Sekmadienio pamokslas

Apie Išmintį

Jok 1,5-8; 3,13-17

 

Ar mums trūksta išminties? Aišku trūksta. Kiek kartų mes abejojame ir blaškomės, nežinodami kaip elgtis, nežinodami kaip padėti kitam sunkią valandą. Dažnai gyvenimas tiesiog išmuša iš vėžių? Paklausykime ką sako Viešpats per Jokūbą:

 

Kas tarp jūsų išmintingas ir patyręs? Teparodo savo kilnų elgesį išmintingo švelnumo darbais. Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavyduliavimą ir savanaudiškumą, tai nesigirkite ir nemeluokite tiesai. Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiškas, gyvuliškas ir demoniškas gudrumas. Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai. Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, nuoširdi. Jok 3,13-17

 

Pasaulis turi savo apibrėžimus kas yra išmintis. Tačiau mes nesame neteisybės pasaulio pasekėjai. Apaštalas Paulius rašė Korinto bendruomenei: "Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas tarp jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas. Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė, nes parašyta,: "Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje". Ir vėl: "Viešpats žino išminčių mintis, kad jos tuščios" (1Kor 3,18-20) Taigi mes girdime, kad pasaulio išmintis yra kvailystė. Ano meto pasaulyje buvo išminčių, kurie Dievo akyse – kvaili. Įdomu ar mūsų pasaulyje yra tokių kvailių? Matyt. Apie kokią kvailystę kalba Viešpats? Manau apie tai Jokūbas ir rašo.

 

Kas nėra išmintis?

 

Mes privalome atskirti kas yra išmintis iš Deivo, o kas ne. Jokūbas kalbėdamas bendruomenei norėjo padėti žmonėms nepasiklysti. Žmogus gali atrodyti išmintingas savo kalbomis, tačiau darbais užsiginti Viešpaties. Štai ką jis sako: „Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavyduliavimą ir savanaudiškumą, tai nesigirkite ir nemeluokite tiesai. Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiškas, gyvuliškas ir demoniškas gudrumas. Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai." Kartus pavyduliavimas ir savanaudiškumas nėra išmintis. Tai demoniškas gudrumas. Tai pasaulio išmintis. Pavydas yra įrodymas, kad vienas iš Dievo įsakymų yra sulaužytas. Pavydas yra geismo pasekmė. Dievas įsakė: negeisi nei savo artimo turto, nei žmonos, nei gyvulio... Vieni žudo, kad gautų tai ką turi kitas. Kiti ne tokie „blogi", tai jie pavydi ir nekenčia širdyje. Štai ką sako Jokūbas: „Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. ² Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. ³ Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote - tik savo įnoriams patenkinti." (Jok 4,1-3) Ar toje bendruomenėje tikintieji žudė vienas kitą ginklais, smaugė, skandino, korė? Ne. Jie žudė savo širdyse, kankino žodžiais, smaugė neapykanta ir panieka... Pavydas yra geismo nuodėmės pasekmė. Jei nepasitenkinimas užlieja širdį sutikus artimą, tai ženklas, kad sulaužei Dievo meilės įstatymą. Jei širdį aplanko pyktis, pagalvojus apie artimo turtus – tai pavydas. Jei žvelgdamas į svetimą žmoną ar vyrą supyksti ant savo – tai žudančio pavydo viešpatijos ženklas. Saugokime savo širdį.

 

Kas yra išmintis?

 

. Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, nuoširdi.

 

Išmintis iš aukštybės, išmintis iš Dievo yra tyra. Išmintis yra tiesa. Dievo tiesą mes suprantame per Jėzų Kristų. Jo dėka ir jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo iš Dievo kylančia išmintimi, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu. (1 Kor 1,31) Jėzus Kristus yra didesnis už bet kurį kitą pranašą ar mokytoją. Jis gimė iš Dvasios, todėl buvo be nuodėmės. Jis buvo gundomas, tačiau nepasidavė įkalbinėjamas. Jis gyveno kaip mes visi ir buvo mūsų kailyje. Jis supranta kaip mes jaučiamės. Jis šalo ir alko. Iš jo tyčiojosi žmonės, valdžia ir prastuomenė. Tie kuriuos jis gelbėjo atsuko jam nugarą. Tačiau jis liko ištikimas iki pat mirties. Aišku jis negalėjo likti kape, nes Gyvasis tarp mirusiųjų nepritampa. Apie Saliamoną buvo kuriamos legendos dėl jo išminties, tačiau  Luk 11,31 sakoma, kad Jėzus ..."daugiau negu Saliamonas"...Be Jėzaus neįmanoma turėti dieviškos išminties. Be Jėzaus Kritaus mokymo, jo pavyzdžio, ir be Jo Dvasios negalime turėti išminties apie kurią kalba Biblija – Šventasis Raštas.

Išmintis yra tyra arba skaidri. Jokio melo nėra ir negali būti išmintyje. Petras gražiai rašė: Klusnumu tiesai nuskaidrinę savo sielas neveidmainiškai brolių meilei, karštai iš širdies mylėkite vieni kitus. ²³ Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu. ²⁴ Mat kiekvienas kūnas - tartum žolynas, ir visa jo garbė - tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir žiedas nubyra; ²⁵ tik Viešpaties žodis išlieka per amžius. Toks yra žodis, paskelbtas jums kaip geroji naujiena. (1Pet 1,22-25) Tyrumas – tai sielos skaidrumas įgalinantis mylėti. Tyrumas visada baigsis neveidmainiška meilė. Tyrumas – tai tiesa. Ne bet kokia tiesa, bet TIESA iš Dievo. Tai Dievo Žodžio tiesa. Tyrumas tai teisingi santykiai. Tyrume nėra geismo. Pasaulis šaiposi iš ištikimo tyrumo. Pasaulis niekina santuokos tyrumą. Todėl šiandien tiek daug neapykantos, geismų ir visokios neteisybės. Išmintis visų pirma yra tyra ir tik paskui...

                      Išmintis yra taikinga. Taika yra išmintis. Jėzus Kristus yra mūsų taika, kuris sutaikino žmogų ir Dievą. Taika yra mūsų siekiamybė. Raštas kviečia mus gyventi taikoje su visais žmonėmis. Kiek nuo mūsų priklauso. Bažnyčioje neturi būti net minimas joks karas. Išmintis užuodžia nesantaiką ir iš karto slopina ugnį. Kvailas žmogus įžūlumu sėja vaidus, o išmintis atitenka priimantiems patarimą. Pat 13,10

                      Išmintis yra maloninga. Išmintis yra dovanojanti. Išmintis mėgsta dovanas. Bet ne gauti, o duoti. Malonė – labai paslaptingas žodis ir sąvoka. Išgirdęs žodį malonė, aš iš karto pagalvoju apie Dievo malonę, kurią jis parodė žmonėms. Malonė kalba paie išgelbėjimą ir atleidimą. Išmintis yra išgelbstinti. „Juk jūs esate išgelbėti malone..." (Ef 2,8) Maloninga išmintis yra atleidžianti. Išmintis daro žmogų malonų.

                      Išmintis yra klusni. Išmintingas žmogus yra klusnus. Be klusnumo Dievui nebūsime išmintingi. Be klusnumo Dievo nustatytai tvarkai nebūsime išmintingi. Mes mokomės nuo pat gimimo būti išmintingi. „Išmintingas vaikas brangina tėvo pamokymą, o pašaipūnas nesiklauso, kai būna baramas." Pat 13,1. Išmintingas žmogus turi gerus klusnumo įgūdžius. Kas yra klusnumas? Tai sugebėjimas priimti pamokas iš kito. Dievas yra mūsų mokytojas. Tačiau jis paskyrė savus žmones, kad jie tarnautų kitiems mokydami Viešpaties tiesas. Išminčiaus mokymas - gyvenimo šaltinis, įgalinantis išvengti mirtinų pinklių. Pat 13,14

                      Išmintis yra pilna gailestingumo. Dievas yra gailestingas, todėl iš jo ateinanti išmintis negali būti kitokia. Religingi žmonės gali užsimiršti ir manyti, kad tarnavimas Dievui, visokios apeigos, ritualų laikymasis yra tai ko nori Dievas. Tačiau Jėzus sako, kad Dievas nori gailestingumo, ne aukos.

