Sekmadienio pamokslas

Laimingi, gyvenantys Dievo namuose

Psalmė 84

 

1. Palaimintas žavesys

 

¹ Choro vadovui. Pagal gititą. Koracho sūnų psalmė.

² Kokios mielos tavo buveinės, Galybių VIEŠPATIE! ³ Trokštu ir ilgiuosi VIEŠPATIES Šventyklos kiemų; mano kūnas ir širdis gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui. ⁴ Net žvirblis randa namus ir kregždė lizdą savo jaunikliams prie tavo aukurų, Galybių VIEŠPATIE, mano Karaliau ir mano Dieve.

 

Nuostabu kai tikintis žmogus žavisi Viešpaties buveinėmis. Senoji palapinė, vėliau šventykla buvo Dievo artumo simbolis. Viešpats sakė, kad joje gyvens ir čia susitiks su savo tauta per kunigus, aukas ir maldavimus. Dabar žemiškoji padangtė yra nugriauta. Dievas apsigyveno tarp žmonių, tapdamas žmogumi. Jėzus Kristus – tas žmogus. Žemiška , žmonių rankomis statyta šventykla sugriuvo, tačiau Dievo valia atsiradęs Jėzaus pavidalas gyvas per amžius. Laiške Hebrajams rašoma:

 

¹ Tiesa, pirmoji Sandora irgi turėjo apeiginių nuostatų bei žemišką šventyklą. ² Buvo pastatyta padangtė; priešakinė dalis, kur buvo žvakidė, stalas ir padėtinės duonos kepalai, vadinosi šventoji. ³ Už antrosios uždangos buvo padangtės dalis, vadinama šventų švenčiausioji. ⁴ Ten stovėjo auksinis smilkymo aukuras ir iš visų šonų auksu apmušta Sandoros Skrynia, kurioje buvo aukso ąsotis su mana, išsprogusi Aarono lazda ir Sandoros plokštės. ⁵ Viršum jos buvo šlovės kerubai, kurie gaubė permaldavimo dangtį. Apie tai dabar nėra reikalo smulkiau kalbėti.

⁶ Esant tokiai sąrangai, į priekinę dalį visuomet eina kunigai atlikti apeigų, ⁷ o į antrąją ­ tik kartą per metus vienas vyriausiasis kunigas, ir tai ne be kraujo, kurį atnašauja už save ir už tautos paklydimus. ⁸ Šitaip Šventoji Dvasia nurodo, kad kelias į šventovę dar nėra atviras, kol tebestovi priekinė padangtė, ⁹ kuri yra dabartinio laikotarpio įvaizdis^[i1]. Joje atnašaujamos dovanos ir aukos, kurios aukotojo negali padaryti sąžinėje tobulo, ¹⁰ bet apima tik valgius, gėrimus ir įvairius apiplovimus pagal išorinius potvarkius, tegaliojančius iki atnaujinimo meto.

¹¹ Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, ¹² taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą. ¹³ Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą, ¹⁴ tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, idant tarnautume gyvajam Dievui.

¹⁵ Ir todėl jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria jis atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusižengimus, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį paveldą. ¹⁶ Kur tik yra testamentas, ten būtina įrodyti testatoriaus mirtį. ¹⁷ Testamentas įgyja galią, mirus jo sudarytojui, o prie jo gyvos galvos testamentas negalioja. ¹⁸ Štai kodėl ir pirmoji Sandora nebuvo įsteigta be kraujo. ¹⁹ Paskelbęs tautai visus Įstatymo nuostatus, Mozė ėmė veršių bei ožių kraujo su vandeniu ir purpurinės vilnos su yzopu ir apšlakstė pačią knygą bei visą tautą, ²⁰ tardamas: Tai yra kraujas Sandoros, kurią priimti įsakė jums Dievas! ²¹ Jis apšlakstė krauju ir padangtę bei visus apeigų indus. ²² Taip pat bemaž viskas pagal įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.

²³ Taigi buvo būtina šitaip apvalyti dangiškųjų dalykų atvaizdus, o pačius dangaus dalykus - geresnėmis aukomis negu šitos. ²⁴ Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventovę - tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą. ²⁵ Ir įžengė ne tam, kad pakartotinai atnašautų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į šventąją vietą su svetimu krauju; ²⁶ tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad save aukodamas sunaikintų nuodėmę. ²⁷ Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, ²⁸ taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad nuimtų visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui. (Heb 9)

 

Taigi, Jėzus Kristus yra yra bažnyčios Viešpats. Jis yra lyg vyriausiasis kunigas mums, kurie tikime. O mes esame lyg akmenys naujoje nesunaikinamoje šventykloje. Kristus yra Galva. Dievo buveinė yra mūsų džiaugsmas. Kaip Koracho sūnūs mėgavosi Dievo artumu šventovėje, taip ir Kristaus mokiniai gėrisi naująja buveine. O kad mes turėtume tokį požiūrį! O kad mes taip brangintume bendruomenę! O, kad mes visu kūnu ir širdimi girtume Viešpaties vardą čia – Dievo namuose!

Kada mes džiaugiamės - giedame. Kai liūdime – raudame. Kai Giedame bažnyčioje – šloviname gyvąjį ar mirusįjį Dievą? Ar nebūna taip, kad giedodami pamirštame kurį posmelį giedame? Gėda prisipažinti, bet būna visaip. Kartais žmonės gieda sau, kartais kitiems. Tačiau Dievo vaikai šlovina Gyvąjį Viešpatį Dvasia ir Tiesa. Visa kūrinija skelbia šlovę Gyvajam Dievui. Kada praveriame lūpas, giedokime ne žodžius, bet šlovę Viešpačiui. Jeigu net paukščiai randa prieglobstį prie Dievo aukurų, vadinasi bažnyčioje yra vietos visiems Dievo kūriniams. Bendruomenėje mes privalome mokintis mylėti Dievo pasaulį. Čia susipažįstame, tobulėjame, pasirengiame Dievo darbams. Jeigu klausomės ir mokomės, tada įgyjame reikalingus įgūdžius gyvenimui ir pamaldumui.

 

2. Palaiminti gyvenantys Dievo namuose...

 

⁵ Kokie laimingi, kurie gyvena tavo Namuose, visada šlovindami tave giesme! Sela. ⁶ Koks laimingas žmogus, kuris randa užuovėją tavyje, kurio širdis pakeliui į Siono kalną. ⁷ Jie eina per Bakos slėnį, ir slėnis tampa jiems šaltinių vieta, tartum ankstyvieji lietūs būtų pripildę jį palaimos. ⁸ Eidami jie stiprėja; jie matys Dievą Sione.

 

Kodėl, gyvenantys Viešpaties namuose yra laimingi? Todėl, kad jie gali šlovinti Viešpatį giesme. Dievas sukūrė žmogų muzikalų. Todėl mes mėgstame muziką. Mes mėgstame klausytis, bet bažnyčioje esame kviečiami ir patys tapti naujos giesmės dalyviais. Giesmės kalba apie Viešpatį, jei dėmesingai įsiklausytume į psalmes, mes rasime teologinius lobius. Čia apstu informacijos, kuri yra gerai įsimenama. Mes dažnai pamirštame vieną ar kitą Biblijos vietą, tačiau giesmes lengviau įsiminti, nes jas pastoviai kartojame. Mums reikėtų pamąstyti kokią vietą bažnyčioje užima dainuojamoji Evangelija. Tikrai norėtųsi daugiau gyvybės šioje srityje.

                 Laimingas žmogus, kuris slepiasi pas Viešpatį. Kada užklumpa bėda, mes turime du pasirinkimus – arba šauktis pagalbos pas Viešpatį (Dievo bendruomenėje), arba pas pasaulį (Bedievių bendruomenėje). Kadangi bedievių bendruomenė populiaresnė, ne vienas visų pirma skuba pas ją. Tačiau Dievo vaikas nesiblaško. Jo širdis pakeliui į Sioną. Sionas simbolizuoja Dievo artumą, ten kur Sionas, ten Dievo Dvasia ir pagarbi baimė. Kai Mozė buvo Siono klane, visa žemė drebėjo, kai Mozė buvo klane, Viešpats davė įstatymą. Taigi, laimingas žmogus, kuris ilgisi Dievo įstatymo, įsakų ir pamokymų. Nes tada net mirties slėnis nėra baisus. Kelionė gyvenimo keliais nėra nuobodi, bet visada pilna iššūkių ir palaimos. Kelionėje Viešpats parūpina gyvybės vandens, laiku sustiprina ir atnaujina jėgas.

                 Kada slepiesi pas Viešpatį, kelionėje nenuvargsti, bet atvirkščiai - stiprėji. Eidami jie stiprėja; jie matys Dievą Sione. Paprastai keliaudami mes pavargstame, bet jeigu pasikliaujame Viešpačiu, tada stiprėjame. Nežinau kaip yra mūsų gyvenime, bet ši psalmė kviečia tikėti Galybių Viešpačiu. Ir Dievas Naujajame Testamente kviečia prie galybės, kuri nesikeičia. Mes turime augti Viešpaties Gelbėtojo pažinimu. Mes turime augti meile, gailestingumu, teisingumu, pamaldumu. Laikas turi būti ne priešas , o sąjungininkas. Kaip mes leidžiame laiką? Ar išmintingai?

