pamokslas

Pražūtingas pakantumas

2 Kor 11,1-4

 

O, kad jūs pakęstumėte truputėlį mano paikybės! Bet jūs ir pakenčiate. ² Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu. Mat aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę. ³ Bet aš bijau, kad kaip angis savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų minčių kas neatitrauktų nuo tyro ir nuoširdaus atsidavimo Kristui. ⁴ Mat jei kas užklydęs ima skelbti kitą Jėzų, negu mes paskelbėme, arba jei jūs priimate kitą dvasią, kurios nebuvote priėmę, ar kitą evangeliją, kurios nebuvote gavę, tai jūs ramiausiai tatai pakenčiate.

 

Kantrumas yra labai gera savybė. Kantrumas, susivaldymas, susilaikymas – Dieviškos dovanos žmogui. Tačiau apaštaals Paulius prabilo paie netikrą pakantumą. Jis prabilo apie kantrumą, kurio reiktų vengti.

 

1)    Pauliaus paikybė. „O, kad jūs pakęstumėte truputėlį mano paikybės! Bet jūs ir pakenčiate" Korintiečiai buvo pakantūs, bet ne savo broliui ir apaštalui Kristuje. Paulius buvo kantrus Dievo tarnas, linkintis broliams ir seserims tikrojo gyvenimo su Kristumi, tačiau jo kantraus tarnavimo nenorėjo vertinti netikri broliai ir paskui juos nuklydusios kvailosios avys. Apaštalui liūdna, jam apmaudu, jam gaila vaikų tikėjime. Tačiau kaip bebūtų jam sunku, apaštalas kovoja ir aiškina korintiečiams tikrąsias Kristaus vertybes.

Apie kokią savo paikybę kalba Paulius? Apie kokį pakantumą rašo apaštalas? Štai jis sako: ¹⁶ Aš kartoju: nelaikykite manęs kvailiu! O jeigu jau laikote, tai pasiklausykite manęs kaip kvailo, kad galėčiau bent truputį pasigirti. ¹⁷ Ką pasakysiu, pasakysiu ne Viešpaties valia, bet tartum kvailiodamas ir manydamas galįs pasigirti. ¹⁸ Kadangi daug kas giriasi kūno dalykais, tai pasigirsiu ir aš. ¹⁹ Juk, būdami protingi, jūs mokate mielai pakęsti paikuosius. ²⁰ Beje, jūs ir pakenčiate, kai jie jus pavergia, kai apryja, kai apiplėšia, kai prieš jus puikuojasi, kai užgauna per veidą. ²¹ Savo gėdai sakau, kad mes buvome per silpni taip su jumis elgtis... (2 Kor 11,16-21) Apaštalą kažkas laikė kvailu, todėl jis sako paklausykite manęs kaip kvailio, juk jūs mokate pakęsti paikuosius (kvailius). Netikrus brolius, įsibrovėlius melagius, apaštalas vadina kvailiais. Juk taip bedievius vadina Dievas. Korintiečiai galėjo pakęsti autoritarinius mokytojus, bet nenorėjo pakęsti nuolankaus Kristaus tarno ir kitų, kurie skelbė tikrąją Evangeliją.

Mes galime stebėtis, tačiau čia yra perspėjimas ir mums. Visi galime pakliūti spąstus ir tapti netikrų mokytojų vergais. Galime susimaišyti mąstyme ir pamilti melą vietoj tiesos. Jie tikintieji pirmajame amžiuje užkibo ant velnio jauko, būkime tikri, kad ir mes galime.

 

2)    Pauliaus pavydas. „Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu." Biblijos DIEVAS yra pavydus Dievas. Pavydus ne blogąja prasme. Kiekvienas žydas žinojo, kad Dievas, apsireiškęs Mozei buvo pavydus Dievas. Kai Viešpats prabilo iš dangaus ir davė tautai dešimt įsakymų, visų pirma jis tarė  „¹ Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius: ² „Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. ³ Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. ⁴ Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. ⁵ Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta, ⁶ bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų." (Iš 20,1-6) Viešpats visada kalba žmonėms suprantamais terminais. Jahve išvedė Izraelį iš Egipto ir padarė savo nuosavybe. Jis nenorėjo, kad tauta vergautų stabams. Jis norėjo dovanoti jiems tikrąją laisvę. Pavydulingas Dievas kovoja už savo žmones. Jis kaip tėvas, kaip vyras karštai mylintis savo žmoną. Būtent taip ne kartą jis prisistato tautai.

Apaštalas Paulius buvo daugelio tikėjimo tėvas. Jis mylėjo kaip tas, kuris ne vieną Korinte atvedė pas Kristų. Jo karšta meilė žmonėms buvo tokia pati kaip Dievo per visą Izraelio istoriją. Per amžius Dievo tauta buvo traukte traukiama prie stabų. Ne išimtis ir naujoji Dievo tauta Kristuje. O kad daugiau būtų tų, kurie pavyduliauja Dievo pavydu ir kovoja už tikinčiojo laisvę ir ištikimybę tikram Dievui. O kad Dievas pakeltų daugiau ištikimų brolių seserų, kurie visa širdimi, visa siela ir pajėga tarnautų bendruomenėje ir padėtų tiems, kurie yra gundomi pasukti prie negyvų stabų.

 

3)    Pauliaus pareiga. „Mat aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę." Ne kartą Dievas per pranašus kalbėjo apie Izraelį kaip žmoną, kuri buvo neištikima ir atsidavė stabams su kuriais ištvirkavo. Visai nenuostabu, kad Paulius vartoja tuos pačius terminus ir iliustracijas ,nes Senojo Testamento žodžiai buvo visada jo širdyje. Kaip mes šiandien mėgaujamės, studijuojame, tyrinėjame Naująjį Testamentą, taip pirmojo amžiaus krikščionys tyrinėjo Senąjį. Mozės, psalmių, pranašų žodžiai aidi apaštalų mokyme ir Naujasis Testamentas pilnas citatų ir palyginimų iš Senojo T.

Taigi, Paulius sužiedavo bendruomenę su Kristumi. Ir vėl apaštalas kalba vaizdingai, nes kiekvienam buvo žinomi santuokos papročiai. Tomis senomis dienomis santuoka buvo didelis įvykis. Bet prieš įvykstant santuokai, pirma buvo sužieduotuvės. Tai lyg ištiriamasis laikotarpis. Sužieduotuvės praktiškai buvo santuokos dalis. Susižadėję sutuoktiniai privalėjo būti ištikimi ir bet kokia neištikimybė buvo svetimavimas. Tėvas ar kitas globėjas buvo atsakingas už mergelės tyrumą, jis turėjo atvesti sužadėtinę jaunikiui tyrą ir nesuteptą.

Taip ir Paulius kalba apie bendruomenę. Apaštalas sužiedavo korintiečius su vienu vytu. Atkreipkime dėmesį. Paulius sužiedavo ne su dviem vyrais, nes su trimis, bet vieninteliu tikruoju Kristumi. Ir tai padarė paskelbdamas vienintelę tikrąją Evangeliją. Mokydamas ir aiškindamas Kelią, jis padėjo daugeliui patikėti tikruoju Dievu. Štai kaip Paulius mato bendruomenės ir KRISTAUS santykius: „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, ²⁶ kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, ²⁷ kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą." (Ef 5,25-27) Tikinčiųjų Kristumi bendruomenė privalo būti tyra, garbinga, be melo raukšlių, be veidmainystės raukšlių, be jokių nešventų stabų, bet švari ir paruošta jaunikio pasirodymui. Bendruomenės žibintai turi būti pilni aliejaus, nes pasirodžius jaunajam, nebus laiko ieškoti kuro šviesai.

Vieną dieną visų bendruomenių tikintieji bus sujungti į vieną bažnyčią (bendruomenę) ir kaip nuotaka atvesta jaunikiui: „Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir jo nuotaka pasirengusi! ⁸ Jai buvo duota apsivilkti spindinčia, tyra drobe; o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai." ⁹ Ir sako man [angelas]: „Rašyk: 'Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį.'" Jis pridūrė: „Šie žodžiai yra tikri Dievo žodžiai!" (Apr 19,7-9) Ir toliau apreiškimo knygoje skaitome: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko, ir jūros taip pat nebeliko. ² Ir aš išvydau šventąjį miestą - naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui. ³ Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. ⁴ Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo." (Apr 22,1-4).

Velnias žino kokie mes turime būti, todėl visomis priemonėmis bando sugundyti tikinčiuosius, kad jie susiteptų stabais ir nepatektų į Avinėlio vestuves. O koks yra mūsų gyvenimas? Ar mes apsirengę spindinčia drobe? Ar teisūs darbai yra mūsų drabužiai ir puošmena? Teisūs darbai yra teisiojo gyvenimas. Tačiau teisumo darbų nedarytume, jei mūsų prote nebūtų teisių minčių.

 

4)    Pauliaus baimė. „Bet aš bijau, kad kaip angis savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų minčių kas neatitrauktų nuo tyro ir nuoširdaus atsidavimo Kristui." Kaip lengva suvedžioti žmogų? Kaip lengvai Ieva pasidavė šėtono gundymui? Keli įtikinantys žodžiai ir žmogus pavergtas amžiams. Būkime tikri, kad ir mes esame panašiame pavojuje. Mus bus lengva suvedžioti gražiomis mintimis ir išvedžiojimais, jei... tik mes nebudėsime.

