Petrą ir Daina supažindino bendras draugas. Nuo pirmojo jų susitikimo atrodė, kad jie tobula pora. Daina buvo tokia, apie kurią Petras visada svajojo. Ji buvo graži, nuoširdi, besirūpinanti. Ji visada buvo ten, kai Petrui jos reikėjo.
Pirmuosius penkis mėnesius jie buvo neišskiriami. Petras apie nieką kitą negalėjo galvoti. Visada jo mintys buvo su Daina. Pagaliau Jis rado ramybę ir savo draugams sakė, kad ji yra ta vienintelė.
Praėjo beveik trys metai. Petrui vis dar patinka būti su Daina, tačiau užsidegimas jau pradingo. Dainos trūkumai atrodo akivaizdūs. Jis jau nebėra toks tikras dėl jos patrauklumo. Jis pradeda ieškoti pasiteisinimų, kai ji nori būti su juo, o jis ne.
Vieną vakarą, kai Daina norėjo išsiaiškinti jų tarpusavio santykių pagrindus, Petras nutrūksta: „Mes gi esame kartu, ar ne? – piktai atrėžė. „Ar tau to nepakanka?"
Akivaizdu, kad Petras nėra pasirengęs pilnam pasišventimui ir santuokai. Ir nėra aišku ar apskritai jis kada nors bus...[1]
Gal kada nors ir mes buvome tokiuose santykiuose? Galbūt jūs pažįstate tokių Petrų ir Dainų. Tačiau mes kalbame ne apie žmones. Yra daug tokių Petrų pasaulyje, bet Daina tai ne mergina, bet Bažnyčia.
Ar mes tik ateiname į pasimatymą su bažnyčia, ar vis dėl to esame santuokoje su ja? Ar esame aistringi jos gyventojai? Kur yra bažnyčia mūsų gyvenimo sąrašuose?
Jėzus sakė Petrui: ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. 19 Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje. Mat 16,18
Jėzus Kristus prabilo apie bažnyčią. Jis kalbėjo apie bendruomenę žmonių, kurie seka Kristumi ir tiki, kad Jis yra Mesijas. Bažnyčia – tai žmonės, susijungę lyg į vieną kūną, kad drauge įvykdytų Dievo tikslus per Kristų Jėzų. Ankstyvoje bažnyčioje nebuvo tokio klausimo ar reikalinga bažnyčia ar ne? Nebuvo tokio dalyko kaip įsitikinimas, kad gali būti krikščionis be bažnyčios. Galima tik stebėtis kaip šiandien daugelį reikia įkalbinėti, kad jie taptų kažkokios bažnyčios nariais. Tokių dalykų nebuvo Biblijoje. Kas nori sekti Kristumi, privalo sekti drauge su kitais. Toks yra Dievo planas.
Privalome saugoti ir žinoti kaip reikia elgtis bažnyčioje:
Apaštalas Paulius sakė Timotiejui „Noriu, kad žinotum, kaip reikia elgtis Dievo namuose[2], kurie yra gyvojo Dievo Bažnyčia[3], tiesos stulpas ir atrama". Namai yra ten kur kažkas gyvena. Visuose namuose yra kažkokia tvarka. Kas nustato namuose tvarką? Aišku tų namų gyventojai. Bažnyčia yra Dievo namai. Pats vardas pasako, kad turime elgtis su didžia baime ir atsakomybe. Bažnyčia nėra mano ir tavo. Ši bažnyčia yra Dievo nuosavybė.
Prieš penkiolika metų prasidėjęs darbas nėra kauniečių, amerikiečių ar lietuvių darbas. Tai Dievo darbas žmonėse. Tai jis subūrė mus būti drauge. Tai Jo Šventoji Dvasia mokė ir vadovavo. Dievas sugeba tvarkytis savo namuose. Visa, kas turi vykti bažnyčioje yra paaiškinta Biblijoje. Tai mūsų konstitucija ir įstatymas. Ši knyga yra mūsų pamatas:
„Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, 20 pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, 21 ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventykla Viešpatyje, 22 ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje. Ef 2,19-22
Bažnyčios naikinimas, baigiasi sunaikinimu.
„Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs!" (1 Kor 3,16-17)
Velnias pastoviai gundo Dievo vaikus. Jeigu jis gundė patį Jėzų Kristų, būkime tikri, kad jis sukiojasi ir mūsų tarpe. Koks jo tikslas? Jo tikslas išblaškyti mus, sugriauti, sugadinti liudijimą. Per amžius jis priešinasi Viešpaties tikslams. Jis paima mūsų silpnybes ir iš jų padaro galingus ginklus, galinčius niokoti bažnyčią. Jis naudoja mūsų liežuvį, kuris yra nuostabus Evangelijos skelbimo įrankis, ir paverčia jį nedorybės visetu. „Nemurmėkite broliai vieni prieš kitus" – sakė Jokūbas. Jis ragino išpažinti vieni kitiems savo nuodėmes, tačiau velnias gundo, kad mes išpažintume kitų kaltes, o savo pamirštume...
Mūsų atsakomybė - statyti, o ne griauti. Kiekvienas Dievo vaikas dalyvauja bažnyčios ugdyme, statyme, augime. Kiekvienam Dievo vaikui Viešpats suteikė išminties ir davė reikalingus įrankius. Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, 9 ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų. 10 Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti. Ef 2,9-10
„O kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą. Ef 4,7
Kiekvienam iš mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mąstą. Akis negali sakyti ausiai kaip ji turi klausyti. Ausis negali įsakyti burnai ką kalbėti.
Bažnyčia skelbia svarbią žinią.
Dievas per bažnyčią skelbia amžintąsias tiesas. Evangelijos mokslas neapsiriboja keliais sakiniais. Tai gydanti žinia, apimanti visas gyvenimo sritis.
...kad dabar per Bažnyčią taptų žinoma kunigaikštystėms ir valdžioms danguje daugeriopa Dievo išmintis. 11 Tai atitinka amžinąjį nutarimą, įvykdytą mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje. 12 Jį tikėdami, mes drąsiai ir su pasitikėjimu einame prie Tėvo. Ef 3,10-12
Bažnyčia turi ką pranešti pasauliui. Tai nėra tik lūpinė žinia. Tai gyvenimo pamokos. Daugeriopa Dievo išmintis negali apsiriboti keliais žodžiais ir darbais. Bažnyčia visu savo gyvenimu skelbia Dievo mintis ir tikrą gyvenimą.
BAŽNYČIOJE kiekvienas dalyvauja
Kai griūna koks nors pastatas, visada yra ieškomos priežastys. Atliekamas nuodugnus tyrimas. Kartais pastatas būna pastatytas ne pagal projektą, kartais projektas neatitinka normų, kartais kalti konstruktoriai, kartais architektai, kartais statybininkai...
Kas atsakingas už bažnyčios laikyseną? Kas neša atsakomybę?
„Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų. (1 Pet 2,5)
Kiekvienas akmuo yra reikalingas. Ne visi akmenys vienodi. Vienas kietesnis, kitas minkštesnis. Dolomitas skiriasi nuo marmuro, titnagas nuo smiltainio. Vienas akmuo trapus, kitas kietas. Panašiai ir gyvieji akmenys bažnyčioje. Mes privalome gulti vienas šalia kito, apsitrinti, prisigludinti, kad užpildytume spragas.
