Miestai minių akivaizdoje įžiebė eglių šviesas, atgijo vitrinos, užsienio pasiuntinių žmonos Vilniaus rotušėje surengė kalėdinę mugę, per kurią surinkti pinigai atiteks sergantiems lietuvių vaikams. Kaip kasmet. Šv.Kalėdų dvasia plevena ore. Ar plevena?
Šurmulys, taip. Šventimas, pirkimas, be abejo. Mažmeninės prekybos prieaugis ir šįmet, kaip ir pernai, sukasi apie 16-20 procentų. Tai reiškia, kad ir šįmet perkame daugiau nei pernai.
Pirksime, švęsime, bet ar visi? O ar prisiminsime sergančius, neturinčius, negalinčius? Ir – o tai ne mažiau svarbu – kaip po to minėsime tuos, kurie aukojo tam savo artimui, kurį aplenkia sėkmė?
Skaitau gero poeto dienoraštį gerame kultūros savaitraštyje.
Štai toks labdara garsėjančio žmogaus „pagarbinimas“: „Toks ponas K., Niujorko gyventojas, „Omnitel“ ir daugelio kitų Lietuvą apiplėšusių įstaigų steigėjas. Žinau, kad rėmė daug politinių intrigų, Tatulį ir kitus. Kai mane supažindino su juo, pamačiau glebaus veido, suzmekusį žmogelį. Paskui ir kitose šalyse mačiau daug panašiai papilkėjusių žmogystų. Kažkuo jie priminė iš garsaus romano nematomąjį žmogų. Žmonės, kurie nebūna, t.y. turi tik vieną savybę – užuosti milijonus“.
Užkliuvo viskas: ir V.Landsbergis (Tatulis, jo žargonu), ir kiti, ir net žmogaus išvaizda.
Tyčiotis iš žmogaus išvaizdos – apskritai žemas lygis. O kai rusiškų burliokų frazėmis taškosi ne koks geležinkelio stoties vagišius, o Nacionalinės premijos laureatas, Sąjūdžio kūrėjas?
Bet neteiskime. Tik pasvarstykime.
Nežinau, kiek šis ar kiti poetai aukojo vargšams bent jau iš riebių nacionalinių premijų, kuriomis greit bus apdalyti visi bent kiek įmanomesni poetai. Ne taip ir svarbu.
Labdara – ne mokesčiai valstybei, taigi ne piliečio prievolė. Bet ponas J.Kazickas (turbūt atspėjote, jog poetas rašo apie jį) per savo gyvenimą vargšams, išeivijos organizacijoms ir Lietuvai yra paaukojęs tiek, kad bent jau patyčių iš savo veido tikrai nenusipelno.
Ačiū jam ir kitiems aukotojams. Ačiū? Kiek žmonių Lietuvoje gali nuoširdžiai pasakyti „ačiū“ šeštadienį Vilniaus rotušėje sergantiems vaikams aukojusiems žmonėms? Jei net savo bažnyčiai, į kurią vaikšto melstis, aukoja mažiau, nei kainuoja butelis degtinės.
Ne vienas tikras nuoširdus Romos katalikas įsitikinęs, kad jų bažnyčias ir net kunigus privalo išlaikyti valdžia.
„Valdžia šiokia ir anokia, – rėkiame iš visų kampų. – Žmonės skursta, emigruoja“. Valdžia iš tiesų nekokia. Šis Seimas – neabejotinai pats prasčiausias Seimas iš visų buvusių Seimų.
Bet ar žmonės skursta tik dėl to, kad valdžia bloga? Be televizinių gerumo akcijų šou, kai išsidrėbę ant sofos litą kitą primaigome mobiliaisiais, ką pati bendruomenė yra padariusi vargšų labui?
Kiek žinote žmonių, kurie būtų įkūrę labdaros valgyklą, rūpinęsi jomis? Kiek yra tokių, kurie aukotų savo laiką ar litų nevyriausybinėms organizacijoms praktiškai, o ne šūkavimais?
Dešimt, šimtas? Krikščioniškoje šalyje tokių organizacijų ir valgyklų turėtų knibždėte knibždėti. Ir, žiūrėk, skurdo jau būtų mažiau.
Nepatinka? Kodėl aš? Bet ar įmanoma kitaip įveikti skurdą? Kodėl pas mus manoma, kad viską turi padaryti valdžia, o Vokietijoje ar JAV yra norma, kad šimtai tūkstančių žmonių veltui triūsia labdaros frontuose?
Pagarba didiesiems filantropams, bet net G.Sorosas yra pripažinęs, kad daugiausia pinigų skurdui mažinti ir įvairiems kitiems visuomenės projektams vykdyti suaukoja ne milijardieriai, o mažieji aukotojai.
Todėl, kad dauguma Vakarų šalių žmonių įpratę aukoti pinigus geram darbui. Ką darome mes?
Iš pradžių pjovėmės dėl labdaros iš Vakarų. Vėliau pjovėme tuos, kurie bandė vakarietiškai teikti labdarą čia pat, Lietuvoje.
Chrestomatinis pavyzdys: prieš kelerius metus užpjudytas Vienos balius. Viršų paėmė burliokiška minios, vadovaujamos prasigėrusios Erodo karikatūros, tūžmas, o ne krikščioniškos vertybės.
Ar ne per dažnai? Ar taip pasielgę nesumažinome norinčiųjų aukoti ir aukotis dėl kitų? Neprisidėjome prie skurdo teritorijos išplėtimo?
Artėja Kalėdos. Pirksime dovanas vaikams, sutuoktiniams, nukrausime Kūčių valgiais stalą. Nuodėmė peikti, tikrai graži tradicija, net atėjūnų nesugebėta ištrinti iš mūsų atminties.
Bet kiek iš mūsų yra pasirengę bent dešimtadalį dovanėlėms ir šventiniam stalui skirtos sumos paaukoti savo artimui? Jei ne alkstančiam, tai su nutrintu paltu ar batais? Tik nuoširdžiai ir veiksmu.
Apyvarta nenukentės, o skurdo bus mažiau, jei pusė Lietuvos žengtų šį kuklų individualiai bendruomenišką žingsnį. Ar ir toliau tik keiksime valdžią, plosime erodams ir liksime šiek tiek panašūs į juos?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą