A.Rulinsko pamokslas

Svarbiausi Jėzaus gyvenimo žmonės

Marija – su Kristumi kasdienybėje Lk 2,41-52

 

 

Įžanga

                     

                      Jeigu pažvelgtume į savo gyvenimą, tai ypatingi ir stulbinantys dalykai yra labiau retenybė, negu kasdienybė. Biblijoje daug stebuklų, tačiau visi jie apimą labai platų laikotarpį ir liečia palyginti mažai žmonių. Vien savo gyvenimo eigoje mes galėtume daugiau suskaičiuoti turtuolių ir taip vadinamų „sėkmingų" žmonių, kurie moko mus kaip gyventi, negu Biblijos apsakymuose patyrusių ypatingą Dievo rankos veikimą, kurių mokymą paprastai mes sunkiai priimame. Būtent tai, ką matome savo gyvenimo eigoje stipriausiai ir diktuoja kaip mes turime gyventi.

                      Galbūt dėl šios priežasties mums yra verta pasižiūrėti Biblijoje į įprastus ir kasdieniškus dalykus ir juose pamačius tą pastovumą, ir per jame susivoktus tam tikrus dalykus mokytis apie Dievą ir mūsų santykį su juo, žmonėmis ir šiuo pasauliu.

 

                      Marijos portretas mums šiandien yra per jos gyvenimą kasdienybėje. Marijos gyvenime mes matome vykstančius nuostabius dalykus Evangelijos pradžioje, tačiau vėliau apie 30 metų ši moteris su šeima gyvena tokioje pačioje kasdienybėje kaip ir kiti žmonės. Jos šeimoje visus šiuos metus augo Dievo sūnus, ir šių 30 metų nepalyginsi su tais 3 metais, kuriuos jis praleido su mokiniais. Būtent šiame 30 metų laikotarpyje Marija su Juozapu labiausiai ir įtakojo Jėzaus asmenybės formavimesi ir dažnai atrodo, kad šis laikotarpis yra daugiau panašus į mūsų gyvenimo realybę, negu tie paskutiniai 3 Jėzaus gyvenimo metai. Mums šis Evangelijos pasakojimas būtent ir duoda  pažvelgti į tą gyvenimą su Kristumi kasdienybėje atidengiant vieną tokį gyvenimišką, tačiau ne visai eilinį įvykį.

 

Su Kristumi kasdienybėje - įprotis laikytis Dievo Žodžio, taip pat netikrumas ir skausmas ir savo širdyje išsaugotų patirtų įvykių reikšmė.

 

1.     Su Kristumi kasdienybėje - įprotis laikytis Dievo Žodžio

 

41 Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. 42 Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. 43 Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. 44 Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. 45 Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę. Lk 2,41-45

 

                      Nuo stebuklingųjų įvykių praėjo jau dvylika metų. Iš Evangelijos pagal Matą žinome, kad Marija ir Juozapas po Jėzaus gimimo emigravo į Egiptą (Mt 2,13-23), o po Erodo mirties sugrįžo į Izraelį. Tekste sakoma, kad ši Dievo pasirinkta pora akivaizdžiai turėjo baimių – iš vienos pusės greičiausiai dėl apkalbų baimių jie nenorėjo grįžti į Nazaretą ir labiau norėjo gyventi Judėjoje, tačiau pabūgę, kad ją valdą Erodo sūnus Archelajas, Marija ir Juozapas grįžta į Nazareto miestą.

                      Gyvenimo baimės yra ir daugelio iš mūsų gyvenimo dalis. Labai retas žmogus nebijo nieko, o ir tai dažniausiai nebijo tas, kuris kažkokiu nenatūraliu būdu atitrūksta nuo šio gyvenimo realybės. Žinoma tos gyvenimo baimės, nėra nuolatinės būsenos, tačiau kaip matome jos daro įtaką gyvenimo sprendimuose.

                      Kodėl jie norėjo gyventi Judėjoje? Spėju, kad Marija ir Juozapas norėjo gyventi Jeruzalėje arba Betliejuje, nes ten giminės šaknys ir gali būti, kad  jie norėjo būti Judėjoje, dėl arčiau esančios šventyklos. Jėzus visgi yra jiems Dievo Sūnus, ir kur gali būti geresnė tokiam vaikui auginti?

                      Savo kasdienybėje Jėzui artimiausi žmonės – jo tėvai, neturėjo aiškių gyvenimo atsakymų. Manau jie turėjo daug gerų norų, jie svarstė, tarėsi, ryžosi, tačiau galutiniame rezultate jų gyvenime įvyko Dievo valia. Tai labai panašu ir į mūsų pačių gyvenimus. Mes turime daug gerų norų, mes kuriame planus, netgi kai kurie sugebame pažvelgti kelis metus į priekį, bet visgi ne gerais norais turi būti grįsta mūsų kasdienybė, o dievobaimingumu ir paklusimu Dievo valiai.

                      Taigi, kaip Jėzaus įtakingiausi žmonės pakluso Dievo valiai, kai nebebuvo pranašiškų sapnų, kai angelai jiems nebekalbėjo? Atsakymas yra pateiktas šiose Luko Evangelijos eilutėse: Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę (41-42 e.).

                      Pagrindinė mintis Dievo valios paklusime čia yra paprastas dalykas – paprotys laikytis Dievo įstatymo, jeigu pažvelgtume ir į 39 e. tai perskaitytume šią tiesą patvirtinantį įrašą: atlikę visą, ko reikalavo Viešpaties įstatymas, jie ...

                      Marija ir Juozapas turėjo Dievo įstatymo laikymosi papročius. Tai jų gyvenime buvo kasdienybėje ir tai buvo svarbiau už visų kitų norų įgyvendinimą. Kada mes štai sekame Kristų kasdienybėje mes taip pat sprendžiame – o kaip mes turime gyventi, kad tai patiktų Dievui, kad gyventume vertai Kristaus mirties ant kryžiaus? Manyčiau, jei mes turėsime dievobaimingą paprotį gyventi pagal  Dievo Žodžio vertybes, tai ir mes teisingai seksime Kristų.

Papročiai žmonių gyvenime turi didele galią. Tam tikrų papročių laikymasis formuoja kultūra, o papročių keitimas keičia kultūrą. Kiekviena šeima, kiekvienas žmogus yra pajėgūs savo gyvenime taikyti tam tikrus nepajudinamus įpročius atspindinčius Dievo Žodžio mokymą.

                      Pavyzdžiui Luko 4,16 rašo: Jėzus parėjo į Nazarą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą.

                     Jėzus turėjo įprotį eiti kiekvieną šabą į sinagogą. Manau šį įprotį jis gavo iš tėvų, kurie ne vien tik eidavo kas šabą į sinagogą, tačiau net kiekvienais metais iš Nazareto ištikimai apie 100 km. eidavo švęsti Velykų. Pagal Apd 17,2: Pagal savo įprotį Paulius užėjo pas juos (į sinagogą) ir tris šabus aiškino jiems Raštus.

                      Iš tiesų kaip gyventi su Kristumi kasdienybėje? Štai mes matome Jėzui įtakingiausius žmones, kurie yra pasirinkę kasdienybėje Jėzų mokyti Viešpaties įstatymo, jų kasdienybėje tikėjimo susirinkimai ir šventės yra ne vien tik tautos, tačiau ir šeimos papročiai. Manau, apie tuos dalykus jie atvirai kalbėdavo, vaikams paaiškindavo reikšmes, o jei patys nesuprasdavo į tai ieškojo atsakymų.

                      Dauguma krikščionių prastai supranta savo tikėjimą. Vieni eina į bažnyčią, nes nenori supykdyti Dievo, kiti galvoja, kad atėję iš Dievo gauna pliusą, dar kiti tai daro dėl kitų žmonių, kad tik duok Dieve nesakytų, kad aš esu prastas krikščionis ir t.t. Manau, įprotis laikytis Dievo Žodžio yra ne dėl Dievo ir ne dėl kitų žmonių, o dėl savo paties asmeninės, šeimyninės ir tikėjimo Evangelija kultūros –  būti Dievo vaiku ir matyti, kas yra svarbiausia, tam skirti laiką rūpintis savo sielos reikalais ir santykiu su Dievu. Tai yra kur kas svarbiau nei visi kiti dalykai, nesvarbu kokie malonūs ar reikalingi mums jie atrodo.

 

 

 

2.     Su Kristumi kasdienybėje – netikrumas ir skausmas

 

46 Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. 47 Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. 48 Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs." 49 O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?" 50 Bet jie nesuprato jo žodžių.

Lk 2,46-50

 

                      Gyventi jaučiant Kristų kasdienybėje manau yra kiekvieno tikinčio didžiausias noras. Tikrai manau, kad auginti Jėzų Marijai ir Juozapui buvo didžiausias palaiminimas. Taip viena moteris ir pasakė Jėzui pamokslaujant: Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai (Lk 11,27). Kita vertus kasdienybėje gyvenant su Kristumi yra ir priešingų pojūčių ir išgyvenimų, ir šiuos išgyvenimus kartu su Kristumi turėjo išgyventi ir jo tėvai.

                      Tik prisiminkime, tai kaip Kristus pakeitė visą Marijos gyvenimą. Ką tik gimęs kūdikis tapo „pavojingu" karaliui Erodui, ir vien dėl Jėzaus Marija su Juozapu turėjo emigruoti į užsienio šalį. Akivaizdžiai kūdikis Jėzus veikė šeimos valią. Pamėginkime įsivaizduoti, jeigu dėl vieno iš šeimos vaikų, dėl sveikatos, mokslo ar dar kokios kitos priežasties, šiais laikais tektų keliauti ir apsigyventi šalyje palikus visą ką turi namie. Manyčiau teisinga yra pasakyti, kad su Kristumi kasdienybėje be palaiminimo ir garantijų taip pat laukia netikrumas ir skausmas. Tai, kad Marija buvo savo ateitimi negarantuota ir daug skausmo patirianti moteris, mums taip pat duoda pamąstyti, kad ir mus gali ištikti panašūs dalykai, todėl reikia šiam išbandymui  būti pasiruošus, ir dabar neneigti mažo skausmo ir išbandymo, gyventi paprastume ir pasitenkinime mažais dalykais, mėgautis savo artimųjų santykiais ir Dievu.