Pietų Amerikoje kažkada egzistavo Inkų imperija. Iki šių dienų yra išlikusios Maču Pikču miesto liekanos. Monumentalūs inkų statiniai buvo pastatyti iš akmens be rišamosios medžiagos, naudojant milžiniškų akmenų jungimo būdą, pirmiausiai plačiai pradėtą taikyti Tiauanake. Statybai naudojami akmenys buvo skaptuojami akmenimis daužant taip, kad jie idealiai tiktų vienas prie kito. Dėl suglaudimo ir žemesniųjų akmenų įgaubtumo statiniai buvo labai stabilūs ir atsparūs žemės drebėjimams, dažniems Andų kalnuose...[4]
Panašiai ir mes bažnyčioje esame skaptuojami , kad tiktume vienas prie kito. Procesas gali būti ilgas ir varginantis, bet atėjus laikui toks Dievo pastatas taps šventove, kuri neš išganymą tautoms.
Taigi, mes visi kaip gyvieji akmenys esame atsakingi kokie esame. Kiekvienas neša atsakomybę už kažkokią dalį. Žmonės mėgsta kaltinti kitus už juos ištikusias bėdas. Kai Dievas išvedė Izraelį iš Egipto, jų aistra Viešpačiui greitai baigėsi. Dėl juos ištikusių nelaimių jie buvo greiti apkaltinti Mozę ir Aaroną. Tačiau iš tikrųjų jie kaltino patį Dievą. Ir Viešpačiui teko juos mokyti sunkiu keliu.
Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, Kristuje. 16 Iš jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje. Ef 4,15-16 Dievo namuose kiekvienas veikai savaip, bet viskas bendram labui.
Meilė – stiprios bažnyčios pagrindas
„Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! 35 Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus." (Jono 13,34-35)
Istorija apie du draugus ir lokį:
Du draugai keliavo tamia gūdžia giria. Staiga jiems kelią pastojo riaumojantis lokys. Vienas, išgąsčio pagautas, kaipmat puolė ropštis į medį. Antrasis nespėjo, tad krito ant žemės ir apsimetė esąs negyvas. Mat buvo girdėjęs, kad lokiai lavonų neliečia.
Prisiartinęs siaubūnas ėmė uostyti gulinčiojo veidą, snukiu bandė jį pajudinti. Vargšelis, sulaikęs kvapą, stingo iš baimės. Lokys, įsitikinęs, jog priešais jį – negyvelis, nurepečkojo miško glūdumon.
Žvėriui nutolus, pirmasis nusliuogė nuo medžio ir paklausė:
- Ką lokys šnabždėjo tau į ausį?
- Jis man patarė niekuomet nesiliesti į žygį su tais, kurie palieka nelaimėje.
Meilė dažnai kelia stiprią baimę, nes verčia žengti žingsnį pirmam, reikalauja pamiršti save, išsižadėti savęs, pasitikėti kitu ir jam pasiaukoti. Teks užmokėti už kiekvieną neištartą žodį, už neįkūnytas glamones, už sutryptas svajas. Reikės atsiskaityti už baimingumą ir jausmų šykštumą, kurie kliudė mylėti, už atsainumą ir puikybę, kurie slopino polėkius. Teks atsiskaityti už negimusius bučinius, už gerklėje užgniaužtas ašaras, už neišreikštą aistrą, už netesėtus pažadus ir iššvaistytą laiką. (Bruno Ferrero)
[1] Joshua Harris. „Stop Dating the Church fall in love with the family of God"
[2] 3624 Oikos. Namas. (Mat 9,6) Namai, šeima gyvenanti namuose (Luk 19,9; 1 Kor 1,16). Šeima (Luk1,27). Dievo namai, šventykla (Mat 21,13), Žmonės, kaip Dievo namai (Heb 3,2-5)
[3] 1577 Ekklesia. Atrodytu, kad šis žodis kilęs iš ekkaleo-sušaukti. Tai buvo bendras terminas kalbanta apie bendruomenės sukvietimą ir sueigą viešiems klausimams spręsti. Ekkletoi – pašaukti, sukviesti žmonės sudarė ekklesia. NT žodis pritaikomas Izraelio bendruomenei (Apd 7,38) Tačiau žodis sunagoge yra naudojamas išskirtinai žydų bendruomenei.
[4] Vikipedija. http://lt.wikipedia.org/wiki/Ink%C5%B3_imperija
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą