Artinosi žydų Velykos - pamokslo santrauka

Jon 2,13-23; Jon 6,4; Jon 11,55

 

Artėja Velykos, daugeliui didelė šventė, nes jos metu prisimename mūsų Viešpatį, kuris nugalėjo mirtį. Taigi krikščionims tai Jėzaus Kristaus prisikėlimas. Žydams išėjimo iš vergovės šventė. Jie ją vadina Pascha. Pascha, tai aukos šventė, Pascha tai stebuklų metas. Pascha – naujo gyvenimo viltis. Biblija kalba apie Paschas, kuriose dalyvavo Jėzus. Pastudijuokime tas Naujojo Testamento vietas.

 

1)       Jėzus Kristus yra Šventykla. Jon 2,13-23. artėjant Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo Namų nedarykite prekybos namų! Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo Namų sugrauš mane.(Ps 69,9) Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?" Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!" Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventykla statyta, o tu atstatysi ją per tris dienas?" Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštus.

1. Jėzus rūpinasi šventykla. Jon 2,15 Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos. Šis įvykis jau buvo išpranašautas. Jonas krikštytojas sakė Luk 3,17 Jo rankoje — vėtyklė : jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi." Jėzus Kristus rūpinosi Dievo šventykla, nes ji turėjo savo paskirtį. Jokiu būdu neturėjo tapti plėškų lindyne. Šventykloje apsireikšdavo Dievas, visa aukų sistema buvo tikrosios šventyklos įvaizdis - šešėlis. Heb 9,9 kuri yra dabartinio laikotarpio įvaizdis (parabolė)... tegaliojančius iki atnaujinimo meto (Heb 9,10b). Žydai nesuprato Rašto, todėl taip pasipiktino kai Jėzus paskelbė, kad gali atstatyti šitą šventyklą per tris dienas. Tikrai žemiškoji padangtė (palapinė dykumoje), vėliau Saliamono ir Erodo atstatyta šventykla simbolizavo Jėzų Kristų. Ji buvo Jėzaus nuosavybė, ne žydų. Šventykla buvo Tėvo nuosavybė ir turėjo atlikti savo paskirtį iki nustatyto atnaujinimo meto. Tačiau Jėzaus dienomis ji jau seniai nekalbėjo žmonėms apie Dievo didybę ir nepranašavo Kristaus atėjimo.

2. Jėzus Viešpatauja Dievo namuose. Heb 3,6 O Kristus viešpatauja jo namuose kaip Sūnus, ir tie namai esame mes, jeigu išlaikysime tvirtą pasitikėjimą ir pasididžiavimą viltimi. Jėzus yra Dievo namų Viešpats žemėje ir danguje. Ne tik danguje, bet ir žemėje. Kokie brangūs yra šie žodžiai. Mes esame Dievo namai, tačiau privalome likti ištikimi. Kodėl? Todėl, kad kartą žydai turėjo Dievo namus savo žemėje ir neliko ištikimi. Jie neišlaikė tvirto pasitikėjimo ir pasididžiavimo viltimi iki galo. Mūsų tikslas — amžina ištikimybė ir ištvermė.

3. Mes esame Jėzaus šventykla. 1 Kor 6,15-20 Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs! Didelė tiesa ir paslaptis atskleista mums šiandien. Mes esame Dievo šventykla, kuria rūpinasi pats Jėzus Kristus! Drauge, kaip bendruomenė, esame šventykla. Taip pat kiekvienas atskirai esame šventa šventykla. Toks Rašto apreiškimas mums kalba apie asmeninio ryšio su Dievu svarbą. Tačiau nepamirškime Luk 3,17 Jo rankoje — vėtyklė : jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi. Dievas žino savuosius. Mes galime apsimesti tikinčiaisiais, tačiau Kristaus neapgausime, mes galime užsidėti krikščionybės kaukę, tačiau Dievas mato širdis. Vieną dieną jis išvalys savo bendruomenę, atskirs pelus nuo grudų ir surinks į amžiną klėtį. Ar jus pateksite į tą grudų krūvą?

 

2)       Jėzus Kristus — gyvybės duona. Jon 6,4 Artinosi žydų Velykos. Taigi, artinasi Pascha. Jėzus nuvyksta anapus Galilėjos ežero. Pas jį susirenka minios žmonių. Jon 6,5-15 eilutėse skaitome, kaip Jėzus, panaudojęs berniuko 5 miežinės duonos kepalėlius ir dvi žuvis pamaitina didžiausią minią žmonių (Pagal Luką 5000 vyrų Lk 9,10-17). Šis stebuklas, kaip ir visi kiti turėjo tikslą, bet ne tokį, kurį suprato žmonės. Sočiai pavalgę, jie nusprendė, kad jis pranašas ir jau norėjo jį paskelbti karaliumi (Jon 6,14-15), bet Jėzus pasitraukė pats vienas į kalną (Jon 6,15). Visi norėjo karaliaus, kuris sočiai pamaitina, bet tikrasis saugumas, ne kūno sotume. Jėzus sakė 6,26-27 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs, ne dėl to, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos iki soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinam gyvenimui. Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs.

Ir šiandien daugelis vergauja pilvui. Tačiau sotumas nepadeda gyventi žemėje. Jėzus sakė,kad daug svarbesnis didesnis sotumas, ateinantis iš dangaus. Štai ką norėjo pasakyti Viešpats žmonėms. Duonos padauginimo ženklas buvo skirtas tautai, kad ši pamatytų Jėzuje gyvenimą su pertekliumi, nes Jis žadėjo duoti gyvenimo gausybę. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų. Jon 10,10

Ir štai Jon 6,35 atvirai sako aš esu gyvybės duona. Jon 6,35 Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš..." 51 Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę. 63 Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Jei kas nors šiandien dar abejoja ar gali paragauti dangiškosios duonos, tai neabejokite, nes ta duona prieinama kiekvienam. Ji yra čia, Biblijoje, nes Jėzaus mokslas yra gyvenimo duona.

Būkime nerauginti – atskirti nuo nuodėmingo gyvenimo. 1 Kor 5,6-8 Jūsų gyrimasis niekam tikęs. Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą? Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti, nes jau paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus. Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona. (skait. Kun 23,5-8)

 

3)       Dievo avinėlis ruošiasi mirčiai. Jon 11,55 Artinosi žydų Velykos. Daug žmonių iš viso krašto prieš Velykas traukė į Jeruzalę apsivalyti. Kaip liūdna, kad dauguma tautos, nors ir atlikdavo apsivalymo apeigas, likdavo širdyje purvini, nes išorinis apsivalymas nieko neduodavo, jei širdis nebuvo teisi prieš Dievą. Kaip ir šiandien, daugelis pasninkauja net visą mėnesį. Nors alkio taip ir nepajaučia, tik mėgaujasi nekasdieniu gurmanišku maistu - Silkutėmis ir kitokiais nemėsiškais patiekalais. Tačiau tai nepadeda priartėti prie Dievo, jei širdis toli nuo Jo.

Tuo metu, kai žmonės mano, kad savo aukomis apsivalys ir perka tuos karvelius ir avis, Jėzus Kristus išvalo šventyklą. (Mat 21,12-17. Mor 11,12-19. Luk 19,45-48). Jis nebijo, nes per tuos tris metus, niekas nepasikeitė. Jis liko šventyklos priežastis. Jis liko jos Viešpačiu. Juk Sūnus ir Tėvas yra viena.

Jon 12,1 Vaišės pas Lozorių – pasiruošimas laidotuvėms. Paėmusį svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais. Nors Judas prieštaravo, Jėzus pasakė,: Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai.

Jon 12,12-18 Palmių diena. Rytojaus dieną gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: „Osana. Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu, - Izraelio Karaliui. (Smulkiau Mat 21) Čia jie šaukė Osana, o kitą dieną, „ant kryžiaus Jį". Čia jie keliavo apsivalyti, o kitą dieną apsivalė nuo Jėzaus.

Jon 13,1 Kristaus bendruomenės (ekklezijos)– šventyklos apvalymas. Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Kokiu būdu jis parodė savo meilę? - mazgodamas mokiniams kojas. Paprastai turtingo žmogaus namuose kojas plaudavo vergai. Kas neturėdavo vergų, galėjo pats nuplauti svečiui kojas, parodydamas pagarbą ir nuolankumą. Žmonių kojos, turėjo daug daugiau darbo, nei šiandien. Jie keliavo ir vaikščiojo daugiausia pėstute. Dulkės ir purvas veikdavo pėdas kurioms reikėjo priežiūros. Nusiplauti kojas ir jei dar įmanoma pasitepti aliejumi buvo didelis atgaivinimas. Jėzus mylėjo savuosius, todėl parodė jiems pavyzdį kokie jie turi būti. Keista kodėl mokiniai neapiplovė Jėzaus kojų prieš vakarienę, tokiu būdų būtų parodę savo pagarbą. O gal jie buvo labai draugiški? Neabejotinai Jėzus ir mokiniai buvo geri draugai, o jei draugai,vadinasi lengva pamiršti pagarbą ir patarnavimą vienas kitam. Tikiuosi taip nebuvo su Jėzaus mokiniais. Mūsų bendruomenės yra panašiame pavojuje. Nariai taip suartėja, kad pradeda pyktis, bartis, įžeidinėti ir įsižeidinėti. Tačiau Jėzus sako: Jon 13,12-16 Ar suprantate ką jums padariau <...> Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką, ir pasiuntinys ne didesnis už- savo siuntėją.

Ar mes suprantame ką dėl mūsų padarė Jėzus Mesijas? Jis nusižemino iki galo, jis mirė už mus ant kryžiaus, kad mes galėtume švęsti amžinojo gyvenimo šventę. Kad mes gyventume šventai ir lauktume Jėzaus Kristaus pasirodymo.

Artinasi Velykos ir pas mus. Nepamirškime Jėzaus ir nesirūpinkime ką valgysime ir gersime per šventes. Nes Dievo karalystė ne valgymas ir gėrimas. Amen

 

Sekmadienio pamokslo įrašas

Pamokslo audio įrašas, atsisiųsti iš čia

kovo 7 d pamokslas

norejau ideti komentara, bet kaip visada nepavyko....

"Užmokestis už pamaldumą" pamoklso santrauka

Mat 6,1-18

 

„Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje."

 

Kada mes kalbame apie užmokestį, mes taip pat turime kalbėti ir apie tikėjimą. Kiekviename darbe mums reikia tikėjimo ir pasitikėjimo, kad darbdavys užmokės. Be pasitikėjimo negalėtume dirbti. Panašiai yra ir Dievo karalystėje – mums reikia praktinio pasitikėjimo Dievu visose gyvenimo sferose, jeigu mes laukiame užmokesčio ateities pasaulyje.

 

Šioje Rašto dalyje mes girdime Jėzaus mokymą apie pamaldumą. Jokūbas rašė: Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu. (Jok 1,27). Mums gali atrodyti, kad čia visai nekalbama apie pamaldumą, tačiau būtent apie tai ir yra kalbama. Ir mums taip atrodo todėl, kad esame pamokyti kitaip. Tačiau Jėzus prabilo apie žydų pamaldumą: „tai yra trys pagrindiniai žydų pamaldumo stulpai – Malda, pasninkas ir teisumo darbai" (Gudry, Matthew, 101). Nors pats Jėzus ir jo mokiniai buvo puolami dėl šių praktikų (Luk 5,33. Mat 9,14-17), dabar pats Viešpats meta iššūkį tradiciniam žydų pamaldumo pamatui.

                  O Koks yra tradicinis mūsų tikėjimo pamaldumo modelis? Ar kada nors susimąstėme? Man atrodo, kad tradicinis evangelikų (bent jau baptistų) modelis susideda mažiausiai iš keturių dalių: Biblijos skaitymas, malda, bažnyčios lankymas, pasakojimas apie savo tikėjimą kitiems. Jeigu šias praktikas galima rasti žmogaus gyvenime, tada galima būti ramiam – žmogus yra pamaldus (išgelbėtas). Mes turėtume būti atsargūs mąstydami, kad su mumis viskas tvarkoje, jeigu tik yra šios keturios religingumo dalys. Taip, būtent religingumo. Nes Biblijos skaitymas, malda, bažnyčia ir liudijimas greičiau kalba apie religingumą, o ne pamaldumą. Kiekvienas gali skaityti Bibliją, gali melstis, gali vaikščioti į bažnyčias ir gali pasakoti apie savo religiją. Tokių yra pilnas pasaulis. Todėl mes ir turime žiūrėti ir įsiklausyti į Jėzų Kristų (tikrą žydą), kuris kalba hebrajiškame kontekste. Ir tik tai turėdami mintyje galėsime suprasti Jo mokymą.

                 Jėzus pakvietė ir tebekviečia visus susimąstyti kam mes tarnaujame ir ko siekiame darydami teisumo darbus. Ar trokštame to, ko trokšta pasaulis (savanaudiškas pasitenkinimas, žmonių pagarba ir finansinis saugumas) ar siekiame Dievo pripažinimo, Jo garbės ir pasitikime, kad jis aprūpins mus gyvenimui? Jėzus mokė, kad Dangaus Tėvu galima pasitikėti, juo privalome pasitikėti, ir turėtume pasitikėti dabar, o ne atidėlioti vėlesniam laikui.

Jėzus pasitikėjo Tėvu ir buvo žinomas kaip tas, kuris pasitiki Juo. Jėzui kabant ant kryžiaus, žmonės su panieka užgauliojo: „Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi...(Mat 27,43). Pasaulis suprato, kad Jėzus pasitikėjo Dievu.

Viešpats Jėzus pakvietė mokinius tapti tokio pasitikėjimo dalininkais. Būkime tikri, kad jis kviečia visus, visame pasaulyje, tame tarpe ir mus. Juk pasaulį galima būtų padalinti į dvi grupes: tuos, kurie pasitiki Dievu ir tuos, kurie tiki, bet nepasitiki. Kuriai grupei priklausome mes? Jėzus pakvietė ir tebekviečia pasitikėti Dievu visose gyvenimo situacijose. Tik tada , kada pasitikime, mes sugebėsime būti kantrūs varge, persekiojimuose ir atsilaikyti gundomi. Kada pasitikėsime Dievu, mes būsime susivaldantys ir neieškosime krislo brolio akyje, bet verčiau pasistengsime surasti rąstą savojoje. Kada pasitikėsime Dievu, mes išdrįsime būti teisingi ir kalbėsime tiesą su meile. Mūsų taip bus taip ir ne – ne. Mes tada nepratrūksime nevaldomu pykčiu ir šauksmai bus toli nuo mūsų. Tik pasitikėdami Dievu, mes galime atsisakyti pasmerkimo ir apkalbų dvasios ir laukti Viešpaties. Ir aišku tik pasitikėdami Dievu, mes galime atsilaikyti pagundai praktikuoti teisumo darbus viešumoje, kad kiti matytų ir įvertintų.

 

¹ Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. ² Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. ³ Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, ⁴ kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.

 

Jėzus perspėja, kad vengtume daryti teisumo ar gailestingumo darbus , kad būtume matomi. Tikras pamaldumas yra slaptas pasišventimas tarnauti Dievui. Tikras pamaldumas slypi giliai širdyje ir ieško tik Dievo pripažinimo. Nuteisintas žmogus, rodo gailestingumą nuskriaustiesiems ir nenori, kad kiti jį laimintų dėl to. Teisusis yra nuteisintas Jėzaus tikėjimu, o ne žmonių pagarba. Nes jeigu žmogus daro gera ir aukoja kitiems dėl akių, jis jau atsiėmė savo užmokestį. Kada mes aukojame vargšams, ar aukojame bažnyčioje, ar duodame artimui, mes turime prisiminti, kad privalome pamiršti ką davėme ir kam davėme. Nes jeigu mes nepamiršime ką gero padarėme, mes anksčiau ar vėliau tuo pasinaudosime primindami apie savo gerumą tam, kuriam padėjome. Jeigu esame nuteisinti Jėzaus Kristaus tikėjimu, žinokime, jeigu aukojame, kuo greičiau pamirškime. Nes jeigu nepamiršime, tai velnias būtinai pasinaudos tuo. Dangaus Tėvas mums atlygins tik tada, kada sugebame vykdyti teisingumą slaptoje. Nėra nieko geresnio kaip atlygis iš dangaus Tėvo. Amen?

 

⁵ Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. ⁶ Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. ⁷ Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. ⁸ Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia.

 

Taip pat ir maldoje, esame kviečiami susitelkti ne prie žodžių, kuriuos sakome, bet prie nematomo Dievo. Dangaus Tėvui nereikia mūsų ilgų prašinių. Jam nerūpi vaizdingi eiliuoti posakiai. Jeigu mes kažko norime, tai prašykime, o ne įkalbinėkime. Kalbėkime trumpai. Nedarykime to, kad būtume kitų matomi. Kada esame viešoje vietoje, nebijokime melstis tyliai, kad nebūtume kitų pastebėti. Nesuterškime VIEŠPATIES vardo savo teisumu. Bet pasikliaukime Jėzaus teisumu, kuris reikalauja neieškoti pripažinimo ir netrimituoti dėl savo tikėjimo pagonių akyse. Mes esame kviečiami melstis slaptai. Esame žadinami atsiskirti ir pagalvoti apie Dievą, prisiminti Jį ir Jo karalystę. Bei surasti savo vietą toje karalystėje. Jėzus kristus siūlo melstis paprastai:

 

⁹ Todėl melskitės taip: 'Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, ¹⁰ teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. ¹¹ Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ¹² ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. ¹³ Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto.' ¹⁴ Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. ¹⁵ O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.

 

Netgi tada, kada ateiname melstis slaptoje, mes nepamirštame, kad dangaus Tėvas yra mūsų tėvas. Dievas nėra kažkoks mano tėvas, bet mūsų. Jėzus Kristaus Evangelija nėra savanaudiška geroji žinia individui. Kristus atnešė žinią apie karalystę, kurioje visi yra viena, kurioje mes esame kartu. Tokioje karalystėje negali būti: „mano valia", bet daugelio. Kada mes meldžiamės, mes turime mąstyti apie Tėvą, kuris turi planų ne tik man, bet mums.

 

¹⁶ Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai; jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. ¹⁷ O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, ¹⁸ kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.

 

Jėzus pasitraukė į dykumą keturiasdešimčiai dienų, kad galėtu melstis ir pasninkauti (Mat 4,1-11). Jis meldėsi prieš pašaukdamas Dvylika (Luk 6,12-16). Jis atsitraukdavo į nuošalias vietas ir kalnus, kad galėtų melstis. Tikras pasninkas yra slaptas pamaldumas. Mes nesirenkame pasninkauti kai einame į šventes, gimtadienius ir vestuves. Nes tada visi sužinos. Dievo vaikas pasirenka laiką, kai gali netrukdomai pasninkaudamas melstis ir niekas apie tai nežino. Tikras pamaldumas visada prasideda slaptoje.

Kada mes pasninkaujame? Kas mums yra pasninkas? Ar mokame be reklamos pasninkauti ir tyliai ieškoti Tėvo valios? Ar pasitikime Tėvu kaip pasitikėjo Jėzus? Natūralu, kad mes esame netobuli, bet eikime keliu, kuriuo ėjo Jėzus, o Tėvas užmokės savu laiku. Amen.

 

Arnoldo pamokslas

http://www.mediafire.com/file/wmmndcnnllu/Wma formatu Pamokslas Arno 20100307.WMA

Sekmadienio pamokslo santrauka

Žodis apie kryžių...

 

"Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė" (1 Kor 1,17)

 

Kas tas žodis apie kryžių? Tai tiesos apie Kristaus auką skelbimas. Tai ne tik faktų apie nukryžiavimą skelbimas. Tai ne naujų apeigų įkūrimas. Tai Jėzaus "atlikta" dėl mūsų. Skelbimas apie kryžių nukreiptas tiesiai į nusidėjėlio širdį. Žodis apie kryžių, tai žodis apie Jėzų, gimusį, gyvenusį tarp mūsų, kentėjusį dėl mūsų, mirusį ir prisikėlusį. Žodis apie kryžių keičia gyvenimus.

 

Žodis apie kryžių – tai žodis apie kraują (auką). „Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo , tai yra ne šitos kūrinijos, taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą." (Heb 9,11-12). Skelbimas apie kryžių, tai Jėzaus Kristaus aukos skelbimas. Tai jo kraujas pralietas dėl mūsų nuodėmių. Žodis apie kryžių – tai žodis apie bausmę. Dievo Sūnus buvo nubaustas už mano ir tavo nuodėmes, kad būtume nuteisinti ir mūsų nuodėmės būtų atleistos ir pamirštos.

 

Žodis apie kryžių – tai nuodėmių atleidimas. „Kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa." (Ef 1,7). Taigi žodis apie kryžių, tai žodis apie atleidimą. Jėzaus Kristaus gimimas, gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas – tai Dievo gailestingumo apsireiškimas. Kristus turi galią atleisti nuodėmes. Todėl Jis turi galią pakeisti žmones. Jeigu tavo nuodėmės buvo atleistos, tu negali gyventi kaip seniau. Tu esi naujas kūrinys, naujoje kūrinijoje. Tai laisvės žodis. Juk nuodėmė yra vergystė. Atleidimas – tai išlaisvinimas iš nuodėmės valdžios. Tad žodis apie kryžių yra ir laisvės žodis.

 

Žodis apie kryžių – tai išgelbėjimas tikėjimu. „Kur išminčius? Kur Rašto aiškintojas? Kur šio amžiaus tyrinėtojas? Argi Dievas nepavertė pasaulio išminties kvailyste? O kadangi pasaulis išmintimi Dievo nepažino ir Dievo išminties veikalų, Dievas panoro skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki. (1 Kor 1,20-21). Žmonės yra pražuvę dėl savo nuodėmių. Kristaus kryžius yra nusidėjėlio išgelbėjimas. Kokia palaiminta siela, supratusi, kad tik Kristuje yra išganymas ir pergalingas gyvenimas. Tik per tikėjimą Jėzumi Kristumi esame išteisinami dėl visų mūsų padarytų nuodėmių. Per tikėjimą Jėzaus kraujas nuplauna mus ir galime eiti nauju keliu be naštos, kurios patys negalėtume nusimesti.

 

Žodis apie kryžių – tai taika. „jis įkūrė taiką ir viename kūne kryžiumi abejus sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą." (Ef 2,16) Kryžius - tai žmonijos sutaikinimas su Dievu. Žodis apie kryžių - tai geroji naujiena, kad Dievas nenori karo. Jis neprovokuoja priešiškumo, bet skelbia malonės laiką ir kviečia visus į taikos kelią. Kristaus auka atveria kelią į taikos dangų ir taikos žemę. Todėl Kryžius – tai ir žmonių susitaikymas. Dėl nuostabaus susitaikymo su Dievu, žmogus įgauna jėgų susitaikyti su savo artimu. Dėl Kristaus kryžiaus skirtingi žmonės gali bendrauti ir sutarti bažnyčioje. „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje" (Gal 3,28). Vargu ar žmogus gerai supranta Kristaus kryžių, jeigu negali gyventi taikoje su savo artimu Kristuje. Dėl kryžiaus gali sutarti visi ir būti viena Kristaus kūne – bendruomenėje.

 

Žodis apie kryžių – tai gyvenimas su Dievu. Paulius sakė: „Esu nukryžiuotas su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane." (Gal 2,19-20). Kristaus kryžius tai gyvenimas. Mokymas apie kryžių apima kiekvieną net menkiausią gyvenimo detalę. Gyvenimą namuose, mokykloje, bažnyčioje. „Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui." (Gal 6,14) Jeigu mes sakome, kad tikime Jėzaus auka, vadinasi mes tikime, kad Jėzus kviečia į gyvenimą, ne tik į ideologinį mastymą. Mums reikia Kristaus, kad gyventume. Kas yra gyvenimas? Kur yra gyvenimas? Kaip jis pasireiškia? Labai jau filosofiškai skamba. Bet jeigu paprastai, tai turbūt svarbiausia yra kaip mes gyvename skirtingose situacijose ir aplinkybėse. Kaip mes elgiamės konfliktuose? Kaip reaguojame į neteisybę ir gundymus? Kaip bendraujame su bendraamžiais ir su jaunesniais bei vyresniais žmonėmis? Kristaus kryžius pasireiškia visur. Tikėti Jėzumi reiškia gyventi kaip Jis gyveno. Gyventi tikėjimu, gyventi mąstant apie kryžių, gyventi niekada nepamirštant, kad esame pasaulio druska ir šviesa. Gyventi misionierišką gyvenimą, nes kiekvienas esame pašauktas į Kristaus misiją.

 

Žodis apie kryžių Atskiria tikinčius nuo netikinčiųjų. „Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė". (18) Štai ir egzaminas. Paulius meta iššūkį ne tik Korintiečiams, bet ir mums visiems šiandien. Kas vyksta mūsų širdyse, kada girdime pamokslus apie Kristaus Kryžių? Ar sakau sau, kad žinau viską? Ar miegu, nes neįdomu? Žodis apie kryžių (tiksliau kaip mes jį priimame) parodo kas tiki, kas ne.

Kvailystė – tiems, kurie eina į pražūtį. „Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė." (1 Kor 1,22-23) Evangelijos žodis yra neįdomus tiems, kurie netiki. Tik nereikia kaltinti pamokslininko. Nes ne nuo Žodžio skelbėjo priklauso mūsų tikėjimas. Jeigu žmogui nėra įdomus Biblijos mokslas, vadinasi jis nebuvo apšviestas Kristaus Evangelijos šviesos. Einantiems į pražūtį nerūpi Viešpaties mokymas ir jo įsakymai. Jam nerūpi kodėl kažkas kalba apie Jėzų. Jam nerūpi Dievo valia.

Dievo galia – einantiems į išganymą. „Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis." (1 Kor 1,24) Dievo vaikas myli Dievą ir laikosi jo įsakymų. Jėzus Kristus yra jo Gelbėtojas ir gyvenimo prasmė. Jėzaus mokinys klauso savo Mokytojo balso ir seka paskui jį. Jis nori būti panašus į visų laikų didžiausią mokytoją ir yra panašus. Nes tas, kuris daug laiko praleidžia prie mokytojo kojų, negali likti toks pat koks buvo. Jis pastoviai keičiasi ir atsinaujina. Jis nemiega ir nesnaudžia, bet visada budrus, kai girdi žodį apie Kryžių. Juk Žodis apie kryžių – Dievo galybė ir Dievo išmintis. Amen.

 

 

Pamokslas Mat 5,13-16

Kad jie matytų...(apie druską, šviesą ir gerus darbus)

Mat 5,13-16

 

„Jūs - žemės druska. Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. ¹⁴ Jūs - pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. ¹⁵ Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. ¹⁶ Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.

 

Šiandien norėjau pakviesti įsiklausyti ir galbūt iš naujo apmąstyti dažnai girdėtus Jėzaus Kristaus žodžius. Norėčiau priminti, o gal iš naujo atskleisti šių žodžių prasmę ir pritaikomumą. Tai gyvi žodžiai ir be galo prasmingi. Kokie paslaptingi jie bebūtų, šiandien jie yra aktualūs, kaip ir buvo tada, kai Jėzus juos ištarė pirmą kartą.

 

Apie druską. Labai dažnai pamokslininkai skaitydami šią vietą suteikia druskai reikšmes, kurių neminėjo Senojo Testamento žmonės. Senajame Testamente druska kaip metafora kalbėjo apie: Tyrumą. „pagamink iš jų smilkalą, meistriškai sumaišytą mišinį, pasūdytą, gryną ir šventą" (Iš 30,35); „Kartą miesto gyventojai Eliziejui nusiskundė: „Šis miestas - maloni vieta gyventi, kaip viešpats pats matai, bet vanduo blogas ir žemė nederlinga." - „Atneškite man naują dubenį, - paliepė jis, - ir įberkite į jį druskos." Jie atnešė. Tada, nuėjęs prie vandens šaltinio, jis subėrė druską ir tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Aš padarau šį vandenį sveiką. Iš jo nekils daugiau nei mirtis, nei netektis.'" Vanduo liko sveikas iki šios dienos pagal Eliziejaus ištartą žodį. (2 Kar 2,19-23). Ištikimybę Sandorai Visas javų atnašų aukas pasūdysi druska. Tenestinga tavo javų atnašoms tavo Sandoros su Dievu druskos. Su visomis savo atnašomis turi atnašauti druskos. (Kun 2,13); „Visas šventąsias atnašas, kurias izraelitai atideda VIEŠPAČIUI, daviau tau ir tavo sūnums, ir tavo dukterims, esantiems su tavimi, kaip amžiną duoklę. Tai amžina druskos sandora VIEŠPATIES akivaizdoje tau ir tavo palikuonims" (Sk 18,19); „Argi nėra jums žinoma, kad VIEŠPATS, Izraelio Dievas, druskos Sandora yra amžinai atidavęs Izraelio karalystę Dovydui, jam ir jo sūnums? (2 Met 13,5);Taip pat Ezro 4,14.Į aukas dedama dalis „Su visomis savo atnašomis turi atnašauti druskos. (Kun 2,13); Maisto pagardinimui „Argi kas valgo prėską beskonį maistą?" (Job 6,6). Bausmės įrankis. Abimelechas kovojo prieš miestą visą tą dieną. Miestą paėmė ir jame esančius žmones išžudė. Po to sugriovė miestą iš pamatų ir apsėjo jį druska. (Teis 9,45)

Labai dažnai Biblijos aiškintojai kalba apie druskos, kaip medžiagos, saugančios nuo sugedimo poveikį. Tačiau Biblija nekalba apie druską kaip konservantą. Tik daug vėliau Ignacijus savo komentaruose užsimena apie druską kaip konservantą.

Taigi, mes galime būti tikri, kad Jėzus kalbėdamas apie druską ir sakydamas, kad jo mokiniai yra žemės druska, tikrai žinojo, kad klausytojai supras ką jis nori pasakyti. Žydams nebuvo svetima ši metafora. Druska simbolizavo tam tikrą gyvenimo būdą. Druska kalbėjo apie ištikimybę Dievui. Apie moralę iš Dievo. Naujojo Testamento autoriai savo raštuose ir kalbose ne kartą minėjo druską. Viskas gyvenimas turėjo būti sūrus - elgesys ir kalba „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad žinotumėte, kaip kiekvienam atsakyti. (Kol 4,6) Krikščionių bendruomenė pasaulyje yra unikali savo moralinėmis savybėmis. Jėzus Kristus pakvietė visus tapti Jo mokiniais, nebijoti tapti pionieriais ir gyventi pagal Dievo įstatymus. Kaip Izraelis buvo pakviestas būti ištikimas Savo DIEVO Sandorai, taip ir naujosios Sandoros žmonės –krikščionys kviečiami gyventi ištikimą, šventą, moralų gyvenimą pagal Mokytojo pavyzdį.

 

Apie sūrumo praradimą. Druska neturi prarasti sūrumo. Tikra druska negali prarasti sūrumo. Nebent tai druska iš jūros su visokiomis priemaišomis, kurias galima išplauti ir likę balti milteliai visai ne druska, bet cheminės medžiagos naudingos tik žmonėms sumindžioti. Druska - geras daiktas, bet jei druska nustotų sūrumo, kuo ją pasūdysi? Turėkite savyje druskos ir taikiai sugyvenkite tarp savęs." (Mor 9,50) Prarasti sūrumą – reiškia tapti kvailu – bedieviu. Krikščionys neturi prarasti sūrumo ir susitapatinti su pasauliu. Ne veltui apaštalas kviečia nemėgdžioti pasaulio, kuriame viešpatauja moralinis, filosofinis bei politinis sugedimas. Krikščionių bendruomenė yra žemės druska, kuri negali būti sumindžiota. Ji gali tapti skausminga, uždėjus ją ant žaizdos. Tokioje bendruomenėje neauga pasaulio piktžolės. Kaip ir druska neleidžia augti jokiems augalėliams, jei išpilame ją į dirvą. PVZ. Mano kaimynas labai nemėgsta skruzdėlių. Tai kažkas jam patarė gerai pasūdyti žemę ir visos skruzdėlės pabėgs. Jis taip ir padarė. Visą savo sklypą nubarstė druska ir džiaugiasi. Visos skruzdėlės dingo. Tiesa, dabar niekas neauga, tačiau svarbiausia – nėra skruzdėlių...

