2010 01 27 Trečiadienio pamokslas

Pamokslas Luko 6,36-45

Būkite gailestingi

Luk 6,36-45

 

Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. ³⁷ Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. ³⁸ Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta."³⁹ Jis pasakė jiems palyginimą: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkristų į duobę?! ⁴⁰ Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas. ⁴¹ Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! ⁴² Ir kaip gali sakyti broliui: 'Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies', - pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį. ⁴³ Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl netikusio, kuris megztų gerus vaisius. ⁴⁴ Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. Nuo usnių niekas nerenka figų, o nuo erškėčio neskina vynuogių. ⁴⁵ Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis.

 

Įvadas. Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Kas yra gailestingumas? Kiekvienas turime kažkokį gailestingumo apibrėžimą. Tačiau svarbiausia išgirsti ir išmokti suprasti kokio gailestingumo tikisi Viešpats. Nes Kristus ragina būti gailestingiems, kaip ir Tėvas yra gailestingas. Dievas yra gailestingas. Kristus yra gailestingas. Šventoji Dvasia yra gailestinga.

Dieviškas gailestingumas yra nesuvokiamas daugeliui. Ypač tiems, kurie yra užkietinę širdis ir negirdi sužeistųjų šauksmų. Tėvo mes nesame matę, tačiau Jėzų matome ir girdime jo mokymą Biblijos puslapiuose. Kas mato Jėzų – mato ir Tėvą. Mes matome gailestingą Tėvą nuo pradžios iki Apreiškimo knygos. Jis buvo gailestingas Adomui ir Ievai, kurie pasirašė nuosprendį sau ir visai žmonijai. Tėvas buvo gailestingas Kainui, kuris užmuš savo brolį. Jo gailestingumu buvo išgelbėta žmonija Nojaus dienomis. O ką jau kalbėti apie Dievo gailestingumą Abraomui, Izaokui, Jokūbui ir visiems jo palikuonims. Per visą Izraelio istoriją mes matome dangaus Tėvą, kuris rūpinasi savo žmonėmis. O laikų pabaigoje, pats apsirengia žmogumi ir ištiesia išgelbėjimo dešinę, kiekvienam, kuris tiki. Nuo šiol jis kalba aiškiau nei kada nors. Jis kalba Jėzaus gyvenime, Jo pamoksluose, Jo darbuose ir antgamtiniuose įvykiuose. Tėvas prisiliečia prie žmogaus ir jis išgyja. Vergystės nualintojoje žemėje nušvito šviesa. Jėzaus pasirodymas – viltis žmonėms. Jis maitino, gydė, šelpė, prikėlė iš numirusių. Argi kas nors, kada nors darė tokių didingų darbų? Tačiau tik trumpam tauta panoro džiaugtis Dievo gailestingumu. Jie prikalė prie kryžiaus savo išganytoją ir geradarį, savo gydytoją ir užtarėją, jie atsisakė gailestingumo, tačiau Jėzus Mesijas net kabodamas ant kryžiaus meldėsi: „Tėve atleisk jiems, nes jie nežino ką daro..."

Jėzus mokė žmones, kad jie būtų gailestingi taip, kaip dangaus Tėvas yra gailestingas. Jis tebemoko ir šiandien. Mūsų gailestingumas turi būti kaip Tėvo. O kaip tą nematomą Tėvą pažinti? Kaip žinoti? Na, mes žinome, kad Tėvo atvaizdas yra Jėzus Kristus. Jis buvo gailestingas ganytojas. Todėl normalu, jeigu pažinsime Jėzų, pažinsime Tėvo gailestingumą. Visuose Jėzaus žodžiuose girdime mokymą kaip galime būti gailestingi. Šioje Rašto dalyje labiausiai.

 

1.   Teismas ir pasmerkimas negyvena gailestingumo namuose. (37a) Neturėsime jokios užuojautos ir gailestingumo, jeigu teisime ir smerksime žmones.. Apaštalas Paulius laiške Romiečiams rašė žydams, kurie buvo atsivertę į krikščionybę, tačiau pilnai nesupratę tiesos kelio. „Taigi esi nepateisinamas, kad ir kas būtum, žmogau, kuris teisi kitus. Juk, teisdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi. ² O mes žinome, kad Dievas teisingai teisia tuos, kurie tokius nusikaltimus daro. ³ Nejaugi manai, žmogau, teisdamas taip darančius ir pats taip pat darydamas, išvengsiąs Dievo teismo?! ⁴ Kaipgi drįsti niekinti jo gerumo, pakantumo ir kantrumo lobius, nesuprasdamas, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti? ⁵ Deja, savo užkietėjimu bei neatgailojančia širdimi pats sau kaupi rūstybę rūstybės dienai, kurią apsireikš Dievo teisingas teismas. ⁶ Jis kiekvienam atmokės už jo darbus: ⁷ tiems, kurie ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, ištvermingai darydami gera, - amžinuoju gyvenimu, ⁸ o išpuikėliams, kurie neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui, - pykčiu ir rūstybe." (Rom 2,1-8). Žmogus yra nepateisinamas, jeigu teisia kitą. Kodėl? Todėl, kad jis pats daro neteisumo darbus. Rūkalius gali kiek nori auklėti savo vaikus, kad jie nerūkytų, tačiau gero rezultato nesulauks. Vergas nepadės kitam vergui išsilaisvinti, nes pats yra surakintas grandinėmis.

Kristaus artybėje yra pasigailėjimas. Kiekvienas, kuris patyrė Dievo pasigailėjimą, bus gailestingas. Kartais žmonės sureikšmina tai, kas nėra reikšminga, o apleidžia pačius pagrindinius dalykus. Fariziejai labai dėmesingai svarstė dešimtinės klausimus. Nuo kiekvieno augalėlio atnešdavo dešimtinę į Dievo namus, tačiau sušelpti našles ir našlaičius atsisakydavo. Netgi tėvus apleisdavo dėl savo padavimų. „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę." (Mat 23,23). Kas svarbiausia tikėjime? Ar ne tie patys dalykai? Teisingumas. Kai žmogui nerūpi teisingumas, jis greitai taps galingu budeliu. Dievas yra teisingas. Jis yra tiesa. Kiekvienas, kuris seka jo pėdomis, bus teisingas ir niekada nepasmerks artimo savo. Nes jis žino, kad pats yra nusidėjėlis. Būdami teisingi apsisaugosime nuo kitų teismo. Kuo daugiau laiko paskirsime ištirti tiesai, tuo gailestingesni būsime.

Jėzus sakė fariziejams, kurie nebuvo gailestingi, kad Dievas nori ne aukos bet gailestingumo. „Jei būtumėte supratę, ką reiškia aš noriu gailestingumo, o ne aukos, nebūtumėte pasmerkę nekaltų." (Mat 12,7) Žmonės daug kalba apie religiją šiandien. Kalba apie sustingimą bažnyčiose. Apie visokias aukas, darbus ir tarnavimus. Tačiau svarbiausia ne aukos, ne tarnystės, ne pamaldos ar ritualai. Svarbiausia teisingumas, gailestingumas ir ištikimybė. O kad mes norėtume žinoti tiesą labiau už viso pasaulio naujienas. Tada pasmerkimas ir teismas būtų toli nuo mūsų.

Ir dar turime žinoti vieną dalyką. Ten kur teismas – ten ir kerštas. Kerštas nesibičiuliauja su gailestingumu. Tai visiškai priešingi dalykai.

 

2.   Negalėsi būti gailestingas, jeigu būsi neatlaidus. (37b) „atleiskite, ir jums bus atleista." Savaime suprantama, kad užkietinta širdis, neleidžia būti gailestingiems. Žmogus, kuris teisia artimą, pakliūna į uždarą ratą. Jis įkalinamas savo nuodėmėje ir negali būti atlaidus. Jeigu tu teisi kitą neteisingai, melagingai liudydamas niekini, tai niekada negalėsi būti atlaidus. Kodėl? Todėl, kad Dievas yra tiesa. O šėtonas melo tėvas.

Bet dar reiktų užduoti klausimą: Kaip žinoti koks teismas yra teisingas ir koks neteisingas? Jeigu aš matau, kad mano artimas daro nuodėmę, o aš pykstu ant jo ir nieko nedarau, kad jam padėčiau, tik smerkiu širdyje ar pasakoju kitiems – vadinasi pats darau nuodėmę. Teismas bus teisingas, jeigu sieks išteisinti ir išgelbėti artimą. Štai kodėl Jėzus Mato 18 skyriuje mokė kaip reikia padėti įpuolusiems į nuodėmę. Tačiau velnias sugundo žmones tikėti melu ir visokiomis piktybėmis. Kodėl nukryžiavo Jėzų? Ar jis ką nors padarė blogo? Žmonėms atrodė, kad taip. Nes jis sulaužė nusistovėjusią tvarką. Per šabą rinko varpas. Kai visi pasninkavo jis su mokiniais valgė ir gėrė. Jis sėdėjo su nusidėjėliais prie vieno stalo. Šiandien pasaulyje pilna tokių, kurie elgiasi panašiai. Koks galas laukia jų, jeigu jie neatsivers?

„Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Papiktinimai neišvengiami, bet vargas žmogui, per kurį jie ateina. ² Jam būtų geriau, jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė ir jis būtų įmestas jūron, negu papiktintų bent vieną šitų mažutėlių. ³ Taigi sergėkitės! Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį ir, jeigu jis gailisi, atleisk jam. ⁴ Jei jis septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave, sakydamas: 'Gailiuosi', - atleisk jam." (Luk 17,1-4) Tas, kuris patyrė gailestingumą, išmoks būti gailestingas. Nusikaltęs ir susivokęs ateis pas savo brolį ir išpažins kaltę. Jis gali vėl ir vėl suklupti, tačiau jeigu gailisi, reikia jį priimti.

Nepamirškime, kad jeigu būsime neatlaidūs, negalėsime patys patirti gailestingumo. Jeigu neatleidžiame – mūsų nuodėmės bus neatleistos taip pat. „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams..." (Mat 6,12) Gal todėl tiek nelaimingų krikščionių pasaulyje?

 

3.   Gailestingumas yra dosnus. (38) Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta." Kada esi gailestingas, nesunku duoti. Jeigu smerki nusidėjėlį, niekada neduosi jam. Jei smerksime elgetas, nesušelpsime jų. Jei niekinsime girtuoklius nepadėsime jiems. Ligoniams žaizdų neaprišime, jeigu bodėsimės jų ligų ir bijosime užsikrėsti.

Ar ne taip pat būna bažnyčioje? Negi duosi savo meilę tam, kurio nemėgsti? Argi skirsi laiko tam, kuri niekini? Argi pasigailėsi to, kurį nuteisei? Kodėl žmonės palieka bažnyčias? Daugelis sako, jose nėra meilės ir visi veidmainiai. Tačiau tokios išvadas daromos vienumoje ir pamiršus Dievo teisingumą. Štai kodėl Dievas davė bendruomenę, kad kiekviena mintis būtų ištirta ir įtarimai išsklaidyti daugumos liudijimu.

O kad Dievas suteiktų mums dosnią širdį. Kad mes galėtume dosniai imtis gerų darbų. Dosniai aukoti ir šelpti. Tada tas dosnumas sugrįš pas mus.

Aš mąstau, kodėl tiek žmonių pasaulyje tokie kartūs ir nelaimingi? Todėl, kad jie nenori duoti ir daryti gera kitiems. Jeigu duodi tik blogį, tas blogis sugrįš tau pačiam. Jeigu vagi, tave apvogs. Jeigu sukčiauji, tave apsuks. Neveltui Jėzus sakė: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite, nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai." (Mat 7,12). Teisi artimą, pats būsi pasmerktas. Tačiau jeigu duodi gera, tas gėris sugrįš pas tave su kaupu. O, kad Dievas suteiktų mums išminties, kad mes ieškotume progų kaip dosniai apdovanoti artimą savo visokiausiomis gėrybėmis. Ir ne todėl, kad mums būtų geriau, bet, kad kitas džiaugtųsi. Tikrai, čia reikia išradingumo. Tik reikia pasukti galvą ir pamatysite, kiek nuostabių dosnumo darbų galima padaryti, kad kitas būtų palaimintas. Kada mastai ką gero galėtum padaryti žmogui, neliks laiko ir noro jį smerkti ir teisti. Ką jau kalbėti apie negailestingumą. Vaikai galėtų nustebinti savo tėvus pagarba, kurios stokojo. Vyrai nustebinti savo žmonas darbu, kurio niekada nedarė. Arba žodžiu, kurio niekada nesakė. Žmonos nustebinti vyrus dosnia pagarba. Tėvai gali palaiminti savo vaikus nešališka meile. Kaimyną savo galima pradžiuginti nukastu sniegu aplink jo mašiną. O jeigu turite priešų, pakviesti juos vakarienėn. Gailestingumas yra dosnus ir visada palaimintas.

 

4.   Būdamas aklas negalėsi vesti kitų gailestingumo takais. (39-42) „Jis pasakė jiems palyginimą: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkristų į duobę?! ⁴⁰ Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas. ⁴¹ Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! ⁴² Ir kaip gali sakyti broliui: 'Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies', - pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį". Negalėsi būti gailestingas, jeigu būsi aklas. Jeigu matysi krislus artimo akyje. Toks žmogus yra aklas. Jis negali teisingai teisti. Jis nemato savo problemų, bet ganosi kitų reikaluose. Aklas yra tas, kuris nemato savo netobulumo, bet teisia kito netobulumus. Jėzus toks nebuvo. Palaiminti vargdieniai dvasioje... Nes jie neturi kuo didžiuotis. Jie suvokia savo skurdą ir jiems gėda žiūrėti į kito krislus akyje. Jėzus priekaištavo: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje?" Klausimas yra ne apie brolį, kuris turi krislą, bet kodėl tu matai? Kodėl tu matai, kad kitas netobulas? Kas yra krislas? Krislas trukdo žiūrėti ir aiškiai matyti. Tai gali būti klaidingas įsitikinimas apie kokį nors gyvenimišką dalyką. Tačiau mano problema turėtų būti mano rąstas. Velnias nori, kad mes žiūrėtume į kitų netobulumus, bet savo rąstus pamirštume. Jeigu krislas trukdo matyti tikrą paveikslą, tai kaip trukdo rąstas?

 

5.   Negali būti gailestingas, jei esi blogas. (43-45) „Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl netikusio, kuris megztų gerus vaisius. ⁴⁴ Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. Nuo usnių niekas nerenka figų, o nuo erškėčio neskina vynuogių. ⁴⁵ Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis." Šią svarbią tiesą dažnai pamirštame. Kas yra geras žmogus? Geras tas, kuris daro gera. Geras tas, kuris neša gerus vaisius. Jeigu širdis bloga – lūpos apie tai praneš. Gyvatė negali savo įkandimu prikelti iš numirusių, ji gali tik nužudyti. Jeigu žmogus lieja nuodus savo lūpomis, kalba pikta, šmeižia ir meluoja – koks jis žmogus? Ar gali būti blogas krikščionis? Krikščionis yra arba geras – arba jis ne krikščionis. Jėzus davė šį palyginimą, kad žmonės suklustų. Turbūt visis žydai laikė save gerais. Tačiau širdys liudijo ką kitą. Jeigu žmogaus širdyje tik kartėlis, jis nebus gailestingas. Žmogus negali mylėti, jeigu jo širdyje nėra meilės. Jis negali mylėti dieviška meile, jeigu Dievo meilės nepatyrė. Dievas pamilo žmoniją ir atsiuntė Jėzų Kristų, kad kiekvienas patikėtų ir būtų išgelbėtas. Kad kiekvienas būtų išgelbėtas iš visokiausių piktybių, kurios gyvena piktoje širdyje. Kad kiekvienas taptų nauju kūriniu ir darytų gera, būtų gailestingas ir dosnus ir ištvermingai darytų gera.

 

²¹ Išsilaikykite Dievo meilėje laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui. ²² Vienus, kurie abejoja, mėginkite įtikinti; ²³ kitus gelbėkite, traukdami iš ugnies, vėl kitų pasigailėkite su baime, bodėdamiesi net jų kūnų suteršto drabužio. (Jud 1,21-23)

 

2010 01 17 sekmadienio pamokslo įrašas

2010.01.10 Sekmadienio pamokslo įrašas

http://www.mediafire.com/?kt2y2gnzdjj

Pamokslas

Tėve mūsų - tikinčiųjų malda

Mato 6,9-13

 

⁵ Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. ⁶ Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. ⁷ Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. ⁸ Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. ⁹ Todėl melskitės taip:

'Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, ¹⁰ teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. ¹¹ Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ¹² ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. ¹³ Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto, nes tavo yra karalystė ir galybė, ir garbė per amžius. Amen' ¹⁴ Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. ¹⁵ O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.

 

Pradėjome dar vienus metus. Kokie jie bus? Ar pasaulinė finansinė krizė pagaliau baigsis, o gal tik prasidės? Ar pavyks išlikti darbe? Ar mūsų vaikai sugebės įgyti išsilavinimą? Ar sveikata nepablogės? Mes nežinome kokia bus ateitis, tačiau galime būti tikri, jeigu patikėjome ateitį į Dievo rankas, ji bus pati geriausia mums ir mūsų vaikams.

 

Jėzus sakė: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, niekas nenueina pas tėvą kitaip kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę (Jon 14,6-7). Jėzus kalbėjo apie dangaus karalystę, kalbėjo apie savo bažnyčią ir tikinčiųjų santykius. Bet taip pat ir apie tėvo ir jo vaikų bendravimą. Malda ‑ tikinčiojo kasdienybė. Jėzus sakė, jei prašome taip kaip Dievas nori, jau esame gavę prašinius. Ar mokame melstis?

                  Jėzus sakė, kad malda, tai pokalbis su tėvu. Malda skirta tėvui, ne kitiems pasirodyti. Tėvas žino viską apie mūsų gyvenimus dar prieš maldą. Todėl melskimės taip:

 

Tėve mūsų, Tai tikinčiųjų malda. Tai Dievo vaikų malda. Ar turiu tėvą, kuris mane pagimdė? Ar kreipiuosi į savo tėvą? Žmonių akivaizdoje lengva tarti: „tėve mūsų". Bet ar galiu slaptoje maldoje ištarti: ‑Tėve? Malda kitiems nematant geras ištyrimas. Tik tada, kada tikrai esu tikintis Dievo vaikas, tik tada apskritai ateisiu pas tėvą maldoje. Netikinčiajam nėra reikalo melstis slaptoje, juk jo niekas nemato. Maldos žmogus, meldžiasi tėvui, ne žmonėms.

                  „Mūsų" – mes meldžiamės ne savanaudiškai. Jėzus nesakė: „Tėve mano". Jis kvietė žmones kartu išgyventi dievišką artybę. Netgi slaptoje kalbi daugelio brolių ir sesių vardu.

 

kuris esi danguje. Iš kur žinoti, kur yra mūsų tėvas? Jėzus aiškiai parodė, kad tėvas yra danguje. Jis ne žemėje ar Baalio aukštumose; kad jis ne parlamente ar televizoriuje, bet DANGUJE. Jėzus nori, kad nepamirštume kur yra mūsų tėvas. Jis yra ten, kur gali mus girdėti, jis ten, kur gali mus matyti, jis ten, kur gali mums klabėti, jis ten, kur gali mums padėti, jis yra šalia. Bet tuo pačiu ir atskirtas nuo mūsų. Jis yra Dvasia. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa (Jon 4,25). Jis yra ten, kur yra mūsų amžinieji namai.

 

Teesie šventas tavo vardas. Dievo vaikas pažįsta savo tėvą ir žino jo vardą, kad jis yra šventas. Ar tik vardas yra šventas? Ar Tėvas yra šventas? Kodėl taip sakoma? Argi nuo mūsų žodžių priklauso Dievo šventumas? Ne, tėvas yra nesikeičiantis, bet mes keičiamės, mūsų įsitikinimai keičiasi, mūsų elgesys keičiasi. Kai kiekvieną kartą ateidami į maldą tariame: „tu šventas", tai keičia mus, tai padeda ištirti save ir esame priversti klausti: „Ar aš esu šventas? Ar aš einu šventėjimo keliu? Ar esu tyras?" Jei mūsų širdyse tamsa, tai nebus lengva tarti šiuos žodžius. Tai primena ką reiškia šventas. Atskirtas nuo tamsos ir nuodėmės visuose keliuose. Maldoje privalome mąstyti apie šventumą.

 

Teateinie tavo karalystė,. Teateinie tavo valdžia, tavo teisumas, tavo įstatymai ir potvarkiai. Karalystėje yra karalius, kurio valdžiai paklūsta visi jo karalystėje. Tai nuolankumo ir paklusnumo žodžiai. Ar esame pasiruošę Dievo karalystei? Ar laukiame jos? Mes juk žinome, kad tėvo karalystėje viešpatauja taika ir ramybė, bet jos nebūtų, jei nebūtų teisybės, jei nebūtų bausmės už nuodėmę, jei nebūtų teisingų įstatymų. Jei nebūtų Jėzaus, kuris paaukojo save, kad išpirktų visus, kurie tik šauksis jo vardo. Mūsų kūniškai prigimčiai yra nepriimtini Dievo šventi įstatymai, bet Jėzus mumyse gali nugalėti maištaujančią širdį.

 

Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kiek kartų mes klausėme: Dieve kodėl? O kiek kartų sakėme: teesie tavo valia. Tik tada, kad pripažįstame tėvą, kaip karalių, mes galime tarti teesie tavo valia. Teesie tavo valia mano ligose, teesie tavo valia, kai mane įžeidinėja, teesie tavo valia, kai viskas atrodo beviltiška. „Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems." Rom 8,28. Tebūnie taip kaip tu nori. Mes galime žinoti kokia yra Dievo valia kiekvienai dienai. Tai ne tik atsidavimo žodžiai, bet Dievo valios ieškojimo žodžiai. Ar ieškome Dievo valios šiandien?

 

Kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien. Kas yra duona kasdieninė? Kuo gyvename šiandien? Nepakanka pačiam sugalvoti kas yra duona. Bet toks prašymas padeda ištirti savo dėkingumą. Kasdieninės duonos paprastai neprašoma. Tiesiog nueinama į parduotuvę ir nusiperkama. Bet Dievo vaiko gyvenime kiekvienas dalykas ateina iš tėvo rankos, taigi nieko nuostabaus, jei vaikas prašo valgyti. Ar esame apsirengę? Ar turime kur gyventi?

Jėzus ne kartą kalbėjo apie duoną kaip Dievo žodį, kuris tikrai reikalingas kiekvienai dienai. Kodėl sunku skaityti Bibliją? Todėl, kad sunku melstis: kasdieninės duonos duok mums šiandien. Jei kaip vaikai šaukiamės tėvo, kad duotų šiai dienai skirtą dalį, tai kai gauname juk neatiduodame atgal net neparagavę. Prisiminkime, kad Šėtonas daro viską, kad tik liktume alkani šiandien.

Jėzus yra mūsų duona. Jis yra mūsų amžinasis gyvenimas. Valgykime jo kūną ir gerkime jo kraują.

 

Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Kaip mums rikai atleidimo. Mes norime, kad pasitrauktų nudėmės iš mūsų gyvenimo, kad Dievas išlaisvintų iš blogų įpročių. Kodėl dažnai atrodo lyg stovėtume vietoje? Todėl, kad negalime atleisti. Šis prašymas sunkus, nes Jėzus siūlo prašyti atleidimo tiek kiek mes patys atleidžiame. O jei mes neatleidžiame? Tai Dievas neatleidžia mums. Prisiminkime, kad čia nekalbama apie išgelbėjimą. Juk neišgelbėtam žmogui nėra aktualu atleisti kitiems. Kol patys nepatiriame Jėzaus atleidimo, tol negalime ir kitiems atleisti. Bet šiandien, būdami Dievo vaikai galime pamiršti apie atleidimą kitiems. Ar esame atleidę visiems šiandien? Ištirkime save. Nesitikėkime atleidimo, jei patys nenorime atleisti kitiems.

 

Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto. .Žinome, kad Dievas negundo nei vieno, mes patys pasiduodame gundymams, kaip rašo Jokūbas 1,13-15. Neapsigaukime manydami, kad esame stiprūs ir viskas su mumis tvarkoje, budėkime. Kasdieninė malda ir prašymas, saugo mus nuo mūsų sugedimo. Tik Dievas gali parodyti netyrus geismus, tik Dievas gali parodyti nešventumą širdyje, tik Jis gali išgelbėti nuo pikto dabar ir visados.

 

Nes tavo yra karalystė ir galybė, ir garbė per amžius. Tai pagarbos karaliui žodžiai. Mes meldžiamės, nes karalystė yra priartėjusi. Mes pripažįstame, kad esame tik ateiviai ir svetimšaliai šiame pasaulyje. Mes neiškome garbės ir galybės. Mes nebandome atsisėsti į Dievo vietą. Kai meldžiamės, mes garbiname karalių.

 

Amen. Tai pritarimo žodis. Visas mūsų gyvenimas turi būti amen. Kaip dažnai pasaulyje šis žodis daugeliui primena laidotuves, mirtį. Tačiau išvertus, jis tiesiog reiškia pritarimą - iš tiesų. Šiuo žodžiu mes kaip ir sakome: „Mes tikrai tai norime pasakyti" Mes galime tarti Amen, tik maldai kuri yra aiški ir suprantama. Jeigu negalime tarti amen maldai, kurią girdime, tai kokia prasmė melstis?

 

Kasdien melskimės taip kaip Jėzus mums mokina. Žmonės gali išmokinti daug gerų dalykų, bet maldos tik pats Dievas gali pasimokinti. Kasdien melskimės: TĖVE MŪSŲ pavyzdžiu... Amen

 

Pamokslas

Su mumis yra Dievas

 

Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis." (Mat 1,23)

 

Daugelis šiandiena mano, kad Dievas yra su jais. Fariziejus Saulius persekiodamas Kristaus kelio pasekėjus manė, kad Dievas yra su juo. Ar iš tikrųjų Dievas yra su mumis visada, netgi tada, kada mes galbūt iš nežinojimo, galbūt iš kvailumo, galbūt iš arogancijos nepaklūstame Jo įsakymams ir nesuprantame Jo valios šiandienai?

 

Evangelijos pagal Matą autorius cituoja Izaiją 7,14. Pranašas Izaijas guodė ir drąsino Judą, nes Izraelio karalius Pekachas pakilo į karo žygį Jeruzalėn. Šiame kontekste Viešpats prabilo per pranašą ir pranešė apie Mesijo atėjimą. Jo vardas „Dievas yra su mumis" arba Emanuelis. „Dievas su mumis" - tai saugumas; Dievas su mumis – tai drąsa ir gyvenimo ramybė. Štai paklausykime kaip kalbėjo Izaijas:

 

„Žinokite, tautos, ir baisėkitės! Klausykitės, visos tolimos šalys! Ginkluokitės, bet būsite nualintos! Ginkluokitės, bet būsite nusiaubtos! ¹⁰ Brandinkite sumanymą, bet jis nueis vėjais; spręskite, ką daryti, bet savo sprendimo neįvykdysite, nes „Su mumis yra Dievas"  ¹¹ Šitaip man kalbėjo VIEŠPATS, paėmęs mane už rankos ir įspėdamas nesielgti, kaip elgiasi ši tauta: ¹² „Nevadinkite suokalbiu viso to, ką ši tauta vadina suokalbiu; nebijokite to, ko ji bijo, ir nenuogąstaukite. ¹³ Tik su Galybių VIEŠPAČIU renkite suokalbį, nes jis - jūsų baimė ir nuogąstavimas. ¹⁴ Vis dėlto jis bus žabangos, pažaidos akmuo ir nuopuolio priežastis abiem Izraelio namams, kilpa ir spąstai Jeruzalės gyventojams. ¹⁵ Daugelis suklups ant jų, puls ir susižalos, įklius į spąstus ir bus pagauti." (Iz 8,9-15)

 

Viešpats drąsino savo žmones nurodydamas į Mesijo Gelbėtojo atėjimą. Kažkokiu stebuklingu būdu pats Dievas bus su savo žmonėmis. Tai buvo nežinoma ir nesuvokiama 7-8 amžiaus prieš Kristų žmonėms. Pati mintis nebuvo nauja, nes pačioje pradžioje Dievas buvo su savo tauta. Susitikimo palapinė, „Tabernakulis" – buvo įrodymas, kad Dievas yra su tauta, išėjusia iš Egipto vergijos namų. Štai kodėl palapinė, ar vėliau šventykla buvo tokia svarbi. Dievas apsireikšdavo šventų švenčiausiojoje dalyje, vyriausiajam kunigui atnašaujant aukas už tautos nuodėmes. Ji buvo Dievo buvimo su žmonėmis simbolis. Per Dievo šventuosius kunigus tauta sužinodavo Viešpaties valią. Dabar per pranašą Izaiją Jahvė skelbia Kristaus atėjimą. Jis taps daugelio suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola. Kodėl? Todėl, kad pirmojo amžiaus žmonės neteisingai interpretavo pranašystes. Todėl, kad žmonės laukė karaliaus, kuris kalaviju nugalės priešus, kuris sutriuškins pagonis. Tačiau Jėzus buvo kitoks. Jis buvo romus, jis nesišvaistė grasinimais ir kalaviju. Jis kaip avis vedama pjauti neišdavė garso. Jis įkūrė taiką. Jėzus nugalėjo ne jėga, bet savo auka. Niekas nevadina pergalės mirties ant kryžiaus. Tačiau tai buvo pergalė. Jėzus  rodė ramybės kelią. Jis išsiuntė savo mokinius skelbti Evangelijos ne kalaviju, bet žodžiu. Kažkada aršus mokinys Simonas, kuris greitai ištraukdavo kalaviją, vėliau tikras mokinys Petras, ragino: „Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. ¹⁶ Bet tai darykite švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti dėl to, už ką jus šmeižia." (1 Pet 3,15-16) Evangelija pasiekia širdis švelnumo, jautrumo ir gailestingumo dėka. Jokia fizinė jėga nepadės skelbti ramybės evangelijos. Kaip pirmajame amžiuje, taip ir dvidešimt pirmajame, daugelis neteisingai interpretuoja Evangeliją. Neteisingai išaiškina Jėzaus Kristaus mokymą, bažnyčios misiją bei evangelijos skelbimo būdus. Daugelis įsitikinę, kad su jais yra Dievas, tačiau darbai liudija ką kitą. Neužtenka sakyti, kad su mumis yra Dievas. Privalu vykdyti Dievo valią. Privalu teisinga išaiškinti, kas yra Dievo valia. Nuo to priklausys ar tikrai DIEVAS yra su mumis.

 

Ar Dievas yra su mumis šiandien? Mes tikime, kad yra. Neužtenka vien giedoti giesmę: „Dievas čia, su mumis jis nori būti kartu".... Dievas tai nori, bet mes ar norime? Ar dabar, kai Jėzus yra danguje, mes galime turėti tokią artybę su Dievu, kurią turėjo mokiniai Jėzaus dienomis? Aišku, kad tokios pačios artybės mes negalime turėti. Mūsų bendravimas su Viešpačiu visai kitoks, nes Jėzaus nematome savo akimis. Tačiau Senojo Testamento laikais Jėzus taip pat nebuvo su žmonėmis kūnu, ir daugelis turėjo stiprybę, o kai kurie buvo nuodėmės vergai. Kai kurie giliai į širdį ėmė tokius padrąsinimo žodžius: „Tik tvirtai tikėdami, tvirtai stovėsite." (Iz 7,9) Kai kurie pamiršdavo tikėti, todėl negalėjo tvirtai stovėti ir parklupdavo.

Įsitikinimas, kad Dievas yra su mumis yra be galo svarbus. Tačiau mes turime turėti tikrus įsitikinimus. Neužtenka vien sakyti, kad Dievas yra su mumis, reikia dar ir atsiduoti į jo rankas. Reikia išpildyti Jo reikalavimus. Kaip senoji, taip ir naujoji sandora įtraukia dvi puses. Kaip Mozės laikais Dievas sudarė sandorą su savo tauta. taip ir Jėzaus naujoji sandora įtraukia abi puses. Kaip Dievas žadėjo Abraomo Izaoko, Jokūbo ir Mozės tautai saugumą ir amžiną gyvenimą. Taip ir Dievas Jėzaus KRISTAUS tautai (mokiniams pasekėjams) žada ramybę ir amžinąjį gyvenimą. Štai tas pats Petras rašo, prisimindamas Izaiją:

 

„Todėl Rašte pasakyta: Štai dedu Sione kertinį akmenį, brangų rinktinį akmenį; kas tiki jį, nebus sugėdintas. ⁷ Tad jums, tikintiesiems, atiteks šlovė, o netikintiesiems tasai statytojų atmestasis akmuo tapo kertiniu akmeniu, ⁸ suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola. Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti." (1 Pet 2,6-8) Kas yra netikintis? Tai tas, kuris neklauso Žodžio. Suklupimas pagal Petrą, ne šiaip laikinas suklupimas, po kurio gali atsistoti. Tai amžinas nuopuolis į pragaro liepsnas: „Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti". Neklusniems skirta amžina tamsa. Kas neklauso žodžio, negali gyventi šlovėje. Panašiai skamba paskutiniai Apreiškimo knygos akordai: „Palaiminti, kurie išsiplauna savo drabužius, kad įgytų teisę į gyvybės medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą." (Apr 22,14) Teisę į gyvybės medį turės tik tie, kurie išsiplovė drabužius, arba laikosi Dievo įsakymų. Tie, kurie gyvena su Dievu praktikoje. Ir toliau skamba dar grėsmingesni žodžiai: „Aš pareiškiu kiekvienam, kuris klauso šios knygos pranašystės žodžių: „Jeigu kas prie jų ką pridės, Dievas jam pridės aprašytų šioje knygoje negandų. ¹⁹ Ir jeigu kas atims ką nors nuo šios pranašystės knygos žodžių, Dievas atims jo dalį nuo gyvybės medžio ir šventojo miesto, kurie aprašyti šitoje knygoje."(Apr 22,18-19) štai kaip atsargiai žmonės turi elgtis su Dievo žodžiais.

 

Taip pat mes girdime kitus apaštalaus kalbant toje pačioje dvasioje:„Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. ¹⁹ Tuo mes pažinsime, jog esame iš tiesos, ir jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, ²⁰ jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta. ²¹ Mylimieji, jei širdis mūsų nesmerkia, mes pasitikime Dievu ²² ir gauname iš jo, ko prašome, nes laikomės jo įsakymų ir darome, kas jam patinka. ²³ O štai jo įsakymas: kad tikėtume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtume vieni kitus, kaip jo įsakyta. ²⁴ Kas laikosi jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame. O kad jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Dvasios, kurią jis mums davė." (1 Jono 3,18-24). Kartais mūsų širdys sunerimsta dėl mūsų blogo elgesio. Dėkokime Dievui, kad taip yra. Nes tada galime atgailauti ir pasikeisti. Daug blogiau, kai mes atbunkame, tampame nejautrūs ir negirdime sąžinės priekaištų. Širdis, kuri yra pažymėta Dievo Dvasia, džiaugsis kai mes tikėsime Jėzumi ir jo žodžiais maitinsimės. Širdis bus rami, kai mylėsime vienas kitą kaip jo įsakyta. Čia įsidėmėkime: mylėti privalu taip kaip Jėzus įsakė. Mylėti privalu Jėzaus pavyzdžiu. O jeigu mylime pagal jo įsakymus, juk Kristaus įsakymai tai meilė artimui, tai galime būti tikri, kad pasiliekame Dieve, o Dievas mumyse (24).

 

Ar mes esame su Dievu? Ar mes norime būti su Dievu? Ką reiškia būti su Dievu? Ar mes norime būti ten, kur Dievas yra? Ar mes norime dalyvauti Dievo darbuose? Ar mes norime klausyti Dievo kalbos? Ar mes norime apmąstyti ką išgirstame? Ar mes norime priimti Dievo apreiškimus? Ar mes norime priimti Dievo pakaltinimus? Ar mes norime priimti Jo padrąsinimus? Ar nebūna taip, kad Dievas kalba sau, o mes sau. Ir mūsų įsitikinimai tampa Dievo žodžiu, kuriuo mes vadovaujamės? Kaip dažnai žmonės klauso Dievo žodžio, bet tiki savaip. Taip buvo Jėzaus dienomis. Dievas kalbėjo apie Mesiją, bet žmonės tikėjo savaip. Kad taip neatsitiktų, Viešpats įkūrė bažnyčias. Jis surenka žmones iš visokiausių tautų ir sukviečia juos Dievo žodžių klausymui, bendravimui, maldai ir duonos laužimui drauge. Kiekvienas įsitikinimas yra ištiriamas bendruomenėje. Čia pastoviai esame raginami tikėti. Čia dėmesį nukreipiame į Kristų. Čia Dievas apdovanojo mus visa...

 

„Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui pažinimu to, kuris pašaukė mus savo šlove ir jėga. ⁴ Drauge jis mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai.⁵ Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe - pažinimą, ⁶ pažinimu - susivaldymą, susivaldymu - ištvermę, ištverme - maldingumą, ⁷ maldingumu - brolybę, o brolybe - meilę. ⁸ Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. ⁹ O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių. ¹⁰ Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada neapsigausite. ¹¹ Šitaip dar plačiau atsivers jums vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę." (2 Pet1,3-11)

 

Jei būsime stropūs, mes sugebėsime tikėjimą nukreipti tinkamą linkme. Jeigu tikėsime, natūralu, kad tikėjimas keis mus ir mūsų elgesys – etika bei moralė keisis. Visa tai galima vadinti dorybe. Tuščia kalbėti apie Dievo pažinimą, jeigu tikėjimas nekeičia mūsų elgesio ir mąstymo. Petras labai įžvalgiai parašė: „dorybe ugdykite pažinimą". Pažinimas ves į susivaldymą. Dievo pažinimas suteikia galios valdyti save. Mes esame nenusakomi, mes nežinome ką galime iškrėsti, jeigu tik bus tinkamos sąlygos. Taip mes tampame ištvermingi. Ištvermė atsiranda, kai praktikuoja kantrybę arba susivaldymą. Kai tave puola, norisi gintis. Krikščionims per amžius teko ugdyti susivaldymą, tik taip mūsų protėviai galėjo ištvermingai žūti inkvizicijos liepsnose, nes jų tikėjimas buvo veikiantis. Petras ragina ištverme ugdyti maldingumą. Taip mums reikia ištvermės, kad sugebėtume melstis ir klausytis Dievo žodžio. Maldingumas tai sugebėjimas visu protu ir visomis jėgomis atsiduoti Dievo mokslui ir gyvenimui pagal jį. Maldingumas ugdo brolybę. Tuščias yra maldingumas, kuris skaldo ir supriešina brolius. Jokūbas rašo: „Jei kas mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias. ²⁷ Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu." (jok 1,26-27) Broliškumo priešas yra nevaldomas liežuvis ir negailestingumas artimui, ypač pasaulio nuskriaustiesiems.

Ir jeigu dar grįžti prie Petro žodžių: brolybė ugdys meilę. Sugebėjimas bendrauti su savimi nedaug kam naudingas. Tačiau sugebėjimas bendrauti su broliaus ir seserimis Kristuje yra naudingas, nes tokia bičiulystė augina meilę. „Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių."

Štai tokie dalykai turi gyvuoti ir tarpti mūsų tarpe. Tada galėsime būti tikri, kad Dievas yra su mumis. Jeigu Kristus apvalė mūsų nuodėmes, mes būsime kaip Jis ir nepamiršime kas svarbiausia. Amen.

 

Pamokslo "Maldingumo slėpinys" santrauka

1Tim 3,16

 

Ir, kaip visi sutinka, didis yra maldingumo slėpinys: Jis apsireiškė kūne, buvo Dvasios pateisintas, pasirodęs angelams, paskelbtas pagonims, įtikėtas pasaulyje ir paimtas į šlovę

 

Kur slypi tikro pamaldumo receptas? Koks žmogus yra tikrai maldingas? Kas nors pasakys, kad reikia daug melstis. Reguliariai, tris kartus per dieną iškelti rankas ir garsiai šlovinti Dievą, svarbiausia šlovinti, ne prašyti ir prašyti, bet garbinti, dėkoti. Būtinai per metus perskaityti Bibliją, geriau net du kartus perskaityti. Nepraleisti bendruomenės pamaldų. Kasdien netikintiesiems paskelbti Evangeliją, padėti seneliui pereiti gatvę, paaukoti vargšams, pasmerkti nuodėmę, kartą savaitėje pasninkauti ir kt. O kad mes tokie būtume, taip darytume, būtų labai šaunu. Tačiau Ne tai Biblija vadina tikru maldingumu arba dievotumu.

 

1)   Kas gi yra pamaldumas? Raštas sako, kad pamaldumas yra paslaptis. 1Tim 3,16 Ir, kaip visi sutinka, didis yra maldingumo slėpinys: - „O kaip įdomu. Paslaptis... Man patinka paslaptys", - kas nors pasakytų. Paulius dažnai minėjo Kristaus slėpinį. Tikrai mūsų dienas yra paslapčių ir netikėtumų Dievas. Jis nematomas ir daugelis tiesų apie Jį yra paslėptos. Tačiau Viešpats atėjus laikui pasirenka atskleisti paslaptis mirtingiesiems. Ef 3,4 Skaitydami galite įsitikinti, kad aš suvokiu Kristaus slėpinį, kuris ankstesnėms žmonių vaikų kartoms nebuvo paskelbtas taip, kaip jis dabar Dvasios atskleistas jo šventiesiems apaštalams ir pranašams... 1 Kor 2,7 Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti. Jos nepažino šio pasaulio valdovai... Ef 1,9 ...paskelbdamas savo valios slėpinį... Kol 1,27 jiems Dievas panorėjo paskelbti, kokie dideli šio slėpinio garbės turtai skirti pagonims, būtent Kristus jumyse – garbės viltis.

Taigi, koks gi tas maldingumo slėpinys? Tai Jėzus Kristus. kad būtų paguostos  visų širdys, kad, meile suvienyti visi pasiektų supratimo pilnatvės turtus ir galėtų pažinti Dievo slėpinį – Kristų, kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai. Kol 2,2

 

2)   Jis apsireiškė kūne, Maldingumo pradžia Jėzus Kristus atėjęs kūne. Tai yra tikras Jėzus Kristus. Daugelis šiandien apsigauna ir ieško ne to Jėzaus. Per amžius velnias apgaudinėja žmones. Ir jis turi daug tarnų kiekvienoje bažnyčioje. Kaip gali būti surištas maldingumas su faktu, kad Jėzus atėjo kūne? Brangieji, Jėzus Kristus būdamas kūne tapo keliu tiesa ir gyvenimu mums. Būdamas žmogaus kūne jie tapo tobulu pavyzdžiu mums. Ir ne tik tai. Būdamas žmogaus kūne Viešpats buvo nubaustas dėl mūsų. Teisusis mirė už neteisiuosius. Tik Jėzus galėjo tai padaryti. Jėzus Kristus buvo žmogus, atlaikė visus gundymus, nors kentėjo taip pat kaip mes visi.

Pirmajame amžiuje į pasaulį buvo išėję daug antikristų, kurie nepripažino Jėzaus atėjusio kūne. Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų. Iš to pažinsite Dievo Dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo, ir kiekviena dvasia, kuri Jėzaus neišpažįsta, nėra iš Dievo. Tokia dvasia iš antikristo, apie kurį esate girdėję, jog jis ateisiąs. Jis jau dabar yra pasaulyje (1Jon 4,1-3). Labai svarbu šiuos žodžius suprasti istoriniame kontekste. Tais laikais buvo populiari gnostikų, pagonių filosofija, kuri skelbė, kad kūnas yra blogis ir į jokį žmogišką kūną negali nusileisti Dievo dvasia. Ir žmonėms buvo labai lengva patikėti šiuo melu. Tačiau Dievas apsireiškė kūne, kad išgelbėtų mus. Šiandien tokia antikristo religija pasireiškia kitokiomis formomis ir mes taip pat turime būti budrūs, kad netaptume klaidingo maldingumo aukomis.

 

3)   buvo Dvasios pateisintas. Žmonės ieško pateisinimo. Visi nori būti teisūs. Vieni ieško pasiteisinimo, kiti užtarimo. Kiekvienas suranda filosofiją ar religiją, kuri būtų patogi jiems. Aiškindami savo poziciją, žmonės cituoja savo „dvasinių" tėvų mintis. Jėzus Kristus buvo apkaltintas ir rastas kaltas tik nedorų žmonių akyse. Tačiau Jis buvo pateisintas Šventosios Dvasios. Jis buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios. Jį vedė Šventoji Dvasia. Jį prikėlė Dvasia. Ir išaukštino ta pati Dvasia.

Kaip mes, mirtingieji galime atskiri Dvasią? Ar ją galima užuosti? Gal ją galima pamatyti? Gal ją galima pajausti? Ne, Dvasią galime išgirsti. Jėzaus tarnystę lydėjo Dvasia. Jo Krikšto metu Dvasia nusileido matomu pavidalu tarsi balandis. „Kai, visai tauta krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi". (Luk 3,21-22) Jis buvo pilnas Dvasios kai ruošėsi tarnavimui „Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų"... (Luk 4,4). „Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį garsas"( Luk 4,14). Jėzui pradedant Tėvo skirtą darbą jis kalbėjo pranašų lūpomis: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų" (Luk 4,18).

Visą laiką Jėzus kalbėjo tai ką sakė Tėvas. Dievo Tėvo Dvasia negali kalbėti ką nors kitą. Galima sakyti, kad jis buvo Dvasios pateisintas arba Dvasia kuri sklido iš jo įrodė jo teisumą. Tačiau ne daugelis tai supranta ir nori tikėti. Maldingumo be Šventosios Dvasios tikrai nematysime. Čia yra paslaptis, bet ji jau atverta, klausimas ar mes patikėsime ir būsime Dvasios pateisinti? Ar vis dar raminsimės mirtingų žmonių paguoda.

 

4)   pasirodęs angelams, Jėzų visada lydėjo angelai. „Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo" ( Mat 4,11). Angelai visada buvo šalia. Angelai, tai Tėvo pasiuntiniai, paslaptingos būtybės, visada padedančios Dievo žmonėms. Angelai nepadės velnio vaikams, angelai nedalyvaus melaginguose sumanymuose. Angelų vieta Evangelijose liudija visų pirma žydams, kad Jėzus yra iš aukštybės ir kad jis yra teisus. Angelai visada vykdo Dangiškojo Tėvo valią ir niekada negali padrąsinti nepaklusti Viešpačiui, tai daro šėtono angelai – demonai.

 

5)   paskelbtas pagonims, Jėzus Kristus turėjo būti skelbiamas pagonims. Senasis Testamentas kupinas pranašysčių apie tai, kad pagonys išvys šviesą. Ne tik žydai, bet visas pasaulis bus išgelbėtas per Jėzų. „Zabulono žeme ir Neftalio žeme. Paežerės juosta, žeme už Jordano – pagonių Galilėja. Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė" Mat 4,15-16. Izraelis buvo pamiršęs, kad jie turi būti šviesa pagonims, kad šie atsiverstų. Jie aukštino atsiskyrimą nuo visų, kurie nėra žydai. Tačiau Jėzus buvo skelbiamas pagonims. Net apaštalai turėjo sunkių išgyvenimų, kai Viešpats pašaukė skelbti Evangeliją pagonims. Tačiau tikrasis Jėzus yra skelbiamas visiems. Tikro maldingumo paslaptis slypi Jėzuje, kuris yra visų žmonių gelbėtojas. Ir jis privalomas visiems. Nepasiduokime farizėjiškiems klaidamoksliams, kurie skelbia Jėzų, numirusį tik už išrinktuosius.

 

6)   įtikėtas pasaulyje ir paimtas į šlovę. Žmonės patikėjo Kristumi ir gyveno juo. Maldingumas neįmanomas, jei nebus tikėjimo Jėzumi. „Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina." (Heb 1.6) Mes esame laimingi, jeigu patikėjome Kristumi. Mes esame palaiminti, jeigu sugebėjome patikėti nuoširdžiai. Mes esame išgelbėti, jeigu įtikėjome Kristų visu protu, visa siela, visomis jėgomis. Biblijoje skaitome apie žmones kurie įtikėjo Kristų ir kaip galingai keitėsi jų gyvenimas. Ar mes taip esame įtikėję?

Jėzus Kristus buvo paimtas į šlovę, tai yra jis mirė ir prisikėlė. Pasaulis įtikėjo Jėzų ir niekada nebus įmanoma jo pamiršti. Visada buvo ir bus tikinčiųjų, kurie išpažins Kristų, kuris yra gyvas ir sėdi Tėvo dešinėje. Daugelis gali nusisukti, tačiau mes žvelkime į vienintelį tikrąjį, kuris gali atskleisti mums savo paslaptis per apaštalų ir pranašų žinią. Ne šių dienų apsimetėlių apaštalų ir netikrų pranašų žinią, bet per Dvasią, kurio kupinas buvo Jėzus, mūsų brangus Viešpats.

 

Malonė ir ramybė tegausėja jums su Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus pažinimu. Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kad praverčia gyvenimui ir maldingumui pažinimu to, kuris pašaukė mus savo šlove ir jėga (2Pet 1,2-3). Amen.

 

Nesuprasta dvasinė tiesa

 

Kaip dažnai mes nesuprantame dvasinės kalbos. Ir jeigu dabar paklausčiau kas yra „dvasinė" kalba, kažin ar išgirsčiau vieningą atsakymą? Tačiau mes privalome išmokti mąstyti dvasiškai, mąstyti taip kaip mąstė Jėzus, suprasti Dvasią. Tik tas, kuris turi Jėzaus Dvasią, gali suprasti Dievo Žodį. Tik tada viename kūne bus viena Dvasia. Neveltui apaštalas Jonas kviečia ištirti dvasias. Taip, reikia ištirti vėjus, kurie atneša mokymą, filosofiją bei politiką.

„Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes. ¹¹ Kuris žmogus žino kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia. ¹² O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas. ¹³ Apie tai ir kalbame ne žmogiškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus. ¹⁴ Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai. ¹⁵ Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį. ¹⁶ Kas gi yra suvokęs Viešpaties mintį, kad galėtų jį pamokyti? O mes turime Kristaus išmonę." (1 Kor 2,10-16)

 

 

1)   Kristaus kūno šventykla ir šventykla Jeruzalėje. „Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!" Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventykla statyta, o tu atstatysi ją per tris dienas?!" Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą. (Jon 2,19-22)

Žydai nesuprato Jėzaus žodžių, nes nežinojo šventyklos paskirties, nes netikėjo Jėzumi. Jie netikėjo, kad pats Jehova Dievas yra šiame žmogaus pavidale. Šventykla, kurioje nėra Dievo ‑ jokia šventykla. Žemiška šventykla tebuvo Kristaus pirmavaizdis. Jis nurodė į Kristų.

Šie žodžiai aktualūs ir šiandien. Žmonės nežino kas yra Dievas ir kur Jis yra. Žmonės prisiriša prie regimų dalykų, o ne paties Kristaus. Ieško šventyklų, kuriose rastų išgelbėjimą. Daugeliui bažnyčia taip pat asocijuojasi tik su religija, apeigomis ir sąžinės nuraminimu...

 

2)   Nesuprasta tiesa apie naują gimimą" Bet kaip gali  gimti žmogus būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?" (Jon 3,4)

Koks keistas klausimas? Negi Nikodemas buvo toks naivus, jog manė, kad Jėzus kalba apie fizinį gimimą? Nemanau. Jis suprato apie ką kalbama. Jis suvokė, kad Jėzus kviečia atsiversti. Jis kviečia pakeisti savo kelius.

Nikodemas atspindi daugelio žmonių širdis šiandien. Ką reiškia gimti iš naujo? Kaip čia vyksta tas gimimas? Šiandien dvasinis gimimas gali būti supainiotas su kūniniu gimimu. Žmogaus nuomonės, filosofijos, gyvenimo būdo pasikeitimą galima pavadinti gimimu iš naujo. Bet Dievas kalba ir apie antgamtini Dievo Dvasios darbą, o ne paprasčiausią kūniškų pastangų veiksmą. Gimimas iš naujo – nėra tik Dievo veikimas. Dažnai pamokslininkai duoda pavyzdį, kad toks gimimas panašus į žmogaus gimimą. Tačiau kūdikis negali pasirinkti nei gimimo dienos, nei apskritai gimti. Tačiau žmogus gali pasirinkti gimti iš naujo. Reikia budėti, kad teologija nebūtų skelbiama iš mūsų sugalvotų palyginimų.

 

3)   Gyvenimo vanduo ir paprastas HDUO (H2O) "Tuomet moteris sušuko: "Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai!" (Jon 4,15)

Kaip visi norėtų kažkokio stebuklingo dalyko, kuris išlaisvintu iš kasdieniškų rūpesčių, problemų. Pasakose žmonės svajoja apie auksines žuveles, lydekas ir burtų lazdeles. Filmuose kuriama burtažodžius, kurių pagalba žmonių gyvenimas patampa toks lengvas ir be rūpesčių.

Mūsų kūnai visada trokšta vandens, sielos nori būti sočios, bet be Dievo. Dievas jau tokius mus sukūrė, kad mes niekada negalime turėti sotumo ir ramybės be Viešpaties. Mums reikia gyvybės vandens, kuris duos amžiną sotumą ir ramybę. Mums reikia Dievo Dvasios, kuri gali numalšinti troškulį.

Mums gali atrodyti: "Jei tik įsigyčiau štai šį daiktą, kaip butų gera, man pakaktų ir būtu ramu. Jei tik pažiūrėsiu šį filmą , tada bus ramu, jei tik…Tik Dievas gali tobulai numalšinti bet kokį troškulį.

 

4)   Dvasinis maistas ir paprastas maistas. „Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: 'Rabi, pasistiprink". O jis atsiliepė: "Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote". Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: "Nejaugi kas jam atnešė valgyti?" Bet Jėzus tarė: "Mano maistas –vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą." (Jon 4,31-34)

Jėzus visada išnaudodavo gyvenimiškas situacijas, kad vaizdingai nupasakotų dvasines tiesas. Tuo Jis patraukdavo klausytojų dėmesį. – „Ką? Kitokį maistą? Iš kur jį paimti?" Taip atrodo, kad Rabis ilgai nevalgė ir laukė kol mokiniai užduos šį klausimą. Kada esi išalkęs, puikiai žinai ką reiškia maistas. Tai būtinybė. Ir tada Jėzus sako: "Mano maistas –vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą." Manau mokiniai dabar suprato puikiausiai kas svarbiau gyvenime.

 

5)   Gyvenimas Kristumi lygus Jo kūno valgymui ir kraujo gėrimui. "Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!" (Jon 6,52).Sunkūs žodžiai ar ne? Valgyti kūną ir gerti kraują? Tada tai sukėlė žmonių nuostabą, mastymą bei pyktį. Šiandien panašiai. Šie žodžiai pajudina mąstymą. Vieni dėl šių žodžių galvoja, kad valgydami duoną ir gerdami vyną priima Jėzų į save, kiti mano dar ką nors. Tai religijos ir gyvojo ryšio sankirta. Valgyti ir gerti Krsitų, reiškia gyventi pagal visą Krsitaus gyvenimą. Mes esame gundomi ignoruoti dalį Jėzaus mokymo...

 

6)   Kristaus grįžimas į dangų ar savižudybė " Jėzus vėl jiems kalbėjo: „Aš pasitrauksiu, o jūs ieškosite manęs ir numirsite savo nuodėmėje. Kur aš einu, jūs negalite nueiti." ²² Tada žydai ėmė klausinėti: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: 'Kur aš einu, jūs negalite nueiti'?" ²³ Jėzus atsakė: „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs - iš šio pasaulio, o aš - ne iš šio pasaulio. ²⁴ Todėl aš jums sakiau, kad jūs numirsite savo nuodėmėse. Tikrai! Jeigu jūs netikėsite! kad Aš Esu, numirsite savo nuodėmėse." (Jon 8,21-24)

Žydai netikėjo Jėzumi. Jie netikėjo Raštais, nors puikiai juos pažinojo. Jie negalėjo suvokti, kad kas nors kur nors gali nueiti kitur jei ne į mirtį. Jauni žmonės paprastai nemiršta. Todėl jie manė, kad jis nusižudys. Šiandien žmonės taip pat nori viską logiškai suprasti. Pamenu vienas žmogus sakė. Biblija reikia suprasti logiškai. Jei negalima suprasti logiškai, reiškia ši knyga yra ne iš Dievo. Dievas turi viską suprantamai kalbėti. Dievas ir kalba suprantami, tik, kad mes nenorime klausyti.

 

7)    Dvasinė vergovė nuodėmei ir su fizine vergyste. Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; ³² jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus." ³³ Jie atsakė: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: 'Tapsite laisvi'?" ³⁴ Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. ³⁵ Bet vergas ne amžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams. ³⁶ Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi. (Jon 8,31-33)

 

Jėzus palietė skaudulį. "Mes vergai? Niekada nevergavome!" Girdime save? Dievas pakaltina mus, prabyla į širdį. O ką darome mes? Mūsų ego taip pasižeidžia, užverda. Aš baptistas, krikščionis, aš niekada nevergauju, mane Jėzus išlaisvino, aš pažinau tiesą. Taip kalba mūsų savimeilė. Prisipažinti, kad esi vergas niekas nenori. Ir mes šiandien galime susipainioti, todėl verčiau klausykimės Jėzaus žodžių. Pažinkime tiesą apie save, ieškokime jos, laukime jos.

 

Dievas klaba per Jėzų Kristų ir šiandien, Jo žodis gyvas. Jis sukelia klausimus, sustabdo, priverčia mąstyti. Kaip nuostabu, kad mes jo nesuprantame iš pirmų žodžių. Tai priverčia mus melstis ir prašyti pagalbos, tai veda mus pas Dievą. Parodo, kad atskirti nuo Dievo nieko negalime. Todėl pažinkime tiesą ir tegu ji mus išlaisvina…  Amen

 

Sekmadienio pamokslas

Audio įrašas

Sekmadienio pamokslas S.S.Pearson

2 Korintiečiams 2, 14-17

 

Šeši dalykai, apibūdinantys tikinčiojo gyvenimą!

 

PIRMA, TAI DĖKINGUMO GYVENIMAS

„Dėkui Dievui..."

 

Jeigu aš esu Dievo vaikas, tada Jo nuostabi meilė ir malonė man buvo tokia, kad:

                

Jis paėmė mane, išsipurvinusį nuodėme, ir nuplovė savo brangiausio Sūnaus krauju;

 

Jis paėmė mano sergančią sielą ir išgydė mano žaizdas bei skaudulius savo gydančiu balzamu;

 

Jis paėmė mane nuogą ir aprengė tobulu Jėzaus Kristaus teisumu;

 

Jis ištraukė mano kojas, įklimpusias giliai į purvą ir klampų molį, ir pastatė jas ant Karaliaus vieškelio!

 

                 Jis paėmė mane bėdoje ir pripildė mano širdį savo ramybe!

 

                 Jis paėmė mane liūdesy ir pripildė sielą šventu džiaugsmu!

                              

                 Jis paėmė mane skurde ir davė man savo  turtų;

 

                 Jis paėmė  mane neviltyje ir davė man  dangišką viltį;

 

Per Jo malonę aš einu į tą „šalį, skaistesnę už dieną", vietą, kurios Jis nuėjo man paruošti.  Į vietą, geriausią iš visų vietų;  į namus, geriausius iš visų namų; į gyvenamą vietą, kur visi būstai yra rūmai; kur visos kėdės yra sostai; į miestą, kur visi jo piliečiai yra karaliai. („Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai!")

 

Ir kai prisimename, kad iš prigimties mes buvome pasigailėtini skurdžiai: nupuolę ir nuopuolio pražudyti, – ne tik neverti Jo malonės, bet nusipelnę rūstybės, sunaikinimo ir pražūties, –

 

-      Iš tikrųjų turime sakyti:  „Dėkui Dievui!"

 

Kai mąstome  apie  Dievo meilę mums:

– „... kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome  nusidėjėliai"!

 

NEPRILYGSTAMA MEILĖ – Jono 3,16

 

Nepelnyta MEILĖ – Neužtarnauta. Visiškai priešinga mūsų nuopelnams.

 

NEABEJOTINA MEILĖ – „Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis pamilo mus ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes" (1Jono 4,10).

 

Duok Dieve, kad ji nebūtų NEATSAKYTA MEILĖ!

 

Kaip  esame mylimi – taip turėtume mylėti – (labai).

                     

Kaip buvo mums atleista – taip ir mes turėtume atleisti – (noriai).

                                        

Ir tokia iš  dalies būtų mūsų padėkos išraiška.

 

ANTRA, TAI PERGALINGAS GYVENIMAS

„Dėkui Dievui, kuris mus visuomet veda Kristaus pergalės eisenoje".

                            

Krikščionio gyvenimas yra sumanytas būti pergalės eisena – gyvenimas nugalint ir įveikiant.

                              

Per Dievo malonę Jo žmonės švenčia pergalę prieš Šėtoną, Mirtį ir Pragarą.

Ir  tai jie daro „Kristuje"!

 

Išgelbėtieji danguje, kuriuos matė Jonas (Apreiškimo 12,11), nugalėjo didįjį slibiną  – Šėtoną –  „Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu", jie triumfavo „Kristuje".

 

Nėra jokios galimybės gyventi pergalingą gyvenimą ne Kristuje ar atskirai nuo Kristaus! Tačiau mes galime iš  tiesų sakyti: „Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina".

 

Tikras krikščionis yra Dievo vedamas iš vienos vietos į kitą Kristaus pergalės eisenoje.

 

Apaštalas Paulius šiuos mūsų teksto žodžius rašė Makedonijoje. Jo gyvenimas buvo nesiliaujantis judėjimas: kurį laiką Antiochijoje, netrukus Efeze; iš Efezo į Korintą; po Korinto į  Jeruzalę; po Jeruzalės į Romą, – varginantis, nenustygstantis, nerimastingas gyvenimas;

                                      

kovojimas visur, kur tik ėjo. Jis taip kalbėjo apie tai: „Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą", – taip jis aprašo savo gyvenimą 11-tame 2 Laiško korintiečiams skyriuje.

                            

Tačiau čia, antrame skyriuje, jis sako, kad nepaisant visų išmėginimų, sunkumų ir skausmų, tai yra gyvenimas, kuris „visuomet" yra pergalingas „Kristuje" !

 

-       Kad ir kokios būtų išorinės aplinkybės,

-       kad ir kokios didelės bėdos ar vargai užeitų,

-       mums reikia eiti „visuomet ... Kristaus pergalės eisenoje".

 

Dažnai keliaudamas apaštalas Paulius visuomet jautėsi Dievo vedamas Kristaus pergalės eisenoje.

 

Keliaudamas iš vienos vietos į kitą jis pasirodydavo kaip Kristaus pergalės simbolis. Kristus buvo nugalėjęs Paulių, o Paulius dabar šventė  pergales Kristuje!

 

Kai Jėzus Kristus nugali mus, Jis „veda mus pergalės eisenoje" – tai Jo jėga mes tampame „daugiau negu nugalėtojai".

 

Ši pergalė, apie kurią čia kalbame, yra pergalė prieš kitus: žmones ir piktąsias dvasias, pasaulį, priekaištus, persekiojimus, kitų palankumą ir pataikavimą.

                             

Tai pergalė prieš piktus žmones, jų melus ir šmeižtus, jų prieštaravimus ir klaidingą mokslą.

 

Ten, kur Dievo vaikas stoja už Kristų ir tiesą, jis visada triumfuos prieš pragarą  ir pasaulį, prieš Šėtoną ir nuodėmę, prieš nedorus velnio vaikus ir kiekvieną velnią ir demoną iš pragaro bedugnės! „Dėkui Dievui"!