 

3. Palaiminti maldavimai...

 

⁹ O VIEŠPATIE, Galybių Dieve, išgirsk mano maldą; klausykis, Jokūbo Dieve! Sela. ¹⁰ Dieve, maloniai pažvelk į mūsų skydą, pasižiūrėk į savo pateptojo veidą! ¹¹ Juk viena diena tavo kiemuose vertesnė už tūkstantį bet kur kitur. Verčiau gulėčiau prie Dievo Namų slenksčio, negu gyvenčiau nedorėlių palapinėse. ¹² Juk VIEŠPATS Dievas yra ir saulė, ir skydas; jis teikia malonę ir garbę. VIEŠPATS nešykšti nieko tiems, kurie gyvena, dorai elgdamiesi. ¹³ Galybių VIEŠPATIE, koks laimingas žmogus, kuris tavimi pasitiki!

 

Kada randame džiaugsmą ir palaimą Dievo namuose ir Jo įstatymuose, tada mes meldžiamės, o Viešpats atsako. Kiek kartų Jėzus Kristus ragino mokinius prašyti Jo vardu ir tikėti, kad Tėvas parūpins kas reikalinga.

 

„Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį? Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi paduotų jam gyvatę? Tad jei jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo." (Mat 7,7-11)

 

Laimingas žmogus, kuris pasitiki Viešpaties artumu. Laimingi, kurie gyvena dorai elgdamiesi. Jiems tikrai nieko netrūksta. Kristus skelbia: „Duokite ir bus jums duodama". Palaimintas žmogus, kuris išmoksta branginti Viešpaties namus. Jam daug nereikia, jis mieliau gulės prie Dievo namų slenksčio, negu leis laiką nedorėlių artybėje. Kokie laimingi yra tokie žmonės. Jiems tiek nedaug reikia. Pažiūrėkime kaip brangina laiką Viešpaties namuose šios psalmės autorius. Ar ne tokį nusistatymą turėjo Hebrajams laiško autorius, ragindamas nepraleisti savųjų susirinkimų? Susirinkimų, kurie dažnai vykdavo net kasdien. Sekmadieniniai susirinkimai pirmojo amžiaus pasaulyje vykdavo labai anksti arba vėlai vakare. Juk sekmadienis buvo eilinė darbo diena žydų visuomenėje. Aišku mes gyvename kitokioje aplinkoje, bet jeigu mes visi mylėsime savo Dievą ir Jo bendruomenę, bei bandysime atnešti savo širdį, tada Viešpaties buveinė bus daug patrauklesnė ir noriai su ja susitiksime. Amen

 

Sekmadienio pamokslas Galatams 5 skyrius

^{PAŠAUKTI LAISVEI}

 

¹ Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!

² Štai aš, Paulius, sakau jums: jeigu leisitės apipjaustomi, Kristus jums nebebus naudingas. ³ Aš pakartotinai įspėju kiekvieną, kuris leidžiasi apipjaustomas: jis tampa įpareigotas laikytis viso įstatymo. ⁴ Jūs, ieškantys nuteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę. ⁵ O mes, Dvasios vedami, iš tikėjimo laukiame ir tikimės nuteisinimo. ⁶ Juk Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, o vien tikėjimas, kuris veikia meile.

⁷ Jūs taip gražiai bėgote! Kas gi jums sukliudė laikytis tiesos? ⁸ Ne tasai, kuris jus šaukia, šitaip prikalbėjo. ⁹ Truputis raugo įraugina visą maišymą. ¹⁰ Aš pasitikiu jumis Viešpatyje, kad nepriimsite kitokių pažiūrų; o jūsų drumstėjas, kad ir kas jis būtų, susilauks pasmerkimo. ¹¹ Jei aš, broliai, iki šiol skelbiu apipjaustymą, tai kodėl gi esu persekiojamas? Juk tuomet kryžiaus papiktinimas būtų pašalintas. ¹² O kad jūsų kurstytojai visiškai nusipjautų!

¹³ Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. ¹⁴ Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. ¹⁵ Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, tai žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!

¹⁶ Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. ¹⁷ Mat kūno geismai priešingi Dvasiai, o Dvasios  kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte. ¹⁸ Bet jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jūs nebesate įstatymo valdžioje. ¹⁹ Kūno darbai žinomi; tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, ²⁰ stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai,²¹ pavydai^[i1], girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.

²² Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, ²³ romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. ²⁴ Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais.

²⁵ Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią. ²⁶ Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems! (Gal 5)

 

Pamokslo audio įrašas

Sekmadienio pamokslas

Dangaus karalystė panaši į šeimininką

Mat 20,1-16

 

Dangaus karalystė panaši į šeimininką, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. ² Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. ³ Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. ⁴ Jis tarė jiems: 'Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!' ⁵ Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. ⁶ Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir sako jiems: 'Ko čia stovite visą dieną be darbo?' ⁷ Tie atsako: 'Kad niekas mūsų nepasamdė.' Jis taria jiems: 'Eikite ir jūs į vynuogyną.' ⁸ Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: 'Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas paskutiniais ir baigdamas pirmaisiais!' ⁹ Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. ¹⁰ Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. ¹¹ Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ¹² ir sakė: 'Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą.' ¹³ Bet jis vienam atsakė: 'Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? ¹⁴ Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. ¹⁵ Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!' ¹⁶ Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji - paskutiniai."

 

Šiame vaizdingame pasakojime Jėzus sugretino dangaus karalyste su žmonėms gerai žinoma kasdienybe. Dangaus karalystę įkūnija Šeimininkas. Šeimininkas yra turtingas ūkininkas, kuriam reikia pagalbos, kad būtų nuimtas derlius. Klausytojas nesunkiai supras, kad šeimininkas yra Viešpaties Dievo provaizdis.

Dangaus karalystė yra panaši į šeimininką. Jėzus nori, kad dėmesys būtų sutelktas į tą geraširdį šeimininką. Visas Dievo žodis pritraukia mūsų dėmesį ir nustebina Šeimininko darbais ir veiksmais. Šio pasaulio šeimininkas – Kūrėjas ir karalius Dievas nusprendė duoti gyvybę žmogui ir apgyvendino jį nuostabioje aplinkoje. Jis viską parūpino. Tačiau žmonės nenorėjo pasitikėti šeimininku. Jie vis klaidžiojo savo protavimuose ir patys sau kenkė. Tačiau kiekvienas, kuris patiki ir gerbia Kūrėją, bus palaimintas ir gaus gerą užmokestį.

 

Štai ir dabar, mes matome šeimininką, kuris rūpinasi ne tik savo derliumi, bet ir žmonėmis, kurie neturi darbo. Tikrai, Biblijos Dievui nieko nereikia iš žmonių. Jam nereikia patarnavimo, jam nereikia aukų. Jokios pamaldos nedaro Jam įspūdžio. Apaštalas Paulius labai tiksliai nupiešė Dievo paveikslą graikams. „Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose ²⁵ ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors trūktų. Jis juk pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. ²⁶ Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, ²⁷ kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apčiuopomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. ²⁸ Juk mes jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai: 'Mes esame iš jo giminės.'" (Apd 17,24-28). Kūrėjas Dievas yra šio pasaulio šeimininkas ir jo karalystėje viešpatauja tiesa, malonė ir gailestingumas. Ten kur šios dorybės netrūksta džiaugsmo. Kūrėjui nieko netrūksta. Jis yra suverenus viska valdantis Dievas – Dvasia. Jam patinka daryti gera. Jis kviečia žmones prisijungti prie jo karalystės. Tapęs žmogumi, Kūrėjas paskelbė tiesą aiškiai ir nedviprasmiškai. Kiekvienas gali ateiti ir tapti tos karalystės piliečiu. Dievas yra labai arti kiekvieno. Nėra sudėtinga jį rasti. Ji šalia, kad išgirstų sužeistojo dejonę, jis šalia, kad ištiestų išgelbėjimo dešinę. Jis šalia, kad jo vaikai visada galėtų gauti Jo patarimą.

                

Gerasis šeimininkas pakvietė Adomą sugrįžti ir darbuotis jo vynuogyne. Jis pakvietė Nojų ir per jį išgelbėjo žmogaus giminę. Jis pašaukė Abraomą ir pašaukė Jokūbą. Užaugino Izraelį ir ieškojo tautos kai ši bėgiojo nuo jo. Per visą žmonijos istoriją Dievas elgėsi panašiai kaip šis šeimininkas JĖZAUS pasakojime. Jis vis išeina į sceną ir suranda žmones, kurie ieško darbo. Kažkodėl žmonės pastoviai vėluoja ieškoti gyvenimo? Kodėl žmonės per vėlai susigriebia? Bet Geraširdis šeimininkas suteikia progą kiekvienam. Jis vis eina į aikštę ir ieško kiekvieno. Gerasis šeimininkas nepriekaištauja. Jis nepanašus į žmogų, kuris pastoviai nepatenkintas kitais.  „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta." (Jok 1,5)

 

Kiekvienas, kuris ieško Dievo, suras Jį. Dievas nepriekaištaus kai tu  ateini pas jį. Jis nesakys kur buvai taip ilgai, oi nežinau ar tave priimsiu? Svarbu, kad ateini ir nori darbuotis. Kaip ir tie darbininkai. Kur jie buvo pirmą valandą? Didžiausia tikimybė rasti darbą tomis dienomis buvo anksčiausias rytas. Įdienojus darbas darydavosi nepakeliamas dėl per didelio karščio. Todėl tie, kuriems tikrai rūpėjo uždarbis keldavosi anksčiau ir siūlydavo savo paslaugas. Tačiau mes matome, kad atsirado tokių, kurie ateidavo vėliau. Šeimininkas vis ėjo ir ėjo ir vis kvietė į darbą naujus žmones. Jo laukai greičiausiai buvo labai dideli ir darbo užtektinai. Tikrai Viešpaties karalystėje yra darbo visiems. Ir tiems, kurie atėjo ankstyvoje jaunystėje ir tiems, kurie panoro ieškoti Dievo senatvėje. Dangaus karalystėje yra vietos visiems. Visiems čia atsiras ką veikti.