                      Štai Marija su Juozapu laikydamiesi Dievo Įstatymo kasmet keliauti į Jeruzalę švęsti Velykų per neapdairumą pameta dvylikametį sūnų. Nuėję vienos dienos kelią jie pamatė, kad giminaičių tarpe nėra Jėzaus ir jį atranda tik po trijų dienų. Štai šią akimirką girdime šiuos Marijos žodžius - Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.

                      Kaip matome kasdienybėje gyventi su Dievo Sūnumi net ir palaimintiems tėvams teko patirti gilų sielvartą, skausmą ir netikrumą. Įsivaizduokime motiną, kuri tris dienas neranda savo vaiko, kuri turi gultis, kad pailsėtų o mintys ją kankina, maldos neduoda jokių rezultatų, kažkodėl nėra ir angelų kurie anksčiau pranešė apie Jėzaus gimimą, o dabar galėtų pranešti kur jis yra, - kaip tokiai moteriai išbūti štai tą antrą, trečią dieną? Kur yra vaikas? Gal jis verkia tėvų? Gal jis kenčia neteisybę? Tokį vaiką gali kas nors pagrobti, išvežti ir parduoti į vergiją, pikti žmonės gali nužudyti. O gal Dievo planas buvo jiems paauginti ir prarasti, kad vėliau jis niekam nežinomas atsirastų Izraelyje? Manyčiau daug skaudžių minčių sukosi Marijos mintyse ir nebuvo jokio atsakymo, vaiką reikėjo atrasti patiems.              

                      Kada namie yra ypatingas vaikas (visi vaikai yra ypatingi), tuomet yra ir ypatinga atsakomybė, o kiekvienoje atsakomybėje yra savotiškas netikrumas ir skausmas.                       Kokia yra ta kasdienybė gyvenant su Kristumi? Biblijoje dėl koncentruotų stebuklų ir Dievo stulbinančių dalykų mums ta kasdienybė su Kristumi dažnai atrodo yra per paprasta, mūsų netenkinanti. Tačiau toje pačioje Biblijoje mes matome šią Dievo Sūnų auginančią šeimą, kuri apie trisdešimt metų neturėjo kažkokių ypatingų ženklų, tik kasdieninius įsipareigojimus ir atsakomybes.  Jų tarpe su visais gyvenimo džiaugsmais ir gilaus sielvarto akimirkas.

                      Apaštalas Petras antrame laiške tikintiesiems palieką mintį, kaip kasdieniškai gyventi savo tikėjime: Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe – pažinimą, pažinimu – susivaldymą, susivaldymu – ištvermę, ištverme – maldingumą, maldingumu – brolybe, o brolybe – meilę. Kai šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime (2Pt 1,5-8).

                      Kasdienybėje gyvenant su Kristumi – rodyti visą stropumą ugdyti šiuos tikėjimo vaisius nešančius dalykus. Taigi visu stropumu mokytis pažinti Dievą, visu stropumu susivaldyti karštose situacijose, visu stropumu būti ištvermingu ir visu stropumu būti maldingu, visu stropumu ugdyti brolybę ir meilę.

                      Galiu spėti, kad Jėzaus tėvai buvo būtent tokie žmonės, kurie visu stropumu siekė paprastose gyvenimo situacijose paklusti Dievo valiai. Po trijų dienų atradę Jėzų vaiką jie nepuola jo bausti, moralizuoti, tiesiog jie kalbasi su juo kaip su suaugusiu žmogumi pasakydami jam, kaip skaudžiai jie kentėjo ieškodami pamestą sūnų.

                      Marija ir Juozapas, šioje vietoje išgyvena tai, ką jaučia Dievas, kuris ieško ar kas atsilieps į jo paieškas, ar kas duosis atrandamas Dievui. Šis ieškojimas yra agonija, ypač kai dar žinai kokia pražūtis laukia žmogaus, dėl kurio net tu pats pasiruošęs patirti mirtį.

      

 

 

3.  Su Kristumi kasdienybėje – savo širdyje saugok patirtus įvykius

51 Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. 52 O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.

Lk 2,51-52

 

                      Luko Evangelijoje yra netgi trys vietos, kuriose paminėta, kad Marija įsidėmėjo, svarstė ir išsaugojo atmintyje įvykius susijusius su Jėzumi:Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje (Lk 2,19). Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama (Lk 2, 33). Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje (Lk 2,51).

                      Šios eilutės mums duoda gerų įžvalgų, ir taip pat pavyzdį, kaip savo gyvenime galime būti stipresni žmonės, sugebantys atlaikyti didesnį skausmą, nesibaiminantys netikėtų permainų, priimantys iššūkius, augantys Dievo ir pasaulio pažinime. Gyvendama su Kristumi kasdienybėje Marija nebuvo tik tos dienos įvykių žmogus, ji žvelgė į savo gyvenimą viso gyvenimo kontekste. Manau toks požiūris padėjo ne vien tik jai pereiti visus sunkumus, toks požiūris padėjo jai auklėti ir mokyti savo vaikus, pasirinkti kas yra gyvenime reikalinga ir ką nesigraužiant savęs galima prarasti, matyti savo vietą ir tarnystę šiame Dievo sukurtame ir šėtono dar valdomame pasaulyje.

                      Tai kokios tos reikšmingos jos būdo savybės? Dėmėtis, svarstyti, stebėtis, laikyti įvykius savo širdyje. Priešingos ir daugumai žmonių labiau būdingos savybės yra  nepastebėti, neapmąstyti, nenusistebėti, ir primiršti.

                      Užsimiršti – yra vienas labiausiai pastebimu mūsų žmonių bruožų. Atsimenu kai mirė mano dėdė, mano pusbrolis nusipirko degtinės butelį ir visą iš karto išgėrė – kad „užsimirštų". Apskritai per daugelio žmonių laidotuves yra naudojami šie „skausmą raminantys ir padedantys netekti pamiršti vaistai". Taip jau įprasta, kad sielos skausmą dažniausiai žmonės malšina jo užmiršimu.

                      Marijos pavyzdys mus moko ne būti užuomaršomis, tačiau svarbius išgyvenimus įsimenančiais žmonėmis, nes atmintis mums tarnauja mūsų dabarčiai ir ateičiai. Yra verta atsiminti ne vien tik mūsų gyvenime nutikusius įvykius, tačiau apskritai ką Dievas yra daręs ir kaip yra veikęs žmonijos istorijoje. Mokykimės laikyti Dievo parodytus dalykus savo širdyje.

                      Neapmąstyti. Mokytojo knygoje pasakyta: Verčiau eiti į namus, kur gedima, negu į namus, kur puotaujama ... išmintingųjų širdį patraukia gedulo namai, o kvailųjų širdis – pramogų namuose (Mok 7,2.4). Iš tiesų tai ne laidotuvėse, bet vestuvėse yra geriau būti, tačiau Mokytojo įžvalga yra ta, kad per laidotuvėse žmogus mąsto apie amžinybę, o per vestuves apie šio gyvenimo džiaugsmą. Neapmąstyti gimimo ir mirties, neapmąstyti pradžios ir pabaigos, neapmąstyti nuostabių mums gyvenimo duotų ženklų, neapmąstyti skurdo ir turto yra tolygu savižudybei, nes be mąstymo nėra ir pasikeitimų. Marijos pavyzdys mums yra svarstyti. Ji svarstė įvykius, išgirstus žodžius ir netgi patirtus sielvartus ir skausmus.

                      Nepastebėti. Kai nemąstome tai ir nepastebime. Kalbu ne būtinai apie mūsų reakcija pastebėti kur yra padėti daiktai, ar kiek laiptelių laiptinėje, bet apie nepastebėjimą Dievo reiškinių. Yra du ypatingai įdomus kanalai rodomi per kabelinę televiziją – tai „Discovery" ir „Animal planet". Man šie kanalai patinka tuo, kad rodydami šio pasaulio kūrinius jie rodo Kūrėjo kūrybiškumą, įvairumą, išradingumą ir aš nuolatos stebiuosi. Labai įdomu, kad būtent šių kanalų pagrindiniai mokslininkai rodydami tokią nuostabią gyvūniją ir kūriniją dažniausiai dėsto evoliucinę teoriją, tarsi visa kas gyva atsirado iš nieko, iš karščio, vandens, oro, dulkių ir laiko.  Gyvybė atsirado ne iš materijos ir materija negali sukurti gyvybės. Ta prasme, kūriniją stebintys Dievo mokslininkai turi dar didesnį tikėjimą, negu tikintieji Dievu, tačiau tas jie nepastebi pačio Dievo

                      Taip pat jau ir niekuo nebesistebima. Prisiminkime tą dieną, kada Jėzus prikėlė iš mirusiųjų Lozorių. Vieni žmonės įtikėjo, tačiau buvo tokių, kurie nuėjo ir įskundė Jėzų vyresnybei (Jn 11,46). Neapmąstė to ką matė, nesistebėjo stebuklu ir šio ženklo nesaugojo savo širdyje, tačiau leido sprendimą daryti išankstinei nuomonei ir nuodėmingai paniekai. Apskritai stebėtis ir mąstyti mums trukdo mūsų nuodėminga prigimtis, tačiau jeigu prie viso šito pridedame dar šiuolaikinių pasiekimų stebuklus, pramogų pasaulio verslo monus ir galimybes šiuolaikinėmis technologijomis stebinti žmones, tuomet viskas yra savaime suprantami dalykai ir jei kas nors ypatingo mūsų gyvenime atsitiktų, tai mes jau nebesistebime.

                      Marija kasdienybėje matė Dievo veikimą ir stebėjosi kaip nuostabiai jis visą daro.  Ji stebėjosi, keistu pastojimu, turbūt stebėjosi, kad Juozapas ją vedė, ji stebėjosi kad Simeonas priėjo ir laimino juos, ji stebėjosi radusi Jėzų šventykloje ir kalbantį su išminčiai. Ji matė ir savo atsakomybę, šiuos įvykius saugojo savo širdyje, ir jie kaip apmąstyti ir apsvarstyti jie formavo ir jos ateities sprendimus.

