Pamokslas Naujiesiems metams artėjant

Užsidegusios širdys?

 

Štai ir praėjo dar vieni metai. Artėja Naujieji metai. Kokie jie bus? Gal sutiksime naujų žmonių? Gal gausime geresnį darbą? Galbūt įvyks kas nors netikėto? O gal net Kristus mūsų Viešpats sugrįš mus pasiimti? Kartą taip jau buvo. Du vyrai keliavo savo reikalais ir sutiko... Jėzų

 

Perskaitykime Luk 24,13-35

 

Ir štai tą pačią dieną du [mokiniai] keliavo į kaimą už šešiasdešimt stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. ¹⁴ Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. ¹⁵ Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. ¹⁶ Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. ¹⁷ O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate, eidami keliu?" Tie nuliūdę sustojo.

¹⁸ Vienas jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!" ¹⁹ Jėzus paklausė: „O kas gi?" Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. ²⁰ Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. ²¹ O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. ²² Be to, kai kurios mūsiškės moterys mus sutrikdė. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ²³ ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. ²⁴ Kai kurie mūsiškiai buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė."

²⁵ Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! ²⁶ Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!" ²⁷ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

²⁸ Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. ²⁹ Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti..." Tuomet jis užsuko pas juos. ³⁰ Įsitaisęs su jais prie stalo, paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė jiems. ³¹ Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. ³² O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?"

³³ Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, ³⁴ kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui." ³⁵ O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.

 

1)    Migla aptrauktos akys (13-16). Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo.

Kodėl šių mokinių akys buvo aptrauktos migla? Gal buvo kažkokia antgamtinė priežastis, gal Jėzus po prisikėlimo atrodė visai kitaip, nei prieš nukryžiavimą? Taip, Jėzus buvo kitoks, bet dažniausiai problema slypi mumyse, mūsų širdyje, giliai viduje, kur gimsta mąstymas, pasirinkimai ir veiksmai. Šie mokiniai greičiausiai buvo girdėję Jėzaus balsą, matė jį tarnaujant, pažinojo jį, bet vis dėlto nepažino, kai jis prisiartino kelyje.

Mūsų širdys niekada nebus užsidegusios Viešpačiui, jei akys bus aptrauktos migla. Tada taip pat negalėsime matyti Viešpaties. Kodėl mūsų akys kartais apsiblausia ir nemato džiaugsmo Viešpaties Žodyje, Viešpaties bažnyčioje, tarnystėje Viešpačiui ir visame kas yra iš Viešpaties? Nieko nuostabaus jei ir šiandien tikintys į Jėzų Kristų kartais nepažįsta savo Viešpaties. Visi mes esame pavojuje apsiblausti savo tikėjime. Tai perspėjimas. Pabandykime pamąstyti kodėl šių mokinių akys buvo aptrauktos migla.

 

2)    Liūdesys (17). Jėzus paklausė: "Apie ką kalbate, eidami keliu?" Tie nuliūdę sustojo. Mokiniai buvo nuliūdę. Negalėsime liepsnoti meile Viešpačiui jei liūdėsime. Supraskite teisingai. Yra natūralus liūdesys – emocija, kuri yra neišvengiama įvykus nelaimei. Bet yra pasaulio liūdesys, kuris veda į mirtį. 2 Kor 7,10-11 Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis, o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį. Ir štai kaip tik tas nuliūdimas pagal Dievo valią kokį pažadino jums susirūpinimą, kokį teisinimąsi, apmaudą, baimę, ilgesį, uolumą ir bausmę! Yra liūdesys pagal Dievo valią ir liūdesys pagal pasaulio valią. Padarius nuodėmę, bus liūdna. Pagal Dievo valią liūdesys atves į atgailą, tada bus džiaugsmo. Pasaulio liūdesys ragins graužti save ir bėgti nuo Dievo. Kleopas su savo bičiuliu buvo nuliūdę, nes nenorėjo tikėti, kad Jėzus mirs kaip parašyta Raštuose ir prisikels. Atrodo jų liūdesys buvo pateisinamas dėl artimo netekties. Tačiau šis liūdesys neleido jiems pamatyti Jėzaus. Nes jei jie būtų tikėję, būtų nekeliavę į kažkokį Emausą su reikalais, bet drauge su kitais lauktų Jėzaus Kristaus pasirodymo. Ar nebūna ir mums taip? Ar nesame ir mes pakeliui į savo Emausą šiandien?

 

3)    Neišsipildę lūkesčiai (18-21). O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį... O mes tikėjomės. Per visus tris Jėzaus tarnavimo metus, jo mokiniai niekaip negalėjo suprasti kodėl Jėzus atėjo į šį pasaulį. Ar Jėzus neaiškiai kalbėjo? Anaiptol. Jis labai aiškiai sakė ir kartojo, kartojo. Tačiau mokiniai ir kiti izraelitai ilgėjosi karalystės panašios į Dovydo karalystę. Vieningos, didingos, grėsmingos ir savaime aišku laisvos nuo priešų jungo. Tas lūkestis buvo toks didelis, kad jie negalėjo pamatyti kitos nematomos karalystės. Jėzus sakė: "Štai Dievo karalystė yra jūsų viduryje." Ar nebūna tai pat su mumis? Mes išgirstame Evangeliją, išgirstame kokį pamokslą apie Dievo laiminimus ir mąstome: "Galbūt ir man vertėtų tapti krikščionimi, jei Dievas taip laimina..." Tada tapę tokiais „krikščionimis" greitai nusiviliame, jei Dievas nepadaro mums taip kaip mes norime. Mes turime būti atsargūs ir įsitikinti ar mūsų lūkesčiai atitinka Viešpaties Žodį. Jei Viešpats kalba, tada galime tikėtis. Jei tik mes patys kažko tikimės, neliūdėkime, jei mūsų lūkesčiai nepasiteisins. Būkime tikri, nebus ugnies širdyje, jei gyvensime tik savo nepagrįstose svajonėse.

 

4)    Moterys sutrikdė (22-24). Be to, kai kurios mūsiškės moterys mus sutrikdė.

Taigi, mokiniai buvo nuliūdę, jų akys buvo apsiblaususios, jie turėjo netikrą viltį, o čia dar moterys pranešė, kad dingo Jėzaus kūnas. Dabar jie laužė galvą kur galėjo dingti kūnas. Matyt mokiniai jau buvo susitaikę su mintimi, kad Jėzus mirė, viskas baigta, bet čia pildosi Raštai ir Jėzaus pažadas prisikelti. Mokiniai to dar nesupranta ir negali patikėti.

Kaip dažnai mes nesame užsidegę Viešpačiu ir nesame karštos dvasios todėl, kad mums kažkas trukdo. Žodis sutrikė išvertus tiesiogiai reiškia išmušti iš pusiausvyros, pajudinti iš vietos. Viešpats, kaip mylintis tėvas trokšta mūsų gerovės ir pasistengs išmušti mus iš pusiausvyros, kurią patys susikuriame. Mes turime tvirtai stovėti Viešpatyje, o ne savo sukurtame pasaulyje.