Jeigu mes gyvename pagal JĖZAUS pavyzdį, neaugs mūsų tarpe jokios piktžolės ir pasaulio gėlės. Nes dažnai kas pasaulyje gerbiama ir gražu, Dievo akyse yra pasibjaurėjimas. Krikščionys yra pašaukti būti druska, kuri nepraranda skonio.

                  Taigi, Jėzaus žodžiuose aiškiai girdime kvietimą nesusitapatinti su nuodėmės paveikto pasaulio standartais, bet ištikimai gyventi pagal Viešpaties mokymą. Apsirengti šventumu ir tiesa. Mąstyme ir kalboje turėti druskos. „Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga". (Fil 4,12) Turėti druskos – reiškia gyventi kitaip. Jeigu tikinčiojo Dievu žmogaus gyvenimas nesiskiria nuo žmonių gyvenimo pasaulyje, ar toks žmogus yra Jėzaus mokinys? Ar toks žmogus gali būti ramus dėl ateities, kai Dievas teis šį pasaulį? Juk vieną dieną Galybių Viešpats pasūdys pasaulį siera ir druska, liepsnojančioje ugnyje bus nubausti visi, kurie pamėgo neteisybę ir nedorybės darbais teršė save ir pasaulį.

                  Bažnyčia turi būti pasirengusi šventumui. Nuodėmės paveikti žmonės suklumpa ir nusideda. Tačiau bendruomenėje neturi būti bijoma atgailos. Žmonės klysta ir susitepa, tačiau atgaila sugriauna piktojo pastatytas sienas. Mes privalome turėti sūrumo. Privalome gyventi artimai. Visais būdais stengtis skatinti šventumą – sūrumą. Bendruomenė pašaukta artimai bendrauti, kad žmonės galėtų padėti vieni kitiems ir geriau pasirengtų šviesos misijai. Be sūrumo neįmanoma šviesti. Kristaus bažnyčia negali būti tik viešas susirinkimas – kur susirenka žmonės ir bendrauja tik paviršutiniškai. Tikra bendruomenė yra ne dviveidė (neveidmainiška). Žmonės čia gali išpažinti savo nuodėmes ir nebus pasmerkti, bet susilauks nuoširdžios pagalbos. Dėl nuodėmės mes įpratome gyventi sau ir slėptis nuo žmonių po įvairiausiomis kaukėmis. Kristaus bažnyčioje – bendruomenėje mes galime atsiverti ir prašyti pagalbos. Čia nereikia apsimetinėti, jeigu turi problemų, nereikia savo skausmo skandinti alkoholyje ar narkotikuose. Mes čia susirenkame ne užsimiršti, bet atsipeikėti ir rast drąsos pradėti spręsti problemas, kurias turime. Ir ne tik pradėti, bet ir pabaigti. Sutuoktiniai turi problemų? Bendruomenėje jie gali tikėtis pagalbos, jeigu tik išdrįs nusižeminti. Čia nereikia apsimetinėti.

                  Visuomenės susvetimėjimas yra pragaištingas. Bendruomenė yra ta vieta kur žmonės suartėja ir tampa tikrais draugais. Kaip jie galėtų būti viena? KRISTUS suvienija žmones tada, kada jie nori būti suvienyti. Jie ne tik vadinasi broliais ir seserimis, bet iš tikrųjų tokie yra praktikoje. Jeigu mes esame svetimi, ar turime druskos savyje, ar nesiskiriame tada nuo pasaulio? O kaip mums reikia drąsos būti nuoširdiems. Kai mes sveikinamės, klausiame: „Kaip gyveni? Kokį atsakymą dažniausiai išgirstame? „Gerai, puikiai". Arba kokį kita šablonišką žodį. Tačiau vėliau pasirodo, kad visai negerai. Deja, būna per vėlu kažką pakeisti.

Kiek mes žinome vienas apie kitą? Ar mes žinome, kad kam nors sunku finansiškai? Ar mes žinome, kad kam nors trūksta drabužių? Gal kas nors yra kankinamas depresijos ir vienatvės? Nemanykite, kad bendruomenės pastorius viską žino. Jis žino tik tiek, kiek jam kas nors praneša. Ja nesuteikta jokia antgamtinė galia matyti kas darosi žmogaus širdyje ir namuose. Jeigu mes domėsimės vieni kitais daugiau, sužinosime daug dalykų ir žinosime kaip galime padėti. Todėl nebėkime nuo bendravimo. Nepraleiskime savųjų susirinkimų. Stenkimės būti kartu pastoviai. Melskimės, kad Dievas padėtų mums darbuose, kad turėtume daugiau laiko pamastyti apie brolius ir seseris bendruomenėje. Išnaudokime laiką, kad augtume vienas kito pažinimu. Darykimės geresniais draugais. Galbūt šiandien esame paskendę rūpesčiuose dėl vaikų auginimo, namų statybų, butų renovacijos, darbų keitimo, tačiau nepraleiskime progos augti tarpusavio santykiuose. Vaikai užaugs ir paliks mus, namai bus pasatyti, išeisim į pensiją. Bet jeigu turėsime draugus bažnyčioje, gyvenimas netaps liūdnas ir nuobodus. Nes čia visada džiaugsmo pilnatvė ir gausybė gerų darbų kiekvienam – senam ir jaunam.

 

Apie šviesą. Nuo pat pradžių Dievas apsireiškė pasauliui kaip šviesa. Ten kur Viešpats, ten tamsa traukiasi. „Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!" Ir šviesa pasirodė". (Pr 1,3). Viešpaties artumas sutapatinamas su skaisčia šviesa. „Kelkis, nušvisk! Tavo šviesa atėjo, VIEŠPATIES šlovė virš tavęs sušvito! ² Nors žemę gaubia sutemos ir tautas dengia tamsybės, virš tavęs šviečia VIEŠPATS, virš tavęs apsireiškia jo šlovė. ³ Tautos ateis prie tavo šviesos ir karaliai prie tavo tekančio spindesio. ⁴ Pakelk akis, pažvelk aplinkui! Visi renkasi eiti pas tave; tavo sūnūs ateis iš toli, tavo dukterys bus atneštos ant rankų. ⁵ Tai matydama, spindėsi iš džiaugsmo, tavo širdis virpės ir džiūgaus, nes tau bus išpilti jūros lobiai, pas tave suplūs tautų turtai. ⁶ Apguls tave kupranugarių vilkstinės, Midjano ir Efos vienkupriai. Atvyks visi Šebos žmonės, auksu ir smilkalais nešini, ir skelbs VIEŠPATIES šlovingus darbus". (Iz 60,1-3). Pranašas kviečia gyventi šviesoje. „O Jokūbo namai! Ateikite, ir gyvenkime VIEŠPATIES šviesoje! (Iz 2,5) Izraelis buvo pašauktas būti tautų šviesa „Per maža, - sako jis, - tau būti mano tarnu, prikelti Jokūbo gimines ir sugrąžinti Izraelio likutį. Aš padarysiu tave ir tautų šviesa, kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius." (Iz 49,6) Dievo žodis yra šviesa „Tavo žodis - žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui (Ps 119,105). Ir daryti klusnumo darbus yra šviesa. „Jis lyg šviesa, šviečianti tamsoje doriesiems, jis visados švelnus, gailestingas ir teisus." (Ps 112,4). „Jei sakytume, kad bendraujame su juo, o vaikščiotume tamsoje, meluotume ir nevykdytume tiesos. O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių." (1 Jon 1,7) Pats Jėzus Kristus yra šviesa. Jo darbai ir mokymas yra tautų šviesa. Ten kur ėjo Jėzus pasaulis keitėsi. Tokia šviesa yra matoma ir negali būti paslėpta. Ankstyvoji krikščionybė buvo maža. Mažas būrys žmonių tęsė darbą, kurį pradėjo Jų Viešpats ir Gelbėtojas Jėzus. Jis daugeliu palyginimu drąsino savo mokinius, kad tas darbas augs, jeigu neatlyšime ir dirbsime išsijuosę. Tikinčiųjų bendruomenė pašaukta ne tik būti šventa, bet šviesti, būti geru pavyzdžiu darbais. Tokia bendruomenė negali būti paslėpta.

 

Apie paslėptą šviesą. „Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose." Koks prasminga ir šiandien taip aktuali metafora. Šviesos bendruomenė negali būt atsiskyrusi nuo visuomenės. Istorijoje buvo bendruomenių, kurios turėjo druskos savyje, tačiau atsiskyrė nuo visuomenės. Paulius perspėjo tikinčiuosius: „Aš jums rašiau savo laiške, kad nebendrautumėte su ištvirkėliais. ¹⁰ Suprantama, ne su visais šio pasaulio ištvirkėliais, gobšais, plėšikais ar stabmeldžiais, nes tada reikėtų pasitraukti iš šio pasaulio. ¹¹ Bet aš jums rašiau, kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, o yra ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu nesėskite už vieno stalo! (1 Kor 5,9-11). Šviesa negali pasitraukt iš pasaulio. Šviesai skirta veikti ir pašalinti tamsą. Kaip dienos šviesa sunaikina nakties tamsą, taip ir tikintieji – Jėzaus pasekėjai gerais darbais sugriauna nedorybės užmačias. Tikintieji negali pasitraukti iš pasaulio. Jėzus kviečia šviesti ir neužsidaryti jokiuose vienuolynuose. Protestantai dažnai kritikuoja katalikus dėl jų vienuolynų, tačiau patys prisistatė savų vienuolynų į kuriuos nieko neįsileidžia. Vargas tokiai bendruomenei, kuri tampa uždara bendrija. Ji pamiršta šviesą apie kurią kalba Dievas. Labai dažnai bažnyčios užlipa į kalną ir ne tam, kad šviestų, bet kad grūmotų pirštu. Jėzus taip nedarė. Jo šviesa traukė žmones prie jo. Jis buvo ir yra Gerasis Ganytojas, kuris guldo savo galvą dėl avių.

