Ištikima meilė

 

„Tokia yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžios: mes turime mylėti vieni kitus. (1 Jon 3,11) Luko 10,25-37

 

Kas gi yra meilė? Krikščioniui meilė yra gyvenimo esmė. Meilė yra Kristaus mokymo, gyvenimo ir mirties ant kryžiaus centre. Kristaus meilė yra mūsų gyvenimo jėga. Dievas apsireiškė pasauliui kaip mylintis tėvas, trokštantis išgelbėti ir priglausti prie savęs. Tačiau daugelis tokios meilės nesupranta. Nesuprato pirmajame amžiuje, nesuvokia ir dvidešimt pirmajame. Mes girdėjome: „Dievas tave myli", tačiau ne iš karto tai supratome. Kiek žmonių į tokią frazę reaguoja piktai ir primena alkstančius Afrikoje bei savo ligas ar kitas nelaimes. Ir tai yra todėl, kad žmonės turi skirtingą tikėjimą apie meilę.

 

⁶ „Kuo nešinas ateisiu į VIEŠPATIES Artumą ir nusilenksiu aukštybių Dievui? Ar ateisiu su deginamosiomis aukomis, su mituliais veršiais? ⁷ Argi VIEŠPATS bus patenkintas tūkstančiais avinų, begaliniu srautu aliejaus? Ar atiduosiu savo pirmagimį už savo nusikaltimą, savo kūno vaisių už savo nuodėmę?" ⁸ Žmogau, jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja VIEŠPATS: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu. (Mik 6,6-8)

 

 

„Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!" (1Jon 3,1). Taip tėvas apdovanojo mus meile. Jo meilė yra dovanojanti, duodanti, pasiaukojanti.

 

1.    Pasiaukojanti meilė. Jeigu esame nuoširdūs Biblijos skaitytojai mes greitai suprasime, kad Biblijos Dievas yra pasiaukojantis Dievas. Jis myli žmoniją ir pasirengęs numirti dėl jos. Tokios meilės kulminacija yra Jėzus Kristus, kuris mylėjo ir atidavė save už žmoniją. Kristaus kryžius – paslaptis - yra pasiaukojančios meilės pavyzdys. Tačiau pasiaukojanti meilė yra neatsiejama gyvenimo dalis. Pasiaukojanti meilė padeda žmogui gyventi ekstremaliose situacijose. Pasiaukojanti meilė išlaiko tėvus, kurie augina vaikus. Tokios meilės įtakoje mes visi užaugome. Meilė suformuoja mus kaip asmenybes. Vaikystėje patirta meilė suteikė viltį, saugumą, suformavo mūsų asmenybes. Štai kodėl Dievas viename iš savo įsakymų paminėjo: Gerbk tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje." Tai didelė paslaptis. Tęvų meilė buvo pasiaukojanti meilė. Tačiau mes užaugame, paliekame tėvų namus ir patys turime nešti meilę į kažkieno pasaulį.

Pasiaukojanti meilė yra ne tik vaikų auklėjimo paslaptis, tačiau taip pat yra ir stiprios santuokos garantas. Kiekviena šeima gyvenime patiria savo santykių aukštumas ir žemumas. Nuožmių konfliktų, atstūmimo ir nesusikalbėjimų metu pasiaukojanti meilė rizikuoja pirma nusižeminti ir pakęsti skriaudiką. Pakęsti, o ne pakasti. O kaip trūksta pasiaukojančios meilės mūsų pasauliui. Daugelis skuba „pakasti" savo artimą, kad tik galėtų gyventi „ramiai".

 

2.    Abipusė meilė. Kada mes kalbame apie meilę, neturėtume pasilikti tik prie pasiaukojančios meilės, nes taip darydami galime nepastebėti to fakto, kad Dievas kviečia mus mylėti ne tik pasiaukojančia meile, bet ir abipuse. Tokia yra jo meilė mums. Jis nėra kaip vienos krypties gatvė, kur Dievas tik į vieną pusę lieja savo malonę ir jam visai nerūpi ar mes mylėsime jį ir būsime ištikimi. Tačiau Biblijos DIEVAS trokšta abipusės meilės, jis kviečia mus į bendravimą su savimi.

Naujojo Testamento meilės doktrina pastatyta ant Tėvo ir sūnaus abipusės meilės pamato. „Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į jo rankas." (Jon 3,35). Tėvo meilė yra pasitikinti. Tėvas patikėjo į Jėzaus rankas viską. Jis parodo jam viską.  "O Tėvas myli Sūnų, ir parodo jam visa, ką pats daro. Ir jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės." (Jon 5,20). „Tėvas myli sūnų ir nieko neturi ko slėpti. bet pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs" (Jon 13, 31) Aišku ne tik kelios eilutės kalba apie abipusę meilę, bet visas Naujasis Testamentas pripildytas tokios meilės Dvasios. Taip pat ir žmonių meilė privalo būti abipusė meilė. Be tokios meilės nebūtų įmanoma gyventi, dirbti ir kurti kartu. Tokia meilė yra laisvės meilė. Ji mokina keistis. Ji duoda ir gauna. Ji supranta tikrus poreikius ir skuba į pagalbą. Ji pripažįsta artimo individualumą ir sugeba pamiršti savo pomėgius dėl kito. Ji gali kentėti ir laukti. Ji turi vilties. Ji yra nešališka ir sugeba visus žmones branginti vienodai. Tai labai svarbi meilės dalis. Dievas myli visus. Jis nedaro skirtumo tarp lyčių ir tautybių. Jis kviečia mus mylėti neatsižvelgiant į asmenį. Tokią meilę būtų galima pavadinti lygiateise meile. Meilė priima kito teises, supranta savo atsakomybę, nenuvertintina artimo sugebėjimų, charakterio, įsitikinimų...

 

3.    Išgelbstinti meilė. Jėzus Kristus vadinamas pasaulio Gelbėtoju. Ir tikrai jis toks yra. Todėl jo meilė yra gelbstinti meilė. Daugelis Biblijos tekstų kalba apie tokią meilę, tačiau geriausias išgelbstinčios meilės pavyzdys yra pasakojimas apie gerąjį Samarietį.

 

²⁵ Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?" ²⁶ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?" ²⁷ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. ²⁸ Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi."²⁹ Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?" ³⁰ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. ³¹ Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. ³² Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. ³³ O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. ³⁴ Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. ³⁵ Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.' ³⁶ Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" ³⁷ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą." Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!" Luko 10,25-37

 

A)   Meilė žvelgia su užuojauta ir susitapatina su žmogumi patekusiu į priespaudą. Meilė yra gailestinga. Ji palieka savo saugumą ir įsitraukia į kito žmogaus gyvenimo tragediją. Toks buvo tas samarietis. Jis turbūt turėjo skubių darbų, atsakomybių, tačiau buvo pasirengęs palikti viską ir susitapatinti su tuo, kuriam reikėjo pagalbos. Mes galime stebėtis kaip tas kunigas ir levitas galėjo taip pasielgti. Tačiau reikia prisiminti , kad tomis dienomis (kaip ir mūsų dienomis) drabužiai buvo laba svarbūs. Gulintis nuogas žmogus negalėjo būti sutapatintas nei su jokia etnine, religine bendruomene. Drabužiai buvo lyg žmogaus pasas. Tačiau plėšikai jį išrengė, sumušė ir paliko mirčiai. Niekas nenori bendrauti su įtartinais asmenimis. Tačiau Dievas yra gelbėtojas ir pasiuntė samarietį į pagalbą. Tas samarietis gerai žinojo susipriešinimą tarp žydų ir samariečių. Kažkada 6 a.pr. Kristų samariečiai Paschos šventės metu suteršė šventyklą išmėtydami mirusiojo palaikus ir taip suteršdami vietą ir nutraukdami šventę. Taip iki Jėzaus dienų žydai nekentė samariečių. Ir samariečiai negalėjo ir nenorėjo garbinti Dievo Jeruzalėje. Tačiau tas samarietis nebuvo varomas ideologijos. Jis nešiojo širdyje Jahvės įsakymą mylėti savo artimą kaip save patį...jis galėjo įeiti į to žmogaus situaciją ir jokie separatistiniai įsitikinimai jam nesutrukdė mylėti.

 

B)   Meilė daro išlaisvinimo darbus. Nors palyginimai, kuriuos pasakojo Jėzus būdavo trumpi, tačiau šiame pasakojime Jis paminėjo net 9 darbus, kuriuos padarė samarietis. „Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. ³⁵ Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.'" Jėzus aiškiai sako, kad tikras gailestingumas daro išlaisvinimo darbus. Tam sužalotam žmogui reikėjo ne tik emocinės užuojautos. Jam reikėjo konkrečių darbų ir tas samarietis parūpino tai kas reikalinga.