Kaip liūdna, kad šie du mokinai, nežiūrint kiek giliai buvo paliesti Kristaus mokslo, vis dėlto turėjo svarbesnių klausimų nei žinia apie tuščią kapą. Juos sutrikdė moterų žinia, bet kažin ar labai stipriai. Tačiau Viešpačiui rūpi kiekvienas, todėl Jėzus apsireiškė šiems mokiniams ir pakreipė jų mintis tinkama linkme. Jis tarė:

 

5)    Neišmanančios ir nerangios tikėti širdys (25-27). O jūs, neišmanėliai^[1]! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!.. Jėzus buvo sujudintas dvasioje ir pradėjo aiškinti jiems, ko jiems trūksta. Kristus pavadino juos neišmanėliais. Tai labai stiprus žodis. Jis turėjo sukrėsti, priversti susimąstyti. Taip ir įvyko. Kaip mes būsime karštos širdies, jie būsime neišmanėliai ir nerangūs tikėti Dievo pažadais ir pranašystėmis? Juk vidinis užsidegimas priklauso nuo to kaip mes reaguojame į paskelbtą žodį. Žmonės sako, kad Biblija yra nuobodi, tai ne Biblija yra nuobodi, bet mūsų širdys nuobodžios. Galbūt jūs nesakote, kad Biblija yra nuobodi, bet jei nebranginate jos, vadinasi išpažįstate gyvenimu, kad Dievo Žodis yra nuobodus. Nebūkime panašūs į šiuos mokinius. Jie liūdėjo, pergyveno, tačiau Dievo pažadas apie Kristaus prisikėlimą neužžiebė jų širdyse liepsnos, kuri būtų tikrai pakreipusi mokinių žingsnius prie tuščio kapo, o ne į Emausą. Ačiū Dievui, kad jis yra maloningas ir kantrus su mumis, kaip jis buvo kantrus su šiais neišmanėliais. Jėzus paskyrė laiko išaiškinti kas Raštuose apie jį pasakyta. Ir pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

 

6)    Atvertos akys (28-31). Įsitaisęs su jais prie stalo, paėmė duoną, palaimino laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. Jėzus paėmė duoną ir laužė...ir o stebukle, Kleopas su draugu suprato, kad tai Jėzus, bet buvo vėlu, Jėzus dingo. Kaip keista, kad mokiniai atpažino Jėzų valgydami. Matyt tokie jau mes žmonės esame, kad maistas mums labai svarbus, prie maisto stalo net stebuklai įvyksta. Ir tikrai, mūsų bendravimas būtų daug skurdesnis, jei mes nevalgytume kartu.

 

7)    Degančios širdys (32-35). "Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?" Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: "Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui." Du mokiniai prisiminė kaip jų širdys buvo užsidegusios, girdint Viešpaties Jėzaus žodžius. Ar mūsų širdys yra užsidegusios Viešpaties žodžiui? Ar su nekantrumu laukiame Viešpaties apsireiškimo per pamokslą ir kasdieninius Biblijos skaitymus? Ar mes prisimename paraginimą Žodyje Rom 12,11 Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Labai lengva apsileisti, nuleisti rankas, pasiduoti ir aptingti. Labai lengva priprasti prie stebuklų, kuriuos Dievas daro mūsų gyvenime.

Mokinių akys atsivėrė ir jie suprato kodėl taip liepsnojo širdys klausantis Jėzaus žodžių. Tikro mokinio širdis visada liepsnoja girdint Viešpaties Žodžius. Ji negali būti abejinga. Nebent ji serga. Kada tiki Viešpačiu, tu myli jo patarimus ir pabarimus. Tu myli kiekvieną garsą išeinantį iš jo lūpų.

Ir tik dabar mokiniai nuoširdžiai susidomėjo prisikėlusiu Jėzumi. Supratę, kad Jėzus gyvas, ką jie daro? Jie tuoj pat pakyla ir nepaisant pavojų naktyje išvyksta atgal į Jeruzalę. Dabar jau nerūpi reikalai, kuriuos turėjo Emause.

Mūsų gyvenime būna taip pat. Kada mes tikrai užsidegame Viešpačiu ir jo nesudrebinama karalyste, tada viskas kas laikina nublanksta ir mes galime turėti neapsakomą džiaugsmą ir ryžtą nuveikti net pačius pavojingiausius ir sunkiausius darbus. Tad Rom 12,11 Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui.

 

1 Kor 15,58 Tad, mano mylimieji broliai, būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas neveltui Viešpatyje. AMEN

 

---

^[1] 453 Anoetos. Žmogus, kuriam trūksta proto, supratimo.

Kalėdos, arba kas mums yra Kristus Jėzus

1 Kor 1,30

 

Kalėdos – tai Jėzus Kristus. Galbūt kam nors tik atostogos, bet krikščionims jos primena Jėzaus gimimą, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Todėl pakalbėkime apie Kristų. Kažkas pasakė, kad Krikščionybės esmė ne Jėzaus Kristaus mokymas, bet pats Jėzus Kristus. Krikščionybė –tai gyvųjų artimi santykiai su gyvybės Kūrėju.

 

Jo dėka jūs esate Kristuje (30) Jo dėka ir jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo iš Dievo kylančia išmintimi, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu, Amen. Jo dėka. Ne mūsų dėka, ne didžiūnų dėka, ne pastorių dėka, ne Pauliaus dėka, ne išmintingųjų dėka, bet Dievo. Amen. Tai Dievas taip mylėjo šitą pasaulį, jog atsiuntė savo sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Tai Dievas buvo kantrus mūsų nusikaltimams. Tai jis padarė viską, kad mes pamatytume, kad Jis myli mus. Šiandien pasaulis skelbia apie žmogaus stiprybę, apie tai, kad žmogus viską gali pats padaryti. Tačiau išgelbėti savęs niekada negalėjo ir negalės. Todėl Dievas pasirinko gimti žmogaus kūne, kad išgelbėtų pasmerktuosius kūne. Jis gimė kūdikiu.

 

1)   Išmintimi. Pas Saliamoną atėjo Pietų karalienė. Gimus Jėzui – išminčiai iš rytų šalies. Kodėl? Todėl, kad Jėzus yra tikra išmintis. Kažkas sakė, kad Jėzus kristus nesimokęs moka kalbėti. Bet jis buvo išmintingas. Niekas negalėjo atsispirti jo atsakymams.

Kas yra išmintis? Tarkim išmintis yra geras išsilavinimas. Šiandien žmonės vertina išsilavinimą, nes tai jų manymu yra išminties pradžia. Geras išsilavinimas, reiškia gausi gerą darbą. Turėsi gerą darbą, reiškia turėsi pakankamai pinigų ir t.t.. Pat 1,1-7 Išmintis, kuri tik naudinga gauti gerą darbą arba pakankamai pinigų, yra labai menka ir neturi pasiliekančios vertybės. Luk 12 rašo apie vieną tokį "išminčių". Tarkim išmintis yra sugebėjimas gražiai kalbėti. Šiandien žmonės tai laiko išmintimi. Ar tai naudinga gyvenimui? Taip galbūt kiti jus girs, kad mokate gražiai kalbėti, bet tai jums nepadės. Dievo baimė yra išminties pradžia.