                      Pažvelkime ir pamatykime, kad visa tai darė juos ypatingais tėvas. Šis sielvartingas įvykis darė poveikį ne vien tėvų bet ir Jėzaus gyvenimas. Galime pamatyti, kad tėvai jam buvo reiklūs, nes suprato, kad daug gavę turi ir daug duoti. Nors Jėzus ir gerų norų vaikas, tačiau jis sukėlė neapmąstytą skausmą, ir motinai su tėvu jį išsakius  Jėzus bręsta ir kaip raštas sako Jis buvo jiems klusnus  ... augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.

Kasdienybė su Jėzumi Mariją mokė būti dėmesinga, nepriimančia Dievo malonės kaip savaime suprantamo dalyko, ji stebėjosi ir garbino Dievą už nuostabius dalykus, ji atsimindavo jo veikimą ir tuo pagrindu mokėsi labiau pasitikėti Dievu, keitėsi iš Dievo duotų patyrimų, sielvartų ir skausmų.

 

Pabaiga

 

 

Artūro Rulinsko pamokslas

Sekmadienį mus aplankė pastorius Artūras iš Vilniaus laisvųjų krikščionių bažnyčios. Galite atsisiųsti pamokslo audio versiją.

A.Latužio pamokslas

Šiandien pas mus lankėsi Albertas Latužis. Pasidalino Dievo Žodžiu ir apmąstymais. Galite perklausyti audio įrašą čia

Audio pamokslų archyvas

kaip pastebėjote, pradėjome talpinti pamokslų audio įrašus žiniatinklyje. Šiuo adresu:

LAIKAS YRA PIKTAS audio versija

http://www.mediafire.com/?wyezdajgetd

Piktas laikas - pamokslas

Laikas yra piktas...

 

Vėliau, rytoj, ne dabar, tik ne šiandien,‑ geria pažįstami žodžiai. Pakalbėkime šiandien apie atidėliojimus. Kokią žalą gali padaryti mums ir kitiems planai nustumti rytojui ar vėlesniam laikui? Mes žinome, kad yra darbų, kuriuos atidėjus gali baigtis liūdnai. Juk nesakome: "Ai, šiandien neisiu į darbą, ir rytoj turėsiu galimybę tai padaryti." Patarlėse skaitome Pat 27,1 Nesigirk rytdiena, nes nežinai, ką ji tau atneš. Tačiau mes manome, kad rytas už vakarą gudresnis. Deja taip būna tik pasakose. Dabar yra Dievo malonės metas visuose keliuose. 2 Kor 6,2 štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena. Ef 5,15-16 Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip jūs elgiatės, kad nebūtumėte tartum neišmanėliai, bet kaip išmintingi, gerai naudojantys laiką, nes dienos yra piktos. Paklausykime ką sako Dievo Žodis ir patikrinkime ar nesame ko svarbaus atidėję rytdienai…

 

1.    Paklusk šiandien, rytoj bus vėlu.

Sk 14,40-44 Atsikėlę anksti rytą, jie užlipo ant klano sakydami: "Eisime į žemę, kurią Viešpats pažadėjo, nes mes nusikaltome. Mozė jiems atsakė: "Kodėl neklausote Viešpaties įsakymo? Jūs nieko gero nelaimėsite. Neikite, nes Viešpats neis su jumis, jūs žūsite nuo priešų. Izraelitai atsisakė eiti į žemę, kurią Dievas jiems davė, po to buvo nubausti. Po to sugalvojo eiti, nors Dievas pasakė neiti. Jie turėjo galimybę, tačiau atsisakė. Taip ir mūsų gyvenime. Viskam yra savas laikas ir tam skirta valanda. Kada tai, ką šiandien reikia padaryti atidedame rytojui, tas rytojus gali stipriai iš mūsų pasišaipyti.

 

2.    Vėliau paliksiu nuodėmės pasaulį.

Pr 19,15-16 Išaušus angelai ragino Lotą, sakydami: "imk žmoną ir abi dukteris, kurios čia yra, kad nebūtumėte sunaikinti dėl miesto kaltės. Kadangi jis delsė, tai tie vyrai nutvėrė jį už rankos, jo žmoną ir abi dukteris, nes Viešpats jų pasigailėjo, ir išvedę paleido už miesto vartų. Lotas delsė, kodėl? Todėl, kad jis turėjo turtų. Ir mes susiduriame su panašiais gundymais. 2Kor 6,14-18 Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais. Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės?

 

3.    Vėliau seksiu tavimi, Jėzau.

Luk 9,59-62 Kitam žmogui jis pasakė: "Sek paskui mane" Tas prašė: "Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti." Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę" Dar vienas tarė: Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais. Jėzus tam pasakė: "Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei." Kiek daug žmonių tada ir dabar priartėja prie Jėzaus, bet prieš pasekdami nori atsisveikinti su savo mylimais žmonėmis. Kartais tas atsisveikinimas trunka visą gyvenimą. Todėl Jėzus įsakė krikštytis. Nes krikštas-paklusnumo ir mirties sau ir nuodėmei, ženklas. Apd 22,16 Tad ko lauki? Kelkis, priimk krikštą ir nusiplauk nuodėmes, šaukdamasis jo vardo!

 

4.    Vėliau eisiu skelbti Evangeliją

Luk 10 2-4 Jis sakė jiems: "Pjūtis didelė, o darbininkų mažą. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite. Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės, nei krepšio , nei apavo ir nieko kelyje nesveikinkite. Pasaulis žūsta, laikas yra trumpas. Nesibičiuliaukime su pasauliu, bet perspėkime jį apie artėjančią dieną, kai visas pasaulis bus teisiamas per Jėzų Kristų. Skelbkime didelį išgelbėjimą, kuris dar įmanomas šiandien. Skubėkime. Neatidėliokime.

2 Kar 4,29 Tada Eliziejus liepė Gieziui susijuosti, pasiimti jo lazdą ir eiti: "Jei ką sutiksi, nesveikink jo, o jei kas tave sveikins, neatsakyk jam. Nuėjęs uždėk mano lazdą ant berniuko veido."

 

5.    Vėliau atleisiu

Mat 6,12 ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Kas yra atleidimas? Tai skriaudos užmiršimas. Išlaisvinimas nuo skolos. Kiek mes atleisime, tiek mums bus atleista. Mat 5,23 Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną. Matome koks svarbus yra atleidimas. Neatidėliokite, jei jaučiate, kad kas nors ant jūsų pyksta ar girdite, kad apkalbinėją, eikite ir išsiaiškinkite, kol nevėlu. Nesakykite vėliau, jei įžeidėte ką nors, eikite ir atsiprašykite.

 

6.    Vėliau ateisiu į Bažnyčios susirinkimą

Heb 10,25 Nepraleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau įžvelgiate besiartinančią dieną. Viešpats šaukia savo vaikus būti drauge. Mes renkamės šiame pastate du kartus savaitėje. Ar tai daug? Nedaug. Bažnyčia Jeruzalėje rinkosi kasdien. Ar tai daug? Nedaug. Kiek laiko praleidžiame savo namuose? Kasdien? Ar tai daug? Nedaug. Dažniausiai neateiname į sueigas, nes savyje sakome: 'Kitą kartą ateisiu, kai bus nuotaika, kai nieko nereikės namuose dirbti.' Broliai, ir sesės nepraleiskime pro ausis Dvasios raginimo. Kada vis atidėliojame apsilankymą SAVO bažnyčioje, mes įprantame ir po to nepastebėsime, kai ateis diena, kai norėsime pasitraukti nuo Viešpaties susigėdę. Nesistebėkime kodėl toks didelis gundymas nesilankyti savo šeimoje. Juk Šėtonas nekenčia tikinčiųjų susirinkimų. Neįpraskime atidėlioti savo dalyvavimo pamaldose ir kituose renginiuose.

 

7.    Vėliau paaukosiu

2 Kron 24,5 Sukvietęs kunigus ir levitus, jis jiems klabėjo: "Eikite į Judo miestus ir rinkite iš viso Izraelio pinigus jūsų Dievo namams pataisyti kiekvienais metais. Ir darykite tai skubiai". Bet levitai neskubėjo. Kodėl neskubėjo? Nes žmonėms nepatinka atiduoti SAVO pinigus. Velnias gundo tikinčiuosius neklausyti Viešpaties įsakymų. Dievas kalba apie pastovumą aukojime. Nuo pat pradžių, dar neatsiradus Mozės įstatymui, tikintieji aukojo dešimtines. Šiandien, tik išgirdus žodį dešimtinė, daugeliui net oda pašiurpsta. Kodėl dešimtinė? Todėl, kad Dievas nori, kad mes atidėtume pastovią sumą Viešpačiui, kad būti atlikti tam tikri darbai.

Iš 22,29 Savo javų ir vaisių pirmienų nedelsk pristatyti. Kodėl nedelsti? Nes dabar yra poreikių. Nes Dievas šiandien priima aukas.

1Kor 16.1-2 Kas pirmąją savaitės dieną kiekvienas jūsų teatideda sutaupęs, kiek galėdamas, kad rinkliavos neprasidėtų tiktai man atvykus.

Luk 6,38 Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta. Atidedame aukojimus, atidedame dešimtines, tada atitoliname gavimą. Tokia Dievo valia, kad (Apd 20,35) palaimingiau duoti, negu imti. 2 Kor 9,6 Argi ne taip: Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus.

 

 

8.    Vėliau tikėsiu Dievo pažadais

Ezek 12,22-28 Žmogaus sūnau, kokia tai patarlė. Kurią vartojate Izraelio krašte, sakydami: 'Dienos bėga, o pranašystės neišsipildo'. Tu sakyk jiems, kad Viešpats Dievas sako: 'aš padarysiu galą šitai patarlei, ir ji Izraelyje nebebus girdima. Jau atėjo laikas, ir visos pranašystės išsipildys. Daugiau nebebus melagingų regėjimų ir apgaulingų pranašavimų Izraelyje. Aš, Viešpats, kalbėsiu, ir žodis, kurį kalbėsiu, išsipildys ir nebus atidėtas. Taip, dar jūsų dienomis, jūs, maištininkai, Aš paskelbsiu žodį ir jį įvykdysiu,‑sako Viešpats Dievas'". Viešpats man tarė: "Žmogaus sūnau, izraelitai sako: 'Regėjimai, kuriuos pranašas regi, ir jo pranašavimai yra apie tolimą ateitį'. Todėl sakyk jiems: 'Taip sako Viešpats: 'Mano žodžiai nebebus atidedami, bet žodis, kurį kalbėjau, išsipildys,‑sako Viešpats Dievas. Jei Viešpats nebūtų kantrus, mes seniai būtume nubausti už savo nuodėmes. Tačiau Jis kantrus. Bet žmonės sako: 'Neišsipildys tos pranašystės, juk kiek laiko praėjo ir nieko.' 2Pet 3,9 Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, o kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų. Ačiū, Viešpatie, kad esi kantrus mums nusidėjėliams.

 

9.    Vėliau studijuosiu Raštą.

¹¹ Tenykščiai pasirodė esą kilnesni už tesalonikiečius. Jie noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip esą iš tikrųjų. Daugelis įtikėjo, iš jų nemaža kilmingų graikų moterų ir vyrų.  Apd 17,11. Paulius skelbė Berėjoje Žodį. Žydai noriai klausėsi ir kasdien tyrinėjo Raštus, norėdami įsitikinti. Jie neatidėliojo. Kada studijavome Raštą, kad įsitikintume ar tiesą išgirdome?

 

10. Vėliau išsigelbėsiu.

Joz 24,15 O jie jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, tai šiandien apsispręskite, kam norite tarnauti: dievams, kurie tarnavo jūsų tėvai, gyvenusieji anapus upės, ar dievams amoritų, kurių šalyje gyvenate. Bet aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui.

1 Kar 18,21 Elijas, atsistojęs prieš juos, tarė: "Ar ilgai jūs svyruosite? Jei Viešpats yra Dievas, sekite Jį, o jei Baalis, sekite Baalį." Tauta neatsakė nė žodžio.

Apd 17,32 Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusiųjų, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: "apie tai paklausysime kitą kartą."

Apd 24,25 Pauliui dėstant apie teisumą, susilaikymą ir būsimą teismą, Feliksas išsigando ir tarė: "šiam kartui užtenka. Gali eiti. Kai bus metas, aš tave pasišauksiu."

Ekl 12,1-7 Prisimink savo kūrėją jaunystėje, nelauk, kol ateis piktos dienos ir metai, apie kuriuos sakysi: "Man jie nepatinka". Nelauk. Kol aptems saulės šviesa, mėnulis bei žvaigždės ir nauji debesys užeis po lietaus.

 

2 Kor 6,1-2 „Kaip Dievo bendradarbiai norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui. Jis sako: Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną. Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!"

 

Sekmadienio pamokslas

Laimingi, gyvenantys Dievo namuose

Psalmė 84

 

1. Palaimintas žavesys

 

¹ Choro vadovui. Pagal gititą. Koracho sūnų psalmė.

² Kokios mielos tavo buveinės, Galybių VIEŠPATIE! ³ Trokštu ir ilgiuosi VIEŠPATIES Šventyklos kiemų; mano kūnas ir širdis gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui. ⁴ Net žvirblis randa namus ir kregždė lizdą savo jaunikliams prie tavo aukurų, Galybių VIEŠPATIE, mano Karaliau ir mano Dieve.

 

Nuostabu kai tikintis žmogus žavisi Viešpaties buveinėmis. Senoji palapinė, vėliau šventykla buvo Dievo artumo simbolis. Viešpats sakė, kad joje gyvens ir čia susitiks su savo tauta per kunigus, aukas ir maldavimus. Dabar žemiškoji padangtė yra nugriauta. Dievas apsigyveno tarp žmonių, tapdamas žmogumi. Jėzus Kristus – tas žmogus. Žemiška , žmonių rankomis statyta šventykla sugriuvo, tačiau Dievo valia atsiradęs Jėzaus pavidalas gyvas per amžius. Laiške Hebrajams rašoma:

 

¹ Tiesa, pirmoji Sandora irgi turėjo apeiginių nuostatų bei žemišką šventyklą. ² Buvo pastatyta padangtė; priešakinė dalis, kur buvo žvakidė, stalas ir padėtinės duonos kepalai, vadinosi šventoji. ³ Už antrosios uždangos buvo padangtės dalis, vadinama šventų švenčiausioji. ⁴ Ten stovėjo auksinis smilkymo aukuras ir iš visų šonų auksu apmušta Sandoros Skrynia, kurioje buvo aukso ąsotis su mana, išsprogusi Aarono lazda ir Sandoros plokštės. ⁵ Viršum jos buvo šlovės kerubai, kurie gaubė permaldavimo dangtį. Apie tai dabar nėra reikalo smulkiau kalbėti.

⁶ Esant tokiai sąrangai, į priekinę dalį visuomet eina kunigai atlikti apeigų, ⁷ o į antrąją ­ tik kartą per metus vienas vyriausiasis kunigas, ir tai ne be kraujo, kurį atnašauja už save ir už tautos paklydimus. ⁸ Šitaip Šventoji Dvasia nurodo, kad kelias į šventovę dar nėra atviras, kol tebestovi priekinė padangtė, ⁹ kuri yra dabartinio laikotarpio įvaizdis^[i1]. Joje atnašaujamos dovanos ir aukos, kurios aukotojo negali padaryti sąžinėje tobulo, ¹⁰ bet apima tik valgius, gėrimus ir įvairius apiplovimus pagal išorinius potvarkius, tegaliojančius iki atnaujinimo meto.

¹¹ Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, ¹² taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą. ¹³ Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą, ¹⁴ tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, idant tarnautume gyvajam Dievui.

¹⁵ Ir todėl jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria jis atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusižengimus, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį paveldą. ¹⁶ Kur tik yra testamentas, ten būtina įrodyti testatoriaus mirtį. ¹⁷ Testamentas įgyja galią, mirus jo sudarytojui, o prie jo gyvos galvos testamentas negalioja. ¹⁸ Štai kodėl ir pirmoji Sandora nebuvo įsteigta be kraujo. ¹⁹ Paskelbęs tautai visus Įstatymo nuostatus, Mozė ėmė veršių bei ožių kraujo su vandeniu ir purpurinės vilnos su yzopu ir apšlakstė pačią knygą bei visą tautą, ²⁰ tardamas: Tai yra kraujas Sandoros, kurią priimti įsakė jums Dievas! ²¹ Jis apšlakstė krauju ir padangtę bei visus apeigų indus. ²² Taip pat bemaž viskas pagal įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.

²³ Taigi buvo būtina šitaip apvalyti dangiškųjų dalykų atvaizdus, o pačius dangaus dalykus - geresnėmis aukomis negu šitos. ²⁴ Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventovę - tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą. ²⁵ Ir įžengė ne tam, kad pakartotinai atnašautų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į šventąją vietą su svetimu krauju; ²⁶ tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad save aukodamas sunaikintų nuodėmę. ²⁷ Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, ²⁸ taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad nuimtų visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui. (Heb 9)

 

Taigi, Jėzus Kristus yra yra bažnyčios Viešpats. Jis yra lyg vyriausiasis kunigas mums, kurie tikime. O mes esame lyg akmenys naujoje nesunaikinamoje šventykloje. Kristus yra Galva. Dievo buveinė yra mūsų džiaugsmas. Kaip Koracho sūnūs mėgavosi Dievo artumu šventovėje, taip ir Kristaus mokiniai gėrisi naująja buveine. O kad mes turėtume tokį požiūrį! O kad mes taip brangintume bendruomenę! O, kad mes visu kūnu ir širdimi girtume Viešpaties vardą čia – Dievo namuose!

Kada mes džiaugiamės - giedame. Kai liūdime – raudame. Kai Giedame bažnyčioje – šloviname gyvąjį ar mirusįjį Dievą? Ar nebūna taip, kad giedodami pamirštame kurį posmelį giedame? Gėda prisipažinti, bet būna visaip. Kartais žmonės gieda sau, kartais kitiems. Tačiau Dievo vaikai šlovina Gyvąjį Viešpatį Dvasia ir Tiesa. Visa kūrinija skelbia šlovę Gyvajam Dievui. Kada praveriame lūpas, giedokime ne žodžius, bet šlovę Viešpačiui. Jeigu net paukščiai randa prieglobstį prie Dievo aukurų, vadinasi bažnyčioje yra vietos visiems Dievo kūriniams. Bendruomenėje mes privalome mokintis mylėti Dievo pasaulį. Čia susipažįstame, tobulėjame, pasirengiame Dievo darbams. Jeigu klausomės ir mokomės, tada įgyjame reikalingus įgūdžius gyvenimui ir pamaldumui.

 

2. Palaiminti gyvenantys Dievo namuose...

 

⁵ Kokie laimingi, kurie gyvena tavo Namuose, visada šlovindami tave giesme! Sela. ⁶ Koks laimingas žmogus, kuris randa užuovėją tavyje, kurio širdis pakeliui į Siono kalną. ⁷ Jie eina per Bakos slėnį, ir slėnis tampa jiems šaltinių vieta, tartum ankstyvieji lietūs būtų pripildę jį palaimos. ⁸ Eidami jie stiprėja; jie matys Dievą Sione.

 

Kodėl, gyvenantys Viešpaties namuose yra laimingi? Todėl, kad jie gali šlovinti Viešpatį giesme. Dievas sukūrė žmogų muzikalų. Todėl mes mėgstame muziką. Mes mėgstame klausytis, bet bažnyčioje esame kviečiami ir patys tapti naujos giesmės dalyviais. Giesmės kalba apie Viešpatį, jei dėmesingai įsiklausytume į psalmes, mes rasime teologinius lobius. Čia apstu informacijos, kuri yra gerai įsimenama. Mes dažnai pamirštame vieną ar kitą Biblijos vietą, tačiau giesmes lengviau įsiminti, nes jas pastoviai kartojame. Mums reikėtų pamąstyti kokią vietą bažnyčioje užima dainuojamoji Evangelija. Tikrai norėtųsi daugiau gyvybės šioje srityje.

