Trečiadienio pamokslas

Apie supratimą, paklusnumą ir tikėjimą

Įvadas. Turbūt dažniausiai gyvenime mes ko nors nesuprantame. Kiek kartų sakome: „Aš nesuprantu tavęs?" Arba: „nesuprantu ko jis nori iš manęs"? O kiek kartų skaitydami Bibliją sakome: „nesuprantu"? Tačiau Dievo valia yra, kad mes būtume tikintys ir suprantantys – žinantys žmonės.

Kada prabylama apie tikėjimą, prasideda daug nesusipratimų. Žmonės nori bendrauti su Dievu, bet nenori tikėti, kad Jis yra ir kad Jis atlygina tiems, kurie Jo ieško (Heb 11,6). Daugelis sako, kad aš patikėsiu, kada pamatysiu arba tada, kada suprasiu; tada, kada paskaitysiu Bibliją ir viską išsiaiškinęs - suprasiu. Taip, Dievas nori, kad mes viską suprastume, bet ne supratimas yra kelias pas Dievą, o tikėjimas. Raštas sako: "teisusis gyvens tikėjimu." Nesakoma, kad gyvens žinojimu ar supratimu. Taip, Biblijoje kalbama apie supratimą, o ypač išmintį. Dievo baimė – išminties pradžia. Iš tiesų – Deivo baimė, tai jau tikėjimo vaisius. Negali bijoti Deivo, jie neturi tikėjimo. Viskas prasideda nuo tikėjimo.

1) Tikėjimas. Mes gyvename religingame krašte todėl šis žodis labai tinkamas lietuviams: 2 Kor 13,5 Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save! O gal nenutuokiate, kad jumyse yra Jėzus Kristus?" Brangieji, niekas nepadės mums sužinoti nuostabių Dievo karalystės dalykų, jei patys nenorėsite ištirti savęs. Ne kiekvienas išdrįsta tai padaryti. O jei kiti pabando padėti, dažnai labai užsirūstiname. Todėl ir drąsinami esame patiems užsisakyti tyrimus. Kažkas tūno mumyse ir šnibžda, kad viskas su tavimi tvarkoje ir nieko nereikia keisti. Tačiau Dievas ragina ištirti. Ir patikėkite, jei būsime nuoširdūs, rezultatai gali mus išgąsdinti. Tačiau kito kelio nėra. Tik tada galėsime kažką pasirinkti, kai suvoksime ar esame tikintys ar ne.

Kaip patikrinti save? Pirma reikia žinoti, kas yra tikėjimas. Taigi, kas yra tikėjimas? Kas padaro žmogų tikinčiuoju? Visi žmonės daugiau ar mažiau yra tikintys. Visi tiki vaistininku, televizijos programomis, autobusų eismo grafikais ir t.t. Heb 11,1 sako: tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome. Tikėjimas įrodo tikrovę, kurios mes dar nematome. Tikrovė egzistuoja, bet mūsų žmogiškos akys jos dar nemato. Dangus egzistuoja, bet mes jo dar nematome ir negalime išvysti kūno akimis. Tik tikėjimo akimis galime į jį pažvelgti. Pragaras yra, tačiau jo mes dar nematome, tik netikėjimo akys jį išvys. Kas turi ausis, teklauso...

Tikėjimas patikrinamas veiksmu. Žodžiai nieko neduoda , tik tam tikri veiksmai pasako , kad vienoj ar kitoj situacijoje aš elgiuosi kaip tikintysis. Mano tikėjimas pajudina mano valią, kuri pajudina mano raumenis, kad jie pradėtų veikti atitinkamai. Ir tai vadinama paklusnumu. Jei aš tikiu, kad vaistai kuriuos nusipirkau tikrai yra aspirinas, o ne espumizanas, aš tikrai darysiu atitinkamą veiksmą – gersiu tuos vaistus…Aš nieko nesuprantu apie farmaciją, bet tikėjimas ir pasitikėjimas verčia mane elgtis atitinkamai.

Kaip pasaulyje tikėjimas prekėmis - produktais gimsta per skelbimą (reklamą), tai Dievo pasaulyje panašiai. Tikėjimas gimsta skelbiant Dievo Žodį. Rom 10,17 Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis. Pas mus šalyje yra priimta sakyti, kad esu tikintis nuo mažens. Ir tai labai šaunu. Juk ir mes savo vaikams pasakojame pagrindines Biblijos istorijas ir tiesas. Tačiau ne dėl Biblinio ar religinio pažinimo mūsų vaikai gaus kelialapį į dangų. Mes, tėvai, labai norėtume , kad galėtume nupirkti vaikams bilietą į amžinąjį gyvenimą, tačiau tai neįmanoma, mes tik galime patarnauti vesdami juos keliu, kuris veda į tikėjimą.

Daugelis žmonių mūsų šalyje žino apie Jėzų Kristų ir tai, kas su juo atsitiko, tačiau jiems tai nepadeda žinoti kur jie praleis amžinybę. Dažniausiai stegiasi apie tai negalvoti. Paklausti atsako: „Nežinau", ir dar pasiguodžia: „Juk niekas negali žinoti". Tačiau menka paguoda, jei galvoji, kad niekas nežino. Kai sprendėsi mano amžinasis likimas, man buvo nesvarbu ką kiti nežino, aš norėjau žinoti ir būti tikras, kas bus su manimi.

Taigi, be Žodžio skelbimo negali būti išganančio tikėjimo. Kažkoks tikėjimas gal ir bus. Nors, jei tėvai nepasakytų, kad pasaulį sukūrė Dievas, kažin ar šautų mums į galvą mintis apie dievišką pasaulio sutvėrimą.

2) Paklusnumas. Dievas savo apreiškime (Šventajame Rašte) daug kalba apie paklusnumą. Geriausia iliustracija Biblijos žmonių gyvenimai. Nojus (Pr 6,22) Nojus tai padarė. Kaip Dievas buvo jam įsakęs, taip jis ir padarė. Ką jis padarė? Jsi pastatė laivą sausumoje. Kaip šiandien mano mokslininkai, tuo metu nebuvo lietaus žemėje. Mintis apei tvaną turėjo būti beprotiška. Abraomas aukodamas savo sūnų (Pr 22,2-3). Izraelis statydamas šventyklą dykumoje (Iš 39-40 skyriuose vis kartojama: "kaip Viešpats įsakė Mozei"), Jozuė Joz 11,15 Kaip Viešpats buvo įsakęs savo tarnui Mozei, taip Mozė įsakė Jozuei, taip Jozuė ir pasielgė. Jis nepaliko nieko nepadaryta, ką Viešpats buvo Mozei įsakęs. Taip pat galime prisiminti Juozapą ir Mariją, Joną krikštytoją ir aišku Jėzų Kristų bei jo apaštalus. Paklusdami Krsitui jie ėjo vandeniu, pagavo daug žuvies, varė demonus, gydė ligonius.

Jok 2,18-26 Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas. Paklusnumas, tai tikėjimo darbas.

Mat 7,24 Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos.

Mat 12,50 Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina. Jėzus sako, kad tas yra tikintysis, tas yra tikėjime ir yra Dievo šeimos narys, kuris vykdo Tėvo valią arba klauso jo.

Jon 8,47 Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs dėl to neklausote, kad nesate iš Dievo.

Jon 14,12 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių, nes aš keliauju pas Tėvą.

Jon 15,14 Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau.

Karalius Saulius nesuprato kodėl reikia išnaikinti tuos riebius avinus ir galvijus, juk juos galima suvalgyti ar paaukoti Dievui. Tačiau būtent tai ir pražudė jį. Jis turėjo paklusti, nors nesuprato Dievo valios."Argi Viešpats labiau vertina deginamąsias aukas ir atnašas, negu paklusnumą Viešpaties balsui? Paklusti yra geriau negu už avinų taukus. (1 Sam15,22)

Naujajame Testamente taip pat girdime raginimą: Mes prašome jus, broliai, gerbti tuos, kurie darbuojasi tarp jūsų, vadovauja Viešpatyje ir teikia jums pamokymų. ¹³ Labai branginkite ir mylėkite juos dėl jų darbo! Taikiai sugyvenkite tarp savęs! (1 Te 5,12,13)

¹⁷ Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas; tada jie tai darys su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai nebūtų jums naudinga. (Heb 13,17)

3) Supratimas. Taigi matome, kad nereikia suprasti, kad paklustum. Svarbiausia tikėti. Juk kaip dažnai: „Pažinimas išpučia, užtat meilė ugdo". (1Kor 8,1) Mokytojas rašo:

„Tariau širdyje: „Štai įgijau daug išminties, daugiau už visus prieš mane gyvenusius Jeruzalėje. Mano širdis uoliai kaupė visokią išmintį ir išmanymą." ¹⁷ Tačiau kai ėmiau širdimi pažinti išminties bei išmanymo prigimtį ir kvailybę bei paikybę, supratau, kad ir tai - tik vėjų vaikymasis. ¹⁸ Juk su didele išmintimi ateina ir daug rūpesčių; juo daugiau žinai, juo daugiau kankiniesi. (Mok 1,16-18)

Didelis žinojimas gali baigtis pražūtinga puikybe. Puikybė didelė kančia, bet žmogus to nežino. Dievas sako: „Pasižiūrėk į puikuolį! Jo dvasia nėra dora; o teisus žmogus gyvena savo tikėjimu. (Habak 2,4)

Mes turime būti atsargūs kai diagnozuojame puikybę arba išdidumą. Biblijoje puikybė kalba apie netikėjimą Dievu. Tai žmogaus puikybė, kuri giriasi, kad žino daugiau nei Dievas. Tai puikybė, kuri neigia Deivo tiesą. Žmogus, kuris tiki Dievu negali sukilti prieš Dievą ir sakyti: „Aš esu pats sau dievas"

Jėzus sako: "Kas nori vykdyti jo valią, supras, ar tas mokymas iš Dievo, ar Aš kalbu iš savęs". Jon 7,17 Kas nori ieškoti Dievo, tas būtinai jį ras. Tokia yra teisa. Kas nori vykdyti Dievo valią, supras kas yra Kristus ir kas yra tikėjimas juo.

Taigi yra tokia dieviška tvarka: Tikėjimas + paklusnumas = supratimas arba žinojimas. Šėtonas gundo tikinčiuosius, kad jie gyventu kitaip. Kad pirma bandytų suprasti ir tik po to tikėtų. Bet jei aš trokšiu pirma suprasti Deivą, tada greičiausiai niekada nepatikėsiu ir nepaklusiu. Mano maži vaikai dažnai neklauso, kodėl? todėl, kad nesupranta kodėl tiek daug yra „negalima".

Pabaigai

Tikėjimas ir paklusnumas Dievui yra gerų žmogaus ir Viešpaties tarpusavio santykių garantas. Tačiau tikėjimas ir paklusnumas yra taip pat ir žmonių tarpusavio supratimo pagrindas. Tikėjimas padeda žmonėms gyventi kartu. Mes kartais nesutariame todėl, kad kartais nesuprantame vienas kito. Ir jei vienas kito supratimas yra pats pagrindinis dalykas, tai tobulai bendrauti nemokėsime. Tačiau Dievo karalystėje galima bendrauti ir tobulai nesuprantant vienas kito. Visada bus: „aš nesuprantu, kodėl jis ar ji taip elgiasi ar kalba" tačiau net nepritariant vienas kito nuomonei galima tikėti, pasitikėti ir paklūsti vienas kitam. Apaštalas Paulius Ef 5,21 skatina „pakluskite vieni kitiems dėl Kristaus baimės" Tikėjimas vienas kitu atneš amžiną draugystę. Mums dar reikia išmokti dažniau sakyti vienas kitam: „AMEN".

Pamokslas sekmadienio rytui

Dievas išrinko mus palaiminti

Efeziečiams 1-2

 

Laiškas Efeziečiams, tai apaštalo Pauliaus gyriaus giesmė Viešpačiui. Tik galime stebėtis kiek daug galima pasakyti apie Viešpatį ir jo teikiamą išganymą. Viešpats atskleidžiamas kaip niekad aiškiai ir šlovingai. Kas gali prilygti Viešpačiui? Tačiau kaip nuostabu, kad tas šlovingas Dievas šventas Dievas panoro matyti žmones šalia savęs. Visa pagoniška kultūrinė aplinka mokė ko kito. Efeziečiai buvo užaugę pagoniškame mokyme, kad Dievybė negali turėti nieko bendra su purvinu žmogumi. Viskas kas kūniška yra bjauru, o viskas kas dvasiška yra tyra. Deja toks mokymas buvo labai toli nuo tiesos. Ir štai Paulius rašo krikščionims, kuriuos surado Dievas ir išgelbėjo, nuplovė Kristaus krauju ir paskyrė daryti Dievo darbus. Apaštalo žodžiai tikrai labai keisti tiems, kurie buvo pratę manyti, kad kūniški darbai neįtakoja dvasinio, nepaliečia dangaus ir amžinojo žmogaus likimo. Tačiau Dievas išsirinko žmones kad jie suvoktų visai kitus dvasinius dėsnius. Taigi Dievas išsirinko mus, kad...

 

1)   Kad būtume šventi. „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. (Ef 1,4) Viešpats pasirinko išgelbėti žmogų. Dievas panoro sugrąžinti žmogų iš tamsos į šviesą. Tai Jis sumanė kaip tai padaryti. Paulius garbina Dievą, kuris yra palaiminamo šaltinis žmogui. Nedaugelis šiandien pasaulyje mato Dievą kaip tą, kuris laimina žemėje. O kam dar reikalingas palaiminimas danguje? Mes norime čia būti laimingi. Ir ne kažkokia dvasine palaima, bet apčiuopiama materialine, sveikatos, sėkmės palaima. Tai labai keistas mokymas kai netiki. Bet mums, tikintiems, tai yra vilties ir džiaugsmo žodžiai. Tikintis žmogus yra palaimintas tik Kristuje Jėzuje. Su kokia pagarba ir nuotaika apaštalas šlovina Dievą?! Mes skaitome ir stebimės kaip galima garbinti Dievą už nematomus palaiminimus? „Kokie čia dar nematomi palaiminimai" - galima klausti? Tai visokeriopa Dvasinė palaima danguje. Iš dangaus ateina viskas kas reikalinga gyvenimui. Malonė ir ramybė tegausėja jums su Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus pažinimu.

³ Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui pažinimu to, kuris pašaukė mus savo šlove ir jėga. ⁴ Drauge jis mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai. (2 Pet 1,2-4) Jėzus Kristus apie kurį klabama yra danguje dabar. Ir jį vis dar galima pažinti. Dievą galima pažinti! Tai šlovinga žinia. Tai palaiminimas iš dangaus

Daugelis svajoja apie gyvenimą po mirties, apie gyvenimą amžinybėje, bet ta amžinybė nebus patraukli, jei joje nebus Kristaus. Palaimintas žmogus, kuris gali būti Dievo vaiku ir tiki Viešpačiu. Palaimintas išrinktasis, kuris žino kodėl Dievas išrinko ir išgelbėjo iš pasaulio geidulių, bei pasmerkimo pragare.

O Dievas išsirinko su tikslu: kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Kadangi Dievas yra šventas, natūralu, kad visi kurie bus šalia jo taip pat privalo būt šventi. Atskirtas Viešpačiui indas negalėjo būti naudojamas kitiems tikslams. Pagonys Izraelyje negalėjo naudotis Viešpaties šventyklos indais. Taip ir krikščionis yra paskirtas būti šventu ir švariu indu, kurį Dievas pripildo Dvasia, kad gyvendamas žemėje jis garbintų didingą Viešpatį. Tas garbinimas yra matomas kasdieną. To indo negalima pripildyti pasaulio geiduliais visą savaitę, po to šeštadienį išplauti po kranu, eiti sekmadienį į bažnyčią ir pakišti jį Dievui sakant: „še pripildyk mane dvasia, jei nori." Jokūbas toje pačioje dvasioje sakė, kad šaltinis negali būti ir kartus ir saldus. Geras medis negali būti kartais blogas. Kiekvienas indas žemėje turi savo paskirtį. Jei esame šventyklos indai, privalome būti vartojami šventoms apeigoms. Jei esame pasaulio indai būsime naudojami nešventiems darbams.

 

2)   Kad būtume Jo didingos malonės šlovei. Iš meilės, palankios savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei." (1,5) Dievas paskyrė mus būti šventais ir nesuteptas, kad galėtume šlovinti Jį už kilnią malonę. Tik patikėjęs Dievo malone, nusidėjėlis gali šlovinti Dievą. Tik šventas indas, gali būti naudojamas šventame darbe. Paulius dažnai vartoja žodį „įsūnis". Toks žodis geriau suprantamas. Metafora kalba apie tai, kad kažkada pagonys buvo svetimi Dievo šeimai. Kiekvienas nusidėjėlis yra svetimas Dievo pasauliui. Tačiau Dievas pamilo nusidėjėlius iš visų tautų ir panoro pakviesti juos pas save per Jėzų Kristų, kad kiekvienas, kuris patikės niekada nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą dabar ir per amžius naujame pasaulyje po mirties. Dievas įvaikina visus, kurie atsiliepia. Šeimoje ir tėvams gimę vaikai ir įvaikai turi tas pačias teises. Jis gauna vardą, padėtį, ir palikimą. Tai buvo svarbus žodis iš žydų kilusiems krikščionims. Nes jie buvo Dievo vaikai, o atsivertę iš pagonių – lyg įvaikiai. Tačiau visi gauna tą patį palaiminimą Kristuje: „Jame esame tapę paveldėtojais, iš anksto paskirti sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą, kad būtume jo didybės šlovei mes, kurie nuo seno turėjome viltį Kristuje. (Ef 1,11). Dievas sako, kad tikintis žmogus yra tapęs paveldėtoju Dievo didybės šlovei. Viešpats įsūnijo mus, kad skleistume jo karalystės grožį. Viešpats iš anksto numatė kokie turime būti ir ką turime daryti. Tai malonės žinia. Tas, kuris buvo užaugęs graikiškojoje kultūroje žinojo, kad purvinas žmogus negali būti panaudotas Dievo grožio išaukštinimui. Tačiau krikščionybė paskirta išaukštinti ir pagarbinti tikrąjį Dievą, kuris myli ir dovanoja amžinąjį gyvenimą. Ir aišku, kad tikintis žmogus niekada negalėtų aukštint ir girti Dievo už malonę, kurios jis nepatyrė. Todėl Dievas išgano, kad parodytų savo malonės lobius.

 

3)   Kad parodytų savo malonės lobį. Taigi Dievas išsirinko mus, kad parodytų savo malonės lobį. „Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi – jūs juk esate išgelbėti malone, - prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje." (Ef 2,7). Dievas nori parodyti savo malonės lobį savo vaikams. Bet tie malonės turtai apsireiškia tik per Jėzų Kristų. Nuo šiol, tas, kuris tiki Jėzų yra pasodintas danguje. Ne tik, kad jam atleista ir jis gali gyventi ramybėje, bet daug labiau, jis yra perkeltas Dvasia į patį dangų. Ką reiškia būti danguje? Visų pirma dangus mums kalba apie Dievo artybę. Dangus – nematomo pasaulio, kuriame Viešpatauja Dievas, metafora. Dangus kalba apie Kristų. Taip ir sakoma: danguje Kristuje Jėzuje...

Taigi būdamas arti Dievo, matydamas, pažindamas Jį turėsi už ką šlovinti dangaus DIEVĄ, nes esi jo artybėje ir žinai ką jis daro. Jėzus kalbėjo apie tai, kad jis mato ką daro Tėvas ir jis daro tą patį. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą, nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. (Jon 5,19)

 Mes galime daug ką papasakoti apie žmones, kurių akivaizdoje esame. Mes juos pažįstame. O jei dar bendraujame ir leidžiame laiką drauge, tai dar daugiau sužinome. Panašiai, kai esame arti DIEVO mus apšviečia, pašventina Dievo šviesa ir mes gyvendami žemėje sugebame parodyti Jo turtus pasauliui, kuris žūsta svajodamas apie olimpą, kuriame yra tariama dievų palaima. Jei esame išgelbėti malone, tai sugebėsime būti maloningi pasauliui, sugebėsime perteikti malonės žinią kitiems. Gyvensime šventai ir šlovinsime, garbinsime, girsime Dievą, kuris išsirinko mus, kad būtume jame šventi ir nesutepti. Gyvensime kaip indai skirti Dievo garbei, ne savo tuštybei.

 

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą, nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. ²⁰ O Tėvas myli Sūnų, ir parodo jam visa, ką pats daro. Ir jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės. ²¹ Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs. ²² Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui, ²³ kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia jį siuntusio Tėvo. ²⁴ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą. (Jon 5,19-24) Amen

 

 

 

sekmadienio pamokslo santrauka

Jėzus, kurį pamatė apaštalas Jonas…

Apr 1,10-20

Vieną dieną mes susitiksime su Jėzumi veidas į veidą. Deja Šventoji Dvasia Biblijoje sako, kad vieniems tai bus liūdna diena, o kitiems šlovinga. Tačiau daugelis liudija šiandien, kad yra sutikę Jėzų savo kelyje. Tai dvasinis susitikimas. Susitikimas su nematomu Jėzumi. Tačiau Šventajame Rašte yra užrašyti du žmonių susitikimai su Jėzumi po jo pakilimo į dangų. Tai Sauliaus, būsimo apaštalo Pauliaus (Apd. 9,1-10) ir apaštalo Jono susitikimai. Sauliaus atvejis, tai nusidėjėlio susitikimas su Dievu, kuris pasirodė kaip akinanti šviesa. Mokinio, kurį Jėzus mylėjo atveju – Jėzus pasirodė visoje šlovėje...

Aš, Jonas, jūsų brolis ir sielvarto, karalystės bei ištvermės bendrininkas Jėzuje, buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir Jėzaus liudijimo. ¹⁰ Aš turėjau dvasios pagavą Viešpaties dieną ir išgirdau sau už nugaros galingą balsą, tarsi trimitą, ¹¹ bylojantį: „Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms Bažnyčioms: į Efezą, į Smirną, į Pergamą, į Tiatyrus, į Sardus, į Filadelfus ir Laodikėją." ¹² Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus, ¹³ o žibintuvų viduryje - panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilga tunika ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta. ¹⁴ Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna, ¹⁵ jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir jo balsas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas. ¹⁶ Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu.

¹⁷ Jį išvydęs, aš puoliau jam po kojų tarsi negyvas. Bet jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ¹⁸ ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus. ¹⁹ Tad užrašyk, ką būsi regėjęs, kas yra ir kas turi vėliau įvykti.

1. Viešpaties balsas.

Aš turėjau dvasios pagavą Viešpaties dieną ir išgirdau sau už nugaros galingą balsą, tarsi trimitą Apr 1,10 " Ar šiandien mes galime išgirsti taip kap Jonas išgirdo? Galbūt, bet paklausykime ką sako:."Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius." Heb 11,1 Norint pamatyti Jėzų, pirma reikia išgirsti jo balsą. Dievas sako, kad jis kalbėjo įvairiais būdais:

Dievas kalbėjo Adomui, Abraomui, Isaokui, Jokūbui, kitiems pranašams, bei žmonėms. Jis kalbėjo per sapnus, regėjimus, per angelus. Dievas niekada netyli. Jo balsas drebina žemę. Jis lyg trimitas kviečiantis į kovą. Lyg trimitas kviečiantis klausytis. Lyg trimitas skelbiantis teismą.

Tačiau kodėl, kai Dievas kalba nevisi atsiliepia? Kodėl? Todėl, kad nevisi nori tikėti, kad kalba Dievas. Tik tikintysis gali išgirsti galingą Dievo balsą. Daugelis sako: Aš nesuprantu ką kalba Biblija, todėl netikiu. Deja nesupranti todėl, kad netiki!

Jonas išgirdo balsą už savo nugaros. Tai gražus įvaizdis. Žmonės atsuko Dievui nugarą, o Dievas vaikščiojo per ilgus amžius žmogui iš paskos ir kvietė, šaukė, maldavo. Bet nedaugelis girdėjo. Tiksliau nedaugelis tikėjo. Palaimintas žmogus, kuris išgirsta ir atsiliepia.

2. Dievo balsas priverčia žmogų atsigręžti... Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus. Jėzus sakė: Kas turi ausis klausytis, teklauso. Išgirstas Dievo balsas priverčia pakeisti savo nuomonę, priverčia susimąstyti. Kaip atrodo žmogus, kuris išgirsta Dievo balą? Jis negali likti abejingas. Kai išgirsti Dievo žodį, tu sustoji. Išgirstas Dievo Žodis sukrečia tavo sielą. Tu nori pažinti tą, kuris kalba. Dievo Žodis priverčia tave atsigręžti, sužadina norą pažintį Kūrėją. Kai žmogus atsigręžia, jis būtinai ką nors pamatys. Saulius pamatė akinančią šviesą. Jonas išvydo paslaptingus daiktus. Kiekvienas, kuris atsigręžia į Viešpatį visų pirma pamato savo nuodėmingumą.

3. Dievas niekada nekalba tuščiai, Jis turi ką pasakyti. "Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis." Jėzus Kristus šiandien turi ką pasakyti žmonėms. Jis yra Žodis. Jis yra visas žodynas. Žmonės pastoviai kažką išradinėja. Kūryba yra nuostabus dalykas. Liūdna, kad žmonės ir dievus sau išranda. Kiekvienoje kartoje vis nauji. Nors iš tikrųjų tai ne nauji dievai o seni stabai. Jie tik formas pakeitė.

Jėzus sako, kas jis yra Žodis – alfa ir omega. Pradžia ir pabaiga. Jis yra tas pats Dievas, kuris buvo ir bus visada. Jis ne tik Pirmasis, o po to evoliucijos eigoje kas nors gausis... Jis yra ir paskutinysis. Dievas kalba ir kalba iki galo. Dievo žodis yra prasmingas ir naudingas. To niekada nepamirškime. Apreiškimo knyga, kokia sudėtinga žinia būtų yra Dievo Žodis mums. Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, tie, kurie laikosi, kas joje parašyta, nes laikas jau arti.

4. Jėzų galima pamatyti. Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus, ¹³ o žibintuvų viduryje - panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilga tunika ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta. ¹⁴ Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna, ¹⁵ jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir jo balsas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas. ¹⁶ Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu.

Ką galima būtų pasakyti apie tokį reginį? Tik stebėtis ir drebėti.

5. Pagarbi Viešpaties baimė. "Jį išvydęs, aš puoliau Jam po kojų tarsi negyvas." Apaštalas Jonas bijojo Dievo. Išvydęs Kristų puola ant žemės lyg miręs. Išgirdus Dievą, galima Jį pamatyti, galbūt ne taip kaip Jonas matė, bet rezultatas bus tas pats. Išgirdus Dievo balsą, jo kalbą, atsigręžus į Jį, greitai pamatysime Viešpatį tokį, koks Jis yra. Tada nieko negalima padaryti tik pulti žemėn prieš Jį. Kodėl? Viešpats yra šventas, tyras, o mes ne. Raštas moko bijoti Dievo.

6. Padrąsinantis žodis. "Bet jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ¹⁸ ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus." Tikintiesiems reikia padrąsinimo. Apaštalas Jonas buvo ištremtas dėl tikėjimo. Jis buvo Viešpaties kankinys, o ne nusikaltėlis. Dievas pasirinko jį pranešti paskutinę žinią bažnyčiai ir visai žmonijai.

Viešpats visada yra tas, kuris uždeda savo švelnią, mylinčią ranką ir sako: „Nebijok, čia aš, aš, kuris numiriau už tave ir esu gyvas, kad tu būtum gyvas." Ir tai pati nuostabiausia akimirka, kada išgirsti Viešpatį, Jį pamatai ir nusiramini. Kai mes susirenkame prie Viešpaties jo šventųjų sueigoje, privarome išgirsti Dievą. Alfa ir Omega turi būti skelbiamas. Jeigu jis nebus skelbiamas, greit ateis galas bažnyčiai. Dievo tiesa turi būti aukštinama ir pastoviai mokoma. Tada kenčiantis teisusis išgirs švelnius Jėzaus žodžius, o maištaujantis nusidėjėlis – griežtus.

Pamenu, kai mano berniukai buvo maži, naktimis kartais pabusdavo ir drebėdami ieškodavo tėvelių. Kai jiems būna baisu, jie verkia. Bet kaip jiems būna gera, kada juos paimi ant rankų, jie apsikabina, prisiglaudžia ir sako: "niekada daugiau nepaleisiu tavęs…"

Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ¹⁸ ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus. Jėzus Kristus yra gyvas per amžius. Jo rankose gyvenimas ir mirtis. Jis gali atrakinti gyvenimo duris ir užrakinti mirties duris. Jis Viešpats, prieš kurį vieną dieną nusilenks visi. Tad leiskime jam būti mūsų gyvenimo viešpačiu, jis pasirūpins, kad būtume saugūs per amžius.

¹³ Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. ¹⁴ Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo, atsives per Jėzų ir su juo. ¹⁵ Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. ¹⁶ O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, ¹⁷ paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. ¹⁸ Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais. (1Tes 4,13-18)

Būkite tvirti ir nepajudinami

Būkite tvirti

Pamokslo audio įrašas čia:

Tad, mano mylimieji broliai, būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje. (1 Kor 15,58)

Tad mano mylimieji broliai, sako Paulius, ką pasakysite, kaip reaguosite išgirdę tokius svarbius apreiškimus apie ateitį, prisikėlimą ir teismą? Būtent taip kaip sako Paulius. Dėl tokių svarbių pažadų, kurie neišvengiamai vieną dieną taps tikrove, mes galime būti tvirti, nepajudinami ir uolūs Viešpaties darbuose, nes mūsų triūsas neveltui.

1) Būkite tvirti ir nepajudinami. Tam kad būti tvirtam, reikia stovėti ant tvirto pagrindo. Tas pagrindas, tai Jėzus Kristus. Kaip mes būsime nepajudinami, jei stovėsime ant slidaus, minkšto, laikino pagrindo? Tačiau Viešpats parūpino tvirtą pagrindą. Tai mūsų uola, išganymo uola. Tik nuo jo viskas priklauso. Bet uolos buvimas dar negarantuoja mūsų tvirtybės. Mes privalome pasirinkti atsistoti ant tos uolos. Ir palaimintas kiekvienas, kuris pasirinko Kristų kaip savo Gelbėtoją, Jėzų, kuris numirė vietoje mūsų ir prisikėlė. Tik dėl Jėzaus įmanoma būti tvirtam ir nepajudinamam. Tik Jėzuje surasime Jėgų gyventi krikščioniškai. Taip skelbia Dievas, ne žmogus.

Kristus mus išlaisvino, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą Gal 5,1. Žmonės pasaulyje sako, kad visi keliai veda pas Dievą, tačiau Dievas sako, kad Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Skelbiama, kad nėra kito kelio ir nėra duota kito vardo, kuriuo būtume išgelbėti. Visi kiti keliai yra vergystės keliai. Tik Kristus gali išlaisvinti. Jei dėmesingiau pažvelgtume į tuos kitus kelius, visur rastume vieną mintį: daryk tą, aną, ir galbūt būsi išgelbėtas. Tačiau jokiais religiniais darbais mes negalime priartėti prie Dievo. Kol to nesuvoksime negalėsime būti tvirti.

Viešpats ragina mus tvirtai stovėti laisvėje. Keista, ar ne? Juk laisvė taip geidžiama, tai trokštama ir be paraginimo turėtų būti aišku, kad reikia joje pasilikti. Deja laisvė turi kainą. Kad stovėtumei laisvėje, reikia tikėjimo. O mūsų žemiškas kūnas su savo mąstymu nemėgsta tikėjimo. Jis nori gyventi regėjimu, lytėjimu, jutėjimu. Jis nori apčiuopiamų garantijų. Jis nori malonumų, ne malonės. Taip, nuodėmingam kūnui nereikia Dievo malonės. Jis pats sau Viešpats. O Kristaus kūno sąnariui reikia Dievo artumo. Juk lobis įdėtas į paprastą žemišką indą. Ar indu kas gėrisi, jei jame yra padėtas lobis? Taip ir mūsų kūnai yra lyg indai, kuriuose yra paslėptas brangiausias pasaulyje lobis. 2 Kor 4,7 Deja, šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo.

Tiktai elkitės, kaip dera besilaikantiems Kristaus Evangelijos, kad atvykęs pamatyčiau, o jei neatvyksiu, išgirsčiau, jog gyvenate viena dvasia, visi kaip vienas kovojate už Evangelijos tikėjimą ir nė iš tolo nesiduodate priešų išgąsdinami Fil 1,27-28. Jiems tai yra žlugimo ženklas, o jums – išgelbėjimo, ir jis Dievo duotas. Mums reikia tvirtumo gyventi viena Dvasia. Juk pagrindinė žinia Korinto bendruomenei buvo paraginimas gyventi vienybėje. Tad kai girdime Pauliaus raginimą būti tvirtais, neabejotinai girdime paraginimą gyventi viena dvasia. Priešas gąsdina drąsindamas pasiduoti baimei dėl kūno gerovės. Tikėjimas sugeba pamatyti toliau, nei mato šio kūno akys. Tikėjimas išgirsta pažadus ir sugeba išvysti dangų su jo grožiu ir amžinuoju gyvenimu. Tik tikėjimas padrąsinam mus kovoti dėl Evangelijos. Kūnas niekada nekovos dėl tikėjimo, nes jis visada per daug alkanas, per daug sušalęs, jam per maža miego ir būtinai reikia ką nors nuveikti, kad tik nereikėtų mąstyti apie tikėjimą.

Būkite blaivūs, budėkite. Jūsų priešininkas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pat kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams visame pasaulyje. O visų malonių Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją garbę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, pastiprins, pastatys ant tvirto pagrindo. Jo valdžia per visus amžių amžius! Amen. 1Pt 5,9 Būti tvirtam, reiškia būti tvirtam tikėjime. Tik tikėjimas padės pamatyti ir išgirsti riaumojantį liūtą. Tik tikėjimas parodys koks pavojus slypi gundymuose. Čia Petras ragina tikinčiuosius pasipriešinti šėtonui. Kaip žmogus savo rankomis negali pasipriešinti liūtui, taip ir tikintysis savo jėgomis negali pasipriešinti šėtonui. Tam reikia gudresnių ginklų. Žmogus gali nugalėti liūtą tik tam tikrais ginklais. Geriausi ginklai, kurie žudo iš tolo. Nes jei per arti esi, gali nespėti susivokti ką paspausti J

Daugeliui pirmajame amžiuje tvirtas tikėjimas reiškė mirtį liūto nasruose, tačiau po to laukė garbės vainikas. Mes šiandien gyvename be baimės pakliūti į liūto nasrus, todėl daugelis pakliūna į šėtono nasrus. Daugelis šiandien tik šneka apie savo tikėjimą, nes krikščionys nėra tokiuose pavojuose kaip anksčiau. Tačiau Dievo neapgausi, tikras tikėjimas pasirodo ir kitokio pobūdžio išmėginimuose. Tačiau jei yra bažnyčia, čia išaiškėja paslaptys ir nei vienas veidmainis neišsilaikys teisiųjų sueigoje, kaip sakoma Psalmėje 1,5 eilutėje.

Tad jūs, mielieji, iš anksto tai žinodami, sergėkitės, kad, nedorėlių paklydimo traukiami, neiškryptumėte iš savo stiprybės. Todėl aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu 2 Pet 3,17. Tačiau nedorėliai, netikintys, veidmainiai atsiras kiekvienoje bažnyčioje. Todėl pastoviai Žodyje esame raginami neiškrypti iš savo stiprybės, bet augti malone. Augti malone, reiškia augti tikėjime Dievu ir augti pasitikėjime Viešpačiu. Ne savimi, ne savo galva, ne savo kūno poreikiais. Mums reikia stiprybės ir tvirtybės, nes tik tada uoliau dirbsime Viešpaties darbus.

2) Vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą. Stiprybė reikalinga, nes esame Kristaus pasiuntiniai. Esame pašaukti atlikti kažkokį darbą. Viešpats sukūrė mus, kad eitume ir vykdytume tarnystės darbą. Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti. (Ef 2.10). Čia yra pasakyta labai svarbi tiesa: Mes esame sukurti geriems darbams, ne piktiems, nes Dievas negali paskirti mus atlikti piktus darbus. Ji sukūrė mus tinkamus konkrečiam darbui.

O kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą. ⁸ Todėl pasakyta: Kildamas aukštyn, nusivedė sugautus belaisvius ir davė žmonėms dovanų (Ef 4,8).

Pavyzdžiui Paulius sakė Titui: Pats visais atžvilgiais rodyk gerų darbų pavyzdį: mokymo grynumą, rimtumą, ⁸ sveiką ir be priekaištų mokslą, kad priešininkas liktų sugėdintas, neturėdamas apie mus pasakyti nieko blogo. (Titui 2,7) Bažnyčios vyresnysis buvo pašauktas skelbti žodį. Jo darbas yra mokymas. Taigi tai yra jo geras darbas.

Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui. ⁸ Antai vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia - pažinimą, ⁹ kitam - tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam - išgydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, ¹⁰ kitam - stebuklingus darbus, kitam - pranašavimą, kitam - dvasių atpažinimą, kitam - įvairių kalbų dovaną, kitam - kalbų aiškinimą. ¹¹ Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka. (1 Kor 12,8-11) Kiekvienam duota dirbti kažkokį darbą.

Dievas kai kuriuos paskyrė Bažnyčioje, pirmiausia ­ apaštalais, antra ­ pranašais, trečia ­ mokytojais; paskui eina stebuklų darymas, po to išgydymo dovanos, pagalbos teikimas, vadovavimas, įvairių kalbų dovanos... ²⁹ Argi visi apaštalai? ar visi pranašai? ar visi mokytojai? ar visi stebukladariai? ³⁰ ar visi turi išgydymo dovanų? ar visi kalba kalbomis? ar visi aiškintojai? 1 Kor 12,28-30

3) Žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje. Dievo vaikų triūsas ne veltui. Velnias nori pasakyti, kad dirbti Viešpačiui neapsimoka. Tačiau Dievo žmonės turėtų neklausyti piktojo šnibždėjimo. Kiekviename darbe yra sunkumų. Bet Dievo žmonės raginami neišsigąsti. Krikščionių triūsas ne tuščias. Jau tada apaštalas klausė:

Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave." ²⁹ Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs, ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ³⁰ ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje - amžinojo gyvenimo.³¹ Tačiau daugel pirmųjų bus paskutiniai ir daugel paskutinių - pirmi." (Mor 10,28-31)

Amen.

http://www.mediafire.com/?0x3jn3gomcw

Sekmadienio pamokslas

Apie Išmintį

Jok 1,5-8; 3,13-17

 