Mes negalime būti atsidavę Kristui be proto. Mūsų galvoje vyksta minčių kova. Pastoviai mąstome apie viena arba kita. Pastoviai renkamės. Kristaus mokinio galvoje ir širdyje turi viešpatauti Jėzaus mokslas, tačiau kiti mokslai taip apt veržiasi į mūsų mintis. Širdis – mūšio laukas. Lengva pasiklysti, kai širdis nėra stipri Dievo pažinimu. Kartą Jėzus sakė sadukiejams (netikintiems į prisikėlimą) „Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo galybės". Mat 22,29Mes privalome pažinti Raštus ir Dievo galybę. Jeigu nepažįstame Raštų ir nesuprantame Dievo galybės, tai liudija apie dvasinę mirtį: Jeigu mūsų Evangelija tebėra paslėpta, tai ji paslėpta vien einantiems į pražūtį, ⁴ netikintiesiems, kuriems šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Dievo atvaizdo ­ Kristaus šlovės Evangelijos šviesos. 2 Kor 4,4

 

5)    Pakantumas kitai Evangelijai. „Mat jei kas užklydęs ima skelbti kitą Jėzų, negu mes paskelbėme, arba jei jūs priimate kitą dvasią, kurios nebuvote priėmę, ar kitą evangeliją, kurios nebuvote gavę, tai jūs ramiausiai tatai pakenčiate." Pražūtingas pakantumas. Koks tragiškas vaizdas: bažnyčia pakenčia netikrą evangeliją ir su ja ateinančią kitą dvasią. Argi gali būti kita evangelija? Aišku gali. Žmonės pastoviai girdi geras naujienas apie įvairiausius dalykus pasaulyje. Nėra žmogaus, kuris gyventų ir nesivadovautų kažkokia evangelija. Mes esame kūriniai (nors ne visi tai pripažįsta), o kūriniams reikia kūrėjo, vadovo, vedlio, mokytojo. Mes gimstame (netobuli), vadinasi mums reika mokytis. Nuo pačios pradžios mokomės iš savo tėvų (globėjų) tėvai gyvena pagal kažkokią filosofiją (minčių ir veiksmų visumą), papročius ir tradicijas. Tėvai formuoja mūsų mąstymą. Vėliau atsiranda kitokkų autoritetų, kurie įtakoja mus. Protingas žmogus pasirenka tikėjimą vieninteliu tikruoju Mokytoju Jėzumi Kristumi, nes jame yra pažinimo pilnatvė. Jis žino viską ko mums reikia gyvenimui ir pamaldumui. Jis yra esmė. Būkime tikri, kad visa, kas nėra Kristaus evangelija – yra kita evangelija. Brangieji būkime kantrūs ir pakantūs Viešpatyje. Tačiau nebūkime kantrūs klaidamoksliams. Neimkime širdin melo mokslų. Atsiribokime nuo netikrų pranašų. Išvykime naikinančias dvasias. Priimkime Kristų, kuris per Šventąją Dvasią gali mus atvesti pas dangiškąjį TĖVĄ. Amen.

 

pamokslas

Saugokis aistrų, ieškok teisumo...

2 Tim 2,22-26

 

Saugokis jaunatvės aistrų. Ieškok teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės su tais, kurie iš grynos širdies šaukiasi Viešpaties. O kvailų ir nemokšiškų ginčų venk, žinodamas, kad jie veda į barnius. Viešpaties tarnui nedera kivirčytis, bet reikia su visais elgtis maloniai, stengtis pamokyti, būti kantriam, švelniai aiškinti prieštaraujantiems; rasi Dievas duos jiems atsiversti, pažinti tiesą, ir jie prablaivės nuo velnio žabangų, kuriuose vergavo jo valiai.

 

1)    Saugokis jaunatvės aistrų. Kokių aistrų reikia saugotis Dievo tarnui? Jaunystė turi savo aistras, geismus ir troškimus. Mes gyvename pasaulyje, kuris garbina jaunystę. Jaunystė - stabas. Televizija šaukte šaukia jaunystė laimė, senatvė - nelaimė. Viskas nukreipta į jaunystę. Kaip liūdna, kad vyresnieji nenori pamokyti jaunesniuosius sveikos nuovokos ir gyvenimo atsakomybės. Tačiau ir senas žmogus gali pasiduoti jaunatvės aistroms. Tad Dievo žodis tinka visiems.

Skubėjimas. Jaunystėje mes dažnai padarome daug skubotų sprendimų. Jaunystėje pamirštame kas svarbu dėl kažkokio menkniekio. Pamirštame, kad pasensim ir aliname savo kūnus blogais įpročiais. Turimas jėgas dažnai nukreipiame netinkama linkme. Skubėti reikia, bet tik pas Viešpatį.. Ps 119,60 Skubu nedelsdamas laikytis tavo įsakymų. Jaunystėje privalu išmokti valdyti savo apetitą. Gyvename visuomenėje, kurioje laukti darosi nemadinga. Ankščiau buvome pratę prie ilgų eilių parduotuvėse ir kitose vietose. Dabar viskas daug sunkiau. Norime kažką nusipirkti - imame paskolą. Nemadinga laukti pirmo bučinio prie altoriaus. Laukti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Tačiau Biblijos Dievas mokina žmones kantrumo. Pastoviai girdime apie ištvermę ir apie kantrų pažadų išsipildymo laukimą. Deivas nori mus išmokyti kantrumo.

Pagarbos vyrensiems stoka. Jaunas žmogus gali pamiršti, kad privalu nusilenkti prieš žilagalvį ir kaip reikia gerbti tėvus. Kun 19,32 Atsistosi prieš žilagalvį, pagerbsi seną žmogų ir bijosi savo Dievo; aš esu Viešpats. Apskritai jaunesnieji privalo būti klusnūs vyresniesiems, nes tai patinka Viešpačiui. 1 Pet 5,5a Taip pat ir jūs, jaunesnieji, būkite klusnūs vyresniesiems. Nepagarba vyresniesiems ir gimdytojams yra nepaklusnumo pasekmė. Klusnus jaunuolis visada žinos kas yra teisu.

Išdidumas. 1 Pet 5,5b Ir visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems, nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę. Pavojinga puoselėti išdidumą jaunystėje, nes kas žino į kokias aukštumas pakilsi senatvėje. Slaugos namuose pilna napoleonų, karalių, popiežių ir motinų teresių. Išdidumas būtinai baigsis baisiausiu pažeminimu. Benjaminas Franklinas yra pasakęs: „Išdidieji nekenčia išdidumo…kituose." Taip, kitų išdidumą mes matome ir nemėgstame tokių savybių, bet savo didybės dažnai nepastebime.

Tinginystė. Jaunystėje mes greičiau pasiduodame tinginiui. Ar ne keista, kad tie, kurie trykšta energija, greičiausiai pavargsta, kai tik reikia imtis kokio nors nemėgiamo darbo? Kodėl, kai taip reikalinga tavo pagalba, staiga prasideda negalavimas, dingsta jėgos, apima silpnumas? Mūsų protas valdo kūną. Jei protas ir širdis apimta tinginio, ir kūnas greitai pradės negaluoti. Jei reikia ką nors padaryti, sakome: „rytoj". Tinginystė ir atidėliojimas eina koja kojon. Frances Rodman yra pasakęs: „Visada atidėk rytdienai tai, ko apskritai neturėtumei daryti."

Netyri geismai. Šiandien kaip niekad anksčiau pasaulis pasinėręs į įvairiausius geismus. Net valdžioje esantys žmonės toleruoja neištikimybę, paleistuvystes, girtuoklystes, lošimus bei prostituciją. Pasaulis eina link liberalizacijos to, kas anksčiau buvo baustina mirtimi. Ef 5,3-5 Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip dera šventiesiems; taip pat begėdystė, kvaila šneka ar juokų krėtimas jums netinka, verčiau tebūna dėkojimas. Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės. Žmonės šiandien nejaučia jokios gėdos rodydami savo nuogumą, žiūrėdami į svetimą nuogumą ir kalbėdami apie nuogumą. Žmonės nejaučia gėdos šnekėdami tuštybes ir kvailystes, bei šlykščiai juokaudami galvoja elgiasi labai linksmai. Jaunystėje žmogus gundomas negalvoti apie apie kito poreikius, jo skrandis visada pustuštis, todėl lengva tapti godumo auka. Bet Dievas perspėja, kad tai stabmeldiškumo ženklas.

 

2)    Ieškok teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės su tais, kurie iš grynos širdies šaukiasi Viešpaties. Norint apsisaugoti nuo aistrų, privalu ieškoti teisumo... Jaunas žmogus ieško daug įvairų dalykų. Jis labai domisi naujovėmis, nori pažinti pasaulį, tačiau jei nori apsisaugoti nuo visokių aistrų ir geismų reikia visų pirma ieškoti teisumo. Jėzus mokydamas apie pasaulio rūpesčius kartą tarė: Mat 6,33 Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Gyvybiškai svarbu ieškoti teisumo, nes nuo to priklauso visa mūsų ateitis. Rom 3,4 Kad tavo žodžiai būtų pripažinti teisūs, ir laimėtum, kai esi teisiamas. Vieną dieną busime visi teisiami, ar laimėsime? Jei jūs galvojate, kad nebūsite teisiami ,tai klystate. Heb 9,27 Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą… Per savo ilgą ar trumpą gyvenimą mes prikalbame visokiausių dalykų, primąstome ir įsitikiname net tuo, kas nėra tiesa. Tačiau jei šiandien galime išvengti bausmės už netiesą, teismo dieną neišvengsime bausmės už neteisumą. Rom 1,18 Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu. Štai kodėl Dievas atsiuntė savo Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki būtų išteisintas teismo dieną. Dievo Žodis mus perspėja, kad jei neieškosime teisumo, galime baigti baisiausiais geismais ir netyrumu. Rom 1,28-32 Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nedera. Todėl jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. Jie – šmeižikai, Dievo nekentėjai, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų, neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi. Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.

Teisumas ir tikėjimas eina drauge, tai neatskiriami dalykai, nes dėl Jėzaus Kristaus atlikto atpirkimo tikėjimu esame išteisinami Dievo Tėvo akivaizdoje,. Ir tik po to ateina tikėjimo vaisius: meilė ir ramybė. Nėra išteisinančio tikėjimo - nėra meilės ir ramybės.

Bet taip pat atkreipkime dėmesį, kad Dvasia ragina ieškoti teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės drauge su tais, kurie iš grynos širdies šaukiasi Viešpaties. Patikėkite, drauge su veidmainiais nerasime nei teisumo, nei tikėjimo, nei meilės bei ramybės. Kada šiandien pasaulyje yra tokia didelė bažnyčių pasiūla, daugelis ieško ne tyros, tikros širdies šventųjų, bet gerų tradicijų, geros muzikos, žiūri ar daug panašaus amžiaus žmonių, ar tas Biblijos vertimas naudojamas, ar tinkami drabužiai, ar geras vardas pasaulyje ir ar gražūs maldos namai...

Dievas ragina mus ieškoti amžinybės su tais, kurie šaukiasi Viešpaties iš grynos širdies. Nes daugelis šiandien šaukia daug, bet ne Viešpaties. Galbūt iš tikros širdies, bet ne Gelbėtojo Jėzaus Kristaus. Gal šaukia apie Kristų, bet atsižadėjo Jo maldingumo jėgos. 2Tim 3,5 „…, dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos. Tu saugokis tokių žmonių." – sako Paulius.

 

3)    O kvailų ir nemokšiškų ginčų venk, žinodamas, kad jie veda į barnius. Viešpaties tarnui nedera kivirčytis. Ieškant teisumo, lengva įsitraukti į ginčus. Tačiau mums nereikia kovoti žodžiais. Nereikia įtikinėti savo protu. Juk Viešpats yra Gelbėtojas. Daugelis bažnyčių šiandien įsivėlė į nemokšiškus ginčus apie krikštus, Viešpaties vakarienę, vynus, ateities įvykius, apie neaiškias Biblijos vietas, ginčus dėl istorinio autentiškumo, ir įvairiausių žmogiškų nuomonių, o ne Dievo žodžio tiesos. O taip, daugelis mano, kad jie kovoja dėl Dievo žodžio, tačiau ta kova tėra žmogiško pasipūtimo vaisius. Paulius sakė: „Venkite ginčų dėl skirtingų nuomonių" (Rom 14,1) Keistas buvo tas apaštalas Paulius, kaip jis galėjo reikalauti tokių dalykų? Ir dar jis rašė: „jei dar kas nors norėtų ginčytis,težino, jog, nei mes neturime tokio papročio, nei Dievo bažnyčios." (1 Kor11,16)

„Tie, kurie ginčuos vienas kita griauna, dažnai kraujuotas nosis plauna." B. Franklinas.

 

4)    Reikia su visais elgtis maloniai, stengtis pamokyti, būti kantriam, švelniai aiškinti prieštaraujantiems; Viešpaties tarnui reikia su visais elgtis maloniai. Viešpaties tarnas nori padėti žmogui suprasti išganymo kelią. Čia reikia išmokti pamiršti savo ambicijas. Juk negalėsi pamokyti to, su kuriuo ginčijies. Todėl kantrumas labai praverčia kiekvienam norinčiam tarnauti Viešpačiui. Daugelis žinome, kaip sunku aiškinti prieštaraujantiems. Tačiau be švelnumo negalima išaiškinti net pačios akivaizdžiausios tiesos. Mes žinome, kad jaunam labai sunku būti kantriam, tačiau Dievo tarnas neturi kito pasirinkimo. Kažkas pasakė: „Švelnumas tai kalba, kuria gali kalbėti, girdėti ir suprasti net kurčnebylis." Kada mes skubame klabėti, dažnai tampame nemalonūs ir nekantrūs, o jei dar kas nors prieštarauja mūsų žodžiams, lengva tapti šiurkščiu. Tačiau tik švelnūs žodžiai atneša švelnų aidą…

 

5)    Rasi Dievas duos jiems atsiversti, pažinti tiesą, ir jie prablaivės nuo velnio žabangų, kuriuose vergavo jo valiai. Didelis užmokestis skirtas tam, kurs išmoksta vengti jaunatvės aistrų ir siekia teisumo, tikėjimo ir meilės drauge su visais šventaisiais. Jo švelnus Evangelijos skelbimas netikintiesiems, kito pamokymas būtinai baigsis nusidėjėlio atsivertimu. Dievas duos prieštaraujantiems atsiversti. „Švelnumas atvertė į tikėjimą daugiau nusidėjėlių nei užsidegimas, mokymas ar išprusimas." – pasakė Henrietta C. Mears Atkreipkime dėmesį, nors mes atliekame savo dalį, išgelbėjimas atsivertimas priklauso nuo Viešpaties.

Mažas berniukas klausia tėvo: „Tėti, kas yra religinis išdavikas?" Tėvas atsako: „Žmogus, kuris palieka mūsų bažnyčią ir pereina į kitą." Berniukas vėl klausia: „O kaip vadinamas  žmogus, kuris palieka savo bažnyčią ir tampa mūsų bažnyčios nariu?" Tėvas atsako: „Jis atsivertėlis, sūnau, naujai atsivertęs į tikėjimą."

Mes turime žinoti ką reiškia atversti nusidėjėlį nuo klystkelio. Mes privalome žinoti kaip atrodo atsivertėlis. Kartais žmonės gailisi žodžiais dėl savo blogų darbų, tačiau neteisybės kelio nepalieka. Kartais kitos bažnyčios narys ieško prieglobsčio kitoje bažnyčioje, nors savo nuodėmės kelio nėra palikęs. Tai ne atsivertęs žmogus. Tai veidmainis, bandantis rasti prieglobsčio miestą. Viešpats nori, kad žmogus išblaivėtų nuo velnio žabangų. Viešpats nori išlaisvinti žmones, kad niekas daugiau nebevergautų velniui ir jo valiai.

Kur jūs esate šiandien? Ar jūs gyvenimo ar mirties kelyje? Ar jus galima pavadinti atsivertusiu į tikėjimą? Ar jūs esate Jėzaus Kristaus tarnas ar sau pačiam tarnaujat? Ar Dievas jus išteisino, ar nuodėmės atleistos? O gal jūs manot, kad išvengsite bausmės už nuodėmes netikėdami Jėzumi Kristumi? Dievas sako, kad kol žmogus gyvas yra vilties. Bet vargas žmogui, kuris žinojo tiesą, bet nesišaukė Viešpaties kol buvo laikas. Juk dabar išganymo metas, dabar palanki diena. Negali būti geresnės dienos tikėjimui kaip šiandiena. Ko lauki žmogau, tikėk ir atsiversk, krikštykis ir prisijunk prie šventųjų būrio. Amen.

 

Pamokslas

Dovydo liaupsė

Ps 145

 

Dovydas šlovina, liaupsina, giria ir garbina Viešpatį Dievą. Daug yra kalbama rašoma ir pamokslaujama apie šlovinimą šiandien. Skaitydami šią psalmę matome kaip tikintis karalius Dovydas garbina savo Dievą. Jis pažįsta jį ir turi ką pasakyti. Jis žino Viešpaties charakterį ir Jo darbai jam nesvetimi.

 

Įžadas. „Aukštinsiu tave, mano Deive ir Karaliau, ir garbinsiu tavo vardą per amžių amžius. (1). Dievo žmogus visada aukština Viešpatį, ne save. Pažinęs Dievą, žmogus negali matyti savo didybės. Viešpaties akivaizdoje visa, kas sukurta yra menka ir maža. Išgelbėtas žmogus palenkia savo širdį į Viešpatį ir duoda įžadą garbinti VIEŠPATĮ. Labai prasmingi yra Dovydo žodžiai, nes jis pažada garbinti ir aukštinti Dievą kaip Karalių. Juk pats Dovydas buvo karalius, tačiau jis visada žinojo kas jį padarė karaliumi. Tikrai Dievas yra karalius ir jo karalystė amžina.