Dievas pasiuntė Jėzų kaip Dievo žodį. Heb 1,1. Jon 1,1 Kol 2,3 visi pasiektų supratimo pilnatvės turtus ir galėtų pažinti Dievo slėpinį – Kristų, kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai. Jėzus yra išmintis, jo gyvenimas, mokymas, viską ką matome jame yra Dievo išmintis. Jis yra visa Dievo pilnybė. Kol 2,9. Juk Kristuje kūniškai gyvena visa Dievystės pilnatvė. Išmintis pasireiškia teisumu, šventumu ir amžinąja garbe – atpirkimu.

 

2)   Teisumu. Dievas atsiuntė savo Sūnų kaip tiesos standartą. Jėzus buvo teisus, yra teisus, gyveno teisiai, išliks teisus per amžius. Ką reiškia teisus? Jeigu yra kažkokie įstatymai, tai teisus yra tas, kuris jų laikosi. Mes dažnai sakome: "Aš esu teisus" Ir kiekvienas turi savo teisumą. Teisėjų laikais Izraelis elgėsi kiekvienas pagal savo teisumą. Ir mes matome į ką pavirto tauta. Šiandien žmonės gyvena pagal savo supratimą ir ką mes turime? Ar tai padeda? Daugiau kaip pusė santuokų Lietuvoje išyra, nes visi turi savo teisumą. Galime didžiuotis, kad pirmaujame savižudybių skaičiumi pasaulyje? Vaikai žudo savo tėvus, nepagarba vyresniesiems įsigalėjo. O mes norime uždrausti tėvams fiziškai drausminti savo vaikus. Rykštės reikia už nedrausmingumą ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Ačiū Dievui, kad jis myli ir tobulai drausmina. Ir tai mūsų teisumo padariniai. Štai kur veda mūsų teisumas. Žmonės kalba apie vienybę, bet jos neieško. Dievas nemeluoja. Jis sako Rom 3,10-12 Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi nuklydo, visi nuėjo vėjais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno. Dievo akyse mes esame neteisūs. Tokia yra teisa. Tačiau Dievas mylėjo mus tokius ir atsiuntė Jėzų ‑ mūsų teisumą. Rom 3,20-24 nes įstatymo darbais jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę. Bet dabar be įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.

 

3)   Pašventinimu. Heb 12,14 Siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties. Jei įdėmiai skaitome Bibliją, mes matome, kad visi tikintieji vadinami šventaisiais. Ne todėl, kad visi buvo mirę tikintieji (kai kurie šventaisiais skelbia po mirties), bet todėl, kad Dievas pašventino juos savo Dvasia. Šventas –atskirtas Dievui. Jon 17,17 Jėzus meldė: Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa. Fariziejai šventino išorę. Rituališkai plaudavosi rankas prieš valgį, indus ir kitokius daiktus. Jie smerkė Jėzų, kad jo mokiniai to nedaro. Mat 25,25-28 Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai. Jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesivaldymo. Aklasai fariziejau. Pirmiau išvalyk taurės vidų, tai bus tikrai švari ir išorė! Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs panašūs į pabalintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo. Šiandien daug tokių religingų žmonių, gal net jūs esate vienas iš jų?

 

4)   Atpirkimu. Pats žodis 'atpirkimas' mums kalba apie pakartotiną nuosavybės išpirkimą. Tarkim jūs pametėte savo laikrodį. Po kurio laiko pamatėte jį ant kito žmogaus rankos. Tas žmogus jokiu būdu jo jums neatiduos, tad jūs pasiūlote jam pinigų ir vėl nusiperkate savo laikrodį. Tai atpirkimas.

Taip, mes buvome Dievo nuosavybė, bet parsidavėme piktojo vergovėn. Todėl Jėzus savo auka įvykdė amžiną atpirkimą, sumokėjo kainą, kad mes būtume išlaisvinti ir taptume tikro Viešpaties nuosavybe. Šiandien Jėzus yra mūsų dvasios atpirkimas, bet ateityje mes laukiame ir mūsų kūno atpirkimo. Rom 8,23 Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pirmuosius vaisius, ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo. Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Taip pirma dvasia, po to kūnas. Ar norite sulaukti savo kūno atpirkimo? Ar norite drauge su miriadų miriadais garbinti Viešpatį danguje ir naujojoje žemėje? Tada kreipkitės į Viešpatį dabar.

 

Kad kas giriasi, girtųsi Viešpačiu. Viešpats trokšta, kad mes visi girtumėmės tik Viešpačiu, nes jis yra mūsų išgelbėjimo šaltinis. Jis mūsų gerbuvio šaltinis. Nieko negalime patys iš savęs. Negalime savęs išgelbėti. Negalime jokiais gerais darbais išgelbėti, nes tada galėtume pasigirti prieš Dievą. Tačiau Viešpats aiškiai skelbia, kad be jo negalime išsigelbėti. Juk Raštas sako, kad Jon 1,3 Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Kūrėjas myli jus ir laukia kol jūs sugrįšite pas jį. Ateikite pas Jėzų dabar. Prašykite jo atleidimo ir amžinojo gyvenimo dovanos. Jėzus kviečia šiandien Apr 3,20 štai aš stoviu prie durų ir beldžiuos: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. Atverkite savo širdies duris Kristui, nes tik jis vienintelis gali atleisti nuodėmes ir atvesti jus į dangų.

 

Pamokslas artėjant Kalėdoms

Šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų

 Jon 1,9

 

Artėja Kalėdos. Kas jos mums? Šventė, kelios nedarbo dienos. Geros emocijos, daug dovanų, skanus maistas? Kitiems Kalėdos liūdesio metas. Tačiau Kalėdose slypi žinia apie Jėzų Kristų. Juk dėl jo prieš daugelį metų tikintieji pradėjo švęsti Kalėdas. Juk Jėzus Kristus yra Kalėdų prasmė. Be jo Kalėdos yra apytuštė šventė. Todėl skaitykime Raštą kaip visada darome.

 

Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į pasaulį. Jis buvo pasaulyje ir pasaulis per jį atsirado, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais- tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę. Jon 1,9-13

 

1)    Tikroji šviesa visada buvo. Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Jon 1,1-4 Manyčiau tai labai svarbus faktas. Dievas nėra gimęs ar kada nors kažkaip evoliucijos dėka atsiradęs. Dievo šviesa kaip tiesa nėra sukurta. Ji visada buvo.

Pranašas Izaijas skelbė Iz 9,1; 5-6 Tauta, gyvenusi tamsumoje, pamatė didžią šviesą; gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė...Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas. Jo vardas bus 'Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis'. Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę, tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius.