                      Išmintis yra pilna gerų vaisių. Kalbant apie išmintį labai sunku parašyti kelis apibrėžimus. Joje tiek daug gero, kad sunku nusakyti. Bet viena aišku: Išmintingas žmogus neša tik gerus vaisius. Jo gyvenimas yra palaiminimas kitam. Iš jo širdies liejasi gyvenimo upės. Jo lūpos klaba kas tyra. Rankos moka apkabinti, o kojos greitos skelbti gerąją naujieną. Išmintis yra pilna gerų dalykų. Paulius apie vaisius rašė: Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, ²³ romumas, susivaldymas. (Gal 5,22-23)

                      Išmintis yra nešališka. Išmintis neserga žvaigždžių liga. Ji myli vienodai visus. Visada bus žmonių, kuriuos mes labiau mėgsime, nes jie panašūs į mus. Bet matyt daugiau yra žmonių, kurie nėra panašūs į mus. Yra žmonių, kurie mąsto kitaip, rengiasi kitaip, klauso kitokią muziką, valgo keistą maistą... Išmintingas žmogus myli visus vienodai. Jis neserga šališkumo virusu. Jokūbas rašo: „Mano broliai, nesutepkite mūsų šlovingojo Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimo atsižvelgimu į asmenis. ² Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus, auksiniais žiedais apsimaustęs, puikiais drabužiais pasipuošęs, taip pat įžengia vargdienis apskurusiu apdaru. ³ Jūs šokinėjate apie tą, kuris puošniai apsirengęs, ir sakote: „Atsisėsk čia patogiai", o vargdieniui tariate: „Pastovėk ten", arba: „Sėskis prie mano kojų." ⁴ Argi jūs nesate šališki, argi netampate kreivais sumetimais besivadovaujančiais teisėjais?" (Jok 2,1-4) Šališkumas sako: „Aš Pauliaus, Kefo, Apolo, Alfredo, Henriko ar Irmanto" klausysiu. Šališkumas kelia susiskaldymą. Šališkumas turi įvairių pražūtingų pasekmių.

 

Kaip žmogus gali gauti išminties?

 

Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo. Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties – toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus. Jok 1,5-8

 

Prašyti ‑ ieškoti. teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Taip paskaitykime Pat 2,1-10 Dar paskaitykime Luko 11,5-13 ...juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo. Tai yra tai, ko labiausiai reikia. O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes ju nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. (Rom 8,26) Kur ieškoti? Dievo žodyje. Mes žinome, kad Biblija yra Dvasios žodis, todėl išmintis ateina per šį žodį.

 

Tikėti Dievu, neabejoti. Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo. Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties – toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus. Jok 1,8 Tikėjimas yra gyvenimo sąlyga. Be tikėjimo negalima patikti Dievui (Heb 11,6). Čia nekalbama apie stiprų tikėjimą, bet apie nedvejojantį tikėjimą. Kalbama apie tikėjimą, kuris nukreiptas į Dievą, kuris kyla iš Dievo, apie tikėjimas kipa pasitikėjimą Dievo Žodžiu ir Jo asmeniu. Abejonės - tai patarimų ieškojimas neteisybės pasaulyje. Dievo žmogus užuovėjos ieško pas Viešpatį, Nes Jis gali patari ir išgelbėti. Jis vienintelis pažįsta mus geriau negu mes patys. Juk Dievas sukūrė mus. Jis gali išspręsti visas tavo ir mano problemas. Tik neabejokime tuo ir iškokime Jo visa širdimi. Artinkimės prie Dievo ir jis artinsis prie mūsų.

 

Prašykime išminties mielieji, melskime jos, ieškokime ir neiškeiskime į nieką kitą pasaulyje.

Amen.

pamokslas trečiadienio vakarui

Apie tikėjimo malonę

 

Rom 10,13-17 Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaipgi išgirs be skelbėjo? O kas gi skelbs nesiųstas? Juk parašyta : Kokios dailios kojos skelbiančių gerąją naujieną! Bet ne visi pakluso Evangelijai. Antai Izaijas sako: Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu? Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis.

 

Mes esame tikintys, bet ar žinome kodėl? Kiekvienas turime liudijimą apie tai, kaip atėjome pas Dievą, ką supratome ir ką patyrėme. Pamename kaip meldėmės ir šaukėmės Dievo pagalbos. Tačiau labai lengva pamirši Dievą ir Jo darbą mūsų išganyme. Bėga laikas, mes visai kitomis akimis žiūrime į daugelį dalykų savo tikėjimo kelyje. Pasimokinome iš savo klaidų ir nežinojimo, daug ką suprantame kitaip šiandien. Tačiau Dievas niekada nesikeičia. Jis tas pats. Jo didis išgelbėjimas tas pats. Paklausykime ką sako Dievo Žodis mums:

Rom 9,15-18 Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti. Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo pasigailinčiojo Dievo. Juk Raštas faraonui sako: Aš tam išaukštinau tave, kad per tave parodyčiau savo galybę ir kad mano vardas būtų skalbiamas visoje žemėje. Vadinasi, ko jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina.

Kokios svarbios buvo šios eilutės Izraeliui. Kokios svarbios šios eilutės Kristaus bažnyčiai. Viskas priklauso ne nuo mūsų! Kas tas viskas? Kas tie trokštantys ir bėgantys? Tai kiekvienas, kuris ieško Dievo, kuris daro kažką, kad užsitarnautų Viešpaties palankumą. Viskas priklauso ne nuo mūsų maldų, viskas išgelbėjime priklauso ne nuo mūsų bažnyčios. Kartais žmonės kaltina vieną ar kitą brolį bažnyčioje, kad jis ar ji nepadarė kažko, nepasakė kažko, nesusiprotėjo laiku ir t.t. Viskas priklauso ne nuo kitų, bet NUO PASIGAILINČIO DIEVO. Niekada nepamirškime, kad Viešpats pasigaili to, kurio nori, kurį nori, tą užkietina. Neturėtume daryti didelių ir tolimų loginių išvadų, tiesiog su pagarba ir baimė įsiklausyti į šiuos žodžius. Viskas priklauso nuo Dievo.

Kokios svarbios šios eilutės netikintiesiems, kurie šiandien suteikta malonė išgirsti Kristaus Evangeliją. Taip malonė – dovana. Heb 4,1 Dar galioja pažadas leisti įžengti į jo atilsio šalį, todėl sergėkimės, kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų praradęs tą progą. Mes, kaip ir jie, esame gavę gerąją naujieną. Vis dėlto išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes jie tikėjimu nesijungė su kitais, kurie buvo girdėję. Hebrajams autorius rimtai perspėja ir ragina klausytojus susivokti ir įsitikinti savo pasirinkimu. Juk Viešpats nori, kad tikintieji žinotų, kad turi amžinąjį gyvenimą. Viešpaties Dvasia mus mokina, kad galima prarasti progą įtikėti, prarasti progą įžengti į atilsio šalį. Ir tai yra tiesa, nes Dievo Žodis yra be klaidos. Hebrajams autorius tiesiog perspėja: „saugokimės, kad nors iš jūsų nepasirodytų praradęs tą progą. Izraelis su Moze priešakyje turėjo progą įeiti į atilsio šalį, tačiau daugelis neįėjo, nes netikėjo.

Heb 2,1 Todėl mes turime kuo rūpestingiau apmąstyti, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį. Galima būti bažnyčios nariu, galima skaityti Bibliją ir melstis, tačiau būti toli nuo Kristaus. „Ne kiekvienas, kuris sako Viešpatie, Viešpatie įeis į Dievo karalystę"- sakė Jėzus. Ne kiekvienas, kuris laiko dievotumo pavidalą įeis į amžinąjį gyvenimą. Tik tas, kuris susimąsto apie didį išganymą ir savo nuodėmingumą, savo nesugebėjimą patikti Dievui ir sugeba tikėti, bei šaukiasi Viešpaties vardo, tik tas bus išgelbėtas.

Raštas sako Rom 10,13-17 Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaipgi išgirs be skelbėjo? Koks nuostabus pažadas. Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo bus išgelbėtas. Biblija liudija daugelio žmonių šauksmus, tačiau tas šauksmas nepasiekė Dievo ausies. Nes Jėzus sako Mat 7,21 „ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‚Viešpatie, Viešpatie!' – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią." Ką reiškia „vykdo Tėvo valią"? Pats Jėzus labai aiškiai atsako Mat 7,24 Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos... Tik tada suprasime Tėvo valią, jei klausysime ir vykdysime Tėvo žodžius. O Dievas kalba per Mozę, Pranašus, Psalmėse ir visose Šventojo Rašto knygose. Ir visur matome Dangiškojo Tėvo suverenią ranką. Tai Dievas skelbia, kad dabar išgelbėjimo diena. Tai jis aiškiai mokina, kad yra laikas tikėti ir yra laikas užkietinti širdį. Ar ne todėl daugelis negali patikėti, nes atmetė Dievo malonę?

Dievo Žodis aiškiai skelbia: Pirma Dievo pašaukimas, po to tikėjimas ir tik po to pagalbos šauksmas. Pirma Dievo veiksmas, po to mūsų atsakas. Paskaitykime Rom 8,28-30 Be to mes žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems. O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių. Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė, kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino, kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino.  Labai dėmesingai turėtume apmąstyti šias eilutes. Raštas labai aiškiai sako, kad Dievo valia pašauktiesiems viskas tik į gera. Mes dažnai girdime apie  žmones, gal net mūsų bažnyčioje, kad ištikus kokiai blogai situacijai jų gyvenime jie atsitraukia nuo tikėjimo. Mes stebimės kodėl? Ar ne todėl, kad jie buvo pašaukti ne Dievo valia?

„Ką reiškia ne Dievo valia pašaukti?" - kas nors pasipiktintų? Apaštalų darbų 8 skyriuje skaitome apie Simoną burtininką. Raštas sako, kad jis buvo tikintis žmogus!!! Paskaitykime Apd 8,9-13. Jis visur sekiojo paskui Pilypą, buvo pakrikštytas ir matė ženklus bei stebuklus. Ar ne tikras tikintysis? Juk Jėzus kartą savo tautiečiams sakė: Jei jūs nematysite ženklų ir stebuklų, jokiu būdu netikėsite. Štai šis žmogus matė stebuklus ir ženklus. Tačiau ar jis buvo teisus Dievo akyse? Jei Raštas daugiau nieko nebūtų apie jį pasakęs, gal ir galėtume taip pagalvoti, tačiau Dievas mums apreiškė šio burtininko sumanymus ir geismus, kad mes pasimokintume. Skaitykime toliau Apd 8,18-24... Kodėl Simonas pasiūlė apaštalams pinigų už Šventosios Dvasios Dovaną? Greičiausiai todėl, kad apaštalai kažkodėl nedėjo ant jo rankų ir nedavė Šventosios Dvasios dovanos. Atvykę apaštalai meldėsi už samariečius, kad šie gautų Dvasią. Viešpats per savo apaštalus atvėrė Jeruzalės, Samarijos, Galilėjos ir viso pasaulio duris tikėjimui. Jie turėdami artimą bendrystę su Viešpačiu buvo lyg raktas ir liudijimas tikintiesiems bei žydams, kurie žinojo, kad Dangaus Dievas darys ženklus ir stebuklus.

Kaip apaštalai galėjo žinoti ant ko dėti rankas ir ant ko nedėti? Jie meldėsi ir Dievas jiems apreiškė. Kaip ir Jonui Krikštytojui Viešpats aiškiai apreiškė kurie yra angių išperos ir veidmainiai. Ir šiandien Viešpats ragina ištirti dvasias. Taigi, Petras labai griežtai tarė tam Simonui (21-22): „Šitame dalyke tu negali turėti nė mažiausios dalies, nes tavo širdis Dievo akivaizdoje neteisi. Verčiau apgailėk šią savo nedorybę ir melsk Viešpatį; gal jis atleis tavo širdies paklydimą. Petras žinojo, kad jo širdis Dievo akivaizdoje neteisi. Viešpats aiškiai atskleidė apaštalui tikrąjį Simono veidą. Ir tada Petras pridūrė (23): „Kaip matau, esi pilnas tulžies ir surakintas nedorybės." Petras matė Simono tulžį, kartumą, pyktį. Greičiausiai jis niršo ir pyko ant apaštalų, kad jie nedėjo ant jo rankų, tada griebėsi pinigų... Iš vaisiaus mes galime pažinti bet kokį medį, jei tik pakankamai laiko praleidžiame sodininkystės kursuose, drauge su geriausiu sodininku. Ne Dievo valia pašauktas yra kiekvienas, kuris bando savo pastangomis patikti Kūrėjui. Savo pastangomis – tai ne Dievo Dvasios žodžiais paremtais veiksmais.

 

Rom 10,13-17 Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaipgi išgirs be skelbėjo? O kas gi skelbs nesiųstas? Juk parašyta : Kokios dailios kojos skelbiančių gerąją naujieną! Bet ne visi pakluso Evangelijai. Antai Izaijas sako: Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu? Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis. Koks nuostabus pažadas. Tiesiog šaukiesi Viešpaties vardo ir – išgelbėtas. Tad kodėl tiek daug besišaukiančių krikščionių yra mirę savo nusikaltimuose ir nėra gyvensi už prieš tūkstančius metų išnykusius dinozaurus? O todėl, kad pirma Dievo pašaukimas ir tik po to ateina tikėjimas. O po to – pagalbos šauksmas. Daugelis žmonių šaukėsi Dievo netikėdami. Aš mačiau tokius savo akimis. Yra daugelis tokių, kurie pasimels, jei pasiūlysi amžinojo gyvenimo dovaną. Yra daugelis, kurie padarys bet ką, kad tik jų nuodėmės būtų atleistos, tačiau nedaugelis patiki, kad yra nusidėjėliai, nedaugelis nuoširdžiai tiki, kad nieko negali padaryti, kad būtų išgelbėti. Žmogus turi patikėti skelbiamu Kristaus žodžiu. Netiki skelbiama žinia, negali būti išgelbėtas.

Keista, tai gąsdina, tačiau tikėjimui yra skirtas metas, ir Raštas aiškiai tai liudija. 2 Kor 6,2 Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną. Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena! Kodėl Dievas taip sako – „išklausiau tavęs priimtinu metu"... „štai dabar palankus metas?" Todėl, kad kiekvienam žmogui yra skirtas metas išganymui. Ir ne tam, kad žmogus pasakytų: „Man dar ne laikas." Daugelis taip sakė ir sako. Tačiau laikas yra tada, kai išgirsti tiesą. Laikas tada, kai supranti tiesą. Laikas tada, kada Dievas aiškiai apreiškia išganymo kelią per Jėzų Kristų, nes 2 Kor 5,19-21: „Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. Taigi Kristaus vietoje einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!" Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu." Greičiausiai Paulius skelbė Korinto bendruomenėje esantiems pašauktiems, tačiau dar netikintiems nusidėjėliams. Jeigu būtų kitaip, ar reikėtų apaštalui kviesti juo išganymui?

Taigi, baigiant norėjau padrąsinti visus, neimti Dievo malonės veltui. Apmąstyti ir studijuoti tai ką girdėjote. Dievas myli žmoniją, tačiau jis yra viską žinantis ir nuo jo priklauso mūsų gyvenimas. Nepraleiskime progos būti išsigelbėti ir jei esame išgelbėti, netrukdykime Dievui, bet bendradarbiaukime kartu ir skelbkime Evangelijos žinią žūstantiems. Amen.

Pamokslo santrauka

Suniekintas Viešpats

Malachijo knyga

 

Mylintis Viešpats visada turi ką pasakyti savo tautai. Per pranašą Malachiją jis metė kaltinimą savo išrinktajai tautai, paskelbė apie teismą, bet pažadėjo šlovingą ateitį. Viešpats pasirinko dialogo formą, norėdamas perteikti žinią per savo pasiuntinį. Jo vardas Malachijas

 

1.    Suniekinta Dievo meilė. „Mylėjau jus, - sako Viešpats. - Bet jūs klausiate: ‚Kaip mylėjai?' Argi Ezavas ne Jokūbo brolis? – tai Viešpaties žodis. –Tačiau aš mylėjau Jokūbą, o Ezavo nekenčiau. (Mal 1,2-3a). Mūsų Dievas yra mylintis, tačiau jo meilė yra sunkiai suvokiama. Dievas rodė savo meilę Izraeliui, tačiau kažkodėl jie abejojo. Dievas išrinko Jokūbą, bet Ezavą atstūmė. Nesuvokė Ezavas tokios Dievo meilės. Ir jo palikuonys (Edomas) tapo dar didesni nedorėliai. Dievui yra žinoma žmogaus ateitis. Jam paklūsta stichijos. Todėl ir mes patyrę Dievo meilę, niekada neabejokime Dievo meile.

 

2.    Suniekinta Dievo garbė ir vardas. „Sūnus gerbia savo tėvą, tarnas – savo šeimininką. Taigi jei aš tėvas, tai kur man priklausanti garbė? Ir jei aš šeimininkas, tai kur man priklausanti pagarba? – sako Galybių Viešpats jums, kunigai, niekinantys mano vardą. (1,6) Viešpats Dievas sukūrė Izraelį. Jis pašaukė Abraomą, pagimdė Izaoką. Išaukštino Jokūbą ir padaugino jo palikuonis. Per amžius didis Jahve (Aš Esu) vedė ir saugojo maištaujančią tautą. Tikrai Viešpačiui priklauso garbė.

 

3.    Suniekintas Viešpaties stalas. „Klausiate : ‚Kaip mes paniekinome tavo vardą?' Atnašaudami suterštą maistą ant mano aukuro. Klausiate: ‚Kaip mes jį suteršėme' Manydami, kad Viešpaties stalą galima niekinti. Kai atnašaujate aukai aklus gyvulius, ar tai nėra bloga? Kai atnašaujate raišą ar nesveiką gyvulį, ar tai nėra bloga? Pamėgink nunešti tai savo valdytojui. Ar patiksi jam, ar bus jis tau maloningas? – sako Galybių Viešpats." (1,6b-8). „Tebūna prakeiktas melagis, kuris turi kaimenėje gerą gyvulį ir pažada jį, bet aukoja Viešpačiui, kas niekam tikę, nes aš didis Karalius, - sako Galybių Viešpats, ir mano vardas įkvepia pagarbą tautoms" (1,14). Viešpats nekenčia tuščios religijos. Kartais žmonėms atrodo, kad tik ritualai svarbu. Svarbu aukoti, lankytis bažnyčioje, rituališkai perskaityti Bibliją. Giedoti giesmes  ir .t.t Tačiau Dievui nereikia mūsų apeigų. Jis kviečia mus bendrauti. Aukojimo stalas gera iliustracija. Ateidami pas Viešpatį kviečiami atsinešti kažką. Izraelio bendruomenėje buvo viena sistema, krikščionių bendruomenėje kitokia. Tačiau Bendravimo tiesa išlieka. Dievui reikia mūsų visos asmenybės (su vidiniu ir išoriniu žmogumi) , ne kažkokios dalies. Dievas nori bendrauti su mumis atvirai, nuoširdžiai. Ar mes to norime. Apaštalas Paulius ragina: aukokime save kaip gyvą nepeiktiną auką. (Rom 12, 1-2)

 

4.    Suniekinta protėvių sandora. „Argi ne vieną tėvą mes visi turime? Argi ne vienas Dievas mus sukūrė? Tad kodėl neištikimai elgiamės vienas su kitu, paniekindami mūsų protėvių Sandorą?" (2,10) Izraelis išniekino protėvių sandorą – sutartį. Jei vienas Dievas, vadinasi jo žmonės turi būti viena. Viena namuose, viena bendruomenėje. Ištikimas namuose, bus ištikimas bažnyčioje. Ištikimas savo žmonai, vyras bus ištikimas savo broliams ir sesėms Kristuje.

„...Viešpats buvo liudininkas, kai tu tapai neištikimas savo jaunystės žmonai, nors ji tavo draugė ir pagal Sandorą tavo žmona. Argi ne tas pat vienas Dievas ją sukūrė? Jo yra ir kūnas, ir dvasia. Ir ko trokšta tas vienas Dievas? Dievo duotų palikuonių. Taigi pažvelkite į save ir neleiskite nė vienam tapti neištikimam savo jaunystės žmonai. „Aš nekenčiu skyrybų, - sako Viešpats, Izraelio Dievas, - ir dangstymosi smurtu lyg drabužiu", - sako Galybių Viešpats. Taigi įsidėmėkite ir nebūkite neištikimi." (2,14-16).

 

5.    Suniekinti moraliniai standartai. „Savo kalbomis jūs nuvarginote Viešpatį, tačiau klausiate: „Kaip mes jį nuvarginome?" Ogi sakydami: „Visi, kas daro pikta, yra geri VIEŠPATIES akyse; tokie jam patinka", - arba klausdami: „Kur teisingumo Dievas?"(2,17). Kalbos turi galią. Pasirodo žmogaus kalbas girdi Viešpats. Mus visiems pažįstamas nuovargis, kai esame mokiniai. Dėstytojas kalba, o mes pavargstame...

Kai Dievas kalba, žmogus atsigauna; kai Dievas kalba, žmogus išvaduojamas iš nuodėmių, jeigu jis priima Žodį tikėjimu. Žmogus vargina, niekina Dievą, jeigu priekaištauja vieninteliam, kuris yra teisus. Žmonės daro nuodėmes, vėliau ant jų galvų krinta įvairios nelaimės. Jie kaltina Dievą, tačiau atsiversi nenori.

Nuo pradžios velnias iškreipdavo Dievo žodžius. Saugokimės, kad netaptume jo suktybių aukomis.

 

6.    Suniekinta šventykla. „Ar gali žmogus apsukti Dievą? Tačiau mane jūs apsukate. Bet jūs klausiate: „Kaip mes tave apsukame?" Savo dešimtinėmis ir atnašomis. Prakeikimą esate užsitraukę, nes mane apsukate, visa jūsų gentis. Atneškite visą dešimtinę į sandėlį, kad būtų maisto mano Namuose, ir taip mane išmėginkite, - sako Galybių Viešpats. – Aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus ir pilte apipilsiu jus visokeriopa palaima." (3,8-12). Izraelis suniekino šventyklą ir apiplėšė Viešpatį. Dievas buvo įvedęs tvarką kaip aprūpinti levitus ir kunigus, našles ir našlaičius. Kai žmonės atiduodavo visą dešimtinę, visa sistema gerai veikė. Žmonėms nustojus nešti kas priklausė, kunigams teko eiti prasimanyti duonos gyvenimui. Našlaičiai parsiduodavo vergijon, nuodėmė įsigalėdavo ir tauta užsitraukdavo prakeikimą. Todėl Viešpats ragino atnešti visą dešimtinę į sandėlį. Ne dalį, ne mažesnę, bet visą. Nežinomas autorius parašė:

 

„Likučiai - tai tokie niekingi dalykai, kurių neduodame, net svečiams,

Bet vis dėl to patiekiame juos Dievui, kuriam turėtų priklausyti kas geriausia.

Jam atiduodame mes laiko likučius, atsitiktines minutes tai šen tai ten;

Likučius pinigų mes atiduodam Jam, centus, kuriuos galėjom sutaupyt.

Pasauliui - pykčiui, geismui ir nesantaikai mes atiduodame jaunystę savo.

O Jam, savo gyvenimo saulėlydy tik šio gyvenimo trupiniukus..."

 

Davimas, aukojimas, šelpimas – dažnai sutinkamos temos Šventajame Rašte. Nori būti laimingas, privalai laiminti kitus. Jėzus sake: „Palaimingiau duoti negu imti". Tai auksinė tiesa. Naujojo testamento bažnyčios buvo mokomos reguliariai aukoti. Ir šių dienų bažnyčiose ši praktika neišnyko. Tačiau reikia pastoviai pasitikrinti ar ne likučiai tenka Dievui...

 

7.    Suniekinta tarnystė Viešpačiui. „Ižuliai kalbėjote prieš mane", - taria Viešpats. – Tačiau jūs klausiate: „Ką mes kalbėjome prieš tave?" Jūs sakote: „Dievui tarnauti neapsimoka. Kokia mums nauda iš to, kad vykdome jo įpareigojimus ar vaikštinėjame kaip raudotojai Galybių Viešpaties akivaizdoje? (3,14-15). Baisu kai Dievo tarnai sako, kad neapsimoka tarnauti Viešpačiui. Kodėl Dievas taip smerkė tokias kalbas? Todėl, kad tai Dievo niekinimas. Tokio nepasitenkinimo kalba yra blogas liudijimas pasauliui. Tai netikėjimo ženklas.

Kiekvienas Dievo tarnas susiduria su pasipriešinimu. Taip, būna labai sunkių dienų, tačiau Viešpaties tarno užmokestis labai didelis. Juk viskas matuojama ne pasaulio standartais. Pasaulyje labai dažnai sėkmė matuojama finansiškai. Dievo karalystėje sėkmė matuojama ištikimybe Dievui ir jo sandorai. Ištikimas Dievo tarnas, nors ir ne visada supranta kodėl Viešpats daro taip ar anaip, lieka ištikimas iki galo ir neburnoja prieš Dievą bei jo surinkimą.