Kasdien tave garbinsiu ir šlovinsiu tavo vardą per amžių amžius" (2). Pažįstantis Dievą žmogus garbina Viešpatį kasdien. Jis giria ir šlovina Viešpatį kasdien. Negalima būti arti VIEŠPATIES tik kartą per savaitę. Jei esi DIEVO vaikas visada atiduosi Viešpačiui tinkamą pagarbą. Palaiminta širdis, kuris gali garbinti ir šlovinti Viešpatį kasdien ir per amžius.

 

Viešpats yra nesuvokiamai didis. „Didis Viešpats ir vertas didžios šlovės, jo didybė nesuvokiama." (3) Viešpats yra Didis. Jis tikrai yra nuostabiai didis. Neapsakomai ir neapibūdinamai iki galo. Kai kurių žmonių didybė yra baisiausios nuodėmės bedugnė. Tačiau Viešpaties didybė yra skaisti ir spindinti. Kiekviena akis užsimerkia ir negali pakelti tos akinančios šviesos. Jei mes bandytume apraštyti jo didybę, tai viso pasaulio knygose nesutilptų žodžiai, kuriuos žmogus galėtų pasakyti. Milijonuose gigabaitinių ir terabaitinių skaitmeninių knygų nesutilptų informaciją apie Kūrėjo didybę. O kokia nesuvokiama yra Viešpaties didybė. Tas kas tai supranta yra labai laimingas. Nes jei pripažįsti, kad Dievo didybė yra nesuvokiama, ištikus bėdai galėsi turėti ramybę ir nemurmėti ant VIEŠPATIES.

Didis Viešpats tikrai yra vertas didžios šlovės. Nėra maldos, kuri būtų per ilga. Ar tai būtų gyrius, rauda, maldavimas ar padėka; Dievo didybę šlovinanti malda turi būti didi malda, gili malda. Nėra giesmės, kuris būtų per graži. Juk didis Viešpats reikalauja didžios šlovės. Niekada nebus per daug laiko praleista ruošiantis giesmei. Nėra per didelio choro didžiam gyriui. Nėra per garsios giesmės ir per daug instrumentų. Tokios šlovės giesmė turėtų būti kuriama be galo pamaldžiai ir susikaupus. Didis Dievas vertas didžios šlovės.

 

Šlovinimo tradicija. „Viena karta girs kitai tavo darbus ir skelbs tavo galybę". (4) Dovydas prana6auja, kad šlovinimas taps gera tradicija. Dievo žmonės mokins ateinančias kartas. Neužtenka pačiam džiaugtis Dievu ir jo didybe. Kiekvienas, kuris pažįsta Viešpatį mokina kitus. Vaikščiojantis šviesose veda kitus iš tamsos į tikrąją šviesą. Mūsų vaikai mato mūsų gyvenimą. Jie mato kuo mes džiaugiamės ir kuo didžiuojamės. Jie girdi ką mes giriame savo lūpomis ir kuo mėgaujasi mūsų akys. Jie mato ką mato mūsų akys ir žino kur guli mūsų širdis. Jei mūsų namuose ir bažnyčioje Viešpats Dievas bus giriamas, vaikai perims šią tradiciją. Jei šiandien mes skelbiame Dievo galybę, vaikai taip pat norės tai daryti. Jei mūsų namuose ir bažnyčioje yra kalbama apie Dievo galybę gyvenime, tada neliks vietos žmogiškai tuštybei.

 

Mąstymas. „Apie tavo didybės garbingą spindesį ir apie tavo nuostabius darbus aš mąstysiu. (5) Kiti Biblijos vertimai rašo „aš kalbėsiu" vietoj mąstysiu. Kaip bebūtų, kalbėjimo negali būti be mąstymo. Tik pastoviai mąstant sugebėsime didingai kalbėti. O kad mes sugebėtume mąstyti apie DIEVO didybės garbingą spindesį. Tačiau nelengva mąstyti apie DIEVĄ. Apie tuštybes lengva mąstyti ir kalbėti. Žemiškas auksas yra tuštybė palyginus su Viešpaties auksu, kuriuo yra grįstos dangaus Jeruzalės gatvės. Pasaulio blizgesys yra tuštybė palyginus su Viešpaties grožiu. O kad mes sugebėtume daugiau laiko paskirti mąstymui, tada ir daugiau turėtume ko pasakyti apie savo Dievo spindesį.

 

Ateitis. Žmonės garsins tavo pagarbią baimę keliančius darbus, o aš skelbsiu tavo didybę. Jie apsakys tavo gausaus gerumo garsą ir džiugiai giedos apie tavo teisumą. (6-7). Ko tik negarsina šiandien žmonės. Įvairiausiomis žiniasklaidos priemonėmis mes gauna daug informacijos apie įvykius pasaulyje, tačiau visko neatsimename. Kokius vaizdus ilgiausia išlaiko mūsų atmintis? Baisiausius ir labiausiai sukrečiančius. Tai kuo mes stebimės arba žavimės ilgai išlieka mūsų atmintyje. Tokie yra Dievo darbai. Bijoti Dievo nėra blogai.  Pagarbi Dievo baimė yra tikro gyvenimo šaltinis. Senajame Testamente mes girdime apie vandenis, pražudžiusius Nojaus laikų pasaulį; apie ugnį sunaikinusią ištvirkusius Sodomos ir Gomoros miestus; apie sugriuvusias Jericho sienas ir daug kitų šlovingų ir baugių Dievo galybės darbų. Naujasis Testamentas mini mokinius, kurie išsigano, pamatę Jėzaus nuramintą ežerą. „Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!" (Mor 4,41; t.p. 5,15)) Ten kur pasirodydavo Jėzus, mirtis ir demonai traukėsi. Jo mokiniams šiurpas per nugarą ėjo, matant tokius didingus darbus. Apaštalų laikais bažnyčiai taip pat nebuvo svetima Dievo baimė. „Nuostaba ėmė kiekvieną, nes apaštalai darė daug stebuklingų ženklų." (Apd 2,43). O Ananijaus ir Sapfiros istorija? Viešpats ištiko mirtimi apsimelavusius bažnyčios narius. Kaip reagavo tikintieji? „Didi baimė pagavo visus tai girdėjusius....Didelė baimė apėmė visą Bažnyčią ir visus, kurie apie tai išgirdo." (Apd 5,5. 11).

Bet nežiūrint visų baisybių ir bausmių Dievo žmonės sugebės skelbti Viešpaties gausaus gerumo garsą. Siaubingi įvykiai, apie kuriuos girdime pasaulyje yra Dievo gerumo ženklai, ne abejingumo, kaip daugelis mano. Net pabaustas, teisus žmogus džiugiai giedos apie Dievo teisumą, o ne piktumą. Dievas visada elgiasi teisingai. Jei išgirstame apie kokį nors baisų įvykį, nereikia kaltinti Dievo. Reikia jį girti, nes Viešpats visuomet viską daro tik į gera. Dovydas sako, kad žmonės džiugiai giedos apie Dievo teisumą. Džiugiai galima giedoti tik tada, kada tavo širdis teisi. Džiaugtis Dievo teisumu gali tik tada, kada tavo širdis skambina ta pačia gaida kaip VIEŠPATS. Gailestingumu džiaugsis net bjauriausias žmogus, tačiau Dievo teisumu gėrėsis tik teisusis.

 

Dievo MALONĖ. „Atlaidus ir gailestingas Viešpats, lėtas pykti ir pilnas gerumo. Geras kiekvienam Viešpats ir gailestingas visiems savo kūriniams" (8-9). O koks atlaidus ir gailestingas yra Viešpats! Jis lėtas pykti. Ir pilnas gerumo. Jei kūrėjas nebūtų toks geras, tai nei vienas nusidėjėlis negalėtų išsilaikyti. Bet dabar net bjauriausias nusidėjėlis gali vaikščioti žemėje ir galvoti, kad jam nieko neatsitiks. Kol žmogus gyvas yra vilties, nes Dievas kantrus. Tačiau, po mirties nėra išgelbėjimo nei vienam. Šiandien dar malonės metas, dar tinkama diena, o rytoj nežinai kas tavęs laukia. Todėl šventieji privalo giedoti ir skelbti Dievo gailestingumą per Jėzų Kristų, nebijoti žmonių, bet pasigailėti ir aiškinti Dievo teisingumą. Nes Viešpats gailestingas visiems savo kūriniams. Nėra žmogaus, kuriam nereikia atleidimo. Nėra rasės, kuriai nereikėtų atleidimo, nes visi nudidėjo ir stokoja Dievo garbės.