Aš stebiuosi kaip kartais vaikai ateina pas mane ir sako: „nėra ką veikti, mums nuobodu..." Vaikystėje tiek daug ką galima nuveikti, ypač kai gyveni beveik kaime. Vaikų vaizduotė neleidžia jiems nuobodžiauti. Tačiau, kai jie nori tik TV žiūrėti arba kompiuteriu žaisti, jie išjungia savo vaizduotę ir pradeda nuobodžiauti, jei negauna to ko nori.

Daugelis žmonių šiandien galėtų darbuotis Dievo garbei, tačiau jiems nuobodu. Krikščionybė yra nuobodi, nes jie neįsivaizduoja, kad Dievo pasaulyje gali būti nuostabiai gera ir smagu. Krikščionys gali pasmerkti save nuoboduliui, kai jie stovi be darbo. Tačiau gerasis šeimininkas ateina ir kviečia vėl ir vėl. O kad mes atsilieptume! Tada gautume užmokestį ir nesvarbu, kad pradėjome vėlokai. Nesvarbu, kad galbūt jau leidžiasi gyvenimo žemėje saulė. Dangaus karalystės darbininkai visis užmokestį gauna. Ir gauna po lygiai.

 

Šioje istorijoje Šeimininkas užmokėjo visiems po lygiai. Vieni buvo labai nepatenkinti. Jie galvojo, kad jiems priklauso privilegijos, juk jie daugiau dirbo. Tačiau šeimininkas gali nuspręsti kiek nori užmokėti. Mes turime išmokti nešnairuoti į kitų daržus ir pinigines. Dievas turi teisę tavo artimą palaiminti.

 

 

Sekmadienio pamokslas

Fanatizmas

 

Žmonės pasaulyje mėgsta mus ir kitus Gyvojo Dievo tikinčiuosius vadinti fanatikais. Kas yra fanatizmas?[1] Fanatizmas naikina žmones ir skaldo bažnyčias. Ar mes esame fanatikai? Kaip atrodo tikri fanatikai gali atsakyti tik Dievas. Paklausykime ką sako Biblija, vienintelis patikimas šaltinis.

 

1)   Fanatikai kankina save dėl stabo. Baalio pranašai  „Jie šaukė garsiai ir, kaip buvo įpratę, raižėsi peiliais iki kraujo" (1Kar 18,28). Aklas religingumas pražūtingas pačiam žmogui. Kaip tie stabmeldžiai Elijo dienomis, taip ir šiandien. Žmonės gali ryžtis baisiausiems darbams, kai tiki. Rugsėjo 11 JAV, traukinių susprogdinimas Ispanijoje. Pasaulyje egzistuojantis terorizmas yra fanatikų vaisius. Teko skaityti apie žmogų, kuris numirė badu bemedituodamas, mat neturėjo laiko pavalgyti.

Fanatikai netiki gyvuoju Dievu, todėl suniekėja savo mąstymu ir aptemusiomis širdimis kankina save ir kitus. „Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili ir išmainė nenykstančio Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus (Rom 1,22). Galbūt daugelis žmonių nėra pavojuje garbinti kūrinius taip kaip garbino senovės civilizacijos. Tačiau stabmeldystė įsiveržia kitokiomis formomis. Bet kokia stabmeldystė baigiasi fanatizmu – aklatikyste. „Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės. (Ef 5,5) Bet koks savanaudiškumas virsta fanatiškumu. Godumas – stabmeldystė. Godumas –savanaudiškumas. Kada mąstai tik apie save, tapsi fanatiku. Aklu ir negailestingu, nejautriu ir išdidžiu savo „religijos" gynėju.

 

Bažnyčia yra pavojuje tapti fanatiška religinių praktikų vykdytoja. Ne tik Jėzaus dienomis, bet ir vėliau, žmonės kovojo dėl religinių įsitikinimų. Apaštalas Paulius ragino bažnyčią Kolosuose: „Niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jaunačių ar šabų. Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė priklauso Kristui. Tegul niekas neneigia jums vainiko, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, įsigilinęs į regėjimus ir be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais, nesilaikydamas vienybės su Galva, iš kurios visas kūnas, sąnariais ir gyslomis aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu. Jei su Kristumi esate mirę pasaulio pradmenims, tai kam gi, tarsi tebegyvendami pasaulyje, leidžiatės apkraunami nuostatais: „Neliesk! Neragauk! Neimk!"? Visa tai vartojama dingsta, ir tai tėra žmonių priesakai bei pamokymai. Tie nuostatai, beje, atrodo išmintingi dėl prasimanyto pamaldumo, nusižeminimo ir kūno varginimo, tačiau yra beverčiai ir tarnauja kūnui patenkinti" (Kol 2,16-23). O kiek daug prasimanyto pamaldumo yra mūsų dienomis. Kiek visokiausių praktikų bažnyčiose?! ir kas liūdniausia, žmonės įtiki, kad Dievas laimina tas beprotiškas praktikas. Fanatizmas, tai savanaudiškas aklumas. Tai užsidarymas savo religijoje, tai baimė prarasti savo dievą, kuris visai ne žemės ir dangaus Viešpats, bet žmonių rankomis sukurtas stabas.

 

Tačiau Biblija kalba ir apie dabartį. Šventoji Dvasia per apaštalą Paulių pranešė Timotiejui apie laikus kai žmonės, atkritę nuo tikėjimo pasiduos klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams. „Dvasia aiškiai sako, kad paskučiausiais laikais kai kurie žmonės atkris nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams, veidmainingiems melo skelbėjams, kurių sąžinė paženklinta įdagu, draudžiantiems tuoktis, liepiantiems susilaikyti nuo maisto, kurį yra sukūręs Dievas, kad jį su padėka priimtų tikintieji ir pažinusieji tiesą. Kiekvienas Dievo tvarinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka, nes tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda!" (1 Tim 4,1-5). Ir jei šiandien pažvelgtume į pasaulį, mūsų akyse vyksta Pauliaus pranašauti dalykai. Žmonės kankina save įvairiais dalykais, galvodami, kad Dievui tai patinka. Arba apskritai negalvodami.

Ir kokių tik kankinimo būdų nesugalvoja demonų mokslų pertekę žmonės. Vieni bando kasmet nusiplauti nuodėmes nusikryžiuodami, kiti keliais šimtus kartų šliaužioja aplink stabmeldyklas. Kankina save nevalgydami normalaus maisto, nesirengdami šiltai. Fanatikas gali ryžtis beprotiškiems žygiams. Ir kas liūdniausia, žmonės patys būdami 100 % fanatikai, tikrus Gyvojo Dievo vaikus vadina fanatikais, eretikais, sektantais, liberaliais ir .t.t. O savo tikrojo fanatiškumo nemato. Tepadeda jiems Dievas praregėti.

Šiandien sutinkamas ne tik religinis fanatizmas. Galima būtų išskirti dar Pojūčių fanatizmą, kai žmogus apsėstas manijos patirti įvairiausius ekstremalius pojūčius. Turėtume pastebėti ir vartojimo bei malonumų fanatizmą, kai žmogus gyvena tik tam, kad patirtų daugiau malonumų, kuriuos teikia daiktai, kelionės, pramogos, pasilinksminimai. Ir .t.t Apaštalas Petras rašė: „Gana, kad praėjusį laiką buvote pasidavę pagonių valiai, gyvendami begėdystėmis, geiduliais, girtavimu, pokyliavimu, išgėrimais ir neleistinomis stabmeldystėmis. ⁴ Todėl jiems stebėtina, kad jūs nebebėgate kartu su jais pasinerti į tą patį palaidumo verpetą, ir jie piktžodžiauja." (1 Pet 4, 2-4)

 

2)   Fanatikai dėl žmonių baimės nusigrežia nuo tikrojo Dievo. Yra fanatiška baimė. Žydai atsigręžė prieš savo Mesiją Kristų.  „Jis (Pilotas) tarė žydams: "Štai jūsų karalius". Tie ėmė šaukti: "Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!" Pilotas paklausė: "Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų karalių?" Aukštieji kunigai atsakė: "Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių." (Jon19,14-15). Tikri fanatikai bijo žmonių, nes nenori prarasti savo valdingos padėties. Dėl valdžios ir savo gerovės gali imtis net kraštutinių veiksmų. ...Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė... (Jono 1,11). Jėzus atėjo pas saviškius, žmones, kurie šimtus metų girdėjo apie ateinantį Mesiją. Jis atėjo pas Gyvojo Dievo tarnus, bet jiems labiau rūpėjo žmonių garbė nei VIEŠPATS. Fantizmas - tai baimė išduoti savo tradicijas. Fariziejai aklai tikėjo savo teologija. Tačiau jų teologjija buvo demonologija, kurios vedami jie nekentė gyvybės kunigaikščio ir visos Dievo kūrinijos. Jie negalėjo pasikeisti, nes buvo labai pamilę savo įsitikinimus. Šiandien tai labai aktualu. Jėzus Kristus galėtų Viešpatauti krikščioniškuose kraštuose, bet žmonės susižavi savo šimtametėmis tradicijomis ir nebenori nieko keisti, kad būtų išaukštinta Dievo karalystė, kuri yra ne valgymas ir ne gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.