Ką Jėzus pabrėžė pasakojime? Įdomu tai, kad tai nebuvo pasiaukojanti ir nesavanaudiška meilė. Jėzus pabrėžė darbus. Kiekvienas veiksmas, kurį paminėjo Jėzus buvo reikalingas tam, kad išgelbėtų sužeistąjį. Meilė daro išlaisvinimo darbus. „Sužalotas žmogus tapo autentiškos religijos išbandymu... palyginimas apnuogina bet kokios religijos maniją išpažinimams ir amneziją darbams, artumą ortodoksijai ir ortoprakcijos tolimumą."(P.R. Jones „Love Command in the Paraboles)

 

C)   Meilė kviečia į bendruomenę su laisve, teisumu ir atsakomybe dėl ateities. Visame Biblijos pasakojime meilė yra ne tik išlaisvinanti, bet ir nukreipianti į bendruomenę. Dievas, išvedęs žydus iš Egipto nepaliko jų likimo valiai, bet subūrė juosį bendruomenę, kur turėjo viešpatauti, teisumas, meilė, ištikimybė ir atsakomybė vienas už kitą. Dievas parengė juos ateičiai. Išlaisvinimas būtų beprasmiškas, jeigu nesuteiktų vilties ateičiai, jeigu nebūtų paruošta bazė gyvenimui ateityje. Samarietis, kuris padėjo sužeistajam, padarė viską, kad tas žmogus grįžtų į bendruomenę. Šiuo pasakojimu (palyginimu) Jėzus kviečia žydus į bendravimą su samariečiais. Jis bando nugriauti sienas, kurias abi etninės grupės pastatė. Tai yra kvietimas į bendruomenę su laisve. Žydams reikėjo palikti savo įsitikinimus, kurie trukdė mylėti samariečius. Jiems reikėjo išsivaduoti iš negailestingumo, teismo. Prisiminti atleidimo malonę. Jie turėjo išmokti leisti samariečiams būti savimi. Neįmanoma gyventi bendruomenėje, jeigu žmonės joje neturės tokios laisvės sampratos širdyje. Ir aišku kalbame apie laisvę, kuri nėra paremta savanaudišku autonomiškumu. Pasaulyje labai daug girdime apie mano laisves ir mano teises. Tačiau turėtų būti mūsų laisvės ir mūsų teisės. Laisvė ir teisė kuri nepadeda mylėti išlaisvinančia meile - yra vergystė.

D)   Meilė pastato akistaton (pakaltina) tuos, kurie atstumia kitus. Palyginimas turėjo sukelti nemalonių jausmų tiems, kurie patys turėjo parodyti gailestingumą. Žydų tauta turėjo būti gailestinga ir užjaučianti - Šviesulys pasaulyje. Tačiau taip nebuvo. Žydai taip nekentė samariečių, kad viešai melsdavosi, kad Dievas prakeiktų juos ir jie neturėtų dalies amžinajame gyvenime.

            Kodėl Jėzus pasirinko samarietį pavyzdžiu? Juk jis galėjo pasirinkti kokį neįvardintą žmogų. Tai nebūtų taip skausminga žydams. Būtų visai radikalu, jeigu žydas padėtų apiplėštam samariečiui ir jis taptų tuo „artimu", tačiau Jėzus kviečia prie tokio radikalumo, kur žydams reikėjo visiško pasikeitimo jų mąstyme ir tradicijose. Šio pasakojimo klausytojai buvo taip sukrėsti, kad kai Jėzus paklausė: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" Tas didikas negalėjo pasakyti: „samarietis", bet atsakė: „tas, kuris jam padėjo".

 

4.      Meilė priešams. Mes turėtume kalbėti dar ir apie meilę priešams, nes Jėzus apie ją daug kalbėjo. Jis kviečia mylėti visus ir darytinuos pačius darbus visiems. Jeigu mes mylime taip kaip myli Dievas, tai mes mylėsime priešus pasiaukojančia meile, mylėsime abipuse meile, mylėsime išlaisvinančiais darbais. „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. ⁴⁴ O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, ⁴⁵ kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. ⁴⁶ Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! ⁴⁷ Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, tai kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! ⁴⁸ Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas." (Mat 5,43-47)

 

5.      Kristaus kryžius. Kristaus kryžius yra Dieviškos meilės centre. Dievas myli mus iki kryžiaus mirties. Kryžius kalba ne tik apie Dievo rūstybę, bet svarbiausia apie išlaisvinimą. Kryžius kaltina mus nuodėmėje. Jėzaus mirtis ant kryžiaus nebuvo beprasmė auka. Ji yra išlaisvinanti, įtraukianti mus į bendravimą su Dievu, ji sutaiko su Dievu tuos, kuri tiki. Kryžius parodo mūsų nuodėmingumą. Jėzus kristus pasirinko tapti bejėgiu dėl mūsų. Jis tapo trapiu kaip mes ir vis dėlto prisikėlė šlovingas. Jis parodė mums, kad vieną dieną visi, kurie pasitiki Jėzumi kelsis ir daugiau nebus trapūs ir silpni. Nebus nuodėmės vergais, bet valdys pasaulį kartu su karalių karaliumi ir Viešpačiu. Todėl šiandien kiekvienas atverstas Biblijos puslapis kviečia mus atsiversti, pasikeisti, susitapatinti su Jėzumi ir jo bendruomene; ateiti su atgaila, kuri pasidaro regima darbais.

 

Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!" Ir kas girdi, teatsiliepia: „Ateik!" Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens. (Apr 22,17).

 

 

 

Pamokslo santrauka

Kada tikėjimas bus paremtas Dievo galybe?

1Kor 2,1-5

 

Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą. Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.

 

Įžanga. Korintiečiai turėjo problemą. Jie nebuvo vieningi, nes pamiršo pačius svarbiausius dalykus. Jų tikėjimas rėmėsi ne Kristumi, bet žmonėmis. Kiekvienas galime pakliūti į tokius spąstus, nes mums įprasta gyventi savo jėgomis. Tačiau krikščioniu būti savo pastangomis neįmanoma.

 

1)   Tikėjimas bus paremtas Dievo galybe, kada Dievo žodis skelbiamas ne iškilnia klaba ar išmintimi. (1) Pagonys Korinte buvo įpratę prie didelių pasisakymų, žinojo apie oratorinį meną. Ir buvo greiti klausytis gražių žodžių, kurie neverčia pasijausti nepatogiai. Juk lengva klausytis kalbos, kurioje daug gėrio, patriotiškumo, pagyrimo. Juk malonu, kai pamokslo metu galima numigti, pailsėti. Kiekvienas kalbėtojas žino tai ir yra gundomas padaryti viską, kad tik klausytojai nemiegotų. Yra gerai budėti kalbant, tačiau greitai galima pamiršti Žodį ir pradėti eiti žadintuvo pareigas. Kada esi per daug susirūpinęs savo kalbėjimo būdu, gali greitai pamiršti svarbiausią - Dievo žodį. Dievo slėpiniai turi būti skelbiami kaip Dievo slėpiniai, o ne priemonė patraukti klausytojų dėmesį į save.

 

2)   Tikėjimas bus paremtas Dievo galybe, kada skelbiamas Jėzus Kristus nukryžiuotas. (2) Ką reiškia žmonėms Kristaus nukryžiavimas? Jau anksčiau Paulius sakė, kad pagonims Kristaus istorija yra kvailystė. Jiems nesuvokiama kaip numirėlis gali prisikelti ir kodėl reikia juo tikėti. Tačiau tikintiesiems Jėzus Kristus yra Dievo sūnus.

Todėl Kristus ant kryžiaus, tai galas žmogaus didybei. Tai mirtis už mūsų nuodėmes. Tai išpirkta mūsų kaltė. Tai mūsų naujo nesavanaudiško gyvenimo pradžia 2 Kor 5,15 . Tai kelias atviras pas Dievą Heb 10,19-20. Gal 2,20. Tai taika su Dievu. Kol 1,20. Ef 1,6-7. Tai prisikėlimo galia. Tai mūsų išlaisvinimas iš mirties. Tai mūsų išgelbėjimas iš teismo. Tai mūsų išlaisvinimas iš dabartinio pikto amžiaus. Gal1,4. Tai sunaikinta Šėtono galia. Heb 2,14-15. Tai nusidėjėlio išgelbėjimas Rom 5,8.

 

3)   Tikėjimas bus paremtas Dievo galybe, kada pamokslininkas yra nusižemininęs. (3) Paulius liudija, kad jis buvo silpnas ir išsigandęs. Kiekvienoje vietoje kur tik jis pamokslavo, jo laukė pasipriešinimas, smurtas ir patyčios. Niekam nepatinka toks gyvenimas. Bet tikinčiajam paklusnumas Viešpačiui yra pats svarbiausias dalykas. Esame Kristaus nupirkti ir kelio atgal nėra. Mūsų garbė būti silpniem, nes tada Kristus yra išaukštintas mumyse. Juk Dievo dėka esame Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo iš Jo kylančia išmintimi, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu, kad niekas nesigirtų savimi. Paulius nebijojo pasakyti, kad yra silpnas, ligotas, išsigandęs. Bet pasaulyje taip nėra. Žmonės slepia savo silpnumus, nori pasirodyti stiprūs ir drąsūs. Kiekvienas, turėtų būti savo akyse silpnas.

 

4)   Tikėjimas bus paremtas Dievo galybe, kada pamokslaujama ne įtikinančiais žodžiais, bet Dvasios galybe. (4) Ką reiškia įtikinančiais žodžiais? Tai bandymas įrodyti kuo tiki savo pastangomis, savo patirtimi, savo pasaulėžiūra. Bet nepamirškime, kad Jėzus sakė Jon 6,44: Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir visi bus mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane.  Taigi, matome, kad Dievas įtikina, pakviečia, įrodo. PVZ. Mat 5-7 skaitome Jėzaus mokymą nuo kalno. Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią. Kodėl Jėzaus žodžiai buvo su galia? Ar jis hipnotizavo žmones? Ar tai buvo mistinė jėga, kuri veikė žmones? Ar tai buvo žemiškos išminties įrodinėjimai? Ne. Todėl, kad Jis skelbė žmonėms Dievo mokslą, o ne Rašto žinovų klaidamokslius. Ir Nikodemui Jėzus sakė (Jon 3.11): Iš tiesų , iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo. Jėzus kalbėjo žinomus dalykus. Jis pastoviai kartojo: PARAŠYTA...

 

5)   Skelbimo vaisius – tikėjimas paremtas Dievo galybe. (5) aiškiai matome, kad tikėjimas yra Dievo žodžio skelbimo pasekmė. Dievo žodis yra Dievo galybė. Dievo žodis yra Dvasios žodis. Todėl Dievo žodžio skelbimas-pamokslavimas yra būtinas ir gyvybiškai svarbus. Nes pamokslavimas atveda žmogų prie tikėjimo Rom 10,17 Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo?...Taigi, tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis. Dievas aiškiai sako, kad jei neskelbiamas Kristaus žodis, nebus išgelbstinčio tikėjimo. Todėl velnias ir taip puola tikinčiuosius, bandydamas atitraukti juos nuo Biblijos skaitymo, mokinimosi ir pamokslų klausymo. Todėl budėkime ir nepraleiskime savo susirinkimų. Kodėl daugelis neateinate 10 val išgirsti Dievo žodžio? Juk sekmadienis yra Viešpaties diena. Kodėl neišnaudojus jo tam, kad augtumėte Dievo pažinimu? Pagalvokite apie tai. Pribėgęs Pilypas išgirdo eunuchą skaitant pranašą Izaiją ir paklausė: 'Ar ir supranti ką skaitąs? ' šis atsiliepė: "Kaip galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina?!" Tuomet atvėręs lūpas ir pradėjęs nuo to skirsnio, Pilypas jam paskelbė gerąją naujieną apie Jėzų Apd 8,26-39. AMEN.

 

 

Pamokslas

Nuskaidrintų sielų tikslas

 

„Klusnumu tiesai nuskaidrinę[1] savo sielas neveidmainiškai brolių meilei, karštai iš širdies mylėkite vieni kitus" (1 Pet 1,22).

 

Turbūt nėra geresnės eilutės, kuri būtų tinkama paraginimui ir padrąsinimui, tikėjimui ir pamaldumui.

 

1.    Klusnumas tiesai. Paklusnumas yra kertinis gerų Dievo Tėvo ir jo vaikų santykių pagrindas. Rojaus sode žmogus metė iššūkį Kūrėjui. Jis galvojo, kad žinos daugiau, bus išmintingesnis ir prilygs Dievui. Tačiau nepaklusdamas įsakymui žmogus tapo kvailas. Nes nuodėmė yra kvailystė. Mylėti nuodėmę neapsimoka. Ji nepadaro žmogaus išmintingu. Taip ji suteikia gėrio ir blogio sampratą. Taip, žmogus pagilina savo blogio ir gėrio žinias, tačiau tai nenaudinga jam pačiam. Neklusnumas ir nuodėmė yra dvasiniai sinonimai. Nepaklusnumas Dievui yra nuodėmė. Štai kodėl Viešpats ragina žmogų klausyti tiesos. Nėra reikalo klausti kokios tiesos, nes apaštalas Petras aišku kalba apie vieną tikrąją tiesą, kuri kyla iš Viešpaties. Tiesos etalonas yra Dievas, kuris kalba tiesą. Dievo Žodis visada yra tiesa. Jėzus žinojo ką sako, kai meldėsi: „Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa" (Jon 17,17). Ar ne ta pačia gaida skamba Petro paraginimo žodžiai? Tiesa pašventina. Tiesa išlaisvina. „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus." (Jon 8,31-32)– sakė Jėzus įtikėjusiems žydams.

Dievo tiesos žodis parodo kieno pusėje esame. Jono 8 skyriuje užrašytas Jėzaus ir įtikėjusių žydų dialogas. Po 31-32 eilutės žodžių, žydai įsižeidė, nes  nesuprato ką Jėzus kalba apie vergystę. Jie pradėjo diskutuoti apie Abraomą (33; 39), įrodinėti, kad turi Tėvą (41). Galiausiai pakėlė akmenis jį užmušti (59), nes Jėzus išdrįso pasakyti jiems, kad jų tėvas velnias. Čia mes išgirstame aiškiai: „Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs dėl to neklausote, kad nesate iš Dievo." (Jon 8,47). Kokia skausminga tiesa. Tačiau tai buvo tiesa. Jėzus kalbėjo tiesiai į jų širdis. Šie žodžiai vėrė jų sąžines, deja jie negalėjo klausyti, todėl nesuprato. „Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Ar ne todėl, kad negalite mano žodžių klausyti? (43). Vargas žmogui, kuris negali klausyti. Aš pastebiu, kad kartais mano vaikai nesupranta ką jiems noriu pasakyti todėl, kad negali klausyti. O negali klausyti todėl, kad klauso savęs. Jei nori suprasti, turi išmokti klausyti. Geras mokinys yra tas, kuris moka klausyti, tas, kuris gali susikaupti. Jei galvoje ūžauja vėjai, ar gali klausyti? Jei širdis pilna abejonių, ar gali klausyti? Jei kūnas liepsnoja nežabojamais geismais, ar gali klausyti? Jei tavo kraujas verda neapykanta, ar gali klausyti? Jei puoli į paniką ar gali klausyti? Jei tave užplūdo visokios emocijos, ar gali klausyti?

O jei negali klausyti Jėzaus, kaip gi tu būsi klusnus tiesai? Kaipgi tu būsi skaidrus ir skaistus, jei neklausysi tiesos žodžių? Žydai manė, kad jii yra teisūs, tačiau negalėjo priimti Jėzaus mokymo. Jie buvo patikėję, kad Jėzus tas Mesijas, bet negalėjo priimti mokymo. Kokia nauda iš tikėjimo, kuris neveda į paklusnumą Dievui? Toks tikėjimas panašus į demonų tikėjimą. Jie tiki ir dreba (Jok 2,19).Abejoju ar mes norime turėti demonų tikėjimą ir sulaukti jų likimo... Tačiau tiems žydams, kurie negalėjo priimti Jėzaus mokymo Kristus pasakė, kad jų tėvas velnias „Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas." (Jon 8,44). Jėzus prilygino žydus demonams, nes velnio tarnai yra demonai. Tačiau jei mes esame tiesos draugai, mes esame klusnus tiesai. Jei mylime tiesą, klausysime jos. Tada bus džiaugsmo Dievui ir aišku mums patiems. Kaip džiaugėsi apaštalas Jonas, girdėdamas apie savo mokinius, kurie vaikščiojo tiesos keliais, taip turime džiaugtis  ir mes. „Aš labai nudžiugau, radęs tavųjų vaikų, vaikščiojančių tiesoje, kaip reikalauja iš Tėvo gautasis įsakymas." (2 Jon1,4). „Aš nerandu didesnio džiaugsmo, kaip klausytis, jog mano vaikai gyvena tiesoje." (3 Jon 1,4) Tikiu, kad tokį džiaugsmą teikia tikėjimas Tiesos Dievu, nes dangaus Tėvas džiaugiasi, kai jo vaikai laikosi jo įsakymų. „Klusnumu tiesai nuskaidrinę savo sielas...

 

2.    Sielos nuskaidrinimas. Čia mes sustokime prie nuostabaus klusnumo tiesai darbo pasekmės arba vaisiaus. Neabejotinai, klusnumas tiesai veda į sielos nuskaidrinimą. Žodis nuskaidrinti (gr. Hagnizo) gali taip pat būti verčiamas pašventinti arba apvalyti. Žydai labai gerai suprato šį žodį. Viešpats pašaukęs Izraelį, paskyrė juos būti šventais. Visas įstatymas pulsavo ritualiniu ir praktiniu šventumu. Viešpats įsakė tautai būti šventai, tyrai, švariai. Šis įsakymas nepasikeitė. Petras atkartoja jo nuostatas savo laiškuose: „Kaip klusnūs vaikai, daugiau nepasiduokite ankstesnėms savo neišmaningumo laikų aistroms. Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: „Būkite  šventi, nes aš esu šventas." (1 Pet 1,14-16). Koks palaimintas žmogus, kuris patiki Kristumi, juk jis paaukojo save už nuodėmes, kad mus nuvestų pas Dievą (1 Pet 3,18). Juk tik dėl Jėzaus Kristaus išganymo darbo šiandien mes galime tapti šventi. „Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams" (Heb 10,10). Pagal Mozei duotą įstatymą, vyriausias kunigas privalo vėl ir vėl aukoti gyvulius, kad būtų pridengta tautos nuodėmė, Jėzus Kristus įvykdė amžiną atpirkimą vienintele atnaša: „Vienintele atnaša jis šventinamuosius padarė tobulus amžiams" (Heb 10,14). Jėzus Kristus padarė viską, o nusidėjėliui telieka patikėti. Štai tokiu būdu nusidėjėlis yra nuteisinamas amžiams. Klusnumas tiesai, tai tikėjimas, kuris skaistina ir šventina mūsų sielas ir padaro jas tinkamas Dievui. Ruošia jas šlovingai ateičiai, kai susitiksime veidas į veidą su Viešpačiu ir pagarbinsime Kūrėją, sėdintį soste. Tik būdami klusnūs Tiesai galime keistis visu savo mąstymu ir elgesiu. Ir tas sielos skaidrumas turi tikslą...