Jonas Krikštytojas šaukė: Jon 1,15: Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau; tas, kuris paskui mane ateis, pirmiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis. Viešpats Dievas, Gelbėtojas visada buvo. Jis visada valdė pasaulį. Jis davė žemę žmonijai, kad ji šlovintų ir kiekviename žingsnyje ir girtų savo Kūrėją; Kad kiekviename žingsnyje prisimintų Gimdytoją, kuris išmokė ir tebemoko gyventi.

 

2)    Šviesa atėjo į pasaulį apšviesti kiekvieną. Jon 1,9. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į pasaulį. Kam reikalinga šviesa? Šviesa reikalinga, tam, kad išsklaidytų tamsą. Kas yra tamsa? Tai neteisybė, pikti sumanymai. Blogos mintys. Tamsa tai skurdas ir ligos. Tamsa tai nuodėmės surakinti žmonės. Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. ⁹ O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa. ¹⁰ lštirkite, kas patinka Viešpačiui, ¹¹ ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos. ¹² Juk ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti. ¹³ Bet visa, kas atskleista, šviesa padaro regima, ¹⁴ o kas padaryta regima, yra šviesa. Todėl sakoma: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus." (Ef 5, 8-14)

 

Pasaulyje yra kelios grupės žmonių, kurias apšvietė Jėzus. Tai velnio vaikai, tariami Dievo vaikai ir tikri Dievo vaikai.

 

A)    Velnio vaikai. Tai religingi, bet netikintys Gyvuoju Dievu žmonės. Rom 1,18-23 Šviesa atskleidė jų darbus. Žmogus, kuris nekenčia šviesos, niršta, kada atsiduria šviesoje. Ef 5,5-14 Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės...O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa.

Jėzus sakė žydams, kurie neva buvo jį įtikėję: Jon 8,44 Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas. Jėzus Kristus atskleidžia tiesą kiekvienam žmogui. Kiekvienas, kuris gyvena netiesoje, kiekvienas, kuris daro netiesą, kiekvienas, kuris kalba melą yra velnio vaikas. Taip sako Jėzus. O kaip niršo žydai, girdėdami tokius žodžius. O gal Jėzus pasikarščiavo? Gal jam reikėjo kalbėti kaip nors švelniau, kitais žodžiais? Juk negalima taip žmonių įžeidinėti? Tačiau jis kalbėjo su galia. Jis buvo pripažintas mokytojas ir pranašas.

 

B)    Fariziejai. Jėzus Kristus apšvietė tuos, kurie galvojo, kad yra tikintys. Tai religingieji nusidėjėliai. Mat 23,1-32 „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. ³ Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. ⁴ Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. ⁵ Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. ⁶ Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, ⁷ mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos 'rabi'. ⁸ O jūs nesivadinkite 'rabi', nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. ⁹ Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. ¹⁰ Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. ¹¹ Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. ¹² Mat kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.

 

Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: ¹⁰ „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. ¹¹ Fariziejus atsistojęs sau vienas taip meldėsi: 'Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės ­ plėšikai, sukčiai, svetimautojai ­ arba va kaip šis muitininkas. ¹² Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju.' ¹³ O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: 'Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!' ¹⁴ Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas." Luk 18,9-14

 

Luk 18,18-23 Tau trūksta vieno dalyko: „Sek mane"

 

C)    Gimę iš Dievo. Tačiau buvo apšviesti ir gimę iš Dievo. Daugelis nepriėmė Jėzaus. Tačiau, tiems kurie jį priėmė atsivėrė vartai į Dievo giminę. Kas priėmė Jėzų? Muitininkai, žvejai, palaidūnai - prastuomenė. Jėzų priėmė nusidėjėliai.

Tačiau buvo ir teisiųjų kurie išdrįso priimti Mesiją. Ir šiandien yra teisų žmonių, kurie nepažįsta Kristaus, juos reikia taip pat apšviesti ir padrąsinti. Juk ne visi yra blogieji? Pasaulyj yra daug nepašviestų teisiųjų. Kristus kvietė ir juos. Jėzus sutiko daug teisiųjų, gydė jų vaikus ir gyrė už tikėjimą.

 

Jon 1,12 Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais- tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę

 

Ef 2,8-9

 

Kas nori priimti Jėzų Šiandien? Kas gali Jį priimti? Kas turi laiko Kristui? Kažkada pasigerėti vaikeliu atvyko išminčiai, o piemenys buvo ypatingai pagerbti. Visa dangaus kariauna pasirodė žmonėms, kurie tikrai nebuvo labai svarbūs. Dievo šviesa apšvietė juos. Dievo šviesa šviečia ir šiandien. Ta šviesa gali apakinti. Ji gali deginti, bet visada atneša išganymo džiaugsmą tiems, kurie atgailauja ir atsiverčia. Tada atsiverskime, pasikeiskime mąstyme, palikime senus kelius. Sekime Kristumi ir neškime šviesą į pasaulį. Palikime tuščius barnius ir ginčus. Išsivaduokime nuo fariziejiškos puikybės. Liaukimės teisti ir smerkti vienas kitą. Atleiskime vieni kitiems, kaip KRISTUS mums atleido. Amen.

 

 

 

Pasikeiskite savo mąstyme…

Pasikeiskite savo mąstyme…

 

Kaip mes mąstome apie kitus? Kaip mes mąstome apie save? Kaip mes mąstome apie Kristų

 

„Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią - kas gera, tinkama ir tobula. (Rom 12,2)

 

Mes girdime apaštalo žodžius jau ne kartą ir ne du. Bet šiandien norėjau priminti Biblijos mokymą apie žmogaus pasikeitimą. Kaip prasideda tas pasikeitimas? Kas priverčia žmogų elgtis vienaip ar kitaip? Ar krikščionybė yra religija ar gyvenimo būdas? Kas yra Jėzus Kristus mums? Ar jis tik religinis, liturginis, įstatyminis vadas, ar viso gyvenimo ir visos kūrinijos vadas. Ar tikrai jis pradžia ir pabaiga? Ir ką reiškia jį pažinti? Pauliaus raštuose labai dažnai girdime žodžius apie Kristaus pažinimą. Apie kokį pažinimą kalba apaštalas? Ar tai kažkoks mistiškas pažinimas? O gal tai tiesiog paprastas tikėjimas vedantis į suvokimą ir supratimą ko JIS norėjo mokydamas ir darydamas stebuklingus darbus?