 

3)   Fanatikai persekioja tikrus tikinčiuosius. Fanatikai paprastai negali pakęsti kitus įsitikinimus turinčių žmonių. Jie juos persekioja visais įmanomais būdais. Vieni , kurie turėjo galią, žudė. Kiti, kurie neturėjo galios žudyti, nekentė ir šmeižė, melavo ir niekino. Nors pagal Jėzų, neapykanta irgi yra žudymas širdyje...

Fariziejus Saulius fanatiškai persekiojo Kristaus mokinius. „Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę (Apd 9,1).

Apaštalų darbuose pasakojama apie žydų neapykantą Pauliui Apd 21,30-36. Jie buvo gatavi sudraskyti jį į gabalus. „Žmonės spraudėsi iš paskos, šaukdami: "Mirtis jam!" „Jie klausėsi jo iki šitų žodžių, o čia ėmė garsiai rėkti: „Nušluoti nuo žemės tokį! Nepalikti jo gyvo!" Jie klykė, mosavo drabužiais ir svaidė į orą smėlį". (Apd 22,22-23)

Fanatizmas yra įsiskverbęs į visas gyvenimo sritis. Nes ten kuri nuodėmė, ten velnias, kur velnias ten demonai ir fanatizmas. Šiandien mūsų pasaulyje yra daug fanatikų, kurie bet kokiomis priemonėmis siekia savo tikslų. Juos dažnai vadina politikais. Fanatizmas yra politika, ideologija.

 

4)   Fanatikai nekenčia Dievo Žodžio. Fanatizmas yra pražūtingas. Jeigu būtų leista, ir šiandien akmenimis būtų svaidomasi.

Žydai užmušė Steponą akmenimis. „Tada baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, ištempė už miesto ir užmušė akmenimis." (Apd 7,57) Kodėl žydai užmušė Steponą? Todėl, kad jis skelbė Dievo žodį savo tautiečiams. Po paskutinių tiesos žodžių, visi įniršo ir daugiau nebegalėjo klausyti. Kokie gi žodžiai suerzino žydus? Paskaitykime: „Jūs, kietasprandžiai, pagonių širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų protėviai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.  Argi buvo pranašas, kurio nebūtų persekioję jūsų tėvai? Deja, jie žudydavo pranašaujančius Teisiojo atėjimą. Ir jūs dabar esate jo išdavėjai ir žudikai!  Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte." (Apd 7,51-53). Sunkūs žodžiai, bet tai buvo Dievo Dvasios žodžiai.

Fanatikai negali priimti tiesos, jie yra teisūs savo akyse ir pasirengę pašalinti kiekvieną, kuris nepritaria jų "tiesai". Per visą Izraelio istoriją buvo periodai, kai Izraelis ir Judėja pamiršdavo savo Gyvąjį Dievą ir užsikimšdavo ausis pranašų žodžiams. Vietoj atgailos užsiliepsnodavo neapykanta Dievo pranašams, juos kankindavo ir žudydavo.

 

Pamąstykime apie tai su malda. Visi yra gundomi tapti fanatikais, budėkime tad ir padėkime vieni kitiems garbinti Gyvąjį Dievą, kuris gali apsaugoti mus nuo mirties darbų ir aklatikystės. Dievo malonė tebūnie su visais jo vaikais. Amen.

 

---

[1]  Fanatikas - radikalių rel., ideologinių įsitikinimų žmogus, netoleruojantis kitokio įsitikinimo žmonių; aklatikis; žmogus, aistringai atsidavęs kuriai nors idėjai, kuriam nors reikalui, pomėgiui.

„Fanatizmas - perdėtas, beatodairiškas atsidavimas ar aistra, dažnai pasireiškianti ekstremumais religijos ar politikos atžvilgiu. Fanatizmas gali pasirekšti viską nustelbiančiu gyvenimo užsiėmimu.

Pagal filosofą Džordžą Santaną (George Santayana) „Fanatizmas susideda iš stiprėjančių pastangų, kai pamirštamas pats tikslas." Pagal Vinstoną Čerčilį (Winston Churchill) „fanatikas yra tas, kuris negali pakeisti mąstysenos ir tikslo".

Pagrindinis skirtumas tarp fanatiko ir fano yra tas, kad nors abu yra atsidavę savo objektui, fanatiko elgesys peržengia socialines normas, nors fanatiko garbinamas objektas niekuo to neskatina." (Wikipedia)

 

Pamokslas treciadienio vakarui

Apreiškė per Dvasią

 

1 Kor. 2,10-12 Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia ištiria, net Dievo gelmes. Kuris žmogus žino kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia. O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas.

 

Apaštalas Paulius toliau aiškina korintiečiams apie tai, kokiu būdu Dievas apreiškė tai kas neregėta ir negirdėta. Jis jiems sake, kad pasaulio išmintis svetima Dievui, todėl Jis ne pasaulio išmintimi atskleidžia paslaptingą žinią, bet savo Dvasia. Paulius nori, kad korintiečiai įsimintų, kad Dievas yra tas, kuris viską teikia ir kad tik Jis gali apreikšti tai, kas mums reikalinga žinoti apie Dievą ir mus pačius.

 

1)    Apreiškė per Dvasią. Jis dar kartą pabrėžia, kad žinia yra ne iš jų pačių, bet iš Dvasios. Jon 1,18 Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė. Jėzus atskleidžia Viešpatį. Jis Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas. Jėzus atskleidžia Dievą, kuris kaip rašo 1Tim 6,16 yra palaimintas, vienintelis Valdovas, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, vienatinis Nemirtingasis, kuris gyvena neprieinamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti. Jam šlovė ir amžinoji valdžia! Jėzus yra vienintelis, galintis apreikšti Visagalį Dievą. Jėzus žadėjo, kad atsiųs Globėją, kuris liks su mumis per amžius. Kuris įves į visą tiesą.

 

2)    Dvasia ištiria Dievo gelmes. Kuris žmogus žino kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia. Paulius iliustruoja, kad niekas kitas kaip tik pats žmogus žino, kas yra jo mintyse. Ar jūs žinote ką aš dabar mąstau? Ar jūs girdite ką kalbu mintyse? Ar įmanoma žinoti, kas yra mano galvoje dabar? Taip, įmanoma, aš galiu jums pasakyti. Panašiai yra su Viešpačiu. Kol Viešpats tyli, mes nieko negalime žinoti apie Jį. Bet kada jis prabyla, niekas negali pasakyti: "Mes nežinome kas yra Dievas". Heb 1,1-2 Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Didenybės dešinėje aukštybėse...Taip sako apaštalas. Iš čia kilo žinoma frazė: "Raštas Raštą aiškina". Biblija yra Dievo žodis, ir Dvasios žodis, nes Viešpats yra Dvasia.

 

3)    Niekas nežino kas yra Dieve, tik Dievo Dvasia. Žmogiškomis pastangomis nei vienas negali suvokti Dievo minčių. Ir paslapčių. Todėl ir girdime Jėzų sakant Jono 3,3-6 Jėzus atsakė: "Iš tiesų iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės (...) "Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios yra dvasia." O gimimas įvyksta per Žodį. 1 Pet. 1,23 Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios , bet nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu. Mat kiekvienas kūnas – tartum žolynas, ir visa jo garbė – tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir žiedas nubyra; tik Viešpaties žodis išlieka per amžius. Toks yra žodis, paskelbtas jums kaip geroji naujiena. Jon 14,21-24 Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu." Judas ‑ ne anas Iskariotas paklausė: "Viešpatie, kaipgi čia ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?" Jėzus jam atsakė: "Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.

 

4)    Mes gavome ne pasaulio dvasią!!!. Iz. 59,10 Kaip akli palei sieną einame apgraibomis, kaip žmonės be akių, dvejodami dėl kelio. Pargriūvame vidudienį, lyg būtų prieblanda, gyvename tamsybėse kaip numirėliai. Pasaulyje yra dvasia, bet tai šio pasaulio dievo dvasia. Jis mokina kaip gyventi, kaip žinoti "tiesą". Pasaulio dvasia apakina, kad nematytume šviesos. Jei pragyvenimo. 1 Kor 2,16b O mes turime Kristaus išmonę.