Ar mums trūksta išminties? Aišku trūksta. Kiek kartų mes abejojame ir blaškomės, nežinodami kaip elgtis, nežinodami kaip padėti kitam sunkią valandą. Dažnai gyvenimas tiesiog išmuša iš vėžių? Paklausykime ką sako Viešpats per Jokūbą:

 

Kas tarp jūsų išmintingas ir patyręs? Teparodo savo kilnų elgesį išmintingo švelnumo darbais. Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavyduliavimą ir savanaudiškumą, tai nesigirkite ir nemeluokite tiesai. Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiškas, gyvuliškas ir demoniškas gudrumas. Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai. Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, nuoširdi. Jok 3,13-17

 

Pasaulis turi savo apibrėžimus kas yra išmintis. Tačiau mes nesame neteisybės pasaulio pasekėjai. Apaštalas Paulius rašė Korinto bendruomenei: "Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas tarp jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas. Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė, nes parašyta,: "Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje". Ir vėl: "Viešpats žino išminčių mintis, kad jos tuščios" (1Kor 3,18-20) Taigi mes girdime, kad pasaulio išmintis yra kvailystė. Ano meto pasaulyje buvo išminčių, kurie Dievo akyse – kvaili. Įdomu ar mūsų pasaulyje yra tokių kvailių? Matyt. Apie kokią kvailystę kalba Viešpats? Manau apie tai Jokūbas ir rašo.

 

Kas nėra išmintis?

 

Mes privalome atskirti kas yra išmintis iš Deivo, o kas ne. Jokūbas kalbėdamas bendruomenei norėjo padėti žmonėms nepasiklysti. Žmogus gali atrodyti išmintingas savo kalbomis, tačiau darbais užsiginti Viešpaties. Štai ką jis sako: „Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavyduliavimą ir savanaudiškumą, tai nesigirkite ir nemeluokite tiesai. Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiškas, gyvuliškas ir demoniškas gudrumas. Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai." Kartus pavyduliavimas ir savanaudiškumas nėra išmintis. Tai demoniškas gudrumas. Tai pasaulio išmintis. Pavydas yra įrodymas, kad vienas iš Dievo įsakymų yra sulaužytas. Pavydas yra geismo pasekmė. Dievas įsakė: negeisi nei savo artimo turto, nei žmonos, nei gyvulio... Vieni žudo, kad gautų tai ką turi kitas. Kiti ne tokie „blogi", tai jie pavydi ir nekenčia širdyje. Štai ką sako Jokūbas: „Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. ² Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. ³ Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote - tik savo įnoriams patenkinti." (Jok 4,1-3) Ar toje bendruomenėje tikintieji žudė vienas kitą ginklais, smaugė, skandino, korė? Ne. Jie žudė savo širdyse, kankino žodžiais, smaugė neapykanta ir panieka... Pavydas yra geismo nuodėmės pasekmė. Jei nepasitenkinimas užlieja širdį sutikus artimą, tai ženklas, kad sulaužei Dievo meilės įstatymą. Jei širdį aplanko pyktis, pagalvojus apie artimo turtus – tai pavydas. Jei žvelgdamas į svetimą žmoną ar vyrą supyksti ant savo – tai žudančio pavydo viešpatijos ženklas. Saugokime savo širdį.

 

Kas yra išmintis?

 

. Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, nuoširdi.

 

Išmintis iš aukštybės, išmintis iš Dievo yra tyra. Išmintis yra tiesa. Dievo tiesą mes suprantame per Jėzų Kristų. Jo dėka ir jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo iš Dievo kylančia išmintimi, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu. (1 Kor 1,31) Jėzus Kristus yra didesnis už bet kurį kitą pranašą ar mokytoją. Jis gimė iš Dvasios, todėl buvo be nuodėmės. Jis buvo gundomas, tačiau nepasidavė įkalbinėjamas. Jis gyveno kaip mes visi ir buvo mūsų kailyje. Jis supranta kaip mes jaučiamės. Jis šalo ir alko. Iš jo tyčiojosi žmonės, valdžia ir prastuomenė. Tie kuriuos jis gelbėjo atsuko jam nugarą. Tačiau jis liko ištikimas iki pat mirties. Aišku jis negalėjo likti kape, nes Gyvasis tarp mirusiųjų nepritampa. Apie Saliamoną buvo kuriamos legendos dėl jo išminties, tačiau  Luk 11,31 sakoma, kad Jėzus ..."daugiau negu Saliamonas"...Be Jėzaus neįmanoma turėti dieviškos išminties. Be Jėzaus Kritaus mokymo, jo pavyzdžio, ir be Jo Dvasios negalime turėti išminties apie kurią kalba Biblija – Šventasis Raštas.

Išmintis yra tyra arba skaidri. Jokio melo nėra ir negali būti išmintyje. Petras gražiai rašė: Klusnumu tiesai nuskaidrinę savo sielas neveidmainiškai brolių meilei, karštai iš širdies mylėkite vieni kitus. ²³ Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu. ²⁴ Mat kiekvienas kūnas - tartum žolynas, ir visa jo garbė - tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir žiedas nubyra; ²⁵ tik Viešpaties žodis išlieka per amžius. Toks yra žodis, paskelbtas jums kaip geroji naujiena. (1Pet 1,22-25) Tyrumas – tai sielos skaidrumas įgalinantis mylėti. Tyrumas visada baigsis neveidmainiška meilė. Tyrumas – tai tiesa. Ne bet kokia tiesa, bet TIESA iš Dievo. Tai Dievo Žodžio tiesa. Tyrumas tai teisingi santykiai. Tyrume nėra geismo. Pasaulis šaiposi iš ištikimo tyrumo. Pasaulis niekina santuokos tyrumą. Todėl šiandien tiek daug neapykantos, geismų ir visokios neteisybės. Išmintis visų pirma yra tyra ir tik paskui...

                      Išmintis yra taikinga. Taika yra išmintis. Jėzus Kristus yra mūsų taika, kuris sutaikino žmogų ir Dievą. Taika yra mūsų siekiamybė. Raštas kviečia mus gyventi taikoje su visais žmonėmis. Kiek nuo mūsų priklauso. Bažnyčioje neturi būti net minimas joks karas. Išmintis užuodžia nesantaiką ir iš karto slopina ugnį. Kvailas žmogus įžūlumu sėja vaidus, o išmintis atitenka priimantiems patarimą. Pat 13,10

                      Išmintis yra maloninga. Išmintis yra dovanojanti. Išmintis mėgsta dovanas. Bet ne gauti, o duoti. Malonė – labai paslaptingas žodis ir sąvoka. Išgirdęs žodį malonė, aš iš karto pagalvoju apie Dievo malonę, kurią jis parodė žmonėms. Malonė kalba paie išgelbėjimą ir atleidimą. Išmintis yra išgelbstinti. „Juk jūs esate išgelbėti malone..." (Ef 2,8) Maloninga išmintis yra atleidžianti. Išmintis daro žmogų malonų.

                      Išmintis yra klusni. Išmintingas žmogus yra klusnus. Be klusnumo Dievui nebūsime išmintingi. Be klusnumo Dievo nustatytai tvarkai nebūsime išmintingi. Mes mokomės nuo pat gimimo būti išmintingi. „Išmintingas vaikas brangina tėvo pamokymą, o pašaipūnas nesiklauso, kai būna baramas." Pat 13,1. Išmintingas žmogus turi gerus klusnumo įgūdžius. Kas yra klusnumas? Tai sugebėjimas priimti pamokas iš kito. Dievas yra mūsų mokytojas. Tačiau jis paskyrė savus žmones, kad jie tarnautų kitiems mokydami Viešpaties tiesas. Išminčiaus mokymas - gyvenimo šaltinis, įgalinantis išvengti mirtinų pinklių. Pat 13,14

                      Išmintis yra pilna gailestingumo. Dievas yra gailestingas, todėl iš jo ateinanti išmintis negali būti kitokia. Religingi žmonės gali užsimiršti ir manyti, kad tarnavimas Dievui, visokios apeigos, ritualų laikymasis yra tai ko nori Dievas. Tačiau Jėzus sako, kad Dievas nori gailestingumo, ne aukos.