                 Laimingas žmogus, kuris slepiasi pas Viešpatį. Kada užklumpa bėda, mes turime du pasirinkimus – arba šauktis pagalbos pas Viešpatį (Dievo bendruomenėje), arba pas pasaulį (Bedievių bendruomenėje). Kadangi bedievių bendruomenė populiaresnė, ne vienas visų pirma skuba pas ją. Tačiau Dievo vaikas nesiblaško. Jo širdis pakeliui į Sioną. Sionas simbolizuoja Dievo artumą, ten kur Sionas, ten Dievo Dvasia ir pagarbi baimė. Kai Mozė buvo Siono klane, visa žemė drebėjo, kai Mozė buvo klane, Viešpats davė įstatymą. Taigi, laimingas žmogus, kuris ilgisi Dievo įstatymo, įsakų ir pamokymų. Nes tada net mirties slėnis nėra baisus. Kelionė gyvenimo keliais nėra nuobodi, bet visada pilna iššūkių ir palaimos. Kelionėje Viešpats parūpina gyvybės vandens, laiku sustiprina ir atnaujina jėgas.

                 Kada slepiesi pas Viešpatį, kelionėje nenuvargsti, bet atvirkščiai - stiprėji. Eidami jie stiprėja; jie matys Dievą Sione. Paprastai keliaudami mes pavargstame, bet jeigu pasikliaujame Viešpačiu, tada stiprėjame. Nežinau kaip yra mūsų gyvenime, bet ši psalmė kviečia tikėti Galybių Viešpačiu. Ir Dievas Naujajame Testamente kviečia prie galybės, kuri nesikeičia. Mes turime augti Viešpaties Gelbėtojo pažinimu. Mes turime augti meile, gailestingumu, teisingumu, pamaldumu. Laikas turi būti ne priešas , o sąjungininkas. Kaip mes leidžiame laiką? Ar išmintingai?

 

3. Palaiminti maldavimai...

 

⁹ O VIEŠPATIE, Galybių Dieve, išgirsk mano maldą; klausykis, Jokūbo Dieve! Sela. ¹⁰ Dieve, maloniai pažvelk į mūsų skydą, pasižiūrėk į savo pateptojo veidą! ¹¹ Juk viena diena tavo kiemuose vertesnė už tūkstantį bet kur kitur. Verčiau gulėčiau prie Dievo Namų slenksčio, negu gyvenčiau nedorėlių palapinėse. ¹² Juk VIEŠPATS Dievas yra ir saulė, ir skydas; jis teikia malonę ir garbę. VIEŠPATS nešykšti nieko tiems, kurie gyvena, dorai elgdamiesi. ¹³ Galybių VIEŠPATIE, koks laimingas žmogus, kuris tavimi pasitiki!

 

Kada randame džiaugsmą ir palaimą Dievo namuose ir Jo įstatymuose, tada mes meldžiamės, o Viešpats atsako. Kiek kartų Jėzus Kristus ragino mokinius prašyti Jo vardu ir tikėti, kad Tėvas parūpins kas reikalinga.

 

„Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį? Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi paduotų jam gyvatę? Tad jei jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo." (Mat 7,7-11)

 

Laimingas žmogus, kuris pasitiki Viešpaties artumu. Laimingi, kurie gyvena dorai elgdamiesi. Jiems tikrai nieko netrūksta. Kristus skelbia: „Duokite ir bus jums duodama". Palaimintas žmogus, kuris išmoksta branginti Viešpaties namus. Jam daug nereikia, jis mieliau gulės prie Dievo namų slenksčio, negu leis laiką nedorėlių artybėje. Kokie laimingi yra tokie žmonės. Jiems tiek nedaug reikia. Pažiūrėkime kaip brangina laiką Viešpaties namuose šios psalmės autorius. Ar ne tokį nusistatymą turėjo Hebrajams laiško autorius, ragindamas nepraleisti savųjų susirinkimų? Susirinkimų, kurie dažnai vykdavo net kasdien. Sekmadieniniai susirinkimai pirmojo amžiaus pasaulyje vykdavo labai anksti arba vėlai vakare. Juk sekmadienis buvo eilinė darbo diena žydų visuomenėje. Aišku mes gyvename kitokioje aplinkoje, bet jeigu mes visi mylėsime savo Dievą ir Jo bendruomenę, bei bandysime atnešti savo širdį, tada Viešpaties buveinė bus daug patrauklesnė ir noriai su ja susitiksime. Amen

 

Sekmadienio pamokslas Galatams 5 skyrius

^{PAŠAUKTI LAISVEI}

 

¹ Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!

² Štai aš, Paulius, sakau jums: jeigu leisitės apipjaustomi, Kristus jums nebebus naudingas. ³ Aš pakartotinai įspėju kiekvieną, kuris leidžiasi apipjaustomas: jis tampa įpareigotas laikytis viso įstatymo. ⁴ Jūs, ieškantys nuteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę. ⁵ O mes, Dvasios vedami, iš tikėjimo laukiame ir tikimės nuteisinimo. ⁶ Juk Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, o vien tikėjimas, kuris veikia meile.

⁷ Jūs taip gražiai bėgote! Kas gi jums sukliudė laikytis tiesos? ⁸ Ne tasai, kuris jus šaukia, šitaip prikalbėjo. ⁹ Truputis raugo įraugina visą maišymą. ¹⁰ Aš pasitikiu jumis Viešpatyje, kad nepriimsite kitokių pažiūrų; o jūsų drumstėjas, kad ir kas jis būtų, susilauks pasmerkimo. ¹¹ Jei aš, broliai, iki šiol skelbiu apipjaustymą, tai kodėl gi esu persekiojamas? Juk tuomet kryžiaus papiktinimas būtų pašalintas. ¹² O kad jūsų kurstytojai visiškai nusipjautų!

¹³ Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. ¹⁴ Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. ¹⁵ Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, tai žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!

¹⁶ Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. ¹⁷ Mat kūno geismai priešingi Dvasiai, o Dvasios  kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte. ¹⁸ Bet jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jūs nebesate įstatymo valdžioje. ¹⁹ Kūno darbai žinomi; tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, ²⁰ stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai,²¹ pavydai^[i1], girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.

²² Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, ²³ romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. ²⁴ Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais.

²⁵ Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią. ²⁶ Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems! (Gal 5)

 

Pamokslo audio įrašas

Sekmadienio pamokslas

Dangaus karalystė panaši į šeimininką

Mat 20,1-16

 

Dangaus karalystė panaši į šeimininką, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. ² Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. ³ Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. ⁴ Jis tarė jiems: 'Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!' ⁵ Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. ⁶ Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir sako jiems: 'Ko čia stovite visą dieną be darbo?' ⁷ Tie atsako: 'Kad niekas mūsų nepasamdė.' Jis taria jiems: 'Eikite ir jūs į vynuogyną.' ⁸ Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: 'Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas paskutiniais ir baigdamas pirmaisiais!' ⁹ Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. ¹⁰ Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. ¹¹ Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ¹² ir sakė: 'Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą.' ¹³ Bet jis vienam atsakė: 'Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? ¹⁴ Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. ¹⁵ Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!' ¹⁶ Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji - paskutiniai."

 

Šiame vaizdingame pasakojime Jėzus sugretino dangaus karalyste su žmonėms gerai žinoma kasdienybe. Dangaus karalystę įkūnija Šeimininkas. Šeimininkas yra turtingas ūkininkas, kuriam reikia pagalbos, kad būtų nuimtas derlius. Klausytojas nesunkiai supras, kad šeimininkas yra Viešpaties Dievo provaizdis.

Dangaus karalystė yra panaši į šeimininką. Jėzus nori, kad dėmesys būtų sutelktas į tą geraširdį šeimininką. Visas Dievo žodis pritraukia mūsų dėmesį ir nustebina Šeimininko darbais ir veiksmais. Šio pasaulio šeimininkas – Kūrėjas ir karalius Dievas nusprendė duoti gyvybę žmogui ir apgyvendino jį nuostabioje aplinkoje. Jis viską parūpino. Tačiau žmonės nenorėjo pasitikėti šeimininku. Jie vis klaidžiojo savo protavimuose ir patys sau kenkė. Tačiau kiekvienas, kuris patiki ir gerbia Kūrėją, bus palaimintas ir gaus gerą užmokestį.

 

Štai ir dabar, mes matome šeimininką, kuris rūpinasi ne tik savo derliumi, bet ir žmonėmis, kurie neturi darbo. Tikrai, Biblijos Dievui nieko nereikia iš žmonių. Jam nereikia patarnavimo, jam nereikia aukų. Jokios pamaldos nedaro Jam įspūdžio. Apaštalas Paulius labai tiksliai nupiešė Dievo paveikslą graikams. „Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose ²⁵ ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors trūktų. Jis juk pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. ²⁶ Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, ²⁷ kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apčiuopomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. ²⁸ Juk mes jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai: 'Mes esame iš jo giminės.'" (Apd 17,24-28). Kūrėjas Dievas yra šio pasaulio šeimininkas ir jo karalystėje viešpatauja tiesa, malonė ir gailestingumas. Ten kur šios dorybės netrūksta džiaugsmo. Kūrėjui nieko netrūksta. Jis yra suverenus viska valdantis Dievas – Dvasia. Jam patinka daryti gera. Jis kviečia žmones prisijungti prie jo karalystės. Tapęs žmogumi, Kūrėjas paskelbė tiesą aiškiai ir nedviprasmiškai. Kiekvienas gali ateiti ir tapti tos karalystės piliečiu. Dievas yra labai arti kiekvieno. Nėra sudėtinga jį rasti. Ji šalia, kad išgirstų sužeistojo dejonę, jis šalia, kad ištiestų išgelbėjimo dešinę. Jis šalia, kad jo vaikai visada galėtų gauti Jo patarimą.

                

Gerasis šeimininkas pakvietė Adomą sugrįžti ir darbuotis jo vynuogyne. Jis pakvietė Nojų ir per jį išgelbėjo žmogaus giminę. Jis pašaukė Abraomą ir pašaukė Jokūbą. Užaugino Izraelį ir ieškojo tautos kai ši bėgiojo nuo jo. Per visą žmonijos istoriją Dievas elgėsi panašiai kaip šis šeimininkas JĖZAUS pasakojime. Jis vis išeina į sceną ir suranda žmones, kurie ieško darbo. Kažkodėl žmonės pastoviai vėluoja ieškoti gyvenimo? Kodėl žmonės per vėlai susigriebia? Bet Geraširdis šeimininkas suteikia progą kiekvienam. Jis vis eina į aikštę ir ieško kiekvieno. Gerasis šeimininkas nepriekaištauja. Jis nepanašus į žmogų, kuris pastoviai nepatenkintas kitais.  „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta." (Jok 1,5)

 

Kiekvienas, kuris ieško Dievo, suras Jį. Dievas nepriekaištaus kai tu  ateini pas jį. Jis nesakys kur buvai taip ilgai, oi nežinau ar tave priimsiu? Svarbu, kad ateini ir nori darbuotis. Kaip ir tie darbininkai. Kur jie buvo pirmą valandą? Didžiausia tikimybė rasti darbą tomis dienomis buvo anksčiausias rytas. Įdienojus darbas darydavosi nepakeliamas dėl per didelio karščio. Todėl tie, kuriems tikrai rūpėjo uždarbis keldavosi anksčiau ir siūlydavo savo paslaugas. Tačiau mes matome, kad atsirado tokių, kurie ateidavo vėliau. Šeimininkas vis ėjo ir ėjo ir vis kvietė į darbą naujus žmones. Jo laukai greičiausiai buvo labai dideli ir darbo užtektinai. Tikrai Viešpaties karalystėje yra darbo visiems. Ir tiems, kurie atėjo ankstyvoje jaunystėje ir tiems, kurie panoro ieškoti Dievo senatvėje. Dangaus karalystėje yra vietos visiems. Visiems čia atsiras ką veikti.

Aš stebiuosi kaip kartais vaikai ateina pas mane ir sako: „nėra ką veikti, mums nuobodu..." Vaikystėje tiek daug ką galima nuveikti, ypač kai gyveni beveik kaime. Vaikų vaizduotė neleidžia jiems nuobodžiauti. Tačiau, kai jie nori tik TV žiūrėti arba kompiuteriu žaisti, jie išjungia savo vaizduotę ir pradeda nuobodžiauti, jei negauna to ko nori.

Daugelis žmonių šiandien galėtų darbuotis Dievo garbei, tačiau jiems nuobodu. Krikščionybė yra nuobodi, nes jie neįsivaizduoja, kad Dievo pasaulyje gali būti nuostabiai gera ir smagu. Krikščionys gali pasmerkti save nuoboduliui, kai jie stovi be darbo. Tačiau gerasis šeimininkas ateina ir kviečia vėl ir vėl. O kad mes atsilieptume! Tada gautume užmokestį ir nesvarbu, kad pradėjome vėlokai. Nesvarbu, kad galbūt jau leidžiasi gyvenimo žemėje saulė. Dangaus karalystės darbininkai visis užmokestį gauna. Ir gauna po lygiai.

 

Šioje istorijoje Šeimininkas užmokėjo visiems po lygiai. Vieni buvo labai nepatenkinti. Jie galvojo, kad jiems priklauso privilegijos, juk jie daugiau dirbo. Tačiau šeimininkas gali nuspręsti kiek nori užmokėti. Mes turime išmokti nešnairuoti į kitų daržus ir pinigines. Dievas turi teisę tavo artimą palaiminti.

 

 

Sekmadienio pamokslas

Fanatizmas

 

Žmonės pasaulyje mėgsta mus ir kitus Gyvojo Dievo tikinčiuosius vadinti fanatikais. Kas yra fanatizmas?[1] Fanatizmas naikina žmones ir skaldo bažnyčias. Ar mes esame fanatikai? Kaip atrodo tikri fanatikai gali atsakyti tik Dievas. Paklausykime ką sako Biblija, vienintelis patikimas šaltinis.

 

1)   Fanatikai kankina save dėl stabo. Baalio pranašai  „Jie šaukė garsiai ir, kaip buvo įpratę, raižėsi peiliais iki kraujo" (1Kar 18,28). Aklas religingumas pražūtingas pačiam žmogui. Kaip tie stabmeldžiai Elijo dienomis, taip ir šiandien. Žmonės gali ryžtis baisiausiems darbams, kai tiki. Rugsėjo 11 JAV, traukinių susprogdinimas Ispanijoje. Pasaulyje egzistuojantis terorizmas yra fanatikų vaisius. Teko skaityti apie žmogų, kuris numirė badu bemedituodamas, mat neturėjo laiko pavalgyti.

Fanatikai netiki gyvuoju Dievu, todėl suniekėja savo mąstymu ir aptemusiomis širdimis kankina save ir kitus. „Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili ir išmainė nenykstančio Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus (Rom 1,22). Galbūt daugelis žmonių nėra pavojuje garbinti kūrinius taip kaip garbino senovės civilizacijos. Tačiau stabmeldystė įsiveržia kitokiomis formomis. Bet kokia stabmeldystė baigiasi fanatizmu – aklatikyste. „Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės. (Ef 5,5) Bet koks savanaudiškumas virsta fanatiškumu. Godumas – stabmeldystė. Godumas –savanaudiškumas. Kada mąstai tik apie save, tapsi fanatiku. Aklu ir negailestingu, nejautriu ir išdidžiu savo „religijos" gynėju.

 

Bažnyčia yra pavojuje tapti fanatiška religinių praktikų vykdytoja. Ne tik Jėzaus dienomis, bet ir vėliau, žmonės kovojo dėl religinių įsitikinimų. Apaštalas Paulius ragino bažnyčią Kolosuose: „Niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jaunačių ar šabų. Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė priklauso Kristui. Tegul niekas neneigia jums vainiko, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, įsigilinęs į regėjimus ir be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais, nesilaikydamas vienybės su Galva, iš kurios visas kūnas, sąnariais ir gyslomis aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu. Jei su Kristumi esate mirę pasaulio pradmenims, tai kam gi, tarsi tebegyvendami pasaulyje, leidžiatės apkraunami nuostatais: „Neliesk! Neragauk! Neimk!"? Visa tai vartojama dingsta, ir tai tėra žmonių priesakai bei pamokymai. Tie nuostatai, beje, atrodo išmintingi dėl prasimanyto pamaldumo, nusižeminimo ir kūno varginimo, tačiau yra beverčiai ir tarnauja kūnui patenkinti" (Kol 2,16-23). O kiek daug prasimanyto pamaldumo yra mūsų dienomis. Kiek visokiausių praktikų bažnyčiose?! ir kas liūdniausia, žmonės įtiki, kad Dievas laimina tas beprotiškas praktikas. Fanatizmas, tai savanaudiškas aklumas. Tai užsidarymas savo religijoje, tai baimė prarasti savo dievą, kuris visai ne žemės ir dangaus Viešpats, bet žmonių rankomis sukurtas stabas.

 

Tačiau Biblija kalba ir apie dabartį. Šventoji Dvasia per apaštalą Paulių pranešė Timotiejui apie laikus kai žmonės, atkritę nuo tikėjimo pasiduos klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams. „Dvasia aiškiai sako, kad paskučiausiais laikais kai kurie žmonės atkris nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams, veidmainingiems melo skelbėjams, kurių sąžinė paženklinta įdagu, draudžiantiems tuoktis, liepiantiems susilaikyti nuo maisto, kurį yra sukūręs Dievas, kad jį su padėka priimtų tikintieji ir pažinusieji tiesą. Kiekvienas Dievo tvarinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka, nes tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda!" (1 Tim 4,1-5). Ir jei šiandien pažvelgtume į pasaulį, mūsų akyse vyksta Pauliaus pranašauti dalykai. Žmonės kankina save įvairiais dalykais, galvodami, kad Dievui tai patinka. Arba apskritai negalvodami.

Ir kokių tik kankinimo būdų nesugalvoja demonų mokslų pertekę žmonės. Vieni bando kasmet nusiplauti nuodėmes nusikryžiuodami, kiti keliais šimtus kartų šliaužioja aplink stabmeldyklas. Kankina save nevalgydami normalaus maisto, nesirengdami šiltai. Fanatikas gali ryžtis beprotiškiems žygiams. Ir kas liūdniausia, žmonės patys būdami 100 % fanatikai, tikrus Gyvojo Dievo vaikus vadina fanatikais, eretikais, sektantais, liberaliais ir .t.t. O savo tikrojo fanatiškumo nemato. Tepadeda jiems Dievas praregėti.

Šiandien sutinkamas ne tik religinis fanatizmas. Galima būtų išskirti dar Pojūčių fanatizmą, kai žmogus apsėstas manijos patirti įvairiausius ekstremalius pojūčius. Turėtume pastebėti ir vartojimo bei malonumų fanatizmą, kai žmogus gyvena tik tam, kad patirtų daugiau malonumų, kuriuos teikia daiktai, kelionės, pramogos, pasilinksminimai. Ir .t.t Apaštalas Petras rašė: „Gana, kad praėjusį laiką buvote pasidavę pagonių valiai, gyvendami begėdystėmis, geiduliais, girtavimu, pokyliavimu, išgėrimais ir neleistinomis stabmeldystėmis. ⁴ Todėl jiems stebėtina, kad jūs nebebėgate kartu su jais pasinerti į tą patį palaidumo verpetą, ir jie piktžodžiauja." (1 Pet 4, 2-4)

 

2)   Fanatikai dėl žmonių baimės nusigrežia nuo tikrojo Dievo. Yra fanatiška baimė. Žydai atsigręžė prieš savo Mesiją Kristų.  „Jis (Pilotas) tarė žydams: "Štai jūsų karalius". Tie ėmė šaukti: "Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!" Pilotas paklausė: "Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų karalių?" Aukštieji kunigai atsakė: "Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių." (Jon19,14-15). Tikri fanatikai bijo žmonių, nes nenori prarasti savo valdingos padėties. Dėl valdžios ir savo gerovės gali imtis net kraštutinių veiksmų. ...Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė... (Jono 1,11). Jėzus atėjo pas saviškius, žmones, kurie šimtus metų girdėjo apie ateinantį Mesiją. Jis atėjo pas Gyvojo Dievo tarnus, bet jiems labiau rūpėjo žmonių garbė nei VIEŠPATS. Fantizmas - tai baimė išduoti savo tradicijas. Fariziejai aklai tikėjo savo teologija. Tačiau jų teologjija buvo demonologija, kurios vedami jie nekentė gyvybės kunigaikščio ir visos Dievo kūrinijos. Jie negalėjo pasikeisti, nes buvo labai pamilę savo įsitikinimus. Šiandien tai labai aktualu. Jėzus Kristus galėtų Viešpatauti krikščioniškuose kraštuose, bet žmonės susižavi savo šimtametėmis tradicijomis ir nebenori nieko keisti, kad būtų išaukštinta Dievo karalystė, kuri yra ne valgymas ir ne gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.