 

PARAGINIMAS „Tedėkoja tau, Viešpatie, visi tavo kūriniai ir visi tavo ištikimieji tave tegarbina. Tepasakoja apie tavo karalystės garbę ir tegarsina tavo galybę, kad paskelbtų visai žmonijai tavo žygius ir garbingą tavo viešpatavimo spindesį. Tavo viešpatavimas – amžinas, tavo valdžia tveria per visas kartas." (10-13a) Kada supranti koks nuostabus ir didis yra Viešpats, tavo lūpos prabils padėkos malda ir giesme. Tedėkoja, tepasakoja, tegarsina, teskelbia – tai paraginimas. Visi ištikimieji garbina Dievą. Ištikimieji, tikintieji, šventieji šlovina Karalių ir jo karalystę. Susitikę jie kalba apie tos karalystės grožį. Skelbia visai žmonijai. Visiems reikia išgirsti koks malonus yra Viešpats. Visi žmonės turi išgirsti apie gyvenimą, kuris duodamas dovanai. Apie Dievo žygius ir garbingą viešpatavimo spindesį. Išgelbėtas žmogus turi Viešpatį ir pasiduoda jo valdžiai. Ji džiaugiasi Karaliaus valdžia. Jis neniekina ir nemaištauja, bet klusniai vykdo karaliaus potvarkius ir įsakymus. Palaimintas žmogus, kuris mato Dievo karalystės garbę ir ją brangina, nes Dievo viešpatavimas amžinas. Žmonės ateina į valdžią tik trumpam, kiti juos pakeičia. Tačiau Dievo valdžia amžina, apsimoka ją mylėti ir gėrėtis.

 

Dievo IŠTIKIMYBĖ. „Viešpats ištikimas visais savo žodžiais ir maloningas visais savo darbais." Viešpats prilaiko kiekvieną, kas klumpa, ir pakelia visus gyvenimo palaužtus." (13b-14). O koks ištikimas yra Viešpats. Jis ištikimai rūpinasi savo kūrinija. Jis prilaiko, kas klumpa. Viešpats gali pakelti nupuolusius. Jis gali išgydyti nuodėmės sulenktuosius. Kaip tą moterį, kurią šėtonas laikė suriestą ilgus metus. Karalius atėjo ir ištiesino.

 

Dievas maitintojas. „Visų akys žvelgia į tave su viltimi, ir tu duodi jiems peno, kai reikia. Tu atveri savo ranką ir patenkini kiekvienos gyvos būtybės troškimą" (15-16) Visos kūrinijos akys nukreiptos į maitintoją Dievą. Tik žmogus išdidžiai nusisuka ir nenori pripažinti, kad Viešpats yra Dievas. Tačiau VIEŠPATIES žmonės visada žvelgia į Viešpatį su Viltimi, nes žino, kad Dievas duoda kai reikia.

 

Dievas viską daro gerai. „Visi Viešpaties keliai teisūs, ir jis maloningas visais savo darbais. (17). Neturime jokios priežasteis burnoti prieš Viešaptį. Deivas viską daro gerai. Su pasitikiėjimu galiem juo sekti.

 

Viešpats yra arti. „Viešpats artimas kiekvienam, kas jo šaukiasi, visiems, kas jo nuoširdžiai trokšta. Jis tenkina norus tų, kurie jo pagarbiai bijo, jis girdi jų šauksmą ir juos gelbsti. Viešpats saugo kiekvieną, kas jį myli, o nedorėlius sunaikins. Teskelbia mano lūpos VIEŠPATIES šlovę, ir visa, kas gyvą, tešlovina jo vardą dabar ir per amžius" (18-21). O koks artimas yra VIEŠPATS. Jis artimas kiekviena, kuris šaukiasi VIEŠPATIES. Kodėl daugelis nejaučia to artumo? Todėl, kad nesišaukia VIEŠPATIES. Dievas artimas tiems, kurie nuoširdžiai trokšta ir alksta Dievo. „Palaiminti trokštantis ir alkstantis teisumo," - sakė Jėzus. Ar ne apie tą patį kalba? Tikrai toje pačioje pažinimo Dvasioje kalba Kristus. Ir kiekvienas pagarbiai bijančio tikinčiojo noras bus išpildytas. Jėzus sakė tą patį. Dovydas sako tą patį. Visi Dievo vaikai sako tą patį. Dievas girdi šventųjų šauksmą ir juos gelbsti. Viešpats saugo. Žmonės ieško saugumo draudimo bendrovėse, apsaugos tarnybose, ligoninėse ir psichiatrų kabinetuose, tačiau didžiausia apsauga yra Viešpats. Kas myli Viešpatį – saugus, o nedorėliai bus sunaikinti. „Jei kas nemyli Viešpaties tebūnie prakeiktas." (1 Kor 16,22). O mes skelbkime Viešpaties šlovę dabar ir per amžius. Amen.

 

 

Ištikima meilė

 

„Tokia yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžios: mes turime mylėti vieni kitus. (1 Jon 3,11) Luko 10,25-37

 

Kas gi yra meilė? Krikščioniui meilė yra gyvenimo esmė. Meilė yra Kristaus mokymo, gyvenimo ir mirties ant kryžiaus centre. Kristaus meilė yra mūsų gyvenimo jėga. Dievas apsireiškė pasauliui kaip mylintis tėvas, trokštantis išgelbėti ir priglausti prie savęs. Tačiau daugelis tokios meilės nesupranta. Nesuprato pirmajame amžiuje, nesuvokia ir dvidešimt pirmajame. Mes girdėjome: „Dievas tave myli", tačiau ne iš karto tai supratome. Kiek žmonių į tokią frazę reaguoja piktai ir primena alkstančius Afrikoje bei savo ligas ar kitas nelaimes. Ir tai yra todėl, kad žmonės turi skirtingą tikėjimą apie meilę.

 

⁶ „Kuo nešinas ateisiu į VIEŠPATIES Artumą ir nusilenksiu aukštybių Dievui? Ar ateisiu su deginamosiomis aukomis, su mituliais veršiais? ⁷ Argi VIEŠPATS bus patenkintas tūkstančiais avinų, begaliniu srautu aliejaus? Ar atiduosiu savo pirmagimį už savo nusikaltimą, savo kūno vaisių už savo nuodėmę?" ⁸ Žmogau, jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja VIEŠPATS: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu. (Mik 6,6-8)

 

 

„Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!" (1Jon 3,1). Taip tėvas apdovanojo mus meile. Jo meilė yra dovanojanti, duodanti, pasiaukojanti.

 

1.    Pasiaukojanti meilė. Jeigu esame nuoširdūs Biblijos skaitytojai mes greitai suprasime, kad Biblijos Dievas yra pasiaukojantis Dievas. Jis myli žmoniją ir pasirengęs numirti dėl jos. Tokios meilės kulminacija yra Jėzus Kristus, kuris mylėjo ir atidavė save už žmoniją. Kristaus kryžius – paslaptis - yra pasiaukojančios meilės pavyzdys. Tačiau pasiaukojanti meilė yra neatsiejama gyvenimo dalis. Pasiaukojanti meilė padeda žmogui gyventi ekstremaliose situacijose. Pasiaukojanti meilė išlaiko tėvus, kurie augina vaikus. Tokios meilės įtakoje mes visi užaugome. Meilė suformuoja mus kaip asmenybes. Vaikystėje patirta meilė suteikė viltį, saugumą, suformavo mūsų asmenybes. Štai kodėl Dievas viename iš savo įsakymų paminėjo: Gerbk tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje." Tai didelė paslaptis. Tęvų meilė buvo pasiaukojanti meilė. Tačiau mes užaugame, paliekame tėvų namus ir patys turime nešti meilę į kažkieno pasaulį.

Pasiaukojanti meilė yra ne tik vaikų auklėjimo paslaptis, tačiau taip pat yra ir stiprios santuokos garantas. Kiekviena šeima gyvenime patiria savo santykių aukštumas ir žemumas. Nuožmių konfliktų, atstūmimo ir nesusikalbėjimų metu pasiaukojanti meilė rizikuoja pirma nusižeminti ir pakęsti skriaudiką. Pakęsti, o ne pakasti. O kaip trūksta pasiaukojančios meilės mūsų pasauliui. Daugelis skuba „pakasti" savo artimą, kad tik galėtų gyventi „ramiai".

 

2.    Abipusė meilė. Kada mes kalbame apie meilę, neturėtume pasilikti tik prie pasiaukojančios meilės, nes taip darydami galime nepastebėti to fakto, kad Dievas kviečia mus mylėti ne tik pasiaukojančia meile, bet ir abipuse. Tokia yra jo meilė mums. Jis nėra kaip vienos krypties gatvė, kur Dievas tik į vieną pusę lieja savo malonę ir jam visai nerūpi ar mes mylėsime jį ir būsime ištikimi. Tačiau Biblijos DIEVAS trokšta abipusės meilės, jis kviečia mus į bendravimą su savimi.

Naujojo Testamento meilės doktrina pastatyta ant Tėvo ir sūnaus abipusės meilės pamato. „Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į jo rankas." (Jon 3,35). Tėvo meilė yra pasitikinti. Tėvas patikėjo į Jėzaus rankas viską. Jis parodo jam viską.  "O Tėvas myli Sūnų, ir parodo jam visa, ką pats daro. Ir jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės." (Jon 5,20). „Tėvas myli sūnų ir nieko neturi ko slėpti. bet pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs" (Jon 13, 31) Aišku ne tik kelios eilutės kalba apie abipusę meilę, bet visas Naujasis Testamentas pripildytas tokios meilės Dvasios. Taip pat ir žmonių meilė privalo būti abipusė meilė. Be tokios meilės nebūtų įmanoma gyventi, dirbti ir kurti kartu. Tokia meilė yra laisvės meilė. Ji mokina keistis. Ji duoda ir gauna. Ji supranta tikrus poreikius ir skuba į pagalbą. Ji pripažįsta artimo individualumą ir sugeba pamiršti savo pomėgius dėl kito. Ji gali kentėti ir laukti. Ji turi vilties. Ji yra nešališka ir sugeba visus žmones branginti vienodai. Tai labai svarbi meilės dalis. Dievas myli visus. Jis nedaro skirtumo tarp lyčių ir tautybių. Jis kviečia mus mylėti neatsižvelgiant į asmenį. Tokią meilę būtų galima pavadinti lygiateise meile. Meilė priima kito teises, supranta savo atsakomybę, nenuvertintina artimo sugebėjimų, charakterio, įsitikinimų...

