokių nešventų stabų, bet švari ir paruošta jaunikio pasirodymui. Bendruomenės žibintai turi būti pilni aliejaus, nes pasirodžius jaunajam, nebus laiko ieškoti kuro šviesai.

Vieną dieną visų bendruomenių tikintieji bus sujungti į vieną bažnyčią (bendruomenę) ir kaip nuotaka atvesta jaunikiui: „Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir jo nuotaka pasirengusi! ⁸ Jai buvo duota apsivilkti spindinčia, tyra drobe; o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai." ⁹ Ir sako man [angelas]: „Rašyk: 'Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį.'" Jis pridūrė: „Šie žodžiai yra tikri Dievo žodžiai!" (Apr 19,7-9) Ir toliau apreiškimo knygoje skaitome: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko, ir jūros taip pat nebeliko. ² Ir aš išvydau šventąjį miestą - naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui. ³ Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. ⁴ Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo." (Apr 22,1-4).

Velnias žino kokie mes turime būti, todėl visomis priemonėmis bando sugundyti tikinčiuosius, kad jie susiteptų stabais ir nepatektų į Avinėlio vestuves. O koks yra mūsų gyvenimas? Ar mes apsirengę spindinčia drobe? Ar teisūs darbai yra mūsų drabužiai ir puošmena? Teisūs darbai yra teisiojo gyvenimas. Tačiau teisumo darbų nedarytume, jei mūsų prote nebūtų teisių minčių.

 

4)    Pauliaus baimė. „Bet aš bijau, kad kaip angis savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų minčių kas neatitrauktų nuo tyro ir nuoširdaus atsidavimo Kristui." Kaip lengva suvedžioti žmogų? Kaip lengvai Ieva pasidavė šėtono gundymui? Keli įtikinantys žodžiai ir žmogus pavergtas amžiams. Būkime tikri, kad ir mes esame panašiame pavojuje. Mus bus lengva suvedžioti gražiomis mintimis ir išvedžiojimais, jei... tik mes nebudėsime.

Mes negalime būti atsidavę Kristui be proto. Mūsų galvoje vyksta minčių kova. Pastoviai mąstome apie viena arba kita. Pastoviai renkamės. Kristaus mokinio galvoje ir širdyje turi viešpatauti Jėzaus mokslas, tačiau kiti mokslai taip apt veržiasi į mūsų mintis. Širdis – mūšio laukas. Lengva pasiklysti, kai širdis nėra stipri Dievo pažinimu. Kartą Jėzus sakė sadukiejams (netikintiems į prisikėlimą) „Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo galybės". Mat 22,29Mes privalome pažinti Raštus ir Dievo galybę. Jeigu nepažįstame Raštų ir nesuprantame Dievo galybės, tai liudija apie dvasinę mirtį: Jeigu mūsų Evangelija tebėra paslėpta, tai ji paslėpta vien einantiems į pražūtį, ⁴ netikintiesiems, kuriems šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Dievo atvaizdo ­ Kristaus šlovės Evangelijos šviesos. 2 Kor 4,4

 

5)    Pakantumas kitai Evangelijai. „Mat jei kas užklydęs ima skelbti kitą Jėzų, negu mes paskelbėme, arba jei jūs priimate kitą dvasią, kurios nebuvote priėmę, ar kitą evangeliją, kurios nebuvote gavę, tai jūs ramiausiai tatai pakenčiate." Pražūtingas pakantumas. Koks tragiškas vaizdas: bažnyčia pakenčia netikrą evangeliją ir su ja ateinančią kitą dvasią. Argi gali būti kita evangelija? Aišku gali. Žmonės pastoviai girdi geras naujienas apie įvairiausius dalykus pasaulyje. Nėra žmogaus, kuris gyventų ir nesivadovautų kažkokia evangelija. Mes esame kūriniai (nors ne visi tai pripažįsta), o kūriniams reikia kūrėjo, vadovo, vedlio, mokytojo. Mes gimstame (netobuli), vadinasi mums reika mokytis. Nuo pačios pradžios mokomės iš savo tėvų (globėjų) tėvai gyvena pagal kažkokią filosofiją (minčių ir veiksmų visumą), papročius ir tradicijas. Tėvai formuoja mūsų mąstymą. Vėliau atsiranda kitokkų autoritetų, kurie įtakoja mus. Protingas žmogus pasirenka tikėjimą vieninteliu tikruoju Mokytoju Jėzumi Kristumi, nes jame yra pažinimo pilnatvė. Jis žino viską ko mums reikia gyvenimui ir pamaldumui. Jis yra esmė. Būkime tikri, kad visa, kas nėra Kristaus evangelija – yra kita evangelija. Brangieji būkime kantrūs ir pakantūs Viešpatyje. Tačiau nebūkime kantrūs klaidamoksliams. Neimkime širdin melo mokslų. Atsiribokime nuo netikrų pranašų. Išvykime naikinančias dvasias. Priimkime Kristų, kuris per Šventąją Dvasią gali mus atvesti pas dangiškąjį TĖVĄ. Amen.

 

pamokslas

Saugokis aistrų, ieškok teisumo...

2 Tim 2,22-26

 

Saugokis jaunatvės aistrų. Ieškok teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės su tais, kurie iš grynos širdies šaukiasi Viešpaties. O kvailų ir nemokšiškų ginčų venk, žinodamas, kad jie veda į barnius. Viešpaties tarnui nedera kivirčytis, bet reikia su visais elgtis maloniai, stengtis pamokyti, būti kantriam, švelniai aiškinti prieštaraujantiems; rasi Dievas duos jiems atsiversti, pažinti tiesą, ir jie prablaivės nuo velnio žabangų, kuriuose vergavo jo valiai.