 

Jis visuomet! visuomet! visuomet! švęs pergalę Kristuje!

 

Jis turi dėkingumo gyvenimą; jis  turi pergalingą gyvenimą! ir,

 

 

TREČIA, TAI YRA LIUDIJANTIS GYVENIMAS

 

„...ir per mus visur skleidžia mielą savo pažinimo kvapą".

Apaštalas Paulius buvo maištininkas prieš Kristų;   -

išskirtinis Kristaus sekėjų persekiotojas; fanatikas, nusistatęs prieš krikščionybę.

 

Tada Kristus įveikė jį, Kristus jį nugalėjo, IR KOKS PASIKEITIMAS!  Jis skelbė tikėjimą, kurį kadaise naikino; jis skelbė tą tikėjimą taip, kaip buvo jį persekiojęs – „svetimuose miestuose".

 

Paulius buvo tobulas Kristaus liudijimas: jis pats buvo tekstas, pamokslininkas ir pamokslas.

Žiūrint į Paulių matėsi, ką gali padaryti Kristus!

                

Jis visur skleidė Kristaus pažinimą.

                       

Jis buvo smilkytuvas, siūbuojamas šen ir ten tarp žmonių ir skleidžiantis gelbėjančios malonės kvapą!

 

Tokia ir yra kiekvieno Dievo vaiko paskirtis!

 

Mums liepta: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs".

 

Mūsų liudijimas yra pažinimo patvirtinimas.

                                                    

Mes galime sakyti: „... žinau, kuo įtikėjau..."  (2 Timotiejui 1,12).

 

„Mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję".

               

Tai, ką žinome, mes gavome iš Viešpaties:

                     

-      Jis atkimšo mūsų ausis, kad girdėtume Jo mielą balsą;

 

-      Jis atvėrė mūsų akis, kad matytume Jo grožį ir tiesą;

 

-      Jis davė mums pažinti išmintį.

 

Dievas mus mokė, o mes savo ruožtu perduodame tai, ką gavome  –  „Jo pažinimą".

 

Mūsų Dievo kaip Asmens pažinimą!

 

Jo Malonės Evangelijos pažinimą!

 

Kokį pažinimą apie mūsų Dievą kaip Asmenį mes turime paskelbti?

 

Jo neperduodamas dieviškas savybes: 

 

AMŽINAS;

 

TREJYBĖ (Tėvas, Sūnus, Šventoji Dvasia);

               

VISAGALIS;

 

VISURESANTIS (visada esantis);

 

VISAŽINIS (viską žinantis, išmintingas);

 

SUVERENUS (visavaldis);

Šventas; teisus; pavydulingas; teisingas; nekintantis.

 

Kokį pažinimą turime paskelbti apie Jo malonės Evangeliją?

 

PASIGAILĖJIMĄ,

          

ATLEIDIMĄ,

 

LAISVAI DUODAMĄ MALONĘ!

 

Visų didžiausios skolos dovanojimą, juodžiausios širdies apvalymą:

Išgelbėjimą blogiausiam nusidėjėliui – Amžiną Išgelbėjimą!

 

O, kokia tai aukšta ir didžiulė garbė supažindinti su nežinomu Dievu, kaip Paulius padarė Atėnuose! SU MALONĖS DIEVU! – taigi, su gailestingu Dievu!

 

Brangus Viešpatie! Mano dūstančią sielą uždek

Skleisti aplinkui Tavo neprilygstamą liepsną

Ir su džiaugsmu atsakingai paskelbti

Malonę, gelbėjančią nuo mirties ir pragaro.

 

KETVIRTA, TAI GYVENIMAS, SKLEIDŽIANTIS MIELĄ KVAPĄ

 

„Juk mes esame Kristaus kvapas Dievui tarp einančių į išganymą ir žengiančių į pražūtį: vieniems ­ mirties kvapas, nešantis mirtį, kitiems ­ gyvenimo kvapas, vedantis į gyvenimą". 

             

– Kokia rimta tiesa!

 

Niekas negali likti neutralus Kristaus akivaizdoje, ar susitikęs su tikra Evangelija, ar tikru krikščioniu.

 

Kiekvienas kontaktas su Dievo vaiku ar su Evangelija yra į gera ar į bloga;  toks susitikimas niekada nebūna be pasekmių!

 

Tai rimčiausia šventa tiesa!

 

Paulius gali paklausti:  „O kas gi tinkamas šiam uždaviniui?"

 

PENKTA, TAI GYVENIMAS TIESOJE

„Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu".

 

Kai šiais laikais šėtoniškais melais ir velniškomis atakomis puolamas tyras ir brangus Dievo Žodis, kokie iš tikrųjų esame palaiminti Dievo malone ir gerumu sakydami tiesą: „Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu" (mes esame išvaduoti iš velnio apgaulės).

 

Mes turime be jokių išimčių laikytis Dievo duotų teisingų Šventojo Rašto variantų, kurie yra išversti geriausių vertėjų iš geriausių tekstų ir suteikia patikimiausią tiesos liudijimą.

 

Šiandien turime būti budrūs!

 

Tačiau yra ne taip jau mažai šiuolaikinių leidėjų, kurie iškraipo Dievo Žodį!

 

Įleista klaida, žmogiška filosofija, asmeniškos nuomonės, nereikalinga medžiaga, viena vertus, ir praleistos ar iškraipytos svarbios tiesos, kita vertus, tiek iš sakyklų, tiek ir daugelio krikščionių pokalbiuose – tai Dievo Žodžio iškraipymas.

 

Dievo Žodį Viešpaties žmonės turi skaityti, tyrinėti ir priimti ramiai, nuolankiai ir su malda – visa apimtimi, kaip visumą! Ir tokiu pat būdu jis turi būti skleidžiamas!

 

Visi Dievo nutarimai! Gryni, neatmiešti, neatsiprašinėjant, be kompromisų!

 

Nepaperkamas, „Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu".

 

Pastebėkite, kad apaštalas kalba apie tuos, kurie prekiauja Dievo Žodžiu, kaip apie „daugelį".

 

Buvo didelė daugybė netikrų mokytojų ankstyvaisiais krikščionybės amžiais, ir Biblija mums sako, jog paskučiausi laikai bus pažymėti tuo, kad žmonės nebepakęs sveiko mokslo ir bus gausybė netikrų mokytojų.

 

Ketvirtame šio laiško skyriuje (2 eilutė) apaštalas kalba: „,,, mes nesileidžiame į gudravimus ir neklastojame Dievo žodžio"  ir tai reiškia, kad tikrai atsivertęs žmogus niekada neklastos Dievo žodžio!

 

Net ir Naujojo Testamento laikais buvo žmonių, skelbiančių evangeliją, kuri turėjo šiek tiek Kristaus kvapo, bet kartu ir jų pačių priedus. Jų pienas nebuvo tikrasis Dievo žodžio pienas. Jie bandė padaryti savo žinią priimtiną žmonėms ir dažnai darė tai tikėdamiesi sau asmeniškos naudos.

                                               

Tokie žmonės atrodys kaip šviesos angelai!

                       

Tokie žmonės pasirodys esą vilkai avies kailyje!

 

Leiskite priminti jums, kad klaidos išvaizda yra apgaulinga, klaida pasireiškia savo veikimu.

 

Kokie budrūs, ištikimi, maldingi ir atsargūs turime būti elgdamiesi su brangiu ir tyru Dievo Žodžiu!

 

ŠEŠTA, TAI GYVENIMAS DIEVO AKIVAIZDOJE IR JO ARTUMOJE.

„Mes ... kalbame Kristuje,... Dievo akivaizdoje".

 

Dievo vaikai kalba  „Kristuje",  Kristaus vardu, apie Kristų, išsamiai, laisvai ir aiškiai, kaip apie Dievo dovaną nusidėjėliams ir vienintelį nusidėjėlių Gelbėtoją,  vienintelį Dievo išrinktųjų Atpirkėją!

 

Būdas, kaip jie tai daro, yra nuoširdumas su visišku sąžiningumu ir ištikimybe, ir jų vienintelis tikslas yra Dievo garbė ir gėris sieloms.

 

Jie tai daro didžiojo širdžių tyrėjo Dievo akivaizdoje, kuriam jie turės duoti apyskaitą: „Mes ... kalbame Kristuje,... Dievo akivaizdoje".

 

Tai, kad esame Dievo akivaizdoje, turėtų mums sukelti baimę ir atsargumą – nes Jis ne tik girdi žodžius, bet ir kreipia dėmesį į širdį.

 

Tačiau ten yra ir daug padrąsinimo.

Jei nuolankiai ir ištikimai siekiame „kalbėti Kristuje", Dievas yra su mumis: pastebėdamas kiekvieną pastangą; uždengdamas kiekvieną mums iškastą duobę; padėdamas išvengti visų spąstų mūsų kelyje.

 

Kai tik išdrįstame eiti pirmyn, kad ir bijodami, mes esame „Dievo akivaizdoje".

 

Kadangi mes esame Jo, ir esame mielas Kristaus kvapas Jam, Jis maloningai rūpinsis, kad mūsų gyvenimas būtų toks, kurį Jis „visuomet veda Kristaus pergalės eisenoje ir per mus visur skleidžia mielą savo pažinimo kvapą".                                                                              AMEN