 

3.    Išgelbstinti meilė. Jėzus Kristus vadinamas pasaulio Gelbėtoju. Ir tikrai jis toks yra. Todėl jo meilė yra gelbstinti meilė. Daugelis Biblijos tekstų kalba apie tokią meilę, tačiau geriausias išgelbstinčios meilės pavyzdys yra pasakojimas apie gerąjį Samarietį.

 

²⁵ Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?" ²⁶ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?" ²⁷ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. ²⁸ Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi."²⁹ Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?" ³⁰ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. ³¹ Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. ³² Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. ³³ O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. ³⁴ Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. ³⁵ Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.' ³⁶ Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" ³⁷ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą." Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!" Luko 10,25-37

 

A)   Meilė žvelgia su užuojauta ir susitapatina su žmogumi patekusiu į priespaudą. Meilė yra gailestinga. Ji palieka savo saugumą ir įsitraukia į kito žmogaus gyvenimo tragediją. Toks buvo tas samarietis. Jis turbūt turėjo skubių darbų, atsakomybių, tačiau buvo pasirengęs palikti viską ir susitapatinti su tuo, kuriam reikėjo pagalbos. Mes galime stebėtis kaip tas kunigas ir levitas galėjo taip pasielgti. Tačiau reikia prisiminti , kad tomis dienomis (kaip ir mūsų dienomis) drabužiai buvo laba svarbūs. Gulintis nuogas žmogus negalėjo būti sutapatintas nei su jokia etnine, religine bendruomene. Drabužiai buvo lyg žmogaus pasas. Tačiau plėšikai jį išrengė, sumušė ir paliko mirčiai. Niekas nenori bendrauti su įtartinais asmenimis. Tačiau Dievas yra gelbėtojas ir pasiuntė samarietį į pagalbą. Tas samarietis gerai žinojo susipriešinimą tarp žydų ir samariečių. Kažkada 6 a.pr. Kristų samariečiai Paschos šventės metu suteršė šventyklą išmėtydami mirusiojo palaikus ir taip suteršdami vietą ir nutraukdami šventę. Taip iki Jėzaus dienų žydai nekentė samariečių. Ir samariečiai negalėjo ir nenorėjo garbinti Dievo Jeruzalėje. Tačiau tas samarietis nebuvo varomas ideologijos. Jis nešiojo širdyje Jahvės įsakymą mylėti savo artimą kaip save patį...jis galėjo įeiti į to žmogaus situaciją ir jokie separatistiniai įsitikinimai jam nesutrukdė mylėti.

 

B)   Meilė daro išlaisvinimo darbus. Nors palyginimai, kuriuos pasakojo Jėzus būdavo trumpi, tačiau šiame pasakojime Jis paminėjo net 9 darbus, kuriuos padarė samarietis. „Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. ³⁵ Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.'" Jėzus aiškiai sako, kad tikras gailestingumas daro išlaisvinimo darbus. Tam sužalotam žmogui reikėjo ne tik emocinės užuojautos. Jam reikėjo konkrečių darbų ir tas samarietis parūpino tai kas reikalinga.

Ką Jėzus pabrėžė pasakojime? Įdomu tai, kad tai nebuvo pasiaukojanti ir nesavanaudiška meilė. Jėzus pabrėžė darbus. Kiekvienas veiksmas, kurį paminėjo Jėzus buvo reikalingas tam, kad išgelbėtų sužeistąjį. Meilė daro išlaisvinimo darbus. „Sužalotas žmogus tapo autentiškos religijos išbandymu... palyginimas apnuogina bet kokios religijos maniją išpažinimams ir amneziją darbams, artumą ortodoksijai ir ortoprakcijos tolimumą."(P.R. Jones „Love Command in the Paraboles)

 

C)   Meilė kviečia į bendruomenę su laisve, teisumu ir atsakomybe dėl ateities. Visame Biblijos pasakojime meilė yra ne tik išlaisvinanti, bet ir nukreipianti į bendruomenę. Dievas, išvedęs žydus iš Egipto nepaliko jų likimo valiai, bet subūrė juosį bendruomenę, kur turėjo viešpatauti, teisumas, meilė, ištikimybė ir atsakomybė vienas už kitą. Dievas parengė juos ateičiai. Išlaisvinimas būtų beprasmiškas, jeigu nesuteiktų vilties ateičiai, jeigu nebūtų paruošta bazė gyvenimui ateityje. Samarietis, kuris padėjo sužeistajam, padarė viską, kad tas žmogus grįžtų į bendruomenę. Šiuo pasakojimu (palyginimu) Jėzus kviečia žydus į bendravimą su samariečiais. Jis bando nugriauti sienas, kurias abi etninės grupės pastatė. Tai yra kvietimas į bendruomenę su laisve. Žydams reikėjo palikti savo įsitikinimus, kurie trukdė mylėti samariečius. Jiems reikėjo išsivaduoti iš negailestingumo, teismo. Prisiminti atleidimo malonę. Jie turėjo išmokti leisti samariečiams būti savimi. Neįmanoma gyventi bendruomenėje, jeigu žmonės joje neturės tokios laisvės sampratos širdyje. Ir aišku kalbame apie laisvę, kuri nėra paremta savanaudišku autonomiškumu. Pasaulyje labai daug girdime apie mano laisves ir mano teises. Tačiau turėtų būti mūsų laisvės ir mūsų teisės. Laisvė ir teisė kuri nepadeda mylėti išlaisvinančia meile - yra vergystė.

D)   Meilė pastato akistaton (pakaltina) tuos, kurie atstumia kitus. Palyginimas turėjo sukelti nemalonių jausmų tiems, kurie patys turėjo parodyti gailestingumą. Žydų tauta turėjo būti gailestinga ir užjaučianti - Šviesulys pasaulyje. Tačiau taip nebuvo. Žydai taip nekentė samariečių, kad viešai melsdavosi, kad Dievas prakeiktų juos ir jie neturėtų dalies amžinajame gyvenime.

            Kodėl Jėzus pasirinko samarietį pavyzdžiu? Juk jis galėjo pasirinkti kokį neįvardintą žmogų. Tai nebūtų taip skausminga žydams. Būtų visai radikalu, jeigu žydas padėtų apiplėštam samariečiui ir jis taptų tuo „artimu", tačiau Jėzus kviečia prie tokio radikalumo, kur žydams reikėjo visiško pasikeitimo jų mąstyme ir tradicijose. Šio pasakojimo klausytojai buvo taip sukrėsti, kad kai Jėzus paklausė: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" Tas didikas negalėjo pasakyti: „samarietis", bet atsakė: „tas, kuris jam padėjo".

 

4.      Meilė priešams. Mes turėtume kalbėti dar ir apie meilę priešams, nes Jėzus apie ją daug kalbėjo. Jis kviečia mylėti visus ir darytinuos pačius darbus visiems. Jeigu mes mylime taip kaip myli Dievas, tai mes mylėsime priešus pasiaukojančia meile, mylėsime abipuse meile, mylėsime išlaisvinančiais darbais. „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. ⁴⁴ O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, ⁴⁵ kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. ⁴⁶ Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! ⁴⁷ Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, tai kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! ⁴⁸ Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas." (Mat 5,43-47)

 

5.      Kristaus kryžius. Kristaus kryžius yra Dieviškos meilės centre. Dievas myli mus iki kryžiaus mirties. Kryžius kalba ne tik apie Dievo rūstybę, bet svarbiausia apie išlaisvinimą. Kryžius kaltina mus nuodėmėje. Jėzaus mirtis ant kryžiaus nebuvo beprasmė auka. Ji yra išlaisvinanti, įtraukianti mus į bendravimą su Dievu, ji sutaiko su Dievu tuos, kuri tiki. Kryžius parodo mūsų nuodėmingumą. Jėzus kristus pasirinko tapti bejėgiu dėl mūsų. Jis tapo trapiu kaip mes ir vis dėlto prisikėlė šlovingas. Jis parodė mums, kad vieną dieną visi, kurie pasitiki Jėzumi kelsis ir daugiau nebus trapūs ir silpni. Nebus nuodėmės vergais, bet valdys pasaulį kartu su karalių karaliumi ir Viešpačiu. Todėl šiandien kiekvienas atverstas Biblijos puslapis kviečia mus atsiversti, pasikeisti, susitapatinti su Jėzumi ir jo bendruomene; ateiti su atgaila, kuri pasidaro regima darbais.

 

Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!" Ir kas girdi, teatsiliepia: „Ateik!" Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens. (Apr 22,17).