 

3.    Nuskaidrintos sielos tikslas - neveidmainiška brolių meilė. Viešpats Dievas niekada nedaro nieko be tikslo. Tai žmogus moka sukurti ką nors, kas visiškai nereikalinga. Žmogus moka leisti laiką tuščiai. Žmogus moka tuščiai mąstyti ir kalbėti niekus, kurie nieko neduoda klausytojui. Viešpats Dievas per Jėzų Kristų įgyvendino didį žmonijos išgelbėjimo planą. Ir tas išganymas turi tikslą. Viešpats sukuria tyrą sielą, kad žmogus galėtų mylėti. Meilė yra tikslas. Ir ne bet kokia, bet neveidmainiška meilė. Skaidrus žmogus negali mylėti neskaidriai. Šventas žmogus negali mylėti veidmainingai.. Paklusdamas tiesai, gyvendamas pagal Dievo Žodį žmogus skaistina, šventina save. Ir tas šventumas turi tikslą – mylėti. Galima būtų pasakyti, kad Dievas įgalina mus mylėti nes be Dievo negalima tobulai mylėti. "Meilė tebūna be veidmainystės" (Rom 12,9) sakė Paulius. Veidmainystė, tai melas. Tai apsimestinė meilė. Tai meilė su tikslu pasipelnyti. Kartasi žmonės apsimeta, kad myli, nes jiems tai naudinga. Jie pataikauja asmenims dėl bjauraus savanaudiško pelno. Baisu, kai tokia meilė valdo žmogų. Baisu, kai žmogus nekovoja su tokia meile. Dievas nenori, kad mes apsimestume mylį. Jis kalba apie tikrą karštą meilę. Ir ji tikrai pasirodys, kai būsime klusnūs teisai ir skaistėsime.

 

4.    Įsakymas karštai iš širdies mylėti. Jėzus sakė: „Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!" (Jon 15,17). Jėzus sakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus." (Jono 13,34-35). Kas naujo šiame įsakyme? Juk Viešpats seniai įsakė Izraeliui mylėti savo artimą? Įstatymo esmė – meilė artimui. Tačiau dėmesingas klausytojas pastebės, kad Jėzus Kristus pasakė kaip mylėti. „kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą." Jėzus Kristus parodė pavydį kaip mylėti. Fariziejau juk taip pat mokino kaip mylėti. Kiekvienos religijos atstovai mokina mylėti. Ar nepastebėjote, kad visos sektos šiandien mokina mylėti. Deja miglotas supratimas apie meilę nevykdo Dievo teisumo. Jėzus Kristus aiškiai įsakė kaip mylėti. Todėl tik žiūrėdami į Jėzų Kristų mes galime įvykdyti įsakymą mylėti. Ir kada mes įvykdysime, pasaulis pažins, kad esame Kristaus. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus". Aš tikiu, kad Antiochijoje Jėzaus pasekėjus pradėjo vadinti krikščionimis[2] būtent dėl tokios meilės. „Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius „krikščionimis"(Apd 11,26). Juk nevadinsi ko nors panašaus į Kristų, jei nežinosi kas tas Kristus. Mes dažnai girdime sakant: „Tu visai kaip tavo tėvas arba mama". Jei nepažįsti to tėčio ar mamos, juk negali taip sakyti. Žmonės, kurie nepažįsta Kristaus negali žinoti, kad mes esame Kristaus mokiniai. Todėl per amžius tikrieji Kristaus mokiniai siekė būti panašūs į savo Gelbėtoją, Viešpatį ir mokytoją Jėzų Kristų. To norėtųsi palinkėti ir mums, nes tada suprasime kaip mylėti ir meilė neatšals bet tik augs.

 

„Mylimieji, mylėkite vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė‑ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tampa tobula." (1 Jon 4,7-12)

 

„Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo. Jei kas sakytų: "Aš myliu Dievą, o savo brolio nekęstų, tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato. Mes turime tokį jo įsakymą, kad, kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį" (1 Jon 4,19-21).

 

„Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę" (1Pet 4,8).

 

Taip pat skaityti. Rom 13,9; 1 Jon 3,18. Amen

 

 

---

[1] Hagnizo – pašventinti, apvalyti, paskirti Dievui.

[2] pažodžiui išvertus, reikštų „kaip Kristus". (Apd 11,26)

pamokslo tema Jon3,14-19

Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą." Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki Dievo viengimio Sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti.

 

Vargas netikintiems, o atgaiva tikintiems - sekmadienio pamokslo santrauka

Vargas netikintiems, o atgaiva tikintiems

Mat 11,20-30

 

1.    Netikėjimo pasmerkimas. (20-24). „Tada Jėzus ėmė priekaištauti miestams, kuriuose buvo padaryta daugumas jo stebuklų, kad jie neatsivertė: „Vargas tau, Choraline. Vargas tau, Betsaida. Jeigu Tyre ar Sidone būtų įvykę tokių stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atsivertę ir atgailoję su ašutine bei pelenuose. Todėl sakau jums: Tyrui ir Sidonui bus lengviau teismo dieną negu jums. Ir tu, Kafarnaume, negi būsi išaukštintas iki dangaus? Tu nugarmėsi iki mirusiųjų pasaulio! Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių įvyko tavyje, ji stovėtų dar ir šiandien. Todėl sakau jums: Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu tau." Jėzus Kristus, kaip senovės pranašas paskelbia Dievo nuosprendį neatgailaujantiems miestams. Tai pasmerkimo ir prakeikimo žodžiai. Tačiau tai ir išgelbėjimo žodžiai.

Visi Jėzaus padaryti ženklai buvo skirti netikintiems, kad jie patikėtų ir atsiverstų. Ne šiaip patikėtų į stebukladarį pranašą, bet širdimi suvoktų savo menkystę ir atgailotų. Daugelis šiandien elgiasi panašiai. Jie girdi apie Jėzų ir jo darbus ir artinasi prie krikščionybės galvodami, kad Kristus palaimins stebuklais ar dar kokia nors asmenine nauda. Tačiau Jėzaus stebuklai buvo skirti tikėjimui atsirasti arba netikėjimui užtvirtinti: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą."(Jon 20,30) Jėzus Kristus padarė daug stebuklingų darbų, bet apie visus mes nežinome, nes to kas parašyta užtenka išganančiam tikėjimui. „Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti." (Jon 21,25). Dievas pasirinko ką atskleisti ateities kartoms. Jis žino ko mums reikia tikėjimui. Kokia svarbi yra ši tiesa. Nes šiandien vis atsiranda tų, kurie skelbia, kad žino kažką daugiau nei parašyta. Atsiranda tokių, kurie sako, kad ir šiandien yra daromi tokie pat stebuklingi ženklai kaip ir tada. Jeigu Dievas būtų pasirinkęs per amžius daryti stebuklingus ženklus, kam tada reikėtų rašyti į knygą ką padarė Jėzus? Tereikėtų per žmones padaryti kelis stebuklus ir visi tikėtų? Deja Dievas pasirinko kitą kelią. Per Jėzaus Kristaus apaštalus ir pranašus jis skelbė žinią, kurią surašė knygoje. Kad jų žodžiai tikri, liudijo stebuklingi ženklai.

Vargas žmonėms, kurie girdi Evangelijos žiną ir jos nepriima. Vargas vaikams, kurie auga tikinčių tėvų globoje ir atsisako priimti tėvų Dievą. Vargas užsispyrusiems fanatikams, kurie nenori patikėti Biblijos Dievu, bet pasitenkina žmonių tradicijos sukurtu stabu. Sodomai bus lengviau, nei krikščioniškai visuomenei teismo dieną. Ar ne apie tai rašoma Heb 6,4-6?

 

2.    Netikėjimo priežastys. (25-27). „Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti."

Kodėl žydai, kurie žinojo Raštus, atmetė Jėzų? Gal todėl, kad jis neatitiko pranašysčių ir Rašto apreiškimų? Ne. Jėzus trumpai išaiškino Izraelio netikėjimo priežastis. Problema buvo ne Jėzus, bet jie patys. Jėzus sakė, kad jie yra akli, todėl negali matyti tikrosios šviesos. Kodėl tauta buvo akla? Todėl, kad juos apakino protėvių stabmeldystės. Jų tėvai noriai atmetė Dievo apreiškimą Įstatyme. Jie pametė tarnavimą gyvajam Dievui ir atsisuko į stabus. Tiksliau, atsisuko į stabus ir pametė gyvo Dievo suvokimą. Kada žmogus atsisuka į stabus, jis apanka. Tada Dievas pasislepia. Jėzus sakė: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko"... Tautoje buvo išmintingų ir protingų, tačiau ne tautos išgelbėjimui. Kokia nauda iš protingumo ir išmintingumo, kuris nestatydina, negydo - nepadeda mažutėliams? Mes esame pavojuje tapti išmintingais, žinančiais daug, bet tuo pačiu prarasti Dievo pažinimą.