 

3)   Fanatikai persekioja tikrus tikinčiuosius. Fanatikai paprastai negali pakęsti kitus įsitikinimus turinčių žmonių. Jie juos persekioja visais įmanomais būdais. Vieni , kurie turėjo galią, žudė. Kiti, kurie neturėjo galios žudyti, nekentė ir šmeižė, melavo ir niekino. Nors pagal Jėzų, neapykanta irgi yra žudymas širdyje...

Fariziejus Saulius fanatiškai persekiojo Kristaus mokinius. „Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę (Apd 9,1).

Apaštalų darbuose pasakojama apie žydų neapykantą Pauliui Apd 21,30-36. Jie buvo gatavi sudraskyti jį į gabalus. „Žmonės spraudėsi iš paskos, šaukdami: "Mirtis jam!" „Jie klausėsi jo iki šitų žodžių, o čia ėmė garsiai rėkti: „Nušluoti nuo žemės tokį! Nepalikti jo gyvo!" Jie klykė, mosavo drabužiais ir svaidė į orą smėlį". (Apd 22,22-23)

Fanatizmas yra įsiskverbęs į visas gyvenimo sritis. Nes ten kuri nuodėmė, ten velnias, kur velnias ten demonai ir fanatizmas. Šiandien mūsų pasaulyje yra daug fanatikų, kurie bet kokiomis priemonėmis siekia savo tikslų. Juos dažnai vadina politikais. Fanatizmas yra politika, ideologija.

 

4)   Fanatikai nekenčia Dievo Žodžio. Fanatizmas yra pražūtingas. Jeigu būtų leista, ir šiandien akmenimis būtų svaidomasi.

Žydai užmušė Steponą akmenimis. „Tada baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, ištempė už miesto ir užmušė akmenimis." (Apd 7,57) Kodėl žydai užmušė Steponą? Todėl, kad jis skelbė Dievo žodį savo tautiečiams. Po paskutinių tiesos žodžių, visi įniršo ir daugiau nebegalėjo klausyti. Kokie gi žodžiai suerzino žydus? Paskaitykime: „Jūs, kietasprandžiai, pagonių širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų protėviai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.  Argi buvo pranašas, kurio nebūtų persekioję jūsų tėvai? Deja, jie žudydavo pranašaujančius Teisiojo atėjimą. Ir jūs dabar esate jo išdavėjai ir žudikai!  Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte." (Apd 7,51-53). Sunkūs žodžiai, bet tai buvo Dievo Dvasios žodžiai.

Fanatikai negali priimti tiesos, jie yra teisūs savo akyse ir pasirengę pašalinti kiekvieną, kuris nepritaria jų "tiesai". Per visą Izraelio istoriją buvo periodai, kai Izraelis ir Judėja pamiršdavo savo Gyvąjį Dievą ir užsikimšdavo ausis pranašų žodžiams. Vietoj atgailos užsiliepsnodavo neapykanta Dievo pranašams, juos kankindavo ir žudydavo.

 

Pamąstykime apie tai su malda. Visi yra gundomi tapti fanatikais, budėkime tad ir padėkime vieni kitiems garbinti Gyvąjį Dievą, kuris gali apsaugoti mus nuo mirties darbų ir aklatikystės. Dievo malonė tebūnie su visais jo vaikais. Amen.

 

---

[1]  Fanatikas - radikalių rel., ideologinių įsitikinimų žmogus, netoleruojantis kitokio įsitikinimo žmonių; aklatikis; žmogus, aistringai atsidavęs kuriai nors idėjai, kuriam nors reikalui, pomėgiui.

„Fanatizmas - perdėtas, beatodairiškas atsidavimas ar aistra, dažnai pasireiškianti ekstremumais religijos ar politikos atžvilgiu. Fanatizmas gali pasirekšti viską nustelbiančiu gyvenimo užsiėmimu.

Pagal filosofą Džordžą Santaną (George Santayana) „Fanatizmas susideda iš stiprėjančių pastangų, kai pamirštamas pats tikslas." Pagal Vinstoną Čerčilį (Winston Churchill) „fanatikas yra tas, kuris negali pakeisti mąstysenos ir tikslo".

Pagrindinis skirtumas tarp fanatiko ir fano yra tas, kad nors abu yra atsidavę savo objektui, fanatiko elgesys peržengia socialines normas, nors fanatiko garbinamas objektas niekuo to neskatina." (Wikipedia)

 

Pamokslas treciadienio vakarui

Apreiškė per Dvasią

 

1 Kor. 2,10-12 Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia ištiria, net Dievo gelmes. Kuris žmogus žino kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia. O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas.

 

Apaštalas Paulius toliau aiškina korintiečiams apie tai, kokiu būdu Dievas apreiškė tai kas neregėta ir negirdėta. Jis jiems sake, kad pasaulio išmintis svetima Dievui, todėl Jis ne pasaulio išmintimi atskleidžia paslaptingą žinią, bet savo Dvasia. Paulius nori, kad korintiečiai įsimintų, kad Dievas yra tas, kuris viską teikia ir kad tik Jis gali apreikšti tai, kas mums reikalinga žinoti apie Dievą ir mus pačius.

 

1)    Apreiškė per Dvasią. Jis dar kartą pabrėžia, kad žinia yra ne iš jų pačių, bet iš Dvasios. Jon 1,18 Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė. Jėzus atskleidžia Viešpatį. Jis Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas. Jėzus atskleidžia Dievą, kuris kaip rašo 1Tim 6,16 yra palaimintas, vienintelis Valdovas, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, vienatinis Nemirtingasis, kuris gyvena neprieinamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti. Jam šlovė ir amžinoji valdžia! Jėzus yra vienintelis, galintis apreikšti Visagalį Dievą. Jėzus žadėjo, kad atsiųs Globėją, kuris liks su mumis per amžius. Kuris įves į visą tiesą.

 

2)    Dvasia ištiria Dievo gelmes. Kuris žmogus žino kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia. Paulius iliustruoja, kad niekas kitas kaip tik pats žmogus žino, kas yra jo mintyse. Ar jūs žinote ką aš dabar mąstau? Ar jūs girdite ką kalbu mintyse? Ar įmanoma žinoti, kas yra mano galvoje dabar? Taip, įmanoma, aš galiu jums pasakyti. Panašiai yra su Viešpačiu. Kol Viešpats tyli, mes nieko negalime žinoti apie Jį. Bet kada jis prabyla, niekas negali pasakyti: "Mes nežinome kas yra Dievas". Heb 1,1-2 Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Didenybės dešinėje aukštybėse...Taip sako apaštalas. Iš čia kilo žinoma frazė: "Raštas Raštą aiškina". Biblija yra Dievo žodis, ir Dvasios žodis, nes Viešpats yra Dvasia.

 

3)    Niekas nežino kas yra Dieve, tik Dievo Dvasia. Žmogiškomis pastangomis nei vienas negali suvokti Dievo minčių. Ir paslapčių. Todėl ir girdime Jėzų sakant Jono 3,3-6 Jėzus atsakė: "Iš tiesų iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės (...) "Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios yra dvasia." O gimimas įvyksta per Žodį. 1 Pet. 1,23 Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios , bet nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu. Mat kiekvienas kūnas – tartum žolynas, ir visa jo garbė – tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir žiedas nubyra; tik Viešpaties žodis išlieka per amžius. Toks yra žodis, paskelbtas jums kaip geroji naujiena. Jon 14,21-24 Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu." Judas ‑ ne anas Iskariotas paklausė: "Viešpatie, kaipgi čia ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?" Jėzus jam atsakė: "Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.

 

4)    Mes gavome ne pasaulio dvasią!!!. Iz. 59,10 Kaip akli palei sieną einame apgraibomis, kaip žmonės be akių, dvejodami dėl kelio. Pargriūvame vidudienį, lyg būtų prieblanda, gyvename tamsybėse kaip numirėliai. Pasaulyje yra dvasia, bet tai šio pasaulio dievo dvasia. Jis mokina kaip gyventi, kaip žinoti "tiesą". Pasaulio dvasia apakina, kad nematytume šviesos. Jei pragyvenimo. 1 Kor 2,16b O mes turime Kristaus išmonę.