 

1)    Saugokis jaunatvės aistrų. Kokių aistrų reikia saugotis Dievo tarnui? Jaunystė turi savo aistras, geismus ir troškimus. Mes gyvename pasaulyje, kuris garbina jaunystę. Jaunystė - stabas. Televizija šaukte šaukia jaunystė laimė, senatvė - nelaimė. Viskas nukreipta į jaunystę. Kaip liūdna, kad vyresnieji nenori pamokyti jaunesniuosius sveikos nuovokos ir gyvenimo atsakomybės. Tačiau ir senas žmogus gali pasiduoti jaunatvės aistroms. Tad Dievo žodis tinka visiems.

Skubėjimas. Jaunystėje mes dažnai padarome daug skubotų sprendimų. Jaunystėje pamirštame kas svarbu dėl kažkokio menkniekio. Pamirštame, kad pasensim ir aliname savo kūnus blogais įpročiais. Turimas jėgas dažnai nukreipiame netinkama linkme. Skubėti reikia, bet tik pas Viešpatį.. Ps 119,60 Skubu nedelsdamas laikytis tavo įsakymų. Jaunystėje privalu išmokti valdyti savo apetitą. Gyvename visuomenėje, kurioje laukti darosi nemadinga. Ankščiau buvome pratę prie ilgų eilių parduotuvėse ir kitose vietose. Dabar viskas daug sunkiau. Norime kažką nusipirkti - imame paskolą. Nemadinga laukti pirmo bučinio prie altoriaus. Laukti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Tačiau Biblijos Dievas mokina žmones kantrumo. Pastoviai girdime apie ištvermę ir apie kantrų pažadų išsipildymo laukimą. Deivas nori mus išmokyti kantrumo.

Pagarbos vyrensiems stoka. Jaunas žmogus gali pamiršti, kad privalu nusilenkti prieš žilagalvį ir kaip reikia gerbti tėvus. Kun 19,32 Atsistosi prieš žilagalvį, pagerbsi seną žmogų ir bijosi savo Dievo; aš esu Viešpats. Apskritai jaunesnieji privalo būti klusnūs vyresniesiems, nes tai patinka Viešpačiui. 1 Pet 5,5a Taip pat ir jūs, jaunesnieji, būkite klusnūs vyresniesiems. Nepagarba vyresniesiems ir gimdytojams yra nepaklusnumo pasekmė. Klusnus jaunuolis visada žinos kas yra teisu.

Išdidumas. 1 Pet 5,5b Ir visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems, nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę. Pavojinga puoselėti išdidumą jaunystėje, nes kas žino į kokias aukštumas pakilsi senatvėje. Slaugos namuose pilna napoleonų, karalių, popiežių ir motinų teresių. Išdidumas būtinai baigsis baisiausiu pažeminimu. Benjaminas Franklinas yra pasakęs: „Išdidieji nekenčia išdidumo…kituose." Taip, kitų išdidumą mes matome ir nemėgstame tokių savybių, bet savo didybės dažnai nepastebime.

Tinginystė. Jaunystėje mes greičiau pasiduodame tinginiui. Ar ne keista, kad tie, kurie trykšta energija, greičiausiai pavargsta, kai tik reikia imtis kokio nors nemėgiamo darbo? Kodėl, kai taip reikalinga tavo pagalba, staiga prasideda negalavimas, dingsta jėgos, apima silpnumas? Mūsų protas valdo kūną. Jei protas ir širdis apimta tinginio, ir kūnas greitai pradės negaluoti. Jei reikia ką nors padaryti, sakome: „rytoj". Tinginystė ir atidėliojimas eina koja kojon. Frances Rodman yra pasakęs: „Visada atidėk rytdienai tai, ko apskritai neturėtumei daryti."

Netyri geismai. Šiandien kaip niekad anksčiau pasaulis pasinėręs į įvairiausius geismus. Net valdžioje esantys žmonės toleruoja neištikimybę, paleistuvystes, girtuoklystes, lošimus bei prostituciją. Pasaulis eina link liberalizacijos to, kas anksčiau buvo baustina mirtimi. Ef 5,3-5 Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip dera šventiesiems; taip pat begėdystė, kvaila šneka ar juokų krėtimas jums netinka, verčiau tebūna dėkojimas. Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės. Žmonės šiandien nejaučia jokios gėdos rodydami savo nuogumą, žiūrėdami į svetimą nuogumą ir kalbėdami apie nuogumą. Žmonės nejaučia gėdos šnekėdami tuštybes ir kvailystes, bei šlykščiai juokaudami galvoja elgiasi labai linksmai. Jaunystėje žmogus gundomas negalvoti apie apie kito poreikius, jo skrandis visada pustuštis, todėl lengva tapti godumo auka. Bet Dievas perspėja, kad tai stabmeldiškumo ženklas.

 

2)    Ieškok teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės su tais, kurie iš grynos širdies šaukiasi Viešpaties. Norint apsisaugoti nuo aistrų, privalu ieškoti teisumo... Jaunas žmogus ieško daug įvairų dalykų. Jis labai domisi naujovėmis, nori pažinti pasaulį, tačiau jei nori apsisaugoti nuo visokių aistrų ir geismų reikia visų pirma ieškoti teisumo. Jėzus mokydamas apie pasaulio rūpesčius kartą tarė: Mat 6,33 Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Gyvybiškai svarbu ieškoti teisumo, nes nuo to priklauso visa mūsų ateitis. Rom 3,4 Kad tavo žodžiai būtų pripažinti teisūs, ir laimėtum, kai esi teisiamas. Vieną dieną busime visi teisiami, ar laimėsime? Jei jūs galvojate, kad nebūsite teisiami ,tai klystate. Heb 9,27 Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą… Per savo ilgą ar trumpą gyvenimą mes prikalbame visokiausių dalykų, primąstome ir įsitikiname net tuo, kas nėra tiesa. Tačiau jei šiandien galime išvengti bausmės už netiesą, teismo dieną neišvengsime bausmės už neteisumą. Rom 1,18 Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu. Štai kodėl Dievas atsiuntė savo Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki būtų išteisintas teismo dieną. Dievo Žodis mus perspėja, kad jei neieškosime teisumo, galime baigti baisiausiais geismais ir netyrumu. Rom 1,28-32 Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nedera. Todėl jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. Jie – šmeižikai, Dievo nekentėjai, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų, neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi. Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.

Teisumas ir tikėjimas eina drauge, tai neatskiriami dalykai, nes dėl Jėzaus Kristaus atlikto atpirkimo tikėjimu esame išteisinami Dievo Tėvo akivaizdoje,. Ir tik po to ateina tikėjimo vaisius: meilė ir ramybė. Nėra išteisinančio tikėjimo - nėra meilės ir ramybės.

Bet taip pat atkreipkime dėmesį, kad Dvasia ragina ieškoti teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės drauge su tais, kurie iš grynos širdies šaukiasi Viešpaties. Patikėkite, drauge su veidmainiais nerasime nei teisumo, nei tikėjimo, nei meilės bei ramybės. Kada šiandien pasaulyje yra tokia didelė bažnyčių pasiūla, daugelis ieško ne tyros, tikros širdies šventųjų, bet gerų tradicijų, geros muzikos, žiūri ar daug panašaus amžiaus žmonių, ar tas Biblijos vertimas naudojamas, ar tinkami drabužiai, ar geras vardas pasaulyje ir ar gražūs maldos namai...

Dievas ragina mus ieškoti amžinybės su tais, kurie šaukiasi Viešpaties iš grynos širdies. Nes daugelis šiandien šaukia daug, bet ne Viešpaties. Galbūt iš tikros širdies, bet ne Gelbėtojo Jėzaus Kristaus. Gal šaukia apie Kristų, bet atsižadėjo Jo maldingumo jėgos. 2Tim 3,5 „…, dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos. Tu saugokis tokių žmonių." – sako Paulius.

 

3)    O kvailų ir nemokšiškų ginčų venk, žinodamas, kad jie veda į barnius. Viešpaties tarnui nedera kivirčytis. Ieškant teisumo, lengva įsitraukti į ginčus. Tačiau mums nereikia kovoti žodžiais. Nereikia įtikinėti savo protu. Juk Viešpats yra Gelbėtojas. Daugelis bažnyčių šiandien įsivėlė į nemokšiškus ginčus apie krikštus, Viešpaties vakarienę, vynus, ateities įvykius, apie neaiškias Biblijos vietas, ginčus dėl istorinio autentiškumo, ir įvairiausių žmogiškų nuomonių, o ne Dievo žodžio tiesos. O taip, daugelis mano, kad jie kovoja dėl Dievo žodžio, tačiau ta kova tėra žmogiško pasipūtimo vaisius. Paulius sakė: „Venkite ginčų dėl skirtingų nuomonių" (Rom 14,1) Keistas buvo tas apaštalas Paulius, kaip jis galėjo reikalauti tokių dalykų? Ir dar jis rašė: „jei dar kas nors norėtų ginčytis,težino, jog, nei mes neturime tokio papročio, nei Dievo bažnyčios." (1 Kor11,16)

„Tie, kurie ginčuos vienas kita griauna, dažnai kraujuotas nosis plauna." B. Franklinas.

 

4)    Reikia su visais elgtis maloniai, stengtis pamokyti, būti kantriam, švelniai aiškinti prieštaraujantiems; Viešpaties tarnui reikia su visais elgtis maloniai. Viešpaties tarnas nori padėti žmogui suprasti išganymo kelią. Čia reikia išmokti pamiršti savo ambicijas. Juk negalėsi pamokyti to, su kuriuo ginčijies. Todėl kantrumas labai praverčia kiekvienam norinčiam tarnauti Viešpačiui. Daugelis žinome, kaip sunku aiškinti prieštaraujantiems. Tačiau be švelnumo negalima išaiškinti net pačios akivaizdžiausios tiesos. Mes žinome, kad jaunam labai sunku būti kantriam, tačiau Dievo tarnas neturi kito pasirinkimo. Kažkas pasakė: „Švelnumas tai kalba, kuria gali kalbėti, girdėti ir suprasti net kurčnebylis." Kada mes skubame klabėti, dažnai tampame nemalonūs ir nekantrūs, o jei dar kas nors prieštarauja mūsų žodžiams, lengva tapti šiurkščiu. Tačiau tik švelnūs žodžiai atneša švelnų aidą…

 

5)    Rasi Dievas duos jiems atsiversti, pažinti tiesą, ir jie prablaivės nuo velnio žabangų, kuriuose vergavo jo valiai. Didelis užmokestis skirtas tam, kurs išmoksta vengti jaunatvės aistrų ir siekia teisumo, tikėjimo ir meilės drauge su visais šventaisiais. Jo švelnus Evangelijos skelbimas netikintiesiems, kito pamokymas būtinai baigsis nusidėjėlio atsivertimu. Dievas duos prieštaraujantiems atsiversti. „Švelnumas atvertė į tikėjimą daugiau nusidėjėlių nei užsidegimas, mokymas ar išprusimas." – pasakė Henrietta C. Mears Atkreipkime dėmesį, nors mes atliekame savo dalį, išgelbėjimas atsivertimas priklauso nuo Viešpaties.

Mažas berniukas klausia tėvo: „Tėti, kas yra religinis išdavikas?" Tėvas atsako: „Žmogus, kuris palieka mūsų bažnyčią ir pereina į kitą." Berniukas vėl klausia: „O kaip vadinamas  žmogus, kuris palieka savo bažnyčią ir tampa mūsų bažnyčios nariu?" Tėvas atsako: „Jis atsivertėlis, sūnau, naujai atsivertęs į tikėjimą."

Mes turime žinoti ką reiškia atversti nusidėjėlį nuo klystkelio. Mes privalome žinoti kaip atrodo atsivertėlis. Kartais žmonės gailisi žodžiais dėl savo blogų darbų, tačiau neteisybės kelio nepalieka. Kartais kitos bažnyčios narys ieško prieglobsčio kitoje bažnyčioje, nors savo nuodėmės kelio nėra palikęs. Tai ne atsivertęs žmogus. Tai veidmainis, bandantis rasti prieglobsčio miestą. Viešpats nori, kad žmogus išblaivėtų nuo velnio žabangų. Viešpats nori išlaisvinti žmones, kad niekas daugiau nebevergautų velniui ir jo valiai.

Kur jūs esate šiandien? Ar jūs gyvenimo ar mirties kelyje? Ar jus galima pavadinti atsivertusiu į tikėjimą? Ar jūs esate Jėzaus Kristaus tarnas ar sau pačiam tarnaujat? Ar Dievas jus išteisino, ar nuodėmės atleistos? O gal jūs manot, kad išvengsite bausmės už nuodėmes netikėdami Jėzumi Kristumi? Dievas sako, kad kol žmogus gyvas yra vilties. Bet vargas žmogui, kuris žinojo tiesą, bet nesišaukė Viešpaties kol buvo laikas. Juk dabar išganymo metas, dabar palanki diena. Negali būti geresnės dienos tikėjimui kaip šiandiena. Ko lauki žmogau, tikėk ir atsiversk, krikštykis ir prisijunk prie šventųjų būrio. Amen.

 

Pamokslas

Dovydo liaupsė

Ps 145

 

Dovydas šlovina, liaupsina, giria ir garbina Viešpatį Dievą. Daug yra kalbama rašoma ir pamokslaujama apie šlovinimą šiandien. Skaitydami šią psalmę matome kaip tikintis karalius Dovydas garbina savo Dievą. Jis pažįsta jį ir turi ką pasakyti. Jis žino Viešpaties charakterį ir Jo darbai jam nesvetimi.

 

Įžadas. „Aukštinsiu tave, mano Deive ir Karaliau, ir garbinsiu tavo vardą per amžių amžius. (1). Dievo žmogus visada aukština Viešpatį, ne save. Pažinęs Dievą, žmogus negali matyti savo didybės. Viešpaties akivaizdoje visa, kas sukurta yra menka ir maža. Išgelbėtas žmogus palenkia savo širdį į Viešpatį ir duoda įžadą garbinti VIEŠPATĮ. Labai prasmingi yra Dovydo žodžiai, nes jis pažada garbinti ir aukštinti Dievą kaip Karalių. Juk pats Dovydas buvo karalius, tačiau jis visada žinojo kas jį padarė karaliumi. Tikrai Dievas yra karalius ir jo karalystė amžina.

Kasdien tave garbinsiu ir šlovinsiu tavo vardą per amžių amžius" (2). Pažįstantis Dievą žmogus garbina Viešpatį kasdien. Jis giria ir šlovina Viešpatį kasdien. Negalima būti arti VIEŠPATIES tik kartą per savaitę. Jei esi DIEVO vaikas visada atiduosi Viešpačiui tinkamą pagarbą. Palaiminta širdis, kuris gali garbinti ir šlovinti Viešpatį kasdien ir per amžius.

 

Viešpats yra nesuvokiamai didis. „Didis Viešpats ir vertas didžios šlovės, jo didybė nesuvokiama." (3) Viešpats yra Didis. Jis tikrai yra nuostabiai didis. Neapsakomai ir neapibūdinamai iki galo. Kai kurių žmonių didybė yra baisiausios nuodėmės bedugnė. Tačiau Viešpaties didybė yra skaisti ir spindinti. Kiekviena akis užsimerkia ir negali pakelti tos akinančios šviesos. Jei mes bandytume apraštyti jo didybę, tai viso pasaulio knygose nesutilptų žodžiai, kuriuos žmogus galėtų pasakyti. Milijonuose gigabaitinių ir terabaitinių skaitmeninių knygų nesutilptų informaciją apie Kūrėjo didybę. O kokia nesuvokiama yra Viešpaties didybė. Tas kas tai supranta yra labai laimingas. Nes jei pripažįsti, kad Dievo didybė yra nesuvokiama, ištikus bėdai galėsi turėti ramybę ir nemurmėti ant VIEŠPATIES.

Didis Viešpats tikrai yra vertas didžios šlovės. Nėra maldos, kuri būtų per ilga. Ar tai būtų gyrius, rauda, maldavimas ar padėka; Dievo didybę šlovinanti malda turi būti didi malda, gili malda. Nėra giesmės, kuris būtų per graži. Juk didis Viešpats reikalauja didžios šlovės. Niekada nebus per daug laiko praleista ruošiantis giesmei. Nėra per didelio choro didžiam gyriui. Nėra per garsios giesmės ir per daug instrumentų. Tokios šlovės giesmė turėtų būti kuriama be galo pamaldžiai ir susikaupus. Didis Dievas vertas didžios šlovės.

 

Šlovinimo tradicija. „Viena karta girs kitai tavo darbus ir skelbs tavo galybę". (4) Dovydas prana6auja, kad šlovinimas taps gera tradicija. Dievo žmonės mokins ateinančias kartas. Neužtenka pačiam džiaugtis Dievu ir jo didybe. Kiekvienas, kuris pažįsta Viešpatį mokina kitus. Vaikščiojantis šviesose veda kitus iš tamsos į tikrąją šviesą. Mūsų vaikai mato mūsų gyvenimą. Jie mato kuo mes džiaugiamės ir kuo didžiuojamės. Jie girdi ką mes giriame savo lūpomis ir kuo mėgaujasi mūsų akys. Jie mato ką mato mūsų akys ir žino kur guli mūsų širdis. Jei mūsų namuose ir bažnyčioje Viešpats Dievas bus giriamas, vaikai perims šią tradiciją. Jei šiandien mes skelbiame Dievo galybę, vaikai taip pat norės tai daryti. Jei mūsų namuose ir bažnyčioje yra kalbama apie Dievo galybę gyvenime, tada neliks vietos žmogiškai tuštybei.

 

Mąstymas. „Apie tavo didybės garbingą spindesį ir apie tavo nuostabius darbus aš mąstysiu. (5) Kiti Biblijos vertimai rašo „aš kalbėsiu" vietoj mąstysiu. Kaip bebūtų, kalbėjimo negali būti be mąstymo. Tik pastoviai mąstant sugebėsime didingai kalbėti. O kad mes sugebėtume mąstyti apie DIEVO didybės garbingą spindesį. Tačiau nelengva mąstyti apie DIEVĄ. Apie tuštybes lengva mąstyti ir kalbėti. Žemiškas auksas yra tuštybė palyginus su Viešpaties auksu, kuriuo yra grįstos dangaus Jeruzalės gatvės. Pasaulio blizgesys yra tuštybė palyginus su Viešpaties grožiu. O kad mes sugebėtume daugiau laiko paskirti mąstymui, tada ir daugiau turėtume ko pasakyti apie savo Dievo spindesį.

 

Ateitis. Žmonės garsins tavo pagarbią baimę keliančius darbus, o aš skelbsiu tavo didybę. Jie apsakys tavo gausaus gerumo garsą ir džiugiai giedos apie tavo teisumą. (6-7). Ko tik negarsina šiandien žmonės. Įvairiausiomis žiniasklaidos priemonėmis mes gauna daug informacijos apie įvykius pasaulyje, tačiau visko neatsimename. Kokius vaizdus ilgiausia išlaiko mūsų atmintis? Baisiausius ir labiausiai sukrečiančius. Tai kuo mes stebimės arba žavimės ilgai išlieka mūsų atmintyje. Tokie yra Dievo darbai. Bijoti Dievo nėra blogai.  Pagarbi Dievo baimė yra tikro gyvenimo šaltinis. Senajame Testamente mes girdime apie vandenis, pražudžiusius Nojaus laikų pasaulį; apie ugnį sunaikinusią ištvirkusius Sodomos ir Gomoros miestus; apie sugriuvusias Jericho sienas ir daug kitų šlovingų ir baugių Dievo galybės darbų. Naujasis Testamentas mini mokinius, kurie išsigano, pamatę Jėzaus nuramintą ežerą. „Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!" (Mor 4,41; t.p. 5,15)) Ten kur pasirodydavo Jėzus, mirtis ir demonai traukėsi. Jo mokiniams šiurpas per nugarą ėjo, matant tokius didingus darbus. Apaštalų laikais bažnyčiai taip pat nebuvo svetima Dievo baimė. „Nuostaba ėmė kiekvieną, nes apaštalai darė daug stebuklingų ženklų." (Apd 2,43). O Ananijaus ir Sapfiros istorija? Viešpats ištiko mirtimi apsimelavusius bažnyčios narius. Kaip reagavo tikintieji? „Didi baimė pagavo visus tai girdėjusius....Didelė baimė apėmė visą Bažnyčią ir visus, kurie apie tai išgirdo." (Apd 5,5. 11).

Bet nežiūrint visų baisybių ir bausmių Dievo žmonės sugebės skelbti Viešpaties gausaus gerumo garsą. Siaubingi įvykiai, apie kuriuos girdime pasaulyje yra Dievo gerumo ženklai, ne abejingumo, kaip daugelis mano. Net pabaustas, teisus žmogus džiugiai giedos apie Dievo teisumą, o ne piktumą. Dievas visada elgiasi teisingai. Jei išgirstame apie kokį nors baisų įvykį, nereikia kaltinti Dievo. Reikia jį girti, nes Viešpats visuomet viską daro tik į gera. Dovydas sako, kad žmonės džiugiai giedos apie Dievo teisumą. Džiugiai galima giedoti tik tada, kada tavo širdis teisi. Džiaugtis Dievo teisumu gali tik tada, kada tavo širdis skambina ta pačia gaida kaip VIEŠPATS. Gailestingumu džiaugsis net bjauriausias žmogus, tačiau Dievo teisumu gėrėsis tik teisusis.

 

Dievo MALONĖ. „Atlaidus ir gailestingas Viešpats, lėtas pykti ir pilnas gerumo. Geras kiekvienam Viešpats ir gailestingas visiems savo kūriniams" (8-9). O koks atlaidus ir gailestingas yra Viešpats! Jis lėtas pykti. Ir pilnas gerumo. Jei kūrėjas nebūtų toks geras, tai nei vienas nusidėjėlis negalėtų išsilaikyti. Bet dabar net bjauriausias nusidėjėlis gali vaikščioti žemėje ir galvoti, kad jam nieko neatsitiks. Kol žmogus gyvas yra vilties, nes Dievas kantrus. Tačiau, po mirties nėra išgelbėjimo nei vienam. Šiandien dar malonės metas, dar tinkama diena, o rytoj nežinai kas tavęs laukia. Todėl šventieji privalo giedoti ir skelbti Dievo gailestingumą per Jėzų Kristų, nebijoti žmonių, bet pasigailėti ir aiškinti Dievo teisingumą. Nes Viešpats gailestingas visiems savo kūriniams. Nėra žmogaus, kuriam nereikia atleidimo. Nėra rasės, kuriai nereikėtų atleidimo, nes visi nudidėjo ir stokoja Dievo garbės.

 

PARAGINIMAS „Tedėkoja tau, Viešpatie, visi tavo kūriniai ir visi tavo ištikimieji tave tegarbina. Tepasakoja apie tavo karalystės garbę ir tegarsina tavo galybę, kad paskelbtų visai žmonijai tavo žygius ir garbingą tavo viešpatavimo spindesį. Tavo viešpatavimas – amžinas, tavo valdžia tveria per visas kartas." (10-13a) Kada supranti koks nuostabus ir didis yra Viešpats, tavo lūpos prabils padėkos malda ir giesme. Tedėkoja, tepasakoja, tegarsina, teskelbia – tai paraginimas. Visi ištikimieji garbina Dievą. Ištikimieji, tikintieji, šventieji šlovina Karalių ir jo karalystę. Susitikę jie kalba apie tos karalystės grožį. Skelbia visai žmonijai. Visiems reikia išgirsti koks malonus yra Viešpats. Visi žmonės turi išgirsti apie gyvenimą, kuris duodamas dovanai. Apie Dievo žygius ir garbingą viešpatavimo spindesį. Išgelbėtas žmogus turi Viešpatį ir pasiduoda jo valdžiai. Ji džiaugiasi Karaliaus valdžia. Jis neniekina ir nemaištauja, bet klusniai vykdo karaliaus potvarkius ir įsakymus. Palaimintas žmogus, kuris mato Dievo karalystės garbę ir ją brangina, nes Dievo viešpatavimas amžinas. Žmonės ateina į valdžią tik trumpam, kiti juos pakeičia. Tačiau Dievo valdžia amžina, apsimoka ją mylėti ir gėrėtis.

 

Dievo IŠTIKIMYBĖ. „Viešpats ištikimas visais savo žodžiais ir maloningas visais savo darbais." Viešpats prilaiko kiekvieną, kas klumpa, ir pakelia visus gyvenimo palaužtus." (13b-14). O koks ištikimas yra Viešpats. Jis ištikimai rūpinasi savo kūrinija. Jis prilaiko, kas klumpa. Viešpats gali pakelti nupuolusius. Jis gali išgydyti nuodėmės sulenktuosius. Kaip tą moterį, kurią šėtonas laikė suriestą ilgus metus. Karalius atėjo ir ištiesino.

 

Dievas maitintojas. „Visų akys žvelgia į tave su viltimi, ir tu duodi jiems peno, kai reikia. Tu atveri savo ranką ir patenkini kiekvienos gyvos būtybės troškimą" (15-16) Visos kūrinijos akys nukreiptos į maitintoją Dievą. Tik žmogus išdidžiai nusisuka ir nenori pripažinti, kad Viešpats yra Dievas. Tačiau VIEŠPATIES žmonės visada žvelgia į Viešpatį su Viltimi, nes žino, kad Dievas duoda kai reikia.

 

Dievas viską daro gerai. „Visi Viešpaties keliai teisūs, ir jis maloningas visais savo darbais. (17). Neturime jokios priežasteis burnoti prieš Viešaptį. Deivas viską daro gerai. Su pasitikiėjimu galiem juo sekti.

 

Viešpats yra arti. „Viešpats artimas kiekvienam, kas jo šaukiasi, visiems, kas jo nuoširdžiai trokšta. Jis tenkina norus tų, kurie jo pagarbiai bijo, jis girdi jų šauksmą ir juos gelbsti. Viešpats saugo kiekvieną, kas jį myli, o nedorėlius sunaikins. Teskelbia mano lūpos VIEŠPATIES šlovę, ir visa, kas gyvą, tešlovina jo vardą dabar ir per amžius" (18-21). O koks artimas yra VIEŠPATS. Jis artimas kiekviena, kuris šaukiasi VIEŠPATIES. Kodėl daugelis nejaučia to artumo? Todėl, kad nesišaukia VIEŠPATIES. Dievas artimas tiems, kurie nuoširdžiai trokšta ir alksta Dievo. „Palaiminti trokštantis ir alkstantis teisumo," - sakė Jėzus. Ar ne apie tą patį kalba? Tikrai toje pačioje pažinimo Dvasioje kalba Kristus. Ir kiekvienas pagarbiai bijančio tikinčiojo noras bus išpildytas. Jėzus sakė tą patį. Dovydas sako tą patį. Visi Dievo vaikai sako tą patį. Dievas girdi šventųjų šauksmą ir juos gelbsti. Viešpats saugo. Žmonės ieško saugumo draudimo bendrovėse, apsaugos tarnybose, ligoninėse ir psichiatrų kabinetuose, tačiau didžiausia apsauga yra Viešpats. Kas myli Viešpatį – saugus, o nedorėliai bus sunaikinti. „Jei kas nemyli Viešpaties tebūnie prakeiktas." (1 Kor 16,22). O mes skelbkime Viešpaties šlovę dabar ir per amžius. Amen.

 

 

Ištikima meilė

 

„Tokia yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžios: mes turime mylėti vieni kitus. (1 Jon 3,11) Luko 10,25-37

 

Kas gi yra meilė? Krikščioniui meilė yra gyvenimo esmė. Meilė yra Kristaus mokymo, gyvenimo ir mirties ant kryžiaus centre. Kristaus meilė yra mūsų gyvenimo jėga. Dievas apsireiškė pasauliui kaip mylintis tėvas, trokštantis išgelbėti ir priglausti prie savęs. Tačiau daugelis tokios meilės nesupranta. Nesuprato pirmajame amžiuje, nesuvokia ir dvidešimt pirmajame. Mes girdėjome: „Dievas tave myli", tačiau ne iš karto tai supratome. Kiek žmonių į tokią frazę reaguoja piktai ir primena alkstančius Afrikoje bei savo ligas ar kitas nelaimes. Ir tai yra todėl, kad žmonės turi skirtingą tikėjimą apie meilę.

 

⁶ „Kuo nešinas ateisiu į VIEŠPATIES Artumą ir nusilenksiu aukštybių Dievui? Ar ateisiu su deginamosiomis aukomis, su mituliais veršiais? ⁷ Argi VIEŠPATS bus patenkintas tūkstančiais avinų, begaliniu srautu aliejaus? Ar atiduosiu savo pirmagimį už savo nusikaltimą, savo kūno vaisių už savo nuodėmę?" ⁸ Žmogau, jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja VIEŠPATS: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu. (Mik 6,6-8)

 

 

„Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!" (1Jon 3,1). Taip tėvas apdovanojo mus meile. Jo meilė yra dovanojanti, duodanti, pasiaukojanti.

 

1.    Pasiaukojanti meilė. Jeigu esame nuoširdūs Biblijos skaitytojai mes greitai suprasime, kad Biblijos Dievas yra pasiaukojantis Dievas. Jis myli žmoniją ir pasirengęs numirti dėl jos. Tokios meilės kulminacija yra Jėzus Kristus, kuris mylėjo ir atidavė save už žmoniją. Kristaus kryžius – paslaptis - yra pasiaukojančios meilės pavyzdys. Tačiau pasiaukojanti meilė yra neatsiejama gyvenimo dalis. Pasiaukojanti meilė padeda žmogui gyventi ekstremaliose situacijose. Pasiaukojanti meilė išlaiko tėvus, kurie augina vaikus. Tokios meilės įtakoje mes visi užaugome. Meilė suformuoja mus kaip asmenybes. Vaikystėje patirta meilė suteikė viltį, saugumą, suformavo mūsų asmenybes. Štai kodėl Dievas viename iš savo įsakymų paminėjo: Gerbk tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje." Tai didelė paslaptis. Tęvų meilė buvo pasiaukojanti meilė. Tačiau mes užaugame, paliekame tėvų namus ir patys turime nešti meilę į kažkieno pasaulį.

Pasiaukojanti meilė yra ne tik vaikų auklėjimo paslaptis, tačiau taip pat yra ir stiprios santuokos garantas. Kiekviena šeima gyvenime patiria savo santykių aukštumas ir žemumas. Nuožmių konfliktų, atstūmimo ir nesusikalbėjimų metu pasiaukojanti meilė rizikuoja pirma nusižeminti ir pakęsti skriaudiką. Pakęsti, o ne pakasti. O kaip trūksta pasiaukojančios meilės mūsų pasauliui. Daugelis skuba „pakasti" savo artimą, kad tik galėtų gyventi „ramiai".

 

2.    Abipusė meilė. Kada mes kalbame apie meilę, neturėtume pasilikti tik prie pasiaukojančios meilės, nes taip darydami galime nepastebėti to fakto, kad Dievas kviečia mus mylėti ne tik pasiaukojančia meile, bet ir abipuse. Tokia yra jo meilė mums. Jis nėra kaip vienos krypties gatvė, kur Dievas tik į vieną pusę lieja savo malonę ir jam visai nerūpi ar mes mylėsime jį ir būsime ištikimi. Tačiau Biblijos DIEVAS trokšta abipusės meilės, jis kviečia mus į bendravimą su savimi.

Naujojo Testamento meilės doktrina pastatyta ant Tėvo ir sūnaus abipusės meilės pamato. „Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į jo rankas." (Jon 3,35). Tėvo meilė yra pasitikinti. Tėvas patikėjo į Jėzaus rankas viską. Jis parodo jam viską.  "O Tėvas myli Sūnų, ir parodo jam visa, ką pats daro. Ir jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės." (Jon 5,20). „Tėvas myli sūnų ir nieko neturi ko slėpti. bet pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs" (Jon 13, 31) Aišku ne tik kelios eilutės kalba apie abipusę meilę, bet visas Naujasis Testamentas pripildytas tokios meilės Dvasios. Taip pat ir žmonių meilė privalo būti abipusė meilė. Be tokios meilės nebūtų įmanoma gyventi, dirbti ir kurti kartu. Tokia meilė yra laisvės meilė. Ji mokina keistis. Ji duoda ir gauna. Ji supranta tikrus poreikius ir skuba į pagalbą. Ji pripažįsta artimo individualumą ir sugeba pamiršti savo pomėgius dėl kito. Ji gali kentėti ir laukti. Ji turi vilties. Ji yra nešališka ir sugeba visus žmones branginti vienodai. Tai labai svarbi meilės dalis. Dievas myli visus. Jis nedaro skirtumo tarp lyčių ir tautybių. Jis kviečia mus mylėti neatsižvelgiant į asmenį. Tokią meilę būtų galima pavadinti lygiateise meile. Meilė priima kito teises, supranta savo atsakomybę, nenuvertintina artimo sugebėjimų, charakterio, įsitikinimų...

 

3.    Išgelbstinti meilė. Jėzus Kristus vadinamas pasaulio Gelbėtoju. Ir tikrai jis toks yra. Todėl jo meilė yra gelbstinti meilė. Daugelis Biblijos tekstų kalba apie tokią meilę, tačiau geriausias išgelbstinčios meilės pavyzdys yra pasakojimas apie gerąjį Samarietį.

 

²⁵ Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?" ²⁶ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?" ²⁷ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. ²⁸ Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi."²⁹ Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?" ³⁰ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. ³¹ Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. ³² Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. ³³ O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. ³⁴ Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. ³⁵ Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.' ³⁶ Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" ³⁷ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą." Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!" Luko 10,25-37

 

A)   Meilė žvelgia su užuojauta ir susitapatina su žmogumi patekusiu į priespaudą. Meilė yra gailestinga. Ji palieka savo saugumą ir įsitraukia į kito žmogaus gyvenimo tragediją. Toks buvo tas samarietis. Jis turbūt turėjo skubių darbų, atsakomybių, tačiau buvo pasirengęs palikti viską ir susitapatinti su tuo, kuriam reikėjo pagalbos. Mes galime stebėtis kaip tas kunigas ir levitas galėjo taip pasielgti. Tačiau reikia prisiminti , kad tomis dienomis (kaip ir mūsų dienomis) drabužiai buvo laba svarbūs. Gulintis nuogas žmogus negalėjo būti sutapatintas nei su jokia etnine, religine bendruomene. Drabužiai buvo lyg žmogaus pasas. Tačiau plėšikai jį išrengė, sumušė ir paliko mirčiai. Niekas nenori bendrauti su įtartinais asmenimis. Tačiau Dievas yra gelbėtojas ir pasiuntė samarietį į pagalbą. Tas samarietis gerai žinojo susipriešinimą tarp žydų ir samariečių. Kažkada 6 a.pr. Kristų samariečiai Paschos šventės metu suteršė šventyklą išmėtydami mirusiojo palaikus ir taip suteršdami vietą ir nutraukdami šventę. Taip iki Jėzaus dienų žydai nekentė samariečių. Ir samariečiai negalėjo ir nenorėjo garbinti Dievo Jeruzalėje. Tačiau tas samarietis nebuvo varomas ideologijos. Jis nešiojo širdyje Jahvės įsakymą mylėti savo artimą kaip save patį...jis galėjo įeiti į to žmogaus situaciją ir jokie separatistiniai įsitikinimai jam nesutrukdė mylėti.