Viešpats kalbėjo per Izaiją apie Jėzų: ¹ „Štai mano tarnas, kurį aš remiu, mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi. Apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą ² ne šauksmu ar pakeltu balsu; gatvėje nebus girdėti jo balso. ³ Nei palaužtos nendrės jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą. ⁴ Nepails ir nepasiduos nevilčiai, kurdamas žemėje teisingumą. Jo mokymo lauks tolimosios salos."  (Iz 42,1-4). Kokie nuostabūs Dievo tarno (Kristaus) bruožai: Jis pilnas Tėvo Dvasios, Dievo žodžio skelbimas nepasižymi aukšta garsia kalba, neprievartinio būdo, neša tikrą teisingumą, nepuola į neviltį. Kaip dažnai mes puolame į neviltį? Darome kokį darbą, mums nepasiseka, tada pradedame pykti, rėkti žmonos, vyro, vaikų, draugų ir aišku ant Dievo. Tai ne Dievo tarno bruožai. Dievas ir jo Tarnas nepasiduoda nevilčiai ir nepailsta... Jo Dvasia pakelia nuotaiką ir sutvirtina pailsusias kojas ir rankas. Kuriant teisingumą negalima pailsti...

Toliau Izaijas pranašavo apie tautą: ¹⁸ Klausykitės kurtieji! Pažvelkite ir išvyskite, aklieji! ¹⁹ Kas aklesnis už mano tarną ir kurtesnis už pasiuntinį, kurį siunčiu? Kas toks aklas, kaip mano siųstasis, ir toks kurčias, kaip VIEŠPATIES tarnas? ²⁰ Žūrėti jis žiūri, bet neima širdin, jo ausys atviros, bet nieko negirdi. (IZ 42,18-20). Štai tokia buvo Dievo tauta Izaiją pranašavimo metu. Tokia buvo tauta, Jėzaus pranašavimo metu, o kokia yra Dievo tauta šį sekmadienį? Ką mato mūsų akys? Ką girdi mūsų ausys? Mes matome ir girdime tai kuo pripildyta mūsų širdis. Jeigu mes nemylime žmogaus, visada rasime priežasčių už ką kaltinti ir nuteisti. Jėzus skelbė gyvenimą, o tauta girdėjo mirtį. Jėzus mokė išganymą, o žmonės girdėjo žinią apie vergystę.

 

Kas gi tie išmintingieji ir gudrieji, apie kuriuos kalba Jėzus? Tai tautos vadai. Tie, kurie skelbėsi pažįstą Dievą ir Jo įstatymą, tačiau neklauso ir netiki Raštais. Izraelis turėjo gilias tradicijas, tačiau ne pagarbios Dievo baimės. Tikrai patarlė buvo gyva: „Tėvai valgė rūgščias vynuoges, bet dantys atšipo vaikams." (Jer 31,29). Pirmojo amžiaus Izraelis buvo nepriekaištingai švarus išore. Šventykloje nebuvo statulų, kurioms lenkiamasi. Jokių giraičių ir stabų aikštėse bei gatvėse. Namuose žmonės nelaikė baalių ir astarčių, ir molochai buvo praeitis. Tačiau net pašalinus regimus stabus, jie laikėsi stabų religijos širdyje. Tai buvo naujos eros pradžia. Ar ne panašiu metu mes gyvename? Regimos stabmeldystės lyg ir nėra. Tačiau kiek negyvų stabų žmogaus širdyje? Ir mes galime būti tikri, kaip tada, taip ir šiandien - stabai apakina žmones. Apakina tikinčius ir netikinčius.

Tačiau Dievas buvo visada geras ir mylintis. Tėvas pasirinko apreikšti save žmonėms Jėzaus asmenyje. „Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti." Praregėti buvo įmanoma, tačiau tik per Jėzų. Stabai apakino, gyvasis Jėzus galėjo išgydyti aklumą.

 

3.    Kvietimas įtikėti. „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva." (Mat 11,25-30) Nežiūrint prakeiksmo netikintiems, Jėzus kaip ir visi pranašai skelbia išgelbėjimo žinią vargstantiems. Jis kvietė ateiti, imti ir mokytis. Visų pirma žmogus turi norėti ateiti. Dievas kviečia, klausimas ar mes ateisime? Galima ateiti, bet atsisakyti imti Kristaus jungą. Galima bandyti imti jungą, bet atsisakyti mokytis iš Jėzaus. Viskas bus veltui, jei neišgirsime visos žinios ir nepaklusime visapusiškai. Tad ateikime pas Jėzų, supraskime savo skurdą ir vargą, tik tada būsime atgaivinti. Imkime Kristaus jungą, kuris yra lengvas, ne toks kaip fariziejų ir fanatikų Rašto žinovų. Mokykimės iš Jėzaus, nes kitaip negalėsime nešti naštos, kurią patikėjo mums DIEVAS. Tikroji krikščionybė yra lengva. Tai romumo ir nuolankumo kelias. Tikėjimas Jėzumi yra nuostabus. Jis atgaivina sielas. Vargas krikščionybei, kuri nesugeba pakviesti prie Jėzaus, nesugeba perteikti Dievo kvietimo atgailai. Atsiverskime patys, nusimeskime nuodėmės jungus ir išgelbėjimas bus arčiau negu mes manome...

 

Ar visada esame geros nuotaikos?

Ar visada esame geros nuotaikos

2 Kor 5,6-10

 

Todėl mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad, kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį. Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti. Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga. 

 

Kas nenorėtų visada turėti gerą nuotaiką, drąsą ir pasitikėjimą? Kas gi norėtų turėti tikėjimą, kuris visus priverčia jaustis ligoniais? Juk toks tikėjimas neišgydys pasaulio, kuris serga nuodėme. Pauliaus tikėjimas nebuvo toks. Koks yra mūsų tikėjimas? Kokia mūsų nuotaika šiandien? Ar mes esame gerai nusiteikę? Ar mes visada turite drąsą ir ryžtą savo gyvenime? Jei esame sąžiningi, pasakysime, kad ne visada turime gerą nuotaiką. Tačiau kiekvienas žmogus nori turėti gerą nuotaiką. Vieni šią problemą bando spręsti alkoholio pagalba, kiti - pasilinksminimais, lėbavimais ir kitomis priemonėmis. Tačiau visi (ar bent daugelis) žino, kad išoriniai, medžiaginiai, materialūs, regimi dalykai neišlaiko geros nuotaikos visada. Bet apaštalas Paulius liudija, kas jis ir kiti jo draugai tikėjime yra visada gerai nusiteikę. Aišku koks nors bedievis žmogus gali netikėti Pauliaus žodžiais, tačiau tie, kurie jį pažinojo galėjo paliudyti koks jis buvo. Vienas iš jo bendražygių mylimasis gydytojas Lukas liudija Pamatę, jog viltys pasipelnyti žlugusios, šeimininkai sugriebė Paulių ir Silą ir nutempė į miesto aikštę pas vyresnybę...Smarkiai nuplakdinę, įmetė juos į kalėjimą, liepdami viršininkui rūpestingai sergėti. Gavęs tokį įsakymą, viršininkas įgrūdo  juos į vidinę kamerą, o jų kojas iš atsargumo įtvėrė į šiekštą. Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himną (Apd 16,19-25). Paulius buvo geros nuotaikos žmogus, jis atnešdavo gerą dvasią visur kur tik įeidavo, kai tuo tarpu daugelis Korinte atnešdavo gerą nuotaiką kitiems kai išeidavo J Mes galime kitiems sakyti, kad esame visada geros nuotaikos, tačiau tik tie, kurie mus mato kasdien pasakys ar tai tiesa. Ir jei mes nesame gerai nusiteikę visada, tada mums tikrai reikėtų dėmesingai įsiklausyti ką sako Viešpats per apaštalą Paulių.