 

 

 

Pamokslo santrauka

Kada tikėjimas bus paremtas Dievo galybe?

1Kor 2,1-5

 

Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą. Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.

 

Įžanga. Korintiečiai turėjo problemą. Jie nebuvo vieningi, nes pamiršo pačius svarbiausius dalykus. Jų tikėjimas rėmėsi ne Kristumi, bet žmonėmis. Kiekvienas galime pakliūti į tokius spąstus, nes mums įprasta gyventi savo jėgomis. Tačiau krikščioniu būti savo pastangomis neįmanoma.

 

1)   Tikėjimas bus paremtas Dievo galybe, kada Dievo žodis skelbiamas ne iškilnia klaba ar išmintimi. (1) Pagonys Korinte buvo įpratę prie didelių pasisakymų, žinojo apie oratorinį meną. Ir buvo greiti klausytis gražių žodžių, kurie neverčia pasijausti nepatogiai. Juk lengva klausytis kalbos, kurioje daug gėrio, patriotiškumo, pagyrimo. Juk malonu, kai pamokslo metu galima numigti, pailsėti. Kiekvienas kalbėtojas žino tai ir yra gundomas padaryti viską, kad tik klausytojai nemiegotų. Yra gerai budėti kalbant, tačiau greitai galima pamiršti Žodį ir pradėti eiti žadintuvo pareigas. Kada esi per daug susirūpinęs savo kalbėjimo būdu, gali greitai pamiršti svarbiausią - Dievo žodį. Dievo slėpiniai turi būti skelbiami kaip Dievo slėpiniai, o ne priemonė patraukti klausytojų dėmesį į save.

 

2)   Tikėjimas bus paremtas Dievo galybe, kada skelbiamas Jėzus Kristus nukryžiuotas. (2) Ką reiškia žmonėms Kristaus nukryžiavimas? Jau anksčiau Paulius sakė, kad pagonims Kristaus istorija yra kvailystė. Jiems nesuvokiama kaip numirėlis gali prisikelti ir kodėl reikia juo tikėti. Tačiau tikintiesiems Jėzus Kristus yra Dievo sūnus.

Todėl Kristus ant kryžiaus, tai galas žmogaus didybei. Tai mirtis už mūsų nuodėmes. Tai išpirkta mūsų kaltė. Tai mūsų naujo nesavanaudiško gyvenimo pradžia 2 Kor 5,15 . Tai kelias atviras pas Dievą Heb 10,19-20. Gal 2,20. Tai taika su Dievu. Kol 1,20. Ef 1,6-7. Tai prisikėlimo galia. Tai mūsų išlaisvinimas iš mirties. Tai mūsų išgelbėjimas iš teismo. Tai mūsų išlaisvinimas iš dabartinio pikto amžiaus. Gal1,4. Tai sunaikinta Šėtono galia. Heb 2,14-15. Tai nusidėjėlio išgelbėjimas Rom 5,8.

 

3)   Tikėjimas bus paremtas Dievo galybe, kada pamokslininkas yra nusižemininęs. (3) Paulius liudija, kad jis buvo silpnas ir išsigandęs. Kiekvienoje vietoje kur tik jis pamokslavo, jo laukė pasipriešinimas, smurtas ir patyčios. Niekam nepatinka toks gyvenimas. Bet tikinčiajam paklusnumas Viešpačiui yra pats svarbiausias dalykas. Esame Kristaus nupirkti ir kelio atgal nėra. Mūsų garbė būti silpniem, nes tada Kristus yra išaukštintas mumyse. Juk Dievo dėka esame Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo iš Jo kylančia išmintimi, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu, kad niekas nesigirtų savimi. Paulius nebijojo pasakyti, kad yra silpnas, ligotas, išsigandęs. Bet pasaulyje taip nėra. Žmonės slepia savo silpnumus, nori pasirodyti stiprūs ir drąsūs. Kiekvienas, turėtų būti savo akyse silpnas.

 

4)   Tikėjimas bus paremtas Dievo galybe, kada pamokslaujama ne įtikinančiais žodžiais, bet Dvasios galybe. (4) Ką reiškia įtikinančiais žodžiais? Tai bandymas įrodyti kuo tiki savo pastangomis, savo patirtimi, savo pasaulėžiūra. Bet nepamirškime, kad Jėzus sakė Jon 6,44: Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir visi bus mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane.  Taigi, matome, kad Dievas įtikina, pakviečia, įrodo. PVZ. Mat 5-7 skaitome Jėzaus mokymą nuo kalno. Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią. Kodėl Jėzaus žodžiai buvo su galia? Ar jis hipnotizavo žmones? Ar tai buvo mistinė jėga, kuri veikė žmones? Ar tai buvo žemiškos išminties įrodinėjimai? Ne. Todėl, kad Jis skelbė žmonėms Dievo mokslą, o ne Rašto žinovų klaidamokslius. Ir Nikodemui Jėzus sakė (Jon 3.11): Iš tiesų , iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo. Jėzus kalbėjo žinomus dalykus. Jis pastoviai kartojo: PARAŠYTA...

 

5)   Skelbimo vaisius – tikėjimas paremtas Dievo galybe. (5) aiškiai matome, kad tikėjimas yra Dievo žodžio skelbimo pasekmė. Dievo žodis yra Dievo galybė. Dievo žodis yra Dvasios žodis. Todėl Dievo žodžio skelbimas-pamokslavimas yra būtinas ir gyvybiškai svarbus. Nes pamokslavimas atveda žmogų prie tikėjimo Rom 10,17 Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo?...Taigi, tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis. Dievas aiškiai sako, kad jei neskelbiamas Kristaus žodis, nebus išgelbstinčio tikėjimo. Todėl velnias ir taip puola tikinčiuosius, bandydamas atitraukti juos nuo Biblijos skaitymo, mokinimosi ir pamokslų klausymo. Todėl budėkime ir nepraleiskime savo susirinkimų. Kodėl daugelis neateinate 10 val išgirsti Dievo žodžio? Juk sekmadienis yra Viešpaties diena. Kodėl neišnaudojus jo tam, kad augtumėte Dievo pažinimu? Pagalvokite apie tai. Pribėgęs Pilypas išgirdo eunuchą skaitant pranašą Izaiją ir paklausė: 'Ar ir supranti ką skaitąs? ' šis atsiliepė: "Kaip galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina?!" Tuomet atvėręs lūpas ir pradėjęs nuo to skirsnio, Pilypas jam paskelbė gerąją naujieną apie Jėzų Apd 8,26-39. AMEN.

 

 

Pamokslas

Nuskaidrintų sielų tikslas

 

„Klusnumu tiesai nuskaidrinę[1] savo sielas neveidmainiškai brolių meilei, karštai iš širdies mylėkite vieni kitus" (1 Pet 1,22).

 

Turbūt nėra geresnės eilutės, kuri būtų tinkama paraginimui ir padrąsinimui, tikėjimui ir pamaldumui.

 

1.    Klusnumas tiesai. Paklusnumas yra kertinis gerų Dievo Tėvo ir jo vaikų santykių pagrindas. Rojaus sode žmogus metė iššūkį Kūrėjui. Jis galvojo, kad žinos daugiau, bus išmintingesnis ir prilygs Dievui. Tačiau nepaklusdamas įsakymui žmogus tapo kvailas. Nes nuodėmė yra kvailystė. Mylėti nuodėmę neapsimoka. Ji nepadaro žmogaus išmintingu. Taip ji suteikia gėrio ir blogio sampratą. Taip, žmogus pagilina savo blogio ir gėrio žinias, tačiau tai nenaudinga jam pačiam. Neklusnumas ir nuodėmė yra dvasiniai sinonimai. Nepaklusnumas Dievui yra nuodėmė. Štai kodėl Viešpats ragina žmogų klausyti tiesos. Nėra reikalo klausti kokios tiesos, nes apaštalas Petras aišku kalba apie vieną tikrąją tiesą, kuri kyla iš Viešpaties. Tiesos etalonas yra Dievas, kuris kalba tiesą. Dievo Žodis visada yra tiesa. Jėzus žinojo ką sako, kai meldėsi: „Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa" (Jon 17,17). Ar ne ta pačia gaida skamba Petro paraginimo žodžiai? Tiesa pašventina. Tiesa išlaisvina. „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus." (Jon 8,31-32)– sakė Jėzus įtikėjusiems žydams.