 

8.    Kontrastas. „Jo akivaizdoje užrašyti atminimo knygoje tie, kurie bijojo Viešpaties ir pasitikėjo jo vardu. „Jie bus mano, - sako Galybių Viešpats, - ypatingas mano paveldas tą dieną, kurią aš veiksiu. Pasigailėsiu jų, kaip pasigaili tėvai vaikų, kurie jiems tarnauja. Tuomet vėl pamatysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp tarnaujančio Dievui ir jam netarnaujančiojo" (3,16b-18). Palaimintas, kurio pasigaili Viešpats, palaimintas, kuris bijo Viešpaties. Jis mato skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, nes jis pažįsta Viešpatį.

 

Malachijo knyga yra paskutinė Senajame Testamente. Joje girdime kaltinimo ir išteisinimo žinią. Apreiškimo knyga yra paskutinė Naujajame Testamente, joje girdimo tą pačią žinią. Vienai pirmojo amžiaus bažnyčių jis tarė:

 

„Laodikėjos Bažnyčios angelui rašyk: „Tai skelbia Amen, ištikimasis bei tiesusis Liudytojas, Dievo kūrybos Pradžia. Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas. Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu juk sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs ir nieko nebestokoju," – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas. Aš tau patariu pirkti iš manęs ugnyje išgryninto aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu; tad būk uolus ir atsiversk. Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste.' Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms." (Apr 3,14-22).

 

Mes girdime panašią žinią. Dievas myli ir nori, kad jo meilė žmonėms neštų daug gerų vaisių. Tad būkime uolūs, jei Viešpaties ką nors pakaltino asmeniškai, atsiverskime ir išgirsime Kristaus balsą. Amen

 

Kvietimas į seminarą Kaune

Būk ištikimas!

Bendruomenių tarnautojų ir narių padrąsinimo bei lavinimo seminaras

 

Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas Tas, kuris pažadėjo.

(Hebrajams 10, 23)

 

Penktadienis, Spalio 10 d. Kauno „Kristaus misijos" baptistų bažnyčia, Žemaičių pl. 43

10.00 – 13.00 Seminaras pastoriams, misionieriams, pamokslinkams. Pirma dalis: Kaip kurti tarnysčių                      komandas bendruomenėje/Building Ministry Teams in the Church. Pastorius Brian Ford

13.00 – 14.00 Pietūs, vaišina FLF

14.00 – 17.00 Seminaras pastoriams, misionieriams, pamokslinkams. Antra dalis: Kaip kurti tarnysčių                      komandas bendruomenėje. Vyrų lavinimas tarnystei bendruomenėje. Pastorius Brian Ford

17.00 – 18.00 Pertrauka

18.00 – 18.45 Lengvi užkandžiai seminaro klausytojams

18.45 – 19.00 Įvadas į seminarą. Didžioji salė.

19.00 – 21.00 Seminaras bendruomenių tarnautojams ir visiems norintiems. Pirma dalis. (Pastoriai     patys pasirenka kokiose paskaitose dalyvauja)

                      --Ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų Biblijos mokykla. Mokytoja Sharon Land

                      --Paauglių/Jaunimo tarnystė bendruomenėje. Pastorius Jerry Frazier

                      --Suaugusiųjų evangelizavimas ir mokymas bendruomenėje. Pastorius Brian Ford 

 

Šeštadienis, Spalio 11 d.

10.00 – 13.00 Seminaras bendruomenių tarnautojams ir visiems norintiems. Antra dalis.

13.00 – 14.00 Pietūs, vaišina FLF.

14.00 – 17.00 Seminaras bendruomenių tarnautojams  ir visiems norintiems. Trečia dalis.

 

Sekmadienis, Spalio 12 d.

11.00 – 13.00 Garbinimas Kauno baptistų bendruomenėse.

17.00 – 20.00 Seminaras bendruomenių tarnautojams ir visiems norintiems. Ketvirta dalis.

Pamokslas sekmadienio rytui

Dievo vaikai Kristuje Jėzuje

Gal 3,26-28

 

„Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!"

 

1.    Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Daugelis šiandien šneka apie buvimą Dievo vaikais. Kai kurie sako, kad visi žmonės yra Dievo vaikai. Ir tam tikra prasme tikrai visi esame iš Jo giminės. Čia mūsų kilmės klausimas. Tačiau neužtenka tikėti (žinoti), kad esi sukurtas Dievo noru. Skaitant Bibliją mes sužinome, kad negalime būti ramūs turėdami tik paviršutinišką supratimą apie savo kilmę. Dar yra mūsų sukūrimo tikslo klausimas. „Kodėl esu šiame pasaulyje?" – turėtų paklausti kiekvienas žmogus. Ir nors daugelis šiandien ieško atsakymo, ne visi nori ieškoti Biblijoje. Ne visi nori ieškoti krikščionybėje. Ir tikrai šiandieninis krikščioniškas pasaulis yra toks margaspalvis, kad daugelis net minties neturi ieškoti pas tuos, kurie save vadina Dievo vaikais. Mes turime suprasti, kad Biblijos patrauklumas tiesiogiai susijęs su mūsų (krikščionių) etika ir morale. Kokius mus mato pasaulis yra kritiškai svarbu.

Štai Paulius sako galatams, kad jie visi yra tikėjimu Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Aišku šie žodžiai buvo pasakyti kontekste. Ir jei mes esame dėmesingi laiško skaitytojai, greitai pamatysime, kad tai barantis ir taisomasis laiškas. Žinia, kviečianti pasikeiti mąstyme.

Pirmojo amžiaus tikintieji išgyveno sunkų laiką, nes žydų tikintiesiems buvo be galo sunku suprasti įstatymo vietą krikščionių bendruomenėje. Taip gimdavo įvairūs klaidamoksliai. Žydai nenorėjo (sunku buvo) suprasti, kad Kristuje įstatymas užima kitokią vietą bendruomenėje. Krikščionys, kilę iš žydų, galėjo manyti, kad jie yra Dievo vaikai dėl ryšių su įstatymu. Tačiau tai negalėjo būti tiesa, nes tikintieji iš pagoniškų genčių nieko bendra neturėjo su įstatymu. Jie buvo „ne tauta", tačiau dabar Kristuje „Dievo tauta". Paulius laiške Efeziečiams rašė: „Todėl atsiminkite, kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys, kuriuos vadino neapipjaustytais vadinamieji apipjaustytieji kūno apipjaustymu, atliktu rankomis. ¹² Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje. ¹³ Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo." (Ef 2,11-13) Kaip Efeziečiams, taip ir Galatams, Paulius rašo, kad jie yra DIEVO vaikai ne dėl kraujo giminystės, nes dėl istorinės tapatybės su žydų tauta, bet dėl Jėzaus Kristaus kraujo. Galatijos žydams jis priminė apie pažadą Abraomui; laiške Efeziečiams paminėjo „pažado sandoras". Kadaise Dievas sudarė sandorą su Abraomu ir su juo palikuonimi. Dievas nuteisino Abraomą tikėjimu. Jis tapo Dievo vaiku ne dėl apipjaustymo, bet dėl tikėjimo Dievo pažadu.

Tokiu pat būdu šiandien yra nuteisinami visi, kurie šaukiasi Viešpaties. Dievo pažadas dėl Mesijo išsipildė. Emanuelis atėjo. Jis gimė, gyveno, praliejo kraują (mirė) ant kryžiaus, buvo palaidotas ir priskėlė, pasirodė daugeliui ir pakilo į dangų. Biblija skelbia, kad jis yra Gelbėtojas. Dabar visi privalome ateiti pas Jį ir tapti Jo mokiniais. Ir kiekvienas, kuris patiki Kristumi, gauna amžinojo gyvenimo pažadą. Taigi Dievo vaiku tampama tik tikėjimu. „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ⁹ ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų". (Ef 2,8-9) Kokiu tikėjimu? Abraomo tikėjimu. Tebūna jis pavyzdys mums, nes ir Galatams Paulius apie jį kalbėjo. Tačiau būtų gerai prisiminti ir Jokūbo laiške esančias pastabas:

„Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite", o neduotų, ko reikia jų kūnui, kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. Priešingai, kitas pasakys: „Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus." Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą." (Jok 2,14-18). Mes girdime, kad tikėjimas turi savo praktinę išraišką. Žmogaus tikėjimas matomas jo elgesyje ir darbuose.