 

Apie gerus darbus. „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje". Labai dažnai, skaitant šią Jėzaus mokymo dalį, pabrėžiama tik druska ir šviesa, tačiau labai reikšminga ir ypatingo dėmesio verta yra paskutinė dalis, kur pabrėžiami darbai, kurie duoda garbę DIEVUI. Apie tai rašė ir Izaijas: Ateityje atsitiks taip, kad VIEŠPATIES Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų ir bus aukštesnis už kalvas. Visos tautos plūs jo link; ³ daug tautų ateis ir sakys: „Ateikite, ir kopkime į VIEŠPATIES kalną, į Jokūbo Dievo Namus, kad jis parodytų mums savo kelius,

kad eitume jo takais." Iš Siono ateis mokymas ir VIEŠPATIES žodis iš Jeruzalės. ⁴ Taip jis išspręs ginčus tarp tautų, nuspręs daugelio žmonių bylas; jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis - į geneklius^. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti. ⁵ O Jokūbo namai! Ateikite, ir gyvenkime VIEŠPATIES šviesoje! (Iz 2,2-5). Kada Kristaus bendruomenės gyvena pagal Jėzaus mokymą, jos šviečia ir žmonės traukiami prie tokios bendruomenės. Tokios bažnyčios gano žmones. Bažnyčia turi būti kaip Jėzus. Ji yra iškelta į dangų, kad geriau matytų pasaulio nuskriaustuosius. Paulius gerai sakė, kad Jėzus mus prikėlė ir pasodino dangaus aukštumose. Kodėl pasodino, kad būtume prasididžiavę? Ne , kad pamatytume pasaulį taip kaip mato DIEVAS, kaip matė Jėzus KRISTUS. Pažvelgęs į žmones, jis gailėjosi jų ne tik emociškai, bet darbais bandė kažką pakeisti. Jis gydė, maitino, davė patarimų ne tam, kad žmonės tikėtų juo kaip Mesiju, bet tam, kad pagelbėtų. Mes taip pat turime sekti Jo pavyzdžiu.

 

Kokie turėtų būti darbai, kad žmonės juos matydami pradėtų garbinti Dievą? Tai ne paprasti darbeliai. Tai darbai panašūs į gerojo samariečio gailestingumą. Pasaulyje yra gerų misijų ir organizacijų, kurios vadinais gražiais vardais, deja nešviečia kaip švietė Jėzus. Ar kas nors stebisi, kad bažnyčioje žmonės padeda vieni kitiems? Ar kas nors stebisi, kad tėvai rūpinasi savo vaikais? Ar kas nors įtikės, matydamas jūsų tėvišką triūsą keičiant vaikelių sauskelnes? Taip elgiasi ir netikintys. Krikščionių bendruomenės šviesa yra geri darbai, kurie stebina pasaulį, nes tikintieji daro juos ne dėl bjauraus pelno ar kokios reklamos. Mes bendraujame su vaikų namais, ne todėl, kad pasakytume pasauliui, kad esame ne sekta, bet todėl, kad mūsų Gelbėtojas ir VIEŠPATS Jėzus Kristus taip darė ir darytų. O kiek dar daug visokių darbų reikia padaryti pasaulyje? Kiek verslo kompanijų aukoja pinigus vargšams, kad jų vardas būtų žinomas ir gautų mokesčių lengvatų. Bažnyčia daro gerus darbus, nes myli žūstančius ir trokšta jų išganymo. Ar turėsime mes drąsos padaryti kažką daugiau nei iki šiol? Ar surasime ganyklas tiems, kurie šiandien kenčia? Kiek senų žmonių šiandien kamuojami dėl mažų pensijų, dėl prastos medicininės pagalbos, kiek vargšų, negalinčių mokytis? Tik reikia užlipti į kalną ir atsivers liūdnas vaizdas. Ar mes rasime drąsos, resursų ir galios daryti darbus, dėl kurių žmonės šlovins Tėvą danguje?

 

2010 01 27 Trečiadienio pamokslas

Pamokslas Luko 6,36-45

Būkite gailestingi

Luk 6,36-45

 

Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. ³⁷ Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. ³⁸ Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta."³⁹ Jis pasakė jiems palyginimą: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkristų į duobę?! ⁴⁰ Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas. ⁴¹ Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! ⁴² Ir kaip gali sakyti broliui: 'Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies', - pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį. ⁴³ Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl netikusio, kuris megztų gerus vaisius. ⁴⁴ Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. Nuo usnių niekas nerenka figų, o nuo erškėčio neskina vynuogių. ⁴⁵ Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis.

 

Įvadas. Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Kas yra gailestingumas? Kiekvienas turime kažkokį gailestingumo apibrėžimą. Tačiau svarbiausia išgirsti ir išmokti suprasti kokio gailestingumo tikisi Viešpats. Nes Kristus ragina būti gailestingiems, kaip ir Tėvas yra gailestingas. Dievas yra gailestingas. Kristus yra gailestingas. Šventoji Dvasia yra gailestinga.

Dieviškas gailestingumas yra nesuvokiamas daugeliui. Ypač tiems, kurie yra užkietinę širdis ir negirdi sužeistųjų šauksmų. Tėvo mes nesame matę, tačiau Jėzų matome ir girdime jo mokymą Biblijos puslapiuose. Kas mato Jėzų – mato ir Tėvą. Mes matome gailestingą Tėvą nuo pradžios iki Apreiškimo knygos. Jis buvo gailestingas Adomui ir Ievai, kurie pasirašė nuosprendį sau ir visai žmonijai. Tėvas buvo gailestingas Kainui, kuris užmuš savo brolį. Jo gailestingumu buvo išgelbėta žmonija Nojaus dienomis. O ką jau kalbėti apie Dievo gailestingumą Abraomui, Izaokui, Jokūbui ir visiems jo palikuonims. Per visą Izraelio istoriją mes matome dangaus Tėvą, kuris rūpinasi savo žmonėmis. O laikų pabaigoje, pats apsirengia žmogumi ir ištiesia išgelbėjimo dešinę, kiekvienam, kuris tiki. Nuo šiol jis kalba aiškiau nei kada nors. Jis kalba Jėzaus gyvenime, Jo pamoksluose, Jo darbuose ir antgamtiniuose įvykiuose. Tėvas prisiliečia prie žmogaus ir jis išgyja. Vergystės nualintojoje žemėje nušvito šviesa. Jėzaus pasirodymas – viltis žmonėms. Jis maitino, gydė, šelpė, prikėlė iš numirusių. Argi kas nors, kada nors darė tokių didingų darbų? Tačiau tik trumpam tauta panoro džiaugtis Dievo gailestingumu. Jie prikalė prie kryžiaus savo išganytoją ir geradarį, savo gydytoją ir užtarėją, jie atsisakė gailestingumo, tačiau Jėzus Mesijas net kabodamas ant kryžiaus meldėsi: „Tėve atleisk jiems, nes jie nežino ką daro..."

Jėzus mokė žmones, kad jie būtų gailestingi taip, kaip dangaus Tėvas yra gailestingas. Jis tebemoko ir šiandien. Mūsų gailestingumas turi būti kaip Tėvo. O kaip tą nematomą Tėvą pažinti? Kaip žinoti? Na, mes žinome, kad Tėvo atvaizdas yra Jėzus Kristus. Jis buvo gailestingas ganytojas. Todėl normalu, jeigu pažinsime Jėzų, pažinsime Tėvo gailestingumą. Visuose Jėzaus žodžiuose girdime mokymą kaip galime būti gailestingi. Šioje Rašto dalyje labiausiai.

 

1.   Teismas ir pasmerkimas negyvena gailestingumo namuose. (37a) Neturėsime jokios užuojautos ir gailestingumo, jeigu teisime ir smerksime žmones.. Apaštalas Paulius laiške Romiečiams rašė žydams, kurie buvo atsivertę į krikščionybę, tačiau pilnai nesupratę tiesos kelio. „Taigi esi nepateisinamas, kad ir kas būtum, žmogau, kuris teisi kitus. Juk, teisdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi. ² O mes žinome, kad Dievas teisingai teisia tuos, kurie tokius nusikaltimus daro. ³ Nejaugi manai, žmogau, teisdamas taip darančius ir pats taip pat darydamas, išvengsiąs Dievo teismo?! ⁴ Kaipgi drįsti niekinti jo gerumo, pakantumo ir kantrumo lobius, nesuprasdamas, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti? ⁵ Deja, savo užkietėjimu bei neatgailojančia širdimi pats sau kaupi rūstybę rūstybės dienai, kurią apsireikš Dievo teisingas teismas. ⁶ Jis kiekvienam atmokės už jo darbus: ⁷ tiems, kurie ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, ištvermingai darydami gera, - amžinuoju gyvenimu, ⁸ o išpuikėliams, kurie neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui, - pykčiu ir rūstybe." (Rom 2,1-8). Žmogus yra nepateisinamas, jeigu teisia kitą. Kodėl? Todėl, kad jis pats daro neteisumo darbus. Rūkalius gali kiek nori auklėti savo vaikus, kad jie nerūkytų, tačiau gero rezultato nesulauks. Vergas nepadės kitam vergui išsilaisvinti, nes pats yra surakintas grandinėmis.

Kristaus artybėje yra pasigailėjimas. Kiekvienas, kuris patyrė Dievo pasigailėjimą, bus gailestingas. Kartais žmonės sureikšmina tai, kas nėra reikšminga, o apleidžia pačius pagrindinius dalykus. Fariziejai labai dėmesingai svarstė dešimtinės klausimus. Nuo kiekvieno augalėlio atnešdavo dešimtinę į Dievo namus, tačiau sušelpti našles ir našlaičius atsisakydavo. Netgi tėvus apleisdavo dėl savo padavimų. „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę." (Mat 23,23). Kas svarbiausia tikėjime? Ar ne tie patys dalykai? Teisingumas. Kai žmogui nerūpi teisingumas, jis greitai taps galingu budeliu. Dievas yra teisingas. Jis yra tiesa. Kiekvienas, kuris seka jo pėdomis, bus teisingas ir niekada nepasmerks artimo savo. Nes jis žino, kad pats yra nusidėjėlis. Būdami teisingi apsisaugosime nuo kitų teismo. Kuo daugiau laiko paskirsime ištirti tiesai, tuo gailestingesni būsime.

Jėzus sakė fariziejams, kurie nebuvo gailestingi, kad Dievas nori ne aukos bet gailestingumo. „Jei būtumėte supratę, ką reiškia aš noriu gailestingumo, o ne aukos, nebūtumėte pasmerkę nekaltų." (Mat 12,7) Žmonės daug kalba apie religiją šiandien. Kalba apie sustingimą bažnyčiose. Apie visokias aukas, darbus ir tarnavimus. Tačiau svarbiausia ne aukos, ne tarnystės, ne pamaldos ar ritualai. Svarbiausia teisingumas, gailestingumas ir ištikimybė. O kad mes norėtume žinoti tiesą labiau už viso pasaulio naujienas. Tada pasmerkimas ir teismas būtų toli nuo mūsų.

Ir dar turime žinoti vieną dalyką. Ten kur teismas – ten ir kerštas. Kerštas nesibičiuliauja su gailestingumu. Tai visiškai priešingi dalykai.

 

2.   Negalėsi būti gailestingas, jeigu būsi neatlaidus. (37b) „atleiskite, ir jums bus atleista." Savaime suprantama, kad užkietinta širdis, neleidžia būti gailestingiems. Žmogus, kuris teisia artimą, pakliūna į uždarą ratą. Jis įkalinamas savo nuodėmėje ir negali būti atlaidus. Jeigu tu teisi kitą neteisingai, melagingai liudydamas niekini, tai niekada negalėsi būti atlaidus. Kodėl? Todėl, kad Dievas yra tiesa. O šėtonas melo tėvas.