Dievo tiesos žodis parodo kieno pusėje esame. Jono 8 skyriuje užrašytas Jėzaus ir įtikėjusių žydų dialogas. Po 31-32 eilutės žodžių, žydai įsižeidė, nes  nesuprato ką Jėzus kalba apie vergystę. Jie pradėjo diskutuoti apie Abraomą (33; 39), įrodinėti, kad turi Tėvą (41). Galiausiai pakėlė akmenis jį užmušti (59), nes Jėzus išdrįso pasakyti jiems, kad jų tėvas velnias. Čia mes išgirstame aiškiai: „Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs dėl to neklausote, kad nesate iš Dievo." (Jon 8,47). Kokia skausminga tiesa. Tačiau tai buvo tiesa. Jėzus kalbėjo tiesiai į jų širdis. Šie žodžiai vėrė jų sąžines, deja jie negalėjo klausyti, todėl nesuprato. „Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Ar ne todėl, kad negalite mano žodžių klausyti? (43). Vargas žmogui, kuris negali klausyti. Aš pastebiu, kad kartais mano vaikai nesupranta ką jiems noriu pasakyti todėl, kad negali klausyti. O negali klausyti todėl, kad klauso savęs. Jei nori suprasti, turi išmokti klausyti. Geras mokinys yra tas, kuris moka klausyti, tas, kuris gali susikaupti. Jei galvoje ūžauja vėjai, ar gali klausyti? Jei širdis pilna abejonių, ar gali klausyti? Jei kūnas liepsnoja nežabojamais geismais, ar gali klausyti? Jei tavo kraujas verda neapykanta, ar gali klausyti? Jei puoli į paniką ar gali klausyti? Jei tave užplūdo visokios emocijos, ar gali klausyti?

O jei negali klausyti Jėzaus, kaip gi tu būsi klusnus tiesai? Kaipgi tu būsi skaidrus ir skaistus, jei neklausysi tiesos žodžių? Žydai manė, kad jii yra teisūs, tačiau negalėjo priimti Jėzaus mokymo. Jie buvo patikėję, kad Jėzus tas Mesijas, bet negalėjo priimti mokymo. Kokia nauda iš tikėjimo, kuris neveda į paklusnumą Dievui? Toks tikėjimas panašus į demonų tikėjimą. Jie tiki ir dreba (Jok 2,19).Abejoju ar mes norime turėti demonų tikėjimą ir sulaukti jų likimo... Tačiau tiems žydams, kurie negalėjo priimti Jėzaus mokymo Kristus pasakė, kad jų tėvas velnias „Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas." (Jon 8,44). Jėzus prilygino žydus demonams, nes velnio tarnai yra demonai. Tačiau jei mes esame tiesos draugai, mes esame klusnus tiesai. Jei mylime tiesą, klausysime jos. Tada bus džiaugsmo Dievui ir aišku mums patiems. Kaip džiaugėsi apaštalas Jonas, girdėdamas apie savo mokinius, kurie vaikščiojo tiesos keliais, taip turime džiaugtis  ir mes. „Aš labai nudžiugau, radęs tavųjų vaikų, vaikščiojančių tiesoje, kaip reikalauja iš Tėvo gautasis įsakymas." (2 Jon1,4). „Aš nerandu didesnio džiaugsmo, kaip klausytis, jog mano vaikai gyvena tiesoje." (3 Jon 1,4) Tikiu, kad tokį džiaugsmą teikia tikėjimas Tiesos Dievu, nes dangaus Tėvas džiaugiasi, kai jo vaikai laikosi jo įsakymų. „Klusnumu tiesai nuskaidrinę savo sielas...

 

2.    Sielos nuskaidrinimas. Čia mes sustokime prie nuostabaus klusnumo tiesai darbo pasekmės arba vaisiaus. Neabejotinai, klusnumas tiesai veda į sielos nuskaidrinimą. Žodis nuskaidrinti (gr. Hagnizo) gali taip pat būti verčiamas pašventinti arba apvalyti. Žydai labai gerai suprato šį žodį. Viešpats pašaukęs Izraelį, paskyrė juos būti šventais. Visas įstatymas pulsavo ritualiniu ir praktiniu šventumu. Viešpats įsakė tautai būti šventai, tyrai, švariai. Šis įsakymas nepasikeitė. Petras atkartoja jo nuostatas savo laiškuose: „Kaip klusnūs vaikai, daugiau nepasiduokite ankstesnėms savo neišmaningumo laikų aistroms. Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: „Būkite  šventi, nes aš esu šventas." (1 Pet 1,14-16). Koks palaimintas žmogus, kuris patiki Kristumi, juk jis paaukojo save už nuodėmes, kad mus nuvestų pas Dievą (1 Pet 3,18). Juk tik dėl Jėzaus Kristaus išganymo darbo šiandien mes galime tapti šventi. „Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams" (Heb 10,10). Pagal Mozei duotą įstatymą, vyriausias kunigas privalo vėl ir vėl aukoti gyvulius, kad būtų pridengta tautos nuodėmė, Jėzus Kristus įvykdė amžiną atpirkimą vienintele atnaša: „Vienintele atnaša jis šventinamuosius padarė tobulus amžiams" (Heb 10,14). Jėzus Kristus padarė viską, o nusidėjėliui telieka patikėti. Štai tokiu būdu nusidėjėlis yra nuteisinamas amžiams. Klusnumas tiesai, tai tikėjimas, kuris skaistina ir šventina mūsų sielas ir padaro jas tinkamas Dievui. Ruošia jas šlovingai ateičiai, kai susitiksime veidas į veidą su Viešpačiu ir pagarbinsime Kūrėją, sėdintį soste. Tik būdami klusnūs Tiesai galime keistis visu savo mąstymu ir elgesiu. Ir tas sielos skaidrumas turi tikslą...

 

3.    Nuskaidrintos sielos tikslas - neveidmainiška brolių meilė. Viešpats Dievas niekada nedaro nieko be tikslo. Tai žmogus moka sukurti ką nors, kas visiškai nereikalinga. Žmogus moka leisti laiką tuščiai. Žmogus moka tuščiai mąstyti ir kalbėti niekus, kurie nieko neduoda klausytojui. Viešpats Dievas per Jėzų Kristų įgyvendino didį žmonijos išgelbėjimo planą. Ir tas išganymas turi tikslą. Viešpats sukuria tyrą sielą, kad žmogus galėtų mylėti. Meilė yra tikslas. Ir ne bet kokia, bet neveidmainiška meilė. Skaidrus žmogus negali mylėti neskaidriai. Šventas žmogus negali mylėti veidmainingai.. Paklusdamas tiesai, gyvendamas pagal Dievo Žodį žmogus skaistina, šventina save. Ir tas šventumas turi tikslą – mylėti. Galima būtų pasakyti, kad Dievas įgalina mus mylėti nes be Dievo negalima tobulai mylėti. "Meilė tebūna be veidmainystės" (Rom 12,9) sakė Paulius. Veidmainystė, tai melas. Tai apsimestinė meilė. Tai meilė su tikslu pasipelnyti. Kartasi žmonės apsimeta, kad myli, nes jiems tai naudinga. Jie pataikauja asmenims dėl bjauraus savanaudiško pelno. Baisu, kai tokia meilė valdo žmogų. Baisu, kai žmogus nekovoja su tokia meile. Dievas nenori, kad mes apsimestume mylį. Jis kalba apie tikrą karštą meilę. Ir ji tikrai pasirodys, kai būsime klusnūs teisai ir skaistėsime.

 

4.    Įsakymas karštai iš širdies mylėti. Jėzus sakė: „Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!" (Jon 15,17). Jėzus sakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus." (Jono 13,34-35). Kas naujo šiame įsakyme? Juk Viešpats seniai įsakė Izraeliui mylėti savo artimą? Įstatymo esmė – meilė artimui. Tačiau dėmesingas klausytojas pastebės, kad Jėzus Kristus pasakė kaip mylėti. „kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą." Jėzus Kristus parodė pavydį kaip mylėti. Fariziejau juk taip pat mokino kaip mylėti. Kiekvienos religijos atstovai mokina mylėti. Ar nepastebėjote, kad visos sektos šiandien mokina mylėti. Deja miglotas supratimas apie meilę nevykdo Dievo teisumo. Jėzus Kristus aiškiai įsakė kaip mylėti. Todėl tik žiūrėdami į Jėzų Kristų mes galime įvykdyti įsakymą mylėti. Ir kada mes įvykdysime, pasaulis pažins, kad esame Kristaus. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus". Aš tikiu, kad Antiochijoje Jėzaus pasekėjus pradėjo vadinti krikščionimis[2] būtent dėl tokios meilės. „Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius „krikščionimis"(Apd 11,26). Juk nevadinsi ko nors panašaus į Kristų, jei nežinosi kas tas Kristus. Mes dažnai girdime sakant: „Tu visai kaip tavo tėvas arba mama". Jei nepažįsti to tėčio ar mamos, juk negali taip sakyti. Žmonės, kurie nepažįsta Kristaus negali žinoti, kad mes esame Kristaus mokiniai. Todėl per amžius tikrieji Kristaus mokiniai siekė būti panašūs į savo Gelbėtoją, Viešpatį ir mokytoją Jėzų Kristų. To norėtųsi palinkėti ir mums, nes tada suprasime kaip mylėti ir meilė neatšals bet tik augs.

 

„Mylimieji, mylėkite vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė‑ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tampa tobula." (1 Jon 4,7-12)

 

„Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo. Jei kas sakytų: "Aš myliu Dievą, o savo brolio nekęstų, tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato. Mes turime tokį jo įsakymą, kad, kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį" (1 Jon 4,19-21).

 

„Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę" (1Pet 4,8).

 

Taip pat skaityti. Rom 13,9; 1 Jon 3,18. Amen

 

 

---

[1] Hagnizo – pašventinti, apvalyti, paskirti Dievui.

[2] pažodžiui išvertus, reikštų „kaip Kristus". (Apd 11,26)