 

1)   Mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kas esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Tikintis gali būti gerai nusiteikęs arba visada turėti drąsą dėl kelių priežasčių. Pirma, Paulius mini Dievo Dvasią. Antra, Paulius gyvena ne regėjimu, bet tikėjimu. Nes Dievas suteikė jam ir visiems kitiems gimusiems iš aukšto savo Dvasią kaip laidą: „Dievas mus tam ruošia, suteikdamas Dvasią kaip laidą". (2 Kor 5,5); Tik ta vienintelė Dvasia padeda tikinčiajam gyventi Dievo artume; Dvasia ištiria Dievo gelmes; Dvasia pakaltina nuodėmėje; Dvasia įgalina gyventi dievotai; Dvasia mokina Dievo pažinimo. Jėzus sako: Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, - jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs (Jon 14,25). Šventoji Dvasia apsigyvenusi žmogaus širdyje mokina Dievo vaiką Viešpaties Jėzaus mokslo. Mūsų gera nuotaika priklauso nuo mūsų sugebėjimo (aišku mes kažką sugebame tik dėl Dievo įgalinimo) gyventi Dievo Dvasia, nuo tikėjimo neregimuoju Dievo pasauliu ir nuo amžinojo gyvenimo vilties. Jėzus sakė „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdėjote, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs (Jon 14,23-24). Mes juk žinome, kad Jėzaus Kristaus žodžių laikymasis yra įrodymas, kad mylime Dievą. Daugelis šiandien šneka apie meilę Dievui, bet nesilaiko Kristaus žodžių. Daugelis šiandien pabrėžia Dvasios artumą ir pripildymą, krikštą ir dvasinius patyrimus, bet kažkodėl pamiršta patikrinti ką sako Jėzus apie Dvasią. Dvasios veikimas visada susijęs su Dievo Žodžiu ir mokymu. „Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs" (Jon 16,14). Kada daugelis šlovina Dievą giesmėmis ir šokiais, patyrimais ir įvairiopais išgyvenimais, tikroji Dievo Šventoji Dvasia šlovina Jėzų Kristų skelbdama, aiškindama, primindama Jėzaus Kristaus Žodį mokiniams, tiems kurie su visu nuolankumu ir rimtumu nori išmokti pažinti tikrąjį Dievą, o ne įsivaizduojamą žmogaus vaizduotės sukurtą stabą.

Taigi, Paulius sako: „Mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu." Negali būti gerai nusiteikęs, jei nesuvoki šios auksinės tiesos. Dabar esame svetur. Lietuva yra mūsų tėvynė, taip. Tačiau tikram Dievo vaikui ji svetima žemė. Viešpaties vaikas žvelgia į ateitį – į laiką kai susitiks Viešpatį veidas į veidą. Tik tada sugebėsi gyventi šiandiena, kai širdį valdo mintis, kad tikrasis lobis tavęs laukia danguje. Juk Jėzus sakė Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana jos vargo (Mat 6,34). Labai svarbūs yra šie žodžiai. Nedaugelis juos supranta. Lengva suklysti šiuo svarbiu klausimu. Juk neteisingi rūpesčiai neleidžia mums būti gerai nusiteikus. Jėzus nori, kad mes suprastume, kad diena yra Viešpaties duoda. Kiekvienoje dienoje yra pakankamai rūpesčių. Darbo reikalai, šeimos reikalai, asmeninio šventumo reikalai, Viešpaties reikalai. Visuose tuose rūpesčiuose galime turėti pergalę ir būti gerai nusiteikę. Tačiau galime stumti šiandieną ir galvoti apie tai, kas bus kai sudils paskutinė pora batų, ar prieš dešimt metų pirkta suknelė nebelaikys lopų, ar dvidešimt metų senumo automobilis sulūš rytoj, ar tas išsvajotas princas taip ir neatjos ant balto žirgo. O jei tas skaudulys pasirodys esąs piktybinis auglys, kas bus tada?

Dievo vaikas sugeba pamatyti ateitį Viešpaties akimis. Ir tai vadinama tikėjimu. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Visada gerai nusiteikęs būsi tik tada jei gyvensi tikėjimu ne regėjimu. Viešpats pažadėjo pasirūpinti tavimi šiandien. Vadinasi pasirūpins. Pažadėjo pasirūpinti kitais metais, vadinasi pasirūpins. Negi manai, kad Viešpats nežino, kad tavo batai greitai paliks padus, kur nors gatvėje? Gyventi tikėjimu – tai gyventi Dievo pažadais. O tie pažadai yra tikresni už net geriausio pasaulyje žmogaus pažadus.

 

2)   Pasirengę mirčiai. Vis dėlto esame Gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį. Tikintis žmogus yra gerai nusiteikęs, nes žino kas jo laukia amžinybėje. Jis yra pasiruošęs palikti šį pasaulį bet kada. Kas nors pasakys, kad tik beprotis yra pasiruošęs išeiti iš šio pasaulio. Deja Biblija tokį žmogų vadina protingu. Tas pasirengimas yra būtinas, jei žinai kad mirtis gali ištikti bet kada. Apaštalai ir daugelis tikinčiųjų tomis priespaudų dienomis patyrė atšiauriausius persekiojimus. Tada tikrai yra ištiriamas tavo tikėjimas.

Daugelis šiandien pakeltų ranką, jei paklausčiau ar žinote kai mirsite kur eisite? Tačiau tik tikros mirties akivaizdoje pasirodo kas yra kas. Ačiū Dievui mes turime Šventąją Dvasią, kuri liudija, kad esame Dievo vaikai.: Kas laikosi jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame. O kad jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Dvasios, kurią jis mums davė (1Jon 3,24). Iš to pažįstame, kad pasiliekame jame ir jis mumyse: jis yra davęs mums savo Dvasios (1Jon 4,130. Ir jei jūs šiandien nežinote kas bus kai išmuš mirties valanda, kodėl nieko nedarote, kad sužinotumėte? Kodėl nepasišvenčiate Dievui ir jo Žodžiui ir nemaldaujate, kad Jis atleistų jūsų nuodėmes? Juk baisu yra pakliūti į gyvojo Dievo rankas be kaltės atpirkimo rašto; baisu susitikti su teisingai teisiančiuoju Dievu, jei tavo vardas dar neįrašytas į gyvenimo knygą. Deja daugelis tikinčiųjų šiandien gyvena be tikrumo, pasitenkina religiniais išgyvenimais, pasitenkina šio pasaulio teikiamais džiaugsmais ir per daug giliai nemąsto, kad vieną dieną reikės palikti kūno namus. Juk kai paliksime kūno namus, mes norėsime įsikurti pas Viešpatį. Tikrasis Viešpats Jėzus Kristus savo draugams ruošia vietą. Jeigu dangus būtų vieta, kurią galėtume nusipirkti kaip vietą Viešbutyje, daugelis ten patektų. Deja Raštas liudija, kad daugeliui Jėzus pasakys: Nėra tau čia vietos. Ir jeigu jūs šiandien galvojate, kad dėl savo tėvų tikėjimo, ar savo gerumo, ar narystės bažnyčioje pateksit į dangų, klystate ir apgaudinėjate save, nes Jėzus Kristus yra vienintelis kelias tiesa ir gyvenimas, niekas negali ateiti pas TĖVĄ kitaip kaip per JĮ. (Jon 14,6) Ar jūs esate pasiruošę palikti kūno būstinę?

 

3)   Laikome sau garbe jam patikti. Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti. Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga. Tas kurio nuotaika yra visuomet gera gyvena tikėjimu, ne regėjimu, jis gerai nusiteikęs, nes žino, kad jo laukia amžinieji namai danguje. Jo ateitimi pasirūpinta. Tačiau tos ramybės, drąsos, geros nuotaikos ir pasitikėjimo nebūtų, jeigu tikintysis gyventų aplaidžiai ir nelaikytų sau garbės patikti Viešpačiui. Jei esi susituokęs, nori patikti savo žmonai, vyrui. Ar tik iki vedybų nori patikti? Daugeliui pasaulyje atrodo, kad svarbiausias laikas iki vedybų. Taip jis yra svarbus. Tačiau mes turime laikyti savo garbe atsidavimą sutuoktiniui, taip kaip tikintysis yra atsidavęs Viešpačiui. Tikroji Kristaus nuotaka pasišventusi, skaisti ir yra ištvermingai laukianti savo jaunikio. Bažnyčia – tikinčiųjų bendruomenė atskirai ir vieną dieną surinkta į vieną kūną amžinybėje, laiko sau garbe patikti Viešpačiui, kuris ją atpirko iš visų tautų ir kalbų. „Ir aš išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių..." (Apr 21,2). Savo gyvenimu šiandien mes ruošiamės vestuvėms. Ar kas nors ruošiasi santuokai lėbavimu, girtavimu, paleistuvystėmis, neištikimybe ir melagystėmis? Tokios jungtuvės niekada neįvyks, nes iškilmių metu kas nors tikrai pasakys: „Jaunoji buvo neištikima" ir vestuvės bus nutrauktos amžiams.

Tikintysis negali gyventi aplaidžiai, nes žino, kad bus teisiamas. Mat jau metas prasidėti teismui nuo Dievo namų, bet jeigu jis pirmiausia prasideda nuo mūsų, tai koks galas laukia tų, kurie nesiklauso Dievo Evangelijos?! Ir jeigu teisusis vos ne vos išsigelbės, tai kur pasidėti bedieviui ir nusidėjėliui? (1 Pet 4,17) Tikrai visų pirma bus teisiami Dievo namai – tikinčiųjų bendrija. Todėl mes turime gyventi su Dievo baime. „Ir jei kaip Tėvo šaukiatės to, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu". (1 Pet 1,17). Taip, Viešpats teisia nešališkai. Darbai, kuriuos darote šiandien, kalbės už jus. Jėzus sakė: „Jei netikite mano žodžiais, tikėkite dėl darbų, kuriuos aš darau." Mūsų žodžiai yra tušti, jei darbai liudija ką kitą. Mes galime sakyti: „Esu tikintis", bet tuojau pat užsiginti Viešpaties darbais.