Bet dar reiktų užduoti klausimą: Kaip žinoti koks teismas yra teisingas ir koks neteisingas? Jeigu aš matau, kad mano artimas daro nuodėmę, o aš pykstu ant jo ir nieko nedarau, kad jam padėčiau, tik smerkiu širdyje ar pasakoju kitiems – vadinasi pats darau nuodėmę. Teismas bus teisingas, jeigu sieks išteisinti ir išgelbėti artimą. Štai kodėl Jėzus Mato 18 skyriuje mokė kaip reikia padėti įpuolusiems į nuodėmę. Tačiau velnias sugundo žmones tikėti melu ir visokiomis piktybėmis. Kodėl nukryžiavo Jėzų? Ar jis ką nors padarė blogo? Žmonėms atrodė, kad taip. Nes jis sulaužė nusistovėjusią tvarką. Per šabą rinko varpas. Kai visi pasninkavo jis su mokiniais valgė ir gėrė. Jis sėdėjo su nusidėjėliais prie vieno stalo. Šiandien pasaulyje pilna tokių, kurie elgiasi panašiai. Koks galas laukia jų, jeigu jie neatsivers?

„Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Papiktinimai neišvengiami, bet vargas žmogui, per kurį jie ateina. ² Jam būtų geriau, jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė ir jis būtų įmestas jūron, negu papiktintų bent vieną šitų mažutėlių. ³ Taigi sergėkitės! Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį ir, jeigu jis gailisi, atleisk jam. ⁴ Jei jis septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave, sakydamas: 'Gailiuosi', - atleisk jam." (Luk 17,1-4) Tas, kuris patyrė gailestingumą, išmoks būti gailestingas. Nusikaltęs ir susivokęs ateis pas savo brolį ir išpažins kaltę. Jis gali vėl ir vėl suklupti, tačiau jeigu gailisi, reikia jį priimti.

Nepamirškime, kad jeigu būsime neatlaidūs, negalėsime patys patirti gailestingumo. Jeigu neatleidžiame – mūsų nuodėmės bus neatleistos taip pat. „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams..." (Mat 6,12) Gal todėl tiek nelaimingų krikščionių pasaulyje?

 

3.   Gailestingumas yra dosnus. (38) Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta." Kada esi gailestingas, nesunku duoti. Jeigu smerki nusidėjėlį, niekada neduosi jam. Jei smerksime elgetas, nesušelpsime jų. Jei niekinsime girtuoklius nepadėsime jiems. Ligoniams žaizdų neaprišime, jeigu bodėsimės jų ligų ir bijosime užsikrėsti.

Ar ne taip pat būna bažnyčioje? Negi duosi savo meilę tam, kurio nemėgsti? Argi skirsi laiko tam, kuri niekini? Argi pasigailėsi to, kurį nuteisei? Kodėl žmonės palieka bažnyčias? Daugelis sako, jose nėra meilės ir visi veidmainiai. Tačiau tokios išvadas daromos vienumoje ir pamiršus Dievo teisingumą. Štai kodėl Dievas davė bendruomenę, kad kiekviena mintis būtų ištirta ir įtarimai išsklaidyti daugumos liudijimu.

O kad Dievas suteiktų mums dosnią širdį. Kad mes galėtume dosniai imtis gerų darbų. Dosniai aukoti ir šelpti. Tada tas dosnumas sugrįš pas mus.

Aš mąstau, kodėl tiek žmonių pasaulyje tokie kartūs ir nelaimingi? Todėl, kad jie nenori duoti ir daryti gera kitiems. Jeigu duodi tik blogį, tas blogis sugrįš tau pačiam. Jeigu vagi, tave apvogs. Jeigu sukčiauji, tave apsuks. Neveltui Jėzus sakė: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite, nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai." (Mat 7,12). Teisi artimą, pats būsi pasmerktas. Tačiau jeigu duodi gera, tas gėris sugrįš pas tave su kaupu. O, kad Dievas suteiktų mums išminties, kad mes ieškotume progų kaip dosniai apdovanoti artimą savo visokiausiomis gėrybėmis. Ir ne todėl, kad mums būtų geriau, bet, kad kitas džiaugtųsi. Tikrai, čia reikia išradingumo. Tik reikia pasukti galvą ir pamatysite, kiek nuostabių dosnumo darbų galima padaryti, kad kitas būtų palaimintas. Kada mastai ką gero galėtum padaryti žmogui, neliks laiko ir noro jį smerkti ir teisti. Ką jau kalbėti apie negailestingumą. Vaikai galėtų nustebinti savo tėvus pagarba, kurios stokojo. Vyrai nustebinti savo žmonas darbu, kurio niekada nedarė. Arba žodžiu, kurio niekada nesakė. Žmonos nustebinti vyrus dosnia pagarba. Tėvai gali palaiminti savo vaikus nešališka meile. Kaimyną savo galima pradžiuginti nukastu sniegu aplink jo mašiną. O jeigu turite priešų, pakviesti juos vakarienėn. Gailestingumas yra dosnus ir visada palaimintas.

 

4.   Būdamas aklas negalėsi vesti kitų gailestingumo takais. (39-42) „Jis pasakė jiems palyginimą: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkristų į duobę?! ⁴⁰ Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas. ⁴¹ Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! ⁴² Ir kaip gali sakyti broliui: 'Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies', - pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį". Negalėsi būti gailestingas, jeigu būsi aklas. Jeigu matysi krislus artimo akyje. Toks žmogus yra aklas. Jis negali teisingai teisti. Jis nemato savo problemų, bet ganosi kitų reikaluose. Aklas yra tas, kuris nemato savo netobulumo, bet teisia kito netobulumus. Jėzus toks nebuvo. Palaiminti vargdieniai dvasioje... Nes jie neturi kuo didžiuotis. Jie suvokia savo skurdą ir jiems gėda žiūrėti į kito krislus akyje. Jėzus priekaištavo: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje?" Klausimas yra ne apie brolį, kuris turi krislą, bet kodėl tu matai? Kodėl tu matai, kad kitas netobulas? Kas yra krislas? Krislas trukdo žiūrėti ir aiškiai matyti. Tai gali būti klaidingas įsitikinimas apie kokį nors gyvenimišką dalyką. Tačiau mano problema turėtų būti mano rąstas. Velnias nori, kad mes žiūrėtume į kitų netobulumus, bet savo rąstus pamirštume. Jeigu krislas trukdo matyti tikrą paveikslą, tai kaip trukdo rąstas?

 

5.   Negali būti gailestingas, jei esi blogas. (43-45) „Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl netikusio, kuris megztų gerus vaisius. ⁴⁴ Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. Nuo usnių niekas nerenka figų, o nuo erškėčio neskina vynuogių. ⁴⁵ Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis." Šią svarbią tiesą dažnai pamirštame. Kas yra geras žmogus? Geras tas, kuris daro gera. Geras tas, kuris neša gerus vaisius. Jeigu širdis bloga – lūpos apie tai praneš. Gyvatė negali savo įkandimu prikelti iš numirusių, ji gali tik nužudyti. Jeigu žmogus lieja nuodus savo lūpomis, kalba pikta, šmeižia ir meluoja – koks jis žmogus? Ar gali būti blogas krikščionis? Krikščionis yra arba geras – arba jis ne krikščionis. Jėzus davė šį palyginimą, kad žmonės suklustų. Turbūt visis žydai laikė save gerais. Tačiau širdys liudijo ką kitą. Jeigu žmogaus širdyje tik kartėlis, jis nebus gailestingas. Žmogus negali mylėti, jeigu jo širdyje nėra meilės. Jis negali mylėti dieviška meile, jeigu Dievo meilės nepatyrė. Dievas pamilo žmoniją ir atsiuntė Jėzų Kristų, kad kiekvienas patikėtų ir būtų išgelbėtas. Kad kiekvienas būtų išgelbėtas iš visokiausių piktybių, kurios gyvena piktoje širdyje. Kad kiekvienas taptų nauju kūriniu ir darytų gera, būtų gailestingas ir dosnus ir ištvermingai darytų gera.

 

²¹ Išsilaikykite Dievo meilėje laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui. ²² Vienus, kurie abejoja, mėginkite įtikinti; ²³ kitus gelbėkite, traukdami iš ugnies, vėl kitų pasigailėkite su baime, bodėdamiesi net jų kūnų suteršto drabužio. (Jud 1,21-23)

 

2010 01 17 sekmadienio pamokslo įrašas

2010.01.10 Sekmadienio pamokslo įrašas

http://www.mediafire.com/?kt2y2gnzdjj

Pamokslas

Tėve mūsų - tikinčiųjų malda

Mato 6,9-13

 

⁵ Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. ⁶ Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. ⁷ Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. ⁸ Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. ⁹ Todėl melskitės taip:

'Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, ¹⁰ teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. ¹¹ Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ¹² ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. ¹³ Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto, nes tavo yra karalystė ir galybė, ir garbė per amžius. Amen' ¹⁴ Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. ¹⁵ O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.

 

Pradėjome dar vienus metus. Kokie jie bus? Ar pasaulinė finansinė krizė pagaliau baigsis, o gal tik prasidės? Ar pavyks išlikti darbe? Ar mūsų vaikai sugebės įgyti išsilavinimą? Ar sveikata nepablogės? Mes nežinome kokia bus ateitis, tačiau galime būti tikri, jeigu patikėjome ateitį į Dievo rankas, ji bus pati geriausia mums ir mūsų vaikams.

 

Jėzus sakė: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, niekas nenueina pas tėvą kitaip kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę (Jon 14,6-7). Jėzus kalbėjo apie dangaus karalystę, kalbėjo apie savo bažnyčią ir tikinčiųjų santykius. Bet taip pat ir apie tėvo ir jo vaikų bendravimą. Malda ‑ tikinčiojo kasdienybė. Jėzus sakė, jei prašome taip kaip Dievas nori, jau esame gavę prašinius. Ar mokame melstis?

                  Jėzus sakė, kad malda, tai pokalbis su tėvu. Malda skirta tėvui, ne kitiems pasirodyti. Tėvas žino viską apie mūsų gyvenimus dar prieš maldą. Todėl melskimės taip:

 

Tėve mūsų, Tai tikinčiųjų malda. Tai Dievo vaikų malda. Ar turiu tėvą, kuris mane pagimdė? Ar kreipiuosi į savo tėvą? Žmonių akivaizdoje lengva tarti: „tėve mūsų". Bet ar galiu slaptoje maldoje ištarti: ‑Tėve? Malda kitiems nematant geras ištyrimas. Tik tada, kada tikrai esu tikintis Dievo vaikas, tik tada apskritai ateisiu pas tėvą maldoje. Netikinčiajam nėra reikalo melstis slaptoje, juk jo niekas nemato. Maldos žmogus, meldžiasi tėvui, ne žmonėms.