 

B)   Meilė daro išlaisvinimo darbus. Nors palyginimai, kuriuos pasakojo Jėzus būdavo trumpi, tačiau šiame pasakojime Jis paminėjo net 9 darbus, kuriuos padarė samarietis. „Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. ³⁵ Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.'" Jėzus aiškiai sako, kad tikras gailestingumas daro išlaisvinimo darbus. Tam sužalotam žmogui reikėjo ne tik emocinės užuojautos. Jam reikėjo konkrečių darbų ir tas samarietis parūpino tai kas reikalinga.

Ką Jėzus pabrėžė pasakojime? Įdomu tai, kad tai nebuvo pasiaukojanti ir nesavanaudiška meilė. Jėzus pabrėžė darbus. Kiekvienas veiksmas, kurį paminėjo Jėzus buvo reikalingas tam, kad išgelbėtų sužeistąjį. Meilė daro išlaisvinimo darbus. „Sužalotas žmogus tapo autentiškos religijos išbandymu... palyginimas apnuogina bet kokios religijos maniją išpažinimams ir amneziją darbams, artumą ortodoksijai ir ortoprakcijos tolimumą."(P.R. Jones „Love Command in the Paraboles)

 

C)   Meilė kviečia į bendruomenę su laisve, teisumu ir atsakomybe dėl ateities. Visame Biblijos pasakojime meilė yra ne tik išlaisvinanti, bet ir nukreipianti į bendruomenę. Dievas, išvedęs žydus iš Egipto nepaliko jų likimo valiai, bet subūrė juosį bendruomenę, kur turėjo viešpatauti, teisumas, meilė, ištikimybė ir atsakomybė vienas už kitą. Dievas parengė juos ateičiai. Išlaisvinimas būtų beprasmiškas, jeigu nesuteiktų vilties ateičiai, jeigu nebūtų paruošta bazė gyvenimui ateityje. Samarietis, kuris padėjo sužeistajam, padarė viską, kad tas žmogus grįžtų į bendruomenę. Šiuo pasakojimu (palyginimu) Jėzus kviečia žydus į bendravimą su samariečiais. Jis bando nugriauti sienas, kurias abi etninės grupės pastatė. Tai yra kvietimas į bendruomenę su laisve. Žydams reikėjo palikti savo įsitikinimus, kurie trukdė mylėti samariečius. Jiems reikėjo išsivaduoti iš negailestingumo, teismo. Prisiminti atleidimo malonę. Jie turėjo išmokti leisti samariečiams būti savimi. Neįmanoma gyventi bendruomenėje, jeigu žmonės joje neturės tokios laisvės sampratos širdyje. Ir aišku kalbame apie laisvę, kuri nėra paremta savanaudišku autonomiškumu. Pasaulyje labai daug girdime apie mano laisves ir mano teises. Tačiau turėtų būti mūsų laisvės ir mūsų teisės. Laisvė ir teisė kuri nepadeda mylėti išlaisvinančia meile - yra vergystė.

D)   Meilė pastato akistaton (pakaltina) tuos, kurie atstumia kitus. Palyginimas turėjo sukelti nemalonių jausmų tiems, kurie patys turėjo parodyti gailestingumą. Žydų tauta turėjo būti gailestinga ir užjaučianti - Šviesulys pasaulyje. Tačiau taip nebuvo. Žydai taip nekentė samariečių, kad viešai melsdavosi, kad Dievas prakeiktų juos ir jie neturėtų dalies amžinajame gyvenime.

            Kodėl Jėzus pasirinko samarietį pavyzdžiu? Juk jis galėjo pasirinkti kokį neįvardintą žmogų. Tai nebūtų taip skausminga žydams. Būtų visai radikalu, jeigu žydas padėtų apiplėštam samariečiui ir jis taptų tuo „artimu", tačiau Jėzus kviečia prie tokio radikalumo, kur žydams reikėjo visiško pasikeitimo jų mąstyme ir tradicijose. Šio pasakojimo klausytojai buvo taip sukrėsti, kad kai Jėzus paklausė: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" Tas didikas negalėjo pasakyti: „samarietis", bet atsakė: „tas, kuris jam padėjo".

 

4.      Meilė priešams. Mes turėtume kalbėti dar ir apie meilę priešams, nes Jėzus apie ją daug kalbėjo. Jis kviečia mylėti visus ir darytinuos pačius darbus visiems. Jeigu mes mylime taip kaip myli Dievas, tai mes mylėsime priešus pasiaukojančia meile, mylėsime abipuse meile, mylėsime išlaisvinančiais darbais. „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. ⁴⁴ O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, ⁴⁵ kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. ⁴⁶ Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! ⁴⁷ Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, tai kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! ⁴⁸ Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas." (Mat 5,43-47)

 

5.      Kristaus kryžius. Kristaus kryžius yra Dieviškos meilės centre. Dievas myli mus iki kryžiaus mirties. Kryžius kalba ne tik apie Dievo rūstybę, bet svarbiausia apie išlaisvinimą. Kryžius kaltina mus nuodėmėje. Jėzaus mirtis ant kryžiaus nebuvo beprasmė auka. Ji yra išlaisvinanti, įtraukianti mus į bendravimą su Dievu, ji sutaiko su Dievu tuos, kuri tiki. Kryžius parodo mūsų nuodėmingumą. Jėzus kristus pasirinko tapti bejėgiu dėl mūsų. Jis tapo trapiu kaip mes ir vis dėlto prisikėlė šlovingas. Jis parodė mums, kad vieną dieną visi, kurie pasitiki Jėzumi kelsis ir daugiau nebus trapūs ir silpni. Nebus nuodėmės vergais, bet valdys pasaulį kartu su karalių karaliumi ir Viešpačiu. Todėl šiandien kiekvienas atverstas Biblijos puslapis kviečia mus atsiversti, pasikeisti, susitapatinti su Jėzumi ir jo bendruomene; ateiti su atgaila, kuri pasidaro regima darbais.

 

Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!" Ir kas girdi, teatsiliepia: „Ateik!" Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens. (Apr 22,17).