 

Jėzaus pasirodymas be galo religingoje šalyje buvo unikalus. Vienus šokiravo, kitus erzino, dar kitus sužavėjo, trečius įžeidė, daugumą – išgelbėjo. Ne visi žmonės vienodai jį pažino. Dvylika mokinių pažino Jėzų skirtingai nei tie, kurie tik girdėjo kelis Jėzaus pamokslus. Netgi tie patys dvylika pažino Jėzų skirtingai. Petras atpažino Mesiją ir buvo pagirtas už tai. Tačiau tas pažinimas nesuteikė apaštalui drąsos, kai grėsė pavojus jo kūniškai gyvybei. Judo pažinimas taip pat labai skyrėsi nuo daugumos. Jo pažinimas leido jam tapti išdaviku ir bučiniu duoti ženklą budeliams suimti pasaulio Gelbėtoją. Galima daug visokių pavyzdžių prisiminti. Bet tuo norėjau sužadinti mąstymą ir pabandyti rasti gyvybiškai svarbius atsakymus į klausimą: kodėl mes skirtingai pažįstame tą patį asmenį? Aišku, visi žmonės yra skirtingi, todėl skirtingai mąsto, skirtingai mato pasaulį, skirtingai vertina situacijas. Ir man atrodo, kad tie visi skirtingumai glaudžiai susiję su „tikėjimu" (tikėjimu, kuris nėra religija). Tai tiesiog tikėjimas vienu ar kitu žmogumi, vienu ar kitu informacijos šaltiniu. Pavyzdžiui, vieni žmonės tiki, kad pieną gerti sveika, nes labai jį mėgsta. Kiti, netiki, nes jiems jis nepatinka. Vieni tiki vienų politikų pažadais, kiti netiki. O tokių tikėjimų praktika priklauso nuo mokyklos.

 

Panašiai yra ir santykiuose su Kristaus mokslu. Mes negalime pažinti Kristaus taip kaip pažino apaštalai ir kiti žmonės. Mūsų pažinimas apsiriboja knyga ir informacija, kurią mes randame ten. Knygos turėjimas dar negarantuoja mums, kad ją gerai suprasime. Čia atsiranda toks knygos aiškintojai. Vienais mes pasitikime, kitais nepasitikime. Nuo to priklauso mūsų pažinimas. Tačiau Dievo pažinime dar yra Šventoji Dvasia ir Bendruomenė. Yra paslaptingų protu nesuvokiamų dalykų. Kaip apaštalas rašė Efeziečiams: („ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės" Ef 4,19) ir yra labai aiškių, paprastų ir suvokiamų kiekvienam. Mums sunku suvokti Dievo meilę, nes mes draskomi abejonių ir blogybių, kurios žaloja šį pasaulį. Mes vienaip ar kitaip klausiame: „kodėl" labai dažnai?

                     

Tačiau Jėzus Kristus kviečia tikėti juo kaip gyvenimo mokytoju. Tikėti juo kaip tobulu žmogumi. Imti iš jo pavyzdį. Pasitikėti juo visose gyvenimo situacijose. Neskubėti su išvadomis (Afrika badauja, vadinasi Dievo nėra). Duoti laiko sau ir kitiems pažinti tikrąją padėtį. Eiti tobulėjimo keliu. Aišku tobulėti esame kviečiami pagal tobulą pavyzdį. Pagal Dievo modelį, ne pagal neteisybės pasaulio pavyzdį.

 

Todėl Paulius ir maldauja: „nemėgdžiokite pasaulio", bet pasikeiskite (atgailaukite, atsiverskite). Daugelis šiandien žavisi Dievo atleidimo idėja, tačiau to atleidimo nepriima. Protu gal ir priima, tačiau nenori užleisti vietos Dievui, nenori atsiversti ir pasikeisti pagal kitą pavyzdį. To pasikeitimo nebus, jeigu nebus reformuotas mąstymas. Jei nebus jis pastoviai atnaujinamas pagal teisingą pavyzdį.

 

Nuo ko viskas prasideda? „Atsiverskite, nes prisiartino Dangaus karalystė". Mat 4,17 Tokiais žodžiais Jėzus pradėjo savo tarnavimą. Tauta jau girdėjo šį kvietimą iš Jono Krikštytojo lūpų. Apaštalai nuo Sekminių skelbė tą pačią žinią:

 

Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną (Apd 2,38)

„Tad atgailokite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės, ²⁰ kad nuo Viešpaties veido ateitų paguodos metas ir jis atsiųstų jums skirtąjį Mesiją Jėzų. (Apd 3,19-20)

 

Atgaila, atsivertimas, pasikeitimas. Viešpats kvietė ir tebekviečia atgailauti ir pasikeisti. Tas atsivertimas neįmanomas be nuodėmių išpažinimo. Nuodėmės nesuvoksime, jei nebus pakaltinimo. Jėzus atėjo ne kaip kaltintojas. Žydai turėjo Mozės įstatymą, šis kaltino kiekvieną bedievišką veiksmą. Jėzus kvietė palikti bedievystes ir sekti juo. Jis kvietė gyventi kitaip.

 

Apaštalas Paulius sako, jog galime tikėti, kad pagal Šventąją Dvasią atnaujintas mąstymas padeda suprasti Dievo valią, leidžia pažinti Dievą, Kristų ir jo ketinimus. Panašius žodžius girdėjo ir Efezo tikintieji:

 

„Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės. ¹⁸ Jų protavimas aptemęs, jie svetimi Dievo gyvenimui dėl savo širdies užkietėjimo. ¹⁹ Jie surambėjo ir pasidavė juslingumui, godžiai ieškodami visokių netyrų pasitenkinimų. ²⁰ Bet jūs juk ne šito išmokote apie Kristų! ²¹ Jūs juk apie jį išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: ²² privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, ²³ atnaujinti savo proto dvasią, ²⁴ apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume. (Ef 4,17-24)

 

Paulius sako, kad netikintys vieninteliu gyvuoju Dievu dėl proto menkystės elgiasi netinkamai. Čia jokiu būdu neskelbiama, kad netikintys žmonės yra silpnapročiai ar kvaili. Viešpats neįžeidinėja žmogaus. Tačiau atmetantys Kūrėją, būtinai paklius į piktojo spąstus. Mes neturime mokytis ir blogio pasaulio, kurio mąstymas aptemęs. Neturime sekti mokytojais, kurie svetimi Dievo gyvenimui. Koks yra Dievo gyvenimas? Jis matomas Jėzaus Kristaus pavyzdyje. Jis matomas bažnyčioje. Leiskime vienas kitam keistis.

                      Nepamirškime, kad esame kelyje. Mes visada keičiamės, bet jeigu leisime, kad mus įtakotų blogi šaltiniai, keisimės į bloga. Todėl Viešpats kviečia mus artimai bendrauti Kristaus kūne. Leisti kitiems mus įtakoti. Nevengti konfrontacijų, diskusijų, patarimų.