Visi šie veiksmai išduoda žmogaus įsitikinimus. Įsitikinimas yra kažkas daugiau nei tikėjimas. Mes daug kuo tikime, tačiau nuo to mums nei šilta nei šalta. Dažnai mūsų tikėjimai neduoda jokios naudos nei mums, nei kitiems. Kiekvienas tikėjimas turi būti ištirtas. Kaip, kur jis bus ištirtas? Bendruomenėje, santykiuose su žmonėmis. Mes gyvename tik tuo, kuo esame įsitikinę. Įsitikinimai išduoda kas mes esame. O darbai ir veiksmai kalba apie mūsų įsitikinimus. Ar ne todėl Paulius rašo: „Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė." (Rom 14,22-23). Ar bet kokių įsitikinimų sulaužymas yra nuodėmė? Aišku ne. Tačiau Paulius kalba krikščionims, kurie patikėjo Kristumi ir yra Jo mokiniai. Romiečiai tikėjo, kad yra Dievo vaikai. Tikėjo, kad Dievas įsakė mylėti savo artimą kaip save patį. Tačiau jie suklupo, nes pamiršo savo tikėjimą suderinti su bendruomene, tai yra su broliais ir seserimis Kristuje. Pamiršo, kad bendruomenėje nėra vietos „kas man geriau", bet tik kaip kitam geriau. Paskaitykime ką daugiau sako Paulius Romiečiams:

„Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Kas šitaip Kristui tarnauja, tas mielas Dievui ir priimtinas žmonėms. Tad laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui. Taigi negriauk Dievo darbo dėl maisto! Nors viskas tyra, bet gali tapti bloga žmogui, kuris valgo, piktindamas kitus. Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę. Savo įsitikinimą pasilaikyk sau Dievo akivaizdoje. Laimingas, kam netenka smerkti savęs dėl savo sprendimų. O kas valgo abejodamas, tas smerktinas, nes elgiasi ne pagal tikėjimą. Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė. Paulius sako, jei tavo įsitikinimas nepasitarnauja bendruomenės (kitų) labui, pasilik jį sau ir tegul tik Dievas apie tai žino. Štai kokia yra nauja tvarka. Mums ir man dar daug reikia padirbėti, kad suprastume kaip svarbu gyventi dėl kito gerovės. Kaip svarbu augti tikra nesavanaudiška meile artimui. Jeigu tikėjimo praktika neskatina mylėti pasiaukojančiai, tai blogas tikėjimas, jį reikia palikti. Dievo vaikas privalo tarti sau ir kitiems: "laikysiuos to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui." O kaip mums reikia drąsos ir ryžto gyventi taip! Jeigu sakome, kad esame Kristaus, kito kelio neturime.

 

Taigi, jeigu mes esame Dievo vaikai, tai - tikėjimu. Tikėjimas yra matomas praktikoje. Praktika kalba apie įsitikinimus. Kažkas pasakė, kad mes esame tuo, kuo esame įsitikinę. Tai yra mūsų tikras veidas. Įsitikinimai turi būti pastoviai ištiriami ir kritiškai vertinami Kristaus dvasioje, Dievo Žodžio šviesoje bendruomenėje. Todėl visi privalome būti pasirengę keistis, jeigu Viešpats apreiškia, kad įsitikinimai nėra naudingi bendram labui. Čia vertėtų prisiminti apaštalo Pauliaus mokymą apie kūną (1 Kor 12,12-26) Kiekvienas yra svarbus, kiekvienas turi būti gerbiamas ir jo labui, net dauguma turi keistis:

„Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi - žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio. Jei koja imtų ir pasakytų: „Kadangi aš ne ranka, tai nepriklausau kūnui" - tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? O jeigu ausis tartų: „Kadangi aš ne akis, tai aš nepriklausau kūnui" - tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? Jei visas kūnas tebūtų akis, tai kur pasidėtų klausa? O jei visas - klausa, tai kur uoslė? Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną jų, kaip panorėjo. Jei visuma tebūtų vienas narys, tai kur beliktų kūnas? Bet dabar narių daug, o kūnas vienas. Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia", ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia." Priešingai, tariamai silpnesni kūno nariai yra kur kas reikalingesni. Tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba, ir mūsų gėdingesnieji nariai gaubiami didesnio padorumo, kurio neprivalo mūsų padorieji nariai. Taigi, tvarkydamas kūną, Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems nariams, kurie jos stokojo, kad kūne nebūtų susiskaldymo ir patys nariai rūpintųsi vieni kitais. Todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai." (1 Kor 12,12-26)

 

Tačiau neužtenka kalbėti vien tik apie tikėjimą. Dar reikia kalbėti apie Pauliaus „Kristuje Jėzuje". Mes privalome gerai suprasti ką Paulius turi mintyje sakydamas „Kristuje Jėzuje". Todėl grįžkime prie laiško Galatams:

 

2.    Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Tikinčiųjų krikštynos. Krikštu tikintieji prisijungia prie Kristaus mokinių būrio, tampa bendruomenės nariais, pasirengusiais drauge dalintis džiaugsmais ir vargais. Taip, nes bus linksmų dienų, bet bus ir liūdnų. Bus vargo ir skausmo. Tokia yra tikrovė. Tam, kad mylėtum visa širdimi, turi būti pasirengęs kentėti. Taigi, Paulius sako, kad panardinti Kristuje yra apsirengę Kristumi. Kiekvienas patikėjęs Kristumi privalo žengti į krikšto vandenis. Tokia yra Biblinė tikrovė. Biblija neduoda ramybės mums, jei tikime kažką klaidingai. Taip yra su krikštu.

Viešpats įsteigė krikšto praktiką, nes krikštas yra mūsų išgelbėjimas. Tegul nešokiruoja jūsų mano žodžiais. Tuoj paaiškinsiu. Mes privalome suprasti Biblijos kalbą ir nebijoti jos vartoti. Jėzus Kristus visada taip kalbėjo. Prisiminkime paskutinės vakarienės metu pasakytus žodžius: „Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas." Paskui, paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti." (Mat 26,26-28) Ar ta duoda ir vynas buvo Jėzus Kristus? Ne, bet duona ir vynas priminė Jėzų ir Jo išganymo darbą. Jo kūnas buvo sulaužytas kaip duonos kepalas ir kraujas išlietas, kaip vynas iš taurės. Dabar, kai mes kalbame apie krikštą, kaip Biblija (autoriai) kalba apie krikštą, nesistebėkime, kad girdime tokius žodžius: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas." (Mor 16,16).

Krikštas pasakoja apie išganymą Kristuje. Krikštas skelbia Dievo Evangeliją. Žmogus pasinerdamas į krikšto vandenis bendruomenės ir pasaulio akyse skelbia apie savo susitapatinimą su Kristumi. Susitapatinti su Kristumi, reiškia apsirengti Kristumi iš vidaus ir iš išorės. Iš vidaus tikėjimu, Dvasia, mąstymu. Iš išorės – gyvenimu, darbais. Apaštalas kviečia prisiminti koks yra Kristus. Jis kviečia būti kaip Jėzus. Nes pats Jėzus ragino valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują. Juk ne apie duoną ir vyną kalbėjo Jėzus žydams evangelijos pagal Joną 6 skyriuje: „„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną - gyvens per amžius." (Jono 6,53-58). Jėzus kviečia gyventi jo gyvenimą. Kristus kviečia apsirengti jo gyvenimu. Jis kviečia į kelią, nešant savo kryžių. Kristus nešė savo kryžių į Golgotą dėl mūsų nuodėmių. Jis pasirinko kelią, kad kiti būtų išgelbėti.

Taip ir mes turime gyventi. Ar ne apie tai kalba Paulius Romiečiams ir Galatams? Ir Romiečiai ir Galatai turėjo tas pačias problemas. Dėl savo praktikų jie griovė bendruomenės vienybę ir Kristaus atvaizdas buvo suterštas. Dėl savo įsitikinimų valgyti ir gerti jie griovė brolių ir seserų gyvenimą. Kristus taip nedarė. Apsirengti KRISTUMI, reiškia gyventi taip kaip Jis. Būti kaip Jis. Jėzus verkė dėl pasiklydusių avių. Jis gailėjosi nusidėjėlių. Jis buvo kantrus silpniesiems. Kiekvienas, kuris pasineria į Kristų, kiekvienas, kuris yra Kristuje, jis gyvena taip kaip Kristus (privalo, turi gyventi).

                

Ir galiausiai skaitome:

 

3.    Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! Štai kodėl nebesvarbu kokios tautybės esi. Nesvarbu kokia tavo socialinė padėtis, nesvarbu kokios lyties ir amžiaus. Visi surišti vieno Kristaus gyvenimu ir misija. Visi pamilti, visi priklauso Kristui. Viena Kristuje – tai ne ideologija, tai praktika. Tai susitapatinimas su Jo biografija. Čia svarbi ne tik Kristaus mirtis ir prisikėlimas, bet visas Jo gyvenimas. Būti Kristuje – reiškia būti jo gyvenime, mirtyje ir prisikėlime.

Išganymas tikėjimu neturi tautinių, lytinių, kultūrinių ar kitokių ribų. Toks šio laiško tikslas. Visai nesvarbu kiek metų lankai bažnyčią, nesvarbu kokia tavo tarnystė, tavo teisumo vainikas yra Kristus. Turime saugotis, kad to vainiko nepakeistų kiti – trumpalaikiai žemiški vainikai.

Jeigu tikėjimas viešpatauja, tada vienybė Kristuje yra gyva realybė, o ne kažkokia išgalvota teorija. Jeigu tikėjimas valdo bažnyčią – tikintieji vieningi meilėje ir tiesoje. Nėra skirtumo kas esi: žydas ar lietuvis, jaunas ar senas, vyras ar moteris. Tai nuostabi tiesa. Tik gyvenkime ja ir taika viešpataus. Amen.

 

 

KADA TAIP YRA TAIP IR NE - NE

Kada „taip" yra „taip"

 

Mat 5,33-37; Jon 8,32

 

 „Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; ³² jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus." Šie žydai buvo įtikėję, kad Jėzus yra Mesijas, tačiau jiems trūko pažinimo. Jiems reikėjo laikytis mokslo, tapti mokiniais, tik tada jie galės suprasti kas yra laisvė. Jėzus žinojo kas vyko žmonių širdyse. Jis žinojo kaip žydai laukia gelbėtojo, kuris numes Romos imperijos jungą. Tačiau širdyse jie nesijautė kam nors priklausomi. Štai kodėl jie taip skausmingai reagavo ir tvirtino, kad niekam niekada nevergavo. Tačiau Jėzus kalbėjo apie visų vergysčių šaknį - nuodėmę. Niekada nesuprasti tikrosios laisvės, jeigu nepažinosi Dievo Dvasios ir jo minties, jeigu nepamatysi Jo šventumo ir gailestingumo, teisumo ir meilės. Juk nuodėmė ir yra nukrypimas nuo Dievo kelio, nuo jo standartų, jo filosofijos ir politikos. Tam, kad žmogus išsivaduotų iš nuodėmės, nepakanka gimti tautoje, kuri yra artima Dievui, netgi nepakako patikėti, kad Jėzus yra Mesijas, dar reikėjo tapti jo mokiniu.

 

Tiesakalbiškumas praktikoje

 

Tiesos kalbėjimas ir darymas yra sveikos visuomenės pagrindas. Bet kokia žmonių bendruomenė negali gyvuoti, jeigu nėra laikomasi sutartos santvarkos ir taisyklių. Tiesos kalbėjimas ir Ištikimybė duotam pažadui yra kritiškai svarbūs visų žmonių santykiuose. Kažkas yra pasakęs: „Mes giname mintį, kad visuomenę reikia suprasti kaip nežodinių (nesutarta žodžiais) ir žodinių (žodžiais išreikšta) atsakomybių sandorą."[1] Visi žmogiški santykiai paremti sandoromis, susitarimais, įsipareigojimais. Pirkdami ir parduodami mes sudarome nežodines sandoras. Valgydami restorane pasitikime padavėju, kad maistas bus nesugedęs. Važiuodami miesto transportu, mes sudarome nežodinę sutarti su autobusų ir troleibusų parku. Parkas pažada laiku mus pervežti iš vienos vietos į kitą, o mes pažadame užmokėti... Taip yra visokiausiose srityse. Mes sudarome sutartis su komunaliniu ūkiu, elektros tinklais, bendrijomis ir kitomis įstaigomis, mes sudarome verslo sandorius– tai žodinės sandoros. Ten kur laikomasi žodžio, ten tvarka ir pasitikėjimas. Ten kur melas ir neištikimybė, ten chaosas ir nepasitikėjimas. Tiesos darymas ir kalbėjimas yra bet kokios sveikos visuomenės pagrindas.

 

Jėzus Kristus prabilo šia tema kalno pamokslo metu. Prisiminkime:

 

„Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas. ³⁴ O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis - Dievo sostas, ³⁵ nei žeme, nes ji - jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji - didžiojo Karaliaus miestas. ³⁶ Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo. ³⁷ Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo." (Mat 5,33-38).

 

Kaip turėtume suprasti Jėzaus žodžius? Nepamirškime, kad Jėzus atėjo išgelbėti žmones iš vergijos, prie kurios labai prisidėjo žmogiškos tradicijos, ilgainiui pavirtusios į tradicinius mokymus ir nusistovėjusias etikos normas. Taip atsirado fariziejų sektos, sadukiejų, esėjų ir kitokios. Tradicijos turi didelę jėgą. Įžadai ir priesaikos buvo Senojo Testamento dalis. Skaitydami Raštus mes rasime prisiekiančius ne tik Abraomą, Izaoką ir Jokūbą. Bet visą būrį šventųjų, tame tarpe ir apaštalą Paulių. Jėzus nekalbėjo prieš senuosius papročius. Jis nekritikavo Įstatymo bei pranašų, tačiau jis nukreipė savo žvilgsnį prieš melagingus mokymus ir tradicijas, kurios griovė Dievo darbus ir niekino Jo paveikslą. Todėl aiškindami šią vietą visų pirma turėtume išgirsti paraginimą į tiesakalbiškumą ir jos darymą. Štai ką Jėzus sakė fariziejams:

 

„Vargas jums, aklieji vadai, kurie mokote: 'Jei kas prisiektų šventove, tai nieko, o jei kas prisiektų šventovės auksu, tai jis įsipareigoja.' ¹⁷ Kvaili jūs ir akli! Kas gi didesnis - auksas ar šventovė, kuri pašventina auksą? ¹⁸ Arba, anot jūsų: 'Jei kas prisiektų aukuru, tai nieko, o jei kas prisiektų atnaša ant aukuro, tai jis įpareigotas.' ¹⁹ Akli! Kas gi didesnis - atnaša ar aukuras, kuris pašventina atnašą? ²⁰ Todėl, kas prisiekia aukuru, tas prisiekia ir tuo, kas ant jo padėta, ²¹ o kas prisiekia šventove, prisiekia ja ir tuo, kuris joje gyvena. ²² Ir kas prisiekia dangumi, prisiekia Dievo sostu ir tuo, kuris jame sėdi. (Mat 23,16-22)

 

Mes galime tik stebėtis kuo gi blogi buvo fariziejų papročiai? Jie buvo blogi, nes fariziejai darė skirtumą tarp vienų ir kitų įžadų. Vienų - reikėjo laikytis, kitų galima nesilaikyti. „Įžadai ir priesaikos originaliai buvo skirti garantuoti teisingumą, pasišventimą ir sandoros tęstinumą"[2]. Jėzus Kristus nemetė iššūkio pačiai įžadų tradicijai, bet jis stojo prieš šios praktikos korupciją ir manipuliacijas, kai Dievo vardu buvo bandoma pasiekti savanaudiškus tikslus. Jėzus Kristus kvietė labai rimtai pagalvoti kaip mes gyvename ir kokius sandorius sudarome. Šio pamokymo akcentas yra ne įžadų atsisakymas, bet tiesos kalbėjimas. Sveika bendruomenė (visuomenė) kalbės tiesą, darys tiesą, laikysis sandorų, ir jokie įžadai nebus reikalingi.

              Jeigu žmogumi negalima pasitikėti, tai jokie pompastiški įžadai nepadės juo pasitikėti. Štai kodėl svarbiuose klausimuose toks yra svarbus ištyrimas. Ar tai būtų santuokos sudarymas, ar verslo sandoris, ar tapimas Kristaus pasekėju, visur reikalingas ištyrimas. Mes greičiau apsisprendžiame dėl darbininkų, dėl prekių, kai turime patikimą ištikimų žmonių liudijimą.

              Mes visi labai mėgstame tiesą. Labai mylime tuos, kurie su mumis elgiasi ištikimai, bet klausimas ar patys tokie esame? Viešpats kviečia mus ištikimybei ne tik savo šeimoje, bet ir darbovietėje, bažnyčioje, parduotuvėje – visur kur tik esame ir gyvename. Mes kviečiami sudaryti sandorą su Viešpačiu visam gyvenimui, visose gyvenimo situacijose, su visomis žmonių grupėmis. Mes kviečiami tapti Kristaus gyvenimo dalimi, drauge su juo šviesti pasaulyje ir besąlygiškai tarnauti visiems žmonėms.