 

5)    Kad pažintume mums suteiktas dovanas. Mes norime dovanų, mums jos patinka. Ir Dievas Kristuje yra apdovanojęs mus. Ir jei mes nežinome ką Dievas mums yra padovanojęs, reiškia..., kad esame netikintys. 1Pet 2,1 Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui pažinimu to, kuris pašaukė mus savo šlove ir jėga. Drauge jis mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai. Tikrai Dievas atveria aklas akis. Tikintysis pradeda matyti ką jam yra Dievas davęs, o ne ko nedavęs. Mūsų žmogiška prigimtis visada nori pamatyti, paliesti tai ko niekada neregėjo. Kai Jėzus atvėrė vieno aklojo akis, šis tarė Mor 8,22-26: "Regiu žmones. Lyg kokius medžius matau juos vaikščiojančius. Jėzus vėl palietė rankomis jo akis, ir jis visiškai praregėjo – tapo sveikas ir viską ryškiai matė." Taip ir su mumis. Jėzus paliečia mus, mes praregime, bet nematome visko aiškiai, bet su laiku, Viešpats padaro mus vis geriau ir geriau matančius. Kol nematysime ką turime pragyvenimui, niekada nepamatysime to kas reikalinga pamaldumui. Apsidairykime, ką turime? Tėvus, žmonas, vyrus, vaikus, brolius seseris. Argi žmonės ne dovanos? Praregėjęs aklasis visų pirma pamatė žmones, ne medžius kaip žmones. Branginkime ką turime: Tėvus, mamas, vyrus, žmonas. Kaip liūdna, kada jaunas žmogus gyvena ir neauga meilėje savo sutuoktiniui(-ei). Ateina senatvė ir likę dviese, jie nieko bendro neturi. Atlikime dvasinę inventorizaciją, dar kartą įdėmiai pažvelkime į tai ką turime, juk Dievas tiek daug mums visko padovanojo. Amen.

 

Audio įrašą galima atsisiųsti čia

Sekmadienio pamokslas

Pasiųsti į misiją

Mato 10,16-42

 

Jėzus Kristus pasiuntė savo apaštalus skelbti karalystės Evangeliją. Jis nurodė jiems kaip turėtų elgtis, ką daryti. Jis pranašavo apie ateitį, bet tuo pačiu ir mums paliko pamokymus, tinkančius kiekvienam tarnaujančiam Kristui. Mato 10 skyriuje 5 eilutėje rašoma kaip Jėzus pasiuntė dvylika ir davė nurodymų. Pradėjęs nuo dalykų, kurie taikytini tik jų kontekste, Jėzus pranašavo, ir perteikė tai kas universaliai yra taikytina visiems Jo mokiniams.

 

(1)  Būkite gudrūs. (16-25) „Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai." Dievo tarnas privalo būti atsargus ir gudrus. Geras karys išmano priešo taktiką ir yra pasirengęs bet kokiems išpuoliams. Taip ir kiekvienas krikščionis, kuris šitoje žemėje yra pasaulio šviesa ir žemės druska privalo budėti ir tarnauti be klastos, bet išmintingai. Gudrumas be galo reikalingas, nes Evangelija turi stiprų priešą, kurio gretos nesuskaičiuojamos. Jėzus pranašauja ateitį kada brolis išduos brolį ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus, net žudys juos dėl Kristaus tikėjimo. Tačiau ištvermingieji bus išgelbėti. Dievo tarnas neturi stebėtis piktais žmonėmis. „Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas už šeimininką. Pakanka, jie mokinys prilygsta mokytojui ir tarnas šeimininkui. Tad jei šeimos galvą jie praminė Belzebulu, tai ką kalbėti apie namiškius." (10,24-25) Jei žmogus priešinasi Dievui, vadinasi jis yra Piktojo pusėje. O kada esi velnio tarnas, nežinai kaip toli gali nueiti. Žydų vyresnybė galvojo, kad pažįsta Dievą, tačiau nužudė Jėzų ir persekiojo Jo mokinius. Jėzus aiškiai sakė net savo mokiniams, kurie sekė, kad jų tėvas yra velnias, nes jie myli melą. (Jon 8,44-47) Tokie žmonės, atėjus tinkamam metui, gali tapti baisiu šėtono įrankiu. Todėl Dievo vaikams reikia būti labai gudriems.

 

(2)  Nebijokite. (26-33) „Taigi nebijokite jų. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidury dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų. Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite. Jūs vertesni už daugybę žvirblių." Jėzus turi padrąsinimo žodį kiekvienam, kuris yra pasiųstas tarnauti ir skelbti Evangeliją. Nuodėmė padarė žmogų labai baugštų. Todėl bet kokiame darbe mes kenčiame dėl baimės. Baimės negalima pašalinti, tačiau ją galima nukreipti tinkama linkme. Svarbu žinoti ko bijoti. Žmogaus nereikia bijoti, nes jis nieko negali padaryti tikinčiojo sielai. Tačiau Dievas gali pražudyti pragare. Juk Viešpats pasirūpina žvirbleliais, tad kodėl Jis turėtų apleisti savo žmones – visos kūrinijos pasididžiavimą ir puošmeną? „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, to ir aš išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje." Ir galiausiai, Jėzus nori, kad mes žinotume, jog tikėti pasislėpus nepakanka. Tikras tikėjimas pasireiškia drąsa žmonių akyse. Mums sunku suprasti ką reiškia šie žodžiai. Bet galime būti tikri, kad jeigu Jėzus išpažins mus Tėvo akivaizdoje, tai tikrai yra labai gerai. Tai užtikrinimas, kad esame Jo pusėje.

 

(3)  Žinokite. (34-39) „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais". Jėzus nori, kad jo mokiniai kai ką žinotų. Jis nori, kad jo tarnai nepamirštų pagrindinės užduoties. Mes žinome, nes Biblija mokina, kad Jėzus Kristus yra ramybės kunigaikštis. Jis žadėjo savo ramybę mokiniams. „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę." (Jon 16,33) Tačiau žemėje ramybės nebus tol, kol bus skelbiama Evangelija. Evangelijos žinia atskiria tamsą nuo šviesos. Evangelijos žinia prasiskverbia į žmogaus sąžinę ir kaltina jį nuodėmėje. Todėl mylintys nuodėmę, aršiai puola Gerosios Naujienos skelbėjus.

Mes turime teisingai suprasti Jėzaus žodžius. „Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais." Skelbdami Kristaus mokslą turime žiūrėti į Jėzų, kurio tikslas nebuvo tariama ramybė. Jėzus lyg perspėja, kad mes būsime gundomi ieškoti ramybės be kovos, be atgailos. Evangelijos žinia tai visų pirma kalavijas, o taika - po mūšio. Šiandien daugelis skelbia Evangelija, kuri nebegali nieko išgelbėti, nes neturi druskos ir Kristaus kalavijo. Bet kokia gera žinia, kurios pamatas ne Jėzus Kristus, yra bloga žinia. Evangelijos Žinia tai Kristus miręs už nusidėjėlius. Tai Kristus palaidotas už nusidėjėlius. Tai Kristus prisikėlęs už nusidėjėlius. Jei Evangelija nepraneša žmogui, kad jis miręs nuodėmėje, ji jau nebe Kristaus Evangelija. Evangelija, tai išganymo žinia. Jie netiki , kad esi žuvęs, tau nereikia Kristaus Evangelijos. Todėl net namiškiai sukyla, kai Jėzaus mokymas sklinda iš teisiojo lūpų.

„Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane, nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane, nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją". Kada mes kviečiame žmones prie Kristaus, privalome žinoti, kad jie žmogus labiau myli savo tėvus, žmonas, vaikus, vadinasi jis dar neturi Kristaus. Jei žmogui ramybė su tėvais, vaikais, žmona ar vyru, yra svarbesnė už ramybę su Dievu, jis dar nėra pažinęs tikrojo Dievo. Mes taip pat turime nepamiršti, kad jei žmogus save myli labiau nei Kristų, jis nėra Jėzaus pusėje - jis neturi Dievo. „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją". Kažkada girdėjau klausimą apie tai, ar žmogus, kuris neseka Kristumi yra krikščionis? Keista kodėl tokie klausimai kyla, nes pats vardas krikščionis reiškia sekantis Kristumi arba esantis kaip Kristus.

Jėzus Kristus praneša savo apaštalams ir visiems, kuriuos pasiuntė į šį pasaulį, kad jie neužsimirštų ir negalvotų, kad krikščionybė gali būti tik teorinė. Per mūsų santykius su šeimos nariais ir santykius su savimi, pasirodo kur yra žmogus – ar jis  tikintis ar netikintis. Kas saugo savo gyvybę išsigindamas Kristaus, kas daro kompromisus su tiesa, nes bijo įžeidimų ir patyčių, kas tetrokšta ramybės bet kokia kaina, yra nevertas Kristaus. Ir taip sako Jėzus Kristus, ne žmogus. Todėl jei mes esame Jo mokiniai, jei esame pašaukti skelbti Jo Evangeliją, jei vadinamės tuo gražiu vardu, tada nuolankiai sekime Jėzumi ir siekime tikros ramybės bei tikro išgelbėjimo, kuris pasireiškia nuostabiais Dvasios vaisiais.

 

(4)  Užmokestis. (40-42) Taigi, Jėzus drąsina savo žmones, savo apaštalus, savo evangelistus, savo liudytojus, kad jie nebijotų ir suprastų, kad Viešpats viską žino ir mato. Perspėja, kad mes nepasitenkintume tariamu žmogaus išpažinimu, bet tikrai darytume mokiniais pagal Kristaus mokymą. Ir galiausiai jis prabyla apie užmokestį. „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį  dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį. Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys – iš tiesų sakau jums, - tasai nepraras savo užmokesčio." Aš masčiau kodėl Jėzus kalba tokiais žodžiais? Todėl, kad Evangelistas privalo siekti tikro žmogaus išganymo. Daug ką galima pasakyti iš žmogaus reakcijos. Jei žmogus sako, kad jis yra krikščionis, tačiau atsisako priimti kitą krikščionį, labai abejotinas jo išgelbėjimas. Jei du žmonės turi vieno Dievo Dvasią, vadinasi ta Dvasia juos vienija. Jie negali būti priešai. Jėzus labai rimtai kalba: „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs". Kokie padrąsinantys ir tuo pačiu bauginantys žodžiai! Priimti Kristaus pasiuntinį - lygu priimti Dievą...

 

Mums tekusi malonė būti Jėzaus Kristaus mokiniais. Budėkime, būkime drąsūs, ištikimai liudykime pasauliui koks malonus yra Viešpats. Tikros ramybės su Dievu neiškeiskime į tariamą taiką su aplinkiniu pasauliu. Nepamirškime, kad savu metu pjausime derlių, jei neatlyšime. Amen.