 

Laimingas, kas atmeta nedorėlių patarimus, kas neina nusidėjėlių keliu ir nebendrauja su pašaipūnais, ² bet džiaugiasi VIEŠPATIES Įstatymu ir mąsto jo Įstatymą dieną naktį. ³ Jis lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių laikui atėjus, o jo lapai nevysta. Kad ir ką jis darytų, jam sekasi. ⁴ Nedorėliai ­ ne tokie! Jie kaip vėjo blaškomi pelai! ⁵ Todėl nedorėliai teisme neatsilaikys, nei nusidėjėliai ­ teisiųjų sueigoje, ⁶ nes VIEŠPATS globoja teisiųjų kelią, o nedorėlių kelias veda į pražūtį.  Ps 1

 

³ Dėl man suteiktos malonės aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo mastą. ⁴ Juk kaip viename kūne turime daug narių ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, ⁵ taip ir mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui - vieni kitų nariai. ⁶ Turime įvairių dovanų, destis kokia malonė mums suteikta. Rom 12,3-6a

 

„Grakštus nedidukas naminis peliukas, sprukdamas nuo katino užpuoliko, atsidūrė ištaigingo vasarnamio rūsyje. Tamsoje nepastebėjo, kaip įbrido į kažkokią keistą balą. Jis ir žinot negalėjo, kad tai buvo aukščiausios rūšies brendis, išsiliejęs iš brangios ąžuolinės statinės pro nudilusį kaištį.

Smalsus peliukas atsargiai lyžtelėjo. Jam patiko to skysčio skonis – stiprus, kvapnus, deginantis gerklę. „Įveikęs" visą brendžio balą, peliukas atsitiesė, grėsmingai suraukė antakius ir, tvirtai sugniaužęs kumščius pabeldęs į krūtinę, sušuko:

-Tai kur gi tas katinas?!!!

 

Kiek daug žmonių mūsų laikais teturi peliuko drąsą…" (B.Ferrero)

 

Nesiduokime suvedžiojami klaidamokslių, bet mąstykime ir laiku keiskimės pagal Kristaus paveikslą. Žiūrėkime į jį kasdieną. Klausykimės Jėzaus pamokymų.

 

Klausimai apmąstymui

1. Kas yra krikščionis(ė) evangelikas baptistas(ė)? Kas nėra krikščionis(ė) evangelikas baptistas(ė)? Kokia yra krikščionių evangelikų baptistų bendruomenė? (Kokie bruožai turi būti krikščionių evangelikų baptistų bendruomenėje?) Kokia nėra krikščionių evangelikų baptistų bendruomenė? Kas yra evangelikų baptistų sąjunga? Kas nėra evangelikų baptistų sąjunga?

2. Kokie narystės įsipareigojimai? Kokios yra krikščionių baptistų bendruomenių pareigos viena kitai Sąjungoje? Kaip bendruomenės susijusios viena su kita Sąjungoje?

3. Koks evangelikų baptistų bendruomenių sąjungos buvimo tikslas? Kas nėra jos buvimo tikslas? Kokia yra jos misija? Kas nėra jos misija?

H.Žukauskas (LEBBS pirmininkas)

 

Senos nuotraukos

15 bažnyčios gimdienio nuotraukos

Pasiskaitymui artėjant Kalėdoms

Rimvydas Valatka

2007-12-03 05:02

Miestai minių akivaizdoje įžiebė eglių šviesas, atgijo vitrinos, užsienio pasiuntinių žmonos Vilniaus rotušėje surengė kalėdinę mugę, per kurią surinkti pinigai atiteks sergantiems lietuvių vaikams. Kaip kasmet. Šv.Kalėdų dvasia plevena ore. Ar plevena?

Šurmulys, taip. Šventimas, pirkimas, be abejo. Mažmeninės prekybos prieaugis ir šįmet, kaip ir pernai, sukasi apie 16-20 procentų. Tai reiškia, kad ir šįmet perkame daugiau nei pernai.

Pirksime, švęsime, bet ar visi? O ar prisiminsime sergančius, neturinčius, negalinčius? Ir – o tai ne mažiau svarbu – kaip po to minėsime tuos, kurie aukojo tam savo artimui, kurį aplenkia sėkmė?

Skaitau gero poeto dienoraštį gerame kultūros savaitraštyje.

Štai toks labdara garsėjančio žmogaus „pagarbinimas“: „Toks ponas K., Niujorko gyventojas, „Omnitel“ ir daugelio kitų Lietuvą apiplėšusių įstaigų steigėjas. Žinau, kad rėmė daug politinių intrigų, Tatulį ir kitus. Kai mane supažindino su juo, pamačiau glebaus veido, suzmekusį žmogelį. Paskui ir kitose šalyse mačiau daug panašiai papilkėjusių žmogystų. Kažkuo jie priminė iš garsaus romano nematomąjį žmogų. Žmonės, kurie nebūna, t.y. turi tik vieną savybę – užuosti milijonus“.

Užkliuvo viskas: ir V.Landsbergis (Tatulis, jo žargonu), ir kiti, ir net žmogaus išvaizda.

Tyčiotis iš žmogaus išvaizdos – apskritai žemas lygis. O kai rusiškų burliokų frazėmis taškosi ne koks geležinkelio stoties vagišius, o Nacionalinės premijos laureatas, Sąjūdžio kūrėjas?

Bet neteiskime. Tik pasvarstykime.

Nežinau, kiek šis ar kiti poetai aukojo vargšams bent jau iš riebių nacionalinių premijų, kuriomis greit bus apdalyti visi bent kiek įmanomesni poetai. Ne taip ir svarbu.

Labdara – ne mokesčiai valstybei, taigi ne piliečio prievolė. Bet ponas J.Kazickas (turbūt atspėjote, jog poetas rašo apie jį) per savo gyvenimą vargšams, išeivijos organizacijoms ir Lietuvai yra paaukojęs tiek, kad bent jau patyčių iš savo veido tikrai nenusipelno.

Ačiū jam ir kitiems aukotojams. Ačiū? Kiek žmonių Lietuvoje gali nuoširdžiai pasakyti „ačiū“ šeštadienį Vilniaus rotušėje sergantiems vaikams aukojusiems žmonėms? Jei net savo bažnyčiai, į kurią vaikšto melstis, aukoja mažiau, nei kainuoja butelis degtinės.

Ne vienas tikras nuoširdus Romos katalikas įsitikinęs, kad jų bažnyčias ir net kunigus privalo išlaikyti valdžia.

„Valdžia šiokia ir anokia, – rėkiame iš visų kampų. – Žmonės skursta, emigruoja“. Valdžia iš tiesų nekokia. Šis Seimas – neabejotinai pats prasčiausias Seimas iš visų buvusių Seimų.

Bet ar žmonės skursta tik dėl to, kad valdžia bloga? Be televizinių gerumo akcijų šou, kai išsidrėbę ant sofos litą kitą primaigome mobiliaisiais, ką pati bendruomenė yra padariusi vargšų labui?

Kiek žinote žmonių, kurie būtų įkūrę labdaros valgyklą, rūpinęsi jomis? Kiek yra tokių, kurie aukotų savo laiką ar litų nevyriausybinėms organizacijoms praktiškai, o ne šūkavimais?

Dešimt, šimtas? Krikščioniškoje šalyje tokių organizacijų ir valgyklų turėtų knibždėte knibždėti. Ir, žiūrėk, skurdo jau būtų mažiau.