                  „Mūsų" – mes meldžiamės ne savanaudiškai. Jėzus nesakė: „Tėve mano". Jis kvietė žmones kartu išgyventi dievišką artybę. Netgi slaptoje kalbi daugelio brolių ir sesių vardu.

 

kuris esi danguje. Iš kur žinoti, kur yra mūsų tėvas? Jėzus aiškiai parodė, kad tėvas yra danguje. Jis ne žemėje ar Baalio aukštumose; kad jis ne parlamente ar televizoriuje, bet DANGUJE. Jėzus nori, kad nepamirštume kur yra mūsų tėvas. Jis yra ten, kur gali mus girdėti, jis ten, kur gali mus matyti, jis ten, kur gali mums klabėti, jis ten, kur gali mums padėti, jis yra šalia. Bet tuo pačiu ir atskirtas nuo mūsų. Jis yra Dvasia. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa (Jon 4,25). Jis yra ten, kur yra mūsų amžinieji namai.

 

Teesie šventas tavo vardas. Dievo vaikas pažįsta savo tėvą ir žino jo vardą, kad jis yra šventas. Ar tik vardas yra šventas? Ar Tėvas yra šventas? Kodėl taip sakoma? Argi nuo mūsų žodžių priklauso Dievo šventumas? Ne, tėvas yra nesikeičiantis, bet mes keičiamės, mūsų įsitikinimai keičiasi, mūsų elgesys keičiasi. Kai kiekvieną kartą ateidami į maldą tariame: „tu šventas", tai keičia mus, tai padeda ištirti save ir esame priversti klausti: „Ar aš esu šventas? Ar aš einu šventėjimo keliu? Ar esu tyras?" Jei mūsų širdyse tamsa, tai nebus lengva tarti šiuos žodžius. Tai primena ką reiškia šventas. Atskirtas nuo tamsos ir nuodėmės visuose keliuose. Maldoje privalome mąstyti apie šventumą.

 

Teateinie tavo karalystė,. Teateinie tavo valdžia, tavo teisumas, tavo įstatymai ir potvarkiai. Karalystėje yra karalius, kurio valdžiai paklūsta visi jo karalystėje. Tai nuolankumo ir paklusnumo žodžiai. Ar esame pasiruošę Dievo karalystei? Ar laukiame jos? Mes juk žinome, kad tėvo karalystėje viešpatauja taika ir ramybė, bet jos nebūtų, jei nebūtų teisybės, jei nebūtų bausmės už nuodėmę, jei nebūtų teisingų įstatymų. Jei nebūtų Jėzaus, kuris paaukojo save, kad išpirktų visus, kurie tik šauksis jo vardo. Mūsų kūniškai prigimčiai yra nepriimtini Dievo šventi įstatymai, bet Jėzus mumyse gali nugalėti maištaujančią širdį.

 

Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kiek kartų mes klausėme: Dieve kodėl? O kiek kartų sakėme: teesie tavo valia. Tik tada, kad pripažįstame tėvą, kaip karalių, mes galime tarti teesie tavo valia. Teesie tavo valia mano ligose, teesie tavo valia, kai mane įžeidinėja, teesie tavo valia, kai viskas atrodo beviltiška. „Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems." Rom 8,28. Tebūnie taip kaip tu nori. Mes galime žinoti kokia yra Dievo valia kiekvienai dienai. Tai ne tik atsidavimo žodžiai, bet Dievo valios ieškojimo žodžiai. Ar ieškome Dievo valios šiandien?

 

Kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien. Kas yra duona kasdieninė? Kuo gyvename šiandien? Nepakanka pačiam sugalvoti kas yra duona. Bet toks prašymas padeda ištirti savo dėkingumą. Kasdieninės duonos paprastai neprašoma. Tiesiog nueinama į parduotuvę ir nusiperkama. Bet Dievo vaiko gyvenime kiekvienas dalykas ateina iš tėvo rankos, taigi nieko nuostabaus, jei vaikas prašo valgyti. Ar esame apsirengę? Ar turime kur gyventi?

Jėzus ne kartą kalbėjo apie duoną kaip Dievo žodį, kuris tikrai reikalingas kiekvienai dienai. Kodėl sunku skaityti Bibliją? Todėl, kad sunku melstis: kasdieninės duonos duok mums šiandien. Jei kaip vaikai šaukiamės tėvo, kad duotų šiai dienai skirtą dalį, tai kai gauname juk neatiduodame atgal net neparagavę. Prisiminkime, kad Šėtonas daro viską, kad tik liktume alkani šiandien.

Jėzus yra mūsų duona. Jis yra mūsų amžinasis gyvenimas. Valgykime jo kūną ir gerkime jo kraują.

 

Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Kaip mums rikai atleidimo. Mes norime, kad pasitrauktų nudėmės iš mūsų gyvenimo, kad Dievas išlaisvintų iš blogų įpročių. Kodėl dažnai atrodo lyg stovėtume vietoje? Todėl, kad negalime atleisti. Šis prašymas sunkus, nes Jėzus siūlo prašyti atleidimo tiek kiek mes patys atleidžiame. O jei mes neatleidžiame? Tai Dievas neatleidžia mums. Prisiminkime, kad čia nekalbama apie išgelbėjimą. Juk neišgelbėtam žmogui nėra aktualu atleisti kitiems. Kol patys nepatiriame Jėzaus atleidimo, tol negalime ir kitiems atleisti. Bet šiandien, būdami Dievo vaikai galime pamiršti apie atleidimą kitiems. Ar esame atleidę visiems šiandien? Ištirkime save. Nesitikėkime atleidimo, jei patys nenorime atleisti kitiems.

 

Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto. .Žinome, kad Dievas negundo nei vieno, mes patys pasiduodame gundymams, kaip rašo Jokūbas 1,13-15. Neapsigaukime manydami, kad esame stiprūs ir viskas su mumis tvarkoje, budėkime. Kasdieninė malda ir prašymas, saugo mus nuo mūsų sugedimo. Tik Dievas gali parodyti netyrus geismus, tik Dievas gali parodyti nešventumą širdyje, tik Jis gali išgelbėti nuo pikto dabar ir visados.

 

Nes tavo yra karalystė ir galybė, ir garbė per amžius. Tai pagarbos karaliui žodžiai. Mes meldžiamės, nes karalystė yra priartėjusi. Mes pripažįstame, kad esame tik ateiviai ir svetimšaliai šiame pasaulyje. Mes neiškome garbės ir galybės. Mes nebandome atsisėsti į Dievo vietą. Kai meldžiamės, mes garbiname karalių.

 

Amen. Tai pritarimo žodis. Visas mūsų gyvenimas turi būti amen. Kaip dažnai pasaulyje šis žodis daugeliui primena laidotuves, mirtį. Tačiau išvertus, jis tiesiog reiškia pritarimą - iš tiesų. Šiuo žodžiu mes kaip ir sakome: „Mes tikrai tai norime pasakyti" Mes galime tarti Amen, tik maldai kuri yra aiški ir suprantama. Jeigu negalime tarti amen maldai, kurią girdime, tai kokia prasmė melstis?

 

Kasdien melskimės taip kaip Jėzus mums mokina. Žmonės gali išmokinti daug gerų dalykų, bet maldos tik pats Dievas gali pasimokinti. Kasdien melskimės: TĖVE MŪSŲ pavyzdžiu... Amen

 

Pamokslas

Su mumis yra Dievas

 

Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis." (Mat 1,23)

 

Daugelis šiandiena mano, kad Dievas yra su jais. Fariziejus Saulius persekiodamas Kristaus kelio pasekėjus manė, kad Dievas yra su juo. Ar iš tikrųjų Dievas yra su mumis visada, netgi tada, kada mes galbūt iš nežinojimo, galbūt iš kvailumo, galbūt iš arogancijos nepaklūstame Jo įsakymams ir nesuprantame Jo valios šiandienai?

 

Evangelijos pagal Matą autorius cituoja Izaiją 7,14. Pranašas Izaijas guodė ir drąsino Judą, nes Izraelio karalius Pekachas pakilo į karo žygį Jeruzalėn. Šiame kontekste Viešpats prabilo per pranašą ir pranešė apie Mesijo atėjimą. Jo vardas „Dievas yra su mumis" arba Emanuelis. „Dievas su mumis" - tai saugumas; Dievas su mumis – tai drąsa ir gyvenimo ramybė. Štai paklausykime kaip kalbėjo Izaijas:

 

„Žinokite, tautos, ir baisėkitės! Klausykitės, visos tolimos šalys! Ginkluokitės, bet būsite nualintos! Ginkluokitės, bet būsite nusiaubtos! ¹⁰ Brandinkite sumanymą, bet jis nueis vėjais; spręskite, ką daryti, bet savo sprendimo neįvykdysite, nes „Su mumis yra Dievas"  ¹¹ Šitaip man kalbėjo VIEŠPATS, paėmęs mane už rankos ir įspėdamas nesielgti, kaip elgiasi ši tauta: ¹² „Nevadinkite suokalbiu viso to, ką ši tauta vadina suokalbiu; nebijokite to, ko ji bijo, ir nenuogąstaukite. ¹³ Tik su Galybių VIEŠPAČIU renkite suokalbį, nes jis - jūsų baimė ir nuogąstavimas. ¹⁴ Vis dėlto jis bus žabangos, pažaidos akmuo ir nuopuolio priežastis abiem Izraelio namams, kilpa ir spąstai Jeruzalės gyventojams. ¹⁵ Daugelis suklups ant jų, puls ir susižalos, įklius į spąstus ir bus pagauti." (Iz 8,9-15)

 