              Jeigu mes kalbame tiesą ir darome tiesą savo žmonai, vyrui, bet brolius ir seses bažnyčioje apkalbinėjame, argi nelaužome priesaikos, kurią davėme Viešpačiui? Jeigu mes mylime Kristuje Joną Petraitį, o Petro Jonaičio nemylime, argi elgiamės pagal tiesą? Dvasia per Jokūbą rašė: ⁸ Jeigu tik vykdote karališkąjį įstatymą, kaip Raštas reikalauja: Mylėk savo artimą, kaip save patį, jūs gerai darote, ⁹ bet, jeigu pataikaujate atskiriems asmenims, darote nuodėmę ir esate įstatymo kaltinami kaip nusižengėliai. ¹⁰ Mat, kas laikosi viso įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų. ¹¹ Juk tasai, kuris yra pasakęs: Nesvetimauk! - taip pat yra pasakęs: Nežudyk! Jei nesvetimauji, bet žudai, vis tiek esi įstatymo laužytojas. ¹² Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie bus teisiami pagal laisvės įstatymą. ¹³ Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo. O gailestingumas didžiuojasi prieš teismą. (Jok 2,8-13). Tiesa kviečiam mus gyventi joje visose situacijose. Tiesa išlaisvina mus, kad taptume naujos bendruomenės dalimi, kad būtume patikimi žmonės, kurie sako „taip", jei „taip" ir „ne", jeigu „ne". Mes tapome naujos karalystės piliečiais, kuriems skirtos atsakomybės ir kiekvienas savaip augdamas tarnauja bendram labui.

 

Taigi, kur mes esame? Ar esame padarę sandorą su Viešpačiu? Ar esame tie, kurie sekame Jėzaus tiesos keliu? Ar visada mūsų „taip" yra „taip"? Ar pažadėję savo ištikimybę vienas kitam esame ištikimi praktikoje? Bendruomenė be tiesos yra tamsos pasaulio vartai.

 

TIesa yra bažnyčios pamatas

„Rašau tau apie šiuos dalykus, nors turiu viltį greit atvykti pas tave; ¹⁵ jeigu užtrukčiau, noriu, kad žinotum, kaip reikia elgtis Dievo namuose, kurie yra gyvojo Dievo Bažnyčia, tiesos stulpas ir atrama. (1 Tim 3,14-15). Kolona naudojama tam, kad laikytų kažkokią pastato dalį. Todėl Viešpats žemėje turi savo bažnyčias, kurios privalo laikyti tiesą. Ar tiesa yra sunki? Taip, labai. Daugelis stulpų šiandien neatlieka savo paskirties, nes nebelaiko tiesos. Ji pasidarė per sunki. Yra tokių, kurie nežino kas yra tiesa. Jie panašūs į Pilotą, kuris taip pat klausė, bet įdomu ar norėjo išgirsti atsakymą?

              Biblijos žinia aiški – Jėzus Kristus yra tiesa. Jo žodžiai yra tiesa. Jis yra įkūnyta tiesa. Ar mes esame tiesos stulpas? Ar mes mylime tiesą? Tiesa yra labai sunkiai įgyjama. Ją gali atskleisti tik Jėzus Kristus. „Įsigyk tiesos ir neparduok jos; pirkis išminties, pamokymo ir supratimo." (Pat 23,23) Ar ji brangi? Labai. Jėzus Kristus turėjo atiduoti savo gyvybę, kad mes būtume išteisinti, kad mes pažintume tiesą ir tiesa išlaisvintų mus (Jono 8,32). Mes juk žinome, kad tiesa atsirado per Jėzų: „Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų." (Jon 1,17). Liūdna, kad dažnai savo tiesą branginame labiau už Dievo. Kaip dažnai žmonės elgiasi kaip Pilotas? „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso." ³⁸ Pilotas dar paklausė: „O kas yra tiesa?!" (Jon 18,38) O koks blogas buvo šis klausimas Dievo akivaizdoje.

 

Kai pati Tiesa stovi prieš tave, kodėl tu klausi: kas yra tiesa?

Kur stovi tu, brangus žmogau? Ar nematai, kad Kristus jau šalia.

Ko lauki, ko delsi, pulk veidu žemėn tu prieš jį ir išpažink: - tu, Jėzau, Kelias ir Tiesa, tu gyvastis man amžina ir nepranykstanti Tiesa.

              

Tiesa užima ypatingą vietą žmogaus šventume. Tiesa pašventina per Dievo Žodį. Jėzus sakė: „Pašventink juos tiesa. Tavo žodis yra tiesa." (Jon 17,17) Tik tiesa atskiria mus nuo gendančio pasaulio. Be tiesos nebus šventumo, be tiesos nebūsim žemės druska. Neturėsime sūrumo ir nepadėsime žūstantiesiems.

              

Brangieji, mes privalome gyventi tiesoje. „Jūs juk apie jį išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: privalu atsižadėti ankstesnio žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume." (Ef 4,21-22) Bažnyčia privalo gyventi tiesa, turi kalbėti tik tiesą. „Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje..." (Ef 4,15). Mes turėtume neklysti manydami, kad turime kalbėti savo tiesą vienas kitam. Mes galime turėti visokių jausmų ir minčių, bet jos nėra tiesa, jeigu pats Jėzus jų nepatvirtina. Tai yra, jeigu jos netarnauja išganomajam darbui, negydo ir nepaguodžia. Tiesa su meile gydo žaizdas. Sausas įstatymas džiovina kaulus ir santykius. Mes turime budėti, kad netaptume akli fariziejai, kuriems terūpi klausimai kodėl nedarai to ar ano, kodėl darai tą ir tą? Kristaus kelias nėra įstatymistinė vergystė, bet laisvės santykiai, kur visi pasišventė mylėti vienas kitą ir gelbėti, o ne smerkti. Kristaus laisvė kviečia prie naujos tvarkos, kur bendruomenės nariai pasišventę vienas kitam.

               Kada kartumas užlieja širdį, visų pirma prisimink, kad visi nusidėjo. Nes tokia yra tiesa Jėzuje. Kai pamirštame, kad esame nusidėjėliai, tada tampame bejausmiais budeliais. Kada pažįstame tiesą, ji mus išlaisvina iš bet kokio sugedimo. Ar tai būtų išoriniai santykiai, ar vidinės kovos. O kad mes visada prisimintume Jėzaus tiesą, tada mūsų liežuviai visada kalbėtų tik tiesą! Jeigu mes visada prisimintume JĖZAUS tiesą, tada darytume tik tiesą. Tačiau Dievo tiesą n4ra lengva prisiminti.

               Tiesa yra sunki, nes ji nepatogi ir todėl pastoviai yra puolama.  „buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie slapta įves pražūtingų klaidamokslių, išsigindami net juo išpirkusio Valdovo, ir užsitrauks greitą žlugimą. Daugelis paseks jų pasileidimu, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui." (2 Pet 2,-2) Jėzus perspėjo mokinius: „Daugelis suklups, ims vieni kitus išdavinėti ir vieni kitų nekęsti. Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals. O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas" (Mato 24,10-13) Verčia susimąstyti šie pranašystės žodžiai. Daugelio meilė atšals, nes įsigalės neteisybė. Įsigalėjusi neteisybė veikia bažnyčias. Šiandien daugelis pamiršta šią pranašystę. Matydami tuštėjančias tikinčiųjų gretas bando apkaltinti pastorius, mokymo metodiką, pamokslavimą ar kažkokios tarnystės vizijos nebuvimą. Aš nesakau, kad turime sėdėti sunėrę rankas, bet noriu pasakyti, kad tik atviru tiesos skelbimu laimėsime žmones Kristui. „...nesileidžiame į gudravimus ir neklastojame Dievo žodžio, bet atviru tiesos skelbimu prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje" (2 Kor 4,1-2). Bažnyčia yra tiesos pagrindas ir sutvirtinimas, jei ji praras tiesą, kas tada liks? Geros giesmės, gražios tradicijos, gražūs pastatai...?

 

Mylėkime tiesą, brangieji. Nes tiesa ne kažkas kas kalbama ar tikima, bet tikriausios būties kelias. Tiesa yra gyvenimo būdas. Tiesa be kūno yra niekas. Kaip jėzus be kūno ir be darbų yra tik antikristas, taip ir mūsų gyvenimai be tiesos yra garas, kuris pasirodo žemėje, bet šviesos neatneša. Teviešpatauja tiesa mūsų santykiuose, tegul įsitvirtina ji mūsų bendruomenės vartuose. Teranda ji tvirtas pozicijas mūsų namuose ir širdyse. Amen.

---

[1] Kingdom Ethics p.372

[2] Kingdom ethics p.376