Kažkas pasakė: „Kada mes stosime prieš Kristaus teismo krasę, Jis neieškos kiek mes gavome medalių, bet pažvelgs į randus. Kas iš mūsų galėtume kartu su Pauliumi tarti: „savo kūne nešioju Jėzaus žymes." George Truett yra pasakęs: „Yra laikas kai Dievas ir žmogus turi susitikti, tai gali būti malonės laikas arba teismo diena. Ir tuo metu kiekvienas apsireikš toks koks yra iš tikrųjų."

Viešpaties Žodyje skaitome, kad dabar yra išganymo diena. Tai malonės laikas jums. Jei jūs dar be Kristaus, jūsų nuodėmės dar neatleistos, kaltė nepridengta, jūsų laukia tamsa ir skausmas ugnies ežere. Tačiau dar galite pasirinkti susitikti su Dievu. Bet jūs galite nekreipti dėmesio į Viešpaties kvietimą ir sulaukti mirties valandos; ir tada susitiksite su Dievu kaip teisėju, kuris paskelbs paskutinį sprendimą. Tai nebus džiaugsmo diena, bet siaubo ir amžinos graužaties, depresijos diena. „Todėl, gaudami nepajudinamą karalystę, būkime dėkingi ir deramai tarnaukime Dievui su pagarba ir baime, nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis". (Heb 12,28) Amen.

Sekmadienio pamokslo santrauka

Malda

"Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm"

 

Jėzaus mokiniai prašė, kad Viešpats pamokintų juos melstis, kaip Jonas Krikštytojas mokino savo mokinius. Ir Jėzus mokino. Tai buvo vienintelis prašymas, užfiksuotas Biblijoje, kai mokiniai prašė dvasinės pamokos (turbūt atsimename, jie prašė kad galėtų sėdėti šalia Jėzaus, kai šis sėdės kaip karalius Dievo karalystėje. Bet tai buvo iš jų nesupratimo atėjęs prašymas) kodėl jie neprašė, kad jėzus juos pamokytų pamokslauti? Gal jie ir prašė, bet Biblijoje tai nėra užrašyta, juk, jie galėjo puikiai mokintis vien girdėdami kaip Jėzus pamokslauja. Juk Jis pats tobuliausias pamokslininkas kuris kada nors begyveno ir vis dar gyvena.

 

MALDOS NAMAI

 

Įėjęs į šventyklą, Jėzus išvarė visus parduodančius ir perkančius šventykloje, išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus ¹³ ir tarė jiems: „Parašyta: Mano Namai vadinsis maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne!" Mat 21,12

 

Ir svetimšalius, ateinančius pas VIEŠPATĮ, kad man tarnautų, kad mylėtų mano vardą ir taptų mano tarnais, visus, kurie švenčia šabą ir jo neišniekina, visus, kurie laikosi mano Sandoros, ⁷ aš nuvesiu į savo šventąjį kalną ir pradžiuginsiu juos savo maldos Namuose. Malonios man bus jų deginamosios atnašos ir skerdžiamosios aukos ant mano altoriaus, nes mano Namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms." ⁸ Tai žodis Viešpaties DIEVO, kuris renka Izraelio išblaškytuosius: „Aš surinksiu per jį ir daugiau kitų, be jūsų, kurie jau esate surinkti." Iz 56,6-8

 

Šiose eilutėse mes girdime Jėzų, kuris rūpinasi šventykla. Žmonės pamiršo tikrąją Dievo buveinės prasmę, jiems terūpėjo, kaip geriau parduoti aukoms skirtus gyvulius, paukščius, kaip pelningiau išmainyti pinigus. Kiti norėjo pigiau visa tai nusipirkti. Ir Jėzus jiems priminė per pranašą Izaiją tartus Dievo žodžius: mano Namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms Maldos namai…

 

O koks didelis iššūkis mums, kurie vadinamės Dievo bažnyčia būti vieta, kur maldininkų balsas netrukdomai pasiekia Kūrėją.

 

Šiandien mes esame Dievo namai arba namiškiai „Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, ²⁰ pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ²¹ ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventykla Viešpatyje, ²² ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje. (Ef 2,19).

                 Taigi mes matome, kad bažnyčia, surinkimas, tikinčiųjų bendruomenė yra Dievo maldos namai, todėl ypatingai svarbu suvokti, žinoti, suprasti ir įsisąmoninti viską apie maldą ir jos vietą mūsų gyvenime.

 

KAS YRA MALDA?

 

Malda – tai malonė. Malda tai Dievo Dovana. Mums suteikta malonė kalbėtis su Dievu. Jėzus ragino savo mokinius, mokiniai norėjo išmokti melstis. Jėzus daug apie tai kalbėjo. Malda ne prievolė. Malda duota ne tam, kad mes dėl jos susipyktume.

 

Malda – tai atleidimas. Išskirtinis maldos bruožas. Be atleidimo savo artimui mūsų maldos bus tuščios. ...Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

 

Malda – tai laikas. Maldai reikia laiko. Mes privalome paskirti laiko maldai. Biblijoje randame daug pavyzdžių. Jėzus buvo maldos žmogus. Mėgo melstis vienas. Bet melsdavosi ir kitų žmonių akivaizdoje.

 

Malda - tai Dievas. Melsdamiesi Maldoje kalbame su Dievu, ne su žmonėmis. Taip, dvasinė malda ugdo šalia esančius. Tačiau turime saugotis, kad nepradėtume melstis žmonėms. Kartais maldose bandome pamokslauti kitiems.

 

Malda- tai Amen. Žodis amen reiškia – tai tiesa arba iš tiesu. Mes sakome amen pritardami. Ar tikime tuo ką kalbame? Ar melsdami išganymo artimui  tikrai to norime? Tiesa-Deivo viako bruožas

 

Malda yra Dvasios vaisius. Judo 1,20 "…melsdamiesi Šventojoje Dvasioje…". Rom 8,26-27 O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. ²⁷ Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą.

 

Efez 6,18 "Visada melsdamiesi Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymu. Ištvermingai budėkite, malda užtardami visus šventuosius ir mane, kad man atvėrus lūpas, būtų duotas žodis drąsiai atskleisti evangelijos paslaptį."

 

Kaip atrodo Dvasios malda?

 

Neįmanoma keliais žodžias apibūdinti Dvasios maldos. Bet aišku viena, kad malda, kurią girdi Dievas yra tik Dvasios malda. Mes galime kalbėti ką norime, bet jei ne Dvasia, mums naudos nebus. Taigi kaip melstis Dvasia? O kaip gyventi Dvasia? Kaip kalbėti Dvasia? Dvasia=Dievo valia. Dvasia vadovauja visame krikščionio gyvenime. Aš tikiu, kad Dvasios malda yra tada, kada aš meldžiuosi taip, kaip nori Dievas.

 

Tikintieji meldžiasi visur ir vieni ir kartu su kitais ir prieš bažnyčią. Biblijoje kalbama apie visokias maldas. Paulius sakė: Visada melsdamiesi Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymu. Yra visokios maldos ir skirtingas metas skirtingoms Dvasios maldoms. Tikintieji palieka maldos gyvenimą (ne aš sugalvojau šį terminą, bet jis labai gilus), nes jiems atsibosta melstis savo jėgomis, vis tas pats ir tas pats. Dievas nepašaukė mus sukurti Baptistų poterius ir juos porinti įvairiose gyvenimo situacijose. Bet jis nori, kad mes vadovautumėmės Dvasia. Dvasia, o ne jausmu. Kartais mes galime galvoti, kad meldžiamės Dvasia tada, kai mus užplūsta jausmai, džiaugsmas, ašaros, ir t.t. Tada, kada žodžiai liete liejasi, vos ne poezija nesiruošus. Ir tai gerai, bet mano jausmai - ne tobulos svarstyklės.  Dvasios malda-žinojimas už ką, kaip, kada ir kiek melstis.

 

Maldų įvairovė:

 

1)    Šlovinimo malda (už tai kuo yra Viešpats) Psalmėse daug tokių maldų. Pvz.:Ps147 ir t.t.

2)    Padėkos malda (už tai ką Dievas padarė ir daro Ps136).(gali būti padėkos malda už tikinčiuosius. Paulius dėkoja už Timotiejų-2Tim1:3; už tesalonikiečius -1Tes 1:2. 2Tes 1:3)

3)    Užtarimo malda (už kitus žmones tikinčius ir netikinčius, už poreikius išgelbėjimui, pagydymui, šventumui, palaiminimui 1Tim 2:1) Apd 12:5 Tikintieji meldžiasi už suimtą Petrą ir Dievas atsako į maldą. "O bažnyčia nepaliaujamai meldėsi už jį Dievui."

4)    Prašymų malda (už savo poreikius-buitinius, materialius, dvasinius ir kasdieninius. Išmėginimus ir kt.)

5)    Apmąstymų malda (tai kiekvienos gyvenimo situacijos atnešimas Dievui, skaitant Bibliją, budėjimas)

6)    Sutartinė malda (2+3=Jėzus su mumis)  Mat 18:20. Meldžiantis drauge labai svarbu stebėti savo maldą ir įsiklausyti į artimą, nepamiršti ką sutarėm melstis. Neperilgai, kad artimui suteiktų palaiminimą.

7)    Vieša malda. (gali būti viskas kartu)

8)    Atgailos malda. Ps 51

 

Sekmadienio pamokslo santrauka

Nuodėmės įstatymas

Rom 7,14-25

 

„Taigi randu tokį įstatymą, kad, kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! Bet dėkui Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui."

 

Kodėl mes kartais, o gal dažnai darome bloga? Žodžiu ar darbu, mintimis ar kalbomis? Jei esame sąžiningi, pripažinsime, kad būna dienų kada viskas „krenta iš rankų". Be galo svarbu, kad mes suvoktume šiuos svarbius dalykus ir gyventume su džiaugsmu, nežiūrint tų visų sunkių akimirkų mūsų dvasiniame gyvenime.

 

1)   Keistas gėrio ir blogio įstatymas. (21) Taigi randu tokį įstatymą, kad, kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Kas yra įstatymas? Įstatymas kalba mums apie tam tikros tvarkos taisykles. Mūsų kūno nariuose veikia ne vienas įstatymas. Juk žmogus yra pavaldus visokiausiems įstatymams. Mūsų kūnai yra pavaldūs Dievo sukurtiems organizmo įstatymams. Mūsų organizmui reikia daug medžiagų, kad jis galėtų būti sveikas ir gerai funkcionuotų. Tai galima pavadinti įstatymu. Mūsų organizmas nedirbs gerai jei jį maitinsime netinkamais produktais. Visi žinome, kad geležis ar kokie kiti kad ir labai brangūs metalai netinka maistui. Nors žmonės bando suvalgyti automobilį ar kokį kitą daiktą. Skaičiau apie vieną kvailį, kuris norėjo patekti į Gineso rekordų knygą suvalgydamas automobilį, deja nespėjo, numirė, turbūt persivalgė...

Taigi, mes žinome, kad esame pavaldūs įvairiems įstatymams. Mes galime apie juos nieko nežinoti, bet nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Apie dvasinius įstatymus galime nieko nežinoti, tačiau jie vis tiek galioja. Paulius sako, kad būdamas Kristuje suprato, kad jo nariuose veikia keistas įstatymas Rom 7,15-21 „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu<...>Taigi randu tokį įstatymą, kad, kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga." Kodėl taip yra? Ar pamenate savo gyvenimą be Kristaus. Gyvenote be rūpesčių. Nesirūpinote ką sakote, ką mąstote. Nereikia pergyventi jei ką įžeidei. Nesvarbu, kad nėra tikros ramybės. Svarbu, kad gyveni kaip tau patinka. Tačiau patikėjus Kristumi, viskas pradeda keistis. Pamenu, kai pirmą kartą netekau ramybės dėl girtuoklystės, rūkymo, paleistuvysčių. Tai Dvasios darbas. Pamenu kaip buvo gėda, kai apšaukiau kažkokią žurnalų pardavėją... Kiekvienas tikintis žmogus, jei jis sako esąs Kristuje, yra mūšio sūkuryje. Ef 6,12 „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose." Gal jūs apie tai niekada negalvojote, tačiau Dievo Žodis sako, kad gimęs iš aukšto žmogus grumiasi. Jei jūs nesigrumiate, vadinasi arba esate vergijoje jau nugalėtas, arba dar netapote Viešpaties kariu. Dievo žodis ne kartą mus ragina kovoti gerąją kovą. Ir viena iš dvasinės kovos vietų yra mūsų viduje. Ši kova yra sunki ir jai reikia ypatingo pasirengimo.  Ef 6,10-12 „Pagaliau būkite tvirti Viešpatyje ir jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir visa nugalėję, išsilaikyti."

Jei jokia kova nevyktų, argi reikėtų Dievui mus perspėti? Ar būtų mūsų Viešpats tada Getsemanės sode perspėjęs savo mokinius apie kūno nesugebėjimą budėti? „Budėkite ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą pramiegoti Viešpaties atėjimą". – galbūt šiandien Jėzus taip pabartų savo mokinius? Nes tikrai, daugelis žmonių, kurie eina į bažnyčias tą dieną pramiegos ir Viešpaties Jėzaus Kristaus  pasirodymą ir bus palikti tamsai ir dantų griežimui. Ef 5,14 Todėl sakoma: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš mirusių, ir apšvies tave Kristus. "O tada, sode, savo apsimiegojusiems draugams jis tarė Mat 26,41: „Negalėjote nė valandėlės pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas." Jeigu apaštalai negalėjo nė valandėlės pabudėti, ką jau kalbėti apie viso gyvenimo budėjimą? Mes stebimės kodėl tikintys palieka tikėjimą, juk savo jėgomis mes nieko negalime.

Keista, bet atrodo kad tada, kada tikrai turėtume budėti, mes esame pavargę ir neturime laiko Viešpačiui? Kodėl tada, kada šėtonas nuožmiai puola, mes praleidžiame bažnyčios susirinkimus, neskaitome Biblijos ir apleidžiame maldą? Kodėl taip yra? Kodėl nesutariantys sutuoktiniai neieško Viešpaties veido drauge maldoje? Kodėl tiek daug tikinčiųjų pasiduoda netiesiai, tereikia pūstelti klaidamokslių vėjeliui? Todėl, kad mūsų nariuose veikia keistas gėrio ir blogio įstatymas. Norime daryti gera, bet neįstengiame. Todėl, kad šis įstatymas kovoja su tikinčiojo proto įstatymu.

 

2)   Kovojantis įstatymas. (22) Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose Tai labai svarbūs žodžiai. Kai skaitai, pagalvoji: „O aš, ar žaviuosi Dievo įstatymu?" Suprantama, tam, kad kažkuo žavėtis, būtina pažinoti. Negali žavėtis ir gėrėtis tuo ko nežinai. Apaštalas žinojo Dievo įstatymo reikalavimus. Jis buvo uolus vykdytojas. Tačiau tik su Kristumi suprato kokia yra tikrojo Dievo įstatymo vieta tikinčiojo gyvenime. Visa, kas iš Viešpaties yra žavu. Įstatymas duotas Mozei yra nuostabus geras ir šventas. Rom 7,12 Taigi įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras. Mūsų kultūrinėje aplinkoje gali atrodyti labai keisti kai kurie potvarkiai, nuostatos ir įsakymai aprašyti Senajame Testamente; tačiau per juos galima pažinti savo Dievą. Juk Įstatymo prasmė – Kristus.

Paulius tęsia: „Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose." Koks buvo Pauliaus proto įstatymas? Pauliaus proto įstatymas buvo naujasis tikėjimo Jėzumi Kristumi įstatymas – Dvasios įstatymas; malonės įstatymas. Paulius liudija, kad jo kūno nariuose egzistuoja kitas įstatymas, kuris priešinasi Kristaus įstatymui. Kūnas turi poreikių: maistas, gėrimas, poilsis yra būtinas kūnui. Tačiau nuodėmė sužadina besotiškumą, godumą, apsirijimą, prisigėrimą, neapykantą bei kitas blogybes. Paulius jį vadina nuodėmės įstatymu. Tas nuodėmės įstatymas kovoja, priešinasi Dvasios įstatymui. Jis nieko bendra neturi su Dievo malone. Tai mirties įstatymas. Kas pasilieka nuodėmės valdžioje mirs. Rom 8,6 Kūno rūpesčiai veda į mirtį. Kūniški rūpesčiai, kūniškas mąstymas, kūniškas gyvenimas yra mirties šauklys. Rom 8,13 Jei jūs gyvenate pagal kūną, mirsite. Bet jei Dvasia marinate kūniškus darbus, gyvensite. Kitais žodžiais tariant, būtų galima pasakyti: jei kovojate su nuodėme Dievo ginklais, laimėsite, ir jūsų laukia garbės vainikas danguje.

 

3)   Nugalimas įstatymas. (23-24) Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! Bet dėkui Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui. Kiekvieną įstatymą galima pakeisti arba nugalėti. Kūrinijoje egzistuojantys įstatymai nesikeičia, kol jų nepakeis Dievas. Tačiau juos galima įveikti. Žemės traukos nepakeisime, tačiau tam tikrų prietaisų pagalba galima ją įveikti. Lėktuvai ir raketos padeda žmonėms atsiplėšti nuo žemės. Panašiai šį mirtingą kūną, nors yra pavaldus įvairiems įstatymams, galima priversti elgtis pagal Dievo Dvasios įstatymus. Tačiau turime drauge su Pauliumi sugebėti sušukti: Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! Jei jūs nesuprantate savo dvasinio skurdo, jei niekada negalvojote kas jūs gali išgelbėti, jei niekada nemąstėte, kad jums reikia išganymo, vargas jums. Nes Raštas padrąsina tik vargdienius dvasioje, tik tuos, kurie yra Jėzuje Kristuje. Rom 8,1-4 Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje. Juk gyvybę teikiančios Dvasios įstatymas Kristuje Jėzuje išvadavo tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo. O ko įstatymas nepajėgė, nes buvo kūno nusilpnintas, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu ir nuodėmei įveikti pasmerkė nuodėmę kūne, kad įstatymo reikalavimai išsipildytų mumyse, gyvenančiuose ne pagal kūną, bet pagal Dvasią.  Mes esame kūne, tačiau neturime gyventi pagal kūno geismus. Gyvenkime Dvasia, gyvenkime Kristaus žodžiu. Kovokime gerą kovą ir nepamirškime, kad mūsų laukia galutinė pergalė per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.