 

5)    Kad pažintume mums suteiktas dovanas. Mes norime dovanų, mums jos patinka. Ir Dievas Kristuje yra apdovanojęs mus. Ir jei mes nežinome ką Dievas mums yra padovanojęs, reiškia..., kad esame netikintys. 1Pet 2,1 Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui pažinimu to, kuris pašaukė mus savo šlove ir jėga. Drauge jis mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai. Tikrai Dievas atveria aklas akis. Tikintysis pradeda matyti ką jam yra Dievas davęs, o ne ko nedavęs. Mūsų žmogiška prigimtis visada nori pamatyti, paliesti tai ko niekada neregėjo. Kai Jėzus atvėrė vieno aklojo akis, šis tarė Mor 8,22-26: "Regiu žmones. Lyg kokius medžius matau juos vaikščiojančius. Jėzus vėl palietė rankomis jo akis, ir jis visiškai praregėjo – tapo sveikas ir viską ryškiai matė." Taip ir su mumis. Jėzus paliečia mus, mes praregime, bet nematome visko aiškiai, bet su laiku, Viešpats padaro mus vis geriau ir geriau matančius. Kol nematysime ką turime pragyvenimui, niekada nepamatysime to kas reikalinga pamaldumui. Apsidairykime, ką turime? Tėvus, žmonas, vyrus, vaikus, brolius seseris. Argi žmonės ne dovanos? Praregėjęs aklasis visų pirma pamatė žmones, ne medžius kaip žmones. Branginkime ką turime: Tėvus, mamas, vyrus, žmonas. Kaip liūdna, kada jaunas žmogus gyvena ir neauga meilėje savo sutuoktiniui(-ei). Ateina senatvė ir likę dviese, jie nieko bendro neturi. Atlikime dvasinę inventorizaciją, dar kartą įdėmiai pažvelkime į tai ką turime, juk Dievas tiek daug mums visko padovanojo. Amen.

 

Audio įrašą galima atsisiųsti čia

Sekmadienio pamokslas

Pasiųsti į misiją

Mato 10,16-42

 

Jėzus Kristus pasiuntė savo apaštalus skelbti karalystės Evangeliją. Jis nurodė jiems kaip turėtų elgtis, ką daryti. Jis pranašavo apie ateitį, bet tuo pačiu ir mums paliko pamokymus, tinkančius kiekvienam tarnaujančiam Kristui. Mato 10 skyriuje 5 eilutėje rašoma kaip Jėzus pasiuntė dvylika ir davė nurodymų. Pradėjęs nuo dalykų, kurie taikytini tik jų kontekste, Jėzus pranašavo, ir perteikė tai kas universaliai yra taikytina visiems Jo mokiniams.

 

(1)  Būkite gudrūs. (16-25) „Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai." Dievo tarnas privalo būti atsargus ir gudrus. Geras karys išmano priešo taktiką ir yra pasirengęs bet kokiems išpuoliams. Taip ir kiekvienas krikščionis, kuris šitoje žemėje yra pasaulio šviesa ir žemės druska privalo budėti ir tarnauti be klastos, bet išmintingai. Gudrumas be galo reikalingas, nes Evangelija turi stiprų priešą, kurio gretos nesuskaičiuojamos. Jėzus pranašauja ateitį kada brolis išduos brolį ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus, net žudys juos dėl Kristaus tikėjimo. Tačiau ištvermingieji bus išgelbėti. Dievo tarnas neturi stebėtis piktais žmonėmis. „Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas už šeimininką. Pakanka, jie mokinys prilygsta mokytojui ir tarnas šeimininkui. Tad jei šeimos galvą jie praminė Belzebulu, tai ką kalbėti apie namiškius." (10,24-25) Jei žmogus priešinasi Dievui, vadinasi jis yra Piktojo pusėje. O kada esi velnio tarnas, nežinai kaip toli gali nueiti. Žydų vyresnybė galvojo, kad pažįsta Dievą, tačiau nužudė Jėzų ir persekiojo Jo mokinius. Jėzus aiškiai sakė net savo mokiniams, kurie sekė, kad jų tėvas yra velnias, nes jie myli melą. (Jon 8,44-47) Tokie žmonės, atėjus tinkamam metui, gali tapti baisiu šėtono įrankiu. Todėl Dievo vaikams reikia būti labai gudriems.

 

(2)  Nebijokite. (26-33) „Taigi nebijokite jų. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidury dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų. Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite. Jūs vertesni už daugybę žvirblių." Jėzus turi padrąsinimo žodį kiekvienam, kuris yra pasiųstas tarnauti ir skelbti Evangeliją. Nuodėmė padarė žmogų labai baugštų. Todėl bet kokiame darbe mes kenčiame dėl baimės. Baimės negalima pašalinti, tačiau ją galima nukreipti tinkama linkme. Svarbu žinoti ko bijoti. Žmogaus nereikia bijoti, nes jis nieko negali padaryti tikinčiojo sielai. Tačiau Dievas gali pražudyti pragare. Juk Viešpats pasirūpina žvirbleliais, tad kodėl Jis turėtų apleisti savo žmones – visos kūrinijos pasididžiavimą ir puošmeną? „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, to ir aš išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje." Ir galiausiai, Jėzus nori, kad mes žinotume, jog tikėti pasislėpus nepakanka. Tikras tikėjimas pasireiškia drąsa žmonių akyse. Mums sunku suprasti ką reiškia šie žodžiai. Bet galime būti tikri, kad jeigu Jėzus išpažins mus Tėvo akivaizdoje, tai tikrai yra labai gerai. Tai užtikrinimas, kad esame Jo pusėje.

 

(3)  Žinokite. (34-39) „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais". Jėzus nori, kad jo mokiniai kai ką žinotų. Jis nori, kad jo tarnai nepamirštų pagrindinės užduoties. Mes žinome, nes Biblija mokina, kad Jėzus Kristus yra ramybės kunigaikštis. Jis žadėjo savo ramybę mokiniams. „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę." (Jon 16,33) Tačiau žemėje ramybės nebus tol, kol bus skelbiama Evangelija. Evangelijos žinia atskiria tamsą nuo šviesos. Evangelijos žinia prasiskverbia į žmogaus sąžinę ir kaltina jį nuodėmėje. Todėl mylintys nuodėmę, aršiai puola Gerosios Naujienos skelbėjus.

Mes turime teisingai suprasti Jėzaus žodžius. „Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais." Skelbdami Kristaus mokslą turime žiūrėti į Jėzų, kurio tikslas nebuvo tariama ramybė. Jėzus lyg perspėja, kad mes būsime gundomi ieškoti ramybės be kovos, be atgailos. Evangelijos žinia tai visų pirma kalavijas, o taika - po mūšio. Šiandien daugelis skelbia Evangelija, kuri nebegali nieko išgelbėti, nes neturi druskos ir Kristaus kalavijo. Bet kokia gera žinia, kurios pamatas ne Jėzus Kristus, yra bloga žinia. Evangelijos Žinia tai Kristus miręs už nusidėjėlius. Tai Kristus palaidotas už nusidėjėlius. Tai Kristus prisikėlęs už nusidėjėlius. Jei Evangelija nepraneša žmogui, kad jis miręs nuodėmėje, ji jau nebe Kristaus Evangelija. Evangelija, tai išganymo žinia. Jie netiki , kad esi žuvęs, tau nereikia Kristaus Evangelijos. Todėl net namiškiai sukyla, kai Jėzaus mokymas sklinda iš teisiojo lūpų.

„Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane, nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane, nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją". Kada mes kviečiame žmones prie Kristaus, privalome žinoti, kad jie žmogus labiau myli savo tėvus, žmonas, vaikus, vadinasi jis dar neturi Kristaus. Jei žmogui ramybė su tėvais, vaikais, žmona ar vyru, yra svarbesnė už ramybę su Dievu, jis dar nėra pažinęs tikrojo Dievo. Mes taip pat turime nepamiršti, kad jei žmogus save myli labiau nei Kristų, jis nėra Jėzaus pusėje - jis neturi Dievo. „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją". Kažkada girdėjau klausimą apie tai, ar žmogus, kuris neseka Kristumi yra krikščionis? Keista kodėl tokie klausimai kyla, nes pats vardas krikščionis reiškia sekantis Kristumi arba esantis kaip Kristus.

Jėzus Kristus praneša savo apaštalams ir visiems, kuriuos pasiuntė į šį pasaulį, kad jie neužsimirštų ir negalvotų, kad krikščionybė gali būti tik teorinė. Per mūsų santykius su šeimos nariais ir santykius su savimi, pasirodo kur yra žmogus – ar jis  tikintis ar netikintis. Kas saugo savo gyvybę išsigindamas Kristaus, kas daro kompromisus su tiesa, nes bijo įžeidimų ir patyčių, kas tetrokšta ramybės bet kokia kaina, yra nevertas Kristaus. Ir taip sako Jėzus Kristus, ne žmogus. Todėl jei mes esame Jo mokiniai, jei esame pašaukti skelbti Jo Evangeliją, jei vadinamės tuo gražiu vardu, tada nuolankiai sekime Jėzumi ir siekime tikros ramybės bei tikro išgelbėjimo, kuris pasireiškia nuostabiais Dvasios vaisiais.