                      Išmintis yra pilna gerų vaisių. Kalbant apie išmintį labai sunku parašyti kelis apibrėžimus. Joje tiek daug gero, kad sunku nusakyti. Bet viena aišku: Išmintingas žmogus neša tik gerus vaisius. Jo gyvenimas yra palaiminimas kitam. Iš jo širdies liejasi gyvenimo upės. Jo lūpos klaba kas tyra. Rankos moka apkabinti, o kojos greitos skelbti gerąją naujieną. Išmintis yra pilna gerų dalykų. Paulius apie vaisius rašė: Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, ²³ romumas, susivaldymas. (Gal 5,22-23)

                      Išmintis yra nešališka. Išmintis neserga žvaigždžių liga. Ji myli vienodai visus. Visada bus žmonių, kuriuos mes labiau mėgsime, nes jie panašūs į mus. Bet matyt daugiau yra žmonių, kurie nėra panašūs į mus. Yra žmonių, kurie mąsto kitaip, rengiasi kitaip, klauso kitokią muziką, valgo keistą maistą... Išmintingas žmogus myli visus vienodai. Jis neserga šališkumo virusu. Jokūbas rašo: „Mano broliai, nesutepkite mūsų šlovingojo Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimo atsižvelgimu į asmenis. ² Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus, auksiniais žiedais apsimaustęs, puikiais drabužiais pasipuošęs, taip pat įžengia vargdienis apskurusiu apdaru. ³ Jūs šokinėjate apie tą, kuris puošniai apsirengęs, ir sakote: „Atsisėsk čia patogiai", o vargdieniui tariate: „Pastovėk ten", arba: „Sėskis prie mano kojų." ⁴ Argi jūs nesate šališki, argi netampate kreivais sumetimais besivadovaujančiais teisėjais?" (Jok 2,1-4) Šališkumas sako: „Aš Pauliaus, Kefo, Apolo, Alfredo, Henriko ar Irmanto" klausysiu. Šališkumas kelia susiskaldymą. Šališkumas turi įvairių pražūtingų pasekmių.

 

Kaip žmogus gali gauti išminties?

 

Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo. Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties – toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus. Jok 1,5-8

 

Prašyti ‑ ieškoti. teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Taip paskaitykime Pat 2,1-10 Dar paskaitykime Luko 11,5-13 ...juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo. Tai yra tai, ko labiausiai reikia. O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes ju nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. (Rom 8,26) Kur ieškoti? Dievo žodyje. Mes žinome, kad Biblija yra Dvasios žodis, todėl išmintis ateina per šį žodį.

 

Tikėti Dievu, neabejoti. Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo. Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties – toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus. Jok 1,8 Tikėjimas yra gyvenimo sąlyga. Be tikėjimo negalima patikti Dievui (Heb 11,6). Čia nekalbama apie stiprų tikėjimą, bet apie nedvejojantį tikėjimą. Kalbama apie tikėjimą, kuris nukreiptas į Dievą, kuris kyla iš Dievo, apie tikėjimas kipa pasitikėjimą Dievo Žodžiu ir Jo asmeniu. Abejonės - tai patarimų ieškojimas neteisybės pasaulyje. Dievo žmogus užuovėjos ieško pas Viešpatį, Nes Jis gali patari ir išgelbėti. Jis vienintelis pažįsta mus geriau negu mes patys. Juk Dievas sukūrė mus. Jis gali išspręsti visas tavo ir mano problemas. Tik neabejokime tuo ir iškokime Jo visa širdimi. Artinkimės prie Dievo ir jis artinsis prie mūsų.

 

Prašykime išminties mielieji, melskime jos, ieškokime ir neiškeiskime į nieką kitą pasaulyje.

Amen.

pamokslas trečiadienio vakarui

Apie tikėjimo malonę

 

Rom 10,13-17 Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaipgi išgirs be skelbėjo? O kas gi skelbs nesiųstas? Juk parašyta : Kokios dailios kojos skelbiančių gerąją naujieną! Bet ne visi pakluso Evangelijai. Antai Izaijas sako: Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu? Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis.

 

Mes esame tikintys, bet ar žinome kodėl? Kiekvienas turime liudijimą apie tai, kaip atėjome pas Dievą, ką supratome ir ką patyrėme. Pamename kaip meldėmės ir šaukėmės Dievo pagalbos. Tačiau labai lengva pamirši Dievą ir Jo darbą mūsų išganyme. Bėga laikas, mes visai kitomis akimis žiūrime į daugelį dalykų savo tikėjimo kelyje. Pasimokinome iš savo klaidų ir nežinojimo, daug ką suprantame kitaip šiandien. Tačiau Dievas niekada nesikeičia. Jis tas pats. Jo didis išgelbėjimas tas pats. Paklausykime ką sako Dievo Žodis mums:

Rom 9,15-18 Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti. Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo pasigailinčiojo Dievo. Juk Raštas faraonui sako: Aš tam išaukštinau tave, kad per tave parodyčiau savo galybę ir kad mano vardas būtų skalbiamas visoje žemėje. Vadinasi, ko jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina.

Kokios svarbios buvo šios eilutės Izraeliui. Kokios svarbios šios eilutės Kristaus bažnyčiai. Viskas priklauso ne nuo mūsų! Kas tas viskas? Kas tie trokštantys ir bėgantys? Tai kiekvienas, kuris ieško Dievo, kuris daro kažką, kad užsitarnautų Viešpaties palankumą. Viskas priklauso ne nuo mūsų maldų, viskas išgelbėjime priklauso ne nuo mūsų bažnyčios. Kartais žmonės kaltina vieną ar kitą brolį bažnyčioje, kad jis ar ji nepadarė kažko, nepasakė kažko, nesusiprotėjo laiku ir t.t. Viskas priklauso ne nuo kitų, bet NUO PASIGAILINČIO DIEVO. Niekada nepamirškime, kad Viešpats pasigaili to, kurio nori, kurį nori, tą užkietina. Neturėtume daryti didelių ir tolimų loginių išvadų, tiesiog su pagarba ir baimė įsiklausyti į šiuos žodžius. Viskas priklauso nuo Dievo.

Kokios svarbios šios eilutės netikintiesiems, kurie šiandien suteikta malonė išgirsti Kristaus Evangeliją. Taip malonė – dovana. Heb 4,1 Dar galioja pažadas leisti įžengti į jo atilsio šalį, todėl sergėkimės, kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų praradęs tą progą. Mes, kaip ir jie, esame gavę gerąją naujieną. Vis dėlto išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes jie tikėjimu nesijungė su kitais, kurie buvo girdėję. Hebrajams autorius rimtai perspėja ir ragina klausytojus susivokti ir įsitikinti savo pasirinkimu. Juk Viešpats nori, kad tikintieji žinotų, kad turi amžinąjį gyvenimą. Viešpaties Dvasia mus mokina, kad galima prarasti progą įtikėti, prarasti progą įžengti į atilsio šalį. Ir tai yra tiesa, nes Dievo Žodis yra be klaidos. Hebrajams autorius tiesiog perspėja: „saugokimės, kad nors iš jūsų nepasirodytų praradęs tą progą. Izraelis su Moze priešakyje turėjo progą įeiti į atilsio šalį, tačiau daugelis neįėjo, nes netikėjo.

Heb 2,1 Todėl mes turime kuo rūpestingiau apmąstyti, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį. Galima būti bažnyčios nariu, galima skaityti Bibliją ir melstis, tačiau būti toli nuo Kristaus. „Ne kiekvienas, kuris sako Viešpatie, Viešpatie įeis į Dievo karalystę"- sakė Jėzus. Ne kiekvienas, kuris laiko dievotumo pavidalą įeis į amžinąjį gyvenimą. Tik tas, kuris susimąsto apie didį išganymą ir savo nuodėmingumą, savo nesugebėjimą patikti Dievui ir sugeba tikėti, bei šaukiasi Viešpaties vardo, tik tas bus išgelbėtas.

Raštas sako Rom 10,13-17 Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaipgi išgirs be skelbėjo? Koks nuostabus pažadas. Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo bus išgelbėtas. Biblija liudija daugelio žmonių šauksmus, tačiau tas šauksmas nepasiekė Dievo ausies. Nes Jėzus sako Mat 7,21 „ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‚Viešpatie, Viešpatie!' – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią." Ką reiškia „vykdo Tėvo valią"? Pats Jėzus labai aiškiai atsako Mat 7,24 Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos... Tik tada suprasime Tėvo valią, jei klausysime ir vykdysime Tėvo žodžius. O Dievas kalba per Mozę, Pranašus, Psalmėse ir visose Šventojo Rašto knygose. Ir visur matome Dangiškojo Tėvo suverenią ranką. Tai Dievas skelbia, kad dabar išgelbėjimo diena. Tai jis aiškiai mokina, kad yra laikas tikėti ir yra laikas užkietinti širdį. Ar ne todėl daugelis negali patikėti, nes atmetė Dievo malonę?

Dievo Žodis aiškiai skelbia: Pirma Dievo pašaukimas, po to tikėjimas ir tik po to pagalbos šauksmas. Pirma Dievo veiksmas, po to mūsų atsakas. Paskaitykime Rom 8,28-30 Be to mes žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems. O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių. Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė, kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino, kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino.  Labai dėmesingai turėtume apmąstyti šias eilutes. Raštas labai aiškiai sako, kad Dievo valia pašauktiesiems viskas tik į gera. Mes dažnai girdime apie  žmones, gal net mūsų bažnyčioje, kad ištikus kokiai blogai situacijai jų gyvenime jie atsitraukia nuo tikėjimo. Mes stebimės kodėl? Ar ne todėl, kad jie buvo pašaukti ne Dievo valia?

„Ką reiškia ne Dievo valia pašaukti?" - kas nors pasipiktintų? Apaštalų darbų 8 skyriuje skaitome apie Simoną burtininką. Raštas sako, kad jis buvo tikintis žmogus!!! Paskaitykime Apd 8,9-13. Jis visur sekiojo paskui Pilypą, buvo pakrikštytas ir matė ženklus bei stebuklus. Ar ne tikras tikintysis? Juk Jėzus kartą savo tautiečiams sakė: Jei jūs nematysite ženklų ir stebuklų, jokiu būdu netikėsite. Štai šis žmogus matė stebuklus ir ženklus. Tačiau ar jis buvo teisus Dievo akyse? Jei Raštas daugiau nieko nebūtų apie jį pasakęs, gal ir galėtume taip pagalvoti, tačiau Dievas mums apreiškė šio burtininko sumanymus ir geismus, kad mes pasimokintume. Skaitykime toliau Apd 8,18-24... Kodėl Simonas pasiūlė apaštalams pinigų už Šventosios Dvasios Dovaną? Greičiausiai todėl, kad apaštalai kažkodėl nedėjo ant jo rankų ir nedavė Šventosios Dvasios dovanos. Atvykę apaštalai meldėsi už samariečius, kad šie gautų Dvasią. Viešpats per savo apaštalus atvėrė Jeruzalės, Samarijos, Galilėjos ir viso pasaulio duris tikėjimui. Jie turėdami artimą bendrystę su Viešpačiu buvo lyg raktas ir liudijimas tikintiesiems bei žydams, kurie žinojo, kad Dangaus Dievas darys ženklus ir stebuklus.

Kaip apaštalai galėjo žinoti ant ko dėti rankas ir ant ko nedėti? Jie meldėsi ir Dievas jiems apreiškė. Kaip ir Jonui Krikštytojui Viešpats aiškiai apreiškė kurie yra angių išperos ir veidmainiai. Ir šiandien Viešpats ragina ištirti dvasias. Taigi, Petras labai griežtai tarė tam Simonui (21-22): „Šitame dalyke tu negali turėti nė mažiausios dalies, nes tavo širdis Dievo akivaizdoje neteisi. Verčiau apgailėk šią savo nedorybę ir melsk Viešpatį; gal jis atleis tavo širdies paklydimą. Petras žinojo, kad jo širdis Dievo akivaizdoje neteisi. Viešpats aiškiai atskleidė apaštalui tikrąjį Simono veidą. Ir tada Petras pridūrė (23): „Kaip matau, esi pilnas tulžies ir surakintas nedorybės." Petras matė Simono tulžį, kartumą, pyktį. Greičiausiai jis niršo ir pyko ant apaštalų, kad jie nedėjo ant jo rankų, tada griebėsi pinigų... Iš vaisiaus mes galime pažinti bet kokį medį, jei tik pakankamai laiko praleidžiame sodininkystės kursuose, drauge su geriausiu sodininku. Ne Dievo valia pašauktas yra kiekvienas, kuris bando savo pastangomis patikti Kūrėjui. Savo pastangomis – tai ne Dievo Dvasios žodžiais paremtais veiksmais.

 

Rom 10,13-17 Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaipgi išgirs be skelbėjo? O kas gi skelbs nesiųstas? Juk parašyta : Kokios dailios kojos skelbiančių gerąją naujieną! Bet ne visi pakluso Evangelijai. Antai Izaijas sako: Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu? Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis. Koks nuostabus pažadas. Tiesiog šaukiesi Viešpaties vardo ir – išgelbėtas. Tad kodėl tiek daug besišaukiančių krikščionių yra mirę savo nusikaltimuose ir nėra gyvensi už prieš tūkstančius metų išnykusius dinozaurus? O todėl, kad pirma Dievo pašaukimas ir tik po to ateina tikėjimas. O po to – pagalbos šauksmas. Daugelis žmonių šaukėsi Dievo netikėdami. Aš mačiau tokius savo akimis. Yra daugelis tokių, kurie pasimels, jei pasiūlysi amžinojo gyvenimo dovaną. Yra daugelis, kurie padarys bet ką, kad tik jų nuodėmės būtų atleistos, tačiau nedaugelis patiki, kad yra nusidėjėliai, nedaugelis nuoširdžiai tiki, kad nieko negali padaryti, kad būtų išgelbėti. Žmogus turi patikėti skelbiamu Kristaus žodžiu. Netiki skelbiama žinia, negali būti išgelbėtas.

Keista, tai gąsdina, tačiau tikėjimui yra skirtas metas, ir Raštas aiškiai tai liudija. 2 Kor 6,2 Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną. Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena! Kodėl Dievas taip sako – „išklausiau tavęs priimtinu metu"... „štai dabar palankus metas?" Todėl, kad kiekvienam žmogui yra skirtas metas išganymui. Ir ne tam, kad žmogus pasakytų: „Man dar ne laikas." Daugelis taip sakė ir sako. Tačiau laikas yra tada, kai išgirsti tiesą. Laikas tada, kai supranti tiesą. Laikas tada, kada Dievas aiškiai apreiškia išganymo kelią per Jėzų Kristų, nes 2 Kor 5,19-21: „Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. Taigi Kristaus vietoje einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!" Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu." Greičiausiai Paulius skelbė Korinto bendruomenėje esantiems pašauktiems, tačiau dar netikintiems nusidėjėliams. Jeigu būtų kitaip, ar reikėtų apaštalui kviesti juo išganymui?

Taigi, baigiant norėjau padrąsinti visus, neimti Dievo malonės veltui. Apmąstyti ir studijuoti tai ką girdėjote. Dievas myli žmoniją, tačiau jis yra viską žinantis ir nuo jo priklauso mūsų gyvenimas. Nepraleiskime progos būti išsigelbėti ir jei esame išgelbėti, netrukdykime Dievui, bet bendradarbiaukime kartu ir skelbkime Evangelijos žinią žūstantiems. Amen.