Viešpats drąsino savo žmones nurodydamas į Mesijo Gelbėtojo atėjimą. Kažkokiu stebuklingu būdu pats Dievas bus su savo žmonėmis. Tai buvo nežinoma ir nesuvokiama 7-8 amžiaus prieš Kristų žmonėms. Pati mintis nebuvo nauja, nes pačioje pradžioje Dievas buvo su savo tauta. Susitikimo palapinė, „Tabernakulis" – buvo įrodymas, kad Dievas yra su tauta, išėjusia iš Egipto vergijos namų. Štai kodėl palapinė, ar vėliau šventykla buvo tokia svarbi. Dievas apsireikšdavo šventų švenčiausiojoje dalyje, vyriausiajam kunigui atnašaujant aukas už tautos nuodėmes. Ji buvo Dievo buvimo su žmonėmis simbolis. Per Dievo šventuosius kunigus tauta sužinodavo Viešpaties valią. Dabar per pranašą Izaiją Jahvė skelbia Kristaus atėjimą. Jis taps daugelio suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola. Kodėl? Todėl, kad pirmojo amžiaus žmonės neteisingai interpretavo pranašystes. Todėl, kad žmonės laukė karaliaus, kuris kalaviju nugalės priešus, kuris sutriuškins pagonis. Tačiau Jėzus buvo kitoks. Jis buvo romus, jis nesišvaistė grasinimais ir kalaviju. Jis kaip avis vedama pjauti neišdavė garso. Jis įkūrė taiką. Jėzus nugalėjo ne jėga, bet savo auka. Niekas nevadina pergalės mirties ant kryžiaus. Tačiau tai buvo pergalė. Jėzus  rodė ramybės kelią. Jis išsiuntė savo mokinius skelbti Evangelijos ne kalaviju, bet žodžiu. Kažkada aršus mokinys Simonas, kuris greitai ištraukdavo kalaviją, vėliau tikras mokinys Petras, ragino: „Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. ¹⁶ Bet tai darykite švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti dėl to, už ką jus šmeižia." (1 Pet 3,15-16) Evangelija pasiekia širdis švelnumo, jautrumo ir gailestingumo dėka. Jokia fizinė jėga nepadės skelbti ramybės evangelijos. Kaip pirmajame amžiuje, taip ir dvidešimt pirmajame, daugelis neteisingai interpretuoja Evangeliją. Neteisingai išaiškina Jėzaus Kristaus mokymą, bažnyčios misiją bei evangelijos skelbimo būdus. Daugelis įsitikinę, kad su jais yra Dievas, tačiau darbai liudija ką kitą. Neužtenka sakyti, kad su mumis yra Dievas. Privalu vykdyti Dievo valią. Privalu teisinga išaiškinti, kas yra Dievo valia. Nuo to priklausys ar tikrai DIEVAS yra su mumis.

 

Ar Dievas yra su mumis šiandien? Mes tikime, kad yra. Neužtenka vien giedoti giesmę: „Dievas čia, su mumis jis nori būti kartu".... Dievas tai nori, bet mes ar norime? Ar dabar, kai Jėzus yra danguje, mes galime turėti tokią artybę su Dievu, kurią turėjo mokiniai Jėzaus dienomis? Aišku, kad tokios pačios artybės mes negalime turėti. Mūsų bendravimas su Viešpačiu visai kitoks, nes Jėzaus nematome savo akimis. Tačiau Senojo Testamento laikais Jėzus taip pat nebuvo su žmonėmis kūnu, ir daugelis turėjo stiprybę, o kai kurie buvo nuodėmės vergai. Kai kurie giliai į širdį ėmė tokius padrąsinimo žodžius: „Tik tvirtai tikėdami, tvirtai stovėsite." (Iz 7,9) Kai kurie pamiršdavo tikėti, todėl negalėjo tvirtai stovėti ir parklupdavo.

Įsitikinimas, kad Dievas yra su mumis yra be galo svarbus. Tačiau mes turime turėti tikrus įsitikinimus. Neužtenka vien sakyti, kad Dievas yra su mumis, reikia dar ir atsiduoti į jo rankas. Reikia išpildyti Jo reikalavimus. Kaip senoji, taip ir naujoji sandora įtraukia dvi puses. Kaip Mozės laikais Dievas sudarė sandorą su savo tauta. taip ir Jėzaus naujoji sandora įtraukia abi puses. Kaip Dievas žadėjo Abraomo Izaoko, Jokūbo ir Mozės tautai saugumą ir amžiną gyvenimą. Taip ir Dievas Jėzaus KRISTAUS tautai (mokiniams pasekėjams) žada ramybę ir amžinąjį gyvenimą. Štai tas pats Petras rašo, prisimindamas Izaiją:

 

„Todėl Rašte pasakyta: Štai dedu Sione kertinį akmenį, brangų rinktinį akmenį; kas tiki jį, nebus sugėdintas. ⁷ Tad jums, tikintiesiems, atiteks šlovė, o netikintiesiems tasai statytojų atmestasis akmuo tapo kertiniu akmeniu, ⁸ suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola. Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti." (1 Pet 2,6-8) Kas yra netikintis? Tai tas, kuris neklauso Žodžio. Suklupimas pagal Petrą, ne šiaip laikinas suklupimas, po kurio gali atsistoti. Tai amžinas nuopuolis į pragaro liepsnas: „Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti". Neklusniems skirta amžina tamsa. Kas neklauso žodžio, negali gyventi šlovėje. Panašiai skamba paskutiniai Apreiškimo knygos akordai: „Palaiminti, kurie išsiplauna savo drabužius, kad įgytų teisę į gyvybės medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą." (Apr 22,14) Teisę į gyvybės medį turės tik tie, kurie išsiplovė drabužius, arba laikosi Dievo įsakymų. Tie, kurie gyvena su Dievu praktikoje. Ir toliau skamba dar grėsmingesni žodžiai: „Aš pareiškiu kiekvienam, kuris klauso šios knygos pranašystės žodžių: „Jeigu kas prie jų ką pridės, Dievas jam pridės aprašytų šioje knygoje negandų. ¹⁹ Ir jeigu kas atims ką nors nuo šios pranašystės knygos žodžių, Dievas atims jo dalį nuo gyvybės medžio ir šventojo miesto, kurie aprašyti šitoje knygoje."(Apr 22,18-19) štai kaip atsargiai žmonės turi elgtis su Dievo žodžiais.

 

Taip pat mes girdime kitus apaštalaus kalbant toje pačioje dvasioje:„Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. ¹⁹ Tuo mes pažinsime, jog esame iš tiesos, ir jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, ²⁰ jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta. ²¹ Mylimieji, jei širdis mūsų nesmerkia, mes pasitikime Dievu ²² ir gauname iš jo, ko prašome, nes laikomės jo įsakymų ir darome, kas jam patinka. ²³ O štai jo įsakymas: kad tikėtume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtume vieni kitus, kaip jo įsakyta. ²⁴ Kas laikosi jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame. O kad jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Dvasios, kurią jis mums davė." (1 Jono 3,18-24). Kartais mūsų širdys sunerimsta dėl mūsų blogo elgesio. Dėkokime Dievui, kad taip yra. Nes tada galime atgailauti ir pasikeisti. Daug blogiau, kai mes atbunkame, tampame nejautrūs ir negirdime sąžinės priekaištų. Širdis, kuri yra pažymėta Dievo Dvasia, džiaugsis kai mes tikėsime Jėzumi ir jo žodžiais maitinsimės. Širdis bus rami, kai mylėsime vienas kitą kaip jo įsakyta. Čia įsidėmėkime: mylėti privalu taip kaip Jėzus įsakė. Mylėti privalu Jėzaus pavyzdžiu. O jeigu mylime pagal jo įsakymus, juk Kristaus įsakymai tai meilė artimui, tai galime būti tikri, kad pasiliekame Dieve, o Dievas mumyse (24).

 

Ar mes esame su Dievu? Ar mes norime būti su Dievu? Ką reiškia būti su Dievu? Ar mes norime būti ten, kur Dievas yra? Ar mes norime dalyvauti Dievo darbuose? Ar mes norime klausyti Dievo kalbos? Ar mes norime apmąstyti ką išgirstame? Ar mes norime priimti Dievo apreiškimus? Ar mes norime priimti Dievo pakaltinimus? Ar mes norime priimti Jo padrąsinimus? Ar nebūna taip, kad Dievas kalba sau, o mes sau. Ir mūsų įsitikinimai tampa Dievo žodžiu, kuriuo mes vadovaujamės? Kaip dažnai žmonės klauso Dievo žodžio, bet tiki savaip. Taip buvo Jėzaus dienomis. Dievas kalbėjo apie Mesiją, bet žmonės tikėjo savaip. Kad taip neatsitiktų, Viešpats įkūrė bažnyčias. Jis surenka žmones iš visokiausių tautų ir sukviečia juos Dievo žodžių klausymui, bendravimui, maldai ir duonos laužimui drauge. Kiekvienas įsitikinimas yra ištiriamas bendruomenėje. Čia pastoviai esame raginami tikėti. Čia dėmesį nukreipiame į Kristų. Čia Dievas apdovanojo mus visa...

 

„Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui pažinimu to, kuris pašaukė mus savo šlove ir jėga. ⁴ Drauge jis mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai.⁵ Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe - pažinimą, ⁶ pažinimu - susivaldymą, susivaldymu - ištvermę, ištverme - maldingumą, ⁷ maldingumu - brolybę, o brolybe - meilę. ⁸ Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. ⁹ O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių. ¹⁰ Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada neapsigausite. ¹¹ Šitaip dar plačiau atsivers jums vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę." (2 Pet1,3-11)

 

Jei būsime stropūs, mes sugebėsime tikėjimą nukreipti tinkamą linkme. Jeigu tikėsime, natūralu, kad tikėjimas keis mus ir mūsų elgesys – etika bei moralė keisis. Visa tai galima vadinti dorybe. Tuščia kalbėti apie Dievo pažinimą, jeigu tikėjimas nekeičia mūsų elgesio ir mąstymo. Petras labai įžvalgiai parašė: „dorybe ugdykite pažinimą". Pažinimas ves į susivaldymą. Dievo pažinimas suteikia galios valdyti save. Mes esame nenusakomi, mes nežinome ką galime iškrėsti, jeigu tik bus tinkamos sąlygos. Taip mes tampame ištvermingi. Ištvermė atsiranda, kai praktikuoja kantrybę arba susivaldymą. Kai tave puola, norisi gintis. Krikščionims per amžius teko ugdyti susivaldymą, tik taip mūsų protėviai galėjo ištvermingai žūti inkvizicijos liepsnose, nes jų tikėjimas buvo veikiantis. Petras ragina ištverme ugdyti maldingumą. Taip mums reikia ištvermės, kad sugebėtume melstis ir klausytis Dievo žodžio. Maldingumas tai sugebėjimas visu protu ir visomis jėgomis atsiduoti Dievo mokslui ir gyvenimui pagal jį. Maldingumas ugdo brolybę. Tuščias yra maldingumas, kuris skaldo ir supriešina brolius. Jokūbas rašo: „Jei kas mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias. ²⁷ Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu." (jok 1,26-27) Broliškumo priešas yra nevaldomas liežuvis ir negailestingumas artimui, ypač pasaulio nuskriaustiesiems.

Ir jeigu dar grįžti prie Petro žodžių: brolybė ugdys meilę. Sugebėjimas bendrauti su savimi nedaug kam naudingas. Tačiau sugebėjimas bendrauti su broliaus ir seserimis Kristuje yra naudingas, nes tokia bičiulystė augina meilę. „Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių."

Štai tokie dalykai turi gyvuoti ir tarpti mūsų tarpe. Tada galėsime būti tikri, kad Dievas yra su mumis. Jeigu Kristus apvalė mūsų nuodėmes, mes būsime kaip Jis ir nepamiršime kas svarbiausia. Amen.