 

(4)  Užmokestis. (40-42) Taigi, Jėzus drąsina savo žmones, savo apaštalus, savo evangelistus, savo liudytojus, kad jie nebijotų ir suprastų, kad Viešpats viską žino ir mato. Perspėja, kad mes nepasitenkintume tariamu žmogaus išpažinimu, bet tikrai darytume mokiniais pagal Kristaus mokymą. Ir galiausiai jis prabyla apie užmokestį. „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį  dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį. Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys – iš tiesų sakau jums, - tasai nepraras savo užmokesčio." Aš masčiau kodėl Jėzus kalba tokiais žodžiais? Todėl, kad Evangelistas privalo siekti tikro žmogaus išganymo. Daug ką galima pasakyti iš žmogaus reakcijos. Jei žmogus sako, kad jis yra krikščionis, tačiau atsisako priimti kitą krikščionį, labai abejotinas jo išgelbėjimas. Jei du žmonės turi vieno Dievo Dvasią, vadinasi ta Dvasia juos vienija. Jie negali būti priešai. Jėzus labai rimtai kalba: „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs". Kokie padrąsinantys ir tuo pačiu bauginantys žodžiai! Priimti Kristaus pasiuntinį - lygu priimti Dievą...

 

Mums tekusi malonė būti Jėzaus Kristaus mokiniais. Budėkime, būkime drąsūs, ištikimai liudykime pasauliui koks malonus yra Viešpats. Tikros ramybės su Dievu neiškeiskime į tariamą taiką su aplinkiniu pasauliu. Nepamirškime, kad savu metu pjausime derlių, jei neatlyšime. Amen.

 

 

Pamokslas sekmadienio rytui

Gimimas ir augimas išganymui

1Pet 2,1-3

 

Šiomis dienomis mes šventėme Kalėdas. Ar šventėme? Ar tikrai pasveikinome Kristų? Taip, žmonės sveikina vienas kitą elektroniniais ir kitokiais atvirukais, valgė skanų maistą, bet ar tikrai buvo prisimintas Kristus? Ar kas nors susėdęs prie kūčių ar Kalėdų stalo perskaitė bent eilutę iš Biblijos, ar buvo apie tai užsiminta? Mes nežinome ir nenorime žinoti ką veikė kiti, mums svarbiausia ką renkamės mes. Juk vadinamės Dievo vaikais. Taip, Kalėdos yra apie stebuklingą Dievo Sūnaus gimimą, o kodėl mums neprisiminti savo stebuklingo gimimo? paskaitykime ką sako Šventoji Dvasia:

 

1.    Atmetę blogybę. Taigi, atmetę visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas. Amžinasis gyvenimas prasideda su atsivertimu - atgaila. Viešpats Dievas buvo labai malonus, prieš atsiųsdamas Jėzų, jis siuntė pirmąjį baptistą, vardu Jonas, kad šis paruoštų kelią Mesijui. Tas pirmasis baptistas kvietė žmones atsiversti ir atgailauti; o savo apsisprendimą paliudyti krikštu- tai reiškia atmesti blogį, palikti mirties kelią. Daugelis pasirinko atgailą, kiti rinkosi veidmainystę... Daugelis atgailaujančiųjų sekė vėliau Jėzų, nors daug išsigando, tačiau po Jėzaus prisikėlimo jį sekė virš penkių šimtų brolių. O kur dar moterys ir vaikai...

Brangieji, mūsų apetitas labai priklauso nuo to ką valgome. Niekada nejausime alkio, jei valgysime visokius niekus. Duokite vaikams saldainius, pyragaičius ir tortus kasdien, pamatysite koks „geras" bus apetitas. Net gyvūnai miršta nuo tokio maisto. PVZ. Kartą numirė vienos moters šuo. Toks mielas šunėkas buvo. Bet ji visada skundėsi, kad jis nieko nevalgo, tik...šokoladą. Aišku kodėl numirė.

Blogybės lipte limpa prie mūsų skrandžio. Nuodėmė yra lyg skanėstas. Ji šnibžda: „paimk mane, pamatysi kaip gera bus". Todėl Dvasia šaukte šaukia: „atmeskite blogybes!" Kokias? Visokias klastas, veidmainystes, pavyduliavimus, visokias apkalbas. Klasta ir veidmainystė - tai melo kelias. Žmogui atrodo, kad jis gali apsimesti geru, gali vaidinti krikščionį ir niekas nesupras. Daugelis ateina į bažnyčias bandydami klasta gauti pinigų ar kitų gėrybių. Deja Viešpats žino savuosius. Tai pirma. Antra, Dievo Dvasia duoda įžvalgos ir Dievo vaikams pamatyti kas yra kas. Tereikia palaukti vaisiaus. Dažnai žmonės daro dideles išvadas apie kitus, tačiau labai klysta, nes matuoja kitus pagal savo standartus. Dievo neapgausime. Todėl meskime šalin visus savo veidus, kurie nėra tikras mūsų veidas. Tada nebus reikalo kaitalioti kaukes.

Pavyduliavimai, tai visokių geismų pasekmė. Nuo seno Dievas sako: Negeisk. Tačiau mes geidžiame ir, kai negauname - pavydime. Nuo seno mes norime būti protingiausiais, geriausiais, teisingiausiais, išmintingiausiais, todėl ir apkalbinėjame. Kaip kitaip parodysi savo teisumą, jei neapkalbėsi ko nors smerkdamas? Tačiau visa tai reikia palikti. Ir apaštalas Petras kitoje vietoje sako:

Kadangi Kristus kentėjo kūnu, tai ir jūs apsiginkluokite ta pačia mintimi, jog kas iškentėjo kūnu, tas jau pametė nuodėmę, kad likusį laiką žemėje pragyventų nebe žmonių aistromis, o Dievo valia. Gana, kad praėjusį laiką buvote pasidavę pagonių valiai, gyvendami begėdystėmis, geiduliais, girtavimu, pokyliavimu ir neleistinomis stabmeldystėmis 1 Pet 4,2.. Petras ragina tikinčiuosius apsiginkluoti mintimi. Ne savo mintimis, bet Dvasios, Kristaus mintimi. Velnias gundo mus visus. Jis gali nublokšti mus į didžiausius sunkumus, tačiau su Dievo pagalba galima atsilaikyti ir ateis laikas, kai nuodėmė pasidarys nepatraukli. Tai brandumo klausimas. Jei jau esi persekiojamas dėl Kristaus mokslo, nemanau, kad yra laiko pavydui, geismui ar pasididžiavimui savo turtais. Nieko nelieka, tik šauktis pagalbos ir girti Viešpatį už suteiktą garbę kentėti dėl Jėzaus vardo. Paprastai, kilus persekiojimui dėl Žodžio, geismų valdomi žmonės atpuola pirmieji. Laiške Hebrajams rašoma, kad mums dar neteko iki kraujo grumtis su nuodėme... - su netikėjimo nuodėme, kuri tau siūlo gyventi, tačiau be Kristaus, o jei su Kristumi, tai daugeliui reiškė greitą ir skausmingą mirtį.

Kai Petras rašė šiuos žodžius, jam į nugarą alsavo persekiotojų kvėpavimas. Šiandien mūsų šalyje nėra rimtų persekiojimų. O jei žmogus atpuola nuo tikėjimo, kai kas nors kreivai į jį pažiūrėjo, ar pasakė kokį griežtą žodį, tai ką jau čia ir bekalbėti...

Ar mes esame pametę nuodėmę? Sunku ir žinoti, nes tikrai didelių priespaudų dėl tikėjimo neturime. Turime žmogiškų sunkumų, bet ir pagonys jų turi. Tačiau žodis aiškiai sako: negalime gyventi ir Dievo valia ir pagonių valia. Dvasia ragina mus gyventi Dievo valia.

Gal 5,24 Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais. Brangieji, jei esame Kristaus, mes neturime kito kelio. Būti Kristaus, reiškia nebepriklausyti sau, privalu mokytis priešintis nuodėmei, suprasti ką nuodėmė gali padaryti. Nepamirškime šių brangių tiesų.

Rom 6,1-11 Mes žinome, jog mūsų senasis „aš" yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės.

Rom 6,13 Ir neduokite nuodėmei savo kūno narių kaip nedorybės, bet paveskite Dievui save kaip iš mirusiųjų atgijusius, ir savo narius – kaip teisumo ginklus. Mylintis Tėvas, Gimdytojas, Kūrėjas nenori, kad mes vergautume nuodėmei, jis padarė viską, kad laimėtume, bet turime pasirinkti. Tereikia neduoti nuodėmei savo kūno narių. Daugeliui reikia saugotis ką žiūri, kad neužsigeistų ko nors. Kitam būdėti, kad nepaliestų ko nors ar neišgirstų. Dar kitam reikia neskaityti laikraščių ar neklausyti žinių, kad išvengtų apkalbų. Todėl atiduokime savo narius tam, kuris gali išugdyti juos vykdyti teisumą.

 

2.    Lyg naujagimiai. Viešpaties kūrinijoje yra vaikystė ir senatvė. Mes turime tai pripažinti. Deja jaunystėje mes labai norime greičiau suaugti ir įsilieti į suaugusiųjų pasaulį. Tačiau nors mūsų kūnai greitai užauga, deja protas ne visiems užauga, jei jis nėra ugdomas teisingai. Kada mes žvelgiame į suaugusius žmones, galvojame apie brandą, tačiau ne visi pasiekia norimą rezultatą. Nes savaime niekas nesigauna. Taip pat ir Dievo karalystėje. Išgirdę žinią apie Kristų, daugelis paskuba pasirinkti amžinojo gyvenimo dovaną. Tačiau daugeliui ši dovana per sunki, per didelė ir jie greitai pasitraukia nuo tikėjimo kelio, pasinerdami į regimo pasaulio džiaugsmus ir vargus.

Daugelio tikėjimo laivas sudužo, nes jie norėjo greitų rezultatų. O, mes gerai žinome kaip būna gyvenime. Kiek žmonių metė mokslus, nes patingėjo mokintis. Pradžia buvo graži, tačiau neišlaikė egzaminų. Kiek santuokų iširo, nors pradžia buvo labai graži.... „Ir kas galėjo pagalvoti kad taip atsitiks..." Kiek neatliktų darbų, nors pradžia buvo gera. Viskas yra dėl to, kad žmogus neturi kantrybės ir nori per metus baigti universitetą. Dvasiniame pasaulyje panašiai. Pirma naujas gimimas, po to augimas. Todėl Viešpats ir sako lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno. Jei aš save laikau labai subrendusiu, aš sakysiu, kad man reikia mėsos, nors jai dar bus ankstoka. Brangieji, mes privalome susitaikyti su esamu amžiumi. Tada nereikės veidmainiauti. Bet svarbiausia:

 

3.    Trokškite pieno. lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno. Taigi, jei esame naujagimiai, mes žinome viena: NORIU VALGYTI. Kūdikiai daug nemoka, jie moka rėkti, moka valgyti ir pripildyti sauskelnes, jei tėvai uždeda J. Bet pagrindinis dalykas valgymas. Štai apie tokį apetitą kalba Dvasia per Petrą. Šiandien ne visi esame naujagimiai. Taip, esame daug brandesni. Vieni jau atsisėsti mokame, kiti, gal jau ir apsiverčiame ant nugaros, kiti gal ir ropoti moka. Mano vaikai jau moka ropoti, tik kartais nežino kur reikia ropoti. Nepažiūrėjau kartą ir nuropojo nuo lovos galva žemyn. Va tokie mes esame. Todėl mums reikia pieno, neatmiešto, dvasinio. Tai Dievo žodis. Tai Dievo Dvasia, Kristaus Dvasia, juk jis yra Gyvybės duona. Mums reikia Jėzaus Kristaus. Ačiū Dievui, kad, buvę nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokslo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti, ir, išvaduoti iš nuodėmės, tapote teisumo vergais. Rom 6,17 Apaštalas Paulius, kaip mylintis gimdytojas dėkoja Dievui, kad jo vaikai tikėjime pakluso mokslui. Be Dievo mokslo nebūsime išvaduoti iš nuodėmės. Nesvarbu kokio amžiaus manome esą. Nereikia net galvoti apie tai. Tik reikia trokšti to pieno, kuris augina mus. Pats Petras sakė: jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu 1 Pt 1,23. Taigi jei gimimas Žodžiu, tai ir augimas Žodžiu. Kodėl kai kurie teologai bando iškelti tik Dvasią, kuri atgimdo ir atskiria žodį, sakydami, kad Jei remiesi tik žodžiu, tarnauji „Raidei" (įstatymui). Šiandien pasaulyje galime išgirsti visokiausių mokslų, tačiau Viešpats ragina mus paklusti Kristaus mokslui. Čia paprasta matematika: Nuodėmės vergas + Paklusnumas mokslui = teisumo vergas (laisvas Kristuje). Ar trokštame jo kasdien? Būkime sąžiningi. Viešpats žino mūsų apetitą...Ištirk mus, Viešpatie...

 

4.    Augimas. kad nuo jo augtumėte išganymui, jei esate patyrę, koks meilus yra Viešpats.. Mums reikia augti išganymui. Petras ragindamas augti maitinantis Dievo Žodžiu ypatingai pabrėžė atgailos ir atsivertimo svarbą. Tame pačiame laiške jis sako 1 Pet 2,11 Mylimieji, aš maldauju jus kaip ateivius ir svečius susilaikyti nuo kūno geidulių, kurie kovoja prieš sielą. Kūno geiduliai kovoja prieš sielą. Ar tai reiškia, kad sielą gali kas nors nugalėti? Taip. Kas gi yra siela? Graikiškas žodis siela labai platus žodis. Biblijoje reiškia gyvybę, kvėpavimą. Siela, tai ne Dvasia, kurią turi tik žmonės. Tai asmenybė, tai mūsų emocijos, išgyvenimai, pojūčiai. Šis žodis gali reikšti ir amžinąją nematomą žmogaus sielą, kuri gyvens amžinai.

Taigi, kūno geiduliai kovoja prieš sielą. Reiškia sielai reikia pergalės. Kas ją gali duoti? Tik Dievas. Mūsų pasirinkimai dažnai įstumia mus į pavojus. Ar mes negadiname savo sveikatos ir nervų darydami blogus pasirinkimus? Argi nekenkiame patys sau? Vadinasi kenkiame sielai. Mums reikia augti išganymui ir išganyme. Juk išganymas yra amžinas, o amžinybėje yra ir praeitis (nuodėmių atleidimas) ir dabartis (mūsų šventėjimas), ir ateitis (sielos išganymas). Sunku keliais žodžiais apsakyti tokį didelį Dievo išganymą. PVZ. Jei koks žmogus išgelbėjo kito žmogaus gyvenimą, tai visi laikraščiai rašo, žmonės pasakoja, visi atsimena ir analizuoja situaciją, mėgindami suprasti kaip ten buvo išgelbėta gyvybė. Tai kaip labiau didesnį susidomėjimą turi sukelti amžinas žmogaus išgelbėjimo planas, kuri paruošė Viešpats! Sunku nupasakoti kaip tai įmanoma. Tačiau įmanoma, ir tai yra mūsų džiaugsmas ir amžinoji viltis.

 

Todėl mes turime kuo rūpestingiau apmąstyti, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį. Jie per angelus paskelbtas žodis turėjo galią ir kiekvienas nusižengimas bei neklusnumas susilaukdavo teisėtos bausmės, tai kaipgi mes pabėgsime nuo jos, jei paniekinsime tokį didį išganymą? Juk, jis prasidėjęs Viešpaties skelbimu, yra mums patvirtintas tų, kurie patys buvo girdėję, Dievui prisidedant prie jų liudijimo ženklais ir stebuklais, visokiais galybės darbais ir Šventosios Dvasios dovanomis, paskirstytomis jo valia. (Heb 2,1-4) Amen.

 

Sekmadienio pamokslo įrašas

http://www.mediafire.com/?d2jagsmdyho

Pamokslas

Visko pertekę

2 Kor 8,7-9

 

Tad, būdami visa ko pertekę tikėjimo, žodžio, pažinimo, visokeriopo uolumo ir mūsų meilės, pasirodykite pertekę ir dosnumo. ⁸ Aš tai sakau ne liepdamas, bet norėdamas kitų uolumo mastu patikrinti ir jūsų meilės nuoširdumą. ⁹ Jūs juk pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą.

 

Įvadas. Taigi, šiandien mes skaitome Viešpaties Žodį, kuriame girdime Paliaus paraginimą Kristaus bendruomenei. Čia girdime, kad pirmojo amžiaus tikintieji buvo viso pertekę. O mes ar esame visko pertekę?

 

1)   Visko pertekę. „Tad, būdami visa ko pertekę: tikėjimo, žodžio, pažinimo, visokeriopo uolumo ir mūsų meilės, pasirodykite pertekę ir dosnumo." Paulius sako, kad korintiečiai buvo visko pertekę. Įdomu ar patys korintiečiai taip manė. Čia labai svarbus faktas. Jei mūsų, kas paklaustų: „ar esame pertekliuje?", - ką atsakytume? Čia gali užsimegzti labai įdomi diskusija. Bet viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į perteklių. Gimęs iš aukšto žmogus turbūt supranta apie kokį perteklių čia yra kalbama. Tikintysis žino, kokio lobio ieško šventa širdis. Paulius sakė kolosiečiams: „kad būtų paguostos visų širdys, kad, meile suvienyti, visi pasiektų supratimo pilnatvės turtus ir galėtų pažinti Dievo slėpinį - Kristų, ³ kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai." (Kol 2,2-3) Mes žinome ir broliai ir seserys prieš du tūkstančius metų žinojo, kad tikrasis lobis bendruomenėje yra ne medžiaginis, bet neregimas Kristus, kuriame yra visi išminties ir pažinimo lobiai.

Bet pažiūrėkime ko buvo pertekę tikintieji? Paulius sako:„Tikėjimo, žodžio, pažinimo, visokeriopo uolumo ir mūsų meilės." Pasirodo būti turtingu krikščioniu, reiškia būti pertekusiu ne pinigais banke, bet pertekusiu tikėjimu, žodžiu, pažinimu, uolumu, ir meile. Jeigu broliai pirmajame amžiuje buvo pertekę Dievo Žodžiu, tai mes juo labiau. Mes palaiminti, nes turime visą Bibliją. Pirmajame amžiuje apaštalų laiškai ir evangelijos dar nebuvo surinktos į vieną knygą. Apaštalai buvo gyvi ir Dievo apreikšimai ateidavo per keliaujančius pamokslininkus. Tačiau Viešpats pasirūpindavo, kad Žodžio netrūktų. Jėzus žadėjo, kad atėjusi Dvasia primins viską ką jis sakė, taip ir įvyko. Tad jeigu anie tikintieji buvo pertekę žodžiu, mes esame daug labiau pertekę, nes kiekvienas turime Bibliją ir ne vieną savo namuose, savo rankinėje, savo darbo kabinete, net kišenėje!!!

Tikėjimas, Žodis, Pažinimas – labai dažnai girdimi žodžiai Naujajame Testamente. Krikščionis be tikėjimo nėra krikščionis, ar ne? Juk krikščionybė nėra paveldima per tradicijas ar kraują. Per dažnai žmonės mano, kad krikščionybė perduodama kaip kraujo grupė. Deja krikščionybė prasideda su atgimimu. Per Žodį, per Pažinimą. Čia vertėtų prisiminti Petro Žodžius: „Klusnumu tiesai nuskaidrinę savo sielas neveidmainiškai brolių meilei, karštai iš širdies mylėkite vieni kitus. ²³ Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu. ²⁴ Mat kiekvienas kūnas - tartum žolynas, ir visa jo garbė - tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir žiedas nubyra; ²⁵ tik Viešpaties žodis išlieka per amžius. Toks yra žodis, paskelbtas jums kaip geroji naujiena." (1 Pet 1,22-25). Kur Viešpaties žodis, ten amžinybės dvelksmas. Ten pažinimo džiaugsmas. „O amžinasis gyvenimas - tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų - Mesiją" (Jono 17,3). Kur Jėzus Kristus – ten kvietimas gyvenimui. Kur klusnumas tiesai – ten neveidmainiška brolių meilė. Korintiečiai buvo pertekę šių turtų. Ar mes esame pertekę? Ar mums netrūksta tikėjimo? Ar mes esame mylimi? Ar nesame aptarnaujami? Ar galime skųstis? Juk iš Viešpaties pusės mums nieko netrūksta. Klausimas ar mūsų pusės nesame ko nors skolingi? O jei esame ko skolingi, tai meilės, nes jos visada yra per mažai. Ar ne taip? „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli kitą, tas įvykdo įstatymą. ⁹ Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį. ¹⁰ Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė - įstatymo įvykdymas." (Rom 13,8-10).

Todėl natūralu, kad Paulius ragina parodyti dosnumą praktikoje. Tas kas patyrė Dievo malonę yra be galo turtingas. Tas, kuris yra pertekę tikėjimo, žodžio, pažinimo ir turi meilės pavyzdį Kristuje, gali tapti palaiminimu kitam. Nes tam ir esame pašaukti mylėti praktikoje. „pasirodykite pertekę ir dosnumo"... Išgirskime šį paraginimą asmeniškai. Kartais mes per daug galvojame apie tai ką kiti turi daryti. Mes dažnai manome, kad galime nuspręsti kaip kiti turėtų būti dosnūs. Palikime tai Viešpačiui. Tegul jis pats sprendžia ką daryti su šykščiaisiais. Mes galima pagalvoti tik apie savo širdį, ištirti ją ir padalinti kitiems. Mes privalome būti pertekę dosnumo. Atsiminkime, kad dosnus ne tas, kuris duoda daug. Matot, vienas žmogus turi daug turtų ir trupiniai nuo jo stalo bus dideli kąsniai beturčiui. Bet Dievo akyse tai bus neįžiūrimi trupinėliai. Kodėl našlės skatikai buvo tokie dideli Viešpaties akyse? Todėl, kad ji atidavė viską. Tai buvo dosnumas. Galbūt mes aukojate po tūkstantį litų sekmadieniais, ir visi gali labai stebėtis, tačiau jeigu tai tik vienas procentas nuo mūsų atlygimo, tai yra trupiniai VIEŠPATIES akyse. Per dažnai tikintys vertina viska pers savo prizmę, o ne per Viešpaties. O koks laimingas žmogus, kuris gali būti pertekęs dosnumo! Nes toks žmogus yra mylintis žmogus. O jei esi mylintis, būsi ne mažiau mylimas.

 

2)   Meilės nuoširdumo patikrinimas. „Aš tai sakau ne liepdamas, bet norėdamas kitų uolumo mastu patikrinti ir jūsų meilės nuoširdumą". Nors Paulius ragina įsakmiai, vis dėlto jis ne įsako, bet drąsina ir tiria savo vaikus. Palaimintas tas, kuris duoda neraginamas. Nes jei duodi iš prievartos, tokia širdis nebus palaiminta. Palaimintas tas, kuris su džiaugsmu aukojasi Dievui, su džiaugsmu aukojasi broliams ir dosniai duoda kitiems. Tikėjimas išmokina mus džiaugtis tuo, kas pasaulyje yra nesuprantama. Pasaulyje žmonės džiaugiasi kai gauna, Kristaus bendruomenėje žmonės džiaugiasi kai duoda.

„Kitų uolumo mastu patikrinti"... Kas tie kiti? Greičiausiai Makedoniečiai, kurie tapo pavyzdžiu visiems. Kurie aukojo „pagal išgales ir virš išgalių savo noru" (2 Kor 8,3). Jeigu mes kalbame apie meilę, galime būti tikri, kad meilė yra dosni. Per dažnai mums meilė yra tik gražūs jausmai. Tik karštos emocijos tarp dviejų jaunų širdžių. Pasaulis dainuoja apie meilę, vaidina meilę, piešia meilę, deklamuoja apie meilę, bet niekada negali mylėti taip kaip Dievas pamilo pasaulį. „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą." (Jon 3,16) Dievas atidavė sūnų. Štai meilė. Dieviška meilė atiduoda. Atiduoda kas brangu, kas be galo vertinga. Viešpats Dievas sukurdamas žmogų davė jam gyvybės alsavimą. Kūrėjas visada buvo dosnus. Jis sukūrė žmogų pagal savo paveikslą. Jis nepagailėjo to kas geriausia. Viską atidavė į jo rankas. Ir nors žmogus nusidėjo, Tėvas visada mylėjo žmogų, tačiau žmogus pradėjo abejoti. Per Malachiją Jis sakė:  „Mylėjau jus, sako Viešpats. Bet jūs sakote: ‚Kaip mus mylėjai'" (Mal 1,2) Koks baisus klausimas. Per visą žmonijos istoriją Viešpats rodė savo meilę žmonijai. Tačiau žmogus klausia: kaip tu mus mylėjai? Juk iš Dievo rankos mes gauname viską. Tik klausimas ar dėkojame? Esame nusiprausę, apsirengę, išsikvėpinę, papusryčiavę, gražiai sėdime bažnyčioje, šypsomės vieni kitiems, turime darbą, netgi jeigu neturime, vis tiek išgyvename. Ar ne stebuklas? Toks yra Dievas, jis visada duoda. Jis leidžia saulei šviesti ir lietui lyti net ant nedorėlių. Kodėl? Todėl, kad jis myli. Meile visada pasireiškia dosnumu. Apie tai ir kalba Paulius. Nuoširdi meilė yra dosni širdis. Meilės nuoširdumas pasireiškia davime šventiesiems. Godumas ir šykštumas visada pagimdo pavydą. Pavydas gimdo neapykantą, neapykanta užsitraukia bausmę...

 

3)   Kristaus neturtas. Jūs juk pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą.  Ir kad kas nors nepagalvotų, kad tai Pauliaus išmistas, jis primena Kristų, kuris tapo vargdieniu, kad praturtintų daugelį. Kada apaštalas kalba apie Viešpaties malonę, jis kalba ne apie kažkokius gerus jausmus, kuriuos turėjo Dievas žmonijai, bet apie išganymą, kurį atliko Jėzus Kristus. Kristus parodė savo meilę iki galo, Dievas parodė savo malonę. Jėzus Kristus paliko visą garbę, kurią turėjo danguje, paliko šlovę ir tapo žmogumi. Jis nusižemino, tapo neturtingas, kad mes būtume išgelbėti. Jis nusirengė, kad aprengtų mus. Tas, kuris pažįsta Kristaus malonę, žino kaip parodyti malonę kitiems. Tokiam nėra sunku būti gailestingam, atleidžiančiam, pateisinančiam ir dosniam. Jėzus Kristus davė ir duoda daug daugiau negu mes galime duoti vienas kitam. Todėl niekada nebus per daug dosnumo. Mes galime vienas kitą praturtinti. Tik žiūrėkime į Kristų. Kuo aiškiau matysime Jėzų, tuo jautresni būsime vienas kitam ir visiems žmonėms pasaulyje. Amen.