Nepatinka? Kodėl aš? Bet ar įmanoma kitaip įveikti skurdą? Kodėl pas mus manoma, kad viską turi padaryti valdžia, o Vokietijoje ar JAV yra norma, kad šimtai tūkstančių žmonių veltui triūsia labdaros frontuose?

Pagarba didiesiems filantropams, bet net G.Sorosas yra pripažinęs, kad daugiausia pinigų skurdui mažinti ir įvairiems kitiems visuomenės projektams vykdyti suaukoja ne milijardieriai, o mažieji aukotojai.

Todėl, kad dauguma Vakarų šalių žmonių įpratę aukoti pinigus geram darbui. Ką darome mes?

Iš pradžių pjovėmės dėl labdaros iš Vakarų. Vėliau pjovėme tuos, kurie bandė vakarietiškai teikti labdarą čia pat, Lietuvoje.

Chrestomatinis pavyzdys: prieš kelerius metus užpjudytas Vienos balius. Viršų paėmė burliokiška minios, vadovaujamos prasigėrusios Erodo karikatūros, tūžmas, o ne krikščioniškos vertybės.

Ar ne per dažnai? Ar taip pasielgę nesumažinome norinčiųjų aukoti ir aukotis dėl kitų? Neprisidėjome prie skurdo teritorijos išplėtimo?

Artėja Kalėdos. Pirksime dovanas vaikams, sutuoktiniams, nukrausime Kūčių valgiais stalą. Nuodėmė peikti, tikrai graži tradicija, net atėjūnų nesugebėta ištrinti iš mūsų atminties.

Bet kiek iš mūsų yra pasirengę bent dešimtadalį dovanėlėms ir šventiniam stalui skirtos sumos paaukoti savo artimui? Jei ne alkstančiam, tai su nutrintu paltu ar batais? Tik nuoširdžiai ir veiksmu.

Apyvarta nenukentės, o skurdo bus mažiau, jei pusė Lietuvos žengtų šį kuklų individualiai bendruomenišką žingsnį. Ar ir toliau tik keiksime valdžią, plosime erodams ir liksime šiek tiek panašūs į juos?

Santuoka ar pasimatymas su bažnyčia?

 

Petrą ir Daina supažindino bendras draugas. Nuo pirmojo jų susitikimo atrodė, kad jie tobula pora. Daina buvo tokia, apie kurią Petras visada svajojo. Ji buvo graži, nuoširdi, besirūpinanti. Ji visada buvo ten, kai Petrui jos reikėjo.

Pirmuosius penkis mėnesius jie buvo neišskiriami. Petras apie nieką kitą negalėjo galvoti. Visada jo mintys buvo su Daina. Pagaliau Jis rado ramybę ir savo draugams sakė, kad ji yra ta vienintelė.

Praėjo beveik trys metai. Petrui vis dar patinka  būti su Daina, tačiau užsidegimas jau pradingo. Dainos trūkumai atrodo akivaizdūs. Jis jau nebėra toks tikras dėl jos patrauklumo. Jis pradeda ieškoti pasiteisinimų, kai ji nori būti su juo, o jis ne.

Vieną vakarą, kai Daina norėjo išsiaiškinti jų tarpusavio santykių pagrindus, Petras nutrūksta: „Mes gi esame kartu, ar ne? – piktai atrėžė. „Ar tau to nepakanka?"

Akivaizdu, kad Petras nėra pasirengęs pilnam pasišventimui ir santuokai. Ir nėra aišku ar apskritai jis kada nors bus...^[1]

                

Gal kada nors ir mes buvome tokiuose santykiuose? Galbūt jūs pažįstate tokių Petrų ir Dainų. Tačiau mes kalbame ne apie žmones. Yra daug tokių Petrų pasaulyje, bet Daina tai ne mergina, bet Bažnyčia.

 

Ar mes tik ateiname į pasimatymą su bažnyčia, ar vis dėl to esame santuokoje su ja? Ar esame aistringi jos gyventojai? Kur yra bažnyčia mūsų gyvenimo sąrašuose?

 

Jėzus sakė Petrui: ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. ¹⁹ Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje. Mat 16,18

 

Jėzus Kristus prabilo apie bažnyčią. Jis kalbėjo apie bendruomenę žmonių, kurie seka Kristumi ir tiki, kad Jis yra Mesijas. Bažnyčia – tai žmonės, susijungę lyg į vieną kūną, kad drauge įvykdytų Dievo tikslus per Kristų Jėzų. Ankstyvoje bažnyčioje nebuvo tokio klausimo ar reikalinga bažnyčia ar ne? Nebuvo tokio dalyko kaip įsitikinimas, kad gali būti krikščionis be bažnyčios. Galima tik stebėtis kaip šiandien daugelį reikia įkalbinėti, kad jie taptų kažkokios bažnyčios nariais. Tokių dalykų nebuvo Biblijoje. Kas nori sekti Kristumi, privalo sekti drauge su kitais. Toks yra Dievo planas.

 

Privalome saugoti ir žinoti kaip reikia elgtis bažnyčioje:

 

Apaštalas Paulius sakė Timotiejui „Noriu, kad žinotum, kaip reikia elgtis Dievo namuose^[2], kurie yra gyvojo Dievo Bažnyčia^[3], tiesos stulpas ir atrama". Namai yra ten kur kažkas gyvena. Visuose namuose yra kažkokia tvarka. Kas nustato namuose tvarką? Aišku tų namų gyventojai. Bažnyčia yra Dievo namai. Pats vardas pasako, kad turime elgtis su didžia baime ir atsakomybe. Bažnyčia nėra mano ir tavo. Ši bažnyčia yra Dievo nuosavybė.

Prieš penkiolika metų prasidėjęs darbas nėra kauniečių, amerikiečių ar lietuvių darbas. Tai Dievo darbas žmonėse. Tai jis subūrė mus būti drauge. Tai Jo Šventoji Dvasia mokė ir vadovavo. Dievas sugeba tvarkytis savo namuose. Visa, kas turi vykti bažnyčioje yra paaiškinta Biblijoje. Tai mūsų konstitucija ir įstatymas. Ši knyga yra mūsų pamatas:

„Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, ²⁰ pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ²¹ ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventykla Viešpatyje, ²² ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje. Ef 2,19-22

 

Bažnyčios naikinimas, baigiasi sunaikinimu.

 

„Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs!" (1 Kor 3,16-17)

 

Velnias pastoviai gundo Dievo vaikus. Jeigu jis gundė patį Jėzų Kristų, būkime tikri, kad jis sukiojasi ir mūsų tarpe. Koks jo tikslas? Jo tikslas išblaškyti mus, sugriauti, sugadinti liudijimą. Per amžius jis priešinasi Viešpaties tikslams. Jis paima mūsų silpnybes ir iš jų padaro galingus ginklus, galinčius niokoti bažnyčią. Jis naudoja mūsų liežuvį, kuris yra nuostabus Evangelijos skelbimo įrankis, ir paverčia jį nedorybės visetu. „Nemurmėkite broliai vieni prieš kitus" – sakė Jokūbas. Jis ragino išpažinti vieni kitiems savo nuodėmes, tačiau velnias gundo, kad mes išpažintume kitų kaltes, o savo pamirštume...

 

Mūsų atsakomybė - statyti, o ne griauti. Kiekvienas Dievo vaikas dalyvauja bažnyčios ugdyme, statyme, augime. Kiekvienam Dievo vaikui Viešpats suteikė išminties ir davė reikalingus įrankius. Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ⁹ ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų. ¹⁰ Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti. Ef 2,9-10

 

„O kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą. Ef 4,7

Kiekvienam iš mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mąstą. Akis negali sakyti ausiai kaip ji turi klausyti. Ausis negali įsakyti burnai ką kalbėti.

 

Bažnyčia skelbia svarbią žinią.

 

Dievas per bažnyčią skelbia amžintąsias tiesas. Evangelijos mokslas neapsiriboja keliais sakiniais. Tai gydanti žinia, apimanti visas gyvenimo sritis.

...kad dabar per Bažnyčią taptų žinoma kunigaikštystėms ir valdžioms danguje daugeriopa Dievo išmintis. ¹¹ Tai atitinka amžinąjį nutarimą, įvykdytą mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje. ¹² Jį tikėdami, mes drąsiai ir su pasitikėjimu einame prie Tėvo. Ef 3,10-12

 

Bažnyčia turi ką pranešti pasauliui. Tai nėra tik lūpinė žinia. Tai gyvenimo pamokos. Daugeriopa Dievo išmintis negali apsiriboti keliais žodžiais ir darbais. Bažnyčia visu savo gyvenimu skelbia Dievo mintis ir tikrą gyvenimą.

 

BAŽNYČIOJE kiekvienas dalyvauja

 

Kai griūna koks nors pastatas, visada yra ieškomos priežastys. Atliekamas nuodugnus tyrimas. Kartais pastatas būna pastatytas ne pagal projektą, kartais projektas neatitinka normų, kartais kalti konstruktoriai, kartais architektai, kartais statybininkai...

Kas atsakingas už bažnyčios laikyseną? Kas neša atsakomybę?

„Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų. (1 Pet 2,5)

 

Kiekvienas akmuo yra reikalingas. Ne visi akmenys vienodi. Vienas kietesnis, kitas minkštesnis. Dolomitas skiriasi nuo marmuro, titnagas nuo smiltainio. Vienas akmuo trapus, kitas kietas. Panašiai ir gyvieji akmenys bažnyčioje. Mes privalome gulti vienas šalia kito, apsitrinti, prisigludinti, kad užpildytume spragas.

 

Pietų Amerikoje kažkada egzistavo Inkų imperija. Iki šių dienų yra išlikusios Maču Pikču miesto liekanos. Monumentalūs inkų statiniai buvo pastatyti iš akmens be rišamosios medžiagos, naudojant milžiniškų akmenų jungimo būdą, pirmiausiai plačiai pradėtą taikyti Tiauanake. Statybai naudojami akmenys buvo skaptuojami akmenimis daužant taip, kad jie idealiai tiktų vienas prie kito. Dėl suglaudimo ir žemesniųjų akmenų įgaubtumo statiniai buvo labai stabilūs ir atsparūs žemės drebėjimams, dažniems Andų kalnuose...^[4]

Panašiai ir mes bažnyčioje esame skaptuojami , kad tiktume vienas prie kito. Procesas gali būti ilgas ir varginantis, bet atėjus laikui toks Dievo pastatas taps šventove, kuri neš išganymą tautoms.

 

Taigi, mes visi kaip gyvieji akmenys esame atsakingi kokie esame. Kiekvienas neša atsakomybę už kažkokią dalį. Žmonės mėgsta kaltinti kitus už juos ištikusias bėdas. Kai Dievas išvedė Izraelį iš Egipto, jų aistra Viešpačiui greitai baigėsi. Dėl juos ištikusių nelaimių jie buvo greiti apkaltinti Mozę ir Aaroną. Tačiau iš tikrųjų jie kaltino patį Dievą. Ir Viešpačiui teko juos mokyti sunkiu keliu.

 

Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, ­ Kristuje. ¹⁶ Iš jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje. Ef 4,15-16 Dievo namuose kiekvienas veikai savaip, bet viskas bendram labui.

 

Meilė – stiprios bažnyčios pagrindas

„Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! ³⁵ Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus." (Jono 13,34-35)

 

Istorija apie du draugus ir lokį:

Du draugai keliavo tamia gūdžia giria. Staiga jiems kelią pastojo riaumojantis lokys. Vienas, išgąsčio pagautas, kaipmat puolė ropštis į medį. Antrasis nespėjo, tad krito ant žemės ir apsimetė esąs negyvas. Mat buvo girdėjęs, kad lokiai lavonų neliečia.

                      Prisiartinęs siaubūnas ėmė uostyti gulinčiojo veidą, snukiu bandė jį pajudinti. Vargšelis, sulaikęs kvapą, stingo iš baimės. Lokys, įsitikinęs, jog priešais jį – negyvelis, nurepečkojo miško glūdumon.

                      Žvėriui nutolus, pirmasis nusliuogė nuo medžio ir paklausė:

-          Ką lokys šnabždėjo tau į ausį?

-          Jis man patarė niekuomet nesiliesti į žygį su tais, kurie palieka nelaimėje.

Meilė dažnai kelia stiprią baimę, nes verčia žengti žingsnį pirmam, reikalauja pamiršti save, išsižadėti savęs, pasitikėti kitu ir jam pasiaukoti. Teks užmokėti už kiekvieną neištartą žodį, už neįkūnytas glamones, už sutryptas svajas. Reikės atsiskaityti už baimingumą ir jausmų šykštumą, kurie kliudė mylėti, už atsainumą ir puikybę, kurie slopino polėkius. Teks atsiskaityti už negimusius bučinius, už gerklėje užgniaužtas ašaras, už neišreikštą aistrą, už netesėtus pažadus ir iššvaistytą laiką. (Bruno Ferrero)

 

---

^[1] Joshua Harris. „Stop Dating the Church fall in love with the family of God"

^[2] 3624 Oikos. Namas. (Mat 9,6) Namai, šeima gyvenanti namuose (Luk 19,9; 1 Kor 1,16). Šeima (Luk1,27). Dievo namai, šventykla (Mat 21,13), Žmonės, kaip Dievo namai (Heb 3,2-5)

^[3] 1577 Ekklesia. Atrodytu, kad šis žodis kilęs iš ekkaleo-sušaukti. Tai buvo bendras terminas kalbanta apie bendruomenės sukvietimą ir sueigą viešiems klausimams spręsti. Ekkletoi – pašaukti, sukviesti žmonės sudarė ekklesia. NT žodis pritaikomas Izraelio bendruomenei (Apd 7,38) Tačiau žodis sunagoge yra naudojamas išskirtinai žydų bendruomenei.

^[4] Vikipedija. http://lt.wikipedia.org/wiki/Ink%